{"id":477,"date":"2016-05-12T15:45:49","date_gmt":"2016-05-12T12:45:49","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=477"},"modified":"2016-05-12T15:45:49","modified_gmt":"2016-05-12T12:45:49","slug":"mastau-vadinasi-esu","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=477","title":{"rendered":"M\u0105stau, vadinasi, esu"},"content":{"rendered":"<p><strong>1596-aisiais gim\u0117 Ren\u0117 Descartes, moderniosios filosofijos t\u0117vas<\/strong><\/p>\n<p><em>Holger Lahayne<\/em><\/p>\n<p>XVII am\u017eiaus prad\u017eioje modernieji gamtos mokslai \u0117m\u0117 smarkiai vystytis. Johannas Kepleris nustat\u0117, kad planet\u0173 jud\u0117jim\u0105 galima apra\u0161yti matematin\u0117mis formul\u0117mis; Galileo Galilei eksperimentais ir matavimais surado k\u016bn\u0173 kritimo d\u0117snius; kiek anks\u010diau savo darbus jau buvo para\u0161\u0119 Kopernikas, Baconas ir Brahe.<br \/>\nRen\u0117 Descartes, kil\u0119s i\u0161 senos pranc\u016bz\u0173 aristokrat\u0173 \u0161eimos, gyveno neprilygstamo matematikos moksl\u0173 triumfo laikais. I\u0161silavinim\u0105 \u012fgijo La Fle\u0161o j\u0117zuit\u0173 kolegijoje. \u010cia jis pajuto vis\u0105 gyvenim\u0105 trukus\u012f potrauk\u012f matematikai, i\u0161moko vertinti jos patikimum\u0105. Ta\u010diau nusivyl\u0119s savo laikme\u010dio mokymo metodais, jis neatsid\u0117jo rimtoms studijoms, o daug labiau tro\u0161ko \u201epaskaityti did\u017ei\u0105j\u0105 pasaulio knyg\u0105\u201c ir \u012fgyti gyvenimo patirties. Visi\u0161k\u0105 mokslininko atsiribojim\u0105 ir koncentracij\u0105 v\u0117liau keis nepastovaus, nuotykingo gyvenimo tarpsniai. Descartes dalyvavo linksmame Pary\u017eiaus visuomen\u0117s gyvenime, nuo jo neatitr\u016bko ir kiek v\u0117liau, b\u016bdamas kareiviu, Trisde\u0161imties met\u0173 kare. 1619 m. pabaigoje vienoje \u017eiemos stovykloje netoli Ulmo (Vokietija) Dekart\u0105 aplankius trims prana\u0161i\u0161kiems sapnams, jis suvok\u0117 savo \u201epa\u0161aukim\u0105\u201c. Nuo tada mokslininko gyvenime buvo tik vienas tikslas: pad\u0117ti mokslui patikimus, matemati\u0161kai u\u017etikrintus pamatus. Tai buvo visi\u0161kai naujas filosofinis mokslo pagrind\u0173 k\u016brimas.<br \/>\nDescartes tro\u0161ko patikim\u0173 \u017eini\u0173, tikrumo \u2013 tai jo meil\u0117s matematikai vaisius. Pagrindinis mokslininko klausimas buvo kaip j\u0173 gauti, kaip suformuluoti objektyviai galiojan\u010dius realyb\u0117s d\u0117snius. Anot jo, pirmiausia tam reikia visuotinio, neprie\u0161taringo, grie\u017etai racionalaus ir matematinio metodo. \u0160is metodas reikalingas pasiekti absoliu\u010diai patikimam m\u016bs\u0173 \u017einojimo i\u0161eities ta\u0161kui. Tik tuomet, kai b\u016bsime tikri \u0161iais \u201epirmaisiais principais\u201c, gal\u0117sime b\u016bti tikri ir visomis i\u0161 j\u0173 i\u0161vestomis \u017einiomis.<br \/>\n\u0160\u012f pa\u017einimo b\u016bd\u0105 Descartes apra\u0161\u0117 \u201eSamprotavime apie metod\u0105\u201c (1637). Kad gautume absoliu\u010diai tikr\u0173 \u017eini\u0173, mums reikia atmesti visk\u0105, ko negalima ai\u0161kiai ir akivaizd\u017eiai pa\u017einti. Kiekvien\u0105 problem\u0105 reikia skaidyti \u012f tiek dali\u0173, kiek tik \u012fmanoma. Tuomet nuo papras\u010diausi\u0173 dalyk\u0173 palaipsniui pereiti prie sud\u0117tingesni\u0173. Galiausiai nuodugn\u016bs sistemos ir problemos nagrin\u0117jimo i\u0161vardijimai suteiks tikrum\u0105.