Kartais sakoma, kad jie labai priešiški Jėzui, o kartais – neva labai jį garbina

Christine Schirrmacher

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad „tiesiog musulmonų“ nėra. Kaip krikščionybėje esama įvairių grupių su „fundamentalistiniais“ bei „liberaliaisiais” sparnais, panašiai yra ir islame. Bene aiškiausias pasidalijimas į sunitus ir šiitus įvyko tuoj pat po Mahometo mirties. Įpėdinystės klausimas paties pranašo nebuvo sutvarkytas, todėl gana greit tarp sekėjų kilo sumaištis, ginčai ir įvyko skilimas. Tai ir sąlygojo musulmonų pasidalijimą į sunitus ir šiitus.
Tačiau Koranas, kaip per Mahometą Dievo perteiktas apreiškimas, visoms grupėms buvo didžiai reikšmingas ir pripažintas autoritetu. Greta Korano – skirtingo reikšmingumo kiekvienoje atskiroje grupėje – yra tradicijos (hadisai) ir analogiškosios dedukcijos (kijai), kaip mokymo klausimų aiškinimo šaltiniai. Tradicijose pateikiami nurodymai kaip elgtis arba kaip spręsti ginčytinus klausimus, apie kuriuos nerašo Koranas. Jos pasakoja, kaip Mahometas arba kaip pirmųjų tikinčiųjų bendruomenė sprendė tam tikras problemas. Be to, kai kurios tradicijos įtraukia ir paties Korano atmestus dalykus. Kijai irgi aiškina Korane nenagrinėtus klausimus. Juose sugretinami panašūs praeities įvykiai ir priimami analogiški sprendimai.
Taigi susikoncentruokime ties pagrindiniu apreiškimo šaltiniu – Koranu. Iš tikrųjų Korane nenutylima apie Jėzų, net priešingai – jis ten dažnai minimas. Koranas kalba apie jį pagarbiai, dargi su didžiule pagarba. Ir apskritai skaitydamas Koraną labai greit pastebi, kad daugelis Senojo ir Naujojo Testamento pasakojimų buvo Korano perimti (tiesa, daug ką pakeičiant). Tai yra patvirtinta istoriškai. Mahometas, bendraudamas su Arabijos pusiasalyje gyvenusiais žydais ir krikščionimis, sužinojo iš jų daug Senojo ir Naujojo Testamento dalykų. Dvyliktoji sura (skyrius) puikiai tai iliustruoja. Joje bendrais bruožais perpasakojama žinoma Senojo Testamento istorija apie Juozapą (plg. Pr sk. 37–50). Pasakojimas Korane baigiamas Juozapo prašymu, kad Alachas išsaugotų jo tikėjimą ir kad jis šiuo tikėjimu būtų išgelbėtas: „Dangaus ir žemės Kūrėjau! Tu esi mano globėjas šiapus ir anapus. Leisk man musulmonu mirti (rus. vert. „leisk man atsidavusiam tau mirti“)… ir priimk mane į teisuolių [1] gretas!“ [2] Čia ir paaiškėja principas, pagal kurį daugelis biblinių pasakojimų įtraukta į Koraną: pagrindinė veiksmo eiga išlaikoma, bet dvasinis turinys pakeičiamas ir pritaikomas Koranui.
Koraną daugeliu atžvilgių būtų galima lyginti su Biblija (Dievo paveikslo apibūdinimo, žmogaus išganymo ir kt). Visgi Korano požiūris į Jėzų Kristų iš esmės skiriasi. Jeigu krikščionims Jėzus yra Atpirkėjas ir vienintelis kelias pas Dievą, tai Mahometui jis buvo tik pranašas, lygus kitiems pranašams: „Kristus Jėzus, Marijos sūnus, yra tik Alacho pasiuntinys…“ (4 sura, 171 ajatas). Šie pranašai ir Jėzus buvę Dievo pranešimų perdavėjai. 6 suros 85 ajatas sako: „Zacharijas, Jonas, Jėzus ir Elijas – visi jie teisuoliai.“
Mahometas – paskutinysis pranašas, užbaigęs Dievo pranešimą; jis galutinai ir pakoregavęs „suklastotą“ žydų ir krikščionių požiūrį.
Jėzui irgi buvo patikėta žinia, kurią jis turėjęs perduoti žmonėms. Mahometas savo reikšmingumu pranokstąs Jėzų, nes esąs paskutinysis iš pranašų.
Kadangi Koranas pripažįsta Jėzų pranašu tarp daugelio kitų, tai jis griežtai atmeta Jėzaus nukryžiavimą ir dieviškąją jo sūnystę.
    Nukryžiavimas. Musulmonų nuomone, Jėzus nemirė ant kryžiaus. Jis buvo neva pakeistas, o ant kryžiaus prikaltas kažkas kitas. Korane skaitome: „… ir [jie] sakė: ‘Mes nužudėme Kristų Jėzų, Marijos sūnų ir Alacho pasiuntinį’, – tačiau jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, jiems tik taip pasirodė“ (4,157).
Mahometui pranašo galia ir padėtis, dėl kurių, jo manymu, krikščionys netgi palaikė jį Dievo Sūnumi, pasirodė nesuderinamos su mirtimi ant kryžiaus. Musulmonai teigia, kad Jėzus buvęs paimtas į dangų nenukryžiuotas: „Ne, Alachas jį [Jėzų] paėmė pas Save“ (4,158). Toks „mirties būdas“ vėliau buvo priskirtas ir Mahometui. Istoriškai patvirtinta Mahometo mirtis vėliau pakeičiama jo paėmimu į dangų.
    Dievo sūnystė. Jau nuo pat pradžių Dievo sūnystės klausimą Mahometas interpretavo klaidingai. Dėl to labiausiai kalta paini anuometinė Arabijos pusiasalio krikščionybės situacija.
Kaip rodo istoriniai šaltiniai, Mahometas nebuvo susipažinęs su tikrąja bibline krikščionybe, o tik su kai kuriomis sektomis.
Iš Korano teiginių galima padaryti išvadą, kad trejybiškumą Mahometas suprato kaip Dievo, Jėzaus ir Marijos vienybę, todėl akivaizdu, kad jis buvo susidūręs su Marijos garbinimu. Islamo kūrėjui Jėzus yra pranašas ir Marijos sūnus. Jo pretendavimas į Dievo sūnystę Mahometui atrodo nepagrįstas. „Netikintys yra tie, kurie sako: ‘Alachas yra Mesijas, Marijos sūnus“ (5,17). Dieviškumo ir žmogiškumo sujungimas didingame Dieve Koranui pasirodo nepriimtinas. Dievo visagalybė musulmonų šventojoje knygoje tiesiogiai siejama su jo tolybe. Pamaldus musulmonas priartėja prie Dievo laikydamasis Korano paliepimų. Dievas niekada nenužengęs į žemę pas žmones, kaip kad teigia Biblija. Tačiau Šventajame Rašte skaitome, kad būtent Jėzaus gyvenimu žemėje ir jo gundymais Dievas priartėjo prie mūsų: „Todėl jis turėjo visu kuo tapti panašus į brolius, kad būtų gailestingas ir ištikimas Dievui vyriausiasis kunigas ir galėtų permaldauti už žmonių nuodėmes. Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi“ (Hbr 2,17–18).
Didingam islamo visagaliui Dievui esą būtų pažeminimas turėti vaiką: „Ir jie [savