{"id":615,"date":"2016-05-12T17:32:32","date_gmt":"2016-05-12T14:32:32","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=615"},"modified":"2016-05-12T17:33:30","modified_gmt":"2016-05-12T14:33:30","slug":"senajam-testamentui-taikoma-biblijos-kritika","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=615","title":{"rendered":"Senajam Testamentui taikoma Biblijos kritika"},"content":{"rendered":"

W. J. Glashouwer<\/em><\/p>\n

Kas yra Biblijos kritika?<\/strong><\/p>\n

Bendr\u0105ja prasme Biblijos kritika<\/em> yra tiesiog mokslas, nagrin\u0117jantis pirminio Biblijos teksto kilm\u0119 ir \u0161iandienin\u0119 b\u016bkl\u0119. \u010cia turime atskirti dvi s\u0105vokas: \u017eemesnioji kritika<\/em>, arba teksto kritika, kuri nustatin\u0117ja tikruosius pradinio Biblijos teksto \u017eod\u017eius \u2013 mokslas i\u0161 ties\u0173 naudingas; ir auk\u0161tesnioji kritika<\/em>, trumpiau \u2013 Biblijos kritika (siauresni\u0105ja prasme), kuri analizuoja teksto turin\u012f \u012fvairi\u0173 Biblijos knyg\u0173 esm\u0117s, formos ir tem\u0173 pagrindu. Be to, ji atsi\u017evelgia \u012f autori\u0173 gyvenimo ir k\u016brybos aplinkybes ir knyg\u0173 adresatus. Temos, kuriomis u\u017esiima \u0161i Biblijos kritika \u2013 tai \u012fvairi\u0173 ra\u0161t\u0173, sudaran\u010di\u0173 Biblij\u0105, tik\u0117tinumo, tikrumo, integralumo ir literat\u016brin\u0117s formos klausimai. Tokia studija gal\u0117t\u0173 i\u0161saugoti tam tikr\u0105 objektyvum\u0105, bet Dievo \u017eod\u017eio nuvertinimas ir abejojimas \u012fkv\u0117pimu, ties\u0105 sakant, tegali vesti prie klaidingos i\u0161vados. Tai ai\u0161kiai \u012frod\u0117 ir istorija. Kai tik atsirado Biblijos knygos, atsirado ir \u0160ventojo Ra\u0161to turinio bei apimties kritika: pavyzd\u017eiui, prisiminkim sadukiej\u0173 ir samarie\u010di\u0173, o v\u0117liau Markiono atlikt\u0105 kanono siaurinim\u0105. Julianas Atskal\u016bnas IV a. pareng\u0117 savoti\u0161k\u0105 evoliucionistin\u0119 Kristaus mokymo raidos istorij\u0105. Kai gin\u010das d\u0117l kanono galiausiai baig\u0117si ir kanonas buvo galutinai nustatytas, \u012fsipliesk\u0117 naujas gin\u010das d\u0117l klausimo, kas gi \u0161iame kanone esminga, o kas ne\u012ftikinama arba nesvarbu. Dabar imta kalb\u0117ti nebe apie apimt\u012f, o apie (istorin\u012f ir dogmin\u012f) kanono autoritet\u0105.
\n\u0160iame trumpame darbe, deja, galime tik pavir\u0161utini\u0161kai susipa\u017einti su Senojo Testamento Biblijos kritikos istorija. Moderni\u0105 literat\u016brin\u0119 kritik\u0105 pirmasis prad\u0117jo Karl\u0161tatas (Karlstadt, 1520), kuris, be kita ko, neig\u0117, kad Moz\u0117 yra Penkiaknyg\u0117s autorius. A. Masijus (1574) pirm\u0105kart pasak\u0117, kad Biblijos knygos gal\u0117jo b\u016bti sudarytos i\u0161 keli\u0173 dali\u0173 ir suredaguotos. Greta \u0161io ir kit\u0173 Romos autori\u0173 matome humanistin\u0119 linij\u0105 (atstovaujam\u0105 Hugo Grocijaus), kuri pabr\u0117\u017e\u0117 istorin\u012f kontekst\u0105 ir ie\u0161kojo paraleli\u0173 su pagoni\u0161komis kult\u016bromis bei religijomis (taip pat J. Lightfootas ir J. J. Wettstein). \u0160i\u0105 linij\u0105 toliau t\u0119s\u0117 angl\u0173 deistai ir kiti, kurie neig\u0117, kad Biblija kaip Dievo \u017eodis yra \u012fkv\u0117pta (T. Hobsas, I. Pereras, B. Spinoza, R. Simonas; XVII a. 2-oji pus\u0117). Ir visada viena pagrindini\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173 buvo Penkiaknyg\u0117s kritika Moz\u0117s autoryst\u0117s at\u017evilgiu.
\n\u0160i Penkiaknyg\u0117s kritika XVIII a. prad\u017eioje pirmiausia ved\u0117 prie \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos<\/em>. Pirmasis, kanone band\u0119s i\u0161skirti \u012fvairius \u0161altinius (t. y. skirtingus veikalus, kurie tik v\u0117liau buvo sud\u0117ti \u012f skirtingas Biblijos knygas), buvo H. B. Witteris, 1711). Jis Prad\u017eios knygos 1\u20133 skyriuose man\u0117 atpa\u017ein\u0119s du \u0161altinius, kuriuos atseit \u017eym\u0117jo skirtingai vartojamas Dievo vardas. J. Astrucas (1753) Prad\u017eios knygoje man\u0117 gal\u012fs atpa\u017einti net tris \u0161altinius, kurie buvo sudaryti Moz\u0117s ir v\u0117liau tur\u0117jo visi\u0161kai susilydyti \u012f dabartin\u0119 Prad\u017eios knyg\u0105. Astriukas kaip ir Viteris pirmiausia nurod\u0117 skirtingus Dievo vardus Prad\u017eios knygoje \u2013 tai es\u0105s \u0161altini\u0173 skirtingumo \u017eenklas. \u0160is supratimas pagrind\u0117 \u0161altini\u0173 atskyrimo teorij\u0105, kurios nauj\u0105 linij\u0105 stipriai br\u0117\u017e\u0117 J. G. Eichhornas (1780\u2013 1783). Taigi jis pirm\u0105kart pavartojo s\u0105vok\u0105 auk\u0161tesnioji kritika<\/em> ir yra vadinamas Senojo Testamento kritikos t\u0117vu. Jis Prad\u017eios knyg\u0105 dalija \u012f jahvistin\u0119<\/em> (J), \u0161altin\u012f, kuris vartojo Jahv\u0117s vard\u0105, ir elohistin\u0119<\/em> (E), vartojusi\u0105 Elohimo (Dievo) vard\u0105. Jis \u012fved\u0117 ir naujus kriterijus, kaip kad lygiagre\u010dios istorijos ir dublikatai <\/em>(pavyzd\u017eiui, \u201edvi istorijos\u201c tvano istorijoje).
\n\u0160ie subjektyv\u016bs kriterijai greta \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos netrukus atved\u0117 prie fragment\u0173 teorijos<\/em>, kuri Prad\u017eios knygoje \u201eatrado\u201c daugyb\u0119 \u0161altini\u0173 (K. D. Ilgenas, A.Gedas, J. Fateris; apie 1800 m.). Prie \u0161ios grup\u0117s priklauso ir \u017einomas teologas V. M. L. de Wette, kuris dar ir vis\u0105 Izraelio religijos istorij\u0105 traktavo grie\u017etai evoliucionisti\u0161kai ir pristat\u0117 visi\u0161kai nauj\u0105 \u0161altin\u012f D (nuo Deuteronomium \u2013 Pakartoto \u012estatymo knygos; jis es\u0105s i\u0161 VII a. pr. Kr. pabaigos), kad paai\u0161kint\u0173 Pakartoto \u012estatymo knygos kilm\u0119.
\nH. Ewaldas (1823) fragment\u0173 teorij\u0105 atmet\u0117 ir pakeit\u0117 j\u0105 papildym\u0173 teorija<\/em>, kur jis r\u0117m\u0117si elohistiniu \u201epagrindiniu ra\u0161tu\u201c, es\u0105 pama\u017eu papildytu v\u0117lesni\u0173 \u0161altini\u0173 dalimis. 1840 m. jis \u0161i\u0105 teorij\u0105 i\u0161vyst\u0117 \u012f kristalizacijos teorij\u0105<\/em>, kurioje r\u0117m\u0117si tuo, kad neva visi autoriai, vienas po kito \u012fne\u0161\u0119 savo dal\u012f \u012f \u0161i\u0105 Moz\u0117s knyg\u0105, sykiu pertvarkydav\u0119 vis\u0105 disponuojam\u0105 med\u017eiag\u0105.<\/p>\n

