Stanley J. Grenz

Kamera nukreipiama į ateities kosminį laivą, kurio fone šviečia tolimos galaktikos. Pasakotojo balsas išdidžiai pareiškia: „Kosmosas – paskutinė riba. Štai tokios yra žvaigždėlaivio ‘Enterprise’ kelionės. Jo misija – tyrinėti keistus naujus pasaulius, ieškoti naujos gyvybės ir neatrastų civilizacijų, drąsiai veržtis ten, kur dar niekas nėra buvęs“.
Šiais žodžiais prasidėdavo kiekvienas epizodas populiaraus televizijos serialo „Žvaigždžių kelias: būsimoji karta“, paskutinį kartą parodyto 1994 metų gegužę.
Daugeliu aspektų „Būsimoji karta“ buvo paprasčiausiai atnaujinta ankstesnių „Žvaigždžių kelio“ serijų versija, kurios veiksmas vyko ateities eroje, išsprendus tam tikrus galaktinius politinius sunkumus, kamavusius buvusių kosmoso keliautojų pasaulį. Tačiau kai Žano Luko Pikardo naujoji tyrinėtojų karta perėmė vadovavimą perdirbtam „Enterprise“ iš kapitono Kirko komandos, serialo kūrėjai pastebėjo, kad jų žiūrovų pasaulis atsidūrė subtilioje paradigmų keitimosi situacijoje, kur iš modernizmo gimė postmodernizmas. Dėl to „Būsimoji karta“ tapo požiūrio į pasaulį atspindžiu, o gal net išraiška naujos kylančios kartos.
Pokyčiai, aiškiai pastebimi „Žvaigždžių kelio“ virsmo į „Žvaigždžių kelią: būsimąją kartą“ metu, atspindi gilesnį pasikeitimą, vykstantį Vakarų visuomenėje.

Modernizmo virtimas postmodernizmu
Daugelis visuomenės tyrinėtojų sutinka, kad Vakarų pasaulis kinta. Tiesą sakant, mes, matyt, išgyvename kultūrinį pasikeitimą, kuris gali konkuruoti tik su tomis naujovėmis, kurios pažymėjo modernizmo gimimą iš viduramžių tamsumos: gyvename laikotarpiu, kai modernizmas virsta postmodernizmo amžiumi. Žinoma, pereinamuosius laikotarpius yra ypač sunku apibūdinti ir įvertinti. Taip pat nėra visiškai aišku, kokie bus kylančios naujos epochos bruožai. Ir vis dėlto matome ženklus, rodančius, kad monumentalūs pasikeitimai yra apėmę visus šiuolaikinės epochos aspektus.
Postmodernizmo terminas galbūt pirmą kartą buvo pavartotas ketvirtajame dešimtmetyje, apibūdinant tuomet jau vykstantį svarbų istorinį pokytį ir pažymint tam tikras transformacijas meno sferoje. Tačiau iki aštuntojo dešimtmečio postmodernizmui nebuvo skiriama daug dėmesio. Pirmiausia jis imtas vartoti nusakant naują architektūros stilių. Po to jis prasiskverbė į akademinį sluoksnį, kur pradžioje buvo vartojamas pažymėti teorijoms, dėstomoms universiteto anglų kalbos ir filosofijos fakultetuose. Vėliau jis imtas vartoti platesniems kultūriniams reiškiniams apibūdinti.
Jau pats postmodernizmo pavadinimas reiškia bandymą išeiti už modernizmo ribų. Kitaip tariant, postmodernizmas atmeta modernistinį mąstymą, tačiau jo ištakos yra modernizmo aplinkoje. Todėl norint suprasti postmodernistinį mąstymą, reikia į jį pažvelgti modernaus pasaulio, kuris jį pagimdė ir kuriam jis dabar priešinasi, kontekste.

