Biblijos studija pagal Apaštalų darbų 17,16–34
Jochen Walldorf
Ar esate bent kartą dalyvavę ekskursijoje po miestą pėsčiomis arba autobusu? Jeigu taip, tuomet jūs žinote, kad šios ekskursijos yra skirtingo pobūdžio: muziejai, gastronomija, tam tikro laikotarpio pastatai, bažnyčios, istorinis miesto centras ir t. t. Ekskursijų, supažindinančių su miesto religiniu gyvenimu, retai kas pasiūlo. Tad šiandien pasimėgaukime štai tokios – religinės – ekskursijos prabanga. Miestas, kurį norime apžiūrėti, yra Vilnius. Prisidėkite prie manęs. Mūsų ekskursijos vadovas – Donatas Glodenis, Lietuvos teisingumo ministerijos bendradarbis.
Leiskimės į ekskursiją Vilniaus gatvėmis. Nors Lietuvos sostinė ir nėra pasaulinės reikšmės religinės įvairovės centras, tačiau tos įvairovės čia netrūksta. Štai Vilniaus senamiestis, pasipuošęs didingomis Romos katalikų bažnyčiomis ir nemažiau gražiomis pravoslavų cerkvėmis. Praėję pro arką Vokiečių gatvėje, pamatome ir liuteronų bažnyčią, deja, uždarytą, kartais net pamaldų metu. Keliaudami geležinkelio stoties link aptinkame ir žydų misnagdinų sinagogą; netoli jos, Šaltinių gatvėje, chasidai įsikūrė prabangų centrą. Užsukime į centrinį knygyną Gedimino prospekte. Čia knygų ir leidinių asortimentas gerai atspindi susidomėjimą tuo, kas slypi už objektyvaus pažinimo ribų. Periodinių leidinių stende galime išvysti Parapsichologijos akademijos žurnalą „Žmogus“, o ir horoskopų randame ne viename žurnale. Daugybė knygų apie sveikatingumą ir savęs pažinimą, kuriose šios temos susipina su parapsichologijos ir Rytų religijų įžvalgomis, rodo, kad Lietuva žengia į Europą ir čia sekdama jos pavyzdžiu. O štai ir įdomiausias radinys: Vilniuje veikiančio Ošo meditacijos centro leidinys „Nuo medicinos iki meditacijos“, aprašantis šios naujos sinkretinės rytietiškos religijos meditacijos praktikas. Ošo centras nėra vienintelė rytietiška pseudoreligija. Dar ne vienas stulpas ar stendas skelbs apie paskaitas bei rytietiškas praktikas, kurias siūlo įvairaus plauko guru. Tačiau pamiršę Rytus, keliaukime toliau.
Važiuojant į Karoliniškių mikrorajoną, dėmesį patraukia didžiulė palapinė pakelėje, priklausanti Bažnyčiai „Tikėjimo žodis“. Ši ir kitos charizminės sekminininkiškos pakraipos krikščioniškos bendruomenės aktyviai veikia visoje Lietuvoje. Jos kur kas gausesnės už garbinimo forma „ramesnių“ evangelikų bendruomenes,baptistų ir laisvąsias Bažnyčias, kurios Vilniuje savo pastatų, net ir tokių laikinų kaip ši palapinė, dar neturi.
Netikėtai išvystame tvarkingai apsirengusių jaunų vyrų ir moterų būrelį, sustojusįį prie Šeškinės prekybos centro. Tai Pastarųjų dienų šventieji, labiau žinomi kaip mormonai. Juoda ir balta vyrų apranga primena paprastom spalvom tapytą skelbiamą žinią, nors jų pranašo J. Smitho biografija kur kas spalvingesnė… Juos, ir dažnai su jais lyginamą pseudokrikščionišką grupę Jehovos liudytojus, mieste matome dažnai. Neretai jie pasibeldžia ir į mūsų duris.
Vilniaus centre, prie Skalvijos kino centro, greta kino anonsų puikuojasi ir Vilniaus dianetikos centro nemokamai siūlomo Oksfordo asmenybės analizės testo reklama. Galime būti tikri, kad vėliau šio testo nustatytiems asmenybės trūkumams pataisyti centre siūlomi (ir šioje vietoje nereklamuojami) kursai nepigiai kainuos. Mat po Dianetikos centro iškaba slepiasi nepaprastai kontroversiškas religinis judėjimas – Scientologijos bažnyčia, neretai vadinama psichokultu.
Ekskursiją jau metas baigti; o juk Vilniuje dar galime sutikti budistų, krišnaistų, Bahajų religijos sekėjų, užsukti į Naujosios apaštalų Bažnyčios pamaldas, rasti kitų, mažiau žinomų grupelių. Daug yra kelių, ir naivu būtų manyti, kad jie visi veda į Romą. Tad ar mokėsime teisingai pasirinkti?
Ar labai gniaužia kvapą tokia ekskursija po Vilniaus religines vietas? Arba geriau – ar labai „gąsdina“? Kaip ten bebūtų, tai yra pasaulis, kuriame gyvename. Ir net jei gyvename ne didmiestyje, o mažame kaimelyje, kuriame religinis daugiapusiškumas dar išlaikęs savo ribas, visgi visuomenės informavimo priemonės negailestingai praneša mums apie daugiareliginę visuomenę. Tai neišvengiama. Kaip mes elgsimės? Užsisklęsime savo malonioje krikščionių bendruomenėje, norėdami išlaikyti savo tikėjimą? O gal nejučiom prisitaikysime prie pliuralistinės situacijos, kurioje mes, krikščionys, esame tik kaip dar vieni lygiaverčiai ir abejingi piliečiai šalia daugelio kitų? Tad kaip priimame religinį pliuralizmą, vis labiau plintantį bei įgaunantį vis įmantresnių formų?
Savo laikais apaštalas Paulius leidosi į panašią „ekskursiją po miestą“. Tuometinė metropolija, dvasinis-religinis centras, buvo ne Vilnius ar Paryžius, o Atėnai. Kai Paulius, įtikėjęs į Kristų fariziejus, įžengė į šią antikinę sostinę, pirmiausia jis apžiūrėjo miestą – būtent tai, kas liudija atėniečių religingumą. Tai, ką pamatė Paulius, tam tikru atžvilgiu buvo ne kas kita kaip religinis pliuralizmas, aptinkamas šiandien: miestas su begale dievų, paveikslų ir daugybe religinių bei filosofinių krypčių. To meto romietis autorius pasakė, kad Atėnuose lengviau būtų rasti dievą nei žmogų!
Kaip reaguoja Paulius į tai, ką pamato Atėnuose, – į šį „religinį Antikos pliuralizmą“? Jis yra be galo nustebęs ir įtūžęs (eil. 16). Dievui, kuris jam apsireiškė kelyje į Damaską ir užvaldė jo širdį, čia priešstatyta jūra dievų paveikslų. Pasaulio Kūrėjas, laikantis ir saugojantis visatą, Kūrėjas, kurio neįmanoma pavaizduoti, čia buvo „iškaltas“ akmenyje ir medyje, įamžintas statulose ir paveiksluose, kuriuos žmonės pagamino savo nuožiūra. Paulius negalėjo su tuo susitaikyti, todėl ieškojo dialogo – pirmiausia vietinėse sinagogose, po to ir viešose turgaus aikštėse – ir kalbėjo apie tą vieną Dievą, kuris Kristuje apsireiškė žmonėms (eil. 17). Reakcijų buvo skirtingų. Į dialogą įsitraukė ir epikūrininkai bei stoikai, atstovaujantys skirtingoms filosofijos mokykloms, ir ginčijosi su Pauliumi. Galiausiai jie atvedė apaštalą į Areopagą, ant kalvos aukščiau turgaus aikštės. Ten jis galėjo – tikriausiai (taip pat) prieš prasidedant miesto tarybos, kuri posėdžiavo Areopage, susirinkimui – paaiškinti savo mokymą.
Pauliaus kalba Areopage, kaip ją savais žodžiais ir savu požiūriu perteikė Lukas, daugeliu atžvilgių verta dėmesio. Turint minty klausimą, kaip kalbėti apie Dievą pliuralistinėje visuomenėje, ji gali mums duoti keletą impulsų. Norėčiau nurodyti tris dalykus ir juos šiek tiek išplėsti.
Paulius remiasi atėniečių gyvenimo ir idėjų pasauliu
Keliaujant per miestą, Pauliaus dėmesį patraukė aukuras su užrašu „Nežinomam dievui“. Jis dabar tuo pasirėmė, pranešdamas atėniečiams ne apie nežinomą, bet apie tą nežinomą Dievą, esantį daug arčiau jų nei juos supantis oras. Vis dėlto čia būtų galima klausti: ar tai tik ne taktinis Pauliaus manevras, norint sudominti savo klausytojus?
Tačiau jei kalba sekama toliau, tuomet susidaro kitas įspūdis: Paulius ieško sąlyčio taškų ne tik norėdamas sudominti žmones, bet ir dėl to, kad jis žino graikų mokymą bei tradicijas turint teisingų ir gilių sampratų, kuriomis jis gali remtis. Kadangi visa tiesa yra Dievo tiesa, todėl nesvarbu, kur ji randama. Tai ypač išryškėja, kai Paulius vienai vietai pritaiko dvi ištraukas iš graikų poezijos, kurios klausytojams tikriausiai buvo žinomos: „Kadangi mes jame [Dieve] gyvename, judame ir esame“ ir: „Mes esame iš jo giminės“ (eil. 28). Apaštalas cituoja žodžius, kad atėniečiai atkreiptų dėmesį į jiems būdingą nenuoseklumą: jeigu žmogus, anot šio graikų mąstytojo, tikrai yra „kilęs“ iš Dievo, tuomet šis Dievas negali būti menkesnis už savo kūrinį – iškaltas aukse, sidabre ar akmenyje (eil. 29). Dievas reprezentuoja ne paveikslus ar statulas, kurias išgalvojo ir pagamino žmonės, atvirkščiai, pats žmogus sava esybe yra Dievo paveikslas, į kurį Dievas įdėjo kibirkštėlę savos esybės spindėjimo. Visgi šis Dievas yra svarbiau ir daugiau nei visi paveikslai, svarbiau ir daugiau už „paveikslą“, pagamintą žmogaus – bet ne mažiau.
Paulius bandė savo klausytojus privesti prie šio supratimo ir tam pasinaudojo pačių graikų išmintimi, kaip išeities tašku. Apaštalas žinojo ne tik šventuosius žydų raštus, bet, matyt, buvo susipažinęs ir su graikų pažiūromis ir tradicijomis. Ir jis buvo pasiruošęs remtis tikrais patyrimais arba ir atvirais klausimais, kuriuos užtiko šioje kultūroje, kad, suprantamai ir intelektualiai provokuodamas (jokiu būdu neįsiteikdamas), paskelbtų Evangeliją. Čia taip pat Paulius tapo „graikams graiku“, kad laimėtų juos Kristui.
Kyla klausimas, kaip mes perduodame Evangeliją savo amžininkams? Ar ją perteikiame paprastai, ar ieškome sąlyčio taškų bei „atvirų vietų“, kurios žmonėms suteikia galimybę suprasti Evangeliją? O kokie tie sąlyčio taškai? Tuo atveriama plati veiklos sritis, kurios negalime išmatuoti. Turėtų pakakti kelių trumpų tezių. Galimas išeities taškas, pavyzdžiui, yra faktas, kad vis daugiau gamtos tyrinėtojų, remdamiesi savo moksliniu patyrimu, kelia klausimą apie Dievą arba apie visatos „planą“ (plg., pavyzdžiui, samprotavimus „antropiniu principu“). Religingumo sugrįžimas, kurį pastebėjome „sekuliarizuotuose“ Vakaruose maždaug prieš 25 metus, irgi atvėrė galimybę klausti apie Dievą. Čia būtų gerai pagalvoti apie budizmą, vis labiau besiskverbiantį skirtingais kanalais (per įžymybes, kino filmus, straipsnius žymiuosiuose žurnaluose) į visuotinę sąmonę. Pagaliau yra padidėjęs identiškumo ir autentiško gyvenimo ieškojimas, atsižvelgiant į begalines pasirinkimo galimybes, grėsmingą fragmentiškumą bei didėjančią poveikio jėgą. Kažko, kas žinoma daugeliui žmonių. Taip pat, kaip daugelis ieško gilios bendrystės ir priėmimo – anapus gryno orientavimosi į atliktus darbus. Tačiau abiem atvejais Evangelijoje duodamas nepakeičiamas atsakymas.
Nepaisant viso to, man atrodo labai svarbu, kad mes ne tik apibendrintai klaustume apie sąlyčio taškus, bet ir mokytumės atkreipti dėmesį į žmogų, kurį sutinkame čia ir dabar. Prieš pradėdami kalbėti (nes mes galbūt manome apie žmogų jau žiną visa, kas svarbu), privalome girdėti ir matyti – taip, kaip iš pradžių Paulius žiūrėjo ir klausėsi, kas žmones Atėnuose domina ir kas jiems neduoda ramybės. Mes privalome mokytis girdėti ir matyti, kas žmones jaudina ir ką jie mąsto, kokie jų – visiškai asmeniniai – klausimai bei sunkumai, kad į jų situaciją galėtume atsakyti Evangelija kaip Evangelija (t. y. džiugia, išlaisvinančia žinia).
