Amžinasis gyvenimas
Senajame ir Naujajame Testamente rašoma apie gyvenimą po mirties. Tiesa, abiejose Biblijos dalyse tai labai skirtingai vertinama. Senasis Testamentas žmogaus gyvenimo idealą mato šiapusybėje (išskyrus nedaugelį išimčių). Mirtis neturi išganančio poveikio, tačiau žymi viso gyvenimo pabaigą, dėl to ankstyva mirtis priimama kaip nelaimė (Ps 102,25) ir siekiama kuo ilgesnio gyvenimo (Iš 20,12; 23,25–26). Mirtis suprantama ne kaip individualaus gyvenimo pabaiga, bet kaip „santykių mirtis“: nors mirusysis mirusiųjų karalystėje ir lieka tas pats asmuo, tačiau jis netenka ryšio su Dievu ir gyvaisiais (Iz 38,18). Juk Dievas yra gyvųjų Dievas. Mirusiųjų karalystėje (Šeole) yra „tik savo paties šešėlis“. Gyvenimas po mirties savo visišku bejėgiškumu primena miegą (Job 3,13), o mirusiųjų balsai lyg šnabždesys (Iz 29,4). Čia randama paralelių su graikų vaizdiniu apie tolesnį sielos gyvenimą požemio pasaulyje (Hade). Vis dėlto riba tarp mirties ir gyvenimo Senajame Testamente nėra griežtai nustatyta. Susirgus arba gyvybei iškilus pavojui mirties pinklės pasitinka žmogų (Ps 18,5–6), todėl pasveikti reiškia išsigelbėti iš mirties (Ps 30,4; 86,13).
Jei mirties nugalėjimas aptinkamas tik pačiuose vėliausiuose Senojo Testamento raštuose (pavyzdžiui, Dan 12,2 ir t.) arba simboliškai jis reiškia Izraelio atkūrimą (Ez 37), tai mirties nugalėjimas per Velykų įvykius yra centrinis Naujajame Testamente ir parodo pagrindinį skirtumą, esantį tarp ST ir NT. Jėzus Kristus ir apaštalai remiasi tarp judėjų plačiai paplitusiais vaizdiniais (Mt 19,16–17). Taigi Dievas sukūrė du pasaulius (eonus), vieną žemišką (pranykstantį) ir vieną dangišką (amžiną): amžinas gyvenimas pas Dievą yra „tikrasis“ gyvenimas, biologinis gyvenimas yra pirmoji jo pakopa (Jn 12,24–25; Rom 8,5–11). Amžinasis gyvenimas lieka individualus, bet panašus į angelų – belytis (Mk 12,25) ir laisvas nuo bet kokios kančios (Apr 21,4). Jis panašus į nesibaigiančią džiugią puotą (Mt 8,11), švenčiamą nepaprastai didingai, dėl to NT susilaikoma nuo konkrečių aprašymų (2 Kor 12, 1–5). Amžinojo gyvenimo sąlyga dabar yra per Jėzų atsiversti į Dievą. Amžinajam gyvenimui apsisprendžiama dabarty, taigi tikintieji gali pasakyti, kad jie jau turi amžinąjį gyvenimą (Jn 5,24; Kol 3,1–4). Jėzaus Kristaus prisikėlimas iš mirusiųjų yra lemiamas veiksnys santykiuose su Jėzumi (Jn 11,25). Nes tikėjimas Jėzumi sujungia mus su juo ir su jo likimu (Gal 2,20). Jungiamoji grandis tarp mūsų ir Jėzaus gyvenimo yra Šventoji Dvasia (Rom 8,14–17).

Antikristas
Žodis „Antikristas“, reiškiantis paskutinių dienų Kristaus priešininką, aptinkamas tik Jono laiškuose: kaip vienas asmuo (1 Jn 2,18. 22; 2 Jn 7) ir kaip grupė asmenų (1 Jn 2,18). Priešdėlis „anti“ graikų kalboje turi reikšmes „vietoj“ ko nors arba „prieš“ ką nors. Antikristas (ir antikristai) suprantami ir kaip Mesijo pakaitalas, ir kaip Antimesijas. Tokią funkciją atlieka ir kiti asmenys Naujajame Testamente (2 Tes 2,3), taip pat stebukladariai ir pranašai (Mk 13,6. 22; Apr 12, 18–13. 18). Senatestamentinis atitikmuo tikriausiai yra „melagė dvasia“, kuri maskuojasi kaip Dievo Dvasia (1 Kar 22,21–23).
Antikristo, t.y. nedorybės žmogaus (2 Tes 2,3) personažas Naujajame Testamente apibūdintas dvejopu elgesiu: arba kaip politinio diktatoriaus, arba kaip religinio suvedžiotojo. Tekstai pabrėžia tai vieną, tai kitą aspektą. Kartais abu bruožai pasireiškia drauge, pavyzdžiui, Antrame tesalonikiečiams. Jono laiškuose Antikristas (ir antikristai) yra tik religiniai suvedžiotojai, atėję iš mūsiškių, t.y. iš Bažnyčios (1 Jn 2,19). Kristaus mokymo klaidingas aiškinimas, kai Antikristas neigia Kristaus tapimą žmogumi, iš esmės skaldo Bažnyčią ir atveda ją prie klaidingos moralės (dvasinio entuziazmo, abejingumo ar neapykantos, gėrio ir blogio sureliatyvinimo). Išpažinimas ir gyvensena Bažnyčioje turi derintis. Pasmerkti klaidingą supratimą apie Jėzų Kristų laiško autoriui yra svarbiau nei susikoncentruoti ties istoriniu asmeniu. Taigi teoriškai gali būti daug antikristų.

Apokaliptika
Apokalipsę (apreiškimą) trumpai galima apibūdinti kaip į pasaulio pabaigą ir anapusybę nukreiptą dėmesį, arba literatūros kūrinį, aprašantį paskutinius dalykus (visų pirma žydų ir ankstyvųjų krikščionių raštai). Pirmasis apibūdinimas apokalipsę bent jau po filmo „Mūsų laikų apokalipsė“ (Apokalypse Now) padėjo susieti su pasaulio žlugimo nuotaikomis. Toks literatūros žanras yra mažiau žinomas. Naujajame Testamente tai Apreiškimas Jonui ir paskiros evangelijų vietos (pavyzdžiui, Mk 13). Senajame Testamente paminėtini Danielius ir Joelis bei kai kurie kitų pranašų knygų skyriai (pavyzdžiui, Iz 24– 27; Ez 37–48; Zch 9–14). Greta to yra ir ankstyvosios žydų apokalipsės; apokaliptinių raštų esama ir Indijoje, Irane, Šiaurės šalių mitologijoje. Visiems tiems raštams bendra tai, kad istorijos eigą jie parodo pranašaudami regėjimus ir aprašydami juos simbolių kalba (siekdami apsaugoti juos nuo nepavestųjų). Apokalipsės ragina turėti kantrumo sunkiais laikais, pažadėdamos už tai apdovanojimą (pavyzdžiui, prisikėlimą, naują dangų, naują žemę). Apreiškimas Jonui ypač persekiojimo laikais krikščionims tapdavo pirmenybiniais skaitiniais.

Dangus ir pragaras
Tai nėra lygiavertės karalystės, kovojančios tame pačiame lygmenyje. Abi jos pavaldžios Dievo viešpatavimui. Dievas yra ir pragaro Viešpats. Nėra nė vienos srities, kuri būtų atimta iš Dievo.
Dangus (gr. ouranos, hebr. šamajim) žymi pirmiausia matomą oro erdvę, bet dar ir vietą, kurioje gyvena Dievas. Tiesa, jau Izaijo tekstas padeda suprasti, jog „viršaus“ ir „apačios“, dangaus ir žemės negalima griežtai atskirti, kai teigiama, kad visa žemė pilna Dievo šlovės (plg. Iz 6,3). Dangus visuomet ten, kur yra Dievas. Dangus – tai nematoma mus supanti erdvė (Ps 139,5: „Iš visų pusių apsiauti mane…“), vieną dieną mes pamatysime ir pajusime jį visai naujai.
Pragaras yra Dievo nebuvimo sritis. Biblijoje neišdėstyta išsamaus anapusybės mokymo, yra tik užuominų. Lutheris savo Biblijos vertime kartais sumaišo abi biblines sąvokas – mirusiųjų karalystė (Hadas) ir pragaras (Gehena). Pavyzdžiui, Jėzaus palyginime turtuolis patenka ne į pragarą (kaip verčia Lutheris), bet į mirusiųjų buveinę ir jau ten patiria pirmuosius savo nedraugiško gyvenimo padarinius. Taigi mirusiųjų karalystė yra vieta arba būsena, kurioje yra mirusieji, o pragaras – tai visiško Dievo nebuvimo vieta arba būsena.
Krikščionis visą laiką domino klausimas, kaip meilės Dievas gali siųsti žmones į pragarą. Kas taip klausia, pamiršta, kad pragaras yra asmeninio pasirinkimo rezultatas. Kas savo siela yra smarkiai nutolęs nuo meilės, tas negalėtų egzistuoti danguje, meilės karalystėje. Žmogui, kuris yra perpildytas neapykantos, dangus būtų grynas pragaras. Dievas sielojasi dėl to, kad žmonės apsisprendžia prieš Kristų ir pasirenka pragarą.

Dievo karalystė
Dar vadinama – ypač Evangelijoje pagal Matą – „dangaus karalyste“ (Dievo buvimo vieta). Tai Jėzaus skelbimo centrinė sąvoka, pavadinanti Jėzaus veiklą: „… atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė: ‘Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!’“ (Mk 1,15).
Karalystė, gr. basileia, reiškia vieno monarcho valdymo teritoriją. Izraelyje pats Jahvė buvo garbinamas kaip Karalius, jo viešpatavimas teikė jo tautai šalom, Dievo taiką. Jėzus pratęsia tą mintį. Leiskite Dievui tapti jūsų Viešpačiu, – ragina jis. – Nebebūkite juo patys (atgailaukite)! Patikėkite Dievui visą savo gyvenimą ir tinkamai elkitės (tikėkite). Jūs tai darysite tikėdami ir sekdami manimi. Tokios mintys užrašytos evangelijose (plg. dar ir 1 Kor 15,1–4). Tai reiškia, kad Dievo karalystė yra ten, kur Jėzus yra Viešpats. Pirmųjų krikščionių išpažinimas šią mintį patvirtina: kyrios Jesus – Jėzus Viešpats. Ši karalystė turi anapusinį nematomą Viešpatį, tačiau kiekvienam krikščioniui ji įgyvendinama ir matoma šiapus. Daug palyginimų byloja apie tai.

Eschatologija
Tai mokymas apie paskutinius dalykus. Eschatos, paskutinis, žymi baigiamąjį etapą, t.y. išganymo istorijos tikslą. Tad eschatologijoje svarbios šios temos: žmogaus mirtis, prisikėlimas iš mirusių, paskutinis teismas, bedievių prakeikimas (pragaras), tikinčiųjų išgelbėjimas (dangus), amžinasis gyvenimas, žemės išnykimas ir naujos žemės sukūrimas, paruzija (antrasis Kristaus atėjimas). Trumpai galima pasakyti: eschatologija nagrinėja kiekvieno žmogaus išganymo arba neišganymo klausimą bei istorijos tąsos arba pabaigos klausimą. Katalikų dogmatai, pietistai ir evangelininkai eschatologiją nuolat akcentavo. Protestantų teologai, įkvėpti švietimo epochos idėjų, ilgą laiką buvo ją apleidę, tačiau po Pirmojo pasaulinio karo katastrofos prie jos vėl sugrįžo. Apie tai byloja žymūs K. Bartho žodžiai: „Krikščionybė, kuri nėra visiškai eschatologiška, visiškai neturi nieko bendra su Kristumi“.

