KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Moters padėtis Naujojo Testamento aplinkoje

Gerald Lauche

Šiame straipsnyje apžvelgsime moters padėtį kultūrose, labiausiai susijusiose su krikščionybe. Medžiaga neapribota kultiniu arba sakraliniu lygiu, bet pateikia trumpą temos apžvalgą helenistinėje, romėniškoje ir judėjiškoje aplinkoje. Išsamaus visos tematikos perteikimo sąmoningai atsisakyta. Mums svarbiausia nušviesti to laiko istorinį kontekstą, arba foną, kad paaiškėtų, kokią situaciją nagrinėjamos problematikos požiūriu krikščionybė užtiko įsiveržusi laike ir erdvėj.

I. Moters padėtis Graikijos kultūroje
Netrukus paaiškės, kad nagrinėjant šią temą, helenistinės kultūros srityje negalima nustatyti vienodos nuomonės. Viena vertus, konstatuojama, kad Platonas gynė tam tikras emancipacines pretenzijas ir reikalavo lyčių lygybės, natūralios vyro ir moters partnerystės ir galimybės moteriai dalyvauti veikloje. Tačiau apskritai Platonas su savo reikalavimais visgi lieka išimtis. Atrodytų, jog tai, kaip anais laikais buvo mąstoma bei kuo vadovaujamasi, labiau atspindėjo Aristotelis. Jau vien moters lytis davė motyvų jos pavergimui. Manyta, jog vyrui pasitenkinti turėtų visiškai pakakti homoseksualinės meilės. Meilė tarp vyro ir moters patiria ryškų nuvertinimą, intymūs lytiniai santykiai su žmona galų gale tarnauja tik apvaisinimui. Moteris dažniausiai atsiduria „laipteliu žemiau“, su ja elgiamasi kaip su antrarūšiu žmogumi. Teisė įgyti išsilavinimą moteriai iš viso nebuvo suteikta, jai priskiriami tokie atributai, kaip polinkis kivirčytis ir nepatikimumas. Aišku, nereikia pamiršti, kad helenistiniame pasaulyje moterims teko didesnė pagarba nei kitose visuomenėse bei kultūrose. Tačiau jeigu paisysime bendro vaizdo, pamatysime, jog moters statusas buvo tik truputį aukštesnis nei vergo, be to, ją visiškai kontroliuodavo vyras. Demostenas apibūdina moterį kaip ištikimą namų ūkio sergėtoją, į kurios pareigas įeina ir teisėtų vaikų gimdymas. Pagarbos moteriai svyravimas Graikijoje iš dalies priklausė nuo miestų-valstybių susikūrimo. H. Vorländeris rašo: „Graikų požiūris į moterį buvo nevienodas: nuo nepaprastai menko atėnių vertinimo (tik heteroms buvo prieinamas išsilavinimas), laisvesnės ir pagarbesnės dorėnės padėties iki ypatingai didelės pagarbos spartėms“. [1] Žinoma, didelė pagarba moteriai Spartoje daugiau ar mažiau buvo rodoma iki nėštumo ir jo metu. Gera moterų savijauta buvo palaikoma fizinėmis pratybomis. Tvirtos ir sveikos motinos turėjo gimdyti vaikus, galinčius tapti labai gerais kariais. Tačiau tuoj po gimdymo moterimi nebesirūpindavo, – pagrindinis dėmesys tekdavo vaikams. Be to, vyras galėjo be jokių problemų nutraukti santuoką. Tai buvo galima padaryti asmeniškai susitarus arba teisme. Taigi moters pagarbos Spartoje motyvai slypėjo ne filosofinėje lygybės idėjoje, kurią aptinkame Platono raštuose; ją inspiravo visų pirma siekis susilaukti fiziškai stiprių palikuonių, kurie vėliau turėjo tapti gerais kariais. Atėnų moteris buvo raginama gyventi uždarą gyvenimą. Jos pagrindinė užduotis – atlikti pareigas šeimai, dėl kurių ji buvo labiau vertinama nei vergas. Dvasinio dialogo tarp sutuoktinių visiškai nebuvo. Todėl aprangos kūrimas ir pasirinkimas buvo vienintelis įdomesnis ir patrauklesnis užsiėmimas be galo monotoniškame ir atskirtame nuo visuomenės gyvenime. Be abejonės, moters veiklos apribojimas vien namų ūkiu nereiškė jos nemokšiškumo, tačiau viešai dalyvauti literatūros, meno ar mokslo srityse buvo neįmanoma. Tačiau moters gyvenimo kokybė Atėnuose buvo pranašesnė už moters gyvenimą rytietiškame hareme. Atėnų moterys, nors ir neturėdamos pilietinių teisių, visgi mėgavosi didesne laisve. Viena vertus, joms buvo prieinamas dvasinis bendravimas su miesto vyrais, o kita – jos buvo seksualinio vyrų geismo objektas.
