Darius Petkūnas

Alfredas Adleris straipsnyje „Neurozės problemos“ (1929 m.) rašė: „Daugelis psichikos ligų, tai yra psichozių, reiškiasi pačiais aukščiausiais siekimais. Šizofrenijos atveju dažnai pastebime troškimą būti Jėzumi Kristumi. Maniakinės depresijos atvejais, manijos fazėse, pacientas dažnai nori būti žmonijos gelbėtoju, o depresijos fazėse jis dažnai save laiko didžiausiu blogiu žemėje“ [1]. Šiomis mintimis A. Adleris paliečia įdomią temą – šizofrenijoje pasireiškiantį mesijo kompleksą.
Psichologijoje ši tema pradėta nagrinėti dar praeito amžiaus pabaigoje. 1887 metais įvykusiame devintame tarptautiniame medikų kongrese psichologas H. M. Hurdas susirinkusiems kalbėjo apie „psichikos ligonių religines iliuzijas“. Pranešėjas kalbėjo, kad psichiatrinės ligoninės yra perpildytos „dievų“, „šventųjų“, „mergelių Marijų“, taip pat „demonų“, „velnių“ ir „drakonų“ [2]. Išdėstęs savo pastebėjimus Hurdas pradėjo diskusiją, ar religiniai jausmai nėra psichikos ligų priežastis. Jis prieina prie religijai nepalankios išvados. XX amžiaus pradžioje vis labiau populiarėjant Z. Freudo psichoanalizei, psichoanalitikai su įdomumu stebėjo psichikos ligų religines apraiškas. Ligotos psichikos religiniai išgyvenimai jiems buvo neginčijamas įrodymas, kad religija žaloja individo psichinę sveikatą ir yra šių patologijų priežastis. M. E. Spiro klausia: „Kaip įsitikinti, kad religinis elgesys nėra nenormalus elgesys, reikalaujantis labiau psichiatrinės negu sociokultūrinės analizės?“ [3] Šiame straipsnyje nenorime gilintis į kai kurias XX amžiaus pradžioje pasireiškusias religijai nepalankias tendencijas, tokias kaip psichikos ligų diagnozė šventiesiems, požiūris į Dievo garbinimą kaip į kolektyvines neurozes. Šiandien psichologų nuomonė apie religiją yra daug geresnė. Tačiau mesijo kompleksas šizofrenijoje išlieka vienas iš paslaptingiausių klausimų, kuris iki šiol tebedomina psichologus.
Šią temą nagrinėja Marvinas Goldwertas straipsnyje „Mesijo kompleksas šizofrenijoje“. M. Goldwertas iškelia tris klausimus: koks yra santykis tarp religinių emocijų ir šizofrenijos? Kodėl psichozėse dažnai išryškėja mesijo kompleksas? Kokia yra „sveikos religijos“ dimensija?
Straipsnio pradžioje M. Goldwertas pastebi, kad šizofrenijoje pasitaiko atvejų, kai žmogus siekia būti kaip Dievas. Remiantis A. Adlerio psichologija, šį fenomeną reikėtų vadinti ekstremalia pranašumo (superiority) komplekso išraiška. Jei individas beprotiškai siekia įgyvendinti troškimą būti žmonijos gelbėtoju, jis atsiduria ties kritine riba. Prieš jį atsiveria dvi galimybės: arba jis patenka į milžinišką nusivylimo būseną, arba ima blokuoti tikrovės jausmą, dėl ko psichika suskyla ir jis ilgainiui atsiduria psichiatrinėje ligoninėje [4].Todėl E. Othmeris (1989) ypatingai aukštus žmogaus idealus laiko potencialiai pavojingais. Jis mano, kad dalį jų paprasčiausiai galima pavadinti iliuzijomis, galinčiomis atvesti žmogų iki rimtų ligų. Pačias ryškiausias formas jis pastebi šizofrenijoje, kur, kaip jis sako, koncentruojasi ypatingi, su mesianistiniais bruožais susieti siekimai, kai pacientas save laiko išrinktuoju ar žmonijos lyderiu, mano turįs ypatingas gydymo ir pamokslavimo dovanas (Goldwert, p. 332).
Paminėjome, kad kai kurie psichologai, pastebėję religines emocijas šizofrenijoje, religiją laiko šios ligos priežastimi. M. Goldwertas mano priešingai, teigdamas, kad nėra jokių objektyvių įrodymų, jog religija gali būti šizofrenijos priežastis. Jei individas save laiko mesiju, tai dar nereiškia, kad šį kompleksą jam sužadino religija. Remiantis G. W. Allporto teiginiais, „susidomėjimas religija gali būti labiau psichikos lūžio rezultatas negu priežastis“ (Goldwert, p. 332). G. W. Allporto manymu, dauguma psichotinių pacientų ima domėtis religija jau susirgę psichikos liga. Tokie individai savo iliuzijas papildo religinėmis idėjomis, tačiau tai jų neapsaugo nuo tolimesnio ligos progresavimo.
Kyla klausimas, kodėl mesijo kompleksas taip dažnai išryškėja psichozėse? Šiuo atveju galime pasiremti K. G. Jungo mintimis apie žmogaus psichikoje giliai slypintį archetipinį turinį. Mesijo kompleksas turėtų būti siejamas su K. G. Jungo išskirtu didvyrio archetipu, kuris yra universalus ir giliai slypi kiekviename žmoguje. Archetipai yra per tūkstantmečius kolektyvinėje pasąmonėje susiformavę struktūriniai elementai, formos be turinio. Archetipai žmogaus gyvenimui kelia potencialų pavojų, tačiau atveria ir naujų galimybių. Archetipo formas kiekvienas užpildo savitu turiniu. Kalbėdamas apie šį didvyrio archetipą K. G. Jungas kaip pavyzdį paėmė F. Nietzsche’s superžmogaus idėją, kurią filosofas aprašė knygoje „Taip kalbėjo Zaratustra“. K. G. Jungo manymu, F. Nietzsche’s didvyris yra aukščiausia, kokia tik gali būti, sekuliaraus žmonijos gelbėtojo išraiška. Tai archetipo užpildymas radikaliausiu turiniu. Pastebėjęs šį ypatingą F. Nietzsche’s didvyrį, K. G. Jungas didelį dėmesį skyrė paties filosofo asmenybės analizei. Jam buvo įdomus ir tas faktas, kad filosofas gyvenimo pabaigoje išprotėjo. M. Goldwertas mano, kad K. G. Jungo išvados gali padėti atsakyti į keliamą klausimą. Jo teigimu, mesijo kompleksas savaime yra nepriklausomas, tačiau lengviausią kelią išsiveržti į išorę jis randa psichozėse.
M. Goldwerto mintims galėtume pritarti pažvelgę į sekuliarias visuomenes. Nors religija jose užima minorinį vaidmenį, ten taip pat galima sutikti įvairių „mesijų“. S. Arietis teigia, kad kaip bebūtų keista, bet būtent tokiose visuomenėse labiausiai pasireiškia religinės mesianistinės iliuzijos. „… Šiandien, kai religija daro vis mažesnę įtaką žmonių gyvenimams, labiau negu bet kada anksčiau pastebėjau augančias religinio turinio iliuzijas. Krikščionių ir žydų pacientų iliuzijos apie buvimą Jėzumi Kristumi yra bendrai pastebimos krikščioniškos dominacijos visuomenėje“ (Goldwert, p. 333). S. Arieti išvados yra palankios religijai, nes mesijo kompleksą sekuliariose visuomenėse jis regi kaip įrodymą, kad to stimulas nebūtinai yra religija.
Kyla klausimas, kas yra „sveika“ religija. Ar religija, kurios dvasiniai vadovai desperatiškai ragina imituoti dievybių elgesį (krikščionybėje – sekti Kristų), nežaloja individo psichinės sveikatos? Į šį klausimą atsakyti reikėtų atskiros studijos. Fundamentalius darbus šia tema yra parašę S. D. Batsonas ir W. L. Ventis („The Religious experience“, 1982), J. F. Schumakeris („Religion and Mental Health“, 1992). Jų manymu, siekimas dieviškumo gali būti tiek normalus, tai yra psichinės sveikatos nežalojantis, taip pat ir ją stiprinantis reiškinys, tiek atvesti iki psichozių. Pastarosios pasireiškia tuomet, kai žmogus beviltiškai siekia atitrūkti nuo žemiškojo „aš“ ir susigretinti su savo ego idealu. Straipsnyje buvo minėta, kad į tokius religinius kraštutinumus labiau linkę nestabilios psichinės sveikatos žmonės, kurie susipažįsta su religinėmis idėjomis jau tada, kai turi rimtų sielos problemų (G. W. Allportas). M. Goldwertas mano, kad „sveika“ religija yra toji, kuri žmogų skatina saikingai siekti dieviškumo ir ragina vengti kraštutinumų.
Mesijo ieškojimą savyje galima vadinti ir normaliu reiškiniu, kuris nebūtinai turi sukelti psichozes. K.G.Jungas teigia, kad „kiekvienas savo pasąmonėje yra superžmogus“ [5]. Jo manymu, mesijo ieškojimas savyje yra pasąmonėje slypinčio didvyrio archetipo balsas. Tai ypač vaizdžiai aprašo amerikiečių rašytojas R. Bredberis kūrinyje „Mesijas“. Rašytojo mintys įdomios tuo, kad šį reiškinį jis aptinka net vaikiškuose išgyvenimuose. „Nebuvo krikščionio berniuko, kuris naktį nebūtų pagalvojęs: ‘ar ne aš esu jis? Ar tai pagaliau ne antrasis atėjimas? Kas, kas, Dieve mielas, atsitiks, jei pasirodys, kad aš esu Jėzus?’“ [6] Savo kūrinyje R. Bredberis parodo, kad mesijo paieškos nėra svetimos net psichiškai sveikam žmogui.
Darosi sudėtingiau, kai susiduriame su pranašo problema. Dažnai pasitaiko, kad psichozes išgyvenantys pacientai save laiko pranašais, skelbia save turinčius intymų ryšį su Dievu ir garsiai pranašauja apokaliptines idėjas. Teologai kelia klausimą, ar religiniai pranašai išnyko kartu su Jonu Krikštytoju? M. Goldwertas bando atsakyti, kas skiria psichotinį pacientą nuo religinio pranašo. Jis teigia, kad šizofrenikas, išgyvenantis mesijo kompleksą, izoliuoja save keistais kliedesiais, tuo tarpu pranašo žinia yra tiksliai suderinta ir skirta paskiriems visuomenės sektoriams, kurie sutampa su realumo tikrinimu (reality testing). Tačiau Goldwertas pripažįsta, kad vis dėlto nelengva atskirti pranašą nuo psichiškai sergančio žmogaus. Jis cituoja A. J. Heschelį (1962), kuris kategoriškai teigia, jog kai kurias psichikos ligas izraelitai laikė šventomis ir tikėjo, kad šie asmenys yra užvaldyti antgamtinių jėgų. M. Goldwertas kritikuoja A. J. Heschelį už jo kraštutinumus, ypač jo bandymus diagnozuoti psichikos ligas kai kuriems bibliniams pranašams, tačiau pripažįsta, kad pranašą atskirti nuo psichikos ligonio nėra lengva. Bene pagrindinis skiriantis faktorius yra realumo tikrinimas. Hebrajų pranašų apreiškimai visuomet buvo tikroviški ir suprantami tuometinei visuomenei, todėl nėra jokio reikalo priskirti jų prie psichikos ligonių kliedesio. Kita vertus, visuomenė pati iš dalies yra pajėgi tai atskirti. Taip mano S. Endelmanas, teigdamas, kad net fanatizme paskendę žmonės išlaiko esmines ego funkcijas, kurios padeda jiems išgyventi pasaulyje ir dalinai skirtis nuo tų, kurie įsivaizduoja esą pranašai. „…Net fanatinių religinių kultų grupėse žmonės gali išlaikyti tokias ego funkcijas, kaip realumo testavimas ir realybės orientacija, kurios leidžia jiems išgyventi, egzistuoti, tvarkyti kasdienius reikalus pasaulyje“. [7]
Mesijo kompleksas šizofrenijoje iki šių dienų lieka aktuali psichologijos problema. Šis fenomenas, pasireiškiantis ypač sekuliariose visuomenėse, leidžia teigti, kad tarp religijos ir šizofrenijos tiesioginio ryšio nėra. Mes pastebėjome, kad į religinius kraštutinumus krypsta žmonės, kurie anksčiau turėjo rimtų sielos problemų, kurių psichinė sveikata nėra stabili. Įdomus teiginys, kad mesijo paieškos savyje kartu yra natūralus sveikatos nežalojantis reiškinys. Bet, kaip buvo pastebėta, problema iškyla tada, kai žmogus pradeda linkti į kraštutinumus, o tie pirmiausiai reiškiasi nestabilios psichinės būsenos žmonėms, kurie nesugeba atskirti iliuzijų nuo tikrovės ir vis labiau skęsta savo susikurtame pasaulyje.

Darius Petkūnas, evangelikų liuteronų kunigas, dėsto filosofijos istoriją Klaipėdos universitete