<br \/>\nViskuo, kas protui neai\u0161ku ir neakivaizdu, galima ir netgi reikia suabejoti \u2013 joks i\u0161ankstinis nusistatymas, prietarai ar tradicijos negali sulaikyti proto, ie\u0161kan\u010dio tvirto atsparos ta\u0161ko. \u201eApm\u0105stymuose apie pirm\u0105j\u0105 filosofij\u0105\u201c Descartes ra\u0161\u0117: \u201eJau prie\u0161 daugel\u012f met\u0173 pasteb\u0117jau, kiek daug klaiding\u0173 dalyk\u0173 jaunyst\u0117je man tur\u0117jo vert\u0119; ir viskas, k\u0105 a\u0161 po to ant \u0161i\u0173 pamat\u0173 sta\u010diau, yra taip abejotina, kad d\u0117l to savo gyvenime turiu visk\u0105 i\u0161 esm\u0117s pertvarkyti, ir jei kada nors moksle d\u0117l ka\u017eko nepalau\u017eiamo ir i\u0161liekamo nor\u0117siu sukurti tvirt\u0105 atram\u0105, prival\u0117siu prad\u0117ti i\u0161 naujo, nuo pat pagrind\u0173\u201c (I,1).<br \/>\nDescartes\u2019o abejon\u0117s principas buvo metodi\u0161kas (t. y. susistemintas), radikalus (iki pat \u0161akn\u0173) ir universalus (visuotinis). \u201eApm\u0105stymuose\u201c, viename i\u0161 pagrindini\u0173 veikal\u0173, para\u0161yt\u0173 1641 m., jo abejon\u0117s nukrypo \u012f jusl\u0117mis suvokiamus dalykus. Pirmojo \u017eingsnio i\u0161vada: poj\u016b\u010diai mus da\u017enai klaidina, tod\u0117l apskritai per i\u0161orin\u012f pasaul\u012f negalime \u012fgyti jokio tikrumo. Antrajame apm\u0105styme Descartes susiduria su prie\u0161taravimu, kad mes vis d\u0117lto galime pasikliauti savo k\u016bnu. Ta\u010diau sapnavimo ir budrumo b\u016bsen\u0173 niekaip negalima atskirti. Tai, kad a\u0161 \u010dia s\u0117d\u017eiu, k\u0105 nors laikau rankose ir jau\u010diu savo k\u016bn\u0105, gali b\u016bti ir sapnas. Descartes \u017eeng\u0117 dar vien\u0105 \u017eingsn\u012f: netgi patys tikriausi dalykai, kaip dukart du keturi, yra abejotini. Juk koks nors piktas dievas gal\u0117jo sukurti mus tokius, kad visuomet klystume \u2013 netgi manydami es\u0105 visi\u0161kai teis\u016bs. Anot katalik\u0173 teologo Hanso K\u00fcngo, \u201etaip universalus ir radikalus abejojimas visk\u0105 perskverbdamas pasiek\u0117 ir paliet\u0117 jau ankstesnio tikrumo \u0161aknis \u2013 Dievo tikryb\u0119&#8230;\u201c [1]<br \/>\nBet koks tikrumas atrodo pakertamas ir suardomas. Ta\u010diau b\u016btent radikalios abejon\u0117s, did\u017eiai nuostabai, ir pagimdo nauj\u0105 esmin\u0119 tikryb\u0119: \u201eTuojau pasteb\u0117jau, kad nors man taip bebandant m\u0105styti viskas yra netikra, vis d\u0117lto b\u016btina, kad a\u0161 pats, \u0161itai m\u0105stantis, kas nors b\u016b\u010diau. Ir suvok\u0119s, kad \u0161i tiesa ? \u201em\u0105stau, vadinasi, esu\u201c \u2013 yra tokia tvirta ir akivaizdi, jog net ne\u012fpras\u010diausios skeptik\u0173 prielaidos bej\u0117g\u0117s j\u0105 sugriauti, nusprend\u017eiau be baim\u0117s gal\u012fs j\u0105 laikyti pirmuoju savo kuriamos filosofijos principu\u201c (\u201eMetodas\u201c IV,1). \u201eApm\u0105stymuose\u201c