{"id":571,"date":"2016-05-12T17:00:58","date_gmt":"2016-05-12T14:00:58","guid":{"rendered":"http:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/?p=571"},"modified":"2016-05-12T17:01:29","modified_gmt":"2016-05-12T14:01:29","slug":"tikejimas-viltis-meile","status":"publish","type":"post","link":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/tikejimas-viltis-meile\/","title":{"rendered":"Tik\u0117jimas, viltis, meil\u0117"},"content":{"rendered":"<p class=\"prizme-subtitle\">Apie Ingmaro Bergmano keli\u0105 nuo abejon\u0117s iki netik\u0117jimo<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\"><em>Holger Lahayne<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eT\u0105 nakt\u012f, kuri\u0105 buvo i\u0161duotas, Vie\u0161pats J\u0117zus pa\u0117m\u0117 duon\u0105&#8230;\u201c Prie altoriaus kunigas Tomas Eriksonas celebruoja komunijos liturgij\u0105 \u2013 tai pirmieji Bergmano filmo \u201e\u017diemos \u0161viesa\u201c [1] kadrai. Gunaras Bjornstrandas, vaidinantis liuteron\u0173 dvasinink\u0105, stingiu \u017evilgsniu \u017evelgia pro nejudan\u010di\u0105 kamer\u0105. Dar tik pati filmo prad\u017eia, bet kiekvienam \u017ei\u016brovui ir taip ai\u0161ku: pamaldas laiko netikintis, tas \u017emogus tik i\u0161 profesijos tikintis, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 jo tik\u0117jimas u\u017eges\u0119s.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Filmas \u201e\u017diemos \u0161viesa\u201c, sukurtas 1961\u20131962 metais, neabejotinai yra vienas did\u017eiausi\u0173 Bergmano (g. 1918), \u0161ved\u0173 kino ir teatro re\u017eisieriaus, \u0161edevr\u0173. Tai \u0161edevras, nes (nors?) jam b\u016bdingas grie\u017etumas, paprastumas, susitelkimas ties vienu objektu \u2013 Dievo klausimu. Bergmanas s\u0105moningai filmavo nespalvota juosta, atsisak\u0117 muzikos, filmo veiksm\u0105 apribojo keliomis ni\u016brios lapkri\u010dio dienos valandomis \u0160vedijoje, jame vaidina vos keli aktoriai. Niekas netur\u0117jo ma\u017einti filmo intensyvumo, niekas netur\u0117jo \u201e\u0161velninti kiet\u0173 sm\u016bgi\u0173 \u012f \u017ei\u016brov\u0173 s\u0105mon\u0119\u201c (Bergmanas). Bet kuris kitas vidutinis re\u017eisierius \u0161ita tema b\u016bt\u0173 suk\u016br\u0119s \u0161alt\u0105 ir nuobod\u017ei\u0105 didaktin\u0119 pjes\u0119. Bergmanas savo film\u0105 k\u016br\u0117 i\u0161 gilaus vidinio poreikio \u2013 kad pavaizduot\u0173 i\u0161gyvent\u0105 \u201edvasin\u0119 kriz\u0119\u201c, o savo tik\u0117jim\u0105 galutinai palaidot\u0173 po \u201eantkapiu\u201c.<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">\u201e\u2026 kod\u0117l mane apleidai?\u201c<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eKristaus k\u016bnas,\u201c \u2013 abejingai, negyvu veidu Eriksonas dalija duon\u0105 ir vyn\u0105 \u0161e\u0161iems prie\u0161 j\u012f kl\u016bpantiems tikintiesiems. Tarp j\u0173 ir sutuoktiniai Personai; pasibaigus pamaldoms, jie su kunigu dar nori pasikalb\u0117ti. Karina Person sako, kad jos vyr\u0105 ap\u0117musi gili neviltis. \u0160is skait\u0119s laikra\u0161tyje, kad Kinijos gyventojai mokomi neapykantos ir kad Kinija netrukus tur\u0117sianti atomin\u0119 bomb\u0105. Jaunoji moteris, trij\u0173 vaik\u0173 motina, besilaukianti ketvirto, nemoka pad\u0117ti savo vyrui, ta\u010diau lygiai toks pat bej\u0117gis ir kunigas. Jis ragina abu sutuoktinius pasitik\u0117ti Dievu, ta\u010diau netrukus prisipa\u017e\u012fsta, kad pats yra visai pasimet\u0119s: \u201eJau\u010diuosi toks bej\u0117gis. Ne\u017einau, k\u0105 pasakyti. A\u0161 suprantu J\u016bs\u0173 baim\u0119&#8230; Bet mes privalome gyventi.\u201c Jonas Personas klausia: \u201eKod\u0117l mes privalome gyventi.\u201c Ta\u010diau Eriksonas ne\u017eino, k\u0105 atsakyti: \u201eNes&#8230; mes privalome&#8230;\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Vyrai susitaria prat\u0119sti pokalb\u012f po pusvaland\u017eio. Eriksonas lauks ba\u017eny\u010dioje. Merta Lundberg, kuri irgi dalyvavo pamaldose, gripuojan\u010diam kunigui atne\u0161a kavos. Ji, neetatin\u0117 kaimo mokytoja, myli prie\u0161 kelet\u0105 met\u0173 na\u0161liu tapus\u012f Tom\u0105. Jos raginamas Eriksonas prabyla apie savo paties bej\u0117gi\u0161kum\u0105. K\u0105 jam, sielovadininkui, daryti ir sakyti, jei jis pats girdi tik \u201eDievo tyl\u0117jim\u0105\u201c. Merta tiesiai prisipa\u017e\u012fsta netikinti: \u201eA\u0161 netgi tikiu, kad Dievas niekada n\u0117ra kalb\u0117j\u0119s, nes n\u0117ra jokio Dievo.\u201c Bet ji tiki kuo kitu \u2013 savo meile Tomui, kuri\u0105 jis, beje, atstumia. Jis dar neskait\u0117 ilgo Mertos lai\u0161ko, ta\u010diau ne\u0161iojasi j\u012f. Ko gero, prarad\u0119s tik\u0117jim\u0105, Eriksonas bus prarad\u0119s ir geb\u0117jim\u0105 myl\u0117ti. Prie\u0161 atsisveikinant Merta apgailestaudama taria: \u201eTu dar net ne\u017einai, kas yra meil\u0117\u201c. \u201eAr tik nenori man\u0119s pamokyti?\u201c kar\u010diai at\u0161auna Tomas. \u201eNegaliu, a\u0161 ir pati ne\u017einau\u201c, nuskamba nevilties pilnas jos atsakymas.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Taip Bergmanas i\u0161ry\u0161kina pagrindines filmo temas: tik\u0117jimas ir meil\u0117, arba, teisingiau, nesugeb\u0117jimas tik\u0117ti ir myl\u0117ti. Sugr\u012f\u017e\u0119s \u012f zakristij\u0105, Eriksonas atpl\u0117\u0161ia Mertos lai\u0161k\u0105. Merta skaito tekst\u0105 \u017evelgdama tiesiai \u012f nejudan\u010di\u0105 kamer\u0105. Monologas trunka \u0161e\u0161ias minutes, ir vis\u0105 t\u0105 laik\u0105 jos poza nekinta \u2013 kinematografo po\u017ei\u016briu, tai baisi rizika, ta\u010diau filmas nepaprastai intensyvus, tad \u0161ioje vietoje veiksmas pirm\u0105 kart\u0105 pasiekia kulminacij\u0105, tai, beje, ir Ingridos Tulin nuopelnas \u2013 ji nepriekai\u0161tingai atlieka Mertos vaidmen\u012f.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Abi temos, glaud\u017eiai supintos, v\u0117l i\u0161nyra lai\u0161ke. Merta bevilti\u0161kai kovoja u\u017e Tomo meil\u0119. Ji \u017eino, kad Tomui yra atgrasi d\u0117l egzemos, kuri bjauroja rank\u0105, o kartais atsiranda ir galvoje. Bet jeigu jis tiki maldos galia, o jis taip tvirtina, tai kod\u0117l jis niekada nesimeld\u017eia, kad ji pasveikt\u0173? \u201eTu nebemoki melstis,\u201c blaiviai nusprend\u017eia ji. Merta pasakoja apie savo tik\u0117jim\u0105 arba netik\u0117jim\u0105. Ji u\u017eaugo nekrik\u0161\u010dioni\u0161koje \u0161eimoje, kurioje \u201ebuvo daug \u0161ilumos, draugi\u0161kumo ir d\u017eiaugsmo\u201c, tod\u0117l Dievas ir Kristus jai geriausiu atveju \u2013 tik miglotas vaizdinys. Tomas jai papasakojo apie savo tik\u0117jim\u0105; \u0161is jai atrodo \u201eni\u016brus ir slogus, kone \u017eiaurus ir primityvus\u201c. Kamera jau du kartus padidindama parod\u0117 Eriksono \u017evilgsnio kliudytus did\u017eiuosius kry\u017eius ba\u017eny\u010dioje ir zakristijoje, o \u0161tai pasigirsta ir balsu tariami \u017eod\u017eiai: \u201eVienintelio dalyko i\u0161 pat prad\u017ei\u0173 negal\u0117jau suprasti: tavo visi\u0161ko abejingumo J\u0117zui Kristui.