\u0160altini\u0173 atskyrimo teorija<\/strong><\/p>\n

1853 m. H. Hupveldtui pavyko didysis persilau\u017eimas. Jis pad\u0117jo pamatus moderniajai \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijai tvirtindamas, kad jahvistin\u0117 dalis (J) Prad\u017eios knygoje n\u0117ra papildymas, ir i\u0161 prad\u017ei\u0173 sudar\u0117 charaktering\u0105 rankra\u0161t\u012f; be to, jis man\u0117, kad elohistinis \u201epagrindinis ra\u0161tas\u201c (E) yra ne vienas, o dviej\u0173 ra\u0161t\u0173 (E1 ir E2) monta\u017eas; kad \u0161ie trys dokumentai reng\u0117jo sud\u0117ti \u012f \u0161iandienines penkias Moz\u0117s knygas; ir pagaliau tai, kad D (=Deuteronomist, Pakartoto \u012estatymo knygos \u0161altinis) i\u0161 ties\u0173 kil\u0119s i\u0161 visai kito \u0161altinio. E1 \u0161altinis v\u0117liau buvo pavadintas P (=Priesterkodex, kunig\u0173 kodeksu), o E2 liko E. Hupveldto nuomone, chronologin\u0117 t\u0173 keturi\u0173 \u0161altini\u0173 atsiradimo tvarka tokia: P-E-J-D. Tuo suabejojo E. Reussas ir didysis jo mokinys K. H. Grafas (1866); jie man\u0117, kad P yra v\u0117liausias dokumentas. \u0160i\u0105 nuomon\u0119 par\u0117m\u0117 olandas A. Kuenenas (1869), ir buvo nustatyta tokia 4 \u0161altini\u0173 eil\u0117s tvarka: JEDP.
\nKuenenui pirmiausia r\u016bp\u0117jo evoliucionistin\u0117 Izraelio istorijos rekonstrukcija. \u010cia juo pasek\u0117 ir svarbiausias \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos atstovas J. Wellhausenas (1876\u20131878). Pastarasis neprid\u0117jo nauj\u0173 element\u0173, bet patikrino ir \u012fsp\u016bdingai suformulavo Grafo ir Kueneno teorij\u0105 bei suteik\u0117 jai klasikin\u0119 form\u0105, kuria ji \u017eaibi\u0161kai u\u017ekariavo Europos, o v\u0117liau ir Amerikos Senojo Testamento studijas. J jis \u201edatavo\u201c apie 850 m. pr. Kr., o E \u2013 apie 750 m. pr. Kr.; ma\u017edaug 650 m. pr. Kr. i\u0161 j\u0173 tur\u0117jusi b\u016bti sudaryta ri\u0161li istorija: JE. Atgimimo metu, Jo\u0161ijui valdant (621 m. pr. Kr.), tur\u0117jusi b\u016bti sudaryta D (plg. 2 Krn 34, 14\u201333) ir galiausiai laiku tarp Ezechielio ir Ezros pama\u017eu i\u0161sirutuliojo P.
\nJau \u0161ioje m\u016bs\u0173 tyrin\u0117jimo stadijoje atskleid\u017eiame kelis \u012fsid\u0117m\u0117tinus prie\u0161taravimus. Skirtingas Dievo vardas tur\u0117j\u0119s nurodyti skirtingus \u0161altinius (Astrucas, Eichhornas): ta\u010diau esama skirting\u0173 \u0161altini\u0173 su tuo pa\u010diu Dievo vardu, b\u016btent P ir E (Hupveldtas), tuo tarpu tematika, stiliumi ir \u017eodynu E ma\u017eai tesiskiria nuo J. \u017dinoma, J yra v\u0117lesnis negu E (taip teigia visi kritikai, i\u0161skyrus Graf\u0105), nes Jahv\u0117 yra v\u0117lesnis Dievo vardas negu Elohimas; bet ne, J i\u0161 tikr\u0173j\u0173 senesnis negu E, \u2013 sako Kuenenas ir Welhausenas. P es\u0105s elohistinis daugiausia besiskiri\u0105s nuo J tematika ir stiliumi \u0161altinis, taigi P tur\u0117t\u0173 b\u016bti seniausias dokumentas \u2013 taip sako senesnieji kritikai; bet ne, P es\u0105s v\u0117liausias i\u0161 vis\u0173, nes tai geriau dera evoliuciniam mokymui apie \u017eyd\u0173 pamaldumo raid\u0105 nuo primityvaus politeizmo (daugelio diev\u0173 garbinimo) iki kunig\u0173 \u012fvaldyto monoteizmo (mokymo apie vien\u0105 Diev\u0105). Dar XIX a. \u0161iuos abstrak\u010dius protavimus atmet\u0117 V. H. Greenas (1895\u20131896). Jis atskleid\u0117, kaip menkai \u0161altini\u0173 atskyrimo teorija atitinka faktinius Biblijos duomenis. Ta\u010diau \u0161altini\u0173 atskyrimo teorija jau buvo u\u017esikariavusi labai tvirt\u0105 pad\u0117t\u012f; angli\u0161kai kalban\u010diose \u0161alyse j\u0105 labai i\u0161populiarino V. R. Smithas, S. R. Driveris ir K. A. Briggsas, nors nuolat b\u016bdavo imamasi ribot\u0173 tos teorijos papildym\u0173 ir pakeitim\u0173. K. Budde ir R. Smendas (1912) J padalijo \u012f du \u0161altinius: J1 ir J2. V. Eichrodtas (1916) ir G. Eissfeldtas (1922) J i\u0161skyr\u0117 pasaulie\u010di\u0173 \u0161altin\u012f<\/em>(Laien, L), kai kur sutampant\u012f su J1, tur\u0117jus\u012f atsirasti Elijo laikais ir \u201epatekti\u201c dar ir \u012f Teis\u0117j\u0173 bei Samuelio knygas. \u0160is L \u0161iek tiek pana\u0161us \u012f K, kenitin\u012f \u0161altin\u012f (nuo \u201eKenio\u201c), kur\u012f i\u0161skyr\u0117 J. Morgensternas (1927), o R. H. Pfeiferis (1941) pasirod\u0117 su S dokumentu (nuo \u201eSeyro\u201c), kuris, jo nuomone, buvo ir J, ir E Prad\u017eios knygos dalyse. Taip \u017einoma schema JEDP dar buvo papildyta L, K ir S, ta\u010diau sulauk\u0117 tik menko pripa\u017einimo.
\nTaigi XX a. teologai \u0161altini\u0173 atskyrimo teorij\u0105 link\u0119 visai arba i\u0161 dalies pakeisti esmingai radikaliomis teorijomis. Dalis diskusijos tur\u0117jo s\u0105saj\u0173 su D dokumentu. R. H. Kenethas (1920) ir G. H\u00f6lscheris (1922) D laik\u0117 daug v\u0117lesniu negu Jo\u0161ijo laik\u0173 ir tod\u0117l pri\u0117jo prie nuomon\u0117s, kad \u012fstatym\u0173 knyga, tuomet rasta \u0161ventykloje, negal\u0117jo b\u016bti Deuteronomium. Ta\u010diau M. Kegelis (1919), A. K. Welchas (1924) ir E. Robertsonas (1936\u20131944) tvirtai laik\u0117si po\u017ei\u016brio, kad D yra daug senesnis negu Jo\u0161ijo laikai. Dar a\u0161tresn\u0117 buvo M. L\u00f6hro (1924) kritika, kuris u\u017egin\u010dijo \u0161altinio P esamum\u0105 ir man\u0117, kad Penkiaknyg\u0119 sudar\u0117 Ezras remdamasis \u012fvairia ra\u0161ytine med\u017eiaga, kuri negalinti b\u016bti tapatinama su J bei E ir pana\u0161iomis dalimis. Taip ir P. Volzas bei V. Rudolphas (1933) atmet\u0117 \u0161altin\u012f E ir gr\u012f\u017eo prie savoti\u0161kos papildym\u0173 teorijos<\/em>.<\/p>\n