apie \u012fmanom\u0105 pikt\u0105j\u012f diev\u0105 jis ra\u0161o: \u201eNet jei jis mane ir apgaudin\u0117ja, vadinasi, tai yra nenugin\u010dijama, kad a\u0161 esu. Teapgaudin\u0117ja mane kiek tik gali, ta\u010diau jis niekuomet nesusidoros su ta mintimi, kad a\u0161 esu niekas; tol, kol a\u0161 m\u0105stau, a\u0161 esu ka\u017ekas\u201c (II,3). I\u0161band\u0119s kokiomis tik \u012fmanoma abejon\u0117mis, Descartes atrado sau atsparos ta\u0161k\u0105: paties galvojimo fakt\u0105, t. y. sav\u0105j\u012f A\u0161 ir s\u0105moningum\u0105, pagrind\u017eiant\u012f bet koki\u0105 tikryb\u0119. A\u0161 m\u0105stau, vadinasi, a\u0161 esu.<br \/>\nAtsilaik\u0119s prie\u0161 abejones, lieka tik m\u0105stantis, jau\u010diantis ir norintis A\u0161. Klasikin\u0117s metafizikos kalba Descartes tai pavadino substancija, m\u0105stan\u010dia substancija <em>(res cogitans)<\/em>. Greta jos yra tai, kuo galima abejoti \u2013 visa t\u0105si substancija <em>(res extensa)<\/em>, \u2013 daiktai, materija. Anot Descartes\u2019o, abi \u0161ios substancijos grie\u017etai viena nuo kitos atskirtos (dualizmo koncepcija). A\u0161 yra nematerialus ir nevar\u017eomas, k\u016bnai \u2013 t\u012fs\u016bs, i\u0161matuojami, s\u0105lygoti ir funkcionuoja tik pagal mechanikos principus. Visi\u0161kai kitaip \u012f tai buvo \u017ei\u016brima viduram\u017eiais. Remiantis Aristoteliu buvo keliamas klausimas: kam \u0161is daiktas? koks jame \u201egyvenantis\u201c tikslas? Buvo tikima, kad daiktuose gl\u016bdi ka\u017ekokios nematerialios j\u0117gos, tarsi materija tur\u0117t\u0173 psichologini\u0173 savybi\u0173 (pavyzd\u017eiui, Aristotelio mokymas apie \u201eprigimtin\u0119 viet\u0105\u201c, kurios siekia kiekvienas daiktas). Naujaisiais laikais buvo klausiama: i\u0161 ko \u0161is daiktas susideda? kaip jis veikia? Viskas, kas nematerialu ir nesusij\u0119 su mechanika, buvo atmetama. Materija tai ka\u017ekas savaranki\u0161ka, kas pakl\u016bsta grie\u017etiems matemati\u0161kai apskai\u010diuojamiems mechanikos d\u0117sniams. \u0160iuo Descartes\u2019o reikalaujamu radikaliu skyrimu to, kas i\u0161matuojama ir materialu, nuo sielos ir m\u0105stan\u010dios substancijos, buvo suteikta mil\u017eini\u0161ka laisv\u0117 vystytis naujiems mokslams.<br \/>\nK\u016bni\u0161koji ir dvasi\u0161koji substancijos atskirtos, bet \u017emoguje egzistuoja jos abi. Tik \u017emogus turi siel\u0105 (t. y. A\u0161) ir k\u016bn\u0105. Gyvuliai neturi sielos, tod\u0117l ir funkcionuoja visi\u0161kai automati\u0161kai. Net ir tokius \u017emogaus k\u016bno procesus, kaip valdym\u0105 nervais per smegenis, Descartes \u012fsivaizdavo absoliu\u010diai mechani\u0161kai.<br \/>\nTa\u010diau vieno svarbaus strukt\u016brinio elemento i\u0161 Descartes\u2019o filosofijos mums vis dar tr\u016bksta: kaip s\u0105mon\u0117 (A\u0161) gali k\u0105 nors \u017einoti apie i\u0161orin\u012f pasaul\u012f ir b\u016bti tuo tikra? Gamtos mokslai ir matematika turi b\u016bti daugiau nei vien tik sapnas. Descartes atsako: ka\u017ekas, kuo mes galime b\u016bti tikri, egzistuoja nepriklausomai nuo m\u016bs\u0173, ir tai yra Dievas. Filosofas man\u0117 gal\u012fs \u012frodyti Dievo buvim\u0105 dviem