Michael Green

Šiuolaikinė diskusija apie Dvasią ir krikštą
Viena iš gyviausių diskusijų apie šiuolaikinį dvasingumą susijusi su vadinamuoju Šventosios Dvasios krikštu, dar vadinamu „krikštu Dvasia“, „krikštu Dvasioje“. Analizuojant galima išskirti tris požiūrius į šį reiškinį.

Ar Dvasios krikštas yra vandens krikštas?
Pirmoje gretoje stovi tie, kurie Šventosios Dvasios krikštą tapatina su vandens krikštu. Jei asmuo buvo pakrikštytas vandeniu Trejybės vardu, jis turi būti laikomas Dievo vaiku, Dangaus Karalystės gyventoju, žmogumi, turinčiu Šventąją Dvasią. Besilaikantys šio požiūrio tiki, jog sakramentas ne šiaip simbolizuoja, bet iš tikrųjų veikia, kad tamsa pasikeistų į šviesą, Šėtono valdžia į Dievo, mirtis į gyvenimą. Jie teisingai pabrėžia Kristaus įsikūnijimo ir atpirkimo objektyvų charakterį, kurį gauname per savo krikštą. Jie teisingai pabrėžia, jog mūsų išganymas priklauso ne nuo to, ką darome mes, bet ką dėl mūsų padaro Kristus, nepriklausomai nuo kokių nors mūsų pastangų ir įsivaizduojamų nuopelnų, gerokai anksčiau, nei mes galėtume į tai kaip nors atsiliepti.  Jie deramai nurodo į vieną bendrą viso krikščionių pasaulio krikštą, kaip išties svarbų ženklą priklausomybės Jėzui ir bičiulystės su visais kitais, kurie pakrikštyti to paties krikšto vandeniu. Tačiau šio požiūrio silpnoji pusė išryškėja palietus visą asmeninio atsako, tikėjimo ir ištikimybės sferą. Milijonai žmonių krikštijami kūdikystėje be jų žinios ir sutikimo. Tai atliekama tarsi slapta, parapijos bažnyčioje sekmadienio popietę, kai visi parapijiečiai, išskyrus šeimos narius, jau būna išėję iš bažnyčios. Nei jie patys tiki krikščionišku pasakojimu, nei atnešusieji juos krikštyti tėvai. Nei jie gyvena pagal krikščionims keliamus reikalavimus, nei lanko bažnyčią, nei tiki Tikėjimo simbolio žodžiais. Jie nieko nežino apie gyvenimą atnaujinančią Šventosios Dvasios jėgą. Mūsų rimtai klausia: ar galima šiuos žmones vadinti krikščionimis, nepaisant to, jog jie pakrikštyti vandens krikštu Trejybės vardu?

Ar Dvasios krikštas yra atsivertimas?
Anot antrojo pagrindinio požiūrio, Šventosios Dvasios krikštas reiškia tiesiog atsivertimą. Kai žmogus atsiverčia ir įtiki Kristų, o savo sielą paveda Jėzaus viešpatavimui ir asmeniškai gauna prisikėlusio Kristaus Dvasią, jis drauge pakrikštijamas Šventąja Dvasia. Šio požiūrio, bendro protestantų ir evangelikų Bažnyčioms, stiprioji pusė yra toji, kuri buvo prieš tai nurodyto požiūrio silpnoji; ir atvirkščiai, silpnoji ten, kur yra pirmojo stiprioji. Jis stiprus tuo, jog iškelia žmogaus asmeninį atsaką Dievo malonei Kristuje. Asmeninė atgaila ir asmeninis tikėjimas yra lemiami dalykai žmogui, kurį Šventoji Dvasia pakrikštija į Kristų. Tačiau kaip tada žiūrėti į vandens krikštą? Manoma, jog arba šis krikštas mažai reikšmingas (pagaliau ką begali reikšti ženklas tikrovės fone?), arba jis tik simbolizuoja žmogaus atsivertimą ir tikėjimą. Žinoma, krikštas yra vidujai susijęs su atsivertimu ir tikėjimu, bet ar tuo jau viskas pasakyta? Ar krikštas yra vien tai, ką darome mes, ir yra visiškai kas kita, nei Dievas daro su mumis ar mums? Jei tai tiesa, tuomet gana keistai atrodo tai, kad Naujajame Testamente nieko nepasakyta apie savęs paties krikštijimą. Akivaizdu, jog dar prieš priimdami atsivertimo ir Dvasios krikšto tapatumą, turėtume šiek tiek atidžiau pažvelgti į krikšto Naujajame Testamente prasmę.

Ar Dvasios krikštas reiškia dviejų pakopų iniciaciją?
Trečiasis atsakymas į klausimą „Kas yra Dvasios krikštas?“ kyla iš dviejų gana skirtingų šaltinių ir yra vidujai prieštaringas. Viena vertus, kai kurie katalikai, matydami nenuoseklumą prielaidos, jog kūdikių vandens krikštas tikrai suteikia ir naują gimimą Dvasioje, sako, jog tai įvyksta ne vien per krikštą, bet paprastai praėjus keletui metų po krikšto, kai per sutvirtinimą uždedamos rankos. Tuomet suteikiama Šventoji Dvasia. Jie atkreipė dėmesį į du Apaštalų darbų tekstus, kur Šventoji Dvasia buvo suteikta apaštalų rankų uždėjimu ant tų žmonių, kurie, nors ir buvo krikštyti, dar nebuvo gavę Šventosios Dvasios. Apaštalų darbų 8 skyriuje samariečiai gavo Šventąją Dvasią Jonui ir Petrui uždėjus ant jų savo rankas. 19 skyriuje rašoma, kaip apaštalas Paulius ją suteikė Jono Krikštytojo mokiniams. Atitinkamai šio požiūrio šalininkai tiki, jog Šventoji Dvasia gaunama visiškai per sutvirtinimo sakramentą, kurį suteikiantis vyskupas, kaip tikėtina, tiesiogiai priklauso apaštalų grupei. Tie, kurie taip galvoja, frazės „Šventosios Dvasios krikštas“ paprastai nevartoja, aiškiai pritardami dviejų pakopų krikščioniškai iniciacijai. Pirmoje pakopoje, tik pakrikštijus, dar nėra viskas atlikta. Antrojoje pakopoje, sutvirtinus sielą, ji gauna Šventąją Dvasią.
Gana įdomu, jog ir krikščionys sekminininkai aiškindami, jog krikščioniškas įšventinimas yra dviejų pakopų, tradiciškai remiasi tomis pačiomis Šventraščio eilutėmis. Jie norėtų pasakyti, jog pirmoji pakopa – tai žmogaus atsivertimas, po kurios seka antroji – tai juos nugalinčios Šventosios Dvasios atėjimas, kurį paprastai, bet nebūtinai, turi lydėti kalbėjimas kalbomis. Dažniausiai šią antrąją pakopą sekminininkai ir naujieji sekminininkai vadina „Šventosios Dvasios krikštu“. Manoma, kad tai yra nepakeičiamas dvasinio stiprėjimo ir visiško įsitraukimo į krikščionišką gyvenimą žingsnis. Nors sekminininkai kaip denominacija pasirodė tik pirmajame mūsų amžiaus dešimtmetyje, jų šaknys siekia kur kas giliau. Johnas Wesley mokė apie „antrąjį malonės darbą“ tikinčiajame po nuteisinimo. Pasaulinis Šventumo sąjūdis palaikė šią dviejų pakopų nuomonę. Nors vadiname skirtingais vardais, kaip „visiškas pašventinimas“, „dovanos“, „palaiminimas“, „antrasis palaiminimas“ ar „Šventosios Dvasios krikštas“, bet svarstydami apie jų požymius galime aptikti tik labai mažus smulkmeniškus patyrimo turinio aprašymo skirtumus. Visais atvejais tai reiškia kokybiškai naują krikščionišką patirtį, kuri yra visai kas kita nei atsivertimas. Ankstesnio lygio krikščioniškas gyvenimas po šios patirties atrodo toks pilkas ir menkavertis, kad vargu ar begalima jį iš viso vadinti krikščionišku gyvenimu.
Šių skirtingomis kryptimis einančių pažiūrų šviesoje atsigręžkime į Bibliją ir pabandykime suprasti plačius krikšto mokymo užmojus.