Paulius skelbia visą Evangeliją
Paulius atėniečiams pristato ne sutrumpintą Evangeliją, bet visiškai atskleidžia jos esmę. Jis remiasi ne Senojo Testamento raštais, kaip tai darė kalbėdamasis su žydais bei norėdamas juos įtikinti, kad Jėzus yra Mesijas. Apaštalas iš pradžių kalba apie kūrinį ir jo Kūrėją – ir remiasi pagrindiniu klausimu apie žmogaus būtį, klausimu, kuris nuo senų laikų kelia nerimą (kas aš esu? iš kur atėjau? kur einu? kokia yra mano gyvenimo ir pasaulio prasmė?) Kaip Paulius kalba apie Dievą?
Jis kalba apie Dievą – visatos Kūrėją, sukūrusį viską, kas yra (eil. 24). Jis yra „dangaus ir žemės valdovas“ (hebrajiškas kalbėjimo būdas) ir gyvena ne žmonių pastatytose šventyklose. Dėl to šis Kūrėjas stovi ne tik tolimoje mūsų pasaulio pradžioje, bet ir ligi gelmių jungia pasaulį bei žmonėms „duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita“ (eil. 25). Taigi ne Dievas yra paskirtas tarnauti ir rūpintis žmonėmis (kaip tai atrodė atėniečiams), bet žmogus kiekvieną akimirką yra dėkingas už save ir už pasaulį Dievui, kuris jį laiko virš nebūties bedugnės. Ir šis Kūrėjas bei gyvybės saugotojas taip pat yra ir tautų karalius, suteikiantis joms apsigyvenimo ribas ir laikus (eil. 26). Jis yra žmonių Tėvas, savo begaline meile sukūręs būtybę, galinčią dalytis savo meile ir ja atsakyti, būtybę, kuri yra iš dieviškos giminės (plg. eil. 28).
Taigi Paulius piešia išsamų, kvapą gniaužiantį Dievo paveikslą. Ir vis dėlto paveikslą, vaizduojantį Dievą ne nepasiekiamoje tolybėje (kaip Aristotelio pirmasis nejudantis judintojas), bet kiekvienam žmogui liudijantį betarpišką Dievo artumą: „Jis visiškai netoli nuo kiekvieno iš mūsų!“ Kaip žuvis vandenyje ir paukštis ore turi savo gyvenimo stichiją, taip žmogus savo „apsigyvenimo ribas“ turi Dieve. Ar vis dar kalbėsime (ir mąstysime) apie Dievą taip – taip „toli“? Ar visą Evangeliją turime akiratyje, kai kalbame apie Dievą ir savąjį tikėjimą? Nes net tie žmonės, kuriems Jėzus ne kažin ką reiškia (kaip tai buvo su kai kuriais graikais dėl jų mąstymo būdo), jie galbūt irgi klausia, kodėl apskritai egzistuoja šis pasaulis ir kodėl jis turi suprantamą struktūrą bei tvarką; ir kodėl mes, žmonės, esame tokios nepakartojamos būtybės: apdovanoti sąmoningumu, meile, dorove, intelektu ir giliai įsišaknijusiu religingumu. Atsižvelgiant į šiuos (ir kitus) pagrindinius klausimus, kuriuos kelia (nesąmoningai) kiekvienas žmogus, retkarčiais būtų galima visiškai kitaip kalbėti apie Dievą kaip Kūrėją ir Globėją, kaip žmonių Tėvą. Ne nutylint apie Jėzų, bet galint apie jį kalbėti kaip apie tą, kuriame šis Dievas atvėrė savo širdį ir juntamai yra priartėjęs (plg. eil. 18b, 31b).
Mums reikia visos Evangelijos erdvės, tam, kad besibaigiančio XX šimtmečio žmonės suvoktų, jog Biblijos žinia nėra „per siaura“ kompleksiškam moderniam pasauliui, bet suteikia šiuolaikinio žmogaus klausimams bei patyrimams prasmę.
Kalbėjimas apie Dievą kaip Kūrėją ir Globėją yra svarbus ne tik dėl to, kad paliečia pagrindinius žmogaus būties klausimus, kuriuos žmonės dar ir šiandien (dažnai kritiniais jų gyvenimo atvejais) kelia bei padeda integruotis į pasaulį. Tokia kalba apie Dievą svarbi dar ir tuo, kad mes gyvename pliuralistinėje visuomenėje su daugybe religijų bei pasaulėžiūrų pasirinkimo galimybių. Šioje situacijoje svarbiausia yra ne prie turimų „aukurų“ pridėti dar vieną „aukurą“ (ko atėniečiai pirmiausiai tikėjosi iš Pauliaus; plg. eil. 18–21), bet kalbėti apie Dievą, kuris yra visų Dievas. Tačiau kaip tai galima pasiekti, jeigu mes nekalbėsime apie vieną Dievą kaip pradžią ir tikslą vienos, jo sukurtos tikrovės?
