{"id":496,"date":"2016-05-12T16:00:53","date_gmt":"2016-05-12T13:00:53","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=496"},"modified":"2016-05-12T16:01:03","modified_gmt":"2016-05-12T13:01:03","slug":"paskutiniai-zingsniai-moderniojo-meno-link","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=496","title":{"rendered":"Paskutiniai \u017eingsniai moderniojo meno link"},"content":{"rendered":"

H. R. Rookmaaker<\/em><\/p>\n

Lyg pauk\u0161tis ant vielos,
\nLyg girtas vidurnak\u010dio chore
\nA\u0161 savaip stengiausi b\u016bti laisvas.
\nLeonardas Kohenas, \u201eDainos i\u0161 patalpos\u201c<\/p>\n

Buvo taip, tarsi \u0161imtme\u010dio pabaiga i\u0161 tikr\u0173j\u0173 k\u0105 nors reik\u0161t\u0173. Ankstesni\u0173 \u0161imtme\u010di\u0173 sand\u016bros, be abejo, padeda besimokantiems prisiminti pla\u010diuosius meno istorijos kont\u016brus: v\u0117lyvasis renesansas \u201eprasid\u0117jo\u201c 1500-aisiais, septynioliktojo am\u017eiaus menas (beveik tiksliai) prasid\u0117jo 1600-aisiais, rokokas daugma\u017e 1700-aisiais, o devynioliktojo am\u017eiaus menas 1800-aisiais. Bet niekas neims \u012frodin\u0117ti, jog tos am\u017ei\u0173 sand\u016bros turi koki\u0105 nors gilesn\u0119 prasm\u0119. Bet 1900 metai tikrai rei\u0161k\u0117 ka\u017eko naujo prad\u017ei\u0105. 1890-aisiais van Gogas ir Sera jau buvo mir\u0119, Gogenas prad\u0117j\u0119s daryti \u012ftak\u0105 jaunesniems dailininkams, tuo tarpu Sezanas dirbo beveik nepasteb\u0117tas ir ne\u017einomas, i\u0161skyrus kelet\u0105 tikr\u0173 \u017einov\u0173 ir ma\u017e\u0105 meninink\u0173 grup\u0119. Vis d\u0117lto naujasis, tuoj po 1900-\u0173j\u0173 atsirad\u0119s stilius \u012f juos \u017evelg\u0117 ie\u0161kodamas pavyzd\u017eio ir \u012fkv\u0117pimo ir beveik visi\u0161kai ap\u0117jo gan efemeri\u0161k\u0105 art nouveau <\/em>(\u201enauj\u0105j\u012f men\u0105\u201c), nepaisant to, kad \u0161is \u0117m\u0117si atnaujinti \u017eem\u0117s veid\u0105. Galb\u016bt art nouveau <\/em>buvo per daug aristokrati\u0161kas arba bent snobi\u0161kas savo estetizmu, galb\u016bt laikai dar nebuvo pribrend\u0119 didelei vadinam\u0173j\u0173 antraeili\u0173 men\u0173 revoliucijai.<\/p>\n

Ekspresionizmas<\/strong><\/p>\n

Meno istorikui laikotarpis prie\u0161 1900-uosius ir po j\u0173 yra gluminan\u010diai sud\u0117tingas, ir ne\u012fmanoma i\u0161skirti n\u0117 vieno tikrai jam atstovaujan\u010dio did\u017eio menininko. Bet apie 1905-uosius \u012fvyko prasiver\u017eimas: su ekspresionizmu, su fauves<\/em> (fovizmu) Pranc\u016bzijoje, su Die Br\u00fccke<\/em> (\u201eTiltu\u201c) Vokietijoje, netrukus pasirod\u0117 ir grup\u0117 Miunchene, \u017einoma i\u0161 savo \u017eurnalo Der blaue Reiter<\/em> (\u201eM\u0117lynasis raitelis\u201c), ir \u0161en bei ten po Europ\u0105 i\u0161sibars\u010diusios grupel\u0117s, visos einan\u010dios ta pa\u010dia kryptimi, tuoj pat priiman\u010dios ir toliau perduodan\u010dios mint\u012f.
\nEkspresionizmas \u2013 \u017eodis buvo nukaltas tik po keleri\u0173 met\u0173 \u2013 netur\u0117jo nei konkre\u010dios programos, nei apibr\u0117\u017etos filosofijos, nei taisykli\u0173, nebuvo ir ypatingai vie\u0161as. Jauni \u017emon\u0117s, kurie formavo t\u0105 stili\u0173, da\u017enai artimai bendradarbiaudami, tur\u0117jo tam tikr\u0105 bendr\u0105 art nouveau<\/em> paveld\u0105 \u2013 vienodi, nenat\u016bralistiniai, dekoratyv\u016bs ra\u0161tai, r\u016bpestis \u201edvasiniais dalykais\u201c, vaizdingumas, nenoras nat\u016bralisti\u0161kai traktuoti paprasto objekto. Visi jie buvo smarkiai paveikti Gogeno, Munko (kuris daug kuo buvo giminingas Gogenui), van Gogo ir ma\u017eesniu mastu Sera. Jie i\u0161moko laisvai naudoti spalv\u0105 ir tapybos priemon\u0117mis vaizduoti \u017emogi\u0161kas vertybes ir jausmus, realijas, kurios rei\u0161k\u0117 daugiau, nei gali pamatyti akis. Jie patyr\u0117, kad paveikslas yra plok\u0161\u010dias pavir\u0161ius, padengtas spalvomis ir linijomis, \u017emogaus k\u016brinys, pranokstantis vergi\u0161k\u0105 nat\u016bralistin\u012f tikrov\u0117s kopijavim\u0105.
\nGalb\u016bt ekspresionizmas gim\u0117 t\u0105 popiet\u0119, kai Gogenas dav\u0117 \u201epamok\u0105\u201c jaunajam Seriuzj\u0117 (kuris v\u0117liau pasuko kitais keliais ir jau nebevaidino lemiamo vaidmens jud\u0117jime). 1888-\u0173j\u0173 vasar\u0105 Bretan\u0117je jis kreip\u0117si \u012f Gogen\u0105 patarimo. Gogenas nusived\u0117 j\u012f \u012f park\u0105. \u201eKaip matai \u0161\u012f med\u012f? \u2013 paklaus\u0117 Gogenas Bois d’Amour kampe. Ar jis \u017ealias? Tada tapyk j\u012f \u017ealia, pa\u010dia gra\u017eiausia savo palet\u0117s \u017ealia spalva. O \u0161is \u0161e\u0161\u0117lis? Truput\u012f melsvas? Nebijok tapyti j\u012f tok\u012f m\u0117lyn\u0105, kokia gali b\u016bti m\u0117lyna.\u201c Tas paveikslas ant cigar\u0173 d\u0117\u017eut\u0117s dang\u010dio Pary\u017eiuje tarp jaun\u0173 dailinink\u0173 suk\u0117l\u0117 sensacij\u0105. Jie vadino j\u012f \u201etalismanu\u201c.<\/p>\n