\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Ta\u010diau Merta \u2013 ne \u0161alta, racionali ateist\u0117. Kadangi tikintysis Tomas nepanoro u\u017e j\u0105 pasimelsti, ji, netikin\u010dioji, pasimels pati. Lai\u0161ke ji apra\u0161o savo mald\u0105: \u201eDieve, kok\u012f likim\u0105 tu man ruo\u0161i, kad taip baisiai mane kankini?.. Jei mano kan\u010dios turi koki\u0105 nors prasm\u0119, tai pasakyk, kokia ji!.. Skirk man gyvenime kok\u012f nors u\u017edavin\u012f, ir a\u0161 b\u016bsiu i\u0161tikima tavo tarnait\u0117&#8230;\u201c Merta \u012fsitikinusi \u2013 Dievas tikrai i\u0161klaus\u0117 jos mald\u0105. Ji meld\u0117 Diev\u0105 pad\u0117ti jai susigaudyti, ir jai buvo pad\u0117ta. Dabar jai visi\u0161kai ai\u0161ku: \u201eA\u0161 myliu tave.\u201c Ji maldavo Diev\u0105 skirti jai u\u017edavin\u012f, kad jos gyvenimas tapt\u0173 prasmingas, ir ji gavo j\u012f: \u201eA\u0161 gyvenu tau.\u201c Tiesa, Merta jokiu b\u016bdu nemano, kad visa tai \u012frodo Dievo buvim\u0105. Gal\u0173 gale jai vis viena, ar tai, kad jos maldos buvo i\u0161klausytos, yra Dievo nuopelnas, ar jos pa\u010dios nor\u0173 i\u0161sipildymas.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Eriksonas padeda lai\u0161k\u0105 \u012f \u0161al\u012f ir trumpam u\u017esn\u016bsta. Netik\u0117tai zakristijoje pasirodo Jonas Personas. Sielovadininkas teiraujasi, kokios b\u0117dos taip prisl\u0117g\u0117 Erikson\u0105: pinig\u0173 stygius, sunkumai darbe, nesutarimai \u0161eimoje. Karo baim\u0119 jis m\u0117gina i\u0161sklaidyti \u012fprastais argumentais. Ta\u010diau viskas veltui. Jis mato, kad \u017evejo nemoka paguosti. Jam nebelieka nieko kito, tik atvirai pripa\u017einti savo bej\u0117gi\u0161kum\u0105. Trumpam stoja tyla, o paskui Personas klausosi kunigo. Tarsi atsakas \u012f Mertos monolog\u0105 lai\u0161ke skamba paties Eriksono i\u0161pa\u017eintis: \u201eJuk \u017einote, kad mano \u017emona pasimir\u0117 prie\u0161 ketverius metus. A\u0161 j\u0105 myl\u0117jau. Mano gyvenimas baig\u0117si&#8230; Ka\u017ekada puosel\u0117jau dideles viltis&#8230; Nepa\u017einojau toki\u0173 dalyk\u0173, kaip \u017eiaurumas ir blogis. Kai buvau ordinuotas, buvau nekaltas kaip k\u016bdikis. O paskui viskas labai greitai pasikeit\u0117. Per pilietin\u012f kar\u0105 Ispanijoje buvau laivyno karo kapelionas Lisabonoje. Galima sakyti, s\u0117d\u0117jau pirmoje eil\u0117je, bet nieko nenor\u0117jau matyti ir suprasti. A\u0161 nenor\u0117jau pripa\u017einti tikrov\u0117s. A\u0161 ir mano Dievas gyvenome tokiame pasaulyje, kuriame viskas buvo tvarkinga&#8230; A\u0161 netikau \u012f kunigus&#8230; Tik\u0117jau \u012f ger\u0105j\u012f Diev\u0105, \u012f tok\u012f, kuris priklauso man vienam ir kuris myli \u017emones, bet u\u017evis labiausiai mane&#8230; Meld\u017eiausi Dievui, kur\u012f pats buvau susik\u016br\u0119s, kuris man meilikavo ir mane ramino. O kai staiga susid\u016briau su \u017eiauria tikrove, mano Dievas virto pabaisa&#8230; Tod\u0117l visa, kas bjauru, stengiausi nuo sav\u0119s nustumti&#8230; Tik \u012f j\u0105 [\u017emon\u0105] gal\u0117jau atsiremti, ji mane dr\u0105sino, ji man pad\u0117jo, ji lop\u0117 visas skyles&#8230; Mano abejingumas Evangelijai, mano pavydulinga neapykanta J\u0117zui&#8230; Jeigu i\u0161 tikr\u0173j\u0173 yra taip, kad Dievo n\u0117ra, \u2013 tai kas tada? Tada visk\u0105 galima labai paprastai paai\u0161kinti: tada mirtis yra pabaiga, k\u016bno ir sielos suirimas. Tada \u017emogaus vienatv\u0117, jo \u017eiaurumas ir baim\u0117 \u2013 anokios problemos. Daugiau neb\u016btina m\u0117ginti paai\u0161kinti kan\u010dios, kuri atrodo nesuprantama, \u2013 juk n\u0117ra jokio Dievo, jokio K\u016br\u0117jo ir Gaivintojo.\u201c Tad Dievo mirties akivaizdoje kunigas tik tiek gali patarti Personui: \u201eJ\u016bs privalote gyventi, Jonai. Ateis vasara. O ir tamsa neam\u017eina. Juk turite bra\u0161ki\u0173 dar\u017e\u0105 ir \u017eydint\u012f jazmin\u0105&#8230; Ilgas kar\u0161tas dienas. Tai rojus \u017eem\u0117je, Jonai. D\u0117l to verta gyventi!\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Dar neatsigav\u0119s po persirgto gripo, savo kar\u0161tos kalbos nualintas Eriksonas atsis\u0117da prie stalo ir panarina galv\u0105 delnuose. Pasinaudoj\u0119s proga, \u017evejys tylomis i\u0161eina. Prie\u0161ais Nukry\u017eiuot\u0105j\u012f kunigas tyliai pakartoja \u017eod\u017eius, J\u0117zaus i\u0161tartus ant kry\u017eiaus: \u201eMano Dieve, mano Dieve, kod\u0117l mane apleidai?\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">I\u0161sikalb\u0117j\u0119s Personui, Eriksonas pasijunta laisvas, \u201epagaliau laisvas\u201c. Nuo jo pe\u010di\u0173 nusirito visas kalnas, ta\u010diau juo sunkesn\u0117, nepakeliama na\u0161ta prisl\u0117g\u0117 Person\u0105. Net dvasininkas jam ne\u012fsteng\u0117 atskleisti gyvenimo prasm\u0117s, netgi prie\u0161ingai, tod\u0117l jis nueina prie up\u0117s ir nusi\u0161auna. Drauge su policininkais Eriksonas ap\u017ei\u016bri mirus\u012fj\u012f. Savi\u017eudyb\u0117, kurios ekrane nematyti, atrodo savaime suprantamas dalykas, \u012f j\u0105 \u017ei\u016brima labai ramiai. Ir \u0161ioje filmo vietoje visas d\u0117mesys sutelktas \u012f kunig\u0105 ir jo meilu\u017e\u0119.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Ba\u017eny\u010dioje Eriksonas v\u0117l susitinka Mert\u0105. Jis palydi j\u0105 \u012f mokykl\u0105, paskui turi prane\u0161ti poniai Person apie jos vyro mirt\u012f, o po to gretimame kaime laikyti vakarines pamaldas. Jiedu atsisveikina prie mokyklos, bet, Mertos kvie\u010diamas, kunigas sutinka u\u017eeiti. Eriksonas nori pab\u016bti su pa\u017e\u012fstamu \u017emogumi, kad jam nereik\u0117t\u0173 likti vienam, ta\u010diau mokykloje kalb\u0117damasis su Merta, jis j\u0105 \u0161iurk\u0161\u010diai atstumia: \u201eMane \u017eemina tos paskalos apie mudu&#8230; A\u0161 nenoriu tav\u0119s daugiau matyti. Man tiesiog nebepaken\u010diama ta tavo globa, tavo patarimai, tavo kvaili plepalai, tavo sunkios rankos, tavo baik\u0161tumas, tavo perd\u0117tos glamon\u0117s \u2013 a\u0161 noriu nusimesti nuo sav\u0119s visk\u0105, kas man primena tave.\u201c Jis myl\u0117j\u0119s tik savo \u017emon\u0105, kitos jis nenor\u012fs arba negal\u012fs myl\u0117ti, nes \u201ekai ji mir\u0117, ir a\u0161 miriau.\u201c Merta verkia, ta\u010diau atrodo, kad ji vis tiek jau\u010dia prierai\u0161um\u0105 kunigui, jos neatbaido net \u0161iurk\u0161t\u016bs \u017eod\u017eiai: \u201eTu nei\u0161gyvensi vienas. Tu \u017e\u016bsti, mylimas Tomai. Tav\u0119s niekas nebei\u0161gelb\u0117s. Tu pra\u017e\u016bsi per savo neapykant\u0105.\u201c Jiedu sujungti neapykantos ir meil\u0117s pan\u010diais. Tad galiausiai Tomas paklausia, ir jo klausimas visai nestebina: \u201eAr eisi su manim \u012f Friostn\u0105? Pasistengsiu neb\u016bti bjaurus.\u201c Ji atsako: \u201eAi\u0161ku, eisiu. Neturiu kitos i\u0161eities, argi ne taip?\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Eriksonas aplanko poni\u0105 Person. Vyro mirtis jos visai nesujaudina, atrodo, toji savi\u017eudyb\u0117 jai anaiptol nebuvo netik\u0117ta; ji tik tepasako: \u201eTaigi dabar likau viena.