{"id":894,"date":"2016-05-21T22:28:03","date_gmt":"2016-05-21T19:28:03","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=894"},"modified":"2016-05-21T22:28:11","modified_gmt":"2016-05-21T19:28:11","slug":"zaidimas-su-konvencijomis-menas-ir-atlikimas","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=894","title":{"rendered":"\u017daidimas su konvencijomis: menas ir atlikimas"},"content":{"rendered":"

Gene Edward Veith<\/em><\/p>\n

Menas abstrak\u010dias filosofijas visada priartina prie \u017eemi\u0161k\u0173 dalyk\u0173. Menininkai i\u0161rei\u0161kia savo \u012fsitikinimus konkre\u010diomis formomis, taip atskleisdami, k\u0105 implikuoja j\u0173 pasaul\u0117\u017ei\u016bra ir dramatizuodami jos reik\u0161m\u0119 \u017emogaus gyvenimui. Postmodernistinis menas gyvai demonstruoja postmodernistinio m\u0105stymo padarinius.
\nDar svarbiau yra tai, kad daugiausia menai kult\u016broje perduoda pa\u017ei\u016bras. Tai ypa\u010d teisinga, kai kalbama apie postmodernistin\u012f men\u0105, kuris siekia atsiskirti nuo meno pasaulio \u201eauk\u0161tosios kult\u016bros\u201c ir susijungti su masinio m\u0105stymo \u201epopuliari\u0105ja kult\u016bra\u201c. Nedaugelis skaito Jacques\u2019\u0105 Derrid\u0105; bet \u0161iandien prakti\u0161kai kiekvienas \u017ei\u016bri televizori\u0173, eina \u012f kinus ir klausosi rokenrolo.
\nNe visas postmodernistinis menas atspindi postmodernizm\u0105<\/em>. \u017dodis \u201epostmodernas\u201c v\u0117lgi susij\u0119s su m\u016bs\u0173 gyvenamuoju laikotarpiu; \u201epostmodernizmas<\/em>\u201c orientuotas \u012f ideologij\u0105, kuri susiformuoja, reaguodama ir \u012f modern\u0173j\u012f, ir \u012f krik\u0161\u010dioni\u0161k\u0105 tikrov\u0117s traktavim\u0105. Postmoderno menininkai da\u017enai kovoja su grie\u017eta \u0161iuolaikin\u0117s minties ir kult\u016bros kritika. Prie\u0161i\u0161kai reaguodami \u012f modernistin\u012f men\u0105, daugelis postmoderno meninink\u0173 sugr\u0105\u017eina praeities stilius, gr\u012f\u017eta prie reprezentacinio meno, atgaivina gro\u017e\u012f ir \u017emogi\u0161k\u0105sias vertybes. Tai suprie\u0161ina juos su postmodernistais<\/em>.
\nKaip toliau pamatysime, reakcija prie\u0161 modernizm\u0105 pasi\u017eymi daugeliu savybi\u0173, kurios b\u016bdingos krik\u0161\u010dionims ir kurioms jie pritart\u0173. Postmoderno id\u0117jos atgaivina menus, atveria juos praei\u010diai bei eilinio \u017emogaus gyvenimui. \u0160ios id\u0117jos ypa\u010d paveik\u0117 literat\u016br\u0105 ir architekt\u016br\u0105. Ir vis d\u0117lto \u0161iuolaikin\u0117s minties \u201eizmai\u201c pernelyg da\u017enai b\u016bna mus\u0117 bar\u0161\u010diuose.<\/p>\n

Modernizmas ir postmodernizmas menuose<\/strong>
\nDaugelis i\u0161 m\u016bs\u0173 dar \u201enesuvir\u0161kinome\u201c moderniojo meno, jau nekalbant apie postmodern\u0173j\u012f. Per vis\u0105 dvide\u0161imt\u0105 am\u017ei\u0173 menininkai buvo nusigr\u0119\u017e\u0119 nuo tradicini\u0173 i\u0161orinio pasaulio vertinim\u0173 ir k\u016br\u0117, remdamiesi tik savo vaizduote \u2013 abstrak\u010dius paveikslus, reorganizuojan\u010dius objektyv\u0173j\u012f pasaul\u012f \u012f naujus keistus pavidalus, romanus, kurie atranda sav\u0105j\u012f realizm\u0105, pasinerdami \u012f \u017emogaus psichologijos gelmes, pastatus, kurie priart\u0117ja prie gryn\u0173j\u0173 form\u0173. Klasicistai apverk\u0117 mirt\u012f reprezentacinio meno bei jo prielaidos, kad i\u0161orinis pasaulis atspindi ideal\u0173 gro\u017e\u012f bei objektyvi\u0105 reik\u0161m\u0119.
\nPrie\u0161i\u0161ka postmoderno meno reakcija \u012f modernizm\u0105 yra gerokai pav\u0117luota. Tiesa, \u0161i reakcija sklinda \u012fvairiomis kryptimis. Modernizmas, d\u0117l viso savo sukilimo prie\u0161 praeit\u012f, neatmeta absoliut\u0173; kaip tik per men\u0105 jis bando juos pasiekti \u2013 gryn\u0105 form\u0105, ne\u012fk\u016bnyt\u0105 gro\u017e\u012f, \u017emogi\u0161ko i\u0161gyvenimo \u201eties\u0105\u201c. Modernizmas, su savo humanistin\u0117mis pastangomis apsieiti be Dievo, \u017elugo. Galb\u016bt \u0161i nes\u0117km\u0117 atveria galimybes tikrai krik\u0161\u010dioni\u0161kai estetikai. Deja, \u012f modernizmo nes\u0117km\u0119 postmodernizmas did\u017ei\u0105ja dalimi atsak\u0117, visi\u0161kai atmesdamas absoliutus.
\nIntelektinis ir dvasinis klimatas visapusi\u0161kai pasirei\u0161kia menuose. Kadangi \u201eauk\u0161tosios kult\u016bros\u201c dail\u0117 linkusi aplenkti savo met\u0105, ji atskleid\u017eia svarbius po\u017eymius, kur link progresuoja m\u016bs\u0173 kult\u016bra. Postmodernistin\u0119 ideologij\u0105 \u012f kiekvienus namus televizijos kanalais skleid\u017eia pramogin\u0117 industrija.
\nTerry Eagletonas pateikia \u0161tai tok\u012f glaust\u0105 postmodernistin\u0117s estetikos apib\u016bdinim\u0105: \u201eAtrodo, esama tam tikro susitarimo, kad tipi\u0161kas postmodernistinis meno k\u016brinys yra \u017eaismingas, autoironi\u0161kas ir net \u0161izoidi\u0161kas; ir kad jis reaguoja \u012f grie\u017et\u0105 auk\u0161tojo modernizmo autonomij\u0105 \u012f\u017e\u016bliai panaudodamas prekybinink\u0173 kalb\u0105. Jo po\u017ei\u016bris \u012f kult\u016brin\u0119 tradicij\u0105 yra kaip nepagarbios stilizacijos, o jo seklumas pamina vis\u0105 metafizin\u012f i\u0161kilmingum\u0105 \u2013 kartais brutalia purvo ir \u0161oko estetika\u201c.
\nKitaip tariant, postmodernistinis menas ne\u017ei\u016bri pats \u012f save pernelyg rimtai. Modernistus \u017eav\u0117jo auk\u0161ti tikslai, menininko ir jo k\u016brinio vienov\u0117, jie ie\u0161kojo sav\u0173j\u0173 tiesos vizij\u0173, o postmodernistai su savo menu \u017eaid\u017eia, jie triuk\u0161mingai reklami\u0161ki ir nepretenduoja \u012f ties\u0105.
\nModernistinis romanas gali pasiekti auk\u0161\u010diausius istorinio ir psichologinio realizmo lygmenis. O postmodernistai rodo, jog pasakojimo tiesa yra tik iliuzija, sukurta manipuliuojant tam tikromis technikomis bei sutartiniais dalykais, d\u0117l kuri\u0173 k\u016brinys atrodo tikrovi\u0161kas. Kad ir koks atrodyt\u0173 realisti\u0161kas, tas romanas vis d\u0117lto yra fikcija. I\u0161 ties\u0173 pagal postmodernistin\u0119 ideologij\u0105 viskas yra fikcija; visa tiesa yra socialini\u0173 konvencij\u0173 sukurta iliuzija. Postmodernistai menininkai stengiasi akcentuoti \u0161ias konvencijas, i\u0161trindami ribas tarp tiesos ir prasimanymo. Jie tai daro \u017eaisdami su meno konvencijomis.