Harmagedonas
Tai Apreiškimo Jonui 16,16 paminėta vietovė, kurioje vyksta mistinė, paskutinių laikų dvasinė kova, nepaaiškinta detaliau. Pasak Jehovos liudytojų mokymo, Harmagedonas – mūšio laukas, kuriame bus išspjauti ir sunaikinti visi bedieviai (tie, kas nėra Sargybos bokšto draugijos nariai). Krikščioniška tradicija tokio „mokymo apie Harmagedoną“ neturi. Pati vietovė (hebr. har – kalnas, kuris vadinasi Magedonas arba Megidonas) Senajame Testamente nepaminėta. Kai kurie Biblijos žinynai čia mato aliuziją į Megido miestą. Tai strategiškai svarbi Izraelio vietovė ir daugelio mūšių arena. Ten galima tikėtis įvyksiant kovą tarp Gogo ir Magogo (Ez 38). Bet šios sąsajos yra tokios pat spekuliacijos, kaip ir klausimas, kas tokie yra Gogas ir Magogas, arba kas yra tie „karaliai, susirinksiantys kovoti“.

Laikų pabaiga
Absoliučios pasaulio pabaigos mintis Biblijoje žodis po žodžio rutuliojosi tuoj po pradžioje Izraeliui taikomos „Jahvės dienos“ (pergalės prieš Dievo tautos priešus). Senojo Testamento pranašų paskelbta pabaiga vėliau reiškė Dievo išganymo istorijos su Izraeliu galą, kai liaudis atsisakydavo laukti išganymo (Am 8,2; Ez 7,1–9). Tremties laikotarpiu susiformavo viltis, kad baigsis pasmerkimas ir bus atstatyta šventykla bei gauta autonomija.
Laikų pabaiga suprantama kaip santykių su Dievu atnaujinimo metas (Jer 31; Ez 37 ir 40–48), kai visų pirma išryškėja žemiškos karalystės, valdomos Dievo ir jo tautos, bruožai (Iz 2,1–5; Jer 33,14–22). Ši žemiška karalystė, kurią įkurs Mesijas, apima ir tautas (Iz 45,1; 49,6). Žiauri Izraelio priespauda, kurią jis patyrė iš aplinkinių tautų, atvedė prie staigaus posūkio nuo „laikų pabaigos“ iki pasaulio pabaigos. Tai pasirodo visų pirma Zacharijo ir Danieliaus knygose. Pasaulio istorija yra neatitaisomai pakenkta nuodėmės ir turi būti iš naujo Dievo įkurta (Dan 2,36–44). Dievo viešpatavimas nėra ilgesnis pasaulio atnaujinimas, bet jo nugalėjimas ir pabaigimas (Dan 7; Iz 65,17).
Jėzus ir visas Naujasis Testamentas kalbėdami apie „Dievo karalystę“ (Morkus, Lukas) arba „dangaus karalystę“ (Matas) remiasi šiuo populiariu apokaliptiniu įsivaizdavimu. Atėjus Jėzui prasidėjo laikų pabaiga (Mk 1, 15). Kaip matyti iš palyginimų (Mt 13) ir Jėzaus stebuklų (Mt 12,28), Dievo karalystė prasideda jau dabar, šiame pasaulyje. Dievo karalystė per Jėzų Kristų jau veikia šiame pasaulyje. Todėl dabar atėjo galutinio apsisprendimo metas (Lk 9,23–26). Tiesa, galutinė pasaulio pabaiga vis dėlto neapskaičiuojama, kadangi tas metas žinomas tik vienam Dievui (Mk 13,32; Apd 1,6–7). Pasaulio pabaigos ženklų gali būti klaidinančių (Mk 13,3–5. 22). Prasidedančią pasaulio pabaigą tikintieji atpažins iš neįprastų kosminių ir politinių katastrofų. Ypatingą reikšmę turi Apreiškimas Jonui. Per ten perteiktus ir prieš Romos karalystę nukreiptus regėjimus pabaiga iš pažiūros apskaičiuojama. Tačiau simbolinis charakteris sąmoningai neleidžia pasiekti per didelio istorinio konkretumo.
Naujajame Testamente pastebimas atsargus perėjimas nuo „greito atėjimo“ iki „atėjimo bet kada“, vengiančio tikslaus laiko pasakymo, bet neatsisakančio pasaulio pabaigos vilties.

