{"id":540,"date":"2016-05-12T16:39:03","date_gmt":"2016-05-12T13:39:03","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=540"},"modified":"2016-05-12T16:39:49","modified_gmt":"2016-05-12T13:39:49","slug":"apie-tikejimo-buti","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=540","title":{"rendered":"Apie tik\u0117jimo b\u016bt\u012f"},"content":{"rendered":"

Reformatorius Jonas Kalvinas apie tik\u0117jim\u0105, \u017einojim\u0105 ir abejon\u0119 veikale \u201eKrik\u0161\u010dioni\u0173 tik\u0117jimo pamokymas\u201c<\/strong><\/p>\n

Tik\u0117jimas kaip pa\u017einimas<\/strong><\/p>\n

Tik\u0117jim\u0105 vis\u0173 pirma galime apibr\u0117\u017eti kaip pa\u017einim\u0105<\/em>. Tai rei\u0161kia ne vien supratim\u0105, priklausant\u012f nuo aplinkybi\u0173 ir patiriam\u0105 jusl\u0117mis. \u0160is pa\u017einimas auk\u0161tesnis, ir tod\u0117l \u017emogaus dvasia, kad j\u012f pasiekt\u0173, turi pakilti auk\u0161\u010diau sav\u0119s, save pa\u010di\u0105 palikti. Taip \u017emogus pasiekia tvirt\u0105 \u012fsitikinim\u0105 tuo, ko jis negali suprasti ir kaip objekto suvokti. \u0160io \u012fsitikinimo tikrum\u0105 mes suprantame labiau nei savo supratimo sugeb\u0117jimais permatome \u017emogi\u0161kuosius daiktus. Paulius tai apra\u0161o taip: \u201eKad j\u016bs… gal\u0117tum\u0117te suvokti kartu su visais \u0161ventaisiais, koks yra plotis, ir ilgis, ir auk\u0161tis, ir gylis, ir pa\u017einti Kristaus meil\u0119, kuri pranoksta bet kok\u012f \u017einojim\u0105\u201c (Ef 3,18\u201319). \u0160iais \u017eod\u017eiais jis nor\u0117jo pasakyti, kad tikrov\u0117, kuri\u0105 tik\u0117jimu suvokia m\u016bs\u0173 protas, yra begalin\u0117 bet kuria kryptimi ir kad \u0161is pa\u017einimo b\u016bdas yra daug prana\u0161esnis u\u017e vis\u0105 supratim\u0105.
\nVis d\u0117lto visai pagr\u012fsta, kad tik\u0117jimas \u0160ventajame Ra\u0161te nuolat apibr\u0117\u017eiamas kaip pa\u017einimas. Nes Vie\u0161pats savo \u0161ventiesiems aprei\u0161k\u0117 savo valios paslapt\u012f, \u201ekuri buvo pasl\u0117pta am\u017eiams ir kartoms\u201c (Kol 1,26; 2,2). Jonas tik\u0117jim\u0105 vadina net \u017einojimu: tikintieji \u017eino, kad jie yra Dievo vaikai (1 Jn 3,2). Tai i\u0161 ties\u0173 \u017einojimas, bet protu gr\u012fstais pamokymais jis per daug nesiremia. \u017dinojimas daugiau laikosi tikrumu, atsiradusiu \u012fsitikinus dievi\u0161k\u0105ja tiesa. Tai pasakyta ir Pauliaus \u017eod\u017eiais: \u201eKolei gyvename k\u016bne, esame svetur, toli nuo Vie\u0161paties. Mes \u010dia gyvename tik\u0117jimu, o ne reg\u0117jimu\u201c (2 Kor 5,6\u20137). Jis ai\u0161kiai sako, kad tai, k\u0105 mes suprantame tik\u0117jimu, vis d\u0117lto yra giliai pasl\u0117pta nuo m\u016bs\u0173 ir m\u016bs\u0173 reg\u0117jimo. Galime tvirtai teigti, kad tik\u0117jimo pa\u017einimas remiasi daugiau \u012fsitikinimu<\/em>, o ma\u017eiau supratimu<\/em>.<\/p>\n