Dvasia ir krikštas Naujajame Testamente
Žodis „krikštas“ Naujajame Testamente
Žodis baptisma būdingas tik krikščionims. Jis neaptinkamas niekur iki savo pasirodymo Naujajame Testamente. Pagrindiniai Naujojo Testamento krikšto mokymo bruožai gana aiškiai atsekami iš to, kaip šis žodis buvo taikomas. Dažnai jis taikomas Jono krikštui, kuris vadinamas „atsivertimo krikštu“ (Lk 3,3; Apd 13,24). Jono krikštas nurodė į ateisiančią karalystę, kuri yra didesnė nei jo nurodytoji. Tie, kurie buvo pasirengę gyventi valdomi Dievo kaip karaliaus ir apsisprendę gyventi dorai ir pamaldžiai, kaip rašo Juozapas Flavijus, „ėjo drauge krikštytis“ (Antiquitates Iudaicae, 18,116). Pasak evangelistų, tai buvo krikštas „nuodėmėms atleisti“ (eis aphesin hamartion; Mk 1,4; Lk 3,3). Jis nesuteikdavo atleidimo, tik nurodydavo kelią, ir kaip tik dėl šio gilaus krikšto ryšio su atleidimu ankstyvieji krikščionys, paklausti, kodėl Jėzus turėjo krikštytis, dažnai neturėdavo ko atsakyti. Tik kryžius galėjo padaryti įmanomą nuodėmių atleidimą, kurio troško atgailaujantys žydai, einantys pas Joną, kad tas juos pakrikštytų Jordano upėje. Atsivertimas, atleidimas, bendrystė su Mesijo bendruomene – visa tai buvo dovana, atidėta vėlesniam laikui, ir kurios buvimą, nors ir negalėdamas perduoti, nurodė Jono krikštas. Jonas visiškai aiškiai nurodė, jog jo vandens krikštas yra paruošiamoji apeiga; Šventąja Dvasia krikštys Jėzus. Šis pažadas pradėjo pildytis tik atėjus Sekminių dienai.
Tyrinėdami, kaip Paulius ir Petras savo raštuose vartoja žodį baptisma, galime atsekti dar keletą krikšto sampratų, kurių laikėsi ankstyvieji krikščionys. Paulius sako, jog mes, krikščionys, krikštu esame palaidoti Kristaus mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš mirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą. Šioje kalboje Paulius svarsto nuteisinimo klausimą ir tai, kad nuteisinimas neleidžia palaidai elgtis. Jis sako, kad nuteisinimas to negali suteikti, kadangi krikščionys pakrikštyti Kristaus mirtyje ir prisikėlime. Krikštas, žinoma, drauge su tikėjimu, atgaila ir atsidavimu Jėzui, sujungia krikščionį su Išganytoju. Jie sujungti jo mirtimi nuodėmei; jie sujungti prisikėlimu gyventi. Iš esmės krikštas yra nuteisinimo sakramentas. Apie tai kalbama ir Laiško kolosiečiams 2,12. Paulius įtikinėja kolosiečius, jog jiems nebereikia jokių papildomų gelbėtojų. Jie ne vien priėmė Kristų, kuriame „kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė“, bet patys tapo „pripildyti jame“. Kaip tai įvyko? „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių. Taip pat ir jus, mirusius nusikaltimais… jis atgaivino kartu su Kristumi, dovanodamas visus nusikaltimus. Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį, prismeigdamas prie kryžiaus“ (eil. 13–14). Paulius nekalba apie kažkokį kitą įvykį – jis kalba apie krikštą, kuris yra bendras visiems krikščionims. Krikštas yra viena iš septynių Bažnyčios sudedamųjų dalių, apie kurią apaštalas šiek tiek užsimena Laiško efeziečiams 4,5: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas…“ Krikštas yra krikščionio ženklas, bendras visai Dievo tautai, nepaisant jos žmonių skirtumų. Naujajame Testamente nėra tokių Jėzų tikinčių, kurie nebūtų pakrikštyti (nors, žinoma, kai kurie, pavyzdžiui, atsivertęs nusikaltėlis, to padaryti nebegalėjo). Taip pat niekur neužsimenama apie persikrikštijusius krikščionis. Krikštas yra sakramentinė krikščionių įvedimo į Bažnyčią išraiška.
Žodis baptisma nepalaiko nuomonės, kad vandens krikštas gelbsti žmogų nepaisant atgailos, tikėjimo, paklusnumo ir atsidavimo Kristui, juolab kad jis nepalaiko dviejų pakopų iniciacijos idėjos. Tai paaiškina 1 Pt 3,21. Norėdamas paaiškinti krikščionių krikštą, Petras pasakoja apie laivą tvano metu, kuriuo išsigelbėjo Nojus su savo šeima: „Ir jus dabar gelbsti tų dalykų vaizdinys – krikštas“. Tačiau kaip žinodamas, jog jo žodžiai bus klaidingai aiškinami, jis tęsia mintį: „Jis [krikštas] nėra kūno nešvaros nuplovimas [t.y. prausimasis pats savaime nieko neduoda], bet maldavimas, kad Dievas suteiktų gryną sąžinę dėl Jėzaus Kristaus prisikėlimo…“ Žodį „maldavimas“ galima įvairiai paaiškinti. Tai galėtų būti suprantama kaip „klausimas“, kuris užduodamas krikštijamajam; kaip ir Dievo „prašymas“ suteikti gryną sąžinę; tai gali reikšti netgi „apsisprendimą“ tikėti, kylantį iš geros sąžinės. Bet kuriuo atveju omenyje yra žmogaus nuoširdumas. O priminimas Kristaus, sėdinčio Dievo dešinėje, nurodo į krikštijamo žmogaus gyvenime atsiradusias jėgas ne vien dėl kandidato apeiginio apšlakstymo, bet dėl paklusnios jo atgailos ir atsigręžimo į Jėzų Kristų su tikėjimu. Būtent šis krikštas gelbsti.