\nFredricas Jamesonas suprie\u0161ino modernist\u0173 ir postmodernist\u0173 emocingum\u0105. Modernistai teigia, jog menininkas kaip ir visi \u017emon\u0117s yra vientisa asmenyb\u0117; postmodernistus \u012fkvepia prielaida, jog jau savojo identiteto pajautimas yra iliuzija. Modernistai, tik\u0117dami, kad menininkas yra unikaliai individualus, ie\u0161ko unikalaus stiliaus. Postmodernistai kuria abstrak\u010dias kompozicijas, panaudodami skirtingus, da\u017enai perdirbtus ir masi\u0161kai paplitusius stilius. Modernistai yra \u201egil\u016bs\u201c, susir\u016bpin\u0119 vidine tikrove bei daugialype tiesa. Postmodernistai \u2013 \u201esekl\u016bs\u201c, besivaikantys pavir\u0161utini\u0161k\u0173 dalyk\u0173 ir dirbtini\u0173 vaizd\u0173.
\nModernistai idealizavo individual\u0173 meninink\u0105, kuris kuria unikal\u0173 meno k\u016brin\u012f. J\u0173 vertyb\u0117s, pasak Steveno Connoro, buvo \u201eunikalumas, i\u0161liekamumas ir transcendencija\u201c. Meno k\u016brinys stovi nuo\u0161aliai, atskirtas nuo pasaulio, ir yra jau pats savaime vertingas. Postmodernistai, prie\u0161ingai, nuvertino ir menininko unikalum\u0105, ir i\u0161auk\u0161tint\u0105 meno k\u016brinio status\u0105. J\u0173 vertyb\u0117s yra \u201egausa, praeinamumas ir anonimi\u0161kumas\u201c.
\nModernistai i\u0161auk\u0161tino meno k\u016brin\u012f kaip u\u017edar\u0105, kone \u0161vent\u0105 objekt\u0105. Jie s\u0105moningai atribojo meno k\u016brin\u012f nuo bet koki\u0173 ry\u0161i\u0173 su i\u0161oriniu pasauliu, gamta, istorija ar \u017emogaus gyvenimu. Menas, atspindintis nat\u016bral\u0173 gro\u017e\u012f ar \u017emogaus emocijas, buvo atmetamas kaip \u201ema\u017eiau negu tyras\u201c. Menas egzistavo savo paties labui. Meno k\u016brinio prasm\u0117 pirmiausiai buvo susijusi su juo pa\u010diu, ne su i\u0161oriniu pasauliu. Menui r\u016bp\u0117jo tik estetin\u0117<\/em> prasm\u0117 \u2013 ne moralin\u0117, politin\u0117, filosofin\u0117 ar religin\u0117. Abstrak\u010diajame mene buvo manipuliuojama spalvomis bei geometrin\u0117mis formomis, taip suvedant men\u0105 \u012f grynai estetin\u0119 form\u0105.
\nModernistin\u0117 erudicija puosel\u0117jo \u201enauj\u0105j\u0105 kritik\u0105\u201c, kuri analizavo k\u016brini\u0173 vidin\u0119 strukt\u016br\u0105 kaip savaiminius faktus. Religiniai eil\u0117ra\u0161\u010diai buvo nagrin\u0117jami vaizdingumo bei ironijos, o ne j\u0173 dramatizuojamo religinio i\u0161gyvenimo at\u017evilgiu. Krik\u0161\u010dioni\u0161ka tapyba buvo aptariama kaip spalv\u0173 ir \u0161viesos mas\u0117, neu\u017esimenant apie jos teologin\u0119 reik\u0161m\u0119.
\nPostmoderno erudicija, pateisindama savo reputacij\u0105, stengiasi atkurti po\u017ei\u016br\u012f \u012f men\u0105 kaip \u012f teikiant\u012f i\u0161orin\u0119 informacij\u0105. \u012esitikin\u0119, jog tekstai neturi prasm\u0117s be savo kontekst\u0173<\/em>, postmoderno kritikai atmeta id\u0117j\u0105, kad meno k\u016brinys yra izoliuotas, privilegijuotas objektas. Kaip tik \u2013 jie akcentuoja k\u016brinio ry\u0161\u012f su visuomene, gamta ir \u017emogaus gyvenimu. Meno s\u0105saja su likusi\u0105ja tikrov\u0117s dalimi yra daug \u017eadanti, atverianti galimybes meno, kuris visi\u0161kai apima moralin\u012f ir dvasin\u012f klausim\u0105. Postmoderno estetin\u0117s teorijos daugeliu at\u017evilgi\u0173 gali palaikyti krik\u0161\u010dioni\u0173 menininkus ir krik\u0161\u010dioni\u0173 kritikus.
\nTa\u010diau postmodernistai<\/em> atmeta moralinius bei religinius absoliutus, kaip ir estetinius absoliutus. Jie stengiasi susieti meno k\u016brin\u012f su gyvenimu, bet b\u016bd\u0105, kuriuo jie tai daro, lemia j\u0173 po\u017ei\u016bris \u012f gyvenim\u0105. Reprezentacinis menas yra pasen\u0119s, ta\u010diau jis kriti\u0161kesnis negu i\u0161kilmingas, akcentuojantis ni\u016brius bei \u0161okiruojan\u010dius vaizdinius, o ne gamtos gro\u017e\u012f ar aliuzijas \u012f dievi\u0161k\u0105 tvark\u0105. D\u0117l postmodernist\u0173 \u012fsitikinimo, kad tikrov\u0117 yra sukonstruota socialiai, j\u0173 menas veikiau yra politinis<\/em> negu moralinis ar filosofinis.
\nKai kurie \u0161iuolaikiniai menininkai susieja savo k\u016bryb\u0105 su i\u0161oriniu pasauliu, \u012ftraukdami \u012f j\u0105 k\u016brimo aplink\u0105. Jie siekia i\u0161vesti men\u0105 i\u0161 muziej\u0173 \u012f gatves ar nat\u016brali\u0105 aplink\u0105. Taip atsiranda meninink\u0173, kurie pagamina King Kongo balionus ir pritvirtina juos ant valstybinio pastato, menininkus, kurie kaip Christo apvynioja audiniu e\u017eia\u017eenklius, \u017eem\u0117s meninink\u0173, kurie buldozeriu plyn\u0117je sustumdo \u012f kr\u016bv\u0105 \u017eemes, ir meninink\u0173, kurie inscenizuoja kruop\u0161\u010diai paruo\u0161tus \u201e\u012fvykius\u201c, kaip b\u0117gimas \u012f prabang\u0173 restoran\u0105 pagroti akordeonu.
\nKitas b\u016bdas, kuriuo postmodernistai atmeta privilegijuot\u0105 meno k\u016brinio status\u0105, yra skirtumo tarp to, kas meni\u0161ka, ir to, kas nemeni\u0161ka, panaikinimas. Kaip menas pateikiami \u012fprastiniai daiktai \u2013 kokso buteliai, rogut\u0117s ar tualetai. Ir atvirk\u0161\u010diai, menininkai gali skrupulingai realisti\u0161kai nutapyti kokso butel\u012f, rogutes ar i\u0161viet\u0119. Vienas dailininkas pavaizdavo savo i\u0161matas. U\u017euot k\u016br\u0119 men\u0105 i\u0161 to, kas gra\u017eu ir malonu, kai kurie menininkai eksperimentuoja, s\u0105moningai kurdami bjaur\u0173 ar erzinant\u012f men\u0105.
\nModernistai teig\u0117, jog menininkas k\u016brybingai valdo k\u016brin\u012f ir jo intencija yra k\u016brinio prasm\u0117s raktas. Postmodernistai menininko vaidmen\u012f nuvertina. Kartu su naujosios ideologijos individualiojo A\u0161 kritika tai, k\u0105 modernistai laik\u0117 k\u016brybiniu genijum, postmodernistai sumenkina iki mechanini\u0173 proces\u0173, visuomeninio vaidmens bei i\u0161lavintos asmenyb\u0117s. Menininkai s\u0105moningai pasitraukia, pasikliaudami ma\u0161inomis, paklusdami atsitiktin\u0117ms j\u0117goms ir droviai pasiduodami vertelgi\u0161kumui bei masiniam m\u0105stymui.