Tik\u0117jimas kaip tvirtas pasitik\u0117jimas<\/strong><\/p>\n

Podraug tik\u0117jimo pa\u017einim\u0105 galime pavadinti tvirtu ir tikru<\/em>. Tuo b\u016bdu stipriau i\u0161rei\u0161kiame \u012fsitikinimo pastovum\u0105. Nes tik\u0117jimui nepakanka ne\u017einojimo ir abejojan\u010dios nuomon\u0117s arba migloto ir sujaukto po\u017ei\u016brio. Jis reikalauja tokio visi\u0161ko ir tvirto tikrumo, koks atsiranda dalykus i\u0161band\u017eius ir patikrinus. Lie\u017euviu, tiesa, i\u0161pa\u017e\u012fsta visi: Dievas yra i\u0161tikimas. Ta\u010diau netik\u0117jimas gl\u016bdi labai giliai \u0161irdyje ir taip giliai yra suleid\u0119s ten savo \u0161aknis, o m\u016bs\u0173 polinkis \u012f j\u012f toks didelis, kad be ar\u0161ios kovos \u0161io \u012fsitikinimo nepasiekia n\u0117 vienas. Ypa\u010d tada, kai susiduria skirtingos nuomon\u0117s, mes visi imame abejoti ir atidengiame t\u0105 tr\u016bkum\u0105, kuris t\u016bnojo \u0161irdyje.
\nTad ne veltui \u0160ventoji Dvasia akcentuoja Dievo \u017eod\u017eio autoritet\u0105 tokiais \u0161lovingais garbinimo \u017eod\u017eiais. Ji nori pagydyti lig\u0105, kuri\u0105 k\u0105 tik apra\u0161iau, kad Dievo pa\u017eadams dovanotume visi\u0161k\u0105 tik\u0117jim\u0105. \u201eVie\u0161paties \u017eod\u017eiai tyri, lyg sidabras, grynintas lydykloje, septynis kartus valytas\u201c (Ps 12,7), \u2013 sako Dovydas. Beveik tokiais pat \u017eod\u017eiais tai patvirtina ir Saliamonas: \u201eKiekvienas Dievo \u017eodis ugnimi i\u0161m\u0117gintas\u201c (Pat 30,5). Kadangi 119 psalm\u0117 skirta beveik vien \u0161iai temai, tod\u0117l pateikti dar ir kit\u0173 \u0160ventojo Ra\u0161to viet\u0173 b\u016bt\u0173 per daug. Kiekvien\u0105 kart\u0105, kai Dievas tokiu b\u016bdu \u0161lovina savo \u017eod\u012f, jis, be kita ko, priekai\u0161tauja d\u0117l m\u016bs\u0173 netik\u0117jimo. Nes jis nesiekia nieko kito, kaip tik su \u0161aknimis i\u0161rauti pikt\u0105 abejon\u0119 i\u0161 m\u016bs\u0173 \u0161ird\u017ei\u0173.
\nNors daugelis ir naudojasi Dievo gailestingumu, bet tai daro taip, kad i\u0161 to paguodos susilaukia labai ma\u017eai. Taip yra tod\u0117l, kad jie tuo pat metu yra susipainioj\u0119 pasigail\u0117jimo vertoje baim\u0117je ir abejoja: ar Dievas man ir ateityje bus gailestingas? Dievo gerum\u0105, kuriuo mano es\u0105 visi\u0161kai \u012fsitikin\u0119, apriboja ank\u0161tais r\u0117mais. Nors jie ir tiki, kad \u0161is gerumas yra didelis ir gausus, visiems prieinamas ir paruo\u0161tas, ta\u010diau jie vis vien mano, kad lieka neai\u0161ku, ar gerumas prasiskverbs ir \u012f juos<\/em> \u2013 arba net taip: ar jie<\/em> irgi gal\u0117t\u0173 skverbtis \u012f \u0161\u012f gerum\u0105<\/em>. Tokia mintis, toks tik\u0117jimas, \u012fstrig\u0119s pusiaukel\u0117je, yra pusinis. Tod\u0117l m\u016bs\u0173 dvasi\u0105 pasitikin\u010di\u0105ja ramybe jis tik vos vos palaiko. Jis mums kelia nerim\u0105 savo svyruojan\u010diomis abejon\u0117mis.
\nVisai kitoks yra visi\u0161kas pasitik\u0117jimas<\/em>, kuris \u0160ventajame Ra\u0161te visada lydi tik\u0117jim\u0105. Jis Dievo gerum\u0105<\/em>, kuris mums yra toks akivaizdus, palieka anapus vis\u0173 abejoni\u0173<\/em>. Jei turime tok\u012f visi\u0161k\u0105 pasitik\u0117jim\u0105, tai tikrai patiriame ir jau\u010diame savyje Dievo gerumo saldyb\u0119. Tod\u0117l apa\u0161talas Paulius i\u0161 \u201etik\u0117jimo\u201c i\u0161vesdina visi\u0161k\u0105 \u201epasitik\u0117jim\u0105\u201c, \u201etikrum\u0105\u201c (fiducia)<\/em>, o i\u0161 j\u0173 \u2013 \u201edr\u0105s\u0105\u201c, \u201ery\u017eting\u0105 d\u017eiaugsmingum\u0105\u201c (audacia)<\/em>. Nes jis sako: \u201eJ\u012f tik\u0117dami, mes dr\u0105siai ir su pasitik\u0117jimu einame prie T\u0117vo\u201c (Ef 3,12). \u0160iais \u017eod\u017eiais nurodoma, kad tik\u0117jimas tikras yra tiktai tada, kai mes ramiomis \u0161irdimis dr\u012fstame pasirodyti Dievo akivaizdoje. \u0160i d\u017eiaugsminga dr\u0105sa \u2013 audacia<\/em> ateina vien i\u0161 pasitik\u0117jimo, kad Dievas yra geras ir kad jis suk\u016br\u0117 m\u016bs\u0173 i\u0161ganym\u0105. Tai yra taip tikra, kad \u201etik\u0117jimas\u201c da\u017enai pakei\u010diamas \u017eod\u017eiu \u201epasitik\u0117jimas\u201c.<\/p>\n