\u201c Kunigo pasi\u016blym\u0105 pasimelsti ji pad\u0117kojusi atmeta.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Friostno kaime jie sutinka luo\u0161\u0105 zakristijon\u0105 Friovik\u0105, kuris uoliai atlieka varpininko, giedotojo ir k\u016briko pareigas. Prie\u0161 pamaldas jis dar nori \u0161nektelti su kunigu apie vien\u0105 jam ramyb\u0117s neduodant\u012f atradim\u0105, kur\u012f jis padar\u0117 skaitydamas Kristaus kan\u010di\u0173 apra\u0161ym\u0105 evangelijose: \u201eKristus kent\u0117jo, bet argi n\u0117ra klaidinga tiek daug kalb\u0117ti apie jo kan\u010dias?.. Dr\u012fstu pasakyti, a\u0161 esu patyr\u0119s tikrai nema\u017eiau fizini\u0173 kan\u010di\u0173&#8230;\u201c Jo nuomone, daug sunkesnis negu fizin\u0117s kan\u010dios Kristui buvo kitas dalykas: \u201eJ\u012f paliko visi mokiniai \u2013 kaip baisu jam tur\u0117jo b\u016bti! Bet tai dar ne blogiausia&#8230; Prie\u0161 pat mirt\u012f j\u012f apniko baisios dvejon\u0117s: \u201eMano Dieve, mano Dieve, kod\u0117l mane apleidai?\u201c Tikriausiai t\u0105 akimirk\u0105 jis labiausiai kent\u0117jo \u2013 nes Dievas tyl\u0117jo.\u201c Taip Friovikas atkartojo paties Eriksono patyrim\u0105 \u2013 jausm\u0105, kad Dievas ir \u017emon\u0117s j\u012f apleido, \u2013 tod\u0117l kunigas tik pritariamai tarsteli \u201etaip\u201c.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Jiems besi\u0161nekant, \u012f ba\u017eny\u010di\u0105 atskuba vargonininkas Frederikas Blomas. Jis viliasi, kad pamald\u0173 nebus, nes neat\u0117jo n\u0117 vienas \u017emogus; vargonininkas \u012fsitaiso greta Mertos galiniuose klauptuose. Ka\u017ekada garsus vargonininkas, Blomas dabar priverstas groti beveik tu\u0161\u010diose ba\u017eny\u010diose, \u2013 jis nusivyl\u0119s savimi, Eriksonu ir Dievu. Jis prab\u0117gomis duoda Mertai rimt\u0105 patarim\u0105: \u201eKunigas, paskui kur\u012f j\u016bs sekiojate, Merta, to nevertas. Leiskite jums tai pasakyti&#8230; D\u0117l j\u016bs\u0173 pa\u010dios \u2013 j\u016bs dar galite i\u0161 \u010dia i\u0161sikraustyti, negai\u0161uokite! \u010cia, Mitsundoje ir Friostne, visk\u0105 valdo mirtis ir \u017e\u016btis. Tik pa\u017evelkite \u012f mane&#8230;\u201c Pasakodamas apie ankstesnius laikus, jis netrukus u\u017eveda kalb\u0105 apie kunig\u0105: \u201eO ko Tomas pasiek\u0117? Abi ba\u017eny\u010dios, \u0161ita ir Mitsundos, b\u016bdavo pilnos \u017emoni\u0173! Bet ne jis, o jo \u017emona buvo visa ko gaivintoja. Apie \u017emogaus prigimt\u012f Tomas i\u0161mano ne daugiau u\u017e mano \u0161ituos nudrengtus batus. Jis nieko daugiau nemat\u0117, tik savo \u017emon\u0105, jis tik jai gyveno.\u201c Anks\u010diau pats buv\u0119s tikintis, uolus pamoksl\u0173 klausytojas, dabar nusivyl\u0119s Blomas dar labiau kritikuoja kunig\u0105: \u201eJis taip m\u0117gdavo sakyti: \u201eMeil\u0117 yra Dievas \u2013 Dievas yra meil\u0117. Myl\u0117dami \u012fsitikiname, kad yra Dievas, nes meil\u0117 yra m\u016bs\u0173 egzistencijos prasm\u0117, vienintelis tikras dalykas pasaulyje!\u201c &#8230;Nes\u0105mon\u0117, viskas nes\u0105mon\u0117!\u201c Bergmanas dar kart\u0105 susieja tik\u0117jimo ir meil\u0117s aspektus.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">I\u0161klausiusi nemeili\u0173 Blomo patarim\u0173, Merta dar ai\u0161kiau pamato, koks bevilti\u0161kas jos jausmas Tomui. Nevilties apimta, ji kl\u016bpodama \u0161aukiasi &#8230; \u2013 atrodo, jos absurdi\u0161ka meil\u0117 j\u0105 v\u0117l priartina prie Dievo: \u201eJeigu mes b\u016btume tikri, kad gal\u0117tume ry\u017etis parodyti meil\u0119. Jei gal\u0117tume tik\u0117ti kokia nors tiesa. Jei gal\u0117tume tik\u0117ti&#8230;\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eI\u0161pa\u017e\u012fstanti netikin\u010dioji\u201c Merta nesig\u0117di savo nevilties; ji elgiasi \u2013 formaliai \u2013 beveik kaip krik\u0161\u010dion\u0117. Prie\u0161ingai, Eriksonas toliau vaidina \u2013 atlikdamas pareig\u0105 \u2013 dvasinink\u0105, nors jo Dievas seniai mir\u0119s. Tiesa, be Mertos, daugiau niekas neat\u0117jo \u012f pamaldas, ta\u010diau apeigos pradedamos, tarsi tai b\u016bt\u0173 savaime suprantamas dalykas. Kunigo tariami \u017eod\u017eiai: \u201e\u0160ventas, \u0161ventas&#8230;\u201c skamba pana\u0161iai kaip filmo prad\u017eioje.<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">\u201eDievo atvaizdai sudau\u017eyti \u012f \u0161ipulius\u201c<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eTik\u0117jimas, viltis ir meil\u0117 \u2013 \u0161is trejetas, bet did\u017eiausia jame yra meil\u0117.\u201c Bergmanas tikriausiai pritart\u0173 \u0161iems Pauliaus \u017eod\u017eiams, pasakytiems Pirmajame lai\u0161ke korintie\u010diams, nes jais i\u0161auk\u0161tinama meil\u0117. \u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c tik\u0117jimas be meil\u0117s tampa tu\u0161\u010diu ritualu. Pana\u0161iai ra\u0161o ir apa\u0161talas: be meil\u0117s m\u016bs\u0173 \u017eod\u017eiai \u201etik \u017evangantis varis ir skambantys cimbolai\u201c. Ta\u010diau Bergmanas \u017eengia dar toliau. Jei \u201eDievas yra meil\u0117\u201c \u2013 tik tu\u0161\u010dia teolog\u0173 fraz\u0117, kuri jokiu b\u016bdu neatitinka tikrov\u0117s, tai kuo tada virsta tik\u0117jimas ir viltis? Gal tada jie irgi sunyksta?<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c meil\u0117s Dievas ding\u0119s, mir\u0119s, jo neb\u0117ra. Jis i\u0161nyra nebent prisiminimuose apie geresnius pra\u0117jusius laikus arba miglotose svajon\u0117se. \u0160is filmas yra pos\u016bkio ta\u0161kas Bergmano gyvenime, juo jis \u201ei\u0161\u0161lav\u0117\u201c i\u0161 savo nam\u0173 visus tik\u0117jimo \u012f Diev\u0105 trupinius. Bergmanas ra\u0161o: \u201e\u017diemos \u0161viesa\u201c \u2013 tai mano atsisveikinimas su religiniais gin\u010dais, tai mano ataskaita&#8230; \u0160is filmas \u2013 tai antkapis, po kuriuo palaidotas skausmingas konfliktas, tarsi skaudamas nervas rang\u0119sis per vis\u0105 mano s\u0105moning\u0105 gyvenim\u0105. Dievo atvaizdai sudau\u017eyti \u012f \u0161ipu-lius, ta\u010diau tai nenuveikia mano i\u0161vados, kad \u017emogus \u2013 \u0161ventos paskirties ne\u0161\u0117jas. Pagaliau operacija baigta.\u201c [2]<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c \u0161ved\u0173 re\u017eisieri\u0173 pirm\u0105 kart\u0105 regime kaip tvirt\u0105 ir \u012fsitikinus\u012f netikint\u012fj\u012f. Tiesa, dar b\u016bdamas vaikas jis skepti\u0161kai vertino tradicin\u012f savo t\u0117vo, liuteron\u0173 kunigo, tik\u0117jim\u0105, o suaug\u0119s \u012f jaunuol\u012f, nutrauk\u0117 ry\u0161ius su t\u0117vais ir Ba\u017eny\u010dia. Ta\u010diau Dievo klausimas dar ilgus de\u0161imtme\u010dius jam nedav\u0117 ramyb\u0117s. Jau suk\u016br\u0119s tuzin\u0105 film\u0173, o 1955 metais pirm\u0105kart peln\u0119s tarptautin\u012f pripa\u017einim\u0105 u\u017e \u201eVasaros nakties \u0161ypsnius\u201c, Bergmanas pagaliau \u0117m\u0117si \u201eSeptintojo antspaudo\u201c, kuriame dar labiau i\u0161a\u0161trino asmenin\u012f \u201eskausming\u0105 konflikt\u0105\u201c. Filmo veiksmas vyksta viduram\u017eiais; riteris Antonijus Blokas dar kovoja su Dievu ir nevilties apimtas m\u0117gina tik\u0117ti. Su baltaveide mirtimi jis \u017eaid\u017eia \u0161achmat\u0173 partij\u0105 i\u0161 savo gyvyb\u0117s. Koply\u010dioje girdime Bloko i\u0161pa\u017eint\u012f (jo \u017eod\u017eiuose neabejotinai ataidi vis dar ie\u0161kan\u010dio Bergmano mintys): \u201eA\u0161 noriu \u017einoti. Kod\u0117l jis [Dievas] nuo m\u016bs\u0173 slepiasi?.. Jei mes norime tik\u0117ti, bet negalime&#8230; A\u0161 noriu, kad Dievas man i\u0161tiest\u0173 rank\u0105, man kalb\u0117t\u0173.