Žodis „krikštyti“ Naujajame Testamente
Panaši situacija atsiskleidžia nagrinėjant veiksmažodį „krikštyti“. Ne taip, kaip daiktavardis baptisma, veiksmažodis baptizo buvo vartojamas dar ikikrikščioniškais laikais. Jis reiškė „panardinti“, o tiesiogine prasme buvo sakoma „nuskandinti“ laivą, „nugrimzti“ į liūną, perkeltine – „pražūti“, „būti užvaldytam“. Galima manyti, jog ši nuskandinimo ir numirimo idėja buvo pernešta į Pauliaus Laiško romiečiams (sk. 6) ir kolosiečiams (sk. 2) teologiją, tačiau įrodyti to neįmanoma.
Šis žodis buvo vartojamas ikikrikščioniškame judaizme ir buvo gana svarbus. Krikštas buvo svarbi perėjimo į judaizmą apeigų dalis. Privaloma buvo auka, o šeimos nariams vyrams dar ir apipjaustymas; bet visi prozelitai, vyrai ir moterys, suaugusieji ir vaikai, buvo krikštijami. Jie apsiplaudavo vandeniu, ir tai buvo laikoma pagoniškų nešvarumų nusiplovimu. Rabinai pakrikštytą prozelitą laikė „naujai gimusiu kūdikiu“, kurio teisinė padėtis buvo visiškai kita. Krikštu jis galėdavo simboliškai patekti į svarbiausią Izraelio išganymo istorijos įvykį – išėjimą iš Egipto vergijos.
Be evangelistų, žodį „krikštyti“ aptinkame tik vieno Naujojo Testamento autoriaus tekstuose, būtent Pauliaus, o sekdami, kaip jis jį vartoja, galime nemažai išmokti.
Visų pirma krikšto prasmė kyla iš gelbėjančio Dievo veiksmo Kristuje. Laiško efeziečiams 5,25 parašyta, jog „…Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save, kad ją pašventintų, nuplaudamas valančiu vandeniu per žodį“. Nors žodis „krikštyti“ čia nepavartotas, vis tiek aišku, apie ką čia kalbama. Tai nuoroda į kandidato apsiplovimą vandeniu ir jo atsakymą ištariant išpažinimo žodžius (plg. 1 Kor 12,3), o šie du priklauso nuo pasiaukojančios meilės Jėzaus, kuris, kad mus apvalytų, mirė ant kryžiaus. Vėlgi 1 Kor sk. 1 Paulius užbaigia vaidus keliantį ginčą jiems primindamas, jog jie buvo pakrikštyti vardan Kristaus (t.y. kaip jo nuosavybė, paveldas), kuris buvo nukryžiuotas vietoj jų (eil. 12–15). Kaip jau supratome, Jėzus žvelgė toliau savo pasiaukojančios mirties, kaip paties aukščiausio krikšto, o Paulius, apmąstydamas kryžių, pabrėžia šį ryšį. Krikštas sujungia žmogų su gelbėjančiu Kristaus darbu.
Mūsų nestebina ir atradimas, jog Rom 6,3 ir tolesnėse eilutėse, 1 Kor 6,11, krikštas susietas su nuteisinimu. Daug krikščionių evangelikų nuteisinimą tikėjimu laiko krikšto sakramento priešybe. Paulius tai laiko to paties reiškinio išorine ir vidine pusėmis. Panagrinėkime šiuos tris klausimus. Krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra padarytas mums. Joks žmogus negali savęs nuteisinti. Priešingai nei žydų prozelitas, kuris pats apsiplaudavo, krikštijamasis visada yra pasyvus. Tai yra tai, ką jūs padarote vienas kitam, ir tarsi primena mums, jog išganymas yra atsiradęs grynai malonės dėka ir mes negalime nieko įnešti.
Antra, krikštas, kaip ir nuteisinimas, yra kartą visiems laikams. Jis negali būti kartojamas. Jei negalima pakartotinai nuteisinti, tai ir pakrikštyti. Abi nuomonės yra nesąmonė. Krikštas mums kalba apie Kristaus mirtį kartą už visus ant kryžiaus mūsų nuodėmėms atleisti. Nuteisinimas kalba, jog mūsų sąskaitos tvarkoje ir Paskutiniojo Teismo nuosprendis, kuris mums žinomas čia ir dabar, nebegalioja. Abu reiškiniai yra baigtiniai.
Trečia, krikštas, panašiai kaip nuteisinimas, kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tai pagrindinė šios svarbios frazės mintis, kurią dar kartą sutinkame posakyje „krikštas Kristuje“ – graikiškas žodis eis yra visiškai tikslus. Per labai sudėtingą atgailos, tikėjimo ir krikšto procesą žmogus patenka į Kristų, ir jis patenka į tokią situaciją, kad, anot Pauliaus dažnai vartojamo krikščionio apibrėžimo, „yra Kristuje“. Krikštas kalba apie įkūnijimą Kristuje. Tą patį sako ir nuteisinimas. Būtų didelė klaida manyti, jog nuteisinimas – tai šalta įstatyminė padėtis, kurią mums suteikia Dievas, priskirdamas mums Kristaus nuopelnus mūsų labui. Iš tikrųjų viskas yra kitaip. Kristus buvo ryžtingas ir nuveikė pakankamai daug kentėdamas ant kryžiaus ir prisikeldamas iš numirusių. Dėl to mes galime būti nuteisinti, gauti teisumą pieš Dievą, jei tik esame įkūnyti Kristuje, sujungti su teisiuoju, priimti mylimajame. Todėl pirmoje Laiško romiečiams sk. 5 dalyje buvo galima taip aiškiai pasisakyti apie nuteisinimą: Kristus yra už mus. Antroji šio skyriaus dalis kalba apie atnaujintą Adomą ir mūsų įkūnijimą jame, apie mūsų įkūnijimą Kristuje. Šie abu reiškiniai tarpusavyje susiję. Nuteisinimo įkūnijimas Kristuje yra logiška išvada ir pagrindimas. Tai akivaizdu paskutiniame Antro laiško korintiečiams sk. 5 sakinyje, kur Paulius tvirtina, jog Dievas Jėzų, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu – tokius mainus gana sunku įsivaizduoti. Tačiau Paulius, kad nesuteiktų progos apkaltinti Dievo neteisybe ir įstatymų nesilaikymu, tuo neapsiriboja. Jis prideda esminį žodį jame. Tik Kristuje tampame teisūs. Dievas, nuteisindamas mane, buvo Kristuje. Taigi aš esu Kristuje, esu nuteisintas. Nuteisinimas, kaip krikštas, kalba apie įkūnijimą Kristuje.
Jeigu būtinai reikėtų dar stipriau pabrėžti krikšto, kaip krikščionių iniciacijos sakramento vaidmenį, galėtume nurodyti į Laiško galatams 3 skyriaus pabaigą. Viename po kito sakinyje Paulius sako: Kristus atėjo, „kad mes būtume tikėjimu nuteisinti“; „Jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje“; „ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi“ (eil. 24, 26 ir 27). Nuteisinimas tikėjimu, tapimas Dievo vaiku ir krikštas Kristuje yra trys skirtingi vieno reiškinio – krikščioniško gyvenimo pradžios – aprašymo būdai. Pastraipos pabaigoje Paulius, prisiminęs svarbų nuteisinimo tikėjimu pavyzdį, savo laiško skaitytojams primena: „O jei priklausote Kristui, tai esate ir Abraomo palikuonys bei paveldėtojai pagal pažadą“. Kaip Abraomas patikėjo Dievo pažadu, pakluso jo šaukiamas, buvo nuteisintas tikėjimu, gavo apipjaustymo ženklą ir antspaudą, taip ir krikščionis. Akivaizdu, jog reiškinys kartojamas tiksliai. Per amžių amžius Dievas gelbėjo žmones tik vienu būdu. Jis negelbėjo žmonių dėl jų darbų Senojo Testamento laikais ir tikėjimu Naujojo Testamento dienomis. Jis visada buvo nuoseklus, visais laikais priimantis į savo artimą bendrystę žmones, kurie norėtų mesti savo klystkelius, pasiduotų jo malonei ir išoriniu sakramentu – apipjaustymu senovėje, krikštu krikščioniškame amžiuje, įstotų į pripažintą bendruomenę. Tikrai, nuostabioje savo Laiško kolosiečiams ištraukoje Paulius padeda abu Senosios ir Naujosios Sandoros sakramentus drauge prie Kristaus kryžiaus, kuris vienintelis padaro juos veiksmingus. „Jame jūs taip pat esate apipjaustyti ne rankomis atliktu apipjaustymu… Su juo palaidoti krikšte…“ Visa tai dėka Kristaus pergalės ant kryžiaus prieš blogio jėgas (Kol 2,11–15).