Modernistinis mąstymas
Daugelis istorikų tvirtina, kad modernizmo epocha gimė Švietimo aušroje po Trisdešimtmečio karo. Tačiau to pagrindas jau buvo sukurtas anksčiau – Renesanse, kuris pakylėjo žmoniją į patį tikrovės centrą. Naujojo požiūrio charakteringas bruožas buvo Franciso Bacono vizija, kad žmonės užvaldo gamtą atskleisdami jos paslaptis.
Remdamiesi Renesanso patirtimi švietėjai iškėlė individą į pasaulio centrą. Rene Descartes’as padėjo filosofinius modernizmo pamatus, sutelkdamas dėmesį į abejonę, kurios dėka jis padarė išvadą, jog mąstančio žmogaus egzistencija yra pirmiausia tiesa, kurios abejonė negali paneigti – tai buvo principas, suformuluotas pagal Augustino cogito ergo sum. Tokiu būdu Descartes’as apibūdino žmogiškąją prigimtį kaip mąstančią substanciją, o žmogų kaip autonomišką racionalų subjektą. Isaacas Newtonas vėliau pateikė mokslinius modernizmo rėmus, pavaizduodamas fizinį pasaulį kaip mašiną, kurios tvarką ir dėsnius žmogaus protas gali atpažinti. Modernus žmogus gali būti atitinkamai apibūdintas kaip Descartes’o autonomiška, racionali substancija, susidurianti su Newtono mechanistiniu pasauliu.

Švietimo projektas
Mąstančio žmogaus ir mechanistinės visatos postulatai atvėrė duris žinių protrūkiui, Jürgeno Habermaso pavadintam „Švietimo projektu“. Žmogiškojo intelekto ieškojimų tikslas tapo atskleisti visatos paslaptis, kad būtų galima užkariauti gamtą žmogaus naudai ir sukurti geresnį pasaulį. Šis ieškojimas atvedė į dvidešimtam amžiui būdingą modernizmą, kuris bandė racionaliai tvarkyti gyvenimą tam, kad technologija būtų galima pagerinti žmogaus gyvenimą.
Švietimo projekto intelektualųjį pagrindą sudaro tam tikros pažintinės prielaidos. Tiksliau sakant, modernusis protas laiko žinojimą neabejotinu, objektyviu ir geru. Negana to, modernizmo atstovai teigia, kad iš principo žinios yra prieinamos žmogiškajam protui.
Tam tikrų žinių poreikis skatina modernųjį ieškotoją surasti metodą, kuris pademonstruotų esminį filosofinių, mokslinių, religinių, moralinių ir politinių doktrinų teisingumą. Švietimo metodas labai atidžiai išnagrinėja įvairius tikrovės aspektus ir įvertina juos, remdamasis tuo kriterijumi. Kitaip sakant, šis metodas parodo absoliutų tikėjimą žmogaus racionaliais sugebėjimais.
Švietėjai mano, kad žinios ne tik neabejotinos (drauge ir racionalios), bet ir objektyvios. Priėmęs objektyvumo prielaidą, modernistas tikisi gauti bešališkų žinių. Modernistai pareiškia, kad jie yra ne tik sąlygoti pasaulio, kurį stebi: jie tvirtina galį žiūrėti į pasaulį kaip besąlygiški stebėtojai, t. y. matyti pasaulį iš taško, esančio už istorijos keitimosi ribų.
Bešališkų žinių siekimas suskirsto mokslinį projektą į atskiras disciplinas ir suteikia ypatingą statusą specialistui, tam neutraliam stebėtojui, kuris yra įgijęs profesinės patirties tam tikroje veikloje.
Švietimo epochos mąstytojai, būdami tos nuomonės, kad žinios yra neabejotinos ir objektyvios, taip pat daro prielaidą, jog jos yra ir geros iš prigimties. Pavyzdžiui, modernus mokslininkas mano, kad yra visiškai aišku, jog žinių atradimas yra geras. Manydami, kad žinojimas yra geras iš prigimties, švietėjai žiūri į pasaulį optimistiškai. Iš to požiūrio kyla įsitikinimas, jog progresas neišvengiamas, jog mokslas kartu su išsimokslinimo galia galų gale išlaisvins mus iš pažeidžiamumo gamtos atžvilgiu, taip pat ir iš visų socialinių varžtų.
Švietėjų optimizmas, akcentuodamas protą, išaukština žmogaus laisvę. Įtarimą kelia visi įsitikinimai, galį apriboti autonomiją arba besiremiantys kokiu nors išoriniu autoritetu, jei tai nėra protas (ir patyrimas). Švietimo projektas supranta laisvę iš esmės individualiai. Tiesą sakant, modernusis idealas gina autonomišką, veikiantį savo nuožiūra subjektą, kuris egzistuoja už bet kokių tradicijų ar bendruomenės ribų.