Taika ir tikrumas<\/strong><\/p>\n

Tik\u0117jime vis\u0173 pirma laikom\u0117s Dievo mums duot\u0173 pa\u017ead\u0173, ir ne taip, tarsi jie b\u016bt\u0173 tikri tik u\u017e m\u016bs\u0173, bet veikiau juos priimame vidujai<\/em> ir taip padarome m\u016bs\u0173 pa\u010di\u0173 nuosavybe<\/em>. I\u0161 to i\u0161auga toks pasitik\u0117jimas, kok\u012f Paulius vienoje vietoje vadina \u201etaika\u201c (Rom 5,1). \u0160i taika yra saugumas, kuris dievi\u0161kojo Teismo akivaizdoje nuramina ir d\u017eiugina m\u016bs\u0173 s\u0105\u017eines. Be \u0161io saugumo m\u016bs\u0173 s\u0105\u017ein\u0117 nei\u0161vengiamai kankinsis g\u0105sdinama ir draskoma \u2013 nebent u\u017emir\u0161tume Diev\u0105 ir save pa\u010dius ir taip tam tikr\u0105 laik\u0105 u\u017emigtume. Ta\u010diau \u0161iuo u\u017esimir\u0161imu neilgai teks m\u0117gautis, prie\u0161ingai: labai greitai mintis apie Dievo Teism\u0105 sugr\u012f\u0161 ir ims negailestingai kankinti s\u0105\u017ein\u0117.
\nViskas podraug: tikrai tikintis yra tik toks \u017emogus, kuris su tvirtu tikrumu yra \u012fsitikin\u0119s, kad Dievas yra maloningas ir jam gera linkintis T\u0117vas; toks, kuris visko laukia i\u0161 Dievo gerumo; ir toks, kuris pasitiki jam skirtais Dievo pa\u017eadais ir tod\u0117l pasitik\u0117damas, laisvas nuo abejoni\u0173, laukia palaimos. Tokius \u017emones apa\u0161talas Paulius apib\u016bdina \u017eod\u017eiais: \u201eJuk mes esame tap\u0119 Kristaus dalininkais, \u2013 tik i\u0161laikykime iki galo tvirt\u0105 pirmyk\u0161t\u012f pasitik\u0117jim\u0105\u201c (Hbr 3,14). Tik \u010dia jis mato tikr\u0105 vilt\u012f Vie\u0161pa\u010diu, kai pasitikin\u010diai did\u017eiuojamasi tapus dangaus karalyst\u0117s paveld\u0117toju. Taigi tikintysis yra tas, kuris tikras savuoju i\u0161ganymu, yra ramus ir dr\u0105sus ir kuris nepaiso mirties ir velnio. Tai \u017einome i\u0161 Pauliaus skelbiam\u0173 \u017eod\u017ei\u0173: \u201eIr a\u0161 esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaik\u0161tyst\u0117s, nei dabartis, nei ateitis, nei galyb\u0117s… nei jokie kiti k\u016briniai negal\u0117s m\u016bs\u0173 atskirti nuo Dievo meil\u0117s, kuri yra m\u016bs\u0173 Vie\u0161patyje Kristuje J\u0117zuje\u201c (Rom 8,38\u201339).
\n
\nTik\u0117jimas kovoje su pagundomis<\/strong><\/p>\n