Jaunieji dailininkai paveld\u0117jo \u0161i\u0105 nuostat\u0105. Jie paveld\u0117jo ir kone aistring\u0105 paniek\u0105 savo laik\u0173 saloniniam menui. Net art nouveau<\/em> nepaj\u0117g\u0117 \u012fveikti \u0161ios pla\u010dios bur\u017euazinio vidutini\u0161kumo ir l\u0117k\u0161tumo srov\u0117s, rengusios \u201eoficialias parodas\u201c iki pat I pasaulinio karo, o gal net v\u0117liau. Tai, k\u0105 dabar matome kaip didel\u0119 meno srov\u0119, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 tebuvo pakra\u0161tys. Revoliucionieriai da\u017enai buvo revoliucingi ir politine prasme \u2013 vis labiau prie\u0161inosi tradicionalizmui ir bur\u017euaziniam salonini\u0173 meninink\u0173 skoniui. Kilo neapykanta, ir 1900-aisiais tarp j\u0173 buvo gili ir plati praraja.
\nMatisas tikriausiai suprato, kad jo meto mene \u2013 ir saloniniame, ir impresionistiniame nat\u016bralizme \u2013 humanizmas jau buvo mir\u0119s. Jis band\u0117 j\u012f atgaivinti ie\u0161kodamas nauj\u0173 prasming\u0173 form\u0173. Savo 1906-\u0173j\u0173 paveiksle \u201ePrabanga, ramyb\u0117 ir geismingumas\u201c nuogas fig\u016bras jis naudojo humanisti\u0161kai; daugeliu at\u017evilgi\u0173 jis gali b\u016bti lyginamas su toki\u0173 dailinink\u0173 kaip Pusenas menu. \u017dinoma, senoji humanistin\u0117 tema nebuvo atgaivinta. Bet paveikslas artimas idealiam pasauliui, auk\u0161to humani\u0161kumo svajonei, perteiktai nuog\u0173 fig\u016br\u0173 metafora. Kituose to meto paveiksluose jis kur kas \u012fnirtingiau naudojo spalv\u0105, silpniau u\u017e Gogen\u0105, bet stipriau u\u017e van Gog\u0105. Formos buvo naujos ir rod\u0117 potrauk\u012f kurti paveikslus, kurie buvo veikiau subjektyvi emocija realyb\u0117s akivaizdoje, o ne nat\u016bralistin\u0117 kopija \u2013 kuriant men\u0105, kuris tikrai yra menas, nutapytas ant drob\u0117s. Nesunku suprasti, kod\u0117l to meto kritikai \u0161iuos darbus vadino fauve \u2013 laukiniais, \u2013 juose esama laukinio riksmo, desperati\u0161kos pastangos prasiver\u017eti prie to, kas \u017emogi\u0161ka, ir \u012fveikti devynioliktojo am\u017eiaus tradicij\u0173 tr\u016bkumus.
\nTa\u010diau v\u0117lesni\u0173j\u0173 met\u0173 Matiso k\u016brybos humanistinis elementas vis ma\u017e\u0117ja. Jo paveikslai lieka spalvingi, bet darosi vis dekoratyvesni. Daugelis darb\u0173 pasi\u017eymi stabilizacija, kuri beveik u\u017egniau\u017eia humanistin\u012f element\u0105; menas tampa \u201eMenu\u201c, ir meno priemon\u0117s ima darytis autonomi\u0161kos. Ry\u0161k\u0117ja polinkis \u012f abstraktum\u0105, nors Matisas i\u0161 tikr\u0173j\u0173 niekad nepasiek\u0117 tikslo b\u016bti visi\u0161kai nonfig\u016bratyviu dailininku. Apie 1910-uosius jis padar\u0117 bronzini\u0173 galv\u0173 serij\u0105, prasid\u0117jusi\u0105 \u201enormalia\u201c moters galva, o paskui \u0117jo \u201etoliau\u201c kiekvienu darbu, kol pagaliau paskutin\u0117, nors ir atpa\u017e\u012fstama kaip \u017emogi\u0161ka, yra praradusi bet kok\u012f moteri\u0161kum\u0105 ar asmeni\u0161kum\u0105. Atrodo, tarsi Matisas band\u0117 atsikovoti \u017emogi\u0161kum\u0105, atgaivinti humanizm\u0105, bet i\u0161klydo i\u0161 kelio. Galb\u016bt jis ie\u0161kojo universalaus, \u201e\u017emonijos\u201c, o ne \u201e \u0161io atskiro \u017emogaus\u201c (prie problemos sugr\u012f\u0161ime v\u0117liau, aptardami kubizm\u0105). Bet, atrodo, did\u017eiumos \u0161iuolaikinio meno tragedija yra ta, kad kai menininkas ketina sugriebti tikrov\u0119 ir \u017emogi\u0161kumo pilnatv\u0119, \u0161ie vis praslysta jam pro pir\u0161tus, galiausiai palikdami j\u012f tu\u0161\u010diomis rankomis.<\/p>\n

Raida Vokietijoje<\/strong><\/p>\n

Vokie\u010di\u0173 menui ekspresionizmas savaip labiau b\u016bdingas. Matisas ir jo grup\u0117 gal ir tur\u0117jo \u012ftakos Vokietijai ir galb\u016bt tam tikrais momentais i\u0161provokavo jud\u0117jim\u0105, bet kaip visuma voki\u0161kasis stilius turi savit\u0105 pob\u016bd\u012f. Jis toks pat \u201elaukinis\u201c kaip pranc\u016bzi\u0161kasis, jei ne labiau. \u010cia desperati\u0161kai ie\u0161koma naujo, prasmingo meno, \u017emogi\u0161kumo, kuris, regis, buvo prarastas pozityvistin\u0117se XIX a. srov\u0117se, tiesiogin\u0117s subjektyvumo i\u0161rai\u0161kos, dr\u0105sos, kuri paai\u0161kina j\u0173 \u012fsi\u016bt\u012f prie\u0161 tradicijos negyvum\u0105. Gogeno ir van Gogo menas demonstravo pusiausvyr\u0105 tarp dviej\u0173 prie\u0161ing\u0173 j\u0173 laik\u0173 tendencij\u0173 \u2013 pasilikimo prie tikrov\u0117s tokios, kokia ji gali b\u016bti patiriama jusl\u0117mis, ir sykiu \u017emogaus laisv\u0117s ie\u0161kojimo. Pasirod\u017eius ekspresionistams, \u0161vytuokl\u0117 visi\u0161kai nukrypo \u012f menininko laisv\u0117s pus\u0119, prie \u017emogaus laisv\u0117s kurti nepakl\u016bstant nat\u016bralumo reikalavimams arba tam, k\u0105 XVII a. vadino \u201eetiketu\u201c.<\/p>\n