argumentais. Jis v\u0117l atsigr\u0119\u017e\u0117 \u012f \u017emogaus s\u0105mon\u0119. B\u016btent joje \u017emogus aptinka tobulos ir begalin\u0117s b\u016btyb\u0117s id\u0117j\u0105. Bet i\u0161 kur \u0161i id\u0117ja kyla? Bet kuriuo atveju ne i\u0161 \u017emogaus, nes jis, netobula ir ribota b\u016btyb\u0117, pats vienas Dievo id\u0117jos negal\u0117jo susigalvoti. Taip pat ir jutiminis suvokimas neduoda pagrindo tokiai id\u0117jai atsirasti, nes jusl\u0117s mus informuoja tik apie baigtinius dalykus. Tod\u0117l Descartes padar\u0117 i\u0161vad\u0105, kad reali \u0161ios id\u0117jos prie\u017eastis gl\u016bdi pa\u010diame Dieve. Dievas pats mumyse \u012fdieg\u0117 Dievo id\u0117j\u0105. Jo antrasis \u012frodymas v\u0117liau pavadintas \u201eontologiniu\u201c argumentu. Hansas K\u00fcngas ra\u0161o: \u201eMes ai\u0161kiai ir suprantamai suvokiame, kad Dievas yra tobuliausia b\u016btyb\u0117 ir kad jo buvimas taip pat yra tobulumo dalis; auk\u0161\u010diausia tobula b\u016btyb\u0117 negali b\u016bti be auk\u0161\u010diausio tobulumo. Taigi Dievo egzistavim\u0105 \u012frodo pati mumyse esanti be galo tobulos b\u016btyb\u0117s id\u0117ja\u201c (K\u00fcng, ten pat, p. 35). Galiausiai, jei Dievas yra tobulas, jis turi b\u016bti teisingas, geras ir protingas \u2013 apgaudin\u0117jantis, piktas Dievas b\u016bt\u0173 netobulas.<br \/>\n\u0160iais argumentais buvo nutiestas tiltas tarp \u017emogaus ir i\u0161orinio pasaulio. Dievas yra geras ir protingai sutvark\u0117 pasaul\u012f. \u017dmogus gali b\u016bti garantuotas, kad material\u016bs daiktai aplink j\u012f egzistuoja i\u0161 tikro. Dievas laiduoja ir tai, kad \u017emogui duotas proto sugeb\u0117jimas patikimai suvokti lygiai tok\u012f pat proting\u0105 pasaul\u012f. K\u0105 a\u0161 ai\u0161kiai ir akivaizd\u017eiai suvokiu (taigi toli gra\u017eu ne visk\u0105!), tai yra ir realyb\u0117je.<br \/>\nTaigi svarbiausios Descartes\u2019o mintys prie\u0161 m\u016bs\u0173 akis. Kai kurie jo apm\u0105stymai, pavyzd\u017eiui, Dievo \u012frodin\u0117jimai, \u0161iandien mums tikriausiai nevisi\u0161kai priimtini. Ta\u010diau jo m\u0105stymas v\u0117lesniems am\u017eiams tur\u0117jo ne\u012fkainojam\u0105 reik\u0161m\u0119: atskir\u0105 subjekt\u0105 ir jo tikrenyb\u0119 Descartes padar\u0117 bet kokio m\u0105stymo atskaitos ta\u0161ku. Viduram\u017ei\u0173 filosofijoje buvo einama <em>nuo Dievo<\/em> \u012f \u017emog\u0173. Naujaisiais laikais \u2013 atvirk\u0161\u010diai: <em>nuo \u017emogaus<\/em> prie Dievo. Nuo \u0161iol centre stovi \u017emogus \u2013 ir b\u016btent ant savo koj\u0173, savaranki\u0161kas. Tuo buvo pasiektas didelis pos\u016bkis, pradedantis nauj\u0105 epoch\u0105.<br \/>\n\u0160iandien visi\u0161kai nat\u016bralu \u0161\u012f A\u0161 statyti \u012f centr\u0105; vargu ar mes apie tai kriti\u0161kai besusim\u0105stome. Lygiai taip pripratome prie autonomi\u0161ko mokslo, kuriam Descartes irgi praskyn\u0117 keli\u0105. Descartes i\u0161laisvino moksl\u0105 nuo bet koki\u0173 var\u017ean\u010di\u0173 autoritet\u0173 ir tradicij\u0173 \u2013 m\u0105stymas yra laisvas! I\u0161 jo kyla grie\u017eti metodi\u0161ki veiksmai, kriti\u0161kas abejojimas ir bendra mokslo orientacija \u012f gyvenimo praktik\u0105; \u012f Descartes\u2019o reikalavimus, \u201eai\u0161kum\u0105 ir akivaizdum\u0105\u201c, mokslin\u0117je veikloje orientuojamasi iki \u0161i\u0173 dien\u0173.