\u201c Kiek v\u0117liau: \u201eSunkiausia pasaulyje tik\u0117ti. Tai tas pat, kaip myl\u0117ti k\u0105 nors, kas gyvena tamsoje ir \u0161aukiamas niekada nepasirodo.\u201c \u0160alia Dievo besi\u0161aukian\u010dio riterio vaizduojamas jo ginklane\u0161ys Jonsas, blaivus ateistas ir pa\u0161aipa, bei meninink\u0173 pora Jofas ir Marija, nekalti ir naiv\u016bs, susik\u016br\u0119 savo pa\u010di\u0173 tik\u0117jim\u0105, vizijas ir vali\u0105 gyventi. Bergmanas ra\u0161o:<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eAnuo metu man nedav\u0117 ramyb\u0117s religijos klausimai, tod\u0117l a\u0161 sugretinau du po\u017ei\u016brius. Kiekvienam j\u0173 leidau kalb\u0117ti savo kalba. Tod\u0117l vaiki\u0161kas pamaldumas ir grie\u017etas racionalizmas sudar\u0117 \u0161iokias tokias paliaubas&#8230; Tada manyje dar blankiai ruseno vaiki\u0161ko pamaldumo liekanos, labai naivios, taip sakant, ne\u017eemi\u0161ko i\u0161ganymo sampratos liekanos&#8230; \u201eAntspaudas\u201c yra pati paskutin\u0117 i\u0161rai\u0161ka ai\u0161ki\u0173 tik\u0117jimo vaizdini\u0173, kuriuos paveld\u0117jau i\u0161 savo t\u0117vo ir kurie nuo pat vaikyst\u0117s gyveno manyje. Kai k\u016briau \u201eAntspaud\u0105\u201c, malda ir maldavimai buvo svarbiausia mano gyvenimo tikrov\u0117\u201c (Bilder, S. 208\u2013209).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Su tik\u0117jimu Bergmanas pirmiausia sieja klausim\u0105 apie mirt\u012f: \u201eKiek tik save prisimenu, gyvenau kamuojamas piktos mirties baim\u0117s, kuri paauglyst\u0117je ir sukakus dvide\u0161imtuosius metus daiktais tapdavo nebepakeliama. Tai, kad a\u0161 tur\u0117siu eiti pro tamsius vartus, kad vyks ka\u017ekas, ko a\u0161 negal\u0117siu kontroliuoti, valdyti arba i\u0161 anksto nusp\u0117ti, man be perstog\u0117s k\u0117l\u0117 siaub\u0105. Tai, kad staiga \u012fgavau dr\u0105sos ir mirt\u012f pavaizdavau baltu klounu, buvo pirmasis \u017eingsnis kovoje su mirties baime&#8230;\u201c (Bilder, S. 210\u2013211).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Mirties problem\u0105 Bergmanas i\u0161sprend\u0117 ne intelektualiai, o veikiau meni\u0161kai ir intuityviai. Operacija, atlikta apie 1960 metus (konkre\u010dios datos Bergmanas niekur nemini), jam galiausiai padeda \u012fgyti j\u012f i\u0161laisvinan\u010di\u0105 \u012f\u017evalg\u0105: \u201eManoji mirties baim\u0117 daugiausia buvo susijusi su mano religiniais vaizdiniais. Paskui man buvo atlikta nedidel\u0117 operacija. Per neapsi\u017ei\u016br\u0117jim\u0105 gavau per didel\u0119 narkoz\u0117s doz\u0119; poj\u016b\u010di\u0173 pasaulis i\u0161nyko. Kur pasid\u0117jo laikas?&#8230; Staiga supratau: \u0161itai yra taip. Labai sunku suvokti, kad mano b\u016btis bus pakeista neb\u016btimi. Ta\u010diau \u017emog\u0173, be paliovos kamuojam\u0105 mirties baim\u0117s, ji i\u0161laisvina&#8230; I\u0161 prad\u017ei\u0173 tu b\u016bvi, o paskui ne. Tai nepaprastai suramina. Anks\u010diau k\u0117l\u0119 baim\u0119, m\u012fslingi dalykai, visa tai, kas yra u\u017e pasaulio, daugiau nebeegzistuoja. Viskas yra \u017eemi\u0161ka. Viskas yra m\u016bs\u0173 viduje, viskas vyksta mumyse&#8230;\u201c (Bilder, S. 212).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eAntspaude\u201c mirtis dar teb\u0117ra nei\u0161vengiama. Nepaisant i\u0161laisvinimo, netgi, sakytume, saugumo, kur\u012f Bergmanas nuo \u0161iol tariasi jau\u010di\u0105s, susid\u016br\u0119s su u\u017egesimu mirtyje, mirtis jam vis dar yra \u201enenugalimas siaubas\u201c ir problema, ypa\u010d tod\u0117l, kad ji i\u0161skiria su mylimais \u017emon\u0117mis: \u201eKada nors giljotinos a\u0161menys smigs \u017eemyn ir i\u0161skirs mus [j\u012f ir jo \u017emon\u0105 Ingrid\u0105]&#8230; A\u0161 negaliu ir nenoriu \u012fsivaizduoti kito gyvenimo, tam tikro gyvenimo kitoje sienos pus\u0117je, tod\u0117l toji perspektyva man kelia baim\u0119. I\u0161 \u017emogaus a\u0161 virsiu Nieku.\u201c [3]<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eSeptintasis antspaudas\u201c ir du v\u0117lesni filmai buvo skirti pamald\u017eiam viduram\u017ei\u0173 pasauliui; 1960\u20131961 metais sukurta \u201eVelnio akimi\u201c Bergmanas sugr\u012f\u017eta \u012f \u0161iapusin\u012f, \u0161iuolaikin\u012f pasaul\u012f. \u0160io veikiau gin\u010dytino filmo centre \u2013 \u0161eima, jos savitarpio santyki\u0173 sunkumai. Davidas, t\u0117vas, garsus ra\u0161ytojas, po \u017emonos mirties visa galva pasineria \u012f k\u016bryb\u0105, per savo karjer\u0105 pamir\u0161damas vaikus ir j\u0173 pasitik\u0117jim\u0105: Peteris, jaunesnysis s\u016bnus, m\u0117gina rasti savo seksualin\u012f tapatum\u0105, jis niekina moteris, bet skaito pornografinius \u017eurnalus; dukteriai Karinai kelia baim\u0119 v\u0117l atsinaujinusi psichin\u0117 liga, j\u0105 vis labiau persekioja regesiai, kuriuos ji mato u\u017e sienos apmu\u0161alo, ir tik Martinas, Karinos vyras, dar gali normaliai bendrauti su \u017emon\u0117mis, bet ir jis nevalioja pasakyti savo \u017emonai tiesos, kokia sunki jos liga.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bergmanas jau i\u0161st\u016bm\u0117 mirt\u012f. Tad sulig \u0161iuo filmu juo svarbesn\u0117 tampa bendravimo tema. Filme \u201eVelnio akis\u201c Dievas dar yra tam tikra \u201etema\u201c, ta\u010diau visi\u0161kai ai\u0161ku, kad krik\u0161\u010dioni\u0173 Dievas \u2013 tai ka\u017ekoks destruktyvumas, fantastin\u0117 pabaisa. Antai Karina pasakoja apie jai siaub\u0105 kelian\u010dias haliucinacijas: \u201eAtsidar\u0117 durys ir \u012f\u0117jo Dievas, bet jis buvo voras.\u201c O \u0161tai Bergmano \u017eod\u017eiai: \u201eVelnio akyje\u201c sunaikinamas vaikyst\u0117s paveldas. \u0160iame filme sakoma, kad kiekvienas \u017emogaus susikurtas Dievo vaizdinys turi b\u016bti monstras&#8230;\u201c (Bilder, S. 209).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Vis d\u0117lto tuo metu Bergmanas dar tebetur\u0117jo tam tikr\u0105 religin\u012f tik\u0117jim\u0105. Ta\u010diau j\u012f domino kone vien \u0161iapusin\u0117 nuostata: Dievas yra meil\u0117, o meil\u0117 yra Dievas \u2013 ma\u017edaug taip filmo epiloge Davidas kalba savo s\u016bnui. Deja, nekyla abejoni\u0173, kad \u0161iuo atveju pabr\u0117\u017eiama antroji fraz\u0117s dalis: Dievas yra, jei mes mylime. Arba: Dievas yra tai, kuo mes paver\u010diame savo ir kit\u0173 samb\u016bv\u012f. Bergmanas buvo da\u017enai kritikuojamas u\u017e \u0161i\u0105 pasip\u016bt\u0117li\u0161kai skamban\u010di\u0105 \u201eteologin\u0119\u201c i\u0161vad\u0105. I\u0161 tikr\u0173j\u0173 ji jau nebeatitiko anuometini\u0173 re\u017eisieriaus pa\u017ei\u016br\u0173. Kaip \u017einoma, po met\u0173 \u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c jis galutinai atsisak\u0117 Diev\u0105 vaizduoti teigiamai.