Alternatyvios radikalios teorijos<\/strong><\/p>\n

Toliausiai su savo kritika pa\u017eeng\u0117 teologai, \u012fk\u016br\u0119 i\u0161 esm\u0117s visai naujas Penkiaknyg\u0117s kritikos mokyklas. Taip greta \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos vis\u0173 pirma atsirado formos istorijos <\/em>ir oraltradicionistai<\/em> (Upsalos mokykla). Formos istorijos pagrind\u0117jai buvo H. Gunkelis (apie 1900) ir H. Gressmannas (apie 1920). Ir j\u0173 mokykla mok\u0117, kad Penkiaknyg\u0117 buvo sudarymo (kompiliacijos) produktas, o apie seniausias fazes n\u0117ra k\u0105 sakyti. Ji atmet\u0117 JEDP \u0161altinius (\u201etvirtai nustatytus\u201c ra\u0161ytinius dokumentus!) ir man\u0117, kad daugi\u0173 daugiausia galima bandyti Penkiaknyg\u0117je atpa\u017einti \u017eodin\u012f perdavim\u0105, i\u0161 kurio es\u0105 kildinami ra\u0161tai. Tod\u0117l reiki\u0105 skirti tam tikrus \u201e\u017eanrus\u201c: literat\u016brinius \u017eanrus<\/em>, kuri\u0173 kiekvienas savaime nurodo b\u016bding\u0105 \u201eviet\u0105 gyvenime\u201c (gyvenimo situacij\u0105). D\u0117l to viena svarbiausi\u0173 pagalbini\u0173 priemoni\u0173 buvo istorinis religijos tyrimas<\/em>, kuris atsigr\u0119\u017e\u0117 \u012f lygiagre\u010dias sen\u0173j\u0173 Izraelio kaimynini\u0173 taut\u0173 religijos formas ir literat\u016br\u0105, vis\u0173 pirma \u012f egiptie\u010di\u0173 ir Mesopotamijos, kur \u201e\u017eanrai\u201c ir \u201evieta gyvenime\u201c buvo ai\u0161kiau atskiriami. Taip \u0161iuo po\u017ei\u016briu Prad\u017eios knyga i\u0161 ties\u0173 tur\u0117jo b\u016bti rinkinys \u201elegend\u0173\u201c, perduot\u0173 pakitusia \u017eodine forma ir tur\u0117jusi\u0173 b\u016bti u\u017era\u0161yt\u0173 tik prie\u0161 pat Babilonijos nelaisv\u0119 arba tuoj po jos. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 Gunkelis mums padar\u0117 didel\u0119 paslaug\u0105, nes ai\u0161kiai parod\u0117 \u0161altini\u0173 teorijos nepagr\u012fstum\u0105 ir dirbtinum\u0105. Deja, jo paties teorija buvo dar blogesn\u0117; b\u016btent, kaip dar matysim, ji buvo grubus senos ir auk\u0161tos Izraelio literat\u016brin\u0117s kult\u016bros nepaisymas.
\nV\u0117lesnysis antikin\u0117s ra\u0161tijos ir literat\u016bros pa\u017einimas pad\u0117jo i\u0161 esm\u0117s taikliai atsiskaityti su formos istorija. Tas pats tinka ir Upsalos mokyklos oraltradicionistams, kurie taip pat radikaliai atmet\u0117 \u0161altini\u0173 atskyrimo teorij\u0105 ir dar labiau negu Gunkelis ir formos kritikai pabr\u0117\u017e\u0117 \u017eodinio perdavimo svarb\u0105. Kai kurie net tvirtino, kad buvo kalbama apie istorin\u0117s med\u017eiagos perdavim\u0105, es\u0105 \u017eodinis perdavimas antikos Rytuose buvo svarbesnis negu ra\u0161ymas. Anot j\u0173, tur\u0117tume ie\u0161koti ne u\u017era\u0161yt\u0173 \u0161altini\u0173, o oralini\u0173 tradicij\u0173 (\u201e\u017eodini\u0173 perdavim\u0173\u201c) vienet\u0173, \u201etradicijos rat\u0173\u201c ir \u012fvairi\u0173 \u201emokykl\u0173\u201c \u0161i\u0173 rat\u0173 ribose. \u0160i\u0105 linij\u0105 pirmiausia palaik\u0117 J. Pedersenas (1931), o pareng\u0117 L. Engnellis (1954) i\u0161 Upsalos. Med\u017eiag\u0105 jie taip pat steng\u0117si padalyti \u012f literat\u016brinius \u201e\u017eanrus\u201c ir pabr\u0117\u017e\u0117 \u201evietos gyvenime\u201c svarb\u0105. Engnelis skyr\u0117 du fundamentalius Penkiaknyg\u0117s perdavimo \u0161altinius: vienas es\u0105 t\u0119siasi nuo Prad\u017eios iki Skai\u010di\u0173 knygos ir nurodo kunigi\u0161k\u0105 mokykl\u0105<\/em> (tod\u0117l \u201eP\u201c nuo \u017e. \u201ePriester\u201c); kitas t\u0119siasi nuo Pakartoto \u012estatymo knygos iki 2 Karali\u0173 \u2013 deuteronomin\u0117 mokykla <\/em>(tod\u0117l \u201eD\u201c). Pastarasis es\u0105s kito stiliaus ir turi rodyti \u012f \u201etradicionalist\u0173\u201c D rat\u0105. P es\u0105 kil\u0119s i\u0161 Judos, o D labiau nurod\u0105s \u0161iaurin\u0117s de\u0161imties gimini\u0173 karalyst\u0117s krypt\u012f. \u010cia es\u0105 svarbu, kad esama \u012fvairi\u0173 kultinio pob\u016bd\u017eio legend\u0173 grupi\u0173, taigi susijusi\u0173 su \u012fvairiomis \u0161ventenyb\u0117mis. \u0160i\u0105 kultin\u0119 \u012fvairi\u0173 perdavimo mokykl\u0173 reik\u0161m\u0119 stipriai pabr\u0117\u017e\u0117 dar S. Mowinckelis (1930).
\n\u0160io vienpusio kulto (pamald\u0173) pabr\u0117\u017eimo kritika ateina i\u0161 Leipcigo mokyklos, kuri remiasi A. Alto (1929) darbu. Jis dar rafinuo\u010diau steng\u0117si surasti \u012fvairi\u0173 \u201ekategorij\u0173\u201c (\u017eanr\u0173) \u201evietas gyvenime\u201c. \u0160iai kryp\u010diai pirmiausia priklauso M. Nothas ir G. von Radas, i\u0161 kuri\u0173 ypa\u010d pastarasis labiau pabr\u0117\u017eia teologin\u012f negu istorin\u012f Senojo Testamento turin\u012f. Lygiagre\u010diai su Naujojo Testamento kritikos raida istorinis kritinis metodas (kaip \u0161altini\u0173 atskyrimo teorija ir formos istorija) \u0161iek tiek nustumiama \u012f \u0161al\u012f. Taip i\u0161laisvinama daugiau erdv\u0117s teologinei egzegezei, kuri stengiasi prasiskverbti iki branduolio, iki turinio, iki \u201edalyko\u201c, iki \u201ekerigmos\u201c (\u017einios, prane\u0161imo, pamokslo). Pirmiausia kalbama apie senojo Izraelio liudijimus ir prane\u0161imus, apie kerigminius perdavimo tikslus. \u0160i\u0105 id\u0117j\u0105, be kit\u0173, i\u0161vyst\u0117 V. Pannenbergas (1961) ir jo mokykla. Knygos formos istorijoje (tariamoje) dabar ie\u0161koma ir \u201eteologinio impulso\u201c, kuris pirmiausia ir ved\u0117 prie knygos atsiradimo ir sudarymo. Tokie vyrai kaip Nothas ir von Radas, taip pat W. Zimmerlis ir H. W. Wolffas suk\u016br\u0117 naujos r\u016b\u0161ies Senojo Testamento hermeneutik\u0105 (ai\u0161kinimo moksl\u0105), \u2013 savoti\u0161k\u0105 filosofij\u0105 ir dogmatik\u0105, kuri u\u017esiima galima senojo Izraelio \u017eod\u017eio reik\u0161me dabartinei m\u016bs\u0173 situacijai.
\n\u017dvelgdami \u012f \u0161iandienin\u0119 situacij\u0105, galime konstatuoti, kad Vokietijoje paprastai siekiama savoti\u0161ko ry\u0161io tarp \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos ir formos istorijos (pradedant O. Eisfeltu, 1934). Skandinavijos \u0161alyse vyraujan\u010dios yra formos istorija ir tradicijos istorija. O anglosaks\u0173 \u0161alyse populiariausia teb\u0117ra \u0161altini\u0173 atskyrimo teorija, nepaisant fakto, kad teolog\u0173 kartos sugriov\u0117 \u0161ios teorijos atramas \u2013 tik tam, kad paskui sugalvot\u0173 dar ne\u012ftikinamesnes teorijas, pavyzd\u017eiui, kad izraelitai savo po\u017ei\u016brius ir istorijas ra\u0161tu i\u0161d\u0117st\u0117 tik apie 500 m. pr. Kr. Vargu ar galima i\u0161galvoti tvirtinim\u0105, kuris labiau prie\u0161taraut\u0173 did\u017eiul\u0117s apimties faktinei med\u017eiagai, kaip \u0161is…<\/p>\n

