{"id":169,"date":"2015-08-19T16:56:38","date_gmt":"2015-08-19T13:56:38","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=169"},"modified":"2015-08-19T16:58:16","modified_gmt":"2015-08-19T13:58:16","slug":"kol-kencia-nekalti-vaikai","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/kol-kencia-nekalti-vaikai\/","title":{"rendered":"Kol ken\u010dia nekalti vaikai"},"content":{"rendered":"\n<p style=\"text-align: justify;\"><strong>\u201eMenininko k\u016brinys gali b\u016bti pavyk\u0119s arba nepavyk\u0119s, jo gyvenimas gali b\u016bti pavyk\u0119s arba nepavyk\u0119s. Ta\u010diau jei jis po vis\u0173 dideli\u0173 pastang\u0173 galiausiai gali sau pasakyti palengvin\u0119s ar suma\u017ein\u0119s \u017emog\u0173 slegian\u010di\u0173 grandini\u0173 svor\u012f, tuomet jis tam tikra prasme pateisintas, tuomet jis tam tikra prasme gali pats sau atleisti.\u201c <\/strong>I\u0161 ra\u0161ytojo Alberto Camus 1957 met\u0173 interviu.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Prie\u0161 35 metus, b\u016bdamas tik 46-eri\u0173, mir\u0117 populiarus ir did\u017eiai gerbiamas moralistas bei humanistas A. Camus. Iki \u0161i\u0173 dien\u0173 jo darb\u0173 bekompromisi\u0161kumas ir s\u0105\u017einingumas \u017eavi vis naujas skaitytoj\u0173 kartas. Pagrindin\u0117 neg\u0119stamo jo aktualumo prie\u017eastis: kokio tik darbo neb\u016bt\u0173 \u0117m\u0119sis, ar teatro re\u017eisieriaus, ar aktoriaus, \u017eurnalisto, mokytojo, dramaturgo, eseisto, leidyklos redaktoriaus ar filosofo, vis\u0105 savo gyvenim\u0105 pranc\u016bz\u0173 Nobelio premijos laureatui nuolat buvo svarbu, kaip suma\u017einti \u017emoni\u0173 kan\u010di\u0105.<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">Albertas Camus 1913\u20131960<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160iame straipsnyje tur\u0117t\u0173 b\u016bti aptartas Camus po\u017ei\u016bris \u012f \u017emogaus kan\u010di\u0105. M\u016bs\u0173 svarstymuose susikoncentruosime \u012f vien\u0105 jo pagrindini\u0173 k\u016brini\u0173 \u2013 \u201eMar\u0105\u201c, para\u0161yt\u0105 1946 metais. Jame \u012f d\u0117mesio centr\u0105 Camus i\u0161kelia kan\u010di\u0105. Kad Camus nebuvo atitol\u0119s nuo tikrov\u0117s ra\u0161ytojas ar filosofas-atsiskyr\u0117lis, i\u0161ry\u0161k\u0117ja u\u017emetus \u017evilgsn\u012f \u012f jo biografij\u0105. Jo gyvenim\u0105 nor\u0117\u010diau ap\u017evelgti i\u0161skirdamas septynis svarbius punktus.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Vaikyst\u0117 skurde. Albertas u\u017eaugo \u0160iaur\u0117s Afrikoje, Pranc\u016bzijai priklausiusio Al\u017eyro varg\u0161\u0173 kvartale, \u012f kur\u012f persik\u0117l\u0117 su \u0161eima po t\u0117vo mirties 1914 metais. Materialinis nepriteklius pa\u017eenklino Camus vaikyst\u0119 ir jaunyst\u0119. Tik stipendijos d\u0117ka jis gal\u0117jo lankyti gimnazij\u0105.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Liga ir depresija. 1930 metais gydytojai diagnozavo tuberkulioz\u0119, kuri tuo metu buvo sunkiai pagydoma. Baigus filosofijos studijas, liga sutrukd\u0117 Camus gauti mokytojo viet\u0105. Jos pasekm\u0117s ir did\u0117jantis dusulys kankino Camus vis\u0105 gyvenim\u0105. Kartais jis buvo m\u0117nesi\u0173 m\u0117nesiais prirakintas prie lovos. Be to, j\u012f da\u017enai kamuodavo depresija.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Nestabili materialin\u0117 pad\u0117tis. Tik dirbdamas atsitiktinius darbus jis gal\u0117jo i\u0161laikyti save ir pirm\u0105j\u0105 \u017emon\u0105 Simon\u0105. 4-ame\u20135-ame de\u0161. dirbdamas \u017eurnalistu tai viename, tai kitame laikra\u0161tyje Camus gaudavo tik labai ma\u017e\u0105 atlyginim\u0105. Jokio pager\u0117jimo ne\u012fvyko ir ilg\u0117liau dirbant Pary\u017eiuje, garsioje Galimaro leidykloje. Camus likdavo be pastovios darbo vietos ir da\u017enai buvo bedarbis. Tik jo knyg\u0173 s\u0117km\u0117 ma\u017edaug nuo 1946 met\u0173 pagerino jo paties bei jo \u0161eimos (antrosios \u017emonos Fransinos ir abiej\u0173 dvynuk\u0173) situacij\u0105.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">U\u017euojauta ir \u012fsipareigojimas. 1934-\u0173j\u0173 pabaigoje Camus \u012fstojo \u012f komunist\u0173 partij\u0105. Taip pasielg\u0117 ne d\u0117l to, kad b\u016bt\u0173 \u012fsitikin\u0119s marksistas, o tik tam, kad i\u0161reik\u0161t\u0173 savo priklausomyb\u0119 darbinink\u0173 klasei. Camus laik\u0117si principo, kad nelaim\u0117 ir kan\u010dia turi b\u016bti suma\u017eintos, tod\u0117l komunistai jam rod\u0117si artimiausi, gal\u012f \u012fgyvendinti \u0161\u012f princip\u0105. Ta\u010diau greitai Camus su partiniais susigin\u010dijo ir 1937 metais buvo pa\u0161alintas, kas, beje, n\u0117 kiek nepakeit\u0117 jo nuostat\u0173 ir sieki\u0173. Savo straipsniuose Al\u017eyro laikra\u0161\u010diams jis be kompromis\u0173 smerk\u0117 skurd\u0105, ypa\u010d tarp arab\u0173 tautyb\u0117s gyventoj\u0173. V\u0117liau, prasid\u0117jus karui Al\u017eyre ir sukilimui Vengrijoje, Camus nekart protestavo prie\u0161 priespaud\u0105 ir gyn\u0117 laisv\u0119.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Karas ir okupacija. 1940\u201344-ieji, vokie\u010di\u0173 okupacijos Pranc\u016bzijoje metai, priklauso prie pa\u010di\u0173 \u017eenkliausi\u0173 trumpame Camus gyvenime. Greta savo oficialaus darbo Pary\u017eiuje, jis ra\u0161\u0117 straipsnius pagrindiniam laikra\u0161\u010diui \u201eCombat\u201c (pranc. \u201ekova\u201c). Tuo pat metu, 1943 ir 1944 pasirod\u0117 garsieji \u201eLai\u0161kai bi\u010diuliui vokie\u010diui\u201c. Juose Camus vienareik\u0161mi\u0161kai pavaizdavo naci\u0173 re\u017eimo neteisingum\u0105 ir ne\u017emoni\u0161kum\u0105. Pranc\u016bz\u0173 pasiprie\u0161inimo jud\u0117jimui Camus be jokios abejon\u0117s simpatizavo, bet sabota\u017eo akcijose nedalyvavo.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Kritika ir i\u0161puoliai. 1951 metais pasirod\u0117 \u201eMai\u0161taujantis \u017emogus\u201c (\u201eL&#8217;homme revolte\u201c). Besigin\u010dijant d\u0117l \u0161io vieno i\u0161 pagrindini\u0173 k\u016brini\u0173 turinio, staiga nutr\u016bko draugyst\u0117 su Jean-Pauliu Sartre\u2019u. \u0160is judviej\u0173 susid\u016brimas buvo vie\u0161ai pateiktas viename \u017eurnale. Vis\u0105 likus\u012fj\u012f gyvenim\u0105 Camus teko i\u0161kent\u0117ti daugyb\u0119 \u012fvairi\u0173 neteising\u0173 priekai\u0161t\u0173. Net literat\u016brin\u0117s Nobelio premijos 1957 met\u0173 spal\u012f \u012fteikimo proga Camus susilauk\u0117 a\u0161trios kritikos. Kai kas rei\u0161k\u0117 nusisteb\u0117jim\u0105, jog i\u0161rinkti buvo ne tokie \u201elabiau gerbtini\u201c ra\u0161ytojai, kaip Sartre\u2019as ar Malro.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Dideli reikalavimai pa\u010diam sau. Savimi ir savo darbo rezultatais Camus niekuomet nebuvo visi\u0161kai patenkintas. Paskutiniaisiais gyvenimo metais jis kankinosi abejodamas savimi, keldamas sau didelius reikalavimus. Jis atsisak\u0117 netgi auk\u0161t\u0173 pareig\u0173 kult\u016bros srityje, kurios jam buvo pasi\u016blytos po 1957 met\u0173.