Krikštas – vienos pakopos iniciacija
Taigi krikštas, bet ne krikštas ir einanti po jo konfirmacija ar „Dvasios krikštas“ yra krikščionio skiriamasis ženklas. Krikštas yra nekartojamas krikščionio gyvenimo sakramentas, kaip Komunija yra bendrystės su Kristumi jo Bažnyčioje sakramentas. Žinoma, krikšto negalima laikyti vien išorine apeiga. Biblijoje apstu užsipuolimų prieš grynai išorines apeigas (žr. Ps 51,10; Rom 2,28; 1 Kor 10,1–11; Mk 7,14 ir t.; Ez 18,31; 26,26; Iz 1,10 ir t.). Krikštas aprėpia įsūnystės, įėjimo į Karalystę, įkūnijimą Kristuje, jo Dvasios gavimo ir nuteisinimo idėjas. Vartojamas tai vienas, tai kitas žodis, tačiau visas sudėtingas reiškinys yra vidujai susietas. Tris kraštines sujungus, žmogus tampa krikščioniu. Viena, žmogiška kraštinė – atgaila ir tikėjimas. Kita, dieviškoji – Dvasios davimas, įvaikinimas Dievo šeimoje, nuodėmių atleidimas ir nuteisinimas. Trečioji kraštinė – bažnytinė. Tai krikštas tikinčiųjų kūne. Visos šios trys kraštinės yra tarpusavyje susijusios ir būtinos iniciacijos dalys. Jei kas nors paklaustų, kuri jų svarbiausia, tai iškeltų paiką klausimą, bet manyčiau, jog atsakymas galėtų būti – dieviškoji kraštinė. Jei paklaustų, kuri nesvarbiausia, tai būtų dar paikesnis klausimas, bet, mano nuomone, atsakymas galėtų būti – bažnytinė kraštinė. Nesvarbu, kokia eilės tvarka bus išrikiuotos kraštinės (Augustinas jau žinojo, jog krikštas kartais aplenkia atnaujinimą, kartais seka jam įkandin, o kartais, kai žmogui trūksta tikėjimo ir Dievo Dvasios dovanos, viskas lieka kaip buvę), Dievo planuose jos tarpusavyje susijusios, kaip dieviškuose santuokos planuose susipina mylinčiųjų bendravimas, lytiniai santykiai ir vaikai.

Ką galima pasakyti apie „dviejų pakopų“ tekstus?
Jei tai yra tiesa, ką pasakysime apie tuos Apaštalų darbų tekstus, kuriuose pasakojama apie dviejų pakopų iniciaciją?
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog yra du tokie tekstai. Pirmasis 8 skyriuje, kur kalbama apie samariečius, kurie negavo Šventosios Dvasios tuoj po krikšto, antrasis – 19 skyriuje, kur keletas mokinių, buvusių Jono Krikštytojo sekėjų, pasakė, jog abejoja, ar iš viso yra Šventoji Dvasia, tačiau čia pat ją gavo, pranašavo ir kalbėjo kalbomis. Galime prisiminti ir Sauliaus Tarsiečio atsivertimą, kai po pasidavimo Kristui pakeliui į Damaską iki krikšto ir prisipildymo Šventąja Dvasia praėjo trys dienos. Tačiau prieš sureikšmindami šiuos tekstus, turime surasti juos jungiančią mintį. Pasirodo, jog Lukas nelabai nori dėstyti krikščionių iniciacijos teologijos. Tie, kurie bandė ieškoti tvarkingos teologinės schemos, nusivylė. Kartais Dvasios gavimas seka krikštą (Apd 2,38 ir t.); kartais įvyksta prieš krikštą (Apd 10,44–48), o kartais krikštijamas žmogus būna visiškai svetimas krikščionybei, nevengiantis net nuodėmės.
Lengva pastebėti, jog Pauliui kur kas labiau rūpėjo vidinė Dvasios veikla, suteikianti tikintiesiems tikrumą, atnaujinantį gyvenimą ir pan. O Lukas stengiasi pateikti plačius Dvasios atėjimo į Bažnyčią, jos pasireiškimo pranašystėmis, kalbėjimo kalbomis ir vadovavimo krikščionių mokymo skelbimui pasaulyje vaizdus. Aišku, jog būtų klaidinga bandyti teologinės būtinybės doktriną pastatyti ant Luko tekstų, kurie buvo sumanyti aprašyti įvairioms pakopoms, kurios jam buvo svarbios pasakojant apie Dievo darbų sėkmę.
Turėdami omenyje užuominą laikytis atsargiai, imkime tyrinėti tris tekstus.

Pauliaus atsivertimas?
Trijų dienų trukmė po Pauliaus atsivertimo būtų per silpnas dviejų pakopų iniciacijos doktrinos pamatas. Kaip matėme jo paties tekstuose, jis buvo tikras vienos pakopos žmogus, kuriam nuteisinimą ir įvaikinimą simbolizavo ir ženklino krikštas ir Dvasios gavimas. Lukui šių trijų dienų įvykiai taip pat yra vienas įvykis. Taip jis pasakoja Jeruzalės žydams apie Pauliaus atsivertimą (Apd 22,6 ir t.), o Ananijo pasirodymas siejamas su tolesne Pauliaus veikla ir krikštu. Pasakodamas apie tai karaliui Agripai ir kitiems (Apd 26,12 ir t.), jis praleidžia, jog laukti reikėjo tris dienas, Ananijo vaidmenį ir net patį krikštą. Šiuose trijuose pasakojimuose ir paties Pauliaus laiškų nuorodose akcentuojamas vienas ir tas pats – susitikimo tarp Sauliaus Tarsiečio ir prisikėlusio Jėzaus rimtumas ir įtaka vėlesniam jo gyvenimui.