Pasibaigus Aleksandro Didžiojo valdymui, prasidėjo didesnės laisvės periodas, kuris kai kurioms moterims Makedonijoje atnešė ypač didelę pagarbą. Savo sugebėjimus jos demonstruodavo statydamos šventyklas, įkurdamos miestus, įsakinėdamos armijoms ir derėdamosios su regentais ir koregentais. Jos turėjo pasiuntinių, įgijo išsilavinimą, dalyvavo klubų gyvenime, o santykiai su vyrais buvo apskritai laisvesni. Reikėtų nepamiršti, kad toks statusas, be abejonės, buvo prieinamas tik mažumai. Jokiu būdu nereikėtų viso to priimti kaip visų moterų laisvės. Moterų iš Tesalonikų paminėjimas Apaštalų darbų sk. 17 eil. 4 galbūt sietinas su ką tik aprašytais santykiais. Kultinėje veikloje moteriai irgi buvo skiriamos tai vienos, tai kitos pareigos. Jos, pavyzdžiui, buvo šventikės Afroditės šventykloje Korinte arba Dianos šventykloje Efeze. Tos pareigos glaudžiai siejosi su sakraline prostitucija. Taigi reikia pasakyti, jog helenizmo laikotarpiu moteris buvo absoliučioje vyro valdžioje ir laikoma nepilnaverte. Uždaryta šeimos rate ji ėjo savo pareigas, gimdė vaikus ir dalyvavo jų auklėjime. Kultinėje praktikoje ji kartais atliko šventikės tarnystę, susijusią su ritualine prostitucija.

II. Moters padėtis Romos kultūroje
Romos kultūros moteris, palyginti su helenizmo, turėjo daugiau praktinės laisvės, nors teisiškai šis dalykas ir nebuvo fiksuotas. Pagal įstatymą moteris buvo vyro nuosavybė ir jam pavaldi, bet praktiškai ji galėjo gyventi išties nevaržomai ir daugeliu atžvilgiu dalyvauti vyro gyvenime. Ne visada ji buvo apribota šeimynos gyvenimo. Vyro galia moteriai buvo švelnesnė nei helenizme. Apie tai, kad vyras būtų baudęs moterį fiziškai, nebuvo nė kalbos. Kartais galima aptikti pagarbų vyro kreipinį „domina“. Stoikai ypač stengėsi, kad moters padėtis būtų paaukštinta. Jie reikalavo suteikti moterims vienodas su vyrais galimybes lavintis. Tačiau kultinėje praktikoje – Bakcho kulte, kurio nepadorumas moterį išniekindavo, jai atiteko svarbiausias vaidmuo. Kartu su daline moters emancipacija didėjo ir moralinis nuosmukis. Tai buvo pastebima iš augančios skyrybų tendencijos. Jėzaus laikais romėnų pasaulyje vešėjo veik visa, kuo pasižymėjo dekadentiškas pasaulis: „…buvo paplitusi beveik kiekviena yda: amoralumas ir pederastija, abortai ir vaikų žudymas, apsirijimas, šykštumas ir pataikavimas, lošimas, savižudybės, nepadorumas paveiksluose, viešose lenktynėse, ant scenos“ [2].