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Tais metais Bergmanas vis labiau \u012ftik\u0117jo, kad u\u017e tradicini\u0173 religini\u0173 jausm\u0173 neslypi jokia tikrov\u0117. Visa, kas lieka \u017emogui, yra jis pats, \u017emogus. I\u0161st\u016bmus Diev\u0105, Bergmano pa\u017ei\u016bros tam tikru aspektu tapo \u201ehumanistin\u0117s\u201c. Kai Bergmanas jau nebe\u012f\u017evelg\u0117 jokio ry\u0161io tarp Dievo ir meil\u0117s, jis gal\u0117jo pasakyti: \u201eDabar a\u0161 manau, kad visas tas savybes, kurias taip ilgai siejau su Dievu, \u2013 meil\u0119, \u0161velnum\u0105, malon\u0119, visus tuos gra\u017eius dalykus, \u2013 sukuria pats \u017emogus, jos kyla i\u0161 m\u016bs\u0173 vidinio pasaulio. Tai ir visas stebuklas.\u201c [4] Kai Dievo neb\u0117ra, viskas priklauso \u017emogui: \u201eMano t\u0117vai daug kalb\u0117davo apie pamaldum\u0105, meil\u0119, nuolankum\u0105&#8230; dabar, kai Dievo neb\u0117ra, a\u0161 jau\u010diu, kad visa tai priklauso man: pamaldumas gyvenimui; nuolankumas mano beprasmi\u0161kam likimui; meil\u0117 kitiems baug\u0161tiems, i\u0161kankintiems, \u017eiauriems vaikams\u201c (Bilder, S. 53). I\u0161 Dievo Bergmanas nebesitiki jokio i\u0161ganymo. Nebesvarbu, kas yra Dievas arba koks jis yra ar n\u0117ra \u017emon\u0117ms. Svarbu tik tai, kokie \u017emon\u0117s \u201eb\u016bna vieni kitiems. \u017dmon\u0117s patys turi rasti sprendimus, tai egzistencinis teiginys.\u201c [5] Viltis begali rastis i\u0161 \u017emogaus, kuris \u201ene\u0161a sav\u0105j\u012f \u017eemi\u0161k\u0105j\u012f \u0161ventum\u0105\u201c (Bilder, S. 209), o nebe i\u0161 Dievo.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Jei \u017emogui viskas priklauso, tai jis sykiu pats u\u017e visk\u0105 atsakingas: jis pats turi suteikti prasm\u0119 savo gyvenimui, pats ne\u0161ti sunki\u0105 to \u201esavojo \u0161ventumo\u201c na\u0161t\u0105. Bergmanas niekada n\u0117ra u\u017esimin\u0119s, kad tai lengvas dalykas. Savi\u017eudybei \u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c jis neprie\u0161ina nieko, kas pozityvu. \u0160tai ir jo paties blaiv\u016bs \u017eod\u017eiai: \u201eB\u016btina tenkintis arba savi\u017eudybe, arba pritarimu gyvenimui. \u017dmogus save arba sugriauna (tai romanti\u0161ka), arba pritaria gyvenimui. A\u0161 ry\u017eausi pritarti\u201c (Cowie, S. 217).<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">\u201eVeidrodis sudau\u017eytas\u201c<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bergmanas suprato: jei krik\u0161\u010dioni\u0173 Dievo neb\u0117ra, tai vieni\u0161\u0105 \u017emog\u0173 apgaubia tamsa \u2013 \u201enuo tos akimirkos, kai numir\u0161ta tavo tik\u0117jimas, tu i\u0161gyveni gili\u0105 vidin\u0119 sumai\u0161t\u012f&#8230;\u201c (Cowie, S. 251). \u017dmogus priverstas i\u0161gyventi prasm\u0117s praradim\u0105 ir i\u0161 naujo ie\u0161koti savo tapatumo. \u0160i\u0105 nauj\u0105 situacij\u0105 Bergmanas labai taikliai pavaizdavo tre\u010diame savo \u201etik\u0117jimo trilogijos\u201c [6] filme \u201eTyl\u0117jimas\u201c (1962). Ir v\u0117l filmo veiksmas apribotas vos keliomis valandomis ir dar ank\u0161tesne negu \u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c erdve. Netek\u0117jusi vert\u0117ja Estera ir jos sesuo Ana su s\u016bneliu Johanu va\u017eiuoja namo (i\u0161 kur? kur?), bet, pa\u016bm\u0117jus Esteros plau\u010di\u0173 ligai, jos priverstos apsistoti vie\u0161butyje viename \u201eanoniminiame\u201c kra\u0161te. \u017di\u016brovas \u012ftraukiamas \u012f pa\u010dias neapykantos, nepasitik\u0117jimo ir pa\u017eeminimo gelmes. Viso to seserys negaili viena kitai. Filmui b\u016bdinga tai, kad komunikacija jame pa\u017eeista arba jos apskritai n\u0117ra (svetima kra\u0161to kalba!). Tenkinamasi minimaliais dialogais \u2013 tai prie\u0161ingyb\u0117 abiem ankstesniems filmams. N\u0117 vienas nebeturi ko pasakyti. Kalbos viet\u0105 u\u017eima seksualumas. Estera patenkina pati save, Ana stebi varjet\u0117 teatre ant suol\u0173 lyti\u0161kai santykiaujan\u010di\u0105 por\u0105 ir pati leid\u017eiasi \u012f nuotyk\u012f su padav\u0117ju: \u201eKaip tu gerai atrodai. Kaip puiku, kad mes nesuprantame vienas kito&#8230; A\u0161 noriu, kad Estera numirt\u0173.\u201c Tu\u0161tuma ir plat\u016bs vie\u0161bu\u010dio koridoriai, tankai gatv\u0117se, kaitra ir liga \u2013 visa tai pabr\u0117\u017eia bevilti\u0161k\u0105, slegian\u010di\u0105 nuotaik\u0105. Atrodo, jiedu dar \u017eino, kas yra meil\u0117. Jie jos gedi ir ilgisi. Ta\u010diau tame \u201epragaro priekiemyje\u201c ji atrodo nepasiekiama.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Pats filmo veiksmas niekaip nebesusij\u0119s su Dievu, protagonistai turi kliautis vien savimi. Vis d\u0117lto neb\u016bt\u0173 klaidinga, ypa\u010d turint galvoje religinei tematikai skirtus abu ankstesnius filmus, ir \u0161\u012f film\u0105 interpretuoti religijos po\u017ei\u016briu ir j\u012f suprasti kaip b\u0117dino pasaulio be Dievo pavaizdavim\u0105. \u017dmogaus tyl\u0117jimas galiausiai \u0161aknijasi Dievo tyl\u0117jime. Filme \u0161i mintis \u2013 simboli\u0173 kalba \u2013 perteikiama seser\u0173 t\u0117vo mirtimi. Ana sako Esterai: \u201eKai t\u0117vas numir\u0117, tu pasakei: \u201eA\u0161 nebenoriu gyventi.\u201c Tai kod\u0117l tu gyveni?\u201c Kod\u0117l mes vis dar gyvename, jei Dievas jau mir\u0119s? Bergmanas taikliai pavaizdavo pasaul\u012f be Dievo, be religinio tik\u0117jimo ir prasm\u0117s \u2013 \u0161\u012f pasaul\u012f apgaub\u0117 sutemos, neperregimos sutemos. \u201eBe Dievo pasaulis yra srut\u0173 duob\u0117\u201c; visai pana\u0161iai kalb\u0117jo Judas Rozentalis Woody Alleno filme \u201eCrimes and Misdemeanors\u201c (\u201ePiktadaryst\u0117s ir nusikaltimai\u201c, 1989).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Taigi Bergmano pirmosios \u201etrilogijos\u201c rezultatas yra neigiamas \u2013 Bergmanas anaiptol n\u0117ra \u0161vytintis, pasitikin\u010diai besi\u0161ypsantis ateistas! Remdamasis \u0161iomis i\u0161vadomis, kituose filmuose jis gvildena klausim\u0105, kas kliudo u\u017esimegzti tikriems \u017emogi\u0161kiems santykiams. Filmuose \u201ePersona\u201c, \u201eVilko valanda\u201c, \u201eG\u0117da\u201c ir \u201ePasija\u201c (1965\u20131969) \u017emon\u0117s v\u0117lei daug kalba, bet niekad nesi\u0161neka tarpusavyje. Atrodo, individo egoizmas yra nenugalimas. E. Weise\u2019as Bergmano biografijoje ra\u0161o: \u201eRozenbergo pavyzdys [filme \u201eG\u0117da\u201c] rodo, kad, Bergmano manymu, \u017emon\u0117s, neturintys jokio, religinio arba politinio po\u017ei\u016brio, tik\u0117jimo yra palikti bej\u0117giai savo baim\u0117s akivaizdoje\u201c [7]. \u017dmon\u0117s, \u201emilijonin\u0117 armija emoci\u0161kai suluo\u0161int\u0173 b\u016btybi\u0173\u201c (filme \u201eAkis \u012f ak\u012f\u201c, 1975), palikti savo egoizmui, nusigr\u0119\u017e\u0119 nuo Dievo ir atskirti nuo savo artimo \u2013 \u201eveidrodis sudu\u017e\u0119s, ta\u010diau kas atsispindi \u0161uk\u0117se?