\u0160altini\u0173 atskyrimo teorijos pagrindai<\/strong><\/p>\n

Dabar mums laikas artimiau susipa\u017einti su Biblijos kritikos argumentais ir j\u0173 paneigimu. J\u0173 metodai taikomi visam Senajam Testamentui, bet pirmiausia Penkiaknygei, tod\u0117l jai ir skiriame ypating\u0105 d\u0117mes\u012f. Pirmiausia norime pakalb\u0117ti apie \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos pamat\u0105 ir netobulum\u0105; po to savaime pereisime prie abejoni\u0173 d\u0117l \u201eformos ir tradicijos istorijos\u201c. Leiskite atid\u017eiau pa\u017evelgti \u012f (Eisfelto nuomone) keturis svarbiausius \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos pamatus.<\/p>\n

1. Dievo vardo pasikeitimas (Elohimas ir Jahv\u0117)<\/strong><\/em>
\nKaip jau mat\u0117me, tai buvo pirmasis argumentas, pavartotas \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos naudai; vadovautasi tuo, kad es\u0105 Prad\u017eios knygos pagrindu imti skirtingi \u0161altiniai, kuri\u0173 kiekvienas teik\u0117 pirmenyb\u0119 vienam i\u0161 dviej\u0173 Dievo vard\u0173. \u0160is argumentas atmestinas d\u0117l \u0161tai koki\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173:
\nA. Lygiai toks pat vard\u0173 pasikeitimas pasitaiko Korane, kur niekas neabejoja autoryst\u0117s vienove. T\u0105 pat\u012f rei\u0161kin\u012f randame daugelyje antikos veikal\u0173, ir b\u016bt\u0173 labai keista, jei senieji hebraji\u0161ki \u0161altiniai nuolat vartot\u0173 tik vien\u0105 Dievo vard\u0105.
\nB. Dalijimas \u012f skirtingus \u0161alti-nius Dievo vard\u0173 pagrindu yra toks dirbtinis, kad kritikai da\u017enai negal\u0117jo nuosekliai pagr\u012fsti \u0161io argumento; taigi Elohimas pasitaiko tokiuose J tekstuose: Pr 3,1\u20135; 31,50; 33,5.11, o Jahv\u0117 tokiuose E tekstuose: Pr 21,33; 22,11.14; 28,17\u201322. Tokias problemas kritikai paprastai suver\u010dia \u201eredaktoriui\u201c, kuris grei\u010diausiai buv\u0119s ne itin protingas.
\nC. Tarp masoretinio teksto ir Septuagintos esama daugyb\u0117s Dievo vard\u0173 buvimo skirtum\u0173. Ta\u010diau \u201e\u0161altini\u0173 atskyr\u0117jai\u201c nuolat vadovaujasi masoret\u0173 tekstu, tarsi tik j\u0173 tekstas b\u016bt\u0173 neklaidingai perdav\u0119s Dievo vardus. \u0160iek tiek keista to sulaukti i\u0161 teolog\u0173, kurie t\u0105 tekst\u0105 visais at\u017evilgiais laiko netobulu…
\nD. Kaip v\u0117liau pripa\u017eino net daugelis kritik\u0173, skirting\u0173 Dievo vard\u0173 vartojim\u0105 tekste galima vykusiai (taikliai) paai\u0161kinti kontekstu. Elohimas nurodo Diev\u0105 kaip visagal\u012f visatos K\u016br\u0117j\u0105 ir gamtos bei \u017emogaus Vie\u0161pat\u012f; tuo tarpu Jahv\u0117 yra sandoros Dievo vardas, kuris vartojamas tada, kai tekste kalbama apie artimus Dievo ir \u017emogaus santykius.<\/p>\n

2. Tariamieji dublikatai ir lygiagre\u010dios istorijos<\/strong><\/em>
\nTai beveik nuo prad\u017ei\u0173 buvo vienas da\u017eniausiai vartojam\u0173 argument\u0173. Prad\u017eios knygos 1 ir 2 skyriuose \u201ematyta\u201c dvi skirtingas suk\u016brimo istorijas, o 6\u20138 skyriuose \u2013 dvi susikertan\u010dias (prane\u0161imas apie tvan\u0105). Tod\u0117l \u0161ios skirtingos istorijos es\u0105 kilusios i\u0161 skirting\u0173 \u0161altini\u0173, o \u0161iandienin\u0117se Biblijos knygose sudarytoj\u0173 sud\u0117tos greta. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 \u010dia gal\u0117t\u0173 b\u016bti kalbama arba a) apie skirtingas istorijas su sutampan\u010diomis detal\u0117mis, arba b) apie fakti\u0161kus pasikartojimus, ta\u010diau visi\u0161kai nauju po\u017ei\u016briu, arba c) apie pasikartojim\u0105, kuris priskirtinas hebraji\u0161kos kult\u016bros savitumui. Visiems trims punktams duodame po pavyzd\u012f.
\nPirmojo atvejo pavyzd\u017ei\u0173 galima duoti daugiausia, kaip antai: dvigubas Hagaros pab\u0117gimas (Pr 16 ir 21); triskart ai\u0161kinamas Izaoko vardo pagrindimas (Pr 17,17; 18,12; 21,6); dvigubas Abraomo \u017emonos sl\u0117pimas (Pr 12 ir 20); dvigubas apgaulingas apsistojimas Gerare (Pr 20 ir 26); dvigubas vardo davimas Bersab\u0117jos \u0161uliniui (Pr 21,31; 26,33). Visais \u0161iais atvejais n\u0117ra tikr\u0173 \u012frodym\u0173, kad i\u0161 tikr\u0173j\u0173 kalbama vis apie t\u0105 pa\u010di\u0105 istorij\u0105, kuri b\u016bt\u0173 perduota skirting\u0173 \u0161altini\u0173. Prie\u0161ingai, visais atvejais turime pakankamo pagrindo manyti, kad \u010dia grei\u010diausiai kalbama apie skirtingus \u012fvykius, net jei jie turi sutampan\u010di\u0173 detali\u0173. Dabar negalime leistis \u012f detales, bet daugeliu atvej\u0173 blaiviai m\u0105stantis skaitytojas visai paprastai gali tuo \u012fsitikinti pats.
\nAntrojo atvejo pavyzdys yra \u201edviguba suk\u016brimo istorija\u201c Prad\u017eios knygos 1 ir 2 skyriuose, sustiprinta skirting\u0173 Dievo vard\u0173 vartojimu (Elohimas arba Jahv\u0117 Elohimas). Ta\u010diau lengva pasteb\u0117ti, jog tai n\u0117ra lygiagre\u010dios istorijos, bet kad nuo Pr 1,1 iki 2,4a randame bendr\u0105 Dievo k\u016brimo darbo per \u0161e\u0161ias dienas ir jo poilsio septint\u0105j\u0105 dien\u0105 pavaizdavim\u0105, tuo tarpu nuo 2,4b eilut\u0117s autorius artimiau nagrin\u0117ja svarbiausi\u0105 Dievo k\u016brimo dal\u012f: \u017emogaus suk\u016brim\u0105. Ten jis ir papasakoja, kur Dievas \u017emogui leido gyventi ir kaip jam dav\u0117 \u017emon\u0105, ir \u010dia, suprantama, Dievui tinka kitas vardas. Vadinamieji prie\u0161taravimai tarp dviej\u0173 dali\u0173 (\u017er. vis\u0173 pirma Pr 2,5 ir 19) tuoj pat dingsta, kai remiamasi tiksliu vertimu.
\nTre\u010diasis atvejis geriausiai iliustruojamas faktais, kai tariamai dvi istorijos suaud\u017eiamos \u012f vien\u0105, pavyzd\u017eiui, tvano istorija (Pr 6\u20138), prane\u0161imas apie Abraomo kelion\u0119 \u012f Kanaan\u0105 (Pr 11\u201313), Izaoko palaiminimas (Pr 27) ir Juozapo su\u0117mimas (Pr 37). Ir \u010dia ai\u0161kiai atpa\u017e\u012fstamas \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos dirbtinumas. Tariamieji prie\u0161taravimai ai\u0161kinami paprastai, ypa\u010d tada, kai atsi\u017evelgiama \u012f hebraji\u0161ko stiliaus ypatybes. \u0160is stilius da\u017enai vartoja \u0161alutinio sakinio jungim\u0105; mielai kai k\u0105 pakartoja pakeista forma, kad dar ai\u0161kiau tai pabr\u0117\u017et\u0173, ir m\u0117gsta poetinius pakartojimus (paralelizmus) su \u017eod\u017ei\u0173 ir turinio variacijomis \u2013 net vartojant Dievo vardus (plg. Pr 30,23. 24!). Toks stilius b\u016bdingas ir kitai antikinei literat\u016brai.<\/p>\n