Bet t\u016blas turb\u016bt pasakys: tai, k\u0105 mes kaip tikintieji patiriame<\/em>, yra visai kas kita! Kai \u017emon\u0117s susim\u0105sto apie dievi\u0161k\u0105j\u0105 malon\u0119, juos apninka nerimas ir \u0161ird\u012f suvirpina i\u0161g\u0105stis \u2013 tada pagundos j\u0117ga, kuri ketina suklaidinti tikin\u010di\u0173j\u0173 \u0161irdis, gali tapti nepaprastai galinga! Ir tik\u0117jimui i\u0161laikyti, atrodo, niekas nebetinka! Tod\u0117l turime d\u0117ti nema\u017eai pastang\u0173, kad i\u0161saugotume gilaus tik\u0117jimo mokym\u0105.
\nKai mokome, kad tik\u0117jimas turi b\u016bti neabejotinas ir tikras, tai tuo suprantame ne tok\u012f \u012fsitikinim\u0105, kurio daugiau nejaudina jokia abejon\u0117<\/em>, ne saugum\u0105, kuris daugiau nebebus kankinamas r\u016bpes\u010di\u0173 ir baim\u0117s. Ne, mes norime pabr\u0117\u017eti, kad tikintieji nuolat kovoja su savo pasitik\u0117jimo stoka. J\u0173 s\u0105\u017ein\u0117 nesiilsi tokioje ramyb\u0117je, kur negali b\u016bti jokios kalbos apie sukr\u0117tim\u0105. Ta\u010diau net ir tuomet, kai tikintieji kovoja su daugybe r\u016bpes\u010di\u0173 ir klausim\u0173, \u2013 mes esame tikri, kad nuo pasitik\u0117jimo Dievo gailestingumu j\u0173 neatitrauks niekas.
\nGra\u017eiausias tik\u0117jimo pavyzdys Biblijoje yra Dovydas. Pa\u017evelg\u0119 \u012f vis\u0105 jo gyvenim\u0105 pastebime, kad ir jis ne visada buvo ramaus b\u016bdo. Apie tai liudija daugelis skund\u0173, kuri\u0173 tik kelet\u0105 paliesime. Jis skund\u017eiasi smarkiu savo sielos nerimu ir tai daro ne kitaip, kaip irzdamas d\u0117l savo paties netik\u0117jimo: \u201eKod\u0117l tu tokia li\u016bdna, mano \u0161irdie? Kod\u0117l taip nerimsti kr\u016btin\u0117je? Tur\u0117k vilt\u012f Dieve!\u201c (Ps 42,5. 12; 43,5). \u0160is vidinis sukr\u0117timas, \u0161is jausmas, kad esi Dievo apleistas, tikriausiai buvo pasitik\u0117jimo stokos \u017eenklas. Dar atviresn\u012f i\u0161pa\u017einim\u0105 galime perskaityti Ps 31: \u201eNes a\u0161 skubotai tariau: \u201eEsu atskirtas nuo tavo aki\u0173\u201c (eil. 22). O kitoje vietoje skaitome, kaip jis bla\u0161kosi i\u0161sigand\u0119s, dejuodamas ir pasimet\u0119s: \u201eArgi Dievas pamir\u0161o b\u016bti maloningas ir u\u017esir\u016bstin\u0119s atsisak\u0117 b\u016bti gailestingas?\u201c (Ps 77,9). Toliau dar grie\u017e\u010diau: \u201eA\u0161 sakiau: \u201eMan skaudu, kad Auk\u0161\u010diausiojo de\u0161in\u0117 pasikeitusi\u201c (eil. 10). Dovydas \u010dia netek\u0119s vilties. Taip jis ne tik i\u0161pa\u017e\u012fsta, kad abejon\u0117 j\u012f m\u0117to \u0161en bei ten, jis net mano, jog jam neliko jokios i\u0161eities \u2013 kovoje jis jau pralaim\u0117jo. Dievas palik\u0119s j\u012f, ir jo ranka, kuri jam visuomet pad\u0117davusi, dabar stumia j\u012f \u012f pra\u017e\u016bt\u012f. Ne be pagrindo jis \u0161aukia savo sielai: \u201eNurimk, mano siela…\u201c (Ps 116,7). Dovydas pats patyr\u0117, kaip pagautas abejoni\u0173 bang\u0173 jis buvo m\u0117tomas \u012f visas puses.
\nTa\u010diau \u012fvyksta nuostabus dalykas: visuose \u0161iuose sukr\u0117timuose tikin\u010diojo \u0161ird\u012f i\u0161saugo tik\u0117jimas. Jis tikrai kaip palm\u0117 \u2013 i\u0161 po vis\u0173 na\u0161t\u0173 atsitiesia ir kyla auk\u0161tyn. Taip ir Dovydas \u2013 prispaustas abejon\u0117s na\u0161tos, pats save i\u0161peik\u0119s, nepaliauja gr\u0119\u017etis \u012f Diev\u0105. Tas, kuris grumdamasis su silpnybe ir baimindamasis ie\u0161ko prieglaudos tik\u0117jime, \u2013 tas kov\u0105 jau beveik laim\u0117jo. Tai galima pailiustruoti kad ir tokia eilute: \u201eLauk Vie\u0161paties! B\u016bk dr\u0105sus, ir jis sutvirtins tavo \u0161ird\u012f. Lauk Vie\u0161paties!\u201c (Ps 27,14). Dovydas skund\u017eiasi savo paties baime ir pakartoj\u0119s sau skirt\u0105 padr\u0105sinim\u0105 (\u201epasitik\u0117k Vie\u0161pa\u010diu!\u201c) prisipa\u017e\u012fsta, kad pats buvo palau\u017etas ne vienos pagundos. Ta\u010diau jis jokiu b\u016bdu nesitaiksto su savimi ir savo pad\u0117timi, bet atkakliai siekia pager\u0117jimo.
\nPalyginkime tok\u012f tikint\u012fj\u012f kaip Dovydas su jo \u012fp\u0117diniu karaliumi Achazu. \u010cia pasteb\u0117sime didel\u012f skirtum\u0105! Prana\u0161as Izaijas buvo pasi\u0173stas, kad \u0161iam bedieviui veidmainiui karaliui prane\u0161t\u0173 \u017eini\u0105: \u201eSteb\u0117k ir b\u016bk ramus; nebijok ir tavo \u0161irdis tenei\u0161sig\u0105sta…\u201c (Iz 7,4). O kaip elg\u0117si Achazas? Jis liko toks, koks buvo: \u201eKaraliaus… \u0161irdis taip dreb\u0117jo, kaip dreba nuo v\u0117jo mi\u0161ko med\u017eiai\u201c (Iz 7,2). Pa\u017eadas, kur\u012f i\u0161girdo, jo nepaveik\u0117 ir jis niekaip nesileido perkalbamas nuo savo baim\u0117s. Tai yra tikrasis atlygis, tikroji bausm\u0117 u\u017e netik\u0117jim\u0105: kas neie\u0161ko tik\u0117jime prieglaudos ir jam neatsiveria, tas taip baisiai dreba, kad gundomas nusigr\u0119\u017eia<\/em> nuo Dievo! Tikintieji \u2013 prie\u0161ingai: sulink\u0119 nuo pagund\u0173 na\u0161tos ir beveik prispausti prie \u017eem\u0117s, vis tiek, nors ir ne be vargo ir keblum\u0173, atsitiesia. \u017dinodami savo pa\u010di\u0173 silpnybes, jie meld\u017eiasi kartu su psalmi\u0173 k\u016br\u0117ju: \u201eNeatimk i\u0161 man\u0119s tiesos \u017eod\u017eio…\u201c (Ps 119,43).
\nKo mes galime i\u0161 viso to pasimokyti? Tikintieji kartais netenka \u017eado, tarsi j\u0173 tik\u0117jimas b\u016bt\u0173 partrenktas ant \u017eem\u0117s. Vis d\u0117lto jie nenusigr\u0119\u017eia nuo tik\u0117jimo ir nesprunka, ta\u010diau t\u0119sia savo kov\u0105. Maldose jie smarkiai prie\u0161inasi savo neveiklumui, kad per didel\u012f pakantum\u0105 patys nepasidaryt\u0173 abejingi.<\/p>\n