Moters dalyvavimas kulto apeigose buvo įprastas dalykas, netgi būta specialių moters švenčių. Moterys ėjo kunigių pareigas tiek viešajame, tiek misteriniame kulte. Joms buvo neprieinamos tik tam tikros kulto šventės.

III. Moters padėtis žydijoje
Šis skyrius turėtų pagrindiniais bruožais išaiškinti senatestamentinius teiginius ta tema ir Jėzaus laikais žydijoje vyravusias nuostatas.

Senajame Testamente
Nuo pat pirmųjų Senojo Testamento eilučių, jau Pradžios kn. 1–3 skyriuose, susiduriame su esminėmis ištarmėmis vyro ir moters klausimu. Čia išsakytos pagrindinės mintys, pritariančios lytiškumui, aptinkamas įsitikinimas apie lyčių lygybę ir konstatuojamas vyro ir moters skirtingumas. Pradžios kn. 1,27 parodo Dievo sumanymą sukurti žmogų vyriškos ir moteriškos lyties bei patį sukūrimo aktą. Sukūrimą užbaigiantis Dievo sprendimas, aptinkamas Pr 1,31, pabrėžia šį aspektą. Skirtingo žmogaus lytiškumo norėjo Dievas ir jokiu būdu negali būti žmogaus kitaip išaiškintas. Nė viena iš abiejų lyčių negali būti nuvertinta, nes abi įgyvendina gerą dieviškąjį sukūrimą ir abiem vienodai paskelbta laiminanti užduotis daugintis (Pr 1,28). Be to, pasak Pr 1,27, tiek vyras, tiek moteris sukurti pagal Dievo paveikslą. Čia irgi nė viena iš lyčių nėra privilegijuota. Akcentuojama „lyčių lygybė: tik abi kartu jos reprezentuoja žmogų kaip rūšį“ [3]. Tikrasis žmogiškumas išreiškiamas tik vyro ir moters būtimi. Pr 2 taip pat patvirtina lyčių lygybę. Remdamasis Pr 2,18 G. von Radas nurodo, kad formuluotė „jam tinkamas“ yra tolygu „sąvokoms tiek ‘vienos rūšies’, tiek ir ‘kaip papildymas’“ [4]. Pr 2,23 parodo, kaip Adomas vertina Ievą: pavadindamas ją Moterimi (hebr. iša – moteris, – vyras. – Vert past.), jis ją laiko lygiaverte. Pr 2,24 menkinimas irgi yra svetimas, čia pabrėžiama, kad vyras nuolankiai pritaria šiam Dievo paskirtam jo žmonos vertingumui ir palieka savo šeimą. Greta lygiavertiškumo akcentavimo, jau pirmuosiuose Senojo Testamento puslapiuose nurodoma ir vyro bei moters skirtingumas, neduodant akstino kilti prieštaravimui. Esminiai lyčių skirtumai išreiškiami jau Iš 2,18. Vyrui reikia papildymo ir šį papildymą jis gauna iš Dievo, kuris sukuria jam moterį kaip visais atžvilgiais tinkamą bendrininkę. W. Neueris apie tai rašo: „Pradžios kn. 2,18 visiškai atsisakoma įvaizdžio tobulo žmogaus, kuriam nereikalingas joks papildymas… Ši eilutė parodo esmingą vyro ir moters skirtingumą, kuris tarnauja tam, kad vienos lyties trūkumai bei pagalbos poreikis padengiami kitos sugebėjimais“ [5].