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160ie septyni punktai tik keliomis stambiomis linijomis nubr\u0117\u017eia trumpo Camus gyvenimo eskiz\u0105 \u2013 1960 metais sausio 4 d. jis \u017euvo autoavarijoje. Ta\u010diau \u0161ie gyvenimo momentai mums parodo, kad jis pats mat\u0117 ir i\u0161gyveno daug kan\u010dios. Jau vien d\u0117l to, kalbant kan\u010dios tema, Camus negali b\u016bti nei\u0161girstas ar nepasteb\u0117tas.<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">\u017dmogus, ie\u0161kantis vienyb\u0117s<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">Camus \u2013 absurdo filosofas \u2013 \u0161i s\u0105voka, kalbant apie pranc\u016bzo m\u0105stym\u0105, krenta daugeliui \u012f akis. Ta\u010diau kaip jis absurd\u0105 \u012fvardija? Prie\u0161 prad\u0117dami i\u0161samiau nagrin\u0117ti \u201eMar\u0105\u201c, trumpai prisiminkime pagrindinius Camus filosofijos teiginius.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Pagrindin\u0117, nuolat duodanti impuls\u0105 jo m\u0105stymui, buvo vienyb\u0117s problema. \u017dmogus patiria prie\u0161ingybes, nenuoseklum\u0105, atsiskyrim\u0105 nuo pasaulio, ta\u010diau jis reikalauja vienyb\u0117s \u2013 pagalbos, susitaikymo ir bendradarbiavimo. Visame tame \u012fvairume jis ie\u0161ko vienyb\u0117s ir tikisi, kad taip gal\u0117s save identifikuoti.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u017dmogus yra b\u016btyb\u0117, kuriai reikia vienyb\u0117s, ta\u010diau Camus pirmin\u0117 vienyb\u0117 yra galutinai prarasta. Pasaulis lieka prie\u0161i\u0161kas, \u017emogus jau\u010diasi svetimas, abejingumas ir neapykanta j\u012f atskiria nuo kit\u0173 \u017emoni\u0173, atsiranda ir vidin\u0117 min\u010di\u0173 bei tro\u0161kim\u0173 nesantaika.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160iame patyrime n\u0117ra nieko per daug naujo. Nuo pat vakarieti\u0161kojo m\u0105stymo u\u017euomazg\u0173, filosofai stengiasi i\u0161spr\u0119sti vienyb\u0117s ir \u012fvairov\u0117s problem\u0105. Bet Dievo ir pomirtinio gyvenimo suvokimas Camus nebebuvo i\u0161eitis. Dievo, kaip auk\u0161\u010diausiojo teikian\u010dio prasm\u0119 ir garantuojan\u010dio galutin\u0119 vienyb\u0119, kandidat\u016bra jam niekuomet nebuvo priimtina.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u017dmogus ver\u017eiasi vienyb\u0117s link, bet pilnatv\u0117s neranda nei gamtoje, nei anapusiniame gyvenime, nei Dieve. Tai situacija, kai \u017emogus patiria absurd\u0105. Ta\u010diau pasaulio svetimumas ir vienyb\u0117s ilgesys patys savaime dar n\u0117ra absurdi\u0161ki. Absurdas yra daug daugiau nei tiktai pasaulio iracionalumo ir vienyb\u0117s poreikio prie\u0161prie\u0161a, tai pajau\u010dia kiekvienas \u017emogus. \u017dmogus priverstas save susieti ir lyginti su pasauliu. D\u0117l to visuomet atsiranda ply\u0161ys, skilimas \u2013 taigi absurdas.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160ia absurdo kategorija Camus apra\u0161o nebesuvokiam\u0105, neturin\u010di\u0105 i\u0161eities \u017emogaus pad\u0117t\u012f \u2013 nei\u0161sipildan\u010dio absoliuto ilges\u012f. \u010cia Camus vis\u0173 pirma svarbu ai\u0161kumas bei s\u0105moningas situacijos suvokimas. Kadangi s\u0105moningai kasdienyb\u0117je tok\u012f \u201eabsurdo klimat\u0105\u201c \u017emogus suvokia gana retai. Jei visgi \u201ekulisai nugri\u016bva\u201c, pasaulis tampa netvarkingu chaosu, laikas pavirsta prie\u0161u. \u2013 Visa tai yra Camus pateiktos prielaidos, kuri\u0173 i\u0161eities ta\u0161kas \u2013 absurdas. Camus niekuomet nesiek\u0117 vien parodyti pasaulio absurdi\u0161kum\u0105. Jam svarbu buvo kur kas daugiau: kokias <em>pasekmes<\/em> mums sukelia tokia situacija? Ar nei\u0161vengiama rezignacija? Ar yra prasm\u0117 laikytis vienyb\u0117s reikalavimo?<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Ar atsid\u016brus \u0161itokioje be i\u0161eities situacijoje nesama arti savi\u017eudyb\u0117s? Ar mirtis \u2013 tai alternatyva? \u201eSizifo mite\u201c Camus pateik\u0117 \u012frodym\u0105, jog vienintelis leistinas absurdo postulatas yra b\u016btent raginimas gyventi. Mirtis n\u0117ra veiksminga i\u0161vada, nes taip kartu su \u017emogumi likviduot\u0173 absurd\u0105. Lyg absurdas neigt\u0173 pats save. Mirtis ir \u017eudymasis t\u0117ra tik daliniai, taigi netinkami sprendiniai, kadangi jie rei\u0161kia galutin\u012f vienyb\u0117s i\u0161si\u017ead\u0117jim\u0105. Jei n\u0117ra jokio pomirtinio gyvenimo, tai savi\u017eudis, i\u0161silaisvindamas i\u0161 savo k\u016bno, nelaimi nieko, i\u0161skyrus galutin\u012f nusivylim\u0105 \u017emogi\u0161kumu.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Jei \u017eudikai ir savi\u017eud\u017eiai k\u016bnu paneigia materiali\u0105j\u0105 pus\u0119 ir absurdo realyb\u0119, tai \u201efilosofiniai savi\u017eud\u017eiai\u201c bando atsikratyti dvasia. Atsisakoma racionalumo poreikio, sunaikinamas protas. \u017dmogus transcenduoja, kaip ir Kierkegaardas pasiduoda absurdo dievui. Ta\u010diau darant \u0161uol\u012f \u012f iracional\u0173j\u012f an\u0105 pasaul\u012f, absurdas \u012fveikiamas lygiai taip menkai kaip ir psichin\u0117s savi\u017eudyb\u0117s metu, pasekm\u0117 vis viena \u2013 nusivylimas savimi.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">U\u017euot b\u0117g\u0119 nuo absurdo ar j\u012f neig\u0119, kaip mano Camus, privalome i\u0161tverti, neatmesti joki\u0173 prielaid\u0173, leisti absurdui gyventi, \u017evelgti jam tiesiai \u012f akis. Absurdo \u017emogus, suvok\u0119s tai, konstatuoja absurd\u0105 kaip fakt\u0105, nesutikdamas su juo kaip su norma. \u017dmogus protestuoja, prie\u0161inasi, n\u0117ra pasiruo\u0161\u0119s i\u0161si\u017ead\u0117ti vienyb\u0117s, tik ir girdisi: kova, pasipiktinimas, mai\u0161tas. Camus n\u0117ra nihilistas, skelbiantis \u201eViskas leistina!\u201c, nes lieka viena vienintel\u0117 vertyb\u0117 \u2013 gyvenimas.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bet jeigu skandalas d\u0117l absurdo tebegyvuos ir toliau, kaipgi \u017emogui tuomet suteikti gyvenimui koki\u0105 nors prasm\u0119? D\u0117l to esminis Camus atsakymas yra jo kokyb\u0117s ir kiekyb\u0117s \u012fvaizd\u017eiai, kuriais ir u\u017ebaigsime jo filosofijos svarstymus. Visa tai, kas kokybi\u0161ka, s\u0105lygota, absoliutu, kaip pavyzd\u017eiui, nemirtingumas, laisv\u0117, am\u017einyb\u0117, turi savo vert\u0119, bet \u010dia kalbama apie kiekybin\u012f pasitenkinim\u0105 ir b\u016btent \u0161ituo metu, b\u016btent \u010dia ir dabar. Ne nemirtingumo \u017emogus tur\u0117t\u0173 siekti, bet ilgo gyvenimo \u017eem\u0117je; ne geras gyvenimas tur\u0117t\u0173 b\u016bti jo tikslas, bet intensyvus gyvenimas. Anapusin\u0117s kokybin\u0117s vertyb\u0117s \u0161iame pasaulyje suprantamos kaip kiekybin\u0117s. Papras\u010diau tariant: gyventi reikia \u0161ia diena ir gyvenimas turi b\u016bti i\u0161semtas iki dugno, \u017emogus neturi b\u016bti pasaulio apakintas.