Kova tikin\u010diojo \u0161irdyje<\/strong><\/p>\n

Norint visa tai teisingai suprasti, reikia \u012fvertinti skirtumus tarp \u201ek\u016bno\u201c ir \u201edvasios\u201c [2]. Tikinti \u0161irdis jau\u010dia savyje \u0161ias dvi skirtingas puses: viena vertus, ji jau\u010dia, kaip teka \u0161ilta Dievo gerumo pa\u017einimo srov\u0117, antra vertus, d\u0117l nuosav\u0173 b\u0117d\u0173 kyla baim\u0117; ji remiasi Evangelijos duotais pa\u017eadais ir v\u0117lgi dreba \u017einodama savo pa\u010dios neteisum\u0105; ji labai d\u017eiaugiasi, gal\u0117dama tur\u0117ti gyvenim\u0105, bet i\u0161sig\u0105sta mirties! \u0160i \u012ftampa atsiranda d\u0117l nei\u0161vengiamo tik\u0117jimo netobulumo<\/em>. Nes per vis\u0105 savo gyvenim\u0105 mes niekada neb\u016bsime nuo savo pasitik\u0117jimo deficito ligos i\u0161gydyti, m\u016bs\u0173 tik\u0117jimas niekuomet nebus absoliutus.
\nBet jei tikin\u010diojo tikrumas visada yra persipyn\u0119s su abejone, ar turime i\u0161 to daryti i\u0161vad\u0105, kad tik\u0117jimas taip pat yra netvirtas ir neai\u0161kus, kad jis yra tik tamsus, pakrikas Dievo valios pa\u017einimas? Jokiu b\u016bdu! Nes jei m\u016bs\u0173 galvoje sukasi visokiausi\u0173 min\u010di\u0173, vien tai m\u016bs\u0173 nuo tik\u0117jimo dar neatpl\u0117\u0161ia. O jei mus nuolat kankina pasitik\u0117jimo stoka, tai d\u0117l to netik\u0117jimo bedugn\u0117 m\u016bs\u0173 dar nepraryja. B\u016bdami sukr\u0117sti, vis d\u0117lto dar netampame netikin\u010diaisiais. Kova nuolat vyksta taip, kad tik\u0117jimas galiausiai pergalingai \u012fveikia vargus ir pagundas.<\/p>\n