Pradžios kn. 1–3 aprašoma ir tai, kokios pareigos dėl abiejų lyčių skirtingumo joms tenka. Vyras Dievo įpareigojamas suteikti vardus gyvūnijos pasauliui, – taip pavaldumo rėmuose greta praktinio aspekto čia iškyla ir dvasinis (Pr 2,19). Kita jo užduotis – įdirbti žemę (Pr 2,15; 3,17). „Vyras gauna iš Dievo sugebėjimą protu suvokti pasaulį ir įpareigojimą praktiškai jį pertvarkyti“ (Neuer, p. 64). Moteris – sugebėjimus, reikalaujančius didesnės asmeninės paramos, išreikštos ypač jos kaip vyro padėjėjos pareigomis (Pr 2, 18) bei motinystės dovana (Pr 3,16). Nuopuolis, aprašytas Pr 3, iškreipia iki tol viešpatavusią autoritetų gradaciją „Dievas–vyras–moteris–gyvūnijos pasaulis“. Tačiau Dievas atkuria šią tvarką, nors nuodėmė ir toliau neša iškrypimus.
Likusioje Senojo Testamento dalyje irgi patvirtinamas vyro ir moters lygiavertiškumas. Pirmiausia tai turi būti matoma privačioje sferoje. Išėjimo kn. esantis įsakymas vaikams gerbti savo tėvus skirtas tiek moteriai, tiek ir vyrui (Iš 20,12; Įst 5,16). Motinos užgauliojimas baudžiamas mirtimi lygiai taip pat, kaip ir tėvo (Iš 21,15. 17; Kun 20,9). Mirtimi turi būti baudžiamas jaučio savininkas, kuris, kad ir žinodamas įspėjimą, leido savo gyvuliui mirtinai subadyti vyrą ar moterį (Iš 21,28 ir t.). Pastebėtina, kad duodant vardus Senajame Testamente iš 44 paminėtų atvejų 26 kartus tai padarė moteris, 14 – vyras ir 4 pats Dievas (1 Sam 1,20). Pagarba moteriai aiškiai matyti ir iš Judos karalių motinų vardų paminėjimo (2 Kar 22,1; 24,8. 18). Moteris ypač didžiai vertinama Patarlių kn. 31,10–31. Tėvas ir motina drauge tarnauja vaikams. Motina labiau rūpinasi mažamečiais vaikais ir dukromis, tėvas – vyresniaisiais ir sūnumis.
Šis lygiavertiškumas ryškus ir dvasinėje bei viešojoje srityje. Moteris dalyvauja kultinėse šventėse ir religinėse iškilmėse, pavyzdžiui, Perėjimo šventėje (Iš 12,3 ir t.), aukojimuose (išskyrus aukojant už nuodėmę, Kun 6,29; 10,14), taip pat viešuose apsivalymuose (Kun 12; 15,19–33; Neh 12,43). Jos dalyvauja perkeliant Sandoros skrynią į Jeruzalę (2 Sam 6,5. 15. 19), atnašauja aukas (Ts 13,23); jų malda išklausoma (Pr 25,21; 1 Sam 1,18–20), jos gali padaryti pašvęstojo įžadą (Sk 6, 2), dalyvauti viešoje maldoje (1 Sam 1,1 ir t.; 2,19 ir t.), viešai skaitant Įstatymą Nehemijo laikais (Neh 8,1). Toros pamokymai skirti ir dukterims (Įst 11,19. 21), Įstatymas liečia ir moteris (Įst 29,18 ir t.), dėl tos priežasties jis buvo skaitomas tiek vyrams, tiek moterims (Įst 31,12; Joz 8,35). Raudų ritualas irgi galiojo ir vyrams, ir moterims (Ts 11,40; 2 Kr 35,25; Jer 16,7). Senojo Testamento moterys – Ieva (Pr 3,13 ir t.), Sara (Pr 18,9. 15), Hagara (Pr 16,8 ir t.; 21,17 ir t.) ir Samsono motina (Ts 13,3 ir t.) – patyrė teofanijas [6]. Tokioms moterims kaip Sara, Rebeka, Lėja, Rachelė, Hana, Rūta, Noomė ir Estera teko ypatingas vaidmuo Izraelio istorijoje. Anot Išėjimo kn. 19,11, moterys, kaip ir vyrai, irgi buvo įtrauktos į Jahvės sandorą su savo tauta. Kad moterys yra įtrauktos į tuos santykius, matyti iš jų asmenį saugančių nurodymų (Iš 22,22– 24; Įst 22, 13– 30). S. Schlechteris pažymėjo: „Izraelio Dievas skiriasi nuo kitų tautų dievų dar ir savo nusižeminimu. Jis nusižemina tiek, kad sudaro sandorą su vaikais, moterimis ir vergais“ [7].