Modernizmas ir „Žvaigždžių kelias“
Kaip apskritai modernioji grožinė literatūra, pirmosios „Žvaigždžių kelio“ serijos atspindėjo daugelį Švietimo projekto ir vėlyvojo modernizmo aspektų? „Enterprise“ įgulą sudarė įvairių tautybių žmonės, kartu dirbantys bendram žmonijos labui. Jie buvo modernios universalistinės antropologijos įsikūnijimas. Buvo aišku, kas tuo norėta pasakyti: visi mes žmonės ir turime nugalėti savo skirtumus, suvienyti jėgas, kad galėtume įvykdyti savo priesakus, ieškoti tikro, objektyvaus žinojimo visoje visatoje ir kosmose kaip „paskutinėje riboje“.
Vienas „Žvaigždžių kelio“ herojų buvo Spokas. Nors jis buvo vienintelis įgulos narys, atvykęs iš kitos planetos (jis buvo pusiau žmogus, pusiau vulkanas), tačiau nebūdamas žmogumi jis patarnavo kaip transcendentinis humaniškasis idealas. Spokas buvo idealus Švietimo epochos žmogus, be galo racionalus, neturintis jokių emocijų (arba bent jau sugebantis jas pažaboti). Jo šaltakraujiškas racionalumas ne kartą padėjo „Enterprise“ komandai išspręsti problemas. Tokiais atvejais kaip šis, rašytojai, atrodo, bando įteigti, kad mūsų problemos galų gale gali būti išspręstos, taikant racionaliąją patirtį.
Postmodernizmas atmeta Švietimo projektą ir tas bazines prielaidas, kuriomis jis remiasi.

Postmodernistinis protas
Modernizmas yra puolamas nuo to karto, kai Friedrichas Nietzsche (1844–1900) paleido į jį pirmą šūvį devyniolikto amžiaus pabaigoje, tačiau puolimas visu frontu prasidėjo tik aštuntame dešimtmetyje. Intelektinį impulsą Švietimo projektui sugriauti pagimdė dekonstrukcija kaip literatūrinė teorija, veikusi naują filosofijos judėjimą.