Silpnas tik\u0117jimas irgi yra tikras tik\u0117jimas<\/strong><\/p>\n

Svarbiausia yra \u0161tai kas: kai tik m\u016bs\u0173 \u0161irdyse atsiranda nors ma\u017eiausias tik\u0117jimo la\u0161elis, mes imame atpa\u017einti Diev\u0105 kaip \u0161veln\u0173, draugi\u0161k\u0105 ir maloning\u0105. Galb\u016bt jis mums atrodo esantis dar labai toli, bet mes \u017einome: nepatekome \u012f jokias pinkles. Dievo pa\u017einimas m\u016bs\u0173 tik\u0117jimo prad\u017eioje yra tarsi apvilktas dideliu ne\u017einojimu. Tik\u0117jimo vedami toliau, vis labiau priart\u0117jame prie Dievo ir i\u0161mokstame geriau j\u012f suprasti \u2013 Dievas tampa mums artimesnis, o m\u016bs\u0173 tik\u0117jimas sutvirt\u0117ja. Didelis ne\u017einojimas ir tir\u0161ta tamsa nekliudo m\u016bs\u0173 dvasiai jau dabar g\u0117r\u0117tis dievi\u0161kosios valios pa\u017einimu \u2013 o tik\u0117jime tai ir yra vis\u0173 svarbiausia!
\nIliustruokime tai tokiu palyginimu: ka\u017ekoks \u017emogus kalinamas vienut\u0117je ir \u0161vies\u0105 mato vien pro siaur\u0105 lang\u0105. Jis negali tiesiai pamatyti saul\u0117s, ta\u010diau tai, k\u0105 jis mato savo akimis, yra tikras \u0161viesos spindesys. Mes lygiai taip pat savo \u017eemi\u0161kame k\u016bne esame sukaustyti ir u\u017edaryti, apgaubti tamsos ir \u0161e\u0161\u0117li\u0173. Bet kai tik iki m\u016bs\u0173 prasiskverbia truputis Dievo \u0161viesos, pamatome jo gailestingum\u0105. Mes gauname tiek ap\u0161vietimo, kiek jo reikia tvirtam \u012fsitikinimui.<\/p>\n

Tik\u0117jimo silpnumas ir j\u0117ga<\/strong><\/p>\n

Abu, tiek silpnum\u0105, tiek ir tik\u0117jimo j\u0117g\u0105, apa\u0161talas Paulius ai\u0161kina \u012fvairiose vietose. \u201eM\u016bs\u0173 pa\u017einimas dalinis ir m\u016bs\u0173 prana\u0161yst\u0117s dalin\u0117s… Dabar mes regime lyg veidrodyje, m\u012fslingu pavidalu…\u201c (1 Kor 13,9. 12). \u010cia jis mums parodo, kiek ma\u017eai \u0161iame gyvenime \u017einome apie dievi\u0161k\u0105j\u0105 i\u0161mint\u012f. Paulius nori pasakyti ne vien tai, kad m\u016bs\u0173 tik\u0117jimas bus netobulas tol, kol mus sl\u0117gs nuod\u0117mingos prigimties na\u0161ta. Jis nurodo daugiau \u012f tai, kad tur\u0117dami netobul\u0105 tik\u0117jim\u0105, j\u012f privalome i\u0161lavinti mokymu. Visgi yra taip: savo \u017emogi\u0161ka vaizduote ir savo ribotumu negalime i\u0161manyti to, kas yra savyje begalinis. Tod\u0117l Paulius skelbia visai Ba\u017eny\u010diai: visiems mums, norintiems priart\u0117ti prie Dievo, ribotas pa\u017einimas yra atsitrenkimo akmuo ir kli\u016btis.
\nNet ir ma\u017eiausias tik\u0117jimo la\u0161elis leid\u017eia pamatyti tikr\u0105j\u012f Diev\u0105. Tai Paulius paliudija kitoje vietoje, pabr\u0117\u017edamas: per Evangelij\u0105 mes \u017evelgiame \u012f Dievo garb\u0119 \u201eatidengtu veidu\u201c, be jokio apdangalo, su tokia j\u0117ga, kad \u201edarom\u0117s pana\u0161\u016bs \u012f jo atvaizd\u0105\u201c (2 Kor 3,18). Kadangi m\u016bs\u0173 tamsumas toks didelis, b\u016btinai atsiranda daugyb\u0117 abejoni\u0173 ir nery\u017etingumo. Tai yra vis\u0173 pirma d\u0117l to, kad m\u016bs\u0173 \u0161irdis i\u0161 prigimties linkusi \u012f netik\u0117jim\u0105. Prie to dar prisideda nesibaigian\u010dios ir \u012fvairiausios pagundos, kaip pasiut\u0119 be paliovos mus puolan\u010dios. Pati m\u016bs\u0173 s\u0105\u017ein\u0117 yra labai prisl\u0117gta nuod\u0117mi\u0173 na\u0161tos. \u010cia ji skund\u017eiasi ir aimanuoja, \u010dia kaltina save, kit\u0105 kart\u0105 niurna patyliukais, dar kit\u0105 atvirai nir\u0161ta. Jei tik s\u0105\u017ein\u0117 suranda savyje pagrind\u0105 pykti ant Dievo, tai netik\u0117jimas i\u0161kart tuo pasinaudoja: i\u0161 \u0161i\u0173 s\u0105\u017ein\u0117s r\u016bpes\u010di\u0173 jis pasidaro \u0161ovini\u0173 ir kitoki\u0173 ginkl\u0173, kad parblok\u0161t\u0173 m\u016bs\u0173 tik\u0117jim\u0105 ant \u017eem\u0117s. Visi \u0161ie i\u0161puoliai nukreipti \u012f vien\u0105 tiksl\u0105 \u2013 priversti mus galvoti, kad Dievas ein\u0105s prie\u0161 mus ir kad jis pykst\u0105s ant m\u016bs\u0173. Galiausiai i\u0161 Dievo mes nebesitikime daugiau jokios pagalbos ir imame bijoti jo kaip mirtino prie\u0161o!
\n
\nDievo \u017eodis kaip tik\u0117jimo skydas<\/strong><\/p>\n