3. Vadinamieji prie\u0161taravimai, anachronizmai ir beprasmyb\u0117s<\/strong><\/em>
\nKritikai mano, kad tokie atsitikimai rodo buvus \u012fvairi\u0173 \u0161altini\u0173, kurie kilo i\u0161 \u012fvairi\u0173 autori\u0173, ra\u0161iusi\u0173 visi\u0161kai skirtingomis s\u0105lygomis.
\nA. Manoma atradus prie\u0161taravim\u0105 duodant vardus (pavyzd\u017eiui, Sinajus prie\u0161statomas Horebui, Jetras \u2013 Ragueliui), duodant \u012fstatym\u0105 (ta\u010diau neatsi\u017evelgiama \u012f laiko ir aplinkybi\u0173 s\u0105lygotus skirtumus), papro\u010diuose (pvz., P \u0161altinyje vaikams vardus duoda t\u0117vas, o J ir E \u2013 motina; bet \u0161i taisykl\u0117 turi daug i\u0161im\u010di\u0173!) ir dar daug kur.
\nB. Tokie anachronizmai (Penkiaknyg\u0117s \u017eod\u017eiai, kurie ai\u0161kiai yra kil\u0119 i\u0161 daug v\u0117lesni\u0173 laik\u0173) kaip \u201efilistinai\u201c I\u0161 13,17, \u201eDanas\u201c Pr 14,14 ir \u012est 34,1 ir \u201ehebraj\u0173 kra\u0161tas\u201c Pr 40,15 i\u0161 ties\u0173 gali gluminti. Bet jie gal\u0117t\u0173 b\u016bti v\u0117lesni\u0173 Ra\u0161to \u017einov\u0173 revizij\u0173 rezultatas, visai tuo nesik\u0117sinant \u012f Moz\u0117s autoryst\u0119.
\nC. \u201eV\u0117lesnieji \u017eod\u017eiai\u201c (kurie Senajame Testamente pasitaiko retai, bet da\u017enai \u2013 v\u0117lesn\u0117je hebraj\u0173 literat\u016broje) tur\u0117t\u0173 nurodyti tai, kad Ra\u0161to vietos, kuriose \u0161ie \u017eod\u017eiai pasitaiko, irgi esan\u010dios v\u0117lesn\u0117s kilm\u0117s. \u010cia paprastai nekreipiama d\u0117mesio \u012f tai, kad \u201ev\u0117lesnieji \u017eod\u017eiai\u201c i\u0161 tikr\u0173j\u0173 gali b\u016bti gana seni, bet retai pasitaikantys Biblijoje; arba jie i\u0161 tikr\u0173j\u0173 \u201ev\u0117lyvi\u201c, bet v\u0117liau \u012ftraukti \u012f tekst\u0105 tam, kad pakeist\u0173 pasenusius arba neai\u0161kius \u017eod\u017eius. Literat\u016broje sutinkama pakankamai abiej\u0173 galimybi\u0173 pavyzd\u017ei\u0173.
\nD. Aram\u0117izmai (aram\u0117ji\u0161ki \u017eod\u017eiai arba idiomos hebraji\u0161kame Biblijos tekste) taip pat tur\u0117t\u0173 nurodyti, kad min\u0117tos vietos nesenos (t. y. kilusios laikais po nelaisv\u0117s). Bet did\u017eioji \u0161i\u0173 \u201earam\u0117izm\u0173\u201c dalis ilgainiui pasirodo esanti gryna hebraj\u0173 kalba arba bent gal\u0117jo tokia b\u016bti. Tod\u0117l \u0161is argumentas kaip ir nepagr\u012fstas.
\nE. \u201eBeprasmyb\u0117\u201c, pavyzd\u017eiui, tur\u0117t\u0173 b\u016bti tai, kad Moz\u0117, jei jis Penkiaknyg\u0117s autorius, apie save b\u016bt\u0173 ra\u0161\u0119s tre\u010diuoju asmeniu ir pavaizdav\u0119s savo mirt\u012f (\u012est 34). Bet pirmasis dalykas anaiptol n\u0117ra problema, nes antikin\u0117je literat\u016broje tai pasitaiko da\u017enai; tai galima paai\u0161kinti ir tuo, kad Moz\u0117 savo ra\u0161tus diktav\u0119s. Antrasis punktas irgi nesud\u0117tingas: \u012est 34 i\u0161 ties\u0173 yra tiesiog v\u0117lesn\u0117 knygos pabaiga, priedas, kuris, be to, laikomas ir labai paprastu (pavir\u0161utini\u0161ku).<\/p>\n

4. Temos, stiliaus ir \u017eod\u017ei\u0173 parinkimo skirtumai<\/strong><\/em>
\nIr \u0161iuo atveju manoma, kad tokie skirtumai nurodo skirtingus \u0161altinius, kurie tur\u0117t\u0173 kilti i\u0161 skirting\u0173 autori\u0173 ir laik\u0173. Bet tam tikslui pateikiami pavyzd\u017eiai yra taip pat pritempti ir gali b\u016bti paai\u0161kinti ir visai kitaip.
\nA. Nesuprantama, kod\u0117l tur\u0117tume manyti, kad vienas hebraj\u0173 autorius negal\u0117t\u0173 ra\u0161yti \u012fvairiomis temomis (biografij\u0173, dorovini\u0173 pamok\u0173, gimini\u0173 s\u0105ra\u0161\u0173, s\u0105skait\u0173, ceremonij\u0173), kaip kad \u0161iuolaikiniai autoriai ir kiti i\u0161 likusios antikin\u0117s literat\u016bros.
\nB. Lygiai tas pats tinka ir ra\u0161ymo stiliaus skirtumams. Visuotinai \u017einoma, kad vienas autorius gali b\u016bti labai gerai \u012fvald\u0119s kelis stilius, ypa\u010d jei ra\u0161o skirtingomis temomis; ir tai n\u0117ra nepa\u017e\u012fstama antikinei literat\u016brai.
\nC. Taip pat \u017eod\u017ei\u0173 vartojimo skirtumus \u2013 teologai sudar\u0117 did\u017eiul\u012f s\u0105ra\u0161\u0105 \u017eod\u017ei\u0173, kurie tur\u012f \u017eym\u0117ti skirtingus \u0161altinius! \u2013 galima labai paprastai paai\u0161kinti skirtingomis temomis (kuri\u0173 kiekvienai \u017einomas savas taiklus \u017eodis) ir autoriaus pom\u0117giu vartoti \u012fvairius posakius, kurie pagyvina jo stili\u0173 arba pabr\u0117\u017eia tam tikrus dalykus. Be to, ir \u0161iuo atveju antikin\u0117 literat\u016bra i\u0161k\u0117l\u0117 \u012f \u0161vies\u0105 tuos pa\u010dius vieno ir to paties autoriaus k\u016brybinius skirtumus.<\/p>\n