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Stambiame es\u0117 \u201eMai\u0161taujantis \u017emogus\u201c Camus toliau t\u0119s\u0117 \u201eSizifo mito\u201c mintis. \u017dmogus pa\u0161alino Diev\u0105, bet \u012f jo viet\u0105 neribotai laisvas, savavali\u0161kai besielgiantis ir gal\u0173 gale \u017eiaurus \u017emogus atsistoti negali. Prie\u0161ingai, \u012f Dievo viet\u0105 Camus pastato \u017emoni\u0173 bendruomen\u0119, kovojan\u010di\u0105 su absurdu, artimo meil\u0119 bei solidarum\u0105. Bendras mai\u0161tas yra kelias, o ne revoliucija, kuri visuomet baigiasi prievarta, priespauda ir vergove. Nors po to absurdas netaps prasmingas, ta\u010diau \u017emogus gali pajausti prasmingum\u0105 veikdamas. J\u012f suteikia solidarumas, meil\u0117 ir laisv\u0117. Kokybin\u0117s vienyb\u0117s vieton stoja nepatikima, netvirta kiekybin\u0117 vienyb\u0117, kuri v\u0117lgi siekia b\u016bti \u012fgyvendinta kaip u\u017eduotis vardan artimo \u0161iame gyvenime \u2013 savoti\u0161ka bediev\u0117 artimojo meil\u0117.<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">\u201eMaras\u201c \u2013 b\u016btis apskritai<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">Camus, i\u0161gyven\u0119s vokie\u010di\u0173 okupacij\u0105 ir pasiprie\u0161in\u0119s jai, apsilank\u0119s Al\u017eyre Orano mieste ir susid\u016br\u0119s su \u0161iltin\u0117s epidemija, po daugelio bandym\u0173 ir ie\u0161kojim\u0173 b\u016bsimam romanui 1949 metais savo alegorin\u012f poetin\u012f k\u016brin\u012f galiausiai u\u017ebaigia. Suskirst\u0119s roman\u0105 klasikiniu b\u016bdu \u012f 5 dalis, pasakotojas chronologi\u0161kai vaizduoja maro epidemijos prad\u017ei\u0105 ir eig\u0105 paj\u016brio mieste.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Oranas, nuobodus, bedvasis, bespalvis, \u201emiestas be joki\u0173 nujautim\u0173\u201c [1] (p. 8), u\u017esisvajoj\u0119s kaip ir jo \u017emon\u0117s. Maras juos u\u017eklumpa visi\u0161kai nepasiruo\u0161usius. Baland\u017eio 16?\u0105j\u0105 gydytojas Bernardas Rij\u0117 (kuris v\u0117liau ir pasakotojas) laipt\u0173 aik\u0161tel\u0117je vos neu\u017emina nugai\u0161usios \u017eiurk\u0117s \u2013 pirmas epidemijos po\u017eymis. Namsargiui Mi\u0161eliui tai atrodo tik berni\u016bk\u0161\u010di\u0173 i\u0161daiga, nes namuose juk \u017eiurki\u0173 n\u0117ra. Ta\u010diau nugai\u0161usi\u0173 grau\u017eik\u0173 skai\u010dius mieste staigiai did\u0117ja. Kyla \u017emoni\u0173 nerimas. Be gydytojo, pirmoje dalyje susipa\u017e\u012fstame ir su kitais persona\u017eais, kuri\u0173 likim\u0105 sekame iki romano pabaigos: \u017eurnalistu Ramberu, paslaptinguoju Taru, merijos tarnautoju Granu, kunigu Panlu, senuoju gydytoju Kasteliu, tardytoju Otonu ir senuku Kotaru.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Maras ima \u017eudyti \u017emones, pirmasis mir\u0161ta senasis Mi\u0161elis. Epidemija plinta gan greit. \u017dmoni\u0173 nerimas virsta panika ir baime, kadangi niekas ne\u017eino, kokia tai liga. Rij\u0117, kaip gydytojas, vis da\u017eniau su ja susiduria prakti\u0161kai, prapjaudamas limfmazgius, i\u0161 kuri\u0173 i\u0161teka p\u016blingas dvokiantis skystis (\u201eNuo mir\u0161tan\u010diojo da\u017eniausiai sklisdavo baisi smarv\u0117\u201c, p. 37). Liga vis dar \u201eblogas sapnas\u201c (p. 39), vis dar nereali, \u017emon\u0117s \u201enetik\u0117jo Dievo ryk\u0161t\u0117mis\u201c (p. 39). Senas Rij\u0117 bendradarbis Kastelis suvokia pirmas: tai maras.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Rij\u0117 i\u0161 karto pajau\u010dia savo pareig\u0105 \u201eimtis atitinkam\u0173 priemoni\u0173\u201c (p. 43). Ta\u010diau prefekt\u016bros sanitarinei komisijai atrodo visai kitaip. Ten nenorima kalb\u0117ti apie mar\u0105 ir bijomasi imtis greit\u0173 radikali\u0173 priemoni\u0173. Rij\u0117, prie\u0161ingai, mato faktus (\u201ebubonus, d\u0117mes, kliedin\u010dias kar\u0161tliges su letaline baigtimi per keturiasde\u0161imt a\u0161tuonias valandas\u201c, p. 53) ir reikalauja imtis visokeriop\u0173 priemoni\u0173, nes \u201ene tiek svarbu, kaip j\u0105 pavadinsime, maru ar did\u0117jan\u010dia kar\u0161tlige. Svarbu viena: neleisti jai i\u0161\u017eudyti pus\u0117s miesto\u201c (p. 52). Nepaisant to, susilaukiama tik pusiau nuo\u0161ird\u017eios miesto vald\u017eios reakcijos. Visuomen\u0117 ir toliau raminama, o skai\u010diai byloja savo. Mir\u0161ta vis daugiau \u017emoni\u0173.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Jau pirmuose 60-yje puslapi\u0173 Camus pavyko parodyti mar\u0105 b\u016btent kaip absurdi\u0161kos \u017emogaus b\u016bsenos \u012fvaizd\u012f. Savo dienora\u0161tyje jis ra\u0161\u0117: \u201eA\u0161 per mar\u0105 noriu i\u0161reik\u0161ti t\u0105 oro tr\u016bkum\u0105, nuo kurio ken\u010diame mes visi, pavaizduoti t\u0105 gr\u0117sm\u0117s ir egzistavimo tremtyje atmosfer\u0105, kuri\u0105 mes i\u0161gyvenome. A\u0161 noriu taip pat i\u0161pl\u0117sti tok\u012f suvokim\u0105 apskritai visai b\u016b\u010diai.\u201c [2] Kaip i\u0161 nieko staiga atsiranda maras \u2013 joki\u0173 prie\u017eas\u010di\u0173, joki\u0173 i\u0161tak\u0173. Jis \u201enetinka\u201c prie miesto veido, ne\u012fmanoma numatyti jokios logi\u0161kesn\u0117s prognoz\u0117s \u2013 lygiai kaip ir absurdas, kur\u012f galima tik apra\u0161yti, o paai\u0161kinti jo ne\u012fmanoma. Gamta, pasaulis tampa \u017emogaus prie\u0161u. Kasdienyb\u0117je \u017emon\u0117s nuo absurdo nusigr\u0119\u017eia, nenor\u0117dami juo per daug sav\u0119s apsunkinti. Mi\u0161elis, prefekt\u016bra \u2013 tai \u012fvairiausi maro\/absurdo atmetimo variantai. Vis d\u0117lto jau \u010dia Camus u\u017esimena apie teising\u0105 reakcij\u0105: Rij\u0117 vienas pirm\u0173j\u0173 pa\u017evelgia (absurdo) faktui \u012f akis.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Ilgas antrasis skyrius vaizduoja tolimesn\u012f maro keli\u0105. U\u017edarius miest\u0105 \u017emon\u0117s lieka prakti\u0161kai visi\u0161kai atskirti nuo i\u0161orinio pasaulio \u2013 nei lai\u0161k\u0173, nei telefono. Rij\u0117 atskiriamas nuo savo \u017emonos, kuri nuo sunkios ligos gydosi viename kurorte. \u201eTaigi pirmas maro atne\u0161tas dalykas m\u016bs\u0173 bendrapilie\u010diams buvo tremtis\u201c (p. 71). Tremtis, atskyrimas, izoliacija, nelaisv\u0117 \u017eenklina gyvenim\u0105 u\u017edarame mieste, u\u017edaroje erdv\u0117je be Dievo, be dangaus, be gyvenimo po mirties. Maras palie\u010dia visus, ta\u010diau pirmiausiai kiekvienas ken\u010dia pats savy, kaip ir kiekvienas \u017emogus nuo absurdo ken\u010dia vienas pats: \u201eVienatvei pagaliau pri\u0117jus kra\u0161tutinumo ribas, kiekvienas liko pats su savo b\u0117da\u201c (p. 75). Tik ar bent vienas supranta, kad nuo maro ken\u010dia visi bendrai. Ir toliau kiekvienas galvoja vien apie save ir i\u0161 esm\u0117s jau\u010diasi tik nemaloniai sutrukdytas: \u201eNiekas dar nebuvo tikrai susitaik\u0119s su antkry\u010diu. Daugum\u0105 ypa\u010d jaudindavo tai, kas kirtosi su j\u0173 \u012fpro\u010diais ar kliud\u0117 j\u0173 interesus\u201c (p. 77). Jokio pripa\u017einimo! Viskas vien regimyb\u0117. Niekas niekuo ne\u012fpareigotas. Maras t\u0117ra \u201elyg nepra\u0161ytas sve\u010dias\u201c (p. 92). Taigi Camus gan i\u0161samiai \u012fvardina neteising\u0105 \u017emoni\u0173 elges\u012f absurdo akivaizdoje. Jie nepriima absurdo kaip fakto, jo nepripa\u017e\u012fsta, ne\u017evelgia tiesiai \u012f j\u012f. Kan\u010dia dar nevertinama kaip kolektyvin\u0117, kaip bendra.