Nuo toki\u0173 i\u0161puoli\u0173 tik\u0117jimas ginasi Vie\u0161paties \u017eod\u017eiu<\/em>. Jei u\u017epuola pagundos ir bandoma mums parodyti, kad Dievas neva m\u016bs\u0173 piktas prie\u0161as, tai tik\u0117jimas atsiliepia: Dievas yra gailestingas net ir tada, kai mus drausmina. Jis drausmina mus i\u0161 meil\u0117s<\/em>, bet ne i\u0161 r\u016bstyb\u0117s<\/em>. Min\u010diai, kad Dievas yra ker\u0161ytojas u\u017e m\u016bs\u0173 neteisingum\u0105, tik\u0117jimas prie\u0161tarauja teigdamas, kad u\u017e visus nusi\u017eengimus yra paruo\u0161tas atleidimas. Kaip nusid\u0117j\u0117liai, turime ie\u0161koti prieglaudos vien tik Dievo gerume. Galime b\u016bti labai smarkiai puolami ir kankinami \u2013 ta\u010diau neturime leisti, kad i\u0161 rank\u0173 b\u016bt\u0173 i\u0161mu\u0161tas pasitik\u0117jimas Dievo gailestingumu. Ne, visos kovos, kurios mus kankina ir vargina, galiausiai vis tiek turi atvesti \u012f \u012fsitikinim\u0105.
\n\u012erodyti tai galima taip: tikintieji, manydami, kad jie smarkiausiai puolami Dievo ker\u0161to, vis d\u0117lto savo skunduose kreipiasi \u012f j\u012f<\/em>, ir kai jiems atrodo, kad jis apskritai net nenor\u012fs j\u0173 i\u0161klausyti, vis d\u0117lto \u0161aukiasi jo<\/em>. Ar skundai gal\u0117t\u0173 pad\u0117ti, jei i\u0161sakomi tam, i\u0161 kurio negali tik\u0117tis sulaukti beveik jokios paguodos? Tikintieji vien tik d\u0117l tik\u0117jimo kreipiasi \u012f Diev\u0105: jie tiki, kad jis turi jiems paruo\u0161\u0119s koki\u0105 nors pagalb\u0105. Tod\u0117l mokiniai \u0161auk\u0117: \u201eVie\u0161patie, gelb\u0117k, \u017e\u016bvame\u201c (Mt 8,25), \u2013 jie juk maldavo jo<\/em> pagalbos. Tada Vie\u0161pats jiems papriekai\u0161tavo d\u0117l j\u0173 ma\u017eatikyst\u0117s, bet juk u\u017e tai jis nei\u0161var\u0117 j\u0173 i\u0161 savo b\u016brio. Jis nepalaik\u0117 j\u0173 netikin\u010diais, bet ragino atmesti netik\u0117jim\u0105.
\nMes dar kart\u0105 akcentuojame tai, k\u0105 jau anks\u010diau min\u0117jome. Tik\u0117jimo \u0161aknis nebus i\u0161rauta i\u0161 tikin\u010dios \u0161irdies. Nors ji atrodyt\u0173 labai pa\u017eeista \u2013 giliai viduje ji i\u0161lieka tvirta. Tik\u0117jimo \u0161viesa nebus taip stipriai u\u017etemdyta arba u\u017egesinta, kad nustot\u0173 \u017eib\u0117ti po pelenais. Tai rodo, kad Dievo \u017eodis, kaip nepragai\u0161tanti s\u0117kla, i\u0161augina ypating\u0105 vaisi\u0173, kurio at\u017eala niekad visi\u0161kai nenud\u017eius ir nesunyks. \u017dinoma, tikintieji turi pakankamai prie\u017eas\u010di\u0173 abejoti, jei jie jau\u010dia tariamai naikinan\u010di\u0105 Dievo rank\u0105. Ta\u010diau Jobo viltis siekia taip toli, kad Vie\u0161pa\u010diu jis pasitik\u0117t\u0173 net tada, jeigu jis Job\u0105 ir nu\u017eudyt\u0173! (Job 13,15).