Bendros prie\u0161taros Senojo Testamento kritikai<\/strong><\/p>\n

Patikrin\u0119 \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos prie\u017eastis, dabar norime giliau panagrin\u0117ti ir \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos, ir formos istorijos u\u017ekulisius. Pirmiausia i\u0161sakysime sek\u0105 bendr\u0173 prie\u0161tar\u0173 \u0161altini\u0173 teorijos ir formos bei tradicijos istorijos metodams. Paskui \u017evilgtel\u0117sime, kaip naujesnieji archeologijos atradimai paneig\u0117 tradicinius Biblijos kritikos argumentus. Galiausiai panagrin\u0117sime ir pavojingus visos Senojo Testamento biblin\u0117s kritikos filosofinius u\u017ekulisius. Turime tokias prie\u0161taras:<\/p>\n

1. Vakarieti\u0161ka interpretacija<\/strong><\/em>
\nTies\u0105 sakant, nesuprantama, kaip modern\u016bs Vakar\u0173 kritikai dr\u012fsta spr\u0119sti apie stiliaus ir \u017eod\u017ei\u0173 vartojimo skirtumus, nedisponuodami kita lyginam\u0105ja hebraji\u0161ka literat\u016bra (i\u0161 Biblijos laik\u0173). Jie atmeta sakinius arba tiesiog juos kitaip formuluoja (visur, kur prievartaujama j\u0173 vakarieti\u0161ka id\u0117ja apie s\u0105ry\u0161\u012f arba stili\u0173). Jie tvirtina gal\u012f pagerinti tekst\u0105, pakeisdami retus arba nevartojamus masoret\u0173 teksto \u017eod\u017eius (kuri\u0173 jie nesupranta arba \u201enesitiki\u201c kontekste).<\/p>\n

2. Joki\u0173 objektyvi\u0173 \u012frodym\u0173<\/strong><\/em>
\nGamtos tyrin\u0117tojui \u0161ioje teologijoje \u012f akis ypa\u010d krinta absoliutus koki\u0173 nors objektyvi\u0173 \u012frodym\u0173 nebuvimas. Net aistringiausias \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijos gyn\u0117jas turi pripa\u017einti, jog n\u0117ra n\u0117 menkiausio \u012frodymo, kad JEDP dokumentai, kuriuos i\u0161sigalvojo kritikai, kada nors egzistavo. Prie\u0161ingai, kaip v\u0117liau pamatysime, istorinis liudijimas jiems prie\u0161tarauja.<\/p>\n

3. Nenuoseklumas<\/strong><\/em>
\n\u012eprasta, kad analizuojant ir vertinant antikos literat\u016br\u0105 yra paisoma harmonijos. \u010cia (i\u0161saugant k\u016brinio vienov\u0119) tariami prie\u0161taravimai kiek \u012fmanoma paai\u0161kinami i\u0161 konteksto, kol jie ai\u0161kiai nerodo prie\u0161ingai. Bet su Biblija taip neatsitiko. Senojo Testamento nenuosekliam nagrin\u0117jimui ypa\u010d pasiprie\u0161ino \u017eyd\u0173 teologai (U. Kasuto ir M. H. Segalas). \u0160ie kritikams priki\u0161o, kad visada rasi prie\u0161taravim\u0173, jei god\u017eiai j\u0173 ie\u0161kosi. Jie i\u0161 vis\u0173 j\u0117g\u0173 gyn\u0117 knyg\u0173 vienov\u0119 ir harmonij\u0105.<\/p>\n

4. U\u017eburtas ratas<\/strong><\/em>
\nKadangi kritikai nepaisant tr\u016bkstam\u0173 objektyvi\u0173 \u012frodym\u0173 b\u016btinai nori tik\u0117ti skirtingais \u0161altiniais ir kadangi jie imasi nenuoseklaus Biblijos nagrin\u0117jimo, jie nesunkiai i\u0161galvoja keturis (arba daugiau) \u0161altinius, turin\u010dius savo po\u017eym\u012f. Tada Ra\u0161to vietas jie gra\u017eiai padalija \u0161altiniams, kad galiausiai gal\u0117t\u0173 tvirtinti: rezultatai \u012frodo, jog esama 4 (arba x) \u0161altini\u0173. Toks elgesys neturi tvirto mokslinio pagrindo, nes \u201egalutin\u0117 i\u0161vada\u201c i\u0161 anksto buvo \u012fkomponuota \u012f i\u0161eities pozicij\u0105! Be objektyviai nustatyto i\u0161eities punkto rezultatas niekad nebus kas nors daugiau nei spekuliacija. Rezultatas, ko gero, gal\u0117t\u0173 b\u016bti dar \u012fsp\u016bdingesnis, jei i\u0161 ties\u0173 paai\u0161k\u0117t\u0173, kad visus sakinius Prad\u017eios knygoje galima paskirstyti 4 \u0161altiniams (kiekvienas su daugeliu gerai skiriam\u0173 po\u017eymi\u0173!). Bet kaip tik tai ir ne\u012fmanoma, taigi kritikai turi griebtis dar ir kito po\u017eymio. Visos problemos, kurias tekstas i\u0161kelia j\u0173 teorijai, paprastai i\u0161sprend\u017eiamos apkaltinus redaktori\u0173 ir v\u0117lesnius Ra\u0161to tyrin\u0117tojus sufabrikavus tekst\u0105! Taigi ta pati teksto med\u017eiaga, kuria pasitikima norint \u012frodyti \u0161altini\u0173 atskyrimo teorij\u0105, vos tik susid\u016brus su prie\u0161taravimu tiesiog atmetama kaip klaidinga! Tai ai\u0161kiai parodo jos nenuoseklum\u0105.<\/p>\n

Archeologijos kontrargumentai<\/strong><\/p>\n

Itin keista steb\u0117ti, kaip stipriai kritikai savo \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijoje remiasi subjektyviais neigiamais i\u0161ankstiniais nusistatymais ir kaip ma\u017eai atsi\u017evelgia \u012f objektyvi\u0105 ir geriau kontroliuojam\u0105 informacij\u0105, kuri\u0105 teikia archeologija. J\u0173 teorijai syk\u012f nusistov\u0117jus, jiems menkai ter\u016bp\u0117jo naujesnieji tyrimai ir pasiekimai \u0161ioje mokslo srityje. Nes b\u016btent archeologiniai \u012frodymai kartkart\u0117mis \u012frodo kritikus melavus.
\nBe to, buvo labai keista, kad kritikai ma\u017eai pais\u0117 Senojo Testamento kaip archeologinio dokumento vert\u0117s. Visur, kur Biblija nesutapo su pagoni\u0161ku dokumentu, net kai jis buvo v\u0117lesnis, pastarasis, o ne Biblija automati\u0161kai buvo laikomas istoriniu dokumentu! Nepasitik\u0117ta n\u0117 vienu Biblijos posakiu, kol jis nebuvo patvirtintas nebiblinio \u0161altinio. Nesvarbu, kiek biblini\u0173 duomen\u0173, kuriuos atmet\u0117 XIX a. kritikai, patvirtino v\u0117lesni archeologiniai tyrimai (kaip Bel\u0161acaro, hetit\u0173 ir horit\u0173 istorija) \u2013 Biblijos at\u017evilgiu ir toliau atkakliai laikytasi skepti\u0161ko i\u0161ankstinio nusistatymo. Dabar nurodysime tris punktus.<\/p>\n

1. Ra\u0161to senumas<\/strong><\/em>
\nKritik\u0173 manymu, ra\u0161ymo menas iki Dovydo laik\u0173 Izraelyje prakti\u0161kai buvo ne\u017einomas, taigi Moz\u0117 negal\u0117j\u0119s para\u0161yti Penkiaknyg\u0117s!
\n\u0160iam tvirtinimui pagr\u012fsti n\u0117ra nieko, kaip tik evoliucionistinis i\u0161ankstinis nusistatymas. \u0160ian-dien, remdamiesi naujesniaisiais archeologiniais tyrin\u0117jimais, \u017einome, kad Izraelyje ra\u0161tas buvo paplit\u0119s ne tik (\u0161imtus met\u0173) prie\u0161 Dovydo laikus (ra\u0161yti mok\u0117jo net gatv\u0117s vaiki\u016bk\u0161\u010diai! Ts 8,14), bet kad \u0161is menas Rytuose aptinkamas dar ma\u017edaug 1500 met\u0173 prie\u0161 Moz\u0119. Naujausi radiniai Tel Mardiche tai v\u0117l \u201enetik\u0117tai\u201c patvirtino.<\/p>\n