Mirusiųjų prisikėlimas
Tarp krikščionių esama tam tikro neaiškumo, kaip reikėtų įsivaizduoti prisikėlimą. Viena vertus, yra Biblijos eilučių, kurios kalba apie prisikėlimą kaip apie pabudimą iš ilgo miego ir prisikėlimą iš kapo. Antra vertus, yra eilučių, bylojančių, jog prisikėlimas įvyksta iškart po mirties. Šie tariami prieštaravimai susiję su tuo, kad vienąsyk prisikėlimas skelbiamas graikiškai mąstantiems krikščionims, o kitą – žydiškai.
Žydai krikščionys naują gyvenimą galėjo įsivaizduoti tik kaip žemiškojo atgaivinimą. Graikai krikščionys rėmėsi tuo, kad po mirties kūnas nebenaudingas ir prisikėlime dalyvaus vidinis žmogus. Graikų kalbos žodis anastasis išreiškia tiesiog prisikėlimo įvykį ir vėliau imtas vartoti gyvenimui po mirties apibūdinti. Paulius bando tai perteikti, nes žydams jis nori būti žydu, o graikams – graiku: jis prisitaiko prie žydiškai mąstančių krikščionių įsivaizdavimų ir kalba kaip apie vienas paskui kitą einančius įvykius, lyg žemiškas kūnas būtų vėl pašauktas gyventi; graikų krikščionims jis gali pasakyti, kad norėtų mirti ir būti su Kristumi (Fil 1,23).
Visgi Paulius abiem grupėms nori aiškiai pasakyti, kad prisikėlimas reiškia naują kūniškumą, kuris yra daugiau nei perkelti sielą į anapusybę (1 Kor 15,42– 44). Mirštančiųjų sielovadoje svarbu štai kas: visai nesvarbu, kaip įsivaizduojamas prisikėlimas; po mirties mes nenupulsime į prarają, neprarasime sąmonės, bet kaipmat imsime gyventi su Kristumi („…šiandien su manimi būsi rojuje“, Lk 23,43).
Visų prisikėlimų priežastis yra Kristaus prisikėlimas, turėjęs padaryti milžinišką įspūdį jo mokiniams ir parodęs, kad naujas gyvenimas yra išties naujas kūrinys, o ne nežinia kokia dvasinė egzistencija.

Naujoji Jeruzalė
Hebrajų kalboje žodis „Jeruzalė“ yra neįprastos gramatinės formos: Jerušalajim – galūnė rodo į dualį, dviskaitą. Daugelyje kalbų plaštakos ir pėdos, akys ir ausys yra dviskaitiniai daiktavardžiai, bet kodėl tokį skaičių turi miestas? Žydų liaudies legenda tai aiškina taip: viena yra žemiška Jeruzalė, kita dangiška. Krikščionybė perėmė šią sampratą. Jeruzalė, kultūrinis Izraelio centras, šventyklos vieta, t.y. „Dievo buveinė“, tuo pat metu buvo ir krikščionybės lopšys bei keletą metų jos centras (viduramžiais Jeruzalė buvo iš naujo „atrasta“ – viename XII a. krikščioniškame pasaulio žemėlapyje ji pažymėta pačiame centre). Remiantis žydų tradicija, suformavusia „naujo dangaus“ ir „naujos žemės“ viziją, panašiai atsirado ir naujosios, „dangaus“ Jeruzalės kaip centro vaizdinys. Apreiškimo Jonui 21 skyriuje pateiktas vienas įspūdingiausių krikščionybės paveikslų. Dievas (amžinai) apsigyvens pas savo tautą!