\nI\u0161 ties\u0173 taip ir yra: netik\u0117jimas valdo ne<\/em> i\u0161 vidaus<\/em>, ne tikin\u010diojo \u0161irdyje, bet griebia j\u012f i\u0161 i\u0161or\u0117s<\/em>. Jis gali j\u012f u\u017epulti, savo str\u0117l\u0117mis su\u017eeisti, bet ne mirtinai. Nes tik\u0117jimas, kaip sako Paulius, yra m\u016bs\u0173 skydas (Ef 6,16). Jeigu prisidengiame juo nuo prie\u0161o \u0161\u016bvi\u0173, jis atrems j\u0173 smarkum\u0105 \u2013 galb\u016bt pavienis \u0161\u016bvis dar pataikys, bet gr\u0117sm\u0117s m\u016bs\u0173 gyvybei nesukels. Galiausiai \u012fsivaizduokime tikint\u012fj\u012f kaip stipriai \u012fsitvirtinus\u012f kar\u012f. Smarkaus puolimo spaud\u017eiamas jis praranda tvirtas pozicijas ir turi \u0161iek tiek atsitraukti. Taip ir su tik\u0117jimu. Be to, kario skydas nuo stipraus sm\u016bgio gali \u012ftr\u016bkti, bet ne tiek, kad subyr\u0117t\u0173, \u2013 taip atsitinka, kai su\u017eeid\u017eiamas tik\u0117jimas.
\nTikinti \u0161irdis kartu su Dovydu gali tarti: \u201eNors ei\u010diau per mirties \u0161e\u0161\u0117lio sl\u0117n\u012f, nebijosiu pikto, nes Tu su manimi\u201c (Ps 23,4). I\u0161 ties\u0173 baisu vaik\u0161\u010dioti mirties tamsyb\u0117se. Suprantama, tikintieji i\u0161sig\u0105sta ir tod\u0117l turi b\u016bti stiprinami. Vir\u0161\u0173 paima mintis, kad \u0161alia yra Dievas, kuris r\u016bpinasi j\u0173 i\u0161ganymu. Taip gilus, u\u017etikrintas tik\u0117jimas \u012fveiks baim\u0119. Augustinas sak\u0117: \u201eVelnias nor\u0117damas gali mus akmenimis apsvaidyti, bet jis vis tiek bus nugal\u0117tas, nes nevaldo \u0161irdies, kurioje gyvena tik\u0117jimas!\u201c
\nTaigi galima padaryti i\u0161vad\u0105, kad tikintieji i\u0161 kiekvienos kovos i\u0161eina sveiki. Greitai jie v\u0117l b\u016bna pasiruo\u0161\u0119 su naujomis j\u0117gomis stoti \u012f m\u016b\u0161io lauk\u0105. Tokiu b\u016bdu i\u0161sipildo tai, apie k\u0105 Jonas ra\u0161o savo Pirmajame lai\u0161ke: \u201e\u0160tai pergal\u0117, nugalinti pasaul\u012f: m\u016bs\u0173 tik\u0117jimas\u201c (1 Jn 5,4). Tik\u0117jimas tur\u0117t\u0173 nugal\u0117ti ne vien atskirose kovose, bet \u012fveikti vis\u0105 pasaul\u012f \u2013 tegul ir i\u0161 vis\u0173 pusi\u0173 b\u016bt\u0173 puolamas t\u016bkstan\u010diais b\u016bd\u0173.<\/p>\n

Perdirbo ir sutrumpino Holger Lahayne<\/p>\n

Vert\u0117 Julius Norvila<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Tik\u0117jim\u0105 vis\u0173 pirma galime apibr\u0117\u017eti kaip pa\u017einim\u0105. Tai rei\u0161kia ne vien supratim\u0105, priklausant\u012f nuo aplinkybi\u0173 ir patiriam\u0105 jusl\u0117mis. \u0160is pa\u017einimas auk\u0161tesnis, ir tod\u0117l \u017emogaus dvasia, kad j\u012f pasiekt\u0173, turi pakilti auk\u0161\u010diau sav\u0119s, save pa\u010di\u0105 palikti. Taip \u017emogus pasiekia tvirt\u0105 \u012fsitikinim\u0105 tuo, ko jis negali suprasti ir kaip objekto suvokti.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":539,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[14],"tags":[32,137,172],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/540"}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcomments&post=540"}],"version-history":[{"count":4,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/540\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":544,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/540\/revisions\/544"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/media\/539"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fmedia&parent=540"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcategories&post=540"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Ftags&post=540"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}