\nSuma\u017einus menininko vaidmen\u012f, labiau akcentuojama auditorija. Remiantis nauj\u0105ja ideologija k\u016brinys neturi vienos autoritetingos reik\u0161m\u0117s, kuri\u0105 nulemt\u0173 menininkas ar kas nors kitas. Kadangi \u201eabsoliut\u0173 n\u0117ra\u201c, reik\u0161m\u0117 yra subjektyvi ir reliatyvi. Knygos reik\u0161m\u0119 nustato skaitytojas; apie paveikslo reik\u0161mingum\u0105 sprend\u017eia \u017ei\u016brovas. Ir tradicin\u0119 kritik\u0105, kuri ai\u0161kinasi, k\u0105 objektyviai rei\u0161kia k\u016brinys, ir nauj\u0105j\u0105 kritik\u0105, kuriai svarbu, k\u0105 k\u016brinys rei\u0161kia pats savaime, kei\u010dia \u201eskaitytojo atsakomoji kritika\u201c, kuri suma\u017eina k\u016brinio reik\u0161mingum\u0105 iki jo subjektyvios \u012ftakos. D\u0117mesys auditorijai nerei\u0161kia vergi\u0161ko pataikavimo \u017ei\u016brovo sprendimui kaip tradicin\u0117je vertinamojoje kritikoje, kur kritikai sprend\u017eia, ar k\u016brinys yra geras, ar blogas. Kadangi n\u0117ra absoliut\u0173, n\u0117ra ir estetini\u0173 standart\u0173. \u201ePostmodernizmas gali spr\u0119sti apie spektakl\u012f tik tuo po\u017ei\u016briu, koks jis \u2018spektakli\u0161kas\u2019\u201c, \u2013 teigia vienas kritikas.
\nModernistai taip i\u0161auk\u0161tino men\u0105, jog eiliniams \u017emon\u0117ms jis tapo nepasiekiamas. Menininkai buvo elitiniai \u0161ventikai. Tik did\u017eiai i\u0161silavin\u0119 specialistai ar kiti \u201enusimanantys\u201c gal\u0117jo suprasti, k\u0105 menininkai bando pavaizduoti. Postmodernistai, prie\u0161ingai, kartu su savo radikaliomis politin\u0117mis id\u0117jomis atmeta \u012fsigal\u0117jus\u012f auk\u0161tosios kult\u016bros eliti\u0161kum\u0105. Nors prakti\u0161kai eilinius \u017emones jie vis dar niekina, ta\u010diau tam tikram populizmui daro \u012ftak\u0105. Jie ty\u010diojasi i\u0161 meno pasaulio konvencij\u0173 ir atvirai (nors kartais ironi\u0161kai) apima populiari\u0105j\u0105 kult\u016br\u0105, vartotoji\u0161kum\u0105 bei ki\u010d\u0105. \u0160iandien postmodernistai m\u0117gsta niekinti auk\u0161to tono galerijas, kur jie demonstruoja Presley\u2019io paveikslus, abstrak\u010dias kompozicijas i\u0161 gumini\u0173 apsiaust\u0173 ir ty\u010dia r\u0117ksmingus, neskoningus vaizdus.
\nModernizmas akcentavo vienov\u0119, o postmodernizmas m\u0117gsta skirtingum\u0105. Postmodernizmas implikuoja \u201emultikult\u016bralizm\u0105\u201c ir nuolat sukelia \u201epliuralizm\u0105\u201c. Skirtingumo kaip dominuojan\u010dios vertyb\u0117s principas pasirei\u0161kia ir stilisti\u0161kai.
\nPostmodernistinis menas paprastai vartoja ne vien\u0105 vienod\u0105 stili\u0173, o daugyb\u0119 j\u0173. Televizija pristato ne tik abstrak\u010dias vaizdini\u0173, bet ir stili\u0173 bei id\u0117j\u0173 kompozicijas, kai nostalgija sugretinama su futurizmu, \u0161ilt\u0173 \u0161eimynini\u0173 vertybi\u0173 vaizdiniai kaitaliojami su ga\u0161laus sekso ir siaubingo smurto vaizdais. Pana\u0161iai postmodernistinis paveikslas gali stilizuoti Mon\u0105 Liz\u0105 (Renesanso stiliumi), graik\u0173 diev\u0105 (klasikiniu stiliumi) bei an\u010diuk\u0105 Donald\u0105 (populiarusis menas), \u0161okin\u0117jan\u010dius superrealisti\u0161kame kra\u0161tovaizdyje. Postmodernistinis \u012fstaigos pastatas gali vaizduoti modernistin\u012f stikl\u0105 bei plien\u0105 su viduram\u017ei\u0161komis gorgulijomis bei neskoninga Viktorijos epochos puo\u0161yba.
\nJacques\u2019as Derrida yra pasak\u0119s, jog svarbiausia postmodernistinio diskurso forma yra kolia\u017eas. \u0160iuolaikinis menas linksta rinkti labai skirtingus vaizdinius bei nesuderinamas reik\u0161mes, sukurdamas, anot Derridos, \u201ereik\u0161m\u0119, kuri gali b\u016bti ir nestabili, ir nevienoda\u201c. Kitaip tariant, postmodernistinis menas atsisako kalb\u0117ti vienu balsu; jau pats jo stilius lemia jo nestabilum\u0105 bei prie\u0161inim\u0105si vienareik\u0161mi\u0161kumui.
\nJamesonas teigia, jog stili\u0173 gausa postmoderno mene imituoja \u0161iuolaikin\u012f visuomenin\u012f gyvenim\u0105. \u0160iandien nebeegzistuoja vienod\u0173, apribojan\u010di\u0173 nurodym\u0173. Kiekviena grup\u0117 turi savo vertybes, kalb\u0105 ir stili\u0173. Pliuralistin\u0117je visuomen\u0117je vienu metu vyrauja daug stili\u0173. Kiekvienas i\u0161 j\u0173 yra toks pat geras kaip ir kiti. Be to, stili\u0173 gausa ugdo tam tikr\u0105 po\u017ei\u016br\u012f \u012f istorij\u0105. Connoras Jamesono argument\u0105 apibendrina taip: \u201ePagrindinius postmodernistin\u0117s visuomen\u0117s bruo\u017eus \u2013 \u012fskaitant stili\u0173 ir mados cikl\u0173 pagreitinim\u0105, sustipr\u0117jusi\u0105 reklamos bei elektronini\u0173 ry\u0161io priemoni\u0173 gali\u0105, universalios standartizacijos \u012fvedim\u0105, neokolonializm\u0105 ir \u017eali\u0105j\u0105 revoliucij\u0105, \u2013 su \u0161izoidi\u0161ka postmodernistin\u0117s kult\u016bros popuri sieja silpn\u0117jantis istorijos pajautimas. M\u016bs\u0173 \u0161iuolaikin\u0117 socialin\u0117 sistema prarado sugeb\u0117jim\u0105 pa\u017einti savo praeit\u012f, prad\u0117jo gyventi \u2018nuolatin\u0117je dabartyje\u2019 \u2013 be gelm\u0117s, apibr\u0117\u017eimo ar saugaus identiteto\u201c.
\nIroni\u0161ka, bet \u0161i \u201enuolatin\u0117 dabartis\u201c apima ir praeit\u012f.
\nModernistai atsisak\u0117 praeities kaip irelevanti\u0161kos dabar\u010diai, o postmodernistai praeit\u012f laisvai pritaiko. Naujut\u0117laitis \u012fstaigos pastatas su gorgulijomis bei neskoninga puo\u0161yba perkelia \u012f \u0161iandien\u0105 viduram\u017eius ir Viktorijos er\u0105. Televizija suderina skirtingus istorijos periodus \u2013 vesternai, primenantys XIX a. Amerik\u0105, animaciniuose filmuose atgyjan\u010dios viduram\u017ei\u0161kos pasakos bei Edvardo laik\u0173 Anglijos dvasi\u0105 atkuriantys spektakliai.