Keli efeziečiai?
Nėra geresnės prielaidos už tą, kurią suteikia Apd sk. 19 ir leidžia manyti, jog šiuo tekstu sumanyta pasisakyti už dviejų pakopų iniciaciją. Akivaizdu, jog čia aprašomas ypatingas atvejis. Veiksme dalyvauja tik keletas žmonių, „keli mokiniai“. Šiuo žodžiu paprastai vadinami krikščionys, ir Paulius apsiriko manydamas, jog šie žmonės krikščionys. Tačiau jis greitai susigaudė. Jie neparodė jokių juose esančios Dvasios ženklų. Jis paklausė ne taip, kaip dabar dažniausiai verčiama: „Ar gavote Šventąją Dvasią nuo to laiko, kai įtikėjote?“, bet: „Ar, tapę tikinčiaisiais, gavote Šventąją Dvasią?“ – remiantis principu, jog „tapimas tikinčiu“ ir „gavimas“ yra sinchroniški reiškiniai. Gaila, bet dar daug sekminininkų savo mokymo apie dvi iniciacijos pakopas tekstuose remiasi supaprastintu graikiško originalo vertimu.
Tekstas pakankamai aiškiai atskleidžia, jog šie mokiniai iš viso nebuvo krikščionys. Jie buvo Jono Krikštytojo sekėjai, jis juos pakrikštijo (eil. 3) tuomet, kai jie buvo nukakę daugelį šimtų kilometrų į pietryčius nuo Efezo. Akivaizdu, jog jie negirdėjo vėlesnio Jono skelbimo apie Jėzų, nes Paulius turėjo pranešti, jog tas, apie kurio atėjimą skelbė Jonas, iš tikrųjų buvo Jėzus. Nei jie ką girdėjo apie Jėzų, nei buvo krikštyti jo vardu, tad ir Šventoji Dvasia jiems buvo visiškai negirdėtas dalykas.
Matyt, šie vyrai iš viso nebuvo krikščionys, o jų iniciacija Kristuje įvyko po Pauliaus pamokslo. Jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. Dvasią jie gavo labai apčiuopiamu būdu, nes prabilo svetimomis kalbomis ir pranašystėmis.

Samariečiai atsivertėliai?
Šis Apd 8 skyriaus tekstas bus paskutinis. Žinoma, bandant jį paaiškinti, reikia pasukti galvą. Pilypas paskelbė Evangeliją samariečiams. Atsiliepė minios. Netyrosios dvasios išeidavo, buvo išgydoma daug paralyžiuotų ir luošų. Didelis džiaugsmas pasklido po miestą. Tuo metu prieš mus pasirodo Simonas burtininkas. Jis gyrėsi esąs didis, tačiau pamatęs, kad žmonės juo mažiau domisi, „Simonas taip pat įtikėjo ir pasikrikštijęs visur sekė paskui Pilypą. Jis buvo apstulbintas, matydamas nepaprastus ženklus ir didžius stebuklus“. Tuo metu Petras su Jonu atvyko iš Jeruzalės, kad pamatytų, kas čia vyksta, ėmė melstis, kad samariečiai gautų Šventąją Dvasią, „mat ji dar nebuvo nė vienam jų nužengusi, ir jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu“. Kodėl?
Sekminininkų ir daugelio katalikų atsakymai sutampa. Samariečiams reikėjo, kad ant jų būtų uždėtos apaštalų rankos, patvirtinančios, kaip mano katalikai, visišką jų priėmimą į Bažnyčią, ar, kaip kad mano sekminininkai, pakrikštytų juos Šventąja Dvasia. Nepaisant tarpusavyje nesutinkančių teologijų, kurias šio teksto pagrindu sukūrė katalikai ir sekminininkai, atkreiptinas dėmesys į tai, jog Naujajame Testamente nėra kito teksto, išskyrus šį, kur rankų uždėjimas būtų svarbiausias krikščionių iniciacijos veiksmas. Kad būtume visiškai tikri, rankų uždėjimas nedviprasmiškai paminėtas Apaštalų darbų 19,6 ir Laiško hebrajams 6,2 tekstuose. Tačiau per Sekmines ant apaštalų, kad juos sutvirtintų ar suteiktų Šventąją Dvasią, niekas savo rankų nedėjo. Taip pat ir ant Kornelijaus, etiopo eunucho ir visų tų, kurie atsivertė per Sekmines, nei ant kitų paminėtų atsivertusių. Jei Apaštalų darbų 8 skyrius laikomas įteisinančiu sutvirtinimą ar Dvasios krikštą uždėjus rankas kaip antrąją esminę krikščionio raidos pakopą, tuomet pagal Naująjį Testamentą būtų tiktai keli krikščionys. Taigi šis įvykis Samarijoje yra ypatingas, būtent todėl, kad jis neįprastas, Lukas jį ir užrašė. Šiuo pasakojimu jis nori mums kai ką pasakyti, deja, jis tai daro nepakankamai aiškiai.
Kodėl šioje vienintelėje situacijoje Dievas nedavė Šventosios Dvasios iš karto? Tikiu, jog atsakymas ieškotinas šimtamečiuose žydų ir samariečių nesutarimuose. Kaip pastebėjo Jonas, „žydai nebendrauja su samariečiais“, o galbūt negeria iš indų, kuriuos vartoja samariečiai (Jn 4,9). Jei Šventoji Dvasia būtų suteikta iš karto po tikėjimo išpažinimo ir krikšto, šis ilgaamžis skilimas tęstųsi toliau, atsirastų dvi tarpusavyje nebendraujančios Bažnyčios. Apaštalų darbų 15 skyriuje akivaizdžiai parodyta, kaip rūpestingai ankstyvieji krikščionys išvengė skilimo tarp žydų ir atsivertusių pagonių. Matyt, ir Apaštalų darbų 8 skyriuje norėta parodyti, kaip panašaus pražūtingo skilimo buvo išvengta Samarijoje. Dievas nedavė samariečiams Šventosios Dvasios iš karto, kol neatvyko pasiuntiniai iš Jeruzalės ir neparodė savo vienybės su atsivertusiais už juos melsdamiesi ir uždėdami ant jų savo rankas. Tuomet jie gavo Šventąją Dvasią. Tai nebuvo valdymas iš Jeruzalės ar Jeruzalės Bažnyčios plėtra, bet dieviškas skilimo Bažnyčios kūdikystėje sustabdymas, skilimo, kuris buvo beprasiskverbiąs tarp krikščionių, kai atsivertusieji abiejose „samariečių uždangos“ pusėse bendravo su Kristumi nebendraudami tarpusavyje. Tai būtų buvęs vieno krikšto ir viso, kas su juo susiję, paneigimas. Manau, jog būtent dėl šios priežasties Dievas turėjo šį įvykį nukelti vėlesniam laikui. Apaštalų darbų 8 skyriuje aiškiai parašyta apie neįprastą krikštą, kuris nesuteikė Šventosios Dvasios. Šis skyrius ir visas Naujasis Testamentas labai aiškiai nurodo, jog šie abu reiškiniai tarpusavyje susiję.