Paulius skatina ne tik mąstyti ar permąstyti, – jis ragina atsiversti
Paulius nepalieka problemos ties bendrais apmąstymais apie „Dievą ir pasaulį“, apmąstymais, nuo kurių galima laikytis atokiau arba apie kuriuos galima abejingai diskutuoti ir su kuriais jis be didelių patyčių išgyveno savo viešą pasirodymą. Šitai paaiškėjo jau tuomet, kai jis atėniečiams sakė: „jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų“. Kitais žodžiais – Jis yra (taip pat) labai arti tavęs! Ar tu kada nors esi pajutęs šią ranką, kuri veda ir palaiko tave bei šį pasaulį? Bet Paulius tampa dar aiškesnis ir labiau provokuojantis, kai savo klausytojus ragina atsiversti ir kalba apie Dievą (taip pat) kaip apie pasaulio Teisėją (eil. 30). Religinės mintys bei jausmai nėra mažareikšmė smulkmena, vartojama savo nuožiūra ir su tam tikru (dvasiniu) pasitenkinimu – kaip tai atrodė atėniečiams (eil. 21) ir kaip tai vis dažniau atsitinka mūsų šiandieninėje postmodernioje visuomenėje. Ne, žmogus sukurtas Dievui ir jis yra atsakingas savo Kūrėjui. Dievas ieško žmonių, ilgisi pražuvusiųjų – ir kai žmogus pasijunta esąs ieškomasis, jis išprovokuojamas atsakyti.
Kaip yra su mumis? Ar turime drąsos tinkamu laiku paraginti bei padrąsinti žmones atsiversti į Dievą? Atrasti save ir leistis parvedami namo? Išsilaisvinti iš šaltos religingumo vaidybos ir įžengti į amžiną bei kupiną meilės Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios bendrystę? Kas gi iš tikrųjų geresnio gali atsitikti žmogui? O galbūt giliai širdyje aš nesu įsitikinęs, kad žmogui iš tiesų nieko geresnio negali nutikti, kaip savo gyvenimą praleisti bendrystėje su Dievu? Tuomet visų pirma aš pats kviečiamas atrasti begalinį Dievo gerumą bei įsileisti jį į širdį – kad pakviesčiau tai padarygti kitus.
Trys minties linijos iš Pauliaus pamokslo Atėnuose. Trys linijos, kurios galėtų padėti ir mums šiandien kalbant apie Dievą bei perduodant Evangeliją. Baigti norėčiau dviem žmonėmis; jie taip pat minimi mūsų teksto pabaigoje: Dionizijas ir Damaridė (eil. 34). Vienas iš jų – miesto tarybos, posėdžiavusios Areopage, narys ir didžiai gerbiamas atėniečių visuomenės atstovas; kita yra moteris, kurios tuometinėje visuomenėje buvo mažiau vertinamos. Abu šie žmonės atrado tikėjimą paskatinti Pauliaus kalbos. Taip pat ir Atėnuose, šiame daugiareliginiame antikos centre, Dievas kuria savo bendruomenę. Tai šiek tiek sujudina, ir šis judėjimas yra nesulaikomas, nes tai yra Dievo judėjimas, kartais mažas ir menkas kaip garstyčios grūdas, tačiau pabaigoje tapsiantis dideliu medžiu, tiesiančiu savo šakas aukštyn į dangų – tokia yra Dievo karalystė (Lk 13,19). Dievas pats rūpinasi savo reikalais ir pats valdo, todėl mes visi galime užmiršti baimę dėl Dievo karalystės šiame pasaulyje (ir mumyse). Tai taikytina ir mūsų dabartinei visuomenės situacijai, kuri kai kuo, atrodo, panaši į situaciją Atėnuose ir kuri vieniems jau galėjo sukelti baimę, nors joje slypi visiškai naujos galimybės. Juk virš viso to yra pažadas, kad Dievas savu viešpatavimu pasieks tikslą ir kad dėl to jis nori pasiimti mus: „jūs tapsite mano liudytojais…“ (Apd 1,8). Nei daugiau, nei mažiau.
Jochen Walldorf, teologijos daktaras, evangelikų kunigas, ilgametis Vokietijos studentų misijos bendradarbis
Vertė Daiva Galinaitienė
Versta iš: L’Abri Akzente, 99/3