\n\u0160is postmoderno atvirumas praei\u010diai yra geras ir daug \u017eadantis. Ta\u010diau apskritai istorijos sulyginimas baigiasi \u201e\u0161izoidi\u0161ku popuri\u201c. Televizija vis\u0105 istorij\u0105 sutraukia \u012f nuolatin\u0119 dabart\u012f, kuri be konteksto ir prasm\u0117s pasirodo m\u016bs\u0173 ekranuose. Istorija n\u0117ra ka\u017ekas, i\u0161 ko gal\u0117tume pasimokyti ar pagal k\u0105 gal\u0117tume interpretuoti savo laikus. Istorija veikiau tampa \u201estiliumi\u201c. Modernist\u0173 kult\u016bra band\u0117 \u012fvesti naujut\u0117lai\u010dius stilius, o postmodernistai \u2013 nors lygiai taip pat besivaikantys stili\u0173 \u2013 atgaivina tai, kas sena, nostalgi\u0161kai \u017evelgia \u012f 5-\u0105j\u012f, 6-\u0105j\u012f ir net (pad\u0117k, dangau!) 8-\u0105j\u012f de\u0161imtmet\u012f, visa tai i\u0161reik\u0161dami i\u0161\u0117jusiais i\u0161 mados, \u201eretro\u201c b\u016bdais.
\nToks po\u017ei\u016bris \u012f istorij\u0105 su\u0161iuolaikina praeit\u012f. Revizionistai istorikai i\u0161 naujo interpretuoja praeities \u012fvykius pagal tai, kas svarbu \u0161iandien, ir mato istorij\u0105 per feminizmo, multikult\u016bralizmo bei postmarksizmo politikos akinius. U\u017euot atk\u016br\u0119 atminties apr\u0117piam\u0105 laik\u0105, \u0161iuolaikiniai vertinimai pateikia praeit\u012f kaip m\u016bs\u0173 laik\u0173 veidrod\u012f. Filmas \u201eRobinas Hudas \u2013 vagi\u0173 vadas\u201c vaizduoja viduram\u017eiais u\u017e \u012fstatymo rib\u0173 gyvenus\u012f \u017emog\u0173 kaip ken\u010diant\u012f nuo kry\u017eiaus \u017eygi\u0173 posttraumin\u012f streso sindrom\u0105. Lydimas savo linksmos daugiakult\u016br\u0117s benami\u0173 auk\u0173 gaujos, jis ir feminist\u0117 Mergel\u0117 Marija prie\u0161inasi Notingemo \u0161erifo tarptautinei korporacijai ir i\u0161gelbsti \u0160ervudo mi\u0161ko aplink\u0105. Taigi postmodernizmas turi ne \u201eistorijos jausm\u0105\u201c, o istorij\u0105, kadangi visos istorin\u0117s akimirkos sumenkintos, prarytos dabarties bei reliatyvizuotos.
\nJamesono komentaras, kad postmodernioji kult\u016bra \u201ebe gelm\u0117s\u201c, nurodo dar vien\u0105 stilistin\u012f men\u0173 bruo\u017e\u0105. Anot Harvey, postmodernizmas, prie\u0161ingai modernizmui, \u201egriebiasi i\u0161or\u0117s, pavir\u0161iaus ir akimirksnio efekt\u0173, kurie neturi galios laikui\u201c. Visuomen\u0117, atsidavusi akimirkos malonumams, s\u0105lygojamiems \u017einiasklaidos tempo bei moralini\u0173 suvar\u017eym\u0173 stokos, reikalaus tokio pat pasitenkinimo ir i\u0161 men\u0173 bei pramog\u0173. Nors knygos skatina vidinius apm\u0105stymus, vaizdajuost\u0117s pristato tik pavir\u0161i\u0173. \u017dmon\u0117ms be \u012fsitikinim\u0173 tr\u016bksta asmeni\u0161ko identiteto pajautimo bei vidinio gyvenimo. Tod\u0117l jie visomis prasm\u0117mis yra pavir\u0161utini\u0161ki.
\n\u0160is pavir\u0161utini\u0161kumas menuose pasirei\u0161kia, pasak Jamesono, kaip \u201eprasimanytas seklumas\u201c. I\u0161 portret\u0173 \u017evelgia buki veidai, be jokio vidinio gyvenimo. Peiza\u017eai virsta karikat\u016bromis. \u0160iuolaikiniai romanai, pasak vieno kritiko, vaizduoja \u201el\u0117k\u0161\u010diausius \u012fmanomus charakterius l\u0117k\u0161\u010diausiose \u012fmanomose aplinkyb\u0117se, apra\u0161ytose l\u0117k\u0161\u010diausia \u012fmanoma kalba\u201c. \u0160is seklumas kartais panaudojamas ironi\u0161kai pasi\u0161aipyti i\u0161 to, kuo virto \u0161iandienin\u0117 visuomen\u0117; kartais l\u0117k\u0161tumas sveikinamas kaip pozityvi estetin\u0117 vertyb\u0117.<\/p>\n

Atlikimas<\/strong>
\n\u201ePostmodern\u0105 vienijantis bruo\u017eas, \u2013 teigia Michaelis Benamonas, \u2013 yra atlikimas\u201c (performance)<\/em>. Kaip \u0161iuolaikin\u0119 visuomen\u0119 sudaro \u017emon\u0117s, atliekantys \u012fvairius vaidmenis, taip \u0161iuolaikinis menas gali b\u016bti suprantamas kaip \u012fvairios atlikimo technikos.
\nModernistai meno k\u016brin\u012f suprato kaip per\u017eengiant\u012f laik\u0105, o postmodernistai k\u016brin\u012f mato tik laike. Modernistai, kaip ir tradicionalistai, vertino i\u0161liekamum\u0105. Postmodernistai vertina praeinamum\u0105. Tod\u0117l postmodernistinis menas, visi\u0161kai pripa\u017eindamas, kad jame (ar kur nors kitur) nieko n\u0117ra am\u017eino, beg\u0117di\u0161kai orientuojasi \u012f mad\u0105.
\nU\u017euot band\u0119 kurti tai, kas atsispirt\u0173 laiko i\u0161bandymams, postmodernistai kuria efemeri\u0161k\u0105 men\u0105, egzistuojant\u012f tik akimirksn\u012f. Kai kurie menininkai sukonstruoja objekt\u0105 tik tam, kad j\u012f i\u0161ardyt\u0173, nepalikdami joki\u0173 jo egzistavim\u0105 \u012frodan\u010di\u0173 istorini\u0173 dokument\u0173. Kiti \u0161iuolaikiniai menininkai visi\u0161kai eliminuoja meno objekt\u0105 ir papras\u010diausiai atlieka tai, k\u0105 laiko kokiu nors vaizduojamuoju aktu.
\nNiujorke vienas menininkas suk\u016br\u0117 daikt\u0105, kuris savaime susikonstravo, o paskui susinaikino. Christo, postmodernisti\u0161kai sugriaudamas rib\u0105 tarp meno ir ne meno, apvynioja istorinius pastatus audi niais ir tveria laukuose med\u017eiagines tvoras. Jis pasiskelbia inscenizav\u0119s pla\u010diai apra\u0161yt\u0105 \u012fvyk\u012f, o kai pakyla u\u017edanga, tuo viskas ir pasibaigia.
\n\u0160iandienini\u0173 galerij\u0173 lankytojas da\u017enai ant sien\u0173 mato ne tapybos darbus, o i\u0161spausdintus puslapius ir polaroidines fotografijas. Tai \u201ekonceptualinio meno\u201c po\u017eymis. Menininkas demonstruoja savo id\u0117jos \u201edokumentacij\u0105\u201c \u2013 apra\u0161ym\u0105 ir galb\u016bt nuotraukas. Kartais meno k\u016brinio jau neb\u0117ra. Vienas menininkas i\u0161 pakrant\u0117s akmen\u0117li\u0173 sud\u0117liojo \u017eod\u012f J\u016aRA. Paskui kelis kartus nufotografavo sav\u0105j\u012f bang\u0173 ardom\u0105 meno k\u016brin\u012f. Kartais k\u016brinys net neb\u016bna prad\u0117tas. Menininkas papras\u010diausiai apib\u016bdina savo \u201ekoncepcij\u0105\u201c.
\nMeno k\u016brinio reik\u0161mingumas da\u017enai slypi ne jame pa\u010diame, o menininko \u012f\u017e\u016blume. Sherrie Levine nufotografavo garsias nuotraukas ir pateik\u0117 jas kaip savo. Pasak vieno kritiko, jos tikslas buvo \u201esuduoti sm\u016bg\u012f autorin\u0117s asmenyb\u0117s kultui\u201c. Ji ne tik demonstravo postmodernisti\u0161k\u0105 pasibjaur\u0117jim\u0105 \u017emogi\u0161kumu ir asmenybe, bet ir atakavo \u201ekapitalistin\u0119 nuosavyb\u0117s koncepcij\u0105\u201c. \u0160\u012f marksizm\u0105 ji su\u0161velnino postmarksistiniu feminizmu, \u201epatriarchalin\u0119 autoryst\u0117s identifikacij\u0105\u201c susiedama su \u201esavimi pasitikin\u010dio vyri\u0161kumo \u012ftvirtinimu\u201c. Kai kas tai pavadint\u0173 plagiatu.