\u201c Ir Bergmanas, ir Johanas Borgas i\u0161 \u201eVilko valandos\u201c ne\u017eino, k\u0105 atsakyti.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bergmanas atmeta krik\u0161\u010dioni\u0173 ir teistin\u012f tik\u0117jim\u0105. Vis d\u0117lto j\u012f supan\u010diame universe tik\u0117jimas dar b\u016btinas, nes universas g\u016bdus, o tik\u0117jimas leid\u017eia i\u0161likti. Tik\u0117jimas meile, \u0161iuo vieninteliu trapiu skydu, saugan\u010diu pasaulyje nuo neapykantos ir kan\u010dios, tik\u0117jimas tuo, kieno d\u0117ka m\u016bs\u0173 santykiai tampa \u017emoni\u0161ki, tik\u0117jimas meile \u201ekaip m\u016bs\u0173 vienintele galimybe i\u0161likti\u201c (Weise, S. 125). Dar kart\u0105 Bergmanas: \u201eKiekvien\u0105 syk\u012f, kai mane apninka abejon\u0117s arba netikrumas, a\u0161 gelbs\u010diuosi paprastos ir tyros meil\u0117s vizija. T\u0105 meil\u0119 randu spontani\u0161kose moteryse, jos&#8230; yra tyrumo \u012fsik\u016bnijimas\u201c (Cowie, S. 145).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Suprantama, \u0161is tik\u0117jimas paprastesnis, kai vis d\u0117lto tikima ir \u012f Diev\u0105 \u2013 Bergmanui tai tikrai buvo \u017einoma. Tod\u0117l patys ry\u0161kiausi jo film\u0173 veik\u0117jai elgiasi taip, tarsi Dievas b\u016bt\u0173! (Geriausiai tai matyti Anos paveiksle filme \u201e\u0160auksmai ir \u0161nab\u017edesiai\u201c, 1971). Ta\u010diau Bergmanas tokios galimyb\u0117s daugiau nebetur\u0117jo. Jam beliko tik\u0117tis trump\u0173 harmonijos, laim\u0117s ir prasm\u0117s akimirk\u0173. Jos ry\u0161kiausiai trumpai su\u0161vyti klausantis muzikos (kone vienintelis tikras susi\u0161nek\u0117jimas \u201eTyl\u0117jime\u201c tai pokalbis apie J. S. Bach\u0105!). I\u0161 dalies pastovi\u0105 laim\u0119 teikia kasdien\u0117, rami m\u016bs\u0173 buitis: \u201eHarmonija \u2013 n\u0117ra ne\u012fprastas arba nepa\u017e\u012fstamas jausmas. Jei galiu tiesiog nekliudomai ir tykiai gyventi ramiai sr\u016bvan\u010diame kasdieniame k\u016brybiniame darbe, kuriame galiu apr\u0117pti sav\u0105j\u0105 tikrov\u0119, kuriame a\u0161 papras\u010diausiai galiu b\u016bti malonus ir draugi\u0161kas ir neprivalau nor\u0117ti daugyb\u0117s dalyk\u0173 ir \u017ei\u016br\u0117ti, kad visur susp\u0117\u010diau, tada a\u0161 puikiai funkcionuoju\u201c (Bilder, S. 325). Kone tam tikru Bergmano tik\u0117jimo i\u0161pa\u017einimu laikytina Karlo Gustavo u\u017estal\u0117s kalba, pasakyta filmo \u201eFani ir Aleksandras\u201c pabaigoje (paskutinis Bergmano filmas, 1981\u20131982): \u201ePasaulis tai pl\u0117\u0161ik\u0173 urvas, nakt\u012f jame tamsu, piktyb\u0117 sutrauko savo pan\u010dius ir lekia per pasaul\u012f kaip patrak\u0119s \u0161uo \u2013 tegu niekas nelaukia pasigail\u0117jimo. Tod\u0117l \u017emogus tur\u0117t\u0173 b\u016bti laimingas, kai yra laimingas, b\u016bti draugi\u0161kas, dosnus, \u0161velnus ir geras. Tod\u0117l b\u016btina&#8230; d\u017eiaugtis \u0161iuo ma\u017eu pasauliu.\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Beveik prie\u0161 keturiasde\u0161imt met\u0173 Ingmaras Bergmanas, galimas daiktas, galutinai nusigr\u0119\u017e\u0117 nuo krik\u0161\u010dioni\u0173 tik\u0117jimo. Dievo ie\u0161kotojas virto Dievo neig\u0117ju. Vis d\u0117lto jis ligi \u0161iol i\u0161liko religingas ir tam tikru po\u017ei\u016briu tikintis. Taigi klausiame \u2013 kod\u0117l ie\u0161kotojas nerado to, ko ie\u0161kojo? Kod\u0117l jis papras\u010diausiai negal\u0117jo tik\u0117ti, nors su tik\u0117jimo turiniu jis susipa\u017eino dar savo pamald\u017ei\u0173 t\u0117v\u0173 namuose? Bergmanas niekada nesigilino \u012f dogmines ir filosofines teologijos ir tik\u0117jimo pretenzijas, jis visada suvok\u0117 save kaip regini\u0173 k\u016br\u0117j\u0105, o ne kaip intelektual\u0105. Jis \u017evelg\u0117 ne \u012f doktrin\u0105, o \u012f tik\u0117jimo praktik\u0105. \u0160iuo po\u017ei\u016briu nei\u0161dildom\u0105 \u017eym\u0119 \u012fspaud\u0117 Bergmano vaikyst\u0117 ir jaunyst\u0117. \u0160ie jo gyvenimo tarpsniai buvo nesenkanti versm\u0117, teikusi jam \u012fkv\u0117pim\u0105 (\u201eVisi kanalai, jung\u0119 mane su vaikyste, nuolat b\u016bdavo atidaryti.\u201c Gaukler im Grenzland, S. 172), tas patyrimas tarsi ne\u012fveikiama kli\u016btis u\u017etv\u0117r\u0117 jam keli\u0105 \u012f tik\u0117jim\u0105.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Pabaigoje dar ap\u017evelkime tris Bergmano gyvenimo ir k\u016brybos aspektus, kurie mums galb\u016bt pad\u0117s atsakyti \u012f klausim\u0105 \u201ekod\u0117l?\u201c<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">Laisv\u0117<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">Jau pirmuose savo autobiografijos puslapiuose Bergmanas ra\u0161o: \u201eM\u016bs\u0173 aukl\u0117jimas daugiausia buvo pagr\u012fstas tokiomis s\u0105vokomis kaip nuod\u0117m\u0117, i\u0161pa\u017eintis, bausm\u0117, atleidimas ir malon\u0117 \u2013 tai buvo konkret\u016bs t\u0117v\u0173 ir vaik\u0173 santyki\u0173 bei santykio su Dievu faktoriai&#8230; Mes nieko nebuvome gird\u0117j\u0119 apie laisv\u0119, dar ma\u017eiau \u017einojome, koks jos skonis. Hierarchin\u0117je sistemoje u\u017edarytos visos durys\u201c (Mein Leben, S. 12). Autoritari\u0161ka mokykla irgi buvo pana\u0161i \u012f t\u0117v\u0173 namus. Jaunasis Ingmaras jaut\u0117 tur\u012fs ne\u0161ti perd\u0117t\u0173 reikalavim\u0173 na\u0161t\u0105, jo \u012fsitikinimu, jis nuolat buvo ver\u010diamas jaustis kaltas, i\u0161 jo nuolat buvo reikalaujama gail\u0117tis. Stigas Bjorkmanas labai taikliai nusako Bergmano vaikyst\u0117s samprat\u0105, kuri\u0105 suformavo jo vaikyst\u0117s patyrimas: \u201e\u010cia, vaikyst\u0117s \u0161alyje, pirm\u0105kart susiduria nekaltyb\u0117 ir j\u0117ga&#8230; Vaikas \u2013 nepriklausomas, smalsus \u017emogus \u2013 j\u0117ga turi b\u016bti ver\u010diamas paklusti. Jis turi b\u016bti drausminamas, turi mokytis nutyl\u0117ti savo spontani\u0161kas pa\u017ei\u016bras \u012f gyvenim\u0105, turi b\u016bti ver\u010diamas&#8230;\u201c (Gaukler im Grenzland, S. 168).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bergmanas visada b\u016bdavo i\u0161teisinamas tik \u012fvykus \u017eeminan\u010diam \u201eteismo procesui\u201c, kur\u012f vesdavo t\u0117vas. Kad gal\u0117t\u0173 pasijusti tikrai laisvas, Ingmaras vaikyst\u0117je ie\u0161kodavo prieglobs\u010dio fantazijos ir i\u0161galvot\u0173 dalyk\u0173 pasaulyje, jis augo melagis: \u201eA\u0161 susigalvojau kit\u0105 asmen\u012f, kuris beveik netur\u0117jo nieko bendra su mano tikruoju A\u0161\u201c (Mein Leben, S. 19).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160i\u0105 laisv\u0117s ir nelaisv\u0117s prie\u0161tar\u0105 Bergmanas atviriausiai pavaizdavo filme \u201eFani ir Aleksandras\u201c, turin\u010diame daugiausiai autobiografini\u0173 bruo\u017e\u0173. Abu vaikai priversti palikti laisv\u0105 bei fantazijos piln\u0105 teatro pasaul\u012f ir apsigyventi ank\u0161tame, pilkame, mizantropi\u0161kame j\u0173 pat\u0117vio vyskupo pasaulyje. I\u0161 prad\u017ei\u0173 Fani ir Aleksandras (pagrindinis filmo veik\u0117jas ir Bergmano \u201ealter ego\u201c) \u012fkalinami dvasi\u0161kai \u2013 vyskupas priver\u010dia Aleksandr\u0105 prisipa\u017einti ir apgail\u0117ti savo pramanytas istorijas, po to ir fizi\u0161kai \u2013 vaikai ir j\u0173 motina u\u017edaromi namie. Negailestingasis vyskupas yra \u012fsitikin\u0119s, kad tiesa ir teisumas jo pus\u0117je. \u012e nesusigaudan\u010dio Aleksandro klausim\u0105 \u201eU\u017e k\u0105 baud\u017eiate?