Die Br\u00fccke<\/em> dailininkai, grup\u0117 Drezdene, \u012f kuri\u0105 \u012f\u0117jo Kirchneris, Pech\u0161teinas, \u0160mit-Rotlufas ir Hekelis, ie\u0161kojo naujo meno, eidami prie\u0161 visoki\u0105 tradicij\u0105, prie\u0161 negyvum\u0105. J\u0173 tikslas buvo tiesiogin\u0117 asmeninio subjektyvumo i\u0161rai\u0161ka, naujas vaizdavimo b\u016bdas, netrukdomas \u201etiesos\u201c sen\u0105ja prasme (spalvos ir formos nat\u016bralumo). Jie nor\u0117jo naujos \u201etiesos\u201c, kur spalvos ir formos \u0161neka savo kalba, kur jie turi k\u0105 pasakyti apie tikrov\u0119 u\u017euot j\u0105 apra\u0161in\u0117j\u0119, naudodami nauj\u0105 b\u016bd\u0105, kur\u012f nelengva apibr\u0117\u017eti. Pavadin\u0119 j\u012f \u201esimboli\u0161ku\u201c galim b\u016bti ne taip suprasti, nes ten sen\u0173j\u0173 simboli\u0173 nebuvo. Spalvos ir formos savaime tur\u0117jo \u201ei\u0161reik\u0161ti\u201c (express) id\u0117j\u0105, jausm\u0105, ties\u0105 apie k\u0105 nors tiesiog menin\u0117mis priemon\u0117mis. Meno k\u016brinys yra ka\u017ekas galioj\u0105s pats savaime, ir jo santykis su tikrove yra netiesioginis \u2013 \u201eimitavimas\u201c, bet labiau metaforos prasme.
\nB\u016bta ir stiprios nat\u016bralizmo nauja prasme tendencijos \u2013 beveik primityvaus nat\u016bralizmo, apeinant rafinuot\u0105 civilizacijos blizges\u012f, \u2013 Ruso principai tebebuvo labai gyvi. Menininkai gyveno beveik taip, tarsi b\u016bt\u0173 primityvi gentis, esminiais i\u0161gyvenimais laikydami kartu prie e\u017eero praleistas dienas i\u0161sirengus \u2013 jie atspind\u0117ti nema\u017eame kiekyje to periodo paveiksl\u0173, pavyzd\u017eiui, \u201eMerginos papl\u016bdimyje\u201c. Jie labai dom\u0117josi primityviuoju menu, kurio dvasia jiems buvo ka\u017ekuo gimininga. \u0160io meno aistringumas jiems atrod\u0117 nuo\u0161irdus ir tikras.
\n\u017dmogaus santykyje su gamta jie ie\u0161kojo naujos prasm\u0117s, jaut\u0117 gamtos (nature)<\/em> ir kult\u016bros konflikt\u0105 ir da\u017enai savo k\u016bryboje j\u012f vaizduodavo. Vis d\u0117lto joje miesto poj\u016btis yra stiprus. Nold\u0117, tikras gamtos \u017emogus valstieti\u0161ka prasme, ne visai jiems priklaus\u0117; jis liko vieni\u0161as menininkas, tur\u0117j\u0119s kur kas lyri\u0161kesn\u012f \u017emogaus ir gamtos pajautim\u0105. Dailininkai nepasitenkino tuo, kas praeina; jie ie\u0161kojo giliosios tiesos, esm\u0117s, o ne i\u0161nykstan\u010dios akimirkos, \u017emogi\u0161kosios tiesos, o ne vien to, k\u0105 pamato akis, ne vien i\u0161or\u0117s.
\nJ\u0173 naujosios technikos rezultatas n\u0117ra atsitiktinis. Objektai \u2013 med\u017eiai, vyrai ir moterys, regis, susilieja \u012f vien\u0105 visum\u0105 be kokio nors spalvos ar audinio pasikeitimo, pavyzd\u017eiui, tarp \u017emogaus k\u016bno ir med\u017eio, e\u017eero ar kalno. Kartais atrodo, kad vienyb\u0117, totalumas yra tam, kad sunaikint\u0173 visus skirtumus. Filosofi\u0161kai kalbant, j\u0173 darbai yra universalistiniai, \u2013 tai ilgesys universalios vienyb\u0117s, kuri atsisako individualyb\u0117s, to, kas konkretu, tai tarytum gamtos mistika. \u0160itaip jie steng\u0117si i\u0161spr\u0119sti problem\u0105, pra\u0117jusiame \u0161imtmetyje i\u0161kelt\u0105 meno, kuris, ie\u0161kodamas konkre\u010di\u0173 dalyk\u0173 nat\u016bralumo temat\u0117 vien jausmus ir prarado bet koki\u0105 gilesn\u0119 prasm\u0119.
\nPranc\u016bz\u0173 impresionizmo ekvivalentas Vokietijoje buvo ka\u017ekas pana\u0161aus \u012f brutal\u0173 men\u0105, kuris ie\u0161kojo to, kas bjauru, vulgaru, nuvertinta (Korinto ir kit\u0173); \u010dia da\u017enai klausiama, ar u\u017e to, kas priimama jusl\u0117mis, i\u0161 ties\u0173 yra realyb\u0117 (ypa\u010d kra\u0161tovaizdyje). \u0160itaip vokie\u010di\u0173 menas kompensavo atsilikim\u0105, kai taip ilgai buvo laikytasi klasicizmo ar romantinio nat\u016bralizmo. Naujoji karta, ekspresionistai, per\u0117m\u0117 \u0161\u012f palikim\u0105, bet dabar savo men\u0105 derino su tuo, kas vyko Pranc\u016bzijoje. Ta\u010diau nebuvo abejon\u0117s, kad j\u0173 menas voki\u0161kas; jis buvo ma\u017eiau charmant (\u017eavus), tur\u0117jo ma\u017eiau esprit <\/em>(s\u0105mojo) ir humoro, buvo rimtesnis, filosofi\u0161kesnis ir savaip romanti\u0161kas.
\nGrup\u0117, susijusi su Miunchene leid\u017eiamu \u017eurnalu Der blaue Reiter<\/em>, savo dvasia daugeliu at\u017evilgi\u0173 buvo gimininga Drezdeno grupei, nors n\u0117 \u0161iuo periodu prie\u0161 I pasaulin\u012f kar\u0105 nepalaik\u0117 glaudesni\u0173 kontakt\u0173. Miunchene b\u016bta didesnio internacionalizmo, tiesesnis ry\u0161ys su tuo, kas d\u0117josi Pary\u017eiuje ar kur kitur. Kita vertus, ten ma\u017eiau buvo ie\u0161koma to, kas primityvu, \u201enat\u016bralu\u201c. \u010cia prie\u0161 senesni\u0105j\u0105 mokykl\u0105 ir jos \u0161alininkus kovota betarpi\u0161kiau, s\u0105moningiau keliant meninius tikslus.
\nI\u0161 to, kas pasakyta apie Drezdeno dailininkus, daug kas tinka ir k\u016brusiems Miunchene, to kartoti n\u0117ra reikalo. Bet \u0161iek tiek daugiau reikia pasakyti apie Mark\u0105 ir Kandinsk\u012f, du did\u017eiuosius grup\u0117s atstovus. Jie jaut\u0117 stipri\u0105 antipatij\u0105 bet kokiam nat\u016bralizmui, nes, pasak j\u0173, nat\u016bralizmas nu\u017eud\u0117 ne tik men\u0105, bet ir dvasingum\u0105 \u2013 tiek paties meno, tiek \u017emogaus. \u201eMes turime sugriauti besiel\u012f, materialistin\u012f XIX a. gyvenim\u0105, \u2013 sak\u0117 Kandinskis, \u2013 ir turime sukurti XX a. sielos ir dvasios gyvenim\u0105\u201c. Jis kalb\u0117jo apie ko\u0161mar\u0105 materialistini\u0173 id\u0117j\u0173, kurios nusmukd\u0117 gyvenim\u0105 ligi i\u0161sigimusio, beprasmio \u017eaidimo. Jis piktai komentavo anuometin\u012f men\u0105 parodose:
\n\u201eKambariai prikabinti drobi\u0173, kuriose \u2018gamtos\u2019 elementams atstovauja da\u017eai: gyv\u016bnai \u0161viesoje ir \u0161e\u0161\u0117lyje, stovintys prie vandens ar gulintys pievoje greta Kristaus krucifikso, nutapyto dailininko, kuris netiki juo; paskui g\u0117li\u0173 paveikslai; arba \u017emoni\u0173 fig\u016bros, stovin\u010dios, s\u0117din\u010dios ar vaik\u0161\u010diojan\u010dios, da\u017enai nuogos; galyb\u0117 nuog\u0173 moter\u0173, kartais jos sutrumpintos i\u0161 u\u017epakalio; obuoliai ant sidabrinio pad\u0117klo, seno pono tokio ir tokio portretas, saul\u0117lydis, skrendan\u010dios \u017e\u0105sys; baronien\u0117s X portretas, skrendan\u010dios antys, ledi baltais drabu\u017eiais, karv\u0117s pav\u0117syje su geltonomis besileid\u017eian\u010dios saul\u0117s \u0161viesos at\u0161vaist\u0117mis, ledi \u017ealiais drabu\u017eiais…\u201c [1] Kam <\/em>visa tai? \u0160itoks buvo jo klausimas, ir labai teisingas bei deramas. Jis parodo, jog tai eros pabaiga. Menas buvo tap\u0119s beprasmis, berg\u017ed\u017eias.
\nPrincipai did\u017eiojo meno, kurio tradicijai \u0161is menas pretenduoja atstovauti, tapo tu\u0161ti ir bereik\u0161miai. Venera yra ir mirusi, ir palaidota. Did\u017eioji krik\u0161\u010dioni\u0161ka humanistin\u0117 kult\u016bra, egzistavusi prie\u0161 \u0160vietim\u0105, \u017elugo. Parodoje, kuri\u0105 apra\u0161o Kandinskis, vaik\u0161tome tarp griuv\u0117si\u0173.
\nKaip jis ketina pasiekti nauj\u0105, dvasing\u0105, tikrai \u017emogi\u0161k\u0105 men\u0105? Vis\u0173 pirma men\u0105 paversdamas menu. Jis sak\u0117:
\n\u201eGird\u0117jau gerai \u017einom\u0105 dailinink\u0105 kalbant: kai tapai, vien\u0105 kart\u0105 pa\u017evelk \u012f drob\u0119, pus\u0119 karto \u012f palet\u0119 ir de\u0161imt \u2013 \u012f model\u012f. Tai skamb\u0117jo teisingai, bet a\u0161 netrukus patyriau, jog turiu elgtis visai kitaip \u2013 de\u0161imt \u017evilgsni\u0173 \u012f drob\u0119, vienas \u012f palet\u0119, pus\u0117 \u017evilgsnio \u012f gamt\u0105.\u201c Menininkas, sak\u0117 jis, turi i\u0161reik\u0161ti save, laikus, kuriais gyvena, ir \u201eam\u017einuosius dalykus\u201c, \u2013 tai, kas priklauso visiems laikams ir visoms kult\u016broms. Objektyv\u016bs dalykai \u2013 tai, k\u0105 a\u0161 vadinu universali\u2013 jomis, turi b\u016bti parodyti per tai, kas subjektyvu.
\nReikia pripa\u017einti, kad Kandinskio darbai tarp 1910 ir 1914-\u0173j\u0173 nuostabiai atitinka jo tiksl\u0105. \u0160is tapytojas ir grafikas jau cituotoje knygoje men\u0105, kurio jis ie\u0161ko, apib\u016bdina taip: \u201eSpalv\u0173 kivir\u010das, m\u016bs\u0173 prarastos pusiausvyros jausmas, svirduliuojantys principai, netik\u0117ti i\u0161puoliai, did\u016bs klausimai, i\u0161 pa\u017ei\u016bros nenaudingas ver\u017eimasis, viesulas ir audra, sutraukytos grandin\u0117s, pasiprie\u0161inimas ir prie\u0161taravimai \u2013 \u0161tai kas sudaro m\u016bs\u0173 harmonij\u0105\u201c.
\nI\u0161 ties\u0173 nesunku suprasti, kod\u0117l Kandinskis, para\u0161\u0119s \u0161iuos \u017eod\u017eius, netrukus at\u0117jo \u012f abstrak\u010di\u0105 tapyb\u0105, men\u0105, kur neb\u0117ra jokio turinio, k\u0105 dabar vadiname nonfig\u016bratyviniu menu. Apie tok\u012f jis sak\u0117: \u201eAbstrakti tapyba i\u0161sineria i\u0161 gamtos odos, bet ne i\u0161 jos d\u0117sni\u0173, kosmini\u0173 d\u0117sni\u0173\u201c. Jis siek\u0117 restauruoti men\u0105, tik\u0117damasis atgauti kai k\u0105, kas buvo prarasta XIX a., universalijas, gilesni\u0105j\u0105 tikrov\u0117s strukt\u016br\u0105 ir \u012fstatym\u0105. Menui \u0161ioje paie\u0161koje buvo skirtas svarbus vaidmuo: jis yra beveik naujo misticizmo \u012frankis ir aprei\u0161kimas arba bent teikia form\u0105 naujam gyvenimui \u2013 dvasios gyvenimui. \u017dinome, kad Kandinskis buvo smarkiai veikiamas Rudolfo \u0160teinerio antroposofijos, ka\u017eko pana\u0161aus \u012f suvakarietint\u0105, \u201edemitologizuot\u0105\u201c ryt\u0173 religin\u0117s m\u0105stysenos b\u016bd\u0105.
\nTuriu susilaikyti ir giliau neanalizuoti Kandinskio meno, \u2013 nei jo paveiksl\u0173, nei k\u016brybos raidos. Negaliu nuodugniai nagrin\u0117ti ir Marko k\u016brybos. Pastarasis, beveik visada tema pasirinkdav\u0119s gyv\u016bnus, pa\u010dioje am\u017eiaus prad\u017eioje prad\u0117jo lyg ir impresionistine tapyba, v\u0117liau pama\u017eu per\u0117jo \u012f ma\u017eiau nat\u016bralistin\u012f men\u0105, kuriame tai, kas bendra ir universalu, i\u0161kilo vir\u0161 to, kas konkretu, ir baig\u0117 beveik abstrak\u010diu menu, besiskirian\u010diu nuo jo draugo Kandinskio meno ir vis d\u0117lto ka\u017ekuo giminingu jam. Mark\u0105 kur kas labiau paveik\u0117 kubizmas, prie kurio greitai prieisime. Tapytojas mums byloja: \u201e\u012esitikinau, kad \u017emogus bjaurus \u2013 \u017ev\u0117rys kur kas gra\u017eesni… Bet ir juose tiek daug atradau pasibais\u0117tino ir bjauraus, kad instinktyviai, i\u0161 vidin\u0117s b\u016btinyb\u0117s \u0117miau juos vaizduoti vis schemati\u0161kiau, abstrak\u010diau. Kasmet med\u017eiai, g\u0117l\u0117s, \u017eem\u0117, visa kas parodydavo man vis nek\u0119stinesnius, vis nemalonesnius bruo\u017eus, kol pagaliau visi\u0161kai perpratau gamtos bjaurum\u0105, ne\u0161varum\u0105\u201c.
\nSavo lai\u0161kuose jis teigia, kad abstraktus menas jam rei\u0161k\u0117 ie\u0161kojim\u0105, kaip leisti pasauliui kalb\u0117ti pa\u010diam, u\u017euot jaudinus m\u016bs\u0173 siel\u0105 pasaulio vaizdu. \u201eTobulos b\u016bties ilgesys, i\u0161silaisvinimo ilgesys i\u0161 efemeri\u0161ko gyvenimo jusli\u0173 apgaul\u0117s \u2013 toks pagrindinis visokio meno tikslas\u201c.<\/p>\n