\nTurb\u016bt b\u016bdingiausia postmodernizmo i\u0161rai\u0161ka meno pasaulyje yra \u201eatlikimo meno\u201c i\u0161kilimas. \u0160ios meno formos pionierius buvo vokietis Josephas Beuysas. \u0160tai kaip rimtai vienas kritikas apra\u0161o tipi\u0161k\u0105 Beuyso k\u016brin\u012f: \u201eViename i\u0161 Beuyso ritual\u0173, \u017einomame kaip \u201eRiebaluotas kampas\u201c, gabalas riebal\u0173 \u2013 paprastai margarinas \u2013 supakuojamas taip, jog atrodyt\u0173 kaip kampe gulintis kankor\u0117\u017eis. Ritualas ir b\u016bna papras\u010diausiai kampe ty\u017etantys bei smirstantys riebalai. Pjes\u0119 sudaro riebalai, j\u0173 l\u0117tas ty\u017eimas ir \u017ei\u016brovo reakcija\u201c.
\nAtkreipkite d\u0117mes\u012f, jog dalis meno k\u016brinio yra \u017ei\u016brovo reakcija<\/em>. Bet koks \u012fsi\u017eeidimas, pasibjaur\u0117jimas ar sumi\u0161imas tampa meno k\u016brinio dalimi<\/em>!
\nPasira\u0161ydamas ant paprast\u0173 daikt\u0173 bei popieriaus lap\u0173, Beuysas tapo ir \u201eatmat\u0173\u201c meno bei \u201eperdirbini\u0173\u201c pionieriumi. Tokie gestai sudav\u0117 sm\u016bg\u012f tradicin\u0117ms meno institucijoms, muziejams bei kolekcionieriams, kurie juda viena kryptimi ir vertina meno objektus. Beuysas pasira\u0161\u0117 (ir pardav\u0117) pagamintus objektus, kad atskleist\u0173 postmodernist\u0173 posak\u012f \u201eviskas yra menas\u201c. Be to, tai rei\u0161k\u0117 postmodernist\u0173 i\u0161puol\u012f prie\u0161 individual\u0173j\u012f A\u0161 bei menininko status\u0105. Beuysas atsisak\u0117 vis\u0173 meno konvencij\u0173 subjekto, stiliaus, technikos, darbo, k\u016brybi\u0161kumo at\u017evilgiu; jis i\u0161laik\u0117 tik vien\u0105 meninink\u0173 konvencij\u0105 \u2013 menininkas pasira\u0161o (ir parduoda) savo k\u016brin\u012f. Pasira\u0161ydamas ant ne savo pagamint\u0173 objekt\u0173, Beuysas sugriov\u0117 menininko vaidmen\u012f.
\nV\u0117liau Beuysas prad\u0117jo kurti dar labiau tiesiogiai. \u201eKitame rituale Beuysas i\u0161sitep\u0117 veid\u0105 medumi bei auksu, u\u017esidar\u0117 muziejuje, vaik\u0161\u010diojo su negyvu ki\u0161kiu rankose ir ai\u0161kino savo \u012fsivaizdavimus\u201c. Dar viename k\u016brinyje, pavadintame \u201eA\u0161 myliu Amerik\u0105, o Amerika myli mane\u201c, Beuysas \u012fsisupo \u012f veltin\u0119 ir \u012fs\u0117do \u012f l\u0117ktuv\u0105. Atvykus\u012f \u012f Niujork\u0105, j\u012f vis dar susivyniojus\u012f pasitiko oro uoste ir nugabeno tiesiai \u012f muziej\u0173. U\u017edarius kambaryje su gyvu kojotu, buvo sakoma, kad jis reprezentuoja Amerikos \u010diabuvius bei kitas \u201eAmerikos priespaudos aukas\u201c. Veltine susisup\u0119s menininkas lankst\u0117si kojotui. Kartkart\u0117m jis apeidavo aplink gyv\u016bn\u0105, paliesdavo j\u012f lazda, paskui atsiguldavo \u012f \u0161iaudin\u012f gult\u0105. Kojotas atrod\u0117 sutrik\u0119s.
\nVaizduojamasis menas yra paskutinis mados klyksmas meno pasaulyje. Kartais menininkai atmeta b\u016btinyb\u0119 i\u0161 tikr\u0173j\u0173 sukurti meno objekt\u0105 ir, su vaizdo kameromis, roko muzika bei lazerio \u0161viesomis, papras\u010diausiai scenos centre atsistoja patys. Milvokyje menininkas pl\u016bdo publik\u0105. Po to susismaigst\u0117 \u012f od\u0105 me\u0161keri\u0173 kabliukus ir susipjaust\u0117 skustuvais. Jis dramatizavo tai, kaip menininkai prisiver\u010dia kent\u0117ti, kad palinksmint\u0173 turting\u0105 auditorij\u0105.
\nKarena Finley rodo savo feminizm\u0105 nusivilkdama suknel\u0119, pildama \u017eelatin\u0105 u\u017e liemen\u0117l\u0117s, i\u0161sitepdama k\u016bn\u0105 \u0161okoladu ir prisismaigstydama pup\u0173 \u016bgli\u0173 (simbolizuojan\u010di\u0173 sperm\u0105). \u0160\u012f vaidinim\u0105 finansavo Nacionalinis men\u0173 r\u0117mimo fondas ir suk\u0117l\u0117 daug prie\u0161taravim\u0173. Vis d\u0117lto Finley vaidinimai yra niekas, palyginti su Annie Sprinkle, buvusios porno \u017evaig\u017ed\u0117s, o dabar \u2013 vaizduojamojo meno atlik\u0117jos. Vadinanti save \u201epostporno moderniste\u201c, Sprinkle ant scenos masturbuojasi ir kvie\u010dia \u017ei\u016brovus prieiti bei, priki\u0161us \u017eibintuv\u0117l\u012f, pasi\u017ei\u016br\u0117ti \u012f jos genitalijas.
\nI\u0161 ties\u0173 \u0161ie menininkai atlieka menininko kaip kult\u016brinio partizano vaidmen\u012f. Sukelti \u0161ok\u0105 ir pasibjaur\u0117jim\u0105, priversti auditorij\u0105 pasijusti nepatogiai, o vis\u0105 publik\u0105 \u012fsiutinti \u2013 tai yra j\u0173 meno dalis. Tokius vaidinimus bei j\u0173 sukeliamus prie\u0161taravimus \u0161ie menininkai laiko politi\u0161kai griaunan\u010diais veiksmais. Avangardistai ne tik \u017eaid\u017eia su konvencijomis \u2013 jie visi\u0161kai jas ignoruoja.
\n
\nMen\u0173 dehumanizavimas<\/strong>
\nNors vaizduojamojo meno atlik\u0117jai akivaizd\u017eiai i\u0161auk\u0161tina save, postmodernistinis menas s\u0105moningai atakuoja \u017emogi\u0161kum\u0105. Postmodernistai m\u0117gsta technologijos sukurt\u0105 men\u0105. Masi\u0161kai gaminamas menas pasi\u017eymi ir menininko, ir k\u016brinio dehumanizavimo dorybe. Andy Warholas pakrik\u0161tijo savo studij\u0105 \u201eFabriku\u201c ir pasamd\u0117 darbuotojus, kad spausdint\u0173 Marilyn Monroe bei kit\u0173 popkult\u016bros ikon\u0173 nuotraukas. \u201eArgi svarbu, jog tie darbai nebuvo unikal\u016bs? \u2013 klaus\u0117 vienas kritikas. \u2013 Ir ar svarbu, kad juos atliko net ne pats Warholas?\u201c Tik ne postmodernistiniame meno pasaulyje.