2. Patriarch\u0173 istorijos<\/strong><\/em>
\nJ\u0173 kritikai taip pat atsisako kaip ne\u012ftikinam\u0173 ir da\u017enai neistori\u0161k\u0173. Kai kas net abejoja, ar kada nors gyveno toks \u017emogus kaip Abraomas. Bet XX a. tyrim\u0173 rezultatai kritikus parodo esant neteisius. Tai, pavyzd\u017eiui, rodo kasin\u0117jimai Chald\u0117jos \u016are, Sicheme, Betelyje ir daugelyje kit\u0173 Palestinos viet\u0173, \u012f\u017eymios Mario, Nucio ir Tel Mardicho molin\u0117s lentel\u0117s, kurios nurodo \u012fvairias patriarch\u0173 istorijos smulkmenas, be to, ir atradimas hetit\u0173 \u012fstatym\u0173 knygos, kuri nu\u0161vie\u010dia Pr 23 apra\u0161ytas derybas.<\/p>\n

3. Moz\u0117s \u012fstatymo atsiradimas<\/strong><\/em>
\n\u010cia ie\u0161kota ai\u0161ki\u0173 po\u017eymi\u0173, rodan\u010di\u0173, kad \u0161is \u012fstatymas atsirado ne anks\u010diau kaip V arba VI a. pr. Kr. (taigi izraelitams esant nelaisv\u0117je arba po jos). \u010cia v\u0117l b\u016bta evoliucionistinio i\u0161ankstinio neigiamo nusistatymo, kuris kritikams neleido pripa\u017einti, kad tokie rafinuoti, auk\u0161tos moral\u0117s \u012fstatymai gal\u0117t\u0173 b\u016bti senesni. Ir \u0161iuo atveju archeologai v\u0117l \u012frod\u0117, kad ir kitos tautos jau daugiau kaip t\u016bkstant\u012f met\u0173 prie\u0161 Babilonijos nelaisv\u0119 tur\u0117jo pana\u0161ius \u012fstatymus. Prisiminkime taiklius pana\u0161umus tarp Hamurabio \u012fstatym\u0173 knygos ir Ugarito atradim\u0173 (Ras \u0160amra). \u0160io argumento negalima paprastai paneigti tvirtinant, kad Moz\u0117 ar v\u0117lesni mokytieji es\u0105 pasiskolin\u0119 savo \u012fstatymus i\u0161 Hamurabio arba Ras \u0160amros.
\nI\u0161analizavus bendr\u0105 vaizd\u0105 paai\u0161k\u0117ja, kad archeologija ne tik \u012fsp\u016bdingai paneig\u0117 pasitikin\u010di\u0173 savimi kritik\u0173 teiginius, bet ir patvirtino sen\u0105 Penkiaknyg\u0117s am\u017ei\u0173 (ir sykiu Moz\u0117s autoryst\u0119). Pateiksime tris pavyzd\u017eius:
\n1. Tai, k\u0105 i\u0161 archeologijos \u017einome apie senov\u0117s Egipt\u0105, rodo mums, kad Penkiaknyg\u0117s ra\u0161ytojas tur\u0117jo puikiai pa\u017einti Egipt\u0105, vis\u0173 pirma geografines realijas, asmenvard\u017eius ir specialius Egipto papro\u010dius. Be to, Prad\u017eios ir I\u0161\u0117jimo knygose randame daugiau egiptieti\u0161k\u0173 \u017eod\u017ei\u0173 negu visame likusiame Senajame Testamente. Visa tai bus suprantamiau, jeigu vadovausim\u0117s prielaida, kad \u0161ias knygas para\u0161\u0117 \u017emogus, kuris pats irgi i\u0161\u0117jo i\u0161 Egipto; ir daug ma\u017eiau suprantama, jei tur\u0117tume pripa\u017einti, kad \u0161ios knygos buvo u\u017era\u0161ytos tik po daugelio \u0161imtme\u010di\u0173.
\n2. I\u0161\u0117jimo, Kunig\u0173 ir Skai\u010di\u0173 knyg\u0173 autoriaus po\u017ei\u016bris ai\u0161kiai yra vieno \u017emogaus, gyvenan\u010dio u\u017e Palestinos rib\u0173 (aplinkyb\u0117s, oras, flora, fauna ir geografija ai\u0161kiai yra egipti\u0161ki arba sinaji\u0161ki, bet ne palestini\u0161ki). Be to, ai\u0161kiai atpa\u017e\u012fstama, kad \u0161ios knygos para\u0161ytos dykumoje gyvenan\u010diai tautai, o ne Palestinos \u017eemdirbi\u0173 tautai, kuri gyveno t\u016bkstan\u010diu met\u0173 v\u0117liau. Tai rodo, be kita ko, daugiapusis ir smulkus palapini\u0173 i\u0161d\u0117stymo ir stovyklos \u012frengimo apra\u0161ymas (Sk 2), \u017eygio tvarka (Sk 10) ir higienos nurodymai, kaip gyventi dykumoje (\u012est 23,11\u201314), taip pat o\u017eio i\u0161varymas \u012f dykum\u0105 (Kun 16,10).
\n3. Prad\u017eios knygoje gausu archaji\u0161k\u0173 papro\u010di\u0173, kurie archeologijos po\u017ei\u016briu galb\u016bt tinka antrajam t\u016bkstantme\u010diui pr. Kr., bet ne v\u0117lesniam laikotarpiui. Kalboje pasitaiko ir \u012fvairi\u0173 archaizm\u0173, kurie, be abejo, nurodo sen\u0105 Penkiaknyg\u0117s am\u017ei\u0173. Apskritai negalime neprieiti prie i\u0161vados, kad Penkiaknyg\u0117s autorius i\u0161 prad\u017ei\u0173 tur\u0117jo b\u016bti Egipto (o ne Palestinos) gyventojas, ten \u012fgij\u0119s ger\u0105 i\u0161aukl\u0117jim\u0105, mokytum\u0105 ir literat\u016brin\u012f sumanum\u0105, patyr\u0119s i\u0161\u0117jim\u0105 ir kelion\u0119 po dykum\u0105. Kaipgi dar galima tvirtinti, kad neturime pagrindo laikytis Moz\u0117s autoryst\u0117s?
\n
\nFilosofin\u0117s tez\u0117s<\/strong><\/p>\n