Moterys tarnavo prie šventyklos vartų (Iš 38,8), savo įgimtus sugebėjimus jos panaudojo pamaldose giedodamos šventyklos chore (Ezr 2,65). Galų gale ST rašo dar ir apie keturias pranašes: Mirjamą (Iš 15,20), Deborą (Ts 4,4; 5,7), Huldą (2 Kar 22,14) ir Noadiją (Neh 6,14).
Dabar derėtų trumpai parodyti skirtingumus. Tuo metu, kai Įst 12,12.18; 14,26; 16,11.14 patvirtina moters dalyvavimą šventėse, anot Iš 23,17; 34,33; Įst 16,16 ir t., didelėse šventėse moteris dalyvauti neprivalo. Vyras buvo šeimos galva ir turėjo sprendimo galią (Iš 21,3. 22; Įst 24,1–4), tuo pat metu jis buvo ir moters bei šeimos apsauga (Iz 4,1). Vyro kreipimasis į moterį žodžiu „dwn“ išreiškė pagarbumą, o ne jos vergišką padėtį.
Priešingai gerai Dievo sukūrimo tvarkai, senatestamentinės Dievo tautos praktikoje vienur kitur visgi aptinkame tam tikrą moters nuvertinimą. Moteris laikoma tėvo arba vyro nuosavybe (Pr 20,3; Iš 21,3. 22; Įst 22,22, 24,4; 2 Sam 11,26), sutuoktuvių pinigai tenka tėvui (Pr 34,12; Iš 22,16; 1 Sam 18,25). Įstatymu neįteisinta, bet daugių daugiausia toleruojama poligamija taip pat rodė moters nuvertinimą (Įst 21,15). Skyrybų ir svetimavimo potvarkiai buvo nukreipti visų pirma prieš moteris (Įst 24,1; Iz 50,8; Mal 2,16).
Senatestamentinis palikimas rodo mums, kad pagal Dievo sukūrimo planą moteris yra lygiavertė ir visgi kitokia. Abu šie aspektai neatsiejami. Iš esmės būtų galima pasakyti, kad moteris savo vertingumą bei padėtį geriausiai atskleidė šeimoje. Namuose ji nenuginčijamai buvo gerbiama. Viešoji sritis neįėjo į šią sferą. Tuo tarpu kai vyras yra vadovas ir maitintojas, moteriai tenka bendrininkės ir motinos vaidmuo. Moters padėtis viešajame gyvenime ir religiniuose kultuose jokiu būdu nėra pasyvi. Jai buvo prieinama daugybė religinių akcijų, kai kuriose ji dalyvavo, tačiau kai kas nebuvo leidžiama. Bet kokiu atveju, ji buvo visiškai ir vienodomis teisėmis įtraukta į savo tautai Dievo numatytą išganymo istoriją. Tačiau vadovavimo funkcija teokratiniame Izraelyje jai nepriskirta. Tai vienur, tai kitur aptinkamas represinis jos padėties pobūdis nėra sąlygotas dieviškos sukūrimo tvarkos, bet žmogaus sugedimo per nuodėmę.