\nMasin\u0117s reprodukcijos neva turin\u010dios i\u0161laisvinti men\u0105 nuo turting\u0173 institucij\u0173 ir atverti k\u016brybin\u012f proces\u0105 \u017emon\u0117ms. Populistin\u012f Warholo teigin\u012f par\u0117m\u0117 masi\u0161kai gaminamas menas, vaizduojantis masin\u0119 kult\u016br\u0105 \u2013 kino \u017evaig\u017edes, reklam\u0105, vartotoj\u0173 g\u0117rybes. (\u017dinoma, Warholo \u201eBrillo\u201c d\u0117\u017eutes ir \u201eCampbell\u201c sriubos indelius eiliniai \u017emon\u0117s \u012fvertino paskutinieji. Jei tai menas, samprotavo jie, j\u012f galima nusipirkti bakal\u0117jos krautuv\u0117je. Ta\u010diau jo k\u016brini\u0173 kar\u0161tai vaik\u0117si muziejai bei kolekcionieriai, i\u0161 kuri\u0173 jis pasi\u0161aipydavo).
\nWarholas suniveliuodavo tai, kas trivialu, ir tai, kas esminga. Jo i\u0161leistos garsenybi\u0173 nuotraukos \u2013 Presley, Lizos Taylor, Jackie Kennedy \u2013 tapo m\u016bs\u0173 pasaulietini\u0173 \u0161vent\u0173j\u0173 ikonomis. Warholo \u201eFabrikas\u201c kartu su kino \u017evaig\u017ed\u017ei\u0173 bei vartotojams skirt\u0173 g\u0117rybi\u0173 nuotraukomis prad\u0117jo leisti elektrini\u0173 k\u0117d\u017ei\u0173 ir automobili\u0173 avarij\u0173 nuotraukas. Panaudodamas \u0161ilkografijos technik\u0105, Warholas leido siaubing\u0173 avarij\u0173 nuotraukas \u2013 sumaitoti k\u016bnai automobili\u0173 avarijose, ant telefono stulpo pasismeig\u0119s \u017emogus. \u0160iuos klaikius reginius jis pateikdavo tokiu pat maloniu, ry\u0161kiaspalviu stiliumi kaip ir populiariosios kult\u016bros nuotraukas. Tai, kas tragi\u0161ka, ir tai, kas trivialu, jis sumenkino iki to paties banalumo lygio. Warholas pasteb\u0117jo, kad be paliovos leid\u017eiant \u0161iuos baisius vaizdus, jie praranda savo \u012ftak\u0105. Kaip i\u0161 televizijos ekran\u0173 ir kin\u0173 matomas brutalumas atbukina nuo smurto, taip Warholas s\u0105moningai band\u0117 nuslopinti \u017emogaus jausmus. Warholui ir kitiems postmodernistams asmenyb\u0117 buvo ka\u017ekas, ko reikia \u0161alintis; \u017emogus su savo skausmu ir netobulumais buvo nepageidautinas. \u201eAndy nenor\u0117jo \u012f savo men\u0105 \u012fsileisti \u017emogaus, \u2013 teig\u0117 vienas jo draugas. \u2013 Kad to i\u0161vengt\u0173, jis tur\u0117jo imtis \u0161ilkografijos, trafaret\u0173 ir kit\u0173 automatin\u0117s reprodukcijos priemoni\u0173. Ta\u010diau menas visada ras b\u016bd\u0105 \u012fsismelkti. Vienur d\u0117mel\u0117, kitur blogai atspausdinta ar nety\u010dia \u012fpjauta. Andy visada buvo prie\u0161 brok\u0105. Klysti \u2013 \u017emogi\u0161ka\u201c.
\n\u0160\u012f individualios asmenyb\u0117s atmetim\u0105 Warholas perk\u0117l\u0117 \u012f savo gyvenim\u0105, sukurdamas apgalvoto nuobodumo atmosfer\u0105. Ironi\u0161ka, bet taip elgdamasis, jis tapo garsenybe. \u201eJo prigimtis, \u2013 teigia vienas gerb\u0117jas, \u2013 tu\u0161\u010dia kaip vakuumas. Jis niekada nepasisako apie savo darb\u0105, kaip link\u0119 daryti daugelis meninink\u0173, kurie akivaizd\u017eiai kalba tik apie trivialius dalykus. Jis nieko nesmerkia, ir atrodo, jo ne\u017eavi joks keistas \u017emogi\u0161ko elgesio pasirei\u0161kimas\u201c. Pasak paties Warholo, jis tapo b\u016btent taip, nes nori b\u016bti ma\u0161ina.
\nMasin\u0117 gamyba l\u0117m\u0117 dar vien\u0105 rezultat\u0105 \u2013 meno komerci\u0161kum\u0105. Warholas praturt\u0117jo taip, kaip n\u0117 nesvajojo joks avangardo menininkas, sunkiai dirbantis pal\u0117p\u0117je ir turintis tik sav\u0105j\u012f menin\u012f integralum\u0105. Jau atmesdami pa\u010di\u0105 meninio integralumo koncepcij\u0105, menininkai gali \u017eengti politi\u0161kai teising\u0105 \u017eingsn\u012f ir u\u017esidirbti daug pinig\u0173. Visame pasaulyje yra tik septyniolika Leonardo da Vinci tapybos darb\u0173, o \u201eoriginal\u0173\u201c Andy Warholo darb\u0105 turi beveik kiekvienas muziejus.
\nTechnologin\u0117s reprodukcijos ir jos lemiamo dehumanizavimo idealas siekia daug toliau u\u017e meno pasaulio ekscentri\u0161kumus. Warholas gal\u0117jo leisti spalvotas nuotraukas naudodamas nauj\u0105 spausdinimo technologij\u0105. V\u0117liau pie\u0161im\u0105 jis i\u0161keit\u0117 \u012f filmavim\u0105. Naujoji technologin\u0117 aplinka menams daro esmin\u0119 \u012ftak\u0105. Dominuojan\u010diomis meno formomis tampa reprodukcin\u0117 \u017einiasklaida, kaip fotografija, filmai, \u012fra\u0161ai bei televizija.
\nPavyzd\u017eiui, postmodernistai garbina rok\u0105 \u2013 viena vertus, d\u0117l jo vienijan\u010dio globali\u0161kumo bei \u012ftakos, kurie, kita vertus, susiderina su jo tolerancija ir stili\u0173, \u017einiasklaidos priemoni\u0173, etnini\u0173 identitet\u0173 gausa. Rokas yra daugiakult\u016br\u0117 muzika, turinti afrikieti\u0161kas-amerikieti\u0161kas \u0161aknis ir populiari visame pasaulyje. Ji ne tik toleranti\u0161ka, bet ir skatina moralin\u012f atlaidum\u0105 ir yra radikaliai mai\u0161tinga vald\u017eios at\u017evilgiu. Be paliovos randasi nauj\u0173 stili\u0173, bet \u201esenos\u201c stotys palaiko ir senuosius. Pasak vieno kritiko, elektronin\u0117s meno formos yra \u0161iuolaiki\u0161kos, tod\u0117l postmoderni\u0161kesn\u0117s u\u017e kitas meno formas.
\nPriklausanti nuo technologin\u0117s reprodukcijos bei atlikimo, roko muzika atitinka ir postmodernistinius kanonus. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 multiinformacin\u0117 meno forma, rokas groja i\u0161 stereo imtuv\u0173, radijo ir televizijos. Vyksta ir roko koncertai. Pasak vieno kritiko, tokie koncertai paprastai patiria nes\u0117km\u0119, jei grup\u0117 nebuvo i\u0161gars\u0117jusi su bent keliomis savo populiariomis dainomis. Koncerto metu publika \u012faudrinama atliekant dainas, kurios buvo jau gird\u0117tos per visuomen\u0117s informavimo priemones. Ironi\u0161ka, bet koncertai \u0161iandien pana\u0161\u016bs \u012f mil\u017eini\u0161kus vaizdo ekranus, kad fanai gal\u0117t\u0173 \u017ei\u016br\u0117ti vaidinimus, primenan\u010dius televizinius! Taigi tikrov\u0117 ir reprodukcija yra postmodernisti\u0161kai ir bevilti\u0161kai susipynusios. (\u0160is susimai\u0161ymas tampa dar sud\u0117tingesnis, kai atlik\u0117jai koncerto metu leid\u017eia \u012fra\u0161\u0105 arba kai pats koncertas virsta albumu, sukurian\u010diu keist\u0105 \u201egyvo \u012fra\u0161o\u201c paradoks\u0105).