Abstrakcija<\/strong><\/p>\n

Taigi \u0161i karta m\u016bs\u0173 am\u017eiaus prad\u017eioje sprend\u0117 tiesos ir tikrov\u0117s susigr\u0105\u017einimo problem\u0105. Jos (tiesa ir tikrov\u0117) pasimet\u0117 raidoje, kur jusl\u0117s buvo vienintelis pa\u017einimo \u0161altinis \u2013 toks pamatinis \u0160vie\u010diamojo ir XIX a. pozityvizmo principas. Jie ie\u0161kojo absoliut\u0173, princip\u0173, valdan\u010di\u0173 gyvenim\u0105, drauge ir men\u0105 bei suvokim\u0105, giliosios \u017emogaus gyvenimo tikrov\u0117s, daikt\u0173 esm\u0117s. Menui, atsi\u017evelgiant \u012f jo ilg\u0105 raid\u0105 nuo platonik\u0173 iki renesanso ir romantizmo, buvo keliama u\u017eduotis atskleisti \u0161i\u0105 \u201eam\u017ein\u0105 ties\u0105\u201c, tai, kas yra daugiau, nei gali pamatyti akis. Meno k\u016brinys turi parodyti gilias \u017emogi\u0161kas vertybes, kaip tai atliko viduram\u017ei\u0173 Madona arba v\u0117liau humanistinis alegorinis paveikslas. Taigi galima suprasti Mark\u0105, \u017eurnale Der blaue Reiter <\/em>ra\u0161ius\u012f, kad tikrieji menininkai stengiasi savo darbe \u201esukurti savo laiko simbolius, kurie bus pad\u0117ti ant ateinan\u010dios dvasingos religijos altori\u0173 ir u\u017e kuri\u0173 pranyks techniniai aspektai\u201c.
\n\u0160i stipriai i\u0161gyventa reakcija prie\u0161 XIX a. pozityvizm\u0105, i\u0161tirpd\u017eiusi bet koki\u0105 tikrov\u0119, palikusi \u017emog\u0173 tik su jo suvokimais, ie\u0161kojusi tikr\u0173 absoliut\u0173 ir nepasitik\u0117jusi ar net bjaur\u0117jusis ta tikrove, ved\u0117 prie visi\u0161kai naujo meno tipo \u2013 abstraktaus meno, kuris buvo tikras menas ir vien tik menas ir tuo pat metu dvasingas, konceptualus ir \u201eabsoliutus\u201c. Kaip toks jis \u0117jo lygia greta su naujosios filosofijos mokyklos, Huserlio fenomenologijos (geografi\u0161kai netoli Kandinskio ir Marko, nors tikriausiai jie vienas su kitu netur\u0117jo jokio kontakto) pastangomis. Savo pagrindiniame veikale, kuris buvo paskelbtas tais pa\u010diais metais prie\u0161 Pirm\u0105j\u012f pasaulin\u012f kar\u0105, Huserlis kritikuoja to meto moksl\u0105: jis i\u0161sigim\u0119s \u012f nefilosofin\u0119 gryn\u0173 fakt\u0173 studij\u0105, pozityvistin\u012f moksl\u0105, \u201enat\u016bralizm\u0105\u201c, nesugebant\u012f susidoroti su galutin\u0117s tiesos ir pagr\u012fstumo problemomis, nes nepalik\u0119s vietos idealioms esyb\u0117ms, tokioms kaip prasm\u0117 ir d\u0117sniai.
\n\u0160ios knygos \u012fvade Huserlis ra\u0161\u0117: \u201eAtsikratyti vis\u0173 tradicini\u0173 m\u0105stymo b\u016bd\u0173, pripa\u017einti ir nuversti visas dvasines tvoras, u\u017etv\u0117rusias m\u016bs\u0173 minties horizont\u0105, griebtis visi\u0161kai nauj\u0173 filosofini\u0173 problem\u0173 visi\u0161koje minties laisv\u0117je… \u2013 visa tai pasiekti sunku. Bet nieko ma\u017eiau ne reikia…, reikalingas visi\u0161kai pasikeit\u0119s po\u017ei\u016bris, besiskiriantis nuo nat\u016braliai \u012fgytos patirties ir m\u0105stymo\u201c. [2]
\nBet \u0161ie filosofai ir menininkai steng\u0117si \u012fveikti abejotinus pozityvistin\u0117s \u0160vietimo pasaul\u0117\u017ei\u016bros rezultatus neabejodami pagrindiniais jos principais. Pradedant \u017emogumi, jo <\/em>jutimu bei suvokimu, jo <\/em>m\u0105stymu, toji pasaul\u0117\u017ei\u016bra automati\u0161kai u\u017edar\u0117 pasaul\u012f; ji atmet\u0117 bet koki\u0105 transcendentinio, gyvojo Dievo galimyb\u0119. \u201eDievas yra mir\u0119s, \u2013 dar prie\u0161 daugel\u012f met\u0173 paskelb\u0117 Ny\u010d\u0117, \u2013 mes j\u012f nu\u017eud\u0117me, ir jo lavono dvokas tvyro vir\u0161 Europos\u201c. Bet did\u017eiul\u0117 pastanga, susijusi su bandymu atgauti tikr\u0105j\u012f \u017emogi\u0161kum\u0105, tur\u0117jo tragi\u0161kai \u017elugti. Atsinaujinimo menuose siekiai ir paie\u0161kos tur\u0117jo daug glaudesn\u012f ry\u0161\u012f su menu d\u0117l gyvenimo nei su menu d\u0117l meno.<\/p>\n