Naujojo Testamento mokymas apie Šventosios Dvasios krikštą
Keista, bet Naujajame Testamente yra vos kelios nuorodos į krikštą Šventojoje Dvasioje, Šventąja Dvasia arba Šventosios Dvasios krikštą. Jų yra septynios. Prieš pradėdami tyrinėjimus, manau, turėtume išsiaiškinti mano tik ką pavartotą frazę, kur daiktavardis „Dvasia“ yra įnagininko, vietininko ar kilmininko linksnio. Angliškai tai išreiškiama žodžiais „in“ arba „by“. Graikų kalboje vartojamas prielinksnis en ir atitinka anglų „in“, kuris, pažymint veiklą, į lietuvių kalbą verčiamas galininku (į ką?), įnagininku (kuo?) arba, kaip anglų „by“, skirtas veikėjo kilmininkui reikšti (ko?). Neįmanoma visiškai aiškiai pasakyti, ar krikštas Šventojoje Dvasioje reiškia, kad esame panardinami, ar esame kuo ar kieno krikštijami, kad būtume susieti su Kristaus turtais ir likimu. Tyrinėjant, kaip pamatysime, linkstama prie antrojo paaiškinimo.
Kaip minėjau, Naujajame Testamente yra septyni tekstai, kur pavartotas šis pasakymas. Šeši iš jų nurodo į krikštą, kurį, kaip Jonas Krikštytojas pažadėjo, padarys tas, kuris ateis. Priešingai nei jo krikštas vandeniu, Jėzus krikštys Dvasia. Tokia yra aiški Mk 1,8 ir atitinkamų vietų Lk 3,16, Mt 3,11 ir Jn 1,33 mintis: „Ant ko pamatysi nusileidžiančią ir pasiliekančią Dvasią, tas ir bus, kuris krikštys Šventąja Dvasia“. Tą patį sako ir Apd 1,5. Jėzus jiems primena Jono pasakytus žodžius: „…mat Jonas krikštijo vandeniu, o jūs po kelių dienų būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia“. Jėzaus pažadas išsipildė keletui dienų praėjus, kai Dvasia, kuri nusileido ir pasiliko ant Jėzaus, nusileido ir pasiliko ant jų, pripildė juos taip, jog jie prabilo kitomis kalbomis. Šeštoji nuoroda aptinkama Apaštalų darbų 11,16. Čia Petras savo kritikams Jeruzalėje aiškina, kas įvyko Kornelijaus namuose: „Kai aš pradėjau kalbėti, Šventoji Dvasia nužengė ant jų [t.y. Kornelijaus ir jo namiškių], kaip pradžioje yra atsitikę ir mums. Tada priminiau Viešpaties žodžius, kaip jis yra sakęs: ‘Jonas krikštijo vandeniu, o jūs būsite pakrikštyti Šventąja Dvasia’. Tad jeigu Dievas suteikė jiems tokią pat dovaną, kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!“ Petras nurodo į įvykį, kuris nemažiau svarbus krikščionybės plėtrai nei pirmųjų Samarijos tikinčiųjų atsivertimas. Pasižymėjęs Dievo baime ir pamaldumu, pagonis Kornelijus tapo Dievo šeimos nariu. Kaip Dievas užlaikė savo Dvasią nuo nusileidimo ant samariečių, kol krikščionys žydai nepanorės panaikinti tarpusavio priešiškumo ir sudaryti vieną Bažnyčią, taip dabar Dievas teikia Kornelijui ir jo šeimai savo Dvasią anksčiau, nei Petras gali ką nors pasakyti apie atgailą ir tikėjimą, tarsi norėdamas nuvalyti nuo Petro bet kokius išdidumo ir pranašumo likučius ir pamokyti neniekinti pagonių, nevadinti jų prastais ir suteptais. Tai vienas svarbiausių Apaštalų darbų tekstų, kuriame rašoma, kaip Dievo Dvasia įveikia žmonių pastatytas užtvaras. Kaip tik todėl ši istorija kartojama tris kartus. Kaip tik todėl Petras šį įvykį laiko pagonių „Sekminėmis“. Jėzus krikštijo, kaip Jono buvo žadėta, Dvasia, ir ne vien žydus ir samariečius, bet ir pagonis. „Jiems“ skirta ta pati dovana kaip ir „mums“. Nėra skirtumo tarp tų, kurie atsivertė (11,18), įtikėjo Viešpatį Jėzų Kristų (11, 17) ir gavo Šventąją Dvasią, pakrikštijusią juos bendryste su Kristumi.
Šiose šešiose nuorodose iškyla vienareikšmis vaizdas. Jonas krikštija vandeniu, ženklinančiu atgailą. Jėzus krikštys Šventąja Dvasia, kad apdovanotų žmones Naujosios Sandoros palaiminimu. Tai tapo įmanoma Sekminių dieną, kai mokiniai, kurie jau buvo krikštyti Jono krikštu, tapo pakrikštyti Šventąja Dvasia. Tai buvo Šventoji Dvasia, kuri krikštijo žydus, kurie ilgai ir labai artimai bendravo su įsikūnijusiu Kristumi. Tai buvo ta pati Šventoji Dvasia, kuri, didelei Petro nuostabai, pakrikštijo Kornelijų. Abu kartus Šventosios Dvasios krikštas šventina žmones Naujosios Sandoros palaiminimams. Lygiai taip pat mokoma septintoje ir paskutinėje nuorodoje į Šventosios Dvasios krikštą Pirmame laiške korintiečiams, 12,13: „Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną, visi – žydai ir graikai, vergai ir laisvieji; ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia“. Vargu ar Paulius galėjo apie tai pasakyti aiškiau. Dauguma jo skaitytojų Korinte didžiavosi gydymo dovanomis, kalbomis, pranašystėmis, tikėjimu ir taip toliau, niekindami kitus ir atskirdami juos nuo savęs. Jie turėjo mėgti reikšti pretenzijas, jog gydyti, kalbėti kalbomis gali tik tie, kurie krikštyti Šventosios Dvasios, Šventąja Dvasia ar Šventojoje Dvasioje. Tačiau Paulius atmeta šias pretenzijas net neišklausęs jų. Yra tik viena Dvasia, kuria žmogus gali ištarti krikšto išpažinimą, – „Jėzus yra Viešpats“ (12,3). Tai viena Dvasia, kuri krikštija tikinčiuosius vienam Kristaus kūnui – nesvarbu, kokie būtų jų tarpusavio skirtumai. Vienas krikštas viena Dvasia yra toks pat esminis vienijantis faktorius, kaip vienas Tėvas, panašiai įkvepiantis savo vaikus, ir vienas Viešpats Jėzus, kuriam jie visi tarnauja (12,4 ir t.). Visi korintiečiai buvo pakrikštyti viena Dvasia vienam Kristaus kūnui. Svarstydami pastebėkime, jog Paulius nemano Dvasios esant ta, kuri nardina juos į Kristų, bet lydi kaip šalto vandens gurkšnis ar drėkinimo sistema sausros metu: „visi buvome pagirdyti viena Dvasia“.
Šis akivaizdumas atskleidžia du doktrinai svarbius faktus. Pirma. Niekur nepasakyta, jog po Sekminių krikščionis krikštys Dvasia. Sekminės buvo pirmųjų mokinių patepimas, „kristinimas“. Su jais buvo Jėzus. Dabar jie jau turėjo savyje Jėzaus Dvasią. Tos Dvasios dovanos, kuri buvo įteikta tą pirmąjį Sekminių sekmadienį, vėliau niekas neatsiėmė. Dvasia prieinama visiems, kurie atgailauja, tiki ir krikštijasi Kristumi. Tai girdėjo atsivertusieji Sekminių dieną. Petras jiems pažadėjo: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Jie atsivertė ir pamatė, jog tai, ką jis sako, yra tiesa. Du skirtingi Naujosios Sandoros palaiminimai tapo jų iš karto. Tuo įsitikino Kornelijus, taip pat korintiečiai ir visi vėlesniųjų amžių krikščionys. Iš tiesų, „kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“ (Rom 8,9). Taigi krikštas Šventąja Dvasia nėra kai kurių krikščionių patyrimas per antrąją pakopą, bet kiekvieno krikščionio iniciacija, jo įvedimas tarp tikinčiųjų. Be šito krikšto mes iš viso nebūtume krikščionys.
Dar vienas svarbus dalykas. Krikščionims niekur nenurodyta melstis ir laukti Šventosios Dvasios krikšto. Aišku, kodėl, – juk jie jau buvo pakrikštyti Dvasia. Pirmiesiems mokiniams iš tikrųjų buvo liepta laukti Dvasios atėjimo, bet tai buvo prieš Sekmines, prieš ypatingą Jėzaus Dvasios patyrimą, kai ji apsigyveno tikinčiųjų viduje ir buvo parodyta žmonėms. Po Sekminių jau nebereikia Šventosios Dvasios krikšto „laukimo pamaldų“. Tai yra mūsų išeities taškas, ne tikslas.