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Tai kokia gi b\u016bt\u0173 teisinga reakcija? Galim\u0105 model\u012f Camus pateikia t\u0117vo Panlu maldoje mald\u0173 savait\u0117s metu. \u201eMano broliai, jus i\u0161tiko nelaim\u0117, ir pelnytai i\u0161tiko, mano broliai\u201c (p. 92). Savo kalb\u0105 jis pradeda pateti\u0161kai ir grie\u017etai. Es\u0105 Dievas pasiunt\u0119s \u201eDievo ryk\u0161t\u0119\u201c, kad visus \u201ei\u0161puik\u0117lius\u201c, \u201ekieta\u0161ird\u017eius\u201c, \u201epiktavalius\u201c \u201ekaip ir nuod\u0117mingus miestus\u201c pa\u017eemint\u0173 ir nubaust\u0173, kadangi jo kantryb\u0117 baig\u0117si. Maro angelas klaid\u017eioja. Niekas negali jo sulaikyti, netgi \u201etu\u0161\u010diagarbis mokslas\u201c. Maro prigimtis dievi\u0161ka, Dievas baud\u017eia maru. Ta\u010diau pozityvu yra tai, kad per epidemij\u0105 jis parodo keli\u0105 \u012f \u0161ventum\u0105: ry\u0161k\u0117ja \u201enuostabioji am\u017einyb\u0117s \u0161viesa\u201c, \u201ekuri stos ant kiekvieno kan\u010dios pamato\u201c. Kaip reaguoja \u017emon\u0117s? Kiek v\u0117liau Taru ra\u0161\u0117: \u201e&#8230;ka\u017ekoks \u012fkv\u0117ptas senis&#8230; eina bulvarais be perstojo ragindamas mini\u0105: \u2018Didis yra Vie\u0161pats Dievas, eikite pas j\u012f\u2019, visi, prie\u0161ingai, ver\u017eiasi \u012f ka\u017ek\u0105, ma\u017eai pa\u017e\u012fstam\u0105, ar t\u0105, kas jiems atrodo svarbiau u\u017e Diev\u0105. I\u0161 prad\u017ei\u0173, kai jie man\u0117, kad tai liga kaip ir kitos ligos, religija buvo savo vietoje. Bet kai pamat\u0117, jog tai darosi rimta, prisimin\u0117 malonumus\u201c (p. 119\u2013120).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">I\u0161 Taru ir Rij\u0117 pokalbio ligonin\u0117je i\u0161plaukia Panlu tez\u0117s \u201epulti ant keli\u0173\u201c prie\u0161tara, vienas i\u0161 auk\u0161\u010diausi\u0173 \u201eMaro\u201c ta\u0161k\u0173. Taru staiga paklausia: \u201eK\u0105 j\u016bs, daktare, manot apie t\u0117vo Panlu pamoksl\u0105?\u201c (p. 124\u2013132) Rij\u0117 atmeta kolektyvin\u0117s bausm\u0117s \u012fvaizd\u012f, jam \u201etiek met\u0173 praleidusiam ligonin\u0117je\u201c tokia mintis nepriimtina. Toliau eina vienas i\u0161 svarbiausi\u0173 knygos sakini\u0173: \u201eTa\u010diau, kai matai, kiek b\u0117d\u0173 ir skausmo atne\u0161a maras, reikia b\u016bti bepro\u010diu, neregiu ar niek\u0161u, kad su juo susitaikytum.\u201c Ie\u0161kantis Taru daugybe klausim\u0173 pokalb\u012f spartina: \u201eAr j\u016bs tikite Diev\u0105?\u201c Rij\u0117 atsakymas tipi\u0161kas Camus: \u201eNe, o k\u0105 tuo norit pasakyti?\u201c Rij\u0117 v\u0117l remiasi betarpi\u0161ku kan\u010dios patyrimu. Es\u0105 Panlu \u201emir\u0161tan\u010di\u0173j\u0173 ma\u017eai mat\u0117\u201c. Kas \u201e&#8230;gird\u0117j\u0119s mir\u0161tan\u010diojo atod\u016bs\u012f\u201c, tas tur\u0117t\u0173 galvot kaip ir jis. Jo nuomone: \u201eJis kuo gal\u0117damas pad\u0117s b\u0117doje, o ne \u012frodin\u0117s, k\u0105 gero jis duoda \u017emogui.\u201c Prisiminkime filosofin\u0117s ap\u017evalgos punktus: kalbama ne apie kokyb\u0119, ne apie kan\u010dios i\u0161k\u0117lim\u0105 ir interpretacij\u0105, ne apie am\u017einumo pa\u017ead\u0105, kalbama apie kiekybin\u012f kan\u010dios suma\u017einim\u0105 \u010dia ir dabar.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Taru ir toliau neduoda ramyb\u0117s. Kam toks pasiaukojimas, kai Rij\u0117 visi\u0161kai netiki Dievu? Rij\u0117 prie\u0161inasi; \u201e&#8230; jeigu jis tik\u0117t\u0173 visagal\u012f Diev\u0105, mest\u0173 gyd\u0119s \u017emones, tegu sau Dievas tuo r\u016bpinasi.\u201c Taigi arba visagalis Dievas, galintis pa\u0161alinti kan\u010di\u0105, arba pa\u010diam \u017emogui lieka \u201ekovoti su pasauliu, koks jis yra\u201c. Kod\u0117l klausimo apie Diev\u0105 Rij\u0117\/Camus nekyla, yra ai\u0161ku: \u201emirtis rikiuoja pasaul\u012f\u201c, ir \u017emogaus pareiga kovoti su mirtimi nekeliant \u201eaki\u0173 \u012f dang\u0173, kur jis [Dievas] sau tyli\u201c. \u012e Taru prie\u0161taravim\u0105, kad tokios pergal\u0117s visuomet tik laikinos, daktaras galiausiai atsako: \u201eBet argi d\u0117l to liausies kovoj\u0119s?\u201c Tuomet maras b\u016bt\u0173 \u201enesibaigiantis pralaim\u0117jimas\u201c. Sizifo \u012fvaizdis ir jo beprasmis akmens ridenimas \u0161iuo atveju antrame plane. Absurdas nei\u0161nyksta, akmuo nuo kalno rieda \u017eemyn, lieka vien pralaim\u0117jimai. Ta\u010diau \u010dia turima omeny ne absurdo pa\u0161alinimas, \u010dia svarbu da\u017enai min\u0117tasis \u017ei\u016br\u0117jimas faktams \u012f akis.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Rij\u0117 \u0161iame svarbiame pokalbyje, kaip ir apskritai visoje knygoje, vaizduojamas ne kaip klasikinis didvyris. Jis tapo gydytoju ne i\u0161 savo idealizmo, jo \u201eprofesija kaip ir visos kitos\u201c. Jis papras\u010diausiai nepriprato reg\u0117ti mir\u0161tan\u010di\u0173j\u0173. Joki\u0173 dideli\u0173 tiksl\u0173, joki\u0173 dideli\u0173 vil\u010di\u0173. Rij\u0117 n\u0117ra joks didis, neapsakomas didvyris, ir kiti pagrindiniai persona\u017eai n\u0117ra tokie. Jie nusprend\u0117, kad maro akivaizdoje j\u0173 pareiga kovoti. Camus apibendrina \u0161i\u0105 \u201elogi\u0161k\u0105\u201c nuostat\u0105 \u0161itaip: \u201ereikia vienokiu ar kitokiu b\u016bdu kovoti ir nepulti ant keli\u0173. Svarbiausia \u2013 kuo daugiau \u017emoni\u0173 i\u0161saugoti nuo mirties, kuri i\u0161skiria galutinai.\u201c Bendra kan\u010dia. Bendra kova. Nors tai ir berg\u017ed\u017eia.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Papras\u010diausiai kiekvienas tai tur\u0117t\u0173 pripa\u017einti savo pareiga. Ir Taru i\u0161 tikr\u0173j\u0173 veikia. Sukuriamos savanori\u0173 grup\u0117s, kurios kartu su tokiais profesionalais kaip Rij\u0117 stoja prie\u0161 mar\u0105. Kastelis energingai imasi gaminti serumus. Granas, \u201eanaiptol ne didvyris\u201c, pasidaro sanitarini\u0173 dali\u0173 sekretoriumi. Netgi \u017eurnalistas Ramberas kol kas atsisako savo planuoto pab\u0117gimo pas mylim\u0105j\u0105 ir \u012fstoja \u012f pagalbos b\u016br\u012f, kaip t\u0117vas Panlu (!).