<br \/>\nDescartes\u2019o pasiekimai reik\u0161mingi, ta\u010diau ir jis nei\u0161veng\u0117 klaid\u0173. Netrukus Pascalis paneigs jo teigin\u012f, kad negali egzistuoti vakuumo. Betgi vis\u0173 pirma \u012f daugel\u012f klausim\u0173, susijusi\u0173 su jo sistema, jis pats nerado patenkinan\u010di\u0173 paai\u0161kinim\u0173. Kaip, pavyzd\u017eiui, \u012fsivaizduoti \u017emogaus k\u016bno ir sielos s\u0105veik\u0105 (interakcij\u0105), jei abu vienas nuo kito taip grie\u017etai atskirti? Descartes\u2019o atsakymai netenkino jau net jo am\u017einink\u0173.<br \/>\nTa\u010diau vis dar lieka i\u0161siai\u0161kinti vien\u0105 klausim\u0105: jeigu jau Dievas Descartes\u2019o sistemoje u\u017e\u0117m\u0117 toki\u0105 svarbi\u0105 viet\u0105 ir jeigu mokslininkas m\u0105st\u0117 vadovaudamasis krik\u0161\u010dioni\u0161ka pozicija, tai kaip jis suprato tik\u0117jim\u0105? K\u0105 bendro turi tik\u0117jimas ir grie\u017etas racionalumas bei ai\u0161kumo idealas? Dekartui tik\u0117jimas buvo did\u017eioji i\u0161imtis i\u0161 jo bendr\u0173j\u0173 ai\u0161kumo ir akivaizdumo taisykli\u0173. Tik\u0117jimas turi savyje did\u017eiausi\u0105 tikrum\u0105, nors ir nesivadovauja ai\u0161kumu ir akivaizdumu kaip filosofija ir gamtos mokslai. Tai yra \u012fmanoma, nes tik\u0117jimas yra ne suvokian\u010diojo proto, intelekto, bet valios aktas. Dievas aprei\u0161kimu skatina \u017emogaus vali\u0105 sutikti su vir\u0161ijan\u010diomis prot\u0105 tik\u0117jimo tiesomis.<br \/>\nDescartes \u0161ias dvi suvokimo galimybes, tik\u0117jim\u0105 ir m\u0105stym\u0105 (suvokim\u0105 protu), be galo grie\u017etai skyr\u0117. Viena, mes suvokiame d\u0117l \u201enat\u016bralios proto \u0161viesos\u201c \u017emoguje, antra, per \u201etik\u0117jimo \u0161vies\u0105\u201c i\u0161 Dievo malon\u0117s. Jau Tomas Akvinietis buvo pad\u0117j\u0119s \u0161ios \u201edviauk\u0161\u010dio namo\u201c teorijos pagrindus: apa\u010dioje yra gamta, proto tiesos, filosofija; vir\u0161uje \u2013 malon\u0117, antgamti\u0161kumas, tik\u0117jimo tiesos, teologija. Tomas, tvirtai tikintis teologas, abi \u0161ias sritis glaud\u017eiai siejo vien\u0105 su kita. Net ir Descartes ne\u012f\u017ei\u016br\u0117jo jokio prie\u0161taravimo tarp \u201evir\u0161aus\u201c ir \u201eapa\u010dios\u201c \u2013 tik\u0117jimo ir m\u0105stymo. Ta\u010diau abu \u0161ie dalykai jam buvo vienas su kitu niekuo nesusij\u0119. Jis jau nebebuvo filosofas krik\u0161\u010dionis, kuriam J\u0117zus Kristus ir tik\u0117jimas stovi centre.<br \/>\n\u0160vietimo epochoje neilgai trukus gim\u0117 mintis, kad antgamtinio \u201eantstato\u201c galima visi\u0161kai atsisakyti. \u012e Diev\u0105, aprei\u0161kim\u0105 ir tik\u0117jim\u0105 imta \u017ei\u016br\u0117ti kaip \u012f proto prie\u0161tar\u0105; tik\u0117jimas turi (jei jo dar apskritai reikia) prisitaikyti prie proto mat\u0173. Autonomi\u0161kas subjektas netrukus jau nebesidom\u0117jo tik\u0117jimo tiesomis.