Klaidinga kalbotyra: autentiška patirtis
„Krikšto Šventąja Dvasia“ patyrimas
Jei tai tiesa, ką Naujasis Testamentas moko apie krikštą Šventąja Dvasia, kodėl tiek daug uolių krikščionių šį terminą vartoja visiškai kita prasme? Kodėl šis krikštas suteikia kitokį patyrimą? Ar būtent žodyje „patyrimas“ glūdi atsakymas? Dievo Dvasią jie pajuto kaip kai ką ypatinga; kas iš esmės pakeitė jų krikščionišką gyvenimą, kaip Jokūbo gyvenimą pakeitė imtynės prie Jaboko brastos (Pr 32,23). Krikštą jie susieja su patyrimu.

„Krikšto Šventąja Dvasia“ aprašymas
Naujasis Testamentas krikštą ir Dvasią sieja kitaip. Kaip pastebėjome, „krikštas Šventąja Dvasia“ visada yra iniciacijos įvykis. Dievo Dvasia atveda žmogų į Dievo šeimą, tad kalba apie Dvasią, kuri krikštija žmones jau turinčius Dvasią, viską smarkiai supainioja. Tai painiava, kuri palieka blogus padarinius.
Pirma: pradedama neigti ar klastoti tai, kas Naujajame Testamente pasakyta apie Dvasią ir krikštą. Kaip pavyzdį imkime Denniso Bennetto knygą The Holy Spirit and You. Paėmęs Laiško efeziečiams citatą apie „vieną krikštą“ (4,5) jis tęsia: „akivaizdu, jog Naujajame Testamente šis ‘vienas krikštas’ išskaidomas į tris. Pirmame laiške korintiečiams, 12,13, Paulius sako: ‘Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną kūną… ir visi buvome pagirdyti viena Dvasia’. Tai nurodo į Kristaus dvasinį krikštą, kuris įvyksta po to, kai Jėzus būna priimtas kaip Išganytojas. Po jo ėjo Šventosios Dvasios krikštas, kai jau apsigyvenusi Šventoji Dvasia išsilieja, kad per tikinčio gyvenimą pasaulis pamatytų Jėzų. Prieš arba po Šventosios Dvasios krikšto ėjo išorinis vandens krikšto ženklas“. Ką, nematote virvės, kuria jis smaugia save? Ne vienas krikštas, bet trys. Tam, kad krikštą išskaidytų, jis neišsiverčia be paaiškinimų: „Kristaus dvasinis krikštas“, „Šventosios Dvasios krikštas“ ir „išorinis vandens krikšto ženklas“. Kaip jau matėme, Dievas šiuos tris sujungė, nors laikas, kada jie patiriami, gali nesutapti. Viena vertus, vandens krikštas yra sakramentinis atgailos ir tikėjimo ženklas, o kita vertus, Dvasios dovana. Šis reiškinys yra vientisas. Jei posakiu „Šventosios Dvasios krikštas“ nurodome į antrąjį krikščionio patyrimą, niekiname Naująjį Testamentą.
Kartą pavartoję tą posakį šia prasme, vėliau turėsite daug teologinių rūpesčių. Mat Rom 8,9 aiškiai pasakyta, jog kiekvienas krikščionis turi Dvasią. Kaip čia įvyko, kad jie jau yra gavę Dvasią, bet dar nėra pakrikštyti Šventąja Dvasia? Visa tai labai prieštaringa ir sujaukta. Toliau Dennisas Bennettas rašo: „Kadangi priėmėte Jėzų, jūs gavote ir Šventąją Dvasią, ir niekas negali jums jos ‘duoti’“; „Jėzus gyvena jumyse ir yra pasirengęs krikštyti jus Šventąja Dvasia, kai tik jūs būsite tam pasirengę“ (p. 56). Aišku, ką jis nori pasakyti. „Šventosios Dvasios krikštu“ jis vadina tokį Dievo patyrimą, kai pasireiškia kalbėjimas kalbomis. „Šventojo Rašto pavyzdžiais įrodėme, jog kalbėjimas kalbomis iš tiesų yra bendras Šventosios Dvasios krikšto vardiklis“ (p. 57). Kitaip sakant, Bennettas, kurio jokiu būdu negalima apkaltinti naujojo sekminininkų sąjūdžio linijos griežtu laikymusi, mano, kad kalbėjimas kalbomis yra esminė Dvasios krikšto dalis. Keista sutikti šias mintis tarp 8-ojo dešimtmečio nuosaikiųjų charizmininkų. Maniau, kad šitoks atskyrimas nugrimzdo praeityje. Būtent apie tai galvojo Korinto charizmininkai. Būtent tam teko skirti tris Pirmo laiško korintiečiams (12–14) skyrius, kur akcentuojama viena Dvasia, esanti Kristaus kūne, kuria krikštijami visi krikščionys ir kuri pasireiškia įvairiais pavidalais.
Trečias skaudžiausias padarinys, atsirandantis po šio aštraus pojūčio susitikus Dievą, dažnai paženklintas gebėjimu kalbėti kalbomis, kaip „krikštu Šventąja Dvasia“, yra skirstymas. Naujajame Testamente aiškiai pasakyta, jog turintis Dievo Dvasią žmogus smarkiai skiriasi nuo jos neturinčio. Žmogus yra „dvasiškas“ arba „kūniškas“. Tačiau charizmininkai šį griežtą krikščionių dualizmą, šį „arba/arba“, norėtų matyti priklausantį aštriam pojūčiui, kuriam jie priklijuoja lipduką „krikštas Šventąja Dvasia“. Tie, kurie krikštyti – „viduje“, o tie, kurie nekrikštyti – „lauke“. Būtent čia prasideda skirstymas, kurį Bažnyčiose labai dažnai sukelia charizmininkų sąjūdžiai. Žinoma, yra kur kas daugiau įvairių šio skirstymo priežasčių, pavyzdžiui, daugelio eilinių bendruomenės narių nedvasingumas ir jų nenoras atsiverti Dievui ir tikėjimo bendrams, kai kurių naujojo sekminininkų sąjūdžio narių žiūrėjimas į kitus iš aukšto ir t.t. Tačiau kur kas daugiau nerimo kelia posakio „Šventosios Dvasios krikštas“ vartojimas. Krikštas reiškia pradžią; tai jis yra krikščionių iniciacijos ritualas ir nurodo patyrus krikščionišką iniciaciją. Tačiau kai tikintiems krikščionims sakoma, jog jiems reikia Dvasios krikšto, tuo norima pasakyti, kad jie jo dar negavo ir kad jie nė trupučio nepasikeitė. Iš tikrųjų, jie jau pasikeitė. Jie priklauso Kristui, yra nuteisinti, įvaikinti Dievo šeimoje, gavo maloningą jo Dvasią. Nesąmoningas krikščionių skirstymo iš aukšto į tuos, kurie krikštyti Šventąja Dvasia, ir tuos, kurie ne, poveikis sumažėtų, jei charizmininkai mestų priešingą Raštui termino „Šventosios Dvasios krikštas“ vartoseną ir nustotų jį vadinti antruoju patyrimu tų, kurie jau yra krikščionys. Tokia vartojimo prasmė yra visiškai priešinga Naujajam Testamentui, galutinai sujaukianti ir smarkiai suskaldanti Dvasios žmonių bendruomenes. Šventoji Dvasia atėjo sujungti, ne išskirti.
Kelių galvotų krikščionių iš katalikų charizminio sąjūdžio garbei tenka pasakyti, jog norėdami pasakoti apie savo atsinaujinimą, jie visa tai perprato ir išvengė nekritiško sekminininkų „Šventosios Dvasios krikšto“ aprašymo perėmimo. Tėvas Killianas McDonnellas OFM, dėstydamas katalikų charizminio sąjūdžio teologinius pagrindus, savo knygos Did You Receive the Spirit? 5 skyriuje užkabino nervą, kurio sukelto skausmo jo kolega katalikas Simonas Tugwellas negalėjo iškęsti. Visus Dvasios patyrimus jis deda į vieną krikštą: „Charizminio atsinaujinimo sąjūdžio teologija remiasi iniciacijos apeigomis ir ragina atnaujinti krikšto suvokimą plačiąja prasme“, t.y. „kad pažintume Dievo mums suteiktas dovanas“ (1 Kor 2,12). Sumaištį kelianti atnaujinimo savybė yra frazės ‘Šventosios Dvasios krikštas’ vartosena. Dėl istorinių priežasčių daug atsinaujinimo sąjūdžio katalikų priėmė šią sekminininkų sluoksniuose seniai įsigalėjusią frazę, kuria nusakomi jų sielas atnaujinusios Dvasios ir jos galios išgyvenimai. Tačiau šios frazės vartosena mums kelia problemų. Atrodo, kad ja norima pasakyti, jog tik tie, kurie patyrė tam tikrus Dvasios išgyvenimus, yra iš tikrųjų krikštyti Dvasia. Tačiau taip nėra, juolab kad kiekviena vertinga ir vaisinga krikščioniška iniciacija suteikia ‘Šventosios Dvasios dovaną’ (Apd 2,38), o posakis ‘krikštyti Šventąja Dvasia’ yra tiesiog kita pasakymo ‘gauti Šventąją Dvasią’ formuluotė. Todėl daugelis, kad nusakytų, kas vyksta charizminiame atsinaujinime, mielai vartoja kitus terminus. Tarp daugelio siūlomų yra šie: ‘Dvasios išlaisvinimas’, ‘sakramentinės iniciacijos atnaujinimas’, ‘potencialiai gautų dovanų sureikšminimas’ ir ‘krikšto pasirodymas, kai krikšte paslėpta malonė išgyvenama sąmoningai’. Visa tai apibrėžimai reiškinio, jog asmuo suvokia gautos per krikščionišką iniciaciją Šventosios Dvasios jėgą“. Toliau jis sako, jog šis sąmoningas išgyvenimas gali plėtotis palaipsniui arba per krizes. Jei kiekvienas atsinaujinimo sąjūdžio dalyvis kalbėtų taip atsargiai, kaip šis katalikų teologas, būtų išvengta daug painiavos ir širdgėlos.