Filosofinis postmodernizmas
Dekonstrukcija (arba poststruktūralizmas) atsirado kaip vienos iš literatūros teorijų, vadinamos struktūralizmu, tęsinys.
Struktūralistai teigia, kad kalba yra socialinis konstruktas ir kad žmonės sukuria literatūrinius dokumentus – tekstus – bandydami pateikti prasmės struktūras, kurios padėtų jiems suteikti prasmę jų patirties beprasmybei. Struktūralistai sako, kad literatūra pateikia kategorijas, kurios padeda mums organizuoti ir suvokti mūsų patyrimų tikrovę. Jie taip pat tvirtina, kad visos visuomenės ir kultūros turi bendrą, nekintančią struktūrą.
Dekonstrukcionistai atmeta šį pastarąjį struktūralizmo principą. Jie teigia, kad pačiam tekstui prasmė nėra būdinga, bet atsiranda tik interpretuotojui dirbant su tekstu. Kadangi teksto prasmė priklauso nuo požiūrio to žmogaus, kuris jį interpretuoja, tai tas tekstas turi tiek prasmių, kiek yra jo skaitytojų (arba kiek kartų jis skaitomas).
Postmodernizmo filosofai pritaikė literatūros dekonstrukcionistų teorijas plačiajam pasauliui. Jų manymu, kaip kiekvienas skaitytojas tekstą perskaitys skirtingai, taip ir tikrovę kiekvienas „perskaitys“ savaip. Tai reiškia, kad pasaulis nėra vienaprasmis ir tikrovė kaip tokia neturi transcendentalaus centro.
Remdamasis tokiomis idėjomis prancūzų filosofas Jacques Derrida kviečia atsisakyti tiek „ontoteologijos“ (bandymo išdėstyti ontologinį tikrovės pavaizdavimą), tiek ir „būties metafizikos“ (minties, kad kažkas transcendentalaus egzistuoja tikrovėje). Kadangi tikrovėje nėra nieko transcendentalaus, jis teigia, kad visa tai, kas iškyla pažinimo procese, yra subjekto, kuris interpretuoja tikrovę, perspektyva.
Michelis Foucault suteikia Derridos kvietimui moralinį posūkį. Jis tvirtina, kad kiekviena tikrovės interpretacija yra galios pareiškimas. Kadangi „žinojimas“ yra jėgos pavartojimo rezultatas, įvardydami ką nors mes demonstruojame jėgą ir tokiu būdu pavartojame smurtą prieš tai, ką įvardijame. Jis sako, kad socialinės institucijos neišvengiamai pavartoja smurtą, primesdamos savo supratimą patyrimui keistis.
Taigi priešingai nei Baconas, kuris siekė žinių, kad užvaldytų gamtą, Foucault tvirtina, kad kiekvienas žinojimo pareiškimas yra jėgos veiksmas.
Richardas Rorty savo ruožtu atmeta klasikinį tiesos suvokimą kaip gamtą atspindinčius mąstymą ar kalbą. Rorty teigia, kad tiesa nustatoma nei per teiginio atitikimą objektyvios tikrovės, nei per pačių teiginių vidinį ryšį. Jis tvirtina, kad mes paprasčiausiai turėtume atsisakyti tiesos ieškojimo ir tenkintumės interpretacija. Rorty siūlo pakeisti klasikinę „sisteminę filosofiją“ „nurodinėjančia filosofija“, kurios tikslas yra veikiau tęsti pokalbį, nei atrasti tiesą.
Derridos, Foucault ir Rorty darbai atspindi tai, kas, atrodo, yra tapę pagrindine postmodernizmo filosofijos aksioma: „Viskas yra skirtumas“. Toks požiūris pašalina „uni“ nuo „universe“ (visata), kurio siekė Švietimo projektas. Jis atsisako bandymo unifikuotai suprasti objektyvią tikrovę ir daro prielaidą, kad pasaulis neturi centro, tik besiskiriančius požiūrius ir perspektyvas. Tiesą sakant, net sąvoka „pasaulis“ gali reikšti objektyvią vienovę ar sąryšingą visumą, kuri neegzistuoja „kažkur ten“. Taigi postmodernistinis pasaulis yra tik „besirungiančių tekstų“ arena.