\u201c jis atsako: \u201eBausm\u0117 tave turi i\u0161mokyti myl\u0117ti ties\u0105\u201c.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bergmanas augo nepatirdamas nei vidin\u0117s, nei i\u0161orin\u0117s laisv\u0117s, tad i\u0161 kur jis gal\u0117jo suprasti dvasin\u0119 J\u0117zaus \u017eod\u017ei\u0173 ties\u0105: \u201eJei tad S\u016bnus jus i\u0161vaduos, tai b\u016bsite i\u0161 ties\u0173 laisvi\u201c (Jn 8,36). K\u0105 daugiau, jei ne pa\u0161aip\u0105, jam gal\u0117jo reik\u0161ti \u0161ie \u017eod\u017eiai: \u201eKristus mus i\u0161vadavo, kad b\u016btume laisvi\u201c (Gal 5,1).<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">Pa\u017eeminimas<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160iek tiek nelaisv\u0117s gali \u2013 ir turi \u2013 b\u016bti kiekvieno vaiko gyvenime. Ta\u010diau jaunajam Bergmanui bausm\u0117s ir prisipa\u017einimo sistema buvo nepakeliama, nes jis j\u0105 i\u0161gyveno kaip nuolatin\u012f pa\u017eeminim\u0105: \u201eU\u017e sunkias pra\u017eangas b\u016bdavo baud\u017eiama taip, kad imt\u0173 baim\u0117. Viskas prasid\u0117davo nuo to, kad b\u016bdavo demaskuojamas nusikaltimas. Nusikalt\u0117lis prisipa\u017eindavo pirmajai instancijai, tai yra tarnait\u0117ms ir motinai&#8230; Tada jis b\u016bdavo ignoruojamas \u2013 tai b\u016bdavo tiesioginis prisipa\u017einimo padarinys. Su juo niekas nesikalb\u0117davo, niekas neatsakydavo \u012f jo klausimus. Kiek suprantu, tai prasikalt\u0117l\u012f tur\u0117davo priversti trok\u0161ti bausm\u0117s ir atleidimo. Po piet\u0173 ir kavos abi \u0161alys b\u016bdavo pakvie\u010diamos \u012f t\u0117vo kambar\u012f. Jame i\u0161 naujo b\u016bdavo tardoma ir reikalaujama prisipa\u017einti. Paskui kas nors atne\u0161davo kilim\u0173 dau\u017eykl\u0119, ir nusikalt\u0117lis pats gal\u0117davo nuspr\u0119sti, kiek kir\u010di\u0173, jo nuomone, jis nusipeln\u0119s&#8230; Negaliu tvirtinti, kad b\u016bt\u0173 labai skaud\u0117j\u0119, \u2013 i\u0161 tikr\u0173j\u0173 skaudino ritualas ir pa\u017eeminimas&#8230; \u012ekirtus nustatyt\u0105 skai\u010di\u0173, reik\u0117davo pabu\u010diuoti t\u0117vo rank\u0105, ir tada b\u016bdavo duodamas atleidimas. Nuod\u0117m\u0117s na\u0161ta nusirisdavo nuo pe\u010di\u0173, ateidavo i\u0161ganymas ir malon\u0117\u201c (Mein Leben, S. 13).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Tol\u0117liau Bergmanas apra\u0161o ypating\u0105 bausm\u0119: \u201eBe to, dar b\u016bta tam tikros spontani\u0161kos bausm\u0117s, kuri bijan\u010diam tamsos vaikui gal\u0117davo b\u016bti labai nemaloni, nes vaikas ilgesniam arba trumpesniam laikui b\u016bdavo u\u017edaromas \u012f drabu\u017ein\u0119. Kart\u0105 Alma virtuv\u0117je papasakojo, kad toje drabu\u017ein\u0117je gyvena ma\u017ea b\u016btyb\u0117, kuri negeriems vaikams nugrau\u017eia koj\u0173 pir\u0161tus. A\u0161 ai\u0161kiai gird\u0117davau, kaip ten tamsoje ka\u017ekas kreb\u017eda. Mano siaubas buvo neapsakomas&#8230;\u201c (Mein Leben, S. 13).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Tokie i\u0161gyvenimai jaunojo Bergmano sieloje paliko labai gilias \u012fspaudas, teisingiau, \u2013 \u017eaizdas. Vis\u0105 gyvenim\u0105 jis kovojo su pa\u017eeminimo baime, kuri\u0105 buvo paveld\u0117j\u0119s i\u0161 vaikyst\u0117s, \u2013 pa\u017eeminimas yra \u201eviena svarbiausi\u0173 patir\u010di\u0173\u201c (Weise, S. 56). Tod\u0117l pa\u017eeminimo motyvas i\u0161nyra beveik visuose jo filmuose. Pa\u010diame \u201eVilko valandos\u201c (1966) viduryje Johanas Borgas giliai susijaudin\u0119s pasakoja savo \u017emonai \u201edrabu\u017ein\u0117s i\u0161gyvenim\u0105\u201c, taip, kaip j\u012f patyr\u0117 Bergmanas. Jis dar kart\u0105 pasirodo filme \u201eAkis \u012f ak\u012f\u201c kaip Jeni Isakson prisipa\u017einimas. Filme \u201eJuokdari\u0173 vakaras\u201c (1953) pa\u017eeminimas pirm\u0105kart tampa pagrindiniu filmo motyvu; \u201eVeide\u201c (1958) iliuzionistas Albertas Emanuelis Vogleris apklausos metu priverstas \u017eemintis prie\u0161 valstybinius organus; \u201eTyl\u0117jime\u201c Ana s\u0105moningai \u017eemina savo seser\u012f, kai toji aptinka j\u0105 lovoje su savo meilu\u017eiu; \u201ePersonoje\u201c (1965) medicinos sesuo Alma padeda stiklo \u0161uk\u0119, kad ant jos u\u017emint\u0173 Elisabeta Vogler; ypa\u010d ry\u0161k\u0173 pavyzd\u012f rasime \u201eRudens sonatoje\u201c (1977\u20131978): pianist\u0117 \u0160arlot\u0117 \u017eeminan\u010diu b\u016bdu ai\u0161kina savo dukrai Evai, kad ji tik pus\u0117tinai pagrojusi pjes\u0119 fortepijonui; galiausiai neb\u016btina dar kart\u0105 min\u0117ti t\u0173 \u201eFani ir Aleksandro\u201c scen\u0173, kuriose vaizduojamas vyskupo tardomas Aleksandras ir kurios atskleid\u017eia paties Bergmano i\u0161gyvenimus. Pabaigoje dar kart\u0105 leiskime trumpai prabilti re\u017eisieriui: \u201eMano nuomone, nepaprastai svarbu, kad mene vaizduojamas pa\u017eeminimas, kad menas parodo, kaip \u017emon\u0117s vieni kitus \u017eemina, nes pa\u017eeminimas yra vienas baisiausi\u0173 \u017emonijos palydov\u0173, ir visa m\u016bs\u0173 socialin\u0117 sistema daugiausia pagr\u012fsta pa\u017eeminimu&#8230; \u012fstatymai, mokyklinis aukl\u0117jimas&#8230; O a\u0161 i\u0161gyvenau religij\u0105, kuri\u0105 mes oficialiai i\u0161pa\u017e\u012fstame\u201c (Cowie, S. 246).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u201eSavo\u201c liuteronyb\u0119 kaip ne\u017emoni\u0161k\u0105 pa\u017eeminim\u0105 Bergmanas i\u0161 dalies i\u0161gyveno savo t\u0117vo, kunigo, aukl\u0117jimo d\u0117ka. Anot jo, argi Dievas, kuris reikalauja i\u0161 \u017emoni\u0173 nuolankumo (Mch 6,8; Pat 29,23; Sof 2,3 ir t. t.), dar gali b\u016bti kitoks, ne tik \u017eeminanti, gniu\u017edanti dangaus b\u016btyb\u0117? Savo aplinkoje Bergmanas nemat\u0117, kad b\u016bt\u0173 laikomasi Biblijos nurodymo \u201eTegul nelieka vietos vaidams ar tu\u0161\u010diai puikybei, bet vienas kit\u0105 laikykite auk\u0161tesniu u\u017e save&#8230;\u201c (Fil 2,3). Tai argi Naujojo Testamento \u017eod\u017eius \u201eTad nusi\u017eeminkite po galinga Dievo ranka\u201c (1 Pt 5,6) ir \u201eJei kas nori eiti paskui mane, tei\u0161si\u017eada pats sav\u0119s&#8230;\u201c (Mt 16,24) jis gal\u0117jo suprasti kaip nors kitaip, ne kaip raginim\u0105 toliau kent\u0117ti vaikyst\u0117je patirtas kan\u010dias?<\/p>\n<h2 class=\"wp-block-heading prizme-subhead\">Atleidimas<\/h2>\n<p style=\"text-align: justify;\">uk\u016br\u0119s \u201eFani ir Aleksandr\u0105\u201c, Bergmanas galutinai atsisveikino su filmavimo kamera (\u201eA\u0161 nebevalioju, nei fizi\u0161kai, nei psichi\u0161kai.