Už neatidaus nusakymo slypinti tikrovė
Kita vertus, jei naujųjų sekminininkų kalba, kuria jie nusako savo išgyvenimus, nėra linkinti gero, toks pat likimas nebūtinai turėtų ištikti ir pačius išgyvenimus. Gaila, bet daug krikščionių nepasitikėdami, bijodami ar niekindami šį sąjūdį atėmė iš savęs palaiminimą. Jie pasitenkino žemo lygio dvasingumu. Jie nesileido, kad Dievas per maldas, šlovinimus ir asmeninius santykius išlaisvintų juos iš šimtamečių slopinimų. Jie nesitikėjo pamatysią Dievą veikiantį atsivertimuose, keičiantį nesukalbamus žmones, gydantį ir tikslingai vadovaujantį. Jie pamiršo, kad Dvasios pasireiškimai Naujajame Testamente konkrečiai buvo labai nepatogūs. Daug Bažnyčiose su sekminininkais susijusių skilimų įvyko ne dėl sekminininkų kaltės, bet dėl siauros, bailios ir nedvasingos krikščionybės, kurios drungnuose vandenyse daugelis iš mūsų būtų mielai pasilikę, bijodami leistis į gilų susitikimo su Dievu išgyvenimą. Laikais, kai Dievo Dvasia aria plėšinius ir visame pasaulyje nežiūrėdama denominacijų griauna žmonių pastatytas tvoras, iš tikrųjų būtų ironiška, jei atsisakydami nusileisti į klaidinančios kalbos lygį, kur sekminininkai įpratę išreikšti savo Dievo artybės išgyvenimus, prarastume tai, ką jis turi mums. Norintys išlaikyti Naujajame Testamente Dvasios krikšto ir vandens krikšto, nuteisinimo, įvaikinimo ryšį – iš tiesų tapimą krikščioniu – negarantuoja, jog tai, ką jie išdėsto, yra tikroji Naujojo Testamento krikšto samprata; panėrimas į Dvasios vandenų bangas, jų užliejimas, iš to atsirandantis toks veržlumas, jog aplinkiniai juokiasi iš mūsų kaip girtų. Ar beturime šią jėgą savo maldose, šią ištvermę pagundose, augantį panašėjimą su Kristumi, kuriuo pasižymėjo Naujojo Testamento laikų Kristaus bendruomenės, kurių sienos su išore buvo vienas krikštas?
Kai XVI amžiuje ši įtampa tarp tradicijos ir išgyvenimo, tarp bažnytinės krikščionybės ir atnaujinto gyvenimo Kristuje buvo jaučiama ypatingai aštriai, bažnytinio gyvenimo reformatoriai nesakė „atsisakykime bažnytinių struktūrų, atsisakykime vandens krikšto, kadangi ne jis iš esmės atnaujina gyvenimą. Jei kas svarbu, tai nuteisinimas“. Iš tiesų jie kalbėjo apie savo krikšto „pagerinimą“, turėdami omenyje, jog turi tikrovę ir ženklą podraug. Jei jie gyventų mūsų dienomis, manau, pasirodytų per daug moksliški, kad pasakymą „Šventosios Dvasios krikštas“ vartotų ta prasme, kaip jį supranta daugelis sekminininkų; jie paliktų tokią žodžio reikšmę, kokia yra Biblijoje, kaip dievišką krikščioniškos iniciacijos elementą. Tačiau akcentuodami gilų susitikimo su Dievu išgyvenimą, jie panorėtų eiti su sekminininkais iki galo. Jie pasakytų, kad turime „taisyti“ savo krikštą ir įsitikinti, jog mus krikštijant, esame ne simboliškai nardinami į Dvasią, bet savo gyvenime. Tam, kad visiškai pasiduotume Viešpačiui, kuris yra Dvasia, atsivertume jo užmojui, apie kurį sekminininkų sąjūdis primena Dievo Bažnyčiai. Jei Bažnyčia nesugeba laiku atkreipti dėmesio, tuomet gaila, bet naujam vynui gali tekti ieškoti naujų indų.

Michael Green, anglikonų teologas ir evangelistas, daugelio knygų autorius

Vertė Julius Norvila

Versta iš: Green M. I Believe in the Holy Spirit. – Grand Rapids, 1975