Postmodernistinė nuotaika
Nors tokie filosofai kaip Derrida, Foucault ir Rorty yra įtakingi universitetuose, jie yra tik dalis didesnių mąstymo pokyčių, atsispindinčių Vakarų kultūroje. Tai, kas suvienija šiaip jau skirtingas postmodernizmo vijas, yra centrinių Švietimo pažinimo teorijos prielaidų kvestionavimas.
Postmodernistiniame pasaulyje žmonės nebėra įsitikinę, kad žinojimas yra iš prigimties geras. Susilaikydamas nuo Švietimui būdingo neišvengiamo progreso mito, postmodernizmas pakeičia paskutiniojo amžiaus optimizmą kankinančiu pesimizmu. Jau nebetikima, kad kiekvieną dieną visais įmanomais būdais mes daromės vis geresni. Naujos kylančios kartos nariai nebėra įsitikinę, kad žmonija sugebės išspręsti didžiąsias pasaulio problemas arba kad jų ekonominė situacija taps geresnė nei jų tėvų. Gyvenimas žemėje jiems atrodo trapus ir jie tiki, jog tolesnė žmonijos egzistencija priklauso ne nuo užkariavimo, o nuo naujo požiūrio į bendradarbiavimą.
Holizmo išryškinimas tarp postmodernistų yra susijęs su antros Švietimo prielaidos, t. y. kad tiesa yra tikra ir dėl to grynai racionali, atmetimu. Postmodernistinis protas atsisako apriboti tiesą racionalumo dimensija ir tokiu būdu nuvainikuoja žmogaus intelektą kaip tiesos arbitrą. Yra ir kitų galimų kelių į žinojimą, sako postmodernistai, tarp to emocijos ir intuicija.
Ir galų gale postmodernistinis protas nepriima Švietimo įsitikinimo, kad žinojimas yra objektyvus. Žinojimas negali būti vien tik objektyvus, tvirtina postmodernistai, nes visata yra ne mechanistinė ir dualistinė, bet istorinė, reliacionistinė ir asmeninė. Pasaulis nėra vien tik „kažkur ten“ esantis, laukiantis, kol jį atras ir pažins; tikrovė yra reliatyvi, neapibrėžta ir pasiekta visiems kartu dalyvaujant.
Atmesdami modernistinę žinojimo objektyvumo prielaidą, postmodernistai taip pat atmeta Švietimo sukurtą bešališko, autonomiško žinančiojo idealą. Jie tikina, kad mokslininko, kaip ir bet kokio kito žmogaus, darbas yra istoriškai ir kultūriškai sąlygotas ir kad mūsų žinios niekada nėra išbaigtos.
Postmodernistų požiūris į pasaulį remiasi tiesos suvokimu, būdingu bendruomenei. Tai tik patvirtina, kad viskas, ką mes priimame kaip tiesą ir net tai, kaip mes įsivaizduojame tiesą, priklauso nuo tos bendruomenės, kurioje gyvename. Postmodernistai laikosi dar radikalesnio požiūrio į pasaulį, kur šis santykinumas išeina už mūsų tiesos suvokimo ribų: nėra absoliučios tiesos, priešingai – tiesa priklauso nuo tos bendruomenės, kurioje gyvename ir dirbame.
Remdamiesi tokia prielaida, postmodernizmo mąstytojai yra atsisakę Švietimo ieškojimo bet kokios vienos, universalios, esančios aukščiau kultūros, nesenstančios tiesos. Jie sutelkia dėmesį į tai, kas laikoma tiesa tam tikroje bendruomenėje. Jie teigia, kad tiesa susideda iš pagrindinių taisyklių, kurios palengvina žmogaus gyvenimą tam tikroje bendruomenėje. Laikydamasi tokio požiūrio, postmodernistinė visuomenė turi tendenciją tapti bendruomenine visuomene.