<br \/>\nGal\u0173 gale \u0161is grie\u017etas Descartes\u2019o atskyrimas \u2013 subjekto ir objekto, sielos ir k\u016bno, tik\u0117jimo ir m\u0105stymo \u2013 atne\u0161\u0117 neigiam\u0173 fatali\u0161k\u0173 pasekmi\u0173. Nes jis dav\u0117 akstin\u0105 nutolti nuo Biblijos ir i\u0161 ties\u0173 realisti\u0161ko krik\u0161\u010dionyb\u0117s po\u017ei\u016brio. \u010cia taip pat akcentuojamas atskiras individas, ta\u010diau A\u0161 nelaikomas autonomi\u0161ku. Krik\u0161\u010dionyb\u0117je \u012f gamt\u0105 taip pat \u017ei\u016brima kaip \u012f savaranki\u0161k\u0105 ir sutvarkyt\u0105, ta\u010diau gamtoje yra ir kit\u0173 j\u0117g\u0173, ne vien mechani\u0161k\u0173; \u010dia daromas skirtumas tarp laikino k\u016bno ir sielos, ta\u010diau labiau pabr\u0117\u017eiama \u017emogaus vienov\u0117. Galiausiai krik\u0161\u010dionyb\u0117 akcentuoja ypating\u0105 tik\u0117jimo vaidmen\u012f, ta\u010diau ir akivaizd\u017eiai parodo: tik\u0117jimas n\u0117ra atsij\u0119s nuo m\u0105stymo, \u2013 kaip tik prie\u0161ingai. Tik\u0117jimas pats savyje yra racionalus. M\u0105stymas gali tik skatinti tik\u0117jim\u0105. Moderniosios mokslin\u0117s teorijos v\u0117l atrado \u0161\u012f glaud\u0173 ry\u0161\u012f (persipynim\u0105) tarp tik\u0117jimo ir m\u0105stymo \u2013 bet koks m\u0105stymas, netgi ir mokslinis, grind\u017eiamas tik\u0117jimu ir bet koks tik\u0117jimas turi b\u016bti protingai pergalvotas.<br \/>\nDescartes i\u0161 gyvenimo pasitrauk\u0117 anksti. Jis mir\u0117 1650 m. \u0161altojoje \u0160vedijoje nuo plau\u010di\u0173 u\u017edegimo. Vos po dvylikos met\u0173 tur\u0117jo mirti dar jaunesnis Descartes\u2019o am\u017eininkas ir kra\u0161tietis Blaise\u2019as Pascalis. Pascalis taip pat genialus matematikas, didis mokslininkas ir filosofas. Jis, deja, negal\u0117jo padaryti tokios didel\u0117s \u012ftakos m\u0105stymui kaip Descartes, nes jo darbas liko neu\u017ebaigtas.<\/p>\n<p>Vert\u0117 Daiva Dauskurdyt\u0117<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>XVII am\u017eiaus prad\u017eioje modernieji gamtos mokslai \u0117m\u0117 smarkiai vystytis. Johannas Kepleris nustat\u0117, kad planet\u0173 jud\u0117jim\u0105 galima apra\u0161yti matematin\u0117mis formul\u0117mis; Galileo Galilei eksperimentais ir matavimais surado k\u016bn\u0173 kritimo d\u0117snius; kiek anks\u010diau savo darbus jau buvo para\u0161\u0119 Kopernikas, Baconas ir Brahe.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":386,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[12],"tags":[170,32,42],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/477"}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcomments&post=477"}],"version-history":[{"count":1,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/477\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":478,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/477\/revisions\/478"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/media\/386"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fmedia&parent=477"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcategories&post=477"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Ftags&post=477"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}