\nNaujoji technologija pamina tradicines autoryst\u0117s id\u0117jas \u2013 film\u0105 bendradarbiaudami kuria daugelis meninink\u0173 \u2013 ra\u0161ytojas, direktorius, aktoriai, kinematografininkas ir kiti. Fotokopij\u0173 darytojai griauna autorines teises. Vaizdo magnetofonai, grotuvai bei u\u017eprogramuojami kompaktiniai diskai leid\u017eia vartotojui atgaminti savo asmeniniam naudojimui filmus, televizijos \u0161ou ir muzik\u0105. D\u0117l legalios reprodukcijos bei nelegalaus piratavimo menininkai sunkiai i\u0161laiko teis\u0119 \u012f savo k\u016brin\u012f. \u0160i masin\u0117 men\u0173 produkcija dehumanizuoja \u2013 menininkus, k\u016brinius ir vis\u0105 kult\u016br\u0105.
\nKai kurie \u017emon\u0117s dehumanizavim\u0105 vie\u0161ai smerkia; kiti j\u012f sveikina. Kai kurie postmodernistai, kaip kad Warholas, atsistoja \u012f visi\u0161ko atvirumo masinei visuomenei poz\u0105. Jie neturi joki\u0173 \u012fsitikinim\u0173 ir, pasak Warholo, \u201enieko nesmerkia\u201c. Kiti postmodernistai labai politi\u0161ki. Jie siekia pakenkti egzistuojan\u010dioms vald\u017eios strukt\u016broms. Ta\u010diau abi stovyklos sumenkina menininko vaidmen\u012f ir pa\u0161iepia nuomon\u0119, jog menas egzistuoja tam, kad taurint\u0173 visuomen\u0119.<\/p>\n

Meno politika<\/strong>
\nKeista, kad i\u0161 vis\u0173 \u017emoni\u0173 b\u016btent menininkai atrodo taip nusistat\u0119 prie\u0161 men\u0105. Viena i\u0161 prie\u017eas\u010di\u0173 yra \u201e\u012ftarimo hermeneutika\u201c \u2013 \u012fsitikinimas, kad visos kult\u016brini\u0173 vertybi\u0173 i\u0161rai\u0161kos yra tik vald\u017eios ir priespaudos kauk\u0117. Postmodernistin\u0117 kritika kalba apie \u201emenininko mit\u0105\u201c, pagal kur\u012f visi\u0161kai priimtina, kad menininkai, ypa\u010d visuomen\u0117s laikomi garsiausiais, tik pasyviai perduoda vertybes, kurios pateisina vie\u0161pataujant\u012f elit\u0105. Shakespeare\u2019as yra patriarchalin\u0117s visuomen\u0117s \u012frankis; Medici\u2019ams ir katalik\u0173 Ba\u017eny\u010diai Michelangelo yra visuomenini\u0173 ry\u0161i\u0173 \u017emogus; impresionistai dykin\u0117jan\u010diai viduriniajai klasei si\u016blo \u0161velni\u0105 izoliacij\u0105. Tai meninink\u0173 savaiminio \u012fsikrovimo metodas.
\nNors Warholas ir jo sek\u0117jai vertelgi\u0161kum\u0105 linksmai sveikina, daugelis postmarksist\u0173 mene nerimauja d\u0117l \u201eprekybi\u0161kumo\u201c, kai kapitalizmo j\u0117gos men\u0105 paver\u010dia papras\u010diausiai dar viena preke. Jie jau\u010diasi kalti, kad j\u0173 k\u016bryb\u0105 subsidijuoja \u201emultinacionalin\u0117s korporacijos\u201c, kurios finansuoja muziejus bei sukuria gerov\u0119 kolekcionieriams, superkantiems men\u0105. Menininkai, \u017einoma, nori u\u017edirbti, bet jie nori jaustis ir politi\u0161kai teis\u016bs.
\nVienas i\u0161 b\u016bd\u0173 tai pasiekti yra ironija. Menininkai gali s\u0105moningai \u017eaisti kult\u016brin\u012f \u017eaidim\u0105 ir kartu j\u012f pa\u0161iepti. Kaip ai\u0161kina postmodernistin\u0117 kritika, \u201ejeigu menas turi visada gintis nuo \u0161io prekybi\u0161kumo gr\u0117sm\u0117s meno galerijomis, teatrais, televizija ir universitetais, logi\u0161kas \u0161io po\u017ei\u016brio kra\u0161tutinumas yra visi\u0161kai atsisakyti b\u016bti menu\u201c. \u0160iuo akivaizd\u017eiu atsisakymu galima laikyti daugel\u012f keis\u010diausi\u0173 \u0161iuolaikinio meno pavyzd\u017ei\u0173 \u2013 chaoti\u0161kas tepliones da\u017eais, tu\u0161\u010dius r\u0117mus, brutalias \u017eiaurumo ir i\u0161tvirkimo scenas, menininko i\u0161mat\u0173 demonstravim\u0105. Men\u0173 dekonstrukcija vyksta, kai menas atmeta men\u0105 \u2013 meno pasaulis sukyla pats prie\u0161 save.
\nPostmarksistin\u0117 kritika gerbia griaunant\u012f men\u0105, prisl\u0117gtosios klas\u0117s k\u016brinius. Taigi daugelis postmodernist\u0173 meninink\u0173 identifikuoja save su engiamaisiais (moterys, rasin\u0117s ma\u017eumos, homoseksualistai, patyrusieji smurt\u0105 vaikyst\u0117je). Kai kas menininkus laiko prisl\u0117gt\u0173j\u0173 ma\u017euma. \u0160ie menininkai kuria, naudodamiesi grupi\u0173, kurioms jie priklauso, darbotvark\u0117mis. Tradicini\u0173 menini\u0173 vertybi\u0173, kaip gro\u017eis ir forma, atsisakymas estetik\u0105 susiaurina iki politikos. Menas virsta propaganda.
\nTaigi postmodernistai susir\u016bpin\u0119 ne estetiniais klausimais, j\u0173 d\u0117mesys sutelktas ne \u012f moral\u0119 (kuri siekt\u0173 objektyviais etiniais principais pagr\u012fst\u0173 reform\u0173) ir ne \u012f filosofij\u0105 (kuri siekt\u0173 suprasti esmines \u0161i\u0173 klausim\u0173 prie\u017eastis). Veikiau jie sutelkia d\u0117mes\u012f \u012f politik\u0105. Moraliniai ir filosofiniai klausimai sueina \u012f vald\u017eios ir priespaudos klausimus, \u012f kuriuos menininkai tipi\u0161kai atsako ne racionalaus tyrin\u0117jimo dvasia, o neatmie\u017etu pyk\u010diu.
\nPostmodernistin\u012f politin\u012f men\u0105 did\u017eia dalimi sudaro satyra ir pasipiktinimo rei\u0161kimas. Kartu su socialinio konstruktyvizmo bei grupinio identiteto pri\u0117mimu subjektai suvedami \u012f socialinius stereotipus. Pagal postmodernistin\u0119 mitologij\u0105 jie gretinami su pasaulietiniais demonais (turtingi baltaod\u017eiai vyrai; multinacionalin\u0117s korporacijos; nuomon\u0119 kaitaliojanti vidurinioji klas\u0117) ir \u0161ventuosius (moterys, homoseksualistai, varg\u0161ai, rasin\u0117s ma\u017eumos ir visos kitos aukos, \u012fskaitant ken\u010diant\u012f meninink\u0105). Bandydami \u0161okiruoti ir pa\u017eeminti miestieti\u0161k\u0105 publik\u0105, menininkai reaguoja \u012f vald\u017ei\u0105 \u017eaidimais su savo vald\u017eia.
\nMenininkai su savo \u012f publik\u0105 nukreiptomis kritin\u0117mis teorijomis stengiasi i\u0161provokuoti publik\u0105. Daugeliui meninink\u0173 \u0161iandien r\u016bpi ne tiek estetika, gro\u017eio k\u016brimas, kiek retorika, manipuliavimas publika, kad b\u016bt\u0173 i\u0161provokuota norima reakcija. Kai Andresas Serrano \u012f savo \u0161lapim\u0105 pamerk\u0117 kry\u017ei\u0173, publikos \u0161okas ir protesto \u0161\u016bksniai buvo b\u016btent tai, ko jis nor\u0117jo.