Paruzija
Paskutiniai dalykai, kurie, anot Apd 2,17–36, prasidėjo nuo Sekminių, vadinami ir „paruzijos“ reiškiniu. Šis graikų kalbos žodis Naujajame Testamente aptinkamas 14 kartų ir pažodžiui reiškia „atėjimą“ arba „buvimą“. Naujajame Testamente juo įvardijamas Kristaus sugrįžimas. Labiausiai kelia susidomėjimą šio žodžio daugiapusiškumas. Čia kalbama ne apie grynai ateities įvykį, bet ir apie tai, kad nematomas Kristus visuomet yra su mumis ir nori tarp mūsų „ateiti“. Taigi krikščionys neturi sukoncentravę dėmesio laukti tik ateities įvykio, bet visuomet pasikliauti ir dabartiniu Kristaus buvimu. Juk ateis tas, kas jau yra atėjęs ir valdo slaptoje.
Kada paruzija įvyks, visiškai neaišku. Vadinamieji ženklai, turėję „išsipildyti“ prieš antrąjį Kristaus atėjimą, išsipildė jau pirmųjų krikščionių laikais: pasauliniai badai, karai, persekiojimai, Antikristas (Romos imperatorius), Evangelijos paskelbimas visame pasaulyje (tuometiniame pasaulio horizonte). Tačiau Jėzus atmeta visus skaičiavimus ir sako mums: būkite budrūs, paruzija gali įvykti bet kuriuo metu!
Kristaus paruzija neturėtų padaryti iš mūsų išgąstingų laukiančiųjų. Ji yra tam, kad suteiktų mums jėgų ir gaivintų mus mintimi, kad mūsų pasaulio likimą Mesijas bet kada gali paversti į gera.

Paskutinis teismas, arba paskutinės dienos
Jau pats graikų kalbos žodis krisis nurodo, apie ką čia iš esmės kalbama: apie atskyrimą. Tai pažodinis vertimas. Teismas iškelia į šviesą tai, kas slapta čia jau buvo, jis atskiria šviesą nuo tamsos, vertingus dalykus nuo beverčių (1 Kor 3,9–15). Kai Dievas teisia, nereiškia, kad jis mums skiria papildomą bausmę. Dievo teismas yra tam, kad mes atsakytume už savo darbus. Senajame Testamente Dievo teismas žmonijai vadinamas „paskutiniu“, arba „paskutinėmis dienomis“, nes po to dienos žemėje baigsis.
Remiantis Rom 8,1, krikščionys, gyvenantys iš atleidimo, nebeturi „pasmerkimo“, kadangi Kristus jį galutinai nugalėjo. Išpažintis ir atleidimo pažadas jau yra priešlaikinis teismas.
Visgi Jėzus perspėja nesiskubinti spręsti, kas po paskutinio teismo priklausys Dievo karalystei, o kas ne. Palyginime (Mt 25,31–46) jis praneša, kad būsią staigmenų.

Tūkstantmetė viešpatija
Mokymas apie tūkstantmetę viešpatiją vadinamas dar ir chiliazmu (gr. chiliasmos – tūkstantis), arba milenarizmu (lot. mile). Remiantis Apreiškimo Jonui 20,1–8, ateis laikas, kai tūkstančiui metų bus surištas Šėtonas ir krikščionys viešpataus su Jėzumi. Tiek turime kuklių biblinių duomenų. Egzegetai ginčijasi, kaip tai išaiškinti. Vieni sako, kad tūkstantmetė viešpatija prasidės Jėzui sugrįžus, kiti – ji ateis pirma jo, treti mano, kad tada bus perkalti „kalavijai į arklus“ (Iz 2,4) arba „vilkai viešės pas avinėlį“ (Iz 11,6 ir t.), dar kiti bet kokį griežtą perkėlimą į išganymo istorijos konceptą laiko savavališku ir spekuliatyviu.
Bažnyčios istorijoje būta daug chiliazminių perlenkimų. Paskutinė „tūkstantmetė viešpatija“ baigėsi tik 1945 m., Vokietijoje – praėjus dar dvylikai metų… Pateiksime kitų pavyzdžių: kryžiuočiai, kurie turėjo praėjus tūkstančiui metų po Jėzaus veiklos žemėje išplėšti Jeruzalę iš seldžiukų rankų ir leisti Jėzui padaryti ją „dangaus Jeruzale“; krikštytojai, kurie Miunsteryje norėjo įgyvendinti tūkstantmetę viešpatiją.

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Versta iš: „dran“, 9/1996