Kubizmas<\/strong><\/p>\n

Apie 1906\u20131907 metus keli jauni Pary\u017eiaus dailininkai (daugelis i\u0161 j\u0173 anks\u010diau sek\u0117 fauves<\/em>, ekspresionist\u0173 p\u0117domis), pasuko kita kryptimi: \u012f kubizm\u0105. Jiems \u012ftak\u0105 padar\u0117 Sezano paveikslai, ir jie kartu nusprend\u0117 ie\u0161koti to, kas yra daugiau, nei gali pamatyti akis, \u2013 princip\u0173, tikrov\u0117s strukt\u016bros. Sezano lai\u0161kas, ra\u0161ytas 1904-aisiais pradedan\u010diam dailininkui, galb\u016bt blogai reziumavo jo paties tikslus, bet labai gerai tiko jauniesiems menininkams, nes \u010dia buvo panaikinta r\u016bpestingai siekta pusiausvyra ir suma\u017einta gamtos ir jutim\u0173 bei suvokimo svarba: \u201eNagrin\u0117kit gamt\u0105 per cilindr\u0105, sfer\u0105, k\u016bg\u012f \u2013 ir visa tai perspektyvoje.\u201c Kitame t\u0173 pat met\u0173 lai\u0161ke jis ra\u0161\u0117: \u201eTu niekad negali b\u016bti nei per daug skrupulingas, nei per daug nuo\u0161irdus, nei per daug priklausyti nuo gamtos; bet tu visgi esi modelio ir vis\u0173 pirma i\u0161rai\u0161kos priemoni\u0173 \u0161eimininkas. \u012esiskverbk \u012f tai, k\u0105 turi sau prie\u0161ais, ir b\u016bk atkaklus i\u0161reik\u0161damas save kiek \u012fmanoma logi\u0161kiau.\u201c Kaip tik \u0161i paskutin\u0117 patarimo dalis \u0161iems jauniems dailininkams daugiausia rei\u0161k\u0117.
\nKubist\u0173 grup\u0117je buvo Pikasas. J\u012f kaip ir kitus pirmiausia paveik\u0117 Iberijos pusiasalio skulpt\u016bra, sulyd\u017eiusi graik\u0173 klasikin\u012f men\u0105 su primityvesniu ie\u0161kojimu to, kas neasmeni\u0161ka ir bendra, o netrukus ir Afrikos kauk\u0117s bei skulpt\u016bros. Tai, kad prie\u0161indamiesi pavir\u0161utini\u0161kam XIX a. nat\u016bralizmui jie \u201eatrado\u201c primityvaus meno ties\u0105 ir gro\u017e\u012f (meno, kuris anks\u010diau tedomino etnologus), i\u0161duoda gil\u0173 dvasin\u012f tikslo ir tikrov\u0117s supratimo pana\u0161um\u0105. Primityvus \u017emogus jau\u010dia savo vienov\u0119 su gamta ir jos j\u0117gomis; kaukes savo religijoje jis naudoja tam, kad u\u017emir\u0161t\u0173 save ir susivienyt\u0173 su genties dvasia (da\u017enai gyvuline). \u0160iuolaikiniam \u017emogui, nors ir ne taip miti\u0161kai, gamta yra vienintel\u0117 tikra realyb\u0117, ir \u017emogus i\u0161 esm\u0117s yra ne daugiau kaip biologinis\/psichologinis padaras. Kubist\u0173 tikslai, j\u0173 naujos i\u0161rai\u0161kos, naujo meno paie\u0161ka gal\u0173 gale l\u0117m\u0117 nauj\u0105 pasaul\u0117\u017ei\u016br\u0105 be senojo Vakar\u0173 visuomen\u0117s humanizmo. Tai, kas asmeni\u0161ka, buvo prarasta, nes nebebuvo asmeni\u0161ko Dievo. \u017dmogus, gyv\u016bnai, augalai, daiktai \u2013 visa i\u0161 esm\u0117s tas pat. Tad netur\u0117t\u0173 b\u016bti jokio esminio skirtumo, kaip jie pie\u0161iami.
\nKubistinio jud\u0117jimo tikslai buvo labai sud\u0117tingi. B\u016bta to paties absoliuto ie\u0161kojimo, kur\u012f randame Miuncheno grup\u0117je Der blaue Reiter<\/em>, to paties noro pavaizduoti tikr\u0105 realyb\u0119, slypin\u010di\u0105 u\u017e i\u0161vaizdos. Tai buvo gana pana\u0161u \u012f Platono id\u0117jos ie\u0161kojim\u0105 anapus realyb\u0117s, ir neatsitiktinai j\u0173 menas i\u0161siskyr\u0117 matematin\u0117mis arba veikiau geometrin\u0117mis formomis, lygiai taip, kaip Platonas ir sak\u0117 \u2013 tai, kas geometri\u0161ka, yra giliausia anapusines realyb\u0117s id\u0117ja. Lygiuodamiesi \u012f Vakar\u0173 tradicijos visum\u0105, jie buvo racionalisti\u0161ki ir intelektual\u016bs. Vis d\u010dlto b\u016bta keistos prievartos, ypa\u010d pirm\u0173j\u0173 Pikaso kubizmo met\u0173 darbuose, ka\u017ekokio iracionalumo, emocij\u0173 pertekliaus, tarsi jis aistringai geist\u0173 sulau\u017eyti sen\u0105j\u012f \u017emogaus atvaizd\u0105, per ilgai gerbt\u0105 kaip auk\u0161\u010diausiasis humanistinis gro\u017eis.
\nVisas konfliktuojan\u010dias ir vis tiek turin\u010dias s\u0105saj\u0173 ankstyvojo kubizmo id\u0117jas Pikasas apibendrino savo neprilygstamame \u0161edevre \u201eAvinjono merginos\u201c (Demoiselles d’Avignon)<\/em>, kuris drauge gali b\u016bti tarsi viso moderniojo meno simbolis. \u0160iame paveiksle, nutapytame 1907-aisiais, naujoji era, naujasis pasaulis, kuris net \u0161iandien n\u0117ra visi\u0161kai \u012fsik\u016bnij\u0119s, jau buvo apibr\u0117\u017etas, jo pasaul\u0117\u017ei\u016bra pavaizduota, jo \u017emogaus id\u0117ja pateikta taip, kad tebegniau\u017eia mums kvap\u0105. Pikaso draugas pasi\u017eym\u0117jo, kokia buvo jo reakcija, kai jam parod\u0117 paveiksl\u0105: \u201eJame vaizduojamos \u0161e\u0161ios did\u017eiul\u0117s nuogal\u0117s: j\u0173 pai\u0161yba turi \u0161iurk\u0161t\u0173 akcent\u0105. Pirm\u0105kart Pikaso darbe veid\u0173 i\u0161rai\u0161ka nei tragi\u0161ka, nei aistringa. Jie \u2013 kauk\u0117s, beveik visi\u0161kai neturin\u010dios \u017emogi\u0161kumo. Vis d\u0117lto \u0161ie \u017emon\u0117s n\u0117ra nei dievai, nei titanai, nei herojai; net ne alegorin\u0117s ar simbolin\u0117s fig\u016bros. Jos yra nuogos problemos, balti skai\u010diai ant lentos. Taip Pikasas nu\u017eym\u0117jo paveikslo kaip lygties princip\u0105. Vienas Pikaso draugas nauj\u0105j\u0105 drob\u0119 spontani\u0161kai pakrik\u0161tijo \u201efilosofiniu vie\u0161namiu\u201c… Tapyba nuo \u0161iol \u0117m\u0117 virsti mokslu, ir gana grie\u017etu\u201c. [3]
\nI\u0161 ties\u0173, kaip nor\u0117ta pasakyti k\u0105 tik pacituotose eilut\u0117se, \u0161is paveikslas yra visi\u0161kai amoralus; jis nei moralus, nei nemoralus. Nors jo i\u0161eities ta\u0161kas buvo vie\u0161namis (i\u0161 \u010dia pavadinimas \u2013 pagal Avinjono gatv\u0119 Barselonos prostitucijos kvartale), paveikslas nei propaguoja \u0161\u012f lytinio aktyvumo tip\u0105, nei rodo kok\u012f nors pasipiktinim\u0105, nei sako, koks siaubas yra prostitucija. Tai tiesiog paveikslas, vis dar atstovaujantis senajai humanistinei tradicijai, keli\u0173 nuog\u0173 fig\u016br\u0173 paveikslas, \u0161itaip pasisakantis u\u017e humani\u0161kum\u0105 ir nesibaigian\u010di\u0105 tikrov\u0119 ir ties\u0105. Tai ne moralini\u0173 ar kitoki\u0173 norm\u0173 klausimas, bet universalij\u0173 paie\u0161ka. \u201eFilosofinis vie\u0161namis\u201c \u2013 pagaliau visai neblogas pavadinimas.
\nJau Pikaso draugus tuomet ypa\u010d nustebino tai, kad pa\u010dioms fig\u016broms tr\u016bko bet kokios i\u0161rai\u0161kos. Fig\u016bros paimtos kaip objektai, j\u0173 jausmai n\u0117ra svarb\u016bs. Paveikslas analizuoja bendras strukt\u016brines problemas ir nuo specifi\u0161k\u0173 dalyk\u0173 d\u0117mes\u012f nukreipia \u012f bendrus. \u0160iuo po\u017ei\u016briu pastebime geometrin\u012f, stilizuot\u0105 fig\u016br\u0173 pateikimo b\u016bd\u0105. Ir vis d\u0117lto i\u0161 pakelt\u0173 centrini\u0173 fig\u016br\u0173 rank\u0173, padidint\u0173 ky\u0161uli\u0173, kurie braunasi \u012f aplinkin\u0119 plok\u0161tum\u0105, juntame nuo\u017emi\u0105 j\u0117g\u0105 \u2013 ne fig\u016br\u0173, bet menin\u0117s i\u0161rai\u0161kos.
\nKita problema yra erdv\u0117s panaudojimas. Ai\u0161ku, kad \u201erenesanso\u201c erdv\u0117s su perspektyva, gelme, prie\u0161akiniu planu ir fonu atsisakyta. Toks erdv\u0117s naudojimas vadinamas \u201eakustiniu\u201c (naudojant Makluheno termin\u0105): erdv\u0117 neturi gelm\u0117s, neturi nieko nei priekyje, nei u\u017epakalyje. Vis d\u0117lto nors Pikaso paveiksle erdv\u0117s tradicine prasme n\u0117ra n\u0117 \u017eenklo, jis n\u0117ra plok\u0161\u010dias: ne tik pateikiami tradicin\u0117s erdv\u0117s liku\u010diai (viena fig\u016bra kitos priekyje), bet suapvalintose fig\u016br\u0173, u\u017euolaid\u0173 formose galima \u012f\u017ei\u016br\u0117ti konceptuali\u0105 erdv\u0119. \u010cia Sezano principas tobulai \u012fgyvendintas, ir, \u017einoma, \u0161is paveikslas \u2013 ne tiek tikrov\u0117s atvaizdavimas, perteikimas to, k\u0105 gali pamatyti akis, kiek meno k\u016brinio, kuris kaip toks yra nepriklausoma tikrov\u0117s lygtis, k\u016brimas.
\nKad ir kaip beb\u016bt\u0173, fig\u016bros atskleid\u017eia tris ankstyvojo kubizmo, arba veikiau ankstyvojo moderniojo meno, aspektus. Galb\u016bt \u010dia galime i\u0161skirti skirtingus menininko k\u016brybos etapus. Bet net jei ir negalime pasakyti, kod\u0117l tai padaryta kaip tik \u0161itaip, paveikslas, be abejo, turi k\u0105 papasakoti. Pirmiausia viduryje turime Sezano tipo nuogales, nors jos supaprastintos ir perteiktos geometri\u0161kiau nei bet kas, k\u0105 kada nors dar\u0117 Sezanas, \u012fskaitant jo labai v\u0117lyv\u0105 paveiksl\u0105 \u201eMauduol\u0117s\u201c (Baigneuses)<\/em>, kurios n\u0117ra nepana\u0161ios. Primenantys kaukes veidai turi pana\u0161umo su Iberijos pusiasalio menu. Tai moter\u0173 fig\u016bros, bet jose n\u0117ra nieko moteri\u0161ko. \u010cia i\u0161reik\u0161ta bendrumo, universalij\u0173 paie\u0161ka. Jos j\u0117ga liudija Pikaso neapykant\u0105 banaliam pra\u0117jusio periodo individualizmui ir pavir\u0161utini\u0161kam nat\u016bralizmui.<\/p>\n