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Tre\u010diojoje, trumpesn\u0117je dalyje parodomas rugpj\u016b\u010dio m\u0117nuo, kai maras \u201epa\u0117m\u0117 vir\u0161\u0173\u201d (p. 165), kasdien mir\u0161ta \u0161imtai. Atskiri likimai dingsta, t\u0117ra tik \u201ei\u0161gyvenimai, tek\u0119 vis\u0173 daliai\u201c (p. 165), ir tampa ai\u0161ku: \u201emaras gr\u0117s\u0117 visiems\u201c (p. 181). Buvo panaikintos laidojimo ceremonijos, ligoniai mir\u0117 atsiskyr\u0119 nuo \u0161eim\u0173. Tr\u016bko karst\u0173, kapin\u0117s buvo taip perpildytos, kad mirusieji buvo ver\u010diami \u012f bendras duobes arba deginami. \u017dmoni\u0173 baigtis kaip \u0161un\u0173, tik mirusieji \u017emon\u0117s buvo tiksliai registruojami. Maras miest\u0105 tvirtai laik\u0117 savo gniau\u017etuose. \u201eTai buvo akivaizdyb\u0117. \u017dinoma, visada galima stengtis u\u017esidengti akis ir jos nematyti, j\u0105 atmesti, ta\u010diau akivaizdyb\u0117 turi baisi\u0105 gali\u0105, kuri anks\u010diau ar v\u0117liau visada persveria visk\u0105.\u201c (p. 170)<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Kaip ir antroje dalyje, ne\u012fvyksta jokio \u012fsp\u016bdingo heroj\u0173 pasirodymo. \u201e\u0160iuo at\u017evilgiu labai skaudu (ir pasakotojas tai puikiai \u017eino), kad negalima \u010dia \u012fterpti to, kas b\u016bt\u0173 tikrai \u012fsp\u016bdinga, sakysim, kokio nors dr\u0105saus herojaus ar nuostabaus \u017eygdarbio&#8230; Kadangi&#8230; n\u0117ra nieko \u012fsp\u016bdingesnio u\u017e Dievo ryk\u0161t\u0119, &#8230;nepabaigiamas tryp\u010diojimas vietoje, sutrypiantis visa, kas pasimai\u0161o po koj\u0173\u201c (p. 176\u2013177). \u010cia v\u0117l atpa\u017e\u012fstame apskritai absurdi\u0161ko gyvenimo interpretacij\u0105, absurdi\u0161koji realyb\u0117 negali b\u016bti kaip nors pagra\u017einama ar nepakankamai \u012fvertinama. Netgi pati kan\u010dia buvo praradusi savo \u201epateti\u0161kum\u0105\u201c (p. 177). Rij\u0117 taip pat tik registruoja, izoliuoja ir palaiko \u201enepriekai\u0161ting\u0105, gerai veikian\u010di\u0105 administracij\u0105\u201c.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u017dmon\u0117s pasiduoda likimui, \u201esusitaiko su pad\u0117tim\u201c (p. 178). Jie pripranta prie nelaim\u0117s, o \u201eapsipratimas su neviltimi blogiau u\u017e pa\u010di\u0105 nevilt\u012f\u201c. Dingsta sugeb\u0117jimas myl\u0117ti, lieka tik \u201eaklas u\u017esispyrimas\u201c (p. 182), \u012fsivie\u0161patauja visi\u0161kas abejingumas \u2013 \u201emiegaliai atviromis akimis\u201c (p. 180).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eRugs\u0117j\u012f ir spal\u012f maras laik\u0117 prispaud\u0119s miest\u0105\u201c (p. 185). Ketvirtoji dalis. Rij\u0117 kolektyvas dirba iki nukritimo, ta\u010diau ir juos jau ap\u0117m\u0119s abejingumas \u2013 jie n\u0117ra geresni nei visi \u017emon\u0117s. Rij\u0117 tegali tik \u201ediagnozuoti\u201c, \u201esurasti, ap\u017ei\u016br\u0117ti, apra\u0161yti, u\u017eregistruoti, v\u0117liau pasmerkti \u2013 toks buvo jo darbas\u201c (p. 188). Situacija bevilti\u0161ka, staiga Ramberas Rij\u0117 sako: \u201ea\u0161 neva\u017eiuoju, noriu likti su jumis, &#8230;a\u0161 \u017einau, kad esu \u010dionyk\u0161tis, noriu to ar nenoriu. \u0160itas dalykas sieja mus visus\u201c (p. 203\u2013204). Ir Rij\u0117 laikosi savo nuomon\u0117s: \u201eTad gydykim kiek \u012fmanoma grei\u010diau. Tai skubiniausia\u201c (p. 205).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Kad pary\u0161kint\u0173 ir sukonkretint\u0173 \u0161iek tiek abstrak\u010dias ankstesniuose pokalbiuose i\u0161sakytas mintis, Camus atveda prie dramati\u0161kojo kulminacinio ta\u0161ko. Panlu, Rij\u0117 ir kiti stebi tardytojo Otono s\u016bnaus mirt\u012f. Gydytojui kan\u010dios problema yra skaud\u017eiausia nekalt\u0173 vaik\u0173 akivaizdoje, tai jis laiko \u201epiktinan\u010diu dalyku\u201c (p. 209). Visiems matant, vaikas kovoja su \u017eiauria mirtimi ir nepaliaujamai \u0161aukia. Panlu su\u0161unka: \u201eVie\u0161patie Dieve, i\u0161gelb\u0117k \u0161\u012f vaik\u0105!\u201c (p. 211). Rij\u0117 nebei\u0161laiko ir nori i\u0161eiti, ta\u010diau vaikas mir\u0161ta. Tarp daktaro ir t\u0117vo Panlu u\u017esimezga paskutinioji diskusija. U\u017esimindamas apie pirm\u0105j\u012f t\u0117vo pamoksl\u0105, susijaudin\u0119s Rij\u0117 r\u0117\u017eia: \u201eAk, j\u016bs gerai \u017einot, kad \u0161itas bent jau buvo nekaltas!\u201c (p. 212). Panlu bando parodyti supratim\u0105 ir mano: \u201egalb\u016bt mes turim myl\u0117ti tai, ko nevaliojam suprasti\u201c (p. 213). Ta\u010diau Rij\u0117 nenori kartu daryti \u0161ito \u201e\u0161uolio\u201c (kaip sakyt\u0173 Camus). \u201eA\u0161 kitaip suprantu meil\u0119. Iki grabo lentos atsisakau myl\u0117ti \u0161it\u0105 k\u016brinij\u0105, kur kankinami vaikai\u201c (p. 213).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Panlu romane n\u0117ra koks nors didelis prie\u0161ininkas ar piktadarys. Jis prie\u0161akin\u0117se gretose kovoja su epidemija! Po pirmojo savo pamokslo jis pasikeit\u0117, tapo \u0161velnesnis, jautresnis. Vien pulti ant keli\u0173 jam jau nebeu\u017etenka, reikalingi darbai. Antroje savo kalboje, kurios klausosi ir Rij\u0117, jis pripa\u017e\u012fsta situacijos absurdi\u0161kum\u0105. Daugiau jis nebedr\u012fsta kalb\u0117ti apie dangi\u0161k\u0105 ramyb\u0119, nes kan\u010dia paima vir\u0161\u0173. Ta\u010diau i\u0161 esm\u0117s jis nepasidaro kitoks, apsiriboja \u201emalone ir \u0161ventumu\u201c, nepereina prie mai\u0161to. Nes \u201enenori prarasti tik\u0117jimo\u201c (p. 224), vietoj to reikia \u201esutikti atsiduoti Dievo malonei\u201c. Panlu turi apsispr\u0119sti: arba tik\u0117ti Dievu, arba jo neapk\u0119sti. Ta\u010diau \u201ekas i\u0161dr\u012fst\u0173 rinktis neapykant\u0105 Dievui?\u201c. Ne\u017ei\u016brint nesuvokiamumo, t\u0117vas atkakliai laikosi jau iracionaliu tapusio tik\u0117jimo. Camus tai ne kas kita, kaip tik \u0161uolis \u012f an\u0105 pasaul\u012f, \u0161uolis absurdi\u0161ko Dievo link, proto i\u0161davimas. I\u0161 \u010dia tragi\u0161ka pabaiga: Panlu suserga maru, pakl\u016bsta likimui, atsisako gydymo ir mir\u0161ta.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Lapkritis. Maras, pasiek\u0119s savo vir\u0161\u016bn\u0119, atrodo, nurimsta. Pasitaiko plau\u010di\u0173 maro atvej\u0173. Taru nusprend\u017eia, kad \u201edraugyst\u0117s valanda\u201c (p. 238) su Rij\u0117 yra at\u0117jusi ir su juo i\u0161sikalba \u2013 paskutiniojo Rij\u0117 pokalbio su t\u0117vu Panlu kontrapunktas. I\u0161siliedamas Taru nusimeta sunkum\u0105 nuo \u0161irdies, papasakoja apie savo t\u0117v\u0105 teis\u0117j\u0105, apie mirties nuosprend\u012f, kur\u012f pastarasis paskelb\u0117 ir kuriame Taru dalyvavo. Nuo tada jis pajuto, kad yra kamuojamas maro, kad \u201emes visi esam maro aplinkoj\u201c (p. 244). \u010cia persona\u017eas traktuoja mar\u0105 jau kaip b\u016bt\u012f apskritai. Tai b\u016bdinga Camus filosofijai, tod\u0117l gan logi\u0161ka, kad daug k\u0105 suvok\u0119s Taru padaro i\u0161vadas: \u201eTod\u0117l nusprend\u017eiau atmesti visa, kas i\u0161 arti ar i\u0161 tolo, gerais ar blogais sumetimais nu\u017eudo ar pateisina nu\u017eudym\u0105. Tod\u0117l ir \u0161i epidemija nieko man\u0119s nemoko, nebent to, kad reikia kovoti j\u016bs\u0173 pus\u0117je\u201c (p. 245). Tod\u0117l \u201ea\u0161 nusprend\u017eiau kiekviena proga stoti \u012f auk\u0173 pus\u0119\u201c (p. 246). Taru, \u201e\u0161ventasis bedievis\u201c, kuriam (kaip ir Camus) t\u0117ra vienintel\u0117 vertyb\u0117 \u2013 gyvenimas, ir kuris nori tik vieno \u2013 suma\u017einti kan\u010di\u0105, tik tiek, ne daugiau, bet ir ne ma\u017eiau.