\nPostmodernistai link\u0119 sukilti prie\u0161 autoritet\u0105. \u012e tai \u012feina ne tik objektyv\u016bs autoritetai (kaip Dievas, t\u0117vai, valstyb\u0117), bet ir tekstas (kuris neturi i\u0161ankstin\u0117s prasm\u0117s) bei menininkas (\u017eodis \u201eautoritetas\u201c kilo i\u0161 \u017eod\u017eio \u201eautorius\u201c). \u0160\u012f tradicinio menininko vaidmens eliminavim\u0105 paai\u0161kina politin\u0117s prie\u017eastys. \u201eKult\u016bros k\u016br\u0117jo autoriteto sumenkinimas, \u2013 teigia Davidas Harvey, \u2013 sukuria galimybes dalyvauti visuomenei bei atsirasti demokratiniams kult\u016brini\u0173 vertybi\u0173 apibr\u0117\u017eimams, ta\u010diau to kaina \u2013 tam tikras nenuoseklumas ar, dar problemi\u0161kiau, pa\u017eeid\u017eiamumas masin\u0117s rinkos manipuliacijomis\u201c. \u201eKult\u016bros gamintojas\u201c, tai yra menininkas ar ra\u0161ytojas, turi taip suma\u017e\u0117ti, kad gal\u0117t\u0173 augti mas\u0117s. Laikantis \u0161ios teorijos, menininko vaidmuo yra pasi\u016blyti \u017ealiav\u0105 vartotojams, kad \u0161ie gal\u0117t\u0173 j\u0105 perkombinuoti ir interpretuoti kaip nori.
\n\u0160io i\u0161sivadavimo jud\u0117jimo mene pavyzdys yra Bernardo Dorto dramos teorijos, \u017eadinan\u010dios mini\u0105. Jo \u012fsitikinimu, direktorius panaudoja represijas ir \u201ene tik \u0161okdina visus teatro darbuotojus, bet ir palieka juos bej\u0117gius, o kartais padaro net vergais\u201c. Daugelis \u017emoni\u0173 negalvoja apie Brodv\u0117j\u0173 ar Holivud\u0105 kaip apie saldumyn\u0173 krautuves ar tuo labiau medviln\u0117s plantacijas senuosiuose Pietuose. Lyginti gerai mokam\u0173, i\u0161lepusi\u0173 aktori\u0173 ir kino \u017evaig\u017ed\u017ei\u0173, besiskund\u017eian\u010di\u0173 tuo, kad turi paklusti direktoriui, pasibais\u0117jim\u0105 su tikra juodaod\u017ei\u0173 verg\u0173 kan\u010dia, \u017einoma, yra siaubingai l\u0117k\u0161ta. Be to, atkreipkite d\u0117mes\u012f \u012f marksistin\u0117s retorikos atspalv\u012f visoje analiz\u0117je: aktoriai yra \u201edarbininkai\u201c; jie vergai; menininkai yra kult\u016bros \u201egamintojai\u201c. Direktorius panaudoja kit\u0173 at\u017evilgiu savo vald\u017ei\u0105, o bet kokia vald\u017eia paprastai siejama su priespauda.
\nPostmodernistai dramaturgai sukyla net prie\u0161 scenarijaus autoriaus autoritet\u0105 (koki\u0105 jis turi teis\u0119 sakyti man, k\u0105 daryti?). J\u0173 nuomone, spektakliai turi b\u016bti statomi grup\u0117s autori\u0173 pastangomis. Dalyvauja kiekvienas. Be to, dramaturgai mai\u0161tauja prie\u0161 teksto autoritet\u0105 (kod\u0117l tur\u0117\u010diau laikytis teksto?). U\u017euot \u012fsimin\u0119 eilutes, aktoriai improvizuoja.
\nGaliausiai spektaklis turi b\u016bti atviras publikai. Dramaturgai \u012fvairiai eksperimentavo, bandydami \u012ftraukti \u012f bendradarbiavim\u0105 ir \u017ei\u016brovus. Ypatingai nemalonus pavyzdys \u012fsigal\u0117jo kai kuriuose \u0161alies teatruose: sprend\u017eiant paslaptingo s\u0105mokslo m\u012fsl\u0119, publika vaidinimo metu \u012fgyja teis\u0119 balsuoti, kas, j\u0173 nuomone, \u201etai padar\u0117\u201c. Taigi spektaklis baigiasi taip, kaip nori \u017ei\u016brovai. D\u0117l to visas s\u0105mokslas, \u017einoma, virsta nes\u0105mone, bet kokie b\u016bdai jam i\u0161ai\u0161kinti tampa beprasmi\u0161ki, o intelektinis galvos\u016bkis, kur\u012f sukuria paslaptis, \u017elunga. U\u017etat publika \u201e\u012fgauna gali\u0105\u201c. Kitas pavyzdys yra neseniai i\u0161pl\u0117tota \u201es\u0105veikaujan\u010dio\u201c pasilinksminimo technologija, kai \u017ei\u016brint film\u0105, \u012fvairiose situacijose veiksmas sustabdomas, kad publika gal\u0117t\u0173 apsispr\u0119sti ir paspausti mygtuk\u0105, kuris nulemia, kas vyks toliau.
\n\u201e[Modernistinis] vienodo meno k\u016brinio idealas sukoncentruotas \u012f autoriaus-direktoriaus fig\u016br\u0105, \u2013 teigia Connoras. \u2013 Postmodernistinis teatras sugriauna \u0161i\u0105 vienyb\u0119; o \u017elugus vieno direktoriaus autoritetui, \u012feina jungtin\u0117s produkcijos s\u0105voka\u201c. Tai, kas tinka dramai, tinka ir visiems kitiems menams. Naujoji modernizmo kritika pripa\u017eino meno k\u016brinio vienov\u0119 ir demonstravo, kaip visos dalys susijungia \u012f vien\u0105 visum\u0105. Postmodernistin\u0117 kritika, sutelkdama d\u0117mes\u012f \u012f stili\u0173 ir tem\u0173 \u012fvairov\u0119, atskleisdama k\u016brinio lingvistinius bei ideologinius prie\u0161taravimus, pripa\u017e\u012fsta nederm\u0119. Tur\u0117dami tai omenyje, menininkai postmodernistai s\u0105moningai kuria tai, kas \u012fk\u016bnija \u0161i\u0105 nederm\u0119 \u2013 romanus, kuriuose susiduria prie\u0161taringi ir nesuderinami po\u017ei\u016briai; paveikslus, kuriuose susilieja nesuderinami stiliai; neprasimanytas argumentacijas, kurios ty\u010dia prie\u0161tarauja pa\u010dios sau.
\nMenas, kuris pasiduoda savo prasmei; menininkai, kurie nusilenkia savo k\u016brybingumui \u2013 toks yra meninink\u0173 sav\u0119s atmetimas postmodernistin\u0117je kult\u016broje. O jo esm\u0119 sudaro visi\u0161kas \u017emogaus i\u0161si\u017ead\u0117jimas.<\/p>\n

Gene Edward Veith<\/strong>, Men\u0173 ir mokslo mokyklos dekanas, angl\u0173 kalbos profesorius Konkordijos universitete Viskonsine (JAV)<\/p>\n

Vert\u0117 Jolanta Korolkovait\u0117<\/p>\n

Versta i\u0161: Veith G. E. Postmodern Times. \u2013 Wheaton, 1994 \u00a9 Crossway Books<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"

Gene Edward Veith Menas abstrak\u010dias filosofijas visada priartina prie \u017eemi\u0161k\u0173 dalyk\u0173. Menininkai i\u0161rei\u0161kia savo \u012fsitikinimus konkre\u010diomis formomis, taip atskleisdami, k\u0105 implikuoja j\u0173 pasaul\u0117\u017ei\u016bra ir dramatizuodami jos reik\u0161m\u0119 \u017emogaus gyvenimui. Postmodernistinis menas gyvai demonstruoja postmodernistinio m\u0105stymo padarinius. Dar svarbiau yra tai, kad daugiausia menai kult\u016broje perduoda pa\u017ei\u016bras. Tai ypa\u010d teisinga, kai kalbama apie postmodernistin\u012f men\u0105, kuris […]<\/p>\n","protected":false},"author":2,"featured_media":742,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":[],"categories":[22],"tags":[330,57],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/894"}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/users\/2"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcomments&post=894"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/894\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":896,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/posts\/894\/revisions\/896"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=\/wp\/v2\/media\/742"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fmedia&parent=894"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Fcategories&post=894"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/index.php?rest_route=%2Fwp%2Fv2%2Ftags&post=894"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}