Kaip tik tai st\u016bm\u0117 dailinink\u0105 \u012f abstrakcij\u0105 ar netoli jos, kaip kad po keleto met\u0173 atsitiko Kandinskiui ir Markui. Tai matome kair\u0117je paveikslo pus\u0117je. Moters nugara ir jos drabu\u017ei\u0173 drapiruot\u0117 (jei ten tatai) susilieja su u\u017euolaida, tapdamos ra\u0161tu, prasmingu savaime, ir prarasdamos apra\u0161om\u0105j\u0105 kokyb\u0119. De\u0161in\u0117je yra dar vienas aspektas: \u010dia fig\u016bros turi pana\u0161ius \u012f kauk\u0119 veidus, baisias, demoni\u0161kas, kupinas t\u016b\u017emasties kaukes. Jau m\u016bs\u0173 cituotas Pikaso draugas apie jas sak\u0117: \u201ePikasas, tam tikra prasme paliktas vienas, savo tikr\u0105j\u012f A\u0161 rado Afrikos \u017eyni\u0173 draugijoje. Jis sau susik\u016br\u0117 palet\u0119, turting\u0105 spalv\u0173, brangi\u0173 seniesiems akademi\u0161kiems dailininkams: ochra, bitumas, sepija… ir nupie\u0161\u0117 kelias gr\u0117smingas besivaipan\u010dias nuogales, neapykantos vertus objektus. Bet kokio nepaprasto kilnumo Pikasas suteikia viskam, k\u0105 palie\u010dia! Jo proto pabaisos mus stumia \u012f nevilt\u012f…\u201c<\/p>\n

Absoliut\u0173 ie\u0161kojimas<\/strong><\/p>\n

Taigi tai ai\u0161kiai nenat\u016bralistinis menas. Jis ie\u0161ko to, kas bendra, universalu. Jis linksta abstrakcijos, net demoni\u0161kumo link. Jis praranda \u017emogi\u0161kum\u0105, bet sykiu yra ir kra\u0161tutiniai intelektualus, ir iracionalus. Trumpai tariant, jis apibendrina visus moderniojo meno aspektus pa\u010diu savo gimimo momentu.
\n\u0160i\u0105 tapyb\u0105 lyd\u0117j\u0119s vyraujantis r\u016bpestis buvo atrasti tai, kas universalu, valdant\u012fj\u012f princip\u0105 u\u017e duoto regimojo vaizdo. Kaip tik tai vadinama analitiniu kubizmu. Kubistai analizavo vizualias formas ir, surad\u0119 u\u017e j\u0173 slypint\u012f pavidal\u0105, j\u012f nupie\u0161davo, \u2013 tai b\u016bdavo kubas, k\u016bgis arba piramid\u0117. \u0160ias fig\u016bras arba objektus (pavyzd\u017eiui, natiurmort\u0105 su gitaromis arba su studijos reikmenimis) supdavo kubistin\u0117 erdv\u0117. Pikasas, Brakas, Derenas arba kas nors kitas tapydavo peiza\u017eus: \u017einoma, ne koki\u0105 specifin\u0119 viet\u0105, net jei konkreti vieta b\u016bdavo minima paveikslo pavadinime; namas b\u016bdavo universalizuotas \u2013 ne konkretus namas, kur\u012f b\u016bt\u0173 galima atpa\u017einti i\u0161 dur\u0173 ir lang\u0173 pad\u0117ties; medis irgi b\u016bdavo apibendrintas, ne tam tikras \u2013 net nebuvo \u012fmanoma pasakyti, koks tai met\u0173 ar paros laikas: drob\u0117je buvo vaizduojami ne praeinantys, o i\u0161liekantys objekto aspektai.
\n\u0160is kubizmo etapas gerokai ma\u017eiau nuo\u017emus ir smarkus, palyginti su ankstyv\u0105ja Pikaso padaryta prad\u017eia. Jo \u017ealios ochros spalvos fig\u016bros labai gra\u017eios ir tam tikru mastu jos pasiek\u0117 tiksl\u0105. Vis d\u0117lto visada knieti eiti toliau, leisti formoms gyventi savo gyvenim\u0105, dar labiau i\u0161skirstyti vaizd\u0105 ie\u0161kant nuoseklesnis analiz\u0117s. Kai apie 1909-uosius buvo pasiektas galutinis etapas, jud\u0117jime jau b\u016bta tam tikro s\u0105stingio. Kur\u012f laik\u0105 stilius liko toks pat. Fig\u016bros buvo i\u0161skirstomos tarsi \u012f permatomas strukt\u016bras, susiliejan\u010dias su fonu ? sunku pasakyti, kur baigiasi fig\u016bra ir prasideda \u201eerdv\u0117\u201c, nes n\u0117ra kont\u016br\u0173. Tai buvo lyg ir begalin\u0117 gra\u017ei m\u012fsl\u0117. Kur yra veidas? O taip, tai tur\u0117t\u0173 b\u016bti ranka, tai gal\u0117t\u0173 b\u016bti stiklin\u0117, tai turb\u016bt gitara…<\/p>\n