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Ateina li\u016bdnos Kal\u0117d\u0173 i\u0161vakar\u0117s. Gran\u0105, stovint\u012f su Rij\u0117 prie kal\u0117din\u0117s vitrinos, ap\u0117musi neviltis. Susigraudin\u0119s jis prisimena savo su\u017ead\u0117tuves, kurios i\u0161iro. Rij\u0117 be \u017eod\u017ei\u0173 j\u012f u\u017ejau\u010dia: \u201e&#8230;ir \u0161i\u0105 akimirk\u0105 \u0161ird\u012f jam gniau\u017e\u0117 didis pyktis, kuris kyla matant sielvart\u0105, lemt\u0105 visiems \u017emon\u0117ms\u201c (p. 253). Granas taip pat suserga, ta\u010diau ka\u017ekokiu nepaai\u0161kinamu b\u016bdu v\u0117l pasveiksta! Statistika rodo \u2013 epidemija traukiasi.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Penktoji dalis \u2013 maras traukiasi staiga ir nenumatytai, kaip ir buvo at\u0117j\u0119s. V\u0117l nesuprantamai, nepaai\u0161kinamai, be \u017emoni\u0173 \u012fsiki\u0161imo. Kaip ir visiems \u017emon\u0117ms, Rij\u0117 gr\u012f\u017eta d\u017eiaugsmas, dingsta nuovargis. Ta\u010diau laiminga susitaikymo pabaiga visam pasakojimui nelabai tikt\u0173. Paskutin\u0117mis dienomis absurdi\u0161kasis maras pareikalauja dar dviej\u0173 auk\u0173: tai tardytojo Otono ir Rij\u0117 draugo Taru, kuris gydytojo bute kovoja su mirtimi ir t\u0105 kov\u0105 pralaimi. Gal\u0173 gale Rij\u0117 pasiekia \u017einia, kad mir\u0117 jo \u017emona.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201ePagaliau vien\u0105 gra\u017e\u0173 vasario ryt\u0105\u201c (p. 282) v\u0117l buvo atidaryti miesto vartai. \u0160ven\u010diama pergal\u0117 prie\u0161 mar\u0105. Pasakotojas\/Rij\u0117 dar kart\u0105 reziumuoja gyvenim\u0105 maro metu ir i\u0161 jo i\u0161plaukian\u010dias pamokas. \u201eKiekviename miesto kampe tie vyrai ir tos moterys daugiau ar ma\u017eiau linko susijungti, bet tas linkimas, ne vis\u0173 vienodos prigimties, buvo visiems vienodai ne\u012fmanomas\u201c (p. 287). Susijungimas, vienyb\u0117, kuri\u0105 kiekvienas \u017emogus nori pasiekti, bet niekuomet nepasiekia. \u201eKoki\u0105 prasm\u0119 gal\u0117jo tur\u0117ti \u0161ita tremtis ir \u0161itas tro\u0161kimas susijungti, Rij\u0117 ne\u017einojo\u201c (p. 288). Absurdas lieka iki pabaigos absurdu! \u201eTa\u010diau tiems, kurie kreip\u0117si \u012f ka\u017ek\u0105 auk\u0161\u010diau u\u017e \u017emog\u0173, ko jie netgi ne\u012fsteng\u0117 \u012fsivaizduoti, atsakymo nebuvo\u201c (p. 289). Camus pabr\u0117\u017eia: jokios b\u016bties anapus, jokio Dievo, jokio dangaus, jokios tolimos ateities, jokios transcendencijos, tik \u017emogus \u2013 laikykit\u0117s jo, vien jo! \u201e[jis] ry\u017etingai stojo \u012f aukos pus\u0119 ir tro\u0161ko susijungti su \u017emon\u0117mis, savo bendrapilie\u010diais, vienintel\u0117mis tikryb\u0117mis, kurios jiems visiems bendros, o tai yra meil\u0117, kan\u010dia, tremtis\u201c (p. 290). Kan\u010dia ir skurdas lieka, ta\u010diau reikalinga tik viena ir tik viena: mai\u0161tas susivienijus, meil\u0117 stovint aukos pus\u0117je. \u201e&#8230;nebuvo nei vieno jo sielvarto, kuris tuo pa\u010diu metu neb\u016bt\u0173 buv\u0119s kit\u0173 sielvartu&#8230;. Dieva\u017ei, jis tur\u0117jo kalb\u0117ti u\u017e visus\u201c (p. 291). Dar kart\u0105 prisimename Camus: visi bendrai ken\u010diame nuo absurdo, n\u0117 vienas n\u0117ra i\u0161skirtinis.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Maras dingo, ta\u010diau tai nebuvo \u201egalutin\u0117s pergal\u0117s kronika\u201c (p. 297), Rij\u0117 \u017eino, \u201ekad maro bacila niekada ne\u017e\u016bsta\u201c. Kan\u010dia ir toliau bus \u017emogaus dalimi, m\u016bs\u0173 nelaukia rojus, absurdas nepanaikinamas. U\u017euot nusilenk\u0119s likimui, Camus mums v\u0117l i\u0161veda \u201ekiekybin\u012f\u201c pamokym\u0105: \u201e&#8230;k\u0105 mes patiriame Dievo ryk\u0161t\u0117ms siau\u010diant: kad \u017emon\u0117s turi daugiau puiki\u0173 bruo\u017e\u0173 negu niekintin\u0173\u201c (p. 296). V\u0117l Camus d\u0117mesys kreipiamas \u012f \u017emones, nusisukan\u010dius nuo kokyb\u0117s, nuo vilties, nuo tobulyb\u0117s ateityje, kad \u010dia ir dabar vykdyt\u0173 savo pareig\u0105 \u2013 ma\u017eint\u0173 kan\u010di\u0105; gydytojai vietoj \u0161vent\u0173j\u0173, \u201ekurie, negal\u0117dami b\u016bti \u0161ventais &#8230; vis d\u0117lto stengiasi b\u016bti gydytojais\u201c (p. 297).<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">Camus i\u0161\u0161\u016bkis<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">Dar kart\u0105 trumpai apibendrinkime Camus po\u017ei\u016br\u012f \u012f kan\u010di\u0105: i\u0161eities ta\u0161kas yra individualus kan\u010dios, kylan\u010dios d\u0117l absurdo, patyrimas, vienyb\u0117s tro\u0161kimas visuomet lieka nei\u0161sipild\u0119s. Ta\u010diau \u201e\u0161is supratimas, kad visa \u017emonija ken\u010dia nuo absurdo, jungia individus vien\u0105 su kitu ir pagrind\u017eia j\u0173 solidarum\u0105, j\u0173 bendryst\u0119 meil\u0117je kitiems \u017emon\u0117ms\u201c [3]. \u0160i bendryst\u0117 kokybi\u0161kai negali nieko pasiekti, ta\u010diau gali pasistengti kan\u010di\u0105 suma\u017einti, \u201esuma\u017einti grandini\u0173 svor\u012f\u201c. Dar dvi Camus mintys: \u201eKo gero, mes negalime suardyti to, kad tasai k\u016brinys \u2013 tai pasaulis, kuriame kankinami vaikai. Bet mes galime kankinam\u0173 vaik\u0173 skai\u010di\u0173 suma\u017einti\u201c. Ketvirtame \u201eLai\u0161ke bi\u010diuliui vokie\u010diui\u201d: \u201ek\u0105 rei\u0161kia i\u0161gelb\u0117ti \u017emog\u0173? O a\u0161 jums atsakau, \u0161aukiu visa savo esybe: ogi nemaitot jo&#8230;\u201c [4].<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Camus (remiantis jo prielaidomis) pateik\u0117 gan logi\u0161kus kan\u010dios temos metmenis, kurie beveik \u012ftikina. Sugeb\u0117jimas \u012ftikinti nepriskirtinas vien m\u0105stymo rezultatams. \u012etikinamas ir \u0161iandien \u017emon\u0117ms tebedarantis \u012fsp\u016bd\u012f vis\u0173 pirma yra Camus k\u016brybos ir gyvenimo adekvatumas. Jis nebuvo nutol\u0119s nuo realyb\u0117s poetas ar u\u017esispyr\u0119s moralizuotojas. Jo draugas Morvan Lebesque apie Camus ra\u0161\u0117: \u201eJis visuomet buvo atidus, atviras kiekvienam \u012f j\u012f besikreipian\u010diam; jis atsakydavo \u012f kiekvien\u0105 lai\u0161k\u0105, visada paslaugus, skaitydavo ne\u017einom\u0173 autori\u0173 rankra\u0161\u010dius, pasi\u016blydavo juos kitiems, pas j\u012f gal\u0117davo u\u017eeiti kiekvienas aktorius ar aktor\u0117, kuriam reik\u0117davo jo patarimo, jis niekad neparod\u0117 net ma\u017eiausio nekantrumo ir niekad nei\u0161tar\u0117 \u012fskaudinan\u010dio ar abejingo \u017eod\u017eio. Jo paslaugumas, draugi\u0161kumas buvo pasaki\u0161kas, lygiai kaip ir jo s\u0105\u017einingumas. Tris m\u0117nesius prie\u0161 mirt\u012f jis atsisak\u0117 perimti vadovavim\u0105 teatro festivaliui, nes nenor\u0117jo i\u0161stumti prie\u0161 tai buvusio direktoriaus, nors ta u\u017eduotis buvo ne \u0161io j\u0117goms. Camus myl\u0117jo \u017emones\u201c [5].