\u201c Bilder, S. 197). Ta\u010diau prie\u0161 penkerius metus ekranuose pasirod\u0117 dano Bil\u0117s Augusto filmas \u201eGeriausi ketinimai\u201c, sukurtas pagal Bergmano, sumaniusio prad\u0117ti scenaristo karjer\u0105, scenarij\u0173. Bergmanas pasakoja apie savo jaunus \u012fsimyl\u0117jusius t\u0117vus ir j\u0173 vedybinio gyvenimo prad\u017ei\u0105 iki savo gimimo. Per vis\u0105 film\u0105 raudona gija driekiasi atleidimo, teisingiau, neatleidimo id\u0117ja. \u0160i tema nuaidi jau pa\u010diose pirmosiose scenose: Henriko Bergmano (Ingmaro t\u0117vas Erikas) senelis maldauja savo an\u016bk\u0105 paskutin\u012f kart\u0105 aplankyti mirties patale gulin\u010di\u0105 senel\u0119. Ta\u010diau Henrikas nenori u\u017emir\u0161ti, k\u0105 jo seneliai kadaise padar\u0117 jam ir jo motinai: \u201eA\u0161 jai niekada nedovanosiu!\u201c, o paskutiniuose filmo kadruose regime Ingmaro besilaukian\u010di\u0105 An\u0105 Bergman, kuri klausia savo vyro: \u201eAr mes mok\u0117sime atleisti vienas kitam?\u201c<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Bergmanas niekada nepatyr\u0117 tikro atleidimo, tik jo karikat\u016br\u0105 bausm\u0117s sistemoje. Jis ra\u0161o: \u201eI\u0161 tamsi\u0173 vaikyst\u0117s baimi\u0173 staiga i\u0161nyra nerim\u0105 keliantis jausmas. A\u0161 prasikaltau. A\u0161 nesuvokiu, k\u0105 gi i\u0161 tikr\u0173j\u0173 padariau, bet jau\u010diuosi kaltas&#8230; Vienintelis dalykas, gal\u0117j\u0119s v\u0117l sugr\u0105\u017einti ramyb\u0119, buvo bausm\u0117, gailestis, nors a\u0161 netur\u0117jau d\u0117l ko gail\u0117tis, ir galiausiai atleidimas, netik\u0117ta malon\u0117, kuri i\u0161 ka\u017ekur atpl\u016bsdavo\u201c (Bilder, S. 175). Atleidimas jam rei\u0161k\u0117 mu\u0161imu i\u0161gaunam\u0105, su atgailavimu ir bausme susijus\u012f atleidim\u0105. Atleidimas buvo grynai psichologinis i\u0161sivadavimas i\u0161 \u012fkalto \u012f galv\u0105 kalt\u0117s jausmo. Dievo pa\u017eadas Biblijoje nebeatminti nuod\u0117m\u0117s (Jer 31,34), \u012fmesti j\u0105 \u012f gelmes (Mch 7,19), i\u0161sklaidyti nusi\u017eengimus kaip debes\u012f (Iz 44,22) ir i\u0161baltinti raudon\u0105 kaip kraujas nuod\u0117m\u0119 (Iz 1,18) kunigo s\u016bnui atrod\u0117 nerealus dalykas. Nes tokio, tikro u\u017emir\u0161imo ir nebeatminimo jis nepatyr\u0117. Nusprend\u0119s, kad pra\u0161ymas \u201e&#8230;b\u016bkite atlaid\u016bs vieni kitiems\u201c nerealus, jis padar\u0117 i\u0161vad\u0105, kad lygiai taip pat nereal\u016bs ir \u0161ie \u017eod\u017eiai: \u201e&#8230;kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus\u201c (Ef 4,32).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">\u0160is J\u0117zus Kristus Ingmarui Bergmanui visada liko svetimas, taip, kaip kunigui Tomui Eriksonui \u201e\u017diemos \u0161viesoje\u201c. I\u0161 prad\u017ei\u0173 Bergmano pasaulyje dar buvo \u0161iek tiek vietos Dievui, bet tik Dievui T\u0117vui. Ie\u0161kodamas Dievo, jis visada prasilenkdavo su I\u0161ganytojo asmeniu, tod\u0117l jaunyst\u0117je i\u0161gyventa antipatija (\u201eMan\u0119s nejaudino nei Kristaus kraujas, nei jo \u012ftartinas paslaugumas\u201c (Mein Leben, S .85) jam suaugus virto neapykanta (\u201eKristus yra gerasis ganytojas, o A\u0161 negali jo myl\u0117ti. A\u0161 turi jo neapk\u0119sti&#8230;\u201c (Bilder, S. 228). Tod\u0117l Bergmanui atst\u016bmus S\u016bn\u0173, numir\u0117 ir Dievas T\u0117vas, \u012fvyko visai taip, kaip sak\u0117 Jonas: \u201eKiekvienas, kas neigia S\u016bn\u0173, neturi ir T\u0117vo\u201c (1 Jn 2,23).<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Ar u\u017e tai, kad Bergmano abejon\u0117s virto netik\u0117jimu, did\u017eiausia kalt\u0117 turi tekti t\u0117vams bei tam gyvenimui, kur\u012f jie gyveno? Religijos tradicijai, i\u0161kelian\u010diai grie\u017etojo Dievo T\u0117vo vaidmen\u012f ir sumenkinan\u010diai real\u0173 atleidim\u0105 J\u0117zaus Kristaus asmenyje? Taip, j\u012f pasiek\u0117 vos keli kreivi spindul\u0117liai skais\u010diosios Evangelijos \u0161viesos. Ger\u0105j\u0105 Naujien\u0105 jis reg\u0117jo i\u0161kreipt\u0105 \u2013 \u201etarsi veidrodyje\u201c. Dievas pats teis kaltuosius. Ta\u010diau nepaisydamas vis\u0173 kli\u016b\u010di\u0173 savo kelyje pas Diev\u0105, Bergmanas pats \u017eeng\u0117 s\u0105moning\u0105 \u017eingsn\u012f \u2013 jis nusigr\u0119\u017e\u0117 nuo Dievo ir u\u017egesino jame \u201esmilkstant\u012f\u201c ie\u0161kan\u010dios dvejon\u0117s \u201edagt\u012f\u201c: \u201eVer\u010diau jau t\u012fsiu sav\u0105j\u012f slegiant\u012f kosminio siaubo paveld\u0105, negu nusilenksiu Dievo reikalavimui jo klausyti ir j\u012f garbinti\u201c (Bilder, S. 228). Dievo garbinimas \u2013 Bergmanas puikiai suprato, prie\u0161 k\u0105 jis stojo savo netik\u0117jimu.<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\"><strong>Holger Lahayne<\/strong>, studijavo grafik\u0105 ir teologij\u0105<\/p>\n<p style=\"text-align: justify;\">Vert\u0117 Giedr\u0117 Sodeikien\u0117<\/p>\n","protected":false},"excerpt":{"rendered":"<p>\u201eT\u0105 nakt\u012f, kuri\u0105 buvo i\u0161duotas, Vie\u0161pats J\u0117zus pa\u0117m\u0117 duon\u0105&#8230;\u201c Prie altoriaus kunigas Tomas Eriksonas celebruoja komunijos liturgij\u0105 \u2013 tai pirmieji Bergmano filmo \u201e\u017diemos \u0161viesa\u201c [1] kadrai. Gunaras Bjornstrandas, vaidinantis liuteron\u0173 dvasinink\u0105, stingiu \u017evilgsniu \u017evelgia pro nejudan\u010di\u0105 kamer\u0105. Dar tik pati filmo prad\u017eia, bet kiekvienam \u017ei\u016brovui ir taip ai\u0161ku: pamaldas laiko netikintis, tas \u017emogus tik i\u0161 profesijos tikintis, i\u0161 tikr\u0173j\u0173 jo tik\u0117jimas u\u017eges\u0119s.<\/p>\n","protected":false},"author":1,"featured_media":0,"comment_status":"closed","ping_status":"closed","sticky":false,"template":"","format":"standard","meta":{"footnotes":""},"categories":[14],"tags":[194,169,172,192],"autorius":[608],"class_list":["post-571","post","type-post","status-publish","format-standard","hentry","category-1997-2","tag-abejone","tag-meile","tag-tikejimas","tag-viltis","autorius-holger-lahayne"],"_links":{"self":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/571","targetHints":{"allow":["GET"]}}],"collection":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts"}],"about":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/types\/post"}],"author":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/users\/1"}],"replies":[{"embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/comments?post=571"}],"version-history":[{"count":2,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/571\/revisions"}],"predecessor-version":[{"id":573,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/posts\/571\/revisions\/573"}],"wp:attachment":[{"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/media?parent=571"}],"wp:term":[{"taxonomy":"category","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/categories?post=571"},{"taxonomy":"post_tag","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/tags?post=571"},{"taxonomy":"autorius","embeddable":true,"href":"https:\/\/www.prizme.lt\/zurnalas\/wp-json\/wp\/v2\/autorius?post=571"}],"curies":[{"name":"wp","href":"https:\/\/api.w.org\/{rel}","templated":true}]}}