Žydijoje
Jėzaus laikais moters padėtis žydijoje patyrė liūdną atžangą. Priešingai Senojo Testamento nurodymams ir senatestamentinei praktikai, susiformavo menkinantis požiūris į moterį. Tad žydų rašytojas Juozapas Flavijus galėjo tik konstatuoti, jog moteris yra „bet kokiuose santykiuose menkesnės vertės nei vyras“ [8]. Rabis Jehuda mums paliko tokias mintis: „Tris šlovinančius posakius reikia pasakyti kiekvieną dieną: pašlovintas tebūnie Dievas, kadangi jis mane sukūrė ne goi (neizraelitą)! Tebūnie jis pašlovintas, kadangi mane sukūrė ne moterį! …Tebūna jis pašlovintas, kad mane sukūrė ne moterį, kadangi moteris nėra įpareigota įvykdyti įstatymo“ [9].
Aiškinant nupuolimą į nuodėmę, moteris vaizduojama kaip pagrindinė kaltininkė. Ji apdovanojama tokiais paniekos vertais atributais kaip pavydumas, lengvabūdiškumas, neveiklumas, smalsumas, godumas ir atsakomybė už mirtį. Visuomeniniu požiūriu tas nuvertinimas irgi buvo matomas, pavyzdžiui, mergaitėms žydų mokykla buvo uždaryta. Vyrams buvo nerekomenduojama viešai bendrauti su moterimi. Tendencija išstumti moterį iš viešuomenės buvo akivaizdi. Juridinis aspektas parodo, kad moteris nebuvo asmuo, bet daiktas, į kurį tėvas arba vyras turėjo nuosavybės teisę. Teisme moteris negalėjo liudyti. Teisė skirtis buvo traktuojama liberaliai, leidžiama palaipsnė poligamija. Priežastys, sąlygojusios skyrybas, buvo labai paviršutiniškai vertinamos. Jėzaus pozicija tuo klausimu aiški (Mt 19,3 ir t.). Tačiau ir religiniu požiūriu moteris kentė vyrų nuvertinimą. Rabis Eliezeris sako: „Kas savo dukterį moko Toros, tas moko ją palaidumo“ [10]. Vis dėlto reikia pridurti, kad Toros mokymasis moteriai nebuvo absoliučiai uždraustas. Mokytis Toros moteris buvo įpareigota tik dalinai, sinagogoje jai buvo nurodyta vieta, kur už grotų jos nebuvo galima matyti. Ji nebuvo laikoma sinagogos nare ir ateidavo ten tik paklausyti, kai tuo tarpu vyrai rinkdavosi mokytis. Meilės dalykai buvo išimtinai vyrų rankose. S. Schlechteris aiškina: „Dauguma moterų buvo visiškai priklausomos nuo vyrų ir religiniuose dalykuose buvo lyg priedėlis vyro, gerais darbais prisidėjusio prie moters išganymo“. [11] Šventykloje joms buvo skirtas specialus prieškiemis. Įdomu tai, kad vis dėlto aptinkama dar ir tokių rabinų posakių, kurie išreiškia pagarbą moteriai bei parodo jos vertę. Pavyzdžiui, rabinas Chanina (apie 225 m. po Kr.) teigia: „Visos vargšo dienos yra sunkios (Pat 15,15), – t. y. to, kurio žmona bloga; o linksmaširdžiui gyvenimas – visad šventė (Pat 15,15), – t. y. tam, kurio žmona gera“ (Strack, Billerbeck, p. 610). Nepaisant suminėtų dalykų, į santuoką Izraelyje nebuvo žiūrima slogiai. Kalbant apie tai reikia suprasti, kad teigiami atsiliepimai apie moterį labiau adresuojami ištekėjusioms, kadangi tik ypatingas jos kaip žmonos ir motinos pašaukimas teikė jai šią pagarbą.
Apibendrindami žydijoje vyravusias nuostatas turime pažymėti, kad ten iš esmės labiau orientuotasi į Dievo sukūrimo tvarką, tačiau senatestamentinių laikų praktika nuo jos nupuolė ir moters padėtis netapo normalesnė. Moteris veik visiškai buvo išstumta iš viešojo gyvenimo ir visuomeninėje, teisinėje bei religinėje srityje buvo nuvertinta.

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Versta iš: Rogers C. Fundierte Theologische Abhandlungen. – Wuppertal, 1987





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).