<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Per daug pagyr\u0173? Per didelis tokio Dievo neig\u0117jo pripa\u017einimas? Camus niekuomet nepaliko n\u0117 ma\u017eiausios abejon\u0117s, kad savo po\u017ei\u016briu jis yra anapus \u0161vent\u0173j\u0173 \u201estovyklos\u201c ir malon\u0117s. Jokiu b\u016bdu nenoriu priskirti \u0161io \u201e\u0161ventojo bedievio\u201c krik\u0161\u010dionybei. Ta\u010diau ar esminiai nuomoni\u0173 skirtumai ir kritika, apie k\u0105 dar kalb\u0117siu, n\u0117ra pagrindas nesileisti jo i\u0161provokuojamam? Tikra krik\u0161\u010dioni\u0161ka doryb\u0117 \u2013 nuolankumas. Ji ir leid\u017eia mums teigti: taip, artim\u0105 myl\u0117damas da\u017enai labiau nei save pat\u012f, Camus buvo pasiaukojantis kovotojas prie\u0161 kan\u010di\u0105. Taip, g\u0117da, kad Camus pastangos pranoksta daugelio \u0161iandienini\u0173 krik\u0161\u010dioni\u0173 \u012fsipareigojimus. \u2013 Taip, Camus galima laikyti pavyzd\u017eiu.<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">\u201eLauke u\u017e u\u017edar\u0173 dur\u0173\u201c \u2013 Camus ir Dievo problema<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">Camus man\u0117 esant save \u0161viet\u0117j\u0173 skeptik\u0173 tradicijos t\u0119s\u0117ju, tod\u0117l jam visuomet buvo svarbus racionalus m\u0105stymas. D\u0117l to pa\u010dioje jo \u201esistemoje\u201c silpn\u0173 viet\u0173, kurias reik\u0117t\u0173 ar b\u016bt\u0173 galima kritikuoti, beveik n\u0117ra. D\u0117l \u0161ios prie\u017easties savo vertinimuose nor\u0117\u010diau labiau susikoncentruoti ties abiejomis jo prielaidomis: vienyb\u0117s ie\u0161kojimas\/absurdas ir Dievo nebuvimas.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Absurdas pa\u010diam Camus lieka visuomet nepanaikinamas faktas. Tiesa, jis kalba apie \u201enuopuol\u012f be Dievo\u201c, ta\u010diau absurdui tr\u016bksta galutinio pagrindimo. Camus ir pats puikiausiai pasteb\u0117jo, kad negali b\u016bti jokio absurdo paai\u0161kinimo, jog es\u0105s \u012fmanomas tik absurdo apra\u0161ymas. I\u0161 \u0161io tr\u016bkumo i\u0161plaukia daugyb\u0117 sunkinan\u010di\u0173 problem\u0173. Taip pat lieka visi\u0161kai nepaai\u0161kintas \u017emogaus vienyb\u0117s ilgesys. Ar pats \u017emogus atsakingas u\u017e t\u0105 ilges\u012f? Kokiu b\u016bdu jisai susij\u0119s su \u017emogaus b\u016btimi? Kod\u0117l mes negalime viso to suvokti? Visgi daug svarbiau yra tai, kad Camus filosofijoje randa vietos tokios s\u0105vokos, kaip atsakomyb\u0117 ar netgi kalt\u0117. Beje, jis gan da\u017enai kalba apie m\u016bs\u0173 \u201epareig\u0105\u201c myl\u0117ti \u017emones, ta\u010diau \u0161is raginimas pakimba ore. Nes kas gi atsakingas u\u017e kan\u010di\u0105, skurd\u0105, blog\u012f? Bet kokiu atveju ne pats \u017emogus, nes \u0161is jau savaime ken\u010dia nuo absurdo. Taigi absurdas? Gamta? Camus visuomet kovojo prie\u0161 ne\u017emoni\u0161kum\u0105, ta\u010diau niekuomet nenurod\u0117 g\u0117rio ir blogio kriterij\u0173. Jo atsisakymas \u017emog\u0173 teisti ir bausti pasirodo kilnus, bet ar jis m\u016bs\u0173 atveju teisingas? Netgi prie\u0161 nacistus \u201eLai\u0161ke bi\u010diuliui vokie\u010diui\u201c daugiausia, k\u0105 gali Camus pasakyti, tai tik kalb\u0117ti apie savo \u201epasibjaur\u0117jim\u0105\u201c, ir nieko apie objektyvi\u0105 kalt\u0119. Negali patenkinti ir tai, kad \u017emogus neprisiims netgi ma\u017eiausios atsakomyb\u0117s u\u017e esmin\u0119 \u0161ios b\u016bties sandar\u0105.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u012e teistinius [6] vienyb\u0117s problemos sprendinius Camus niekuomet nekreip\u0117 jokio d\u0117mesio. Dievas jo m\u0105styme buvo nesantysis. Reik\u0117t\u0173 kritikuoti tai, kad Camus niekada rimtai\/argumentuotai ar filosofi\u0161kai Dievo problemos nediskutavo. Jis liko papras\u010diausiai \u201elauke u\u017e dur\u0173\u201c ir niekad nebuvo \u201epakviestas diskusijai\u201c. Camus Diev\u0105, religij\u0105 ir t. t., ypa\u010d \u201eMare\u201c, mini gana da\u017enai, bet svarbiausias argumentuotas pavyzdys mums parodo: diskusija visgi nevyksta, pralaim\u0117tojas laikosi tvirtai. I\u0161 pirmo \u017evilgsnio Camus argumentas apie Dievo nebuvim\u0105 moral\u0117s po\u017ei\u016briu gan \u012ftikinantis, ir tas jo nekalt\u0173 vaik\u0173 kan\u010dios klausimo pabr\u0117\u017eimas yra taip pat labai vyk\u0119s. Tad kokios argumento prielaidos?<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">1. Dievas yra meil\u0117, jis nenori kan\u010dios.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">2. Dievas yra visagalis, jis gali kan\u010di\u0105 pa\u0161alinti.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">3. Kan\u010dia egzistuoja.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Kadangi tre\u010dias punktas neabejotinas, i\u0161plaukia tokia i\u0161vada: arba Dievas kan\u010dios pa\u0161alinti nenori \u2013 tuomet jis be\u0161irdis; arba jis to padaryti negali \u2013 tada jis per daug silpnas, kad b\u016bt\u0173 Dievas. Jei visgi Dievas b\u016bt\u0173, tai, Camus nuomone, jis tiesiogiai atsakyt\u0173 u\u017e kan\u010di\u0105. Camus ir \u201eateistai\u201c \u201eMare\u201c jau geriau i\u0161si\u017eada Dievo ir patys kovoja prie\u0161 epidemij\u0105. I\u0161 principo Panlu \u012f visk\u0105 \u017evelgia lygiai taip, ta\u010diau tiki absurdi\u0161ku, \u017eiauriu, iracionaliu Dievu.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160ioje lemiamoje vietoje Camus m\u0105sto visgi siaubingai vienpusi\u0161kai ir neistori\u0161kai, jei jo \u201eslaptoji\u201c prielaida skamba taip: Dievas turi tuoj pat, \u010dia ir dabar panaikinti vis\u0105 kan\u010di\u0105, jeigu jis gali. \u017dinoma, pasaulyje kan\u010dios egzistuoja dar labai daug, ta\u010diau taip buvo ne visada, ateis laikas ir taip nebebus. K\u016brinija ne visuomet buvo tokia! Dievas netgi garantuoja, kad vien\u0105 kart\u0105 visa kan\u010dia absoliu\u010diai pradings. Ir jei gal\u0173 gale ka\u017ekas u\u017e kan\u010di\u0105 atsakingas, tai b\u016btent \u017emogus.