Lemiamas \u017eingsnis<\/strong><\/p>\n

\u0160iame etape Pikasas tikriausiai suprato, kad j\u0173 ie\u0161kojimas nepavyko. Jie ie\u0161kojo universalij\u0173, bendros daikt\u0173 strukt\u016bros, to, kas yra daugiau nei grie\u017etai individual\u016bs ir specifiniai dalykai \u2013 ir taip darydami prarado tai, kas asmeni\u0161ka, \u017emogi\u0161ka, \u201erealu\u201c. Tarsi b\u016bt\u0173 buv\u0119 parodyta, jog ne\u012fmanoma kada nors pasiekti universaliojo lygmens tiesiogiai, absoliutum\u0105 stengiantis \u012f\u017evelgti apeinant specifinius dalykus. Nor\u012fs pa\u017einti meil\u0119 turi patirti asmeni\u0161k\u0105, specifin\u0119 meil\u0119, prie\u0161ingai tai tebus miglota abstrakcija, o ne meil\u0117. J\u0173 pastangos parodyti tai, k\u0105 Platonas vadino id\u0117ja, Aristotelis \u2013 forma, pasibaig\u0117 gra\u017eiais paveikslais, kurie vis d\u0117lto tepateikdavo vien keistas m\u012fsles, m\u012fslingus vaizdus, kuri\u0173 realus turinys fakti\u0161kai buvo prarastas.
\nTai suprat\u0119s Pikasas tur\u0117jo \u017eengti dar vien\u0105 \u017eingsn\u012f pirmyn. Galb\u016bt kur\u012f laik\u0105 jis abejojo \u2013 ir tod\u0117l jud\u0117jimas atrod\u0117 patek\u0119s \u012f s\u0105sting\u012f. Nes kitas \u017eingsnis tur\u0117jo b\u016bti mil\u017eini\u0161kas. Jo pasekmi\u0173 buvo ne\u012fmanoma numatyti. Pama\u017eu Pikasui tur\u0117jo paai\u0161k\u0117ti, kad \u017eingsnis nei\u0161vengiamas, kad ir kaip baigt\u0173si. Tik tokios auk\u0161tos klas\u0117s, tokio talento, dr\u0105sos, tokios \u012f\u017evalgos \u017emogus kaip jis ir gal\u0117jo j\u012f \u017eengti.
\nPikasas \u017eeng\u0117 t\u0105 \u017eingsn\u012f. \u017deng\u0117 tada, kai pripa\u017eino nes\u0117km\u0119 ir prisi\u0117m\u0117 atsakomyb\u0119 u\u017e pasekmes. Visuotinybi\u0173 (universalij\u0173) n\u0117ra. N\u0117ra bendr\u0173j\u0173, absoliu\u010di\u0173j\u0173 dalyk\u0173. Ir jei n\u0117ra visuotini\u0173 princip\u0173, jei n\u0117ra absoliut\u0173, tada… mes galime suprasti jo dvejojim\u0105… tada \u0161is pasaulis yra absurdi\u0161kas, kvailas, beprasmi\u0161kas.
\nAbsurdo s\u0105voka \u010dia i\u0161 tikr\u0173j\u0173 yra anachronizmas: j\u0105 tik v\u0117liau panaudos Sartras, Kamiu ir absurdo teatras. Bet absurdo id\u0117ja egzistavo jau keliolika met\u0173. \u0160imtme\u010dio prad\u017eioje buvo Alfredo \u017dari (Jarry) farsas \u201eKaralius \u016abas\u201c. \u0160io pasaulio keistumas ir absurdi\u0161kumas parodytas menu, kuris n\u0117ra nat\u016bralisti\u0161kas, vis d\u0117lto stengtasi parodyti ties\u0105, nauj\u0105 ties\u0105, ties\u0105, jog n\u0117ra jokios tiesos, kad gali atsitikti bet kas. Tai b\u016bdinga jau kai kuriam XIX a. menui, Rembo ir Malarm\u0117 ra\u0161ymo b\u016bdui, Edvardo Lyro (Lear) eil\u0117ra\u0161\u010diams vaikams (ir juos lydin\u010dioms iliustracijoms), Grandvilio pie\u0161iniams, Odilono Redono litografijoms, net tokiame k\u016brinyje kaip \u201eAlisa Stebukl\u0173 \u0161alyje\u201c. Bet absurdi\u0161kumas, da\u017enai pateikiamas humoristine kalba (net jei kartais mums j\u012f nor\u0117t\u0173si vadinti juoduoju humoru), b\u016bdavo \u0161iek tiek nuo\u0161aliai nuo pagrindini\u0173 kryp\u010di\u0173, o dabar jis tur\u0117jo b\u016bti jud\u0117jimo \u0161irdyje.
\nMes turime suprasti, kad vyr\u0173 ir moter\u0173, \u012ftraukt\u0173 \u012f \u0161ias naujas apie 1910-uosius atsiradusias kryptis, buvo labai negausus b\u016brys. Daugiausia j\u0173 gal\u0117jo b\u016bti per t\u016bkstant\u012f. Bet tai, kas d\u0117josi, rado atgars\u012f vis didesnio skai\u010diaus \u017emoni\u0173 \u0161irdyse. Kelet\u0105 met\u0173 reng\u0119sis, Pikasas i\u0161dr\u012fso pralau\u017eti tikrov\u0117s garso barjer\u0105… ir griaudimas buvo girdimas ne tik tuo metu, bet jo paskutiniai atgarsiai tebeskamba aplink mus \u2013 jeigu tik klausome.
\n\u0160i kubizmo permaina, \u012fvykusi 1911\u201312 metais, meno istorijos vadov\u0117liuose vadinama analitinio kubizmo pasikeitimu \u012f sintetin\u012f. Menininkas jaut\u0117si laisvas \u017eaisti su i\u0161rastomis formomis. Permatomumo aspektas dingo, o spalvos kompozicijoje v\u0117l tapo ry\u0161kesn\u0117s ir svarbesn\u0117s. Atsirado naujas elementas \u2013 \u201ekolia\u017eas\u201c (\u201epriklijavimas\u201c), tikr\u0173 daikt\u0173 naudojimas tapyboje, pavyzd\u017eiui, laikra\u0161\u010dio, drabu\u017eio skiaut\u0117s ir pan. \u0160ie daiktai, paimti i\u0161 \u201erealaus gyvenimo\u201c, buvo \u012fvesti \u012f tapyb\u0105 kaip menin\u0117s kompozicijos elementas, kartais gana nutol\u0119s nuo j\u0173 pradin\u0117s praktin\u0117s prasm\u0117s, kartais \u012fgyjantis su jais asociacij\u0173. Jie \u012f savo paveikslus jau buvo \u012fved\u0119 ir lai\u0161kus. Viena prasme naujasis menas buvo ar\u010diau tikrov\u0117s, lengviau atpa\u017e\u012fstamas, tiesiogi\u0161kesnis. Bet kita vertus, \u017eaidimas su tikrove buvo laisvesnis, \u012fnoringesnis. Bet kaip tik \u0161is \u017eaidimas su nat\u016braliais elementais sustiprino menin\u012f absurdi\u0161kum\u0105 \u2013 \u010dia Goldingas savo knygoje apie kubizm\u0105 vartoja \u017eod\u012f \u201esatyri\u0161kas\u201c. Ir, \u017einoma, kad ir kas bepabr\u0117\u017et\u0173 tikrov\u0117s absurdi\u0161kum\u0105, jis i\u0161 to juokiasi \u2013 arba verkia. Tuo metu vyravo juokas; bet b\u016bta ir verksmo, ir jis tur\u0117jo b\u016bti v\u0117l i\u0161girstas \u2013 pagars\u0117ti \u2013 netolimoje ateityje.
\n
\nH. R. Rookmaaker<\/strong> (1922\u20131977), meno ir muzikos istorikas, ilgametis Laisvojo Amsterdamo universiteto docentas<\/p>\n

Vert\u0117 Zigmantas Ardickas<\/p>\n

Versta i\u0161: Rookmaaker H. R. Modern Art and the Death of a Culture. \u2013 1970<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Buvo taip, tarsi \u0161imtme\u010dio pabaiga i\u0161 tikr\u0173j\u0173 k\u0105 nors reik\u0161t\u0173. Ankstesni\u0173 \u0161imtme\u010di\u0173 sand\u016bros, be abejo, padeda besimokantiems prisiminti pla\u010diuosius meno istorijos kont\u016brus: v\u0117lyvasis renesansas \u201eprasid\u0117jo\u201c 1500-aisiais, septynioliktojo am\u017eiaus menas (beveik tiksliai) prasid\u0117jo 1600-aisiais, rokokas daugma\u017e 1700-aisiais, o devynioliktojo am\u017eiaus menas 1800-aisiais. Bet niekas neims \u012frodin\u0117ti, jog tos am\u017ei\u0173 sand\u016bros turi koki\u0105 nors gilesn\u0119 prasm\u0119.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":386,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[12],"tags":[177,171,165],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/496"}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcomments&post=496"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/496\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":498,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/496\/revisions\/498"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/media\/386"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fmedia&parent=496"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcategories&post=496"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Ftags&post=496"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}