Jei principin\u0117 Biblijos kritikos pozicija nedarni, jei kritik\u0173 metodams galime pateikti tiek prie\u0161tar\u0173, jei j\u0173 pa\u010di\u0173 argumentai vienas kit\u0105 neigia ir jei archeologija vis da\u017eniau \u012frodo juos melavus, kod\u0117l tada kritikai taip atkakliai laikosi savo teorij\u0173? Atsakymas tas pats, kaip ir \u012f klausim\u0105, kod\u0117l tiek daug gamtinink\u0173 dar laikosi evoliucijos teorijos: ne tiek mokslini\u0173 \u012frodym\u0173 pagrindu, o labiau savo evoliucionistini\u0173 i\u0161ankstini\u0173 nusistatym\u0173 pagrindu. \u010cia i\u0161sig\u0105stama vienintel\u0117s alternatyvos: \u012fkv\u0117pto, neklystamo Dievo \u017eod\u017eio liudijimo.
\nBiblijos kritika pirmiausia suklest\u0117jo XVIII a. \u0160vietimo fone; \u0160vietimas r\u0117m\u0117si nuostata, kad Dievas, jei jis i\u0161vis egzistuoja, daugiau nebesiki\u0161a \u012f nat\u016brali\u0105 visatos tvark\u0105, tod\u0117l negal\u0117jo (Hugas Grocijus) ir duoti ko nors tokio kaip antgamtinis aprei\u0161kimas. Humanizmas, keliav\u0119s vis\u0173 pirma i\u0161 Anglijos, per deizm\u0105 (Hobsas, Simonas), Vokietijoje praskyn\u0117 keli\u0105 radikaliai istorinei kritikai, kurioje Dievo veikimui istorijoje nebeliko vietos. Istorijos apie tok\u012f vyr\u0105 kaip Moz\u0117, kuris dukart po keturiasde\u0161imt dien\u0173 laukia Dievo ant Sinajaus kalno ir ten gauna \u012fsakym\u0105 ra\u0161yti (Pr 34,27), i\u0161 pat prad\u017ei\u0173 atsisakoma kaip ne\u012fmanomos! Tams\u016bs akiniai, kuriuos u\u017esideda kritikai, nebeleid\u017eia jiems \u012f\u017ei\u016br\u0117ti marg\u0173 spalv\u0173, kuriomis Biblija i\u0161rei\u0161kia savo dievi\u0161k\u0105j\u012f Aprei\u0161kim\u0105.
\nKaip alternatyva pasakoma mintis, kad istorija ir religija rutuliojosi l\u0117tai ir nat\u016braliu keliu. \u0160is raidos kelias pirmiausia nagrin\u0117tas romantikos m\u0105stysena (J. G. Herderis, J. G. Eichhornas, V. M. L. de Wette), o v\u0117liau pirmiausia Hegelio vokie\u010di\u0173 idealizmo m\u0105stysena, kuri istorijos paveiksl\u0105 interpretavo \u201edialekti\u0161kai\u201c (W. Watke, H. Ewaldas). Kai Darwinas \u0161i\u0105 \u201edialektikos\u201c s\u0105vok\u0105 gamtos moksle perteik\u0117 kaip nat\u016brali\u0105 atrank\u0105<\/em> ir taip pri\u0117jo moderni\u0105 evoliucijos teorij\u0105, kuri liet\u0117 ir gyvyb\u0117s bei kult\u016bros raid\u0105, \u0161i teorija u\u017ekariavo vis\u0105 mokslo pasaul\u012f, o sykiu ir teologij\u0105. Augimo nuo primityviausio animizmo iki labai brandaus monoteizmo teorija puikiai tiko prie Hegelio dialektikos ir Darwino evoliucijos teorijos. Pirmiausia tai \u012fsis\u0105monino Wellhausenas, ir kaip tik \u0161iame fone jam pavyko \u0161altini\u0173 atskyrimo teorijai pad\u0117ti \u012fgyti mil\u017eini\u0161ko populiarumo. Ir Wellhauseno mokykla vadovavosi visi\u0161kai nepagr\u012fsta prielaida, kad Izraelio religijos istorija esanti lygiai tokia pat kaip ir visa kita grynai \u017emogi\u0161kos prigimties istorija ir tod\u0117l j\u0105 galima paai\u0161kinti i\u0161imtinai tik evoliucionisti\u0161kai. Tai, kad n\u0117 viena kita religin\u0117 tik\u0117jimo kryptis niekad nei\u0161augo iki tikro monoteizmo, jam nieko nerei\u0161k\u0117: ir Izraelis negal\u0117j\u0119s prad\u0117ti kitaip, kaip nuo animizmo ir \u0161iurk\u0161taus politeizmo. Nepaneigiami \u012frodymai to, kad nuo Prad\u017eios knygos Izraelio religija yra auk\u0161ta ir i\u0161 pat prad\u017ei\u0173 buvo grynai monoteistinio pob\u016bd\u017eio, buvo pa\u0161alinti ai\u0161kinant juos kaip v\u0117liau prid\u0117tus ir i\u0161kraipytus. M\u016bs\u0173 atsakymas \u012f tai yra toks:
\n1. Gamtos mokslai, t\u016bkstan\u010di\u0173 \u0161iandienini\u0173 gamtos tyrin\u0117toj\u0173 nuomone, moko, kad yra pakankamai mokslini\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173 atmesti evoliucijos model\u012f ir pirmenyb\u0119 teikti suk\u016brimo modeliui. Taip dingsta teologinis evoliucionizmo pagrindas.
\n2. Archeologija \u012ftikinamai parod\u0117, kad ne tik Izraelio \u017eem\u0117je, bet ir kaimynin\u0117se \u0161alyse religija jau \u0161imtus met\u0173 prie\u0161 Dovyd\u0105, nors ir sumi\u0161usi su \u012fvairiais daugelio diev\u0173 garbinimais, buvo vyraujan\u010diai monoteistin\u0117. Kaip j\u0173 prie\u0161prie\u0161a nuo prad\u017ei\u0173 stovi Izraelio tauta su grynu monoteizmu. Tod\u0117l absurdi\u0161ka \u012fsivaizduoti, kad Izraelio monoteizmas i\u0161aug\u0119s per main\u0173 santykius su kaimynin\u0117mis \u0161alimis: nuo pat prad\u017ei\u0173 buvo did\u017eiuli\u0173 skirtum\u0173 tarp Izraelio ir jo kaimyn\u0173 religijos. Izraelio tauta savo Dievui nepriskyr\u0117 jokios lyties, ne\u017eino joki\u0173 dievyb\u0117s mit\u0173, taip pat moteri\u0161k\u0173 dievybi\u0173. Kad Izraelis vis tiek garbino daugel\u012f stab\u0173 ir \u012fved\u0117 paveiksl\u0173 kult\u0105, deja, yra gryna tiesa, bet tai tebuvo jo kaimyn\u0173 stabai (ir paveikslai); Jahv\u0117s paveiksl\u0173 jie nedar\u0117 niekad!
\n3. Gamtos moksl\u0173 filosofija tur\u0117jo kritikus i\u0161mokyti, kad j\u0173 antipatija antgamtiniams dalykams yra tik filosofinis i\u0161ankstinis nusistatymas ir kad j\u0173 sistema atitinkamai n\u0117ra i\u0161 pat prad\u017ei\u0173 geresn\u0117 u\u017e po\u017ei\u016br\u012f, jog tikrov\u0117 susideda ne tik i\u0161 gamtamoksli\u0161kai \u012f\u017evelgiam\u0173 dalyk\u0173, bet pa\u017e\u012fstama ir glaud\u017eiame main\u0173 santykyje su tuo, kas ne\u012f\u017evelgiama. Skirtumas tarp \u0161i\u0173 dviej\u0173 po\u017ei\u016bri\u0173 yra tas, kad pastarasis u\u017e sav\u0119s turi visos Biblijos liudijim\u0105, o pirmasis \u2013 ne.
\n
\nW. J. Glashouwer,<\/strong> olandas, suk\u016br\u0117 scenarij\u0173 kino serialui \u201eTaip atsirado Biblija\u201c. Filmas buvo rodomas per oland\u0173 televizij\u0105, v\u0117liau pagal \u0161\u012f scenarij\u0173 buvo i\u0161leista knyga. \u010cia publikuojama i\u0161trauka i\u0161 autoriaus knygos<\/p>\n

Vert\u0117 Zigmantas Ardickas<\/p>\n

Versta i\u0161: Glashouwer W. J. So entstand die Bibel… \u2013 CLV: Bielfeld, 1987<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Bendr\u0105ja prasme Biblijos kritika yra tiesiog mokslas, nagrin\u0117jantis pirminio Biblijos teksto kilm\u0119 ir \u0161iandienin\u0119 b\u016bkl\u0119. \u010cia turime atskirti dvi s\u0105vokas: \u017eemesnioji kritika, arba teksto kritika, kuri nustatin\u0117ja tikruosius pradinio Biblijos teksto \u017eod\u017eius \u2013 mokslas i\u0161 ties\u0173 naudingas; ir auk\u0161tesnioji kritika, trumpiau \u2013 Biblijos kritika (siauresni\u0105ja prasme), kuri analizuoja teksto turin\u012f \u012fvairi\u0173 Biblijos knyg\u0173 esm\u0117s, formos ir tem\u0173 pagrindu. Be to, ji atsi\u017evelgia \u012f autori\u0173 gyvenimo ir k\u016brybos aplinkybes ir knyg\u0173 adresatus.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":578,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[16],"tags":[37,73,42,207],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/615"}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcomments&post=615"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/615\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":617,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/615\/revisions\/617"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/media\/578"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fmedia&parent=615"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcategories&post=615"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Ftags&post=615"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}