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Tai klasikinis krik\u0161\u010dioni\u0161kas po\u017ei\u016bris, apie kur\u012f paskaityti galima Prad\u017eios knygoje ir Aprei\u0161kime Jonui. Vis\u0173 pirma tai yra po\u017ei\u016bris, kuris taip pat kaip ir Camus pripa\u017e\u012fsta vien\u0105 svarbiausi\u0173 vertybi\u0173 \u2013 laisv\u0119. \u201eJei Dievas visagalis, tai jis gi turi &#8230;\u201c &#8230;vaik\u0173 i\u0161niekintojus tuoj pat negyvai nutrenkti, tironus nugramzdinti \u012f pragar\u0105, o budelius pra\u017eudyti bedirbant jiems savo darbus?! Toki\u0173 stambaus kalibro niek\u0161\u0173, kaip Hitleris, Stalinas, Mao ar Karad\u017ei\u010dius at\u017evilgiu \u0161i mintis mums pasirodys sveikintina, ta\u010diau ar turi Dievas taip pat elgtis, kai mes savo kasdienyb\u0117je meluojame, neken\u010diame, \u0161irdy \u017eudome, apgaudin\u0117jame, ie\u0161kome tik sau naudos, skriaud\u017eiame, \u0161mei\u017eiame ir t. t., ir t. t.? Kur turi b\u016bti toji riba, u\u017e kurios Dievui \u201eleistina\u201c \u012fsiki\u0161ti? Dievas palieka \u017emogui jo laisv\u0119 \u2013 laisv\u0119 rinktis ir blog\u012f!<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Savaime ai\u0161ku, tuoj pat kyla prie\u0161i\u0161kumas, o Camus \u010dia \u0161aukt\u0173 garsiausiai: \u201ePuiku, mes, ko gero, gal\u0117tume prisiimti sau kalt\u0119, ir kan\u010dia vien\u0105 kart\u0105 baigsis, \u017emogaus laisv\u0117 bus i\u0161saugota. Bet k\u0105 mes turime \u010dia ir dabar? Ar \u0161iuo momentu Dievui kan\u010dia vis viena? J\u016bs\u0173 anas pasaulis man \u0161iandien nepadeda!\u201c K\u0105 gal\u0117tume \u012f tai atsakyti? Nors Dievas Camus k\u016bryboje ma\u017e\u0173 ma\u017eiausiai bent pamin\u0117tas \u2013 kad ir ne i\u0161 ties\u0173 \u201eesantis\u201c, bet, kas \u012fdomiausia, visai jo k\u016brybai apskritai tr\u016bksta vieno asmens: J\u0117zaus i\u0161 Nazareto. Camus Dievo paveikslas yra, deja, vienpusi\u0161kas, visi\u0161kai vienpusi\u0161kas. Jis \u012f\u017evelgia tik mirties Diev\u0105, kuris bet kokiu atveju leid\u017eia gyvuoti kan\u010diai. Ta\u010diau kurgi prisik\u0117limo, gyvenimo Dievas, kuris kovojo prie\u0161 mirt\u012f ir kan\u010di\u0105? Gal Camus nepasteb\u0117jo, kad J\u0117zus, pagrindinis Biblijos veik\u0117jas, padar\u0117 b\u016btent tai, ko Camus vis\u0105 laik\u0105 taip smarkiai reikalavo \u2013 kiekybi\u0161kai suma\u017eino kan\u010di\u0105? Pakanka tik perskaityti evangelijas! Geriausias pavyzdys yra Evangelijoje pagal Jon\u0105 11 skyriuje: J\u0117zus u\u017esir\u016bstin\u0119s savo draugo Lozoriaus mirties akivaizdoje ir giliai sujaudintas \u2013 jis netgi verkia.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Camus si\u016blo tik toki\u0105 alternatyv\u0105: arba tegul Dievas \u0161alina kan\u010di\u0105, arba mes prad\u0117sime daryti tai patys. \u012e \u0161i\u0105 ank\u0161t\u0105 schem\u0105 J\u0117zus nesileid\u017eia \u012fspraud\u017eiamas. Jis skelb\u0117 ne tik gra\u017e\u0173 dang\u0173, jis niekuomet nemok\u0117 b\u0117gti i\u0161 \u0161io pasaulio, jis daug daugiau kalb\u0117jo apie \u201eDievo karalyst\u0119\u201c. Tai prasid\u0117jo anuomet, kartu su juo, o ne tur\u0117jo prasid\u0117ti kada nors ne\u017eemi\u0161kame rojuje. Kod\u0117l Camus neatkreip\u0117 m\u016bs\u0173 d\u0117mesio \u012f J\u0117z\u0173, did\u012fj\u012f \u201emai\u0161tinink\u0105\u201c? Mat \u0161is tur\u0117jo vien\u0105 tr\u016bkum\u0105: jis tik\u0117jo pomirtiniu gyvenimu, tik\u0117jo dangumi ir pragaru. Be to, jis buvo \u012fsitikin\u0119s, kad kai kas turi keistis, kad nebus am\u017einai taip bevilti\u0161ka.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Kod\u0117l viso \u0161ito Camus nepasteb\u0117jo? Galiu tik pasamprotauti. Ta\u010diau bijau vieno, kad d\u0117l to buvome\/esame kalti ir mes, krik\u0161\u010dionys. Mes, krik\u0161\u010dionys, \u010dia ir dabar esame pa\u0161aukti sekti Kristaus p\u0117domis, sekti jo pavyzd\u017eiu. J\u0117zus sak\u0117: mes turime skelbti Ger\u0105j\u0105 Naujien\u0105. Pagrindin\u0117 krik\u0161\u010dioni\u0173 u\u017eduotis, kad \u017emon\u0117s rast\u0173 am\u017ein\u0105j\u012f gyvenim\u0105. Ta\u010diau J\u0117zus irgi kovojo prie\u0161 kan\u010di\u0105 ir d\u0117l to kent\u0117jo \u2013 mes turime taip pat i\u0161 visos \u0161irdies u\u017ejausti ir aktyviai, i\u0161 vis\u0173 j\u0117g\u0173, ma\u017einti pasaulio varg\u0105. Ar, pavyzd\u017eiui, Camus jaunyst\u0117je, gyvendamas varg\u0161\u0173 kvartale, prie\u0161akiniame \u201ekan\u010di\u0173 fronte\u201c mat\u0117 toki\u0173 \u017emoni\u0173, krik\u0161\u010dioni\u0173? Ar tur\u0117jo jis gilesnius atsakymus (ne, ne tuos atsakymus, kurie visk\u0105 paai\u0161kina!) apie blog\u012f ir kan\u010di\u0105? A\u0161 nesibaiminu. Camus pavyzdys rodo: net geriausi argumentai nieko nerei\u0161kia ir, gal\u0173 gale, nedaro \u012fsp\u016bd\u017eio, jeigu konkret\u016bs dalykai nestovi prie\u0161 akis. Dievas, kuris neken\u010dia kan\u010dios ir kuris vien\u0105 kart\u0105 j\u0105 nugal\u0117s ir mums paliks laisv\u0119, tik tuomet bus tik\u0117tinas, kai tik\u0117jim\u0105 juo \u017emon\u0117s \u010dia ir dabar \u012fgyvendins. J\u0117zus sak\u0117: \u201eJei jau nenorite tik\u0117ti mano \u017eod\u017eiais, tai bent mano darbais tik\u0117kite.\u201c Darbai yra \u012ftikinamiausias argumentas. I\u0161 j\u0173 atpa\u017e\u012fstami krik\u0161\u010dionys. Gyvenimas yra geriausia ginamoji kalba. Meil\u0117 yra skiriamasis \u017eenklas. Meil\u0117 \u2013 kaip netoli Camus buvo iki \u017emogaus i\u0161 Galil\u0117jos!<\/p>\n<p><strong>Holger Lahayne<\/strong>, studijavo grafik\u0105 ir teologij\u0105<\/p>\n<p>Vert\u0117 Rima Mykolaityt\u0117<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>\u201eMenininko k\u016brinys gali b\u016bti pavyk\u0119s arba nepavyk\u0119s, jo gyvenimas gali b\u016bti pavyk\u0119s arba nepavyk\u0119s. Ta\u010diau jei jis po vis\u0173 dideli\u0173 pastang\u0173 galiausiai gali sau pasakyti palengvin\u0119s ar suma\u017ein\u0119s \u017emog\u0173 slegian\u010di\u0173 grandini\u0173 svor\u012f, tuomet jis tam tikra prasme pateisintas, tuomet jis tam tikra prasme gali pats sau atleisti.\u201c I\u0161 ra\u0161ytojo Alberto Camus 1957 met\u0173 interviu.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":166,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[8],"tags":[76,70],"autorius":[608],"class_list":["post-169","post","type-post","status-publish","format-standard","has-post-thumbnail","hentry","category-1995-4","tag-albertas-camus","tag-zmogus","autorius-holger-lahayne"],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/169","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=169"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/169\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":171,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/169\/revisions\/171"}],"wp:featuredmedia":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/media\/166"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=169"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=169"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=169"},{"taxonomy":"autorius","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/autorius?post=169"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}