Postmodernizmas ir „Būsimoji karta“
Postmodernistinė perspektyva atsispindi antrajame „Žvaigždžių kelio“ seriale, kuris vadinasi „Būsimoji karta“. Pastarojo „Enterprise“ įgula yra įvairesnė nei pirmajame seriale. Ją sudaro būtybės iš kitų visatos vietų. Šis pasikeitimas parodo platesnį postmodernizmo universalumą: žmonija nebėra vienintelis aukštesnis intelektas, nes evoliucija vyko visame kosmose. Svarbiau yra tai, kad žinių ieškojimo suvokimas pasikeitė. Žmonija nebesugeba užbaigti šio priesako viena, o ir ieškojimo našta nebeužgula vien tik žmonių pečių. „Enterprise“ įgula simbolizuoja žmonijos partnerystės su visata „naująją ekologiją“. Jų misija jau nebėra tik drąsiai žengti ten, „kur jokio žmogaus pėda nėra žengusi“, bet eiti ten, „kur dar niekas nėra buvęs“.
Filme „Būsimoji karta“ Spoką pakeičia androidas Deitas. Tam tikra prasme Deitas yra nuodugnesnė racionalaus mąstytojo versija nei buvo Spokas, galėjęs atlikti antžmogiškus intelektualius žygdarbius. Ir vis dėlto nepaisant jo lyg ir tobulo intelekto, jis nėra transcendentinis žmogiškasis idealas, kurį įkūnija Spokas, nes yra mašina. Kitaip nei Spokas, jis trokšta ne tik suprasti, ką reiškia būti žmogumi, jis norėtų net tapti žmogumi. Jis tiki, kad yra neišbaigtas, nes jam trūksta tokių bruožų kaip humoro jausmas, emocijos ir sugebėjimas sapnuoti (ir iš tiesų jis pasijunta visavertiškesnis, kai vėliau sužino, kad jo gamintojas užprogramavo jo schemoje sugebėjimą sapnuoti).
Nors Deitas suteikia vertingos pagalbos sprendžiant problemas, jis yra tik vienas iš keleto, prisidedančių prie sprendimų radimo. Be „racionalumo meistro“, įguloje yra asmenų, apdovanotų jausmingumu ir intuicija. Iš jų ypač išsiskiria patarėja Troi, moteris, apdovanota sugebėjimu pajusti kitų slaptus jausmus.
Priešingai nei ankstesnėse serijose, kuriose tipiškai šiuolaikiškai ignoruojami Dievo ir religinių įsitikinimų klausimai, postmodernistinis „Būsimosios kartos“ pasaulis parodo susidomėjimą antgamtiniais reiškiniais, kuriuos, pavyzdžiui, įkūnija keistas veikėjas „Q“. Tačiau jo dieviškumo suvokimas nėra toks kaip tradicinės krikščioniškos teologijos. Nors jis ir įkūnija klasikines dieviškas visažinio ir visagalio savybes, tačiau dieviškasis padaras „Q“ yra moraliai dviprasmiškas – tiek geranoriškas, tiek ir turįs polinkio į cinizmą bei troškimą patenkinti save.

Postmodernizmas ir evangelinė krikščionybė
Kaip teisingai teigia George’as Marsdenas, tam tikra prasme evangelikalizmas su savo moksline mąstysena, empiriniu požiūriu ir sveiku protu yra ankstyvojo modernizmo kūdikis. Bet mūsų visuomenė yra monumentalios transformacijos iš modernizmo į postmodernizmą kančiose. Atsirandanti karta susiformavo kontekste, sukurtame ne tiek įsipareigojimų Švietimo projektui, įkūnytam filme „Žvaigždžių kelias“, kiek Rorty postmodernistinės vizijos ir filmo „Žvaigždžių kelias: būsimoji karta“.
Perėjimas iš moderniosios į postmoderniąją erą meta nelengvą iššūkį Bažnyčiai, jos įsipareigojimams ateinančiai kartai. Atsidūrę prieš šį naują kontekstą, mes nedrįstame ilgėtis sugrįžimo ankstyvojo modernizmo, kuris pagimdė evangelikalizmą, nes esame pašaukti pagelbėti ne praeičiai, bet dabarčiai, o mūsų dabartinį kontekstą veikia postmodernistinės idėjos.
Postmodernizmas sukelia tam tikrą pavojų. Ir vis dėlto būtų ironiška, netgi tragiška, jei evangelikai taptų paskutiniais dabar mirštančios modernizmo epochos gynėjais. Kad galėtume pasiekti žmones šiame naujame postmodernizmo kontekste, turime iškelti sau uždavinį išsiaiškinti postmodernizmo reikšmę Evangelijai.
Įkvėpti Dievo programos pasauliui vizijos, turime pareikalauti naujo postmodernistinio konteksto Kristui, įkūnydami krikščioniškąjį tikėjimą tokiais būdais, kuriuos suprastų naujoji karta. Trumpai tariant, po kryžiaus vėliava mes turime „drąsiai žengti ten, kur niekas dar nėra žengęs“.

Stanley J. Grenz, baptistų teologas, teologijos profesorius, dėsto krikščioniškose aukštosiose mokyklose JAV ir Kanadoje, daugelio knygų autorius

Vertė Dalė Daraškaitė

Versta iš: Grenz S. Primer on Postmodernism. – Grand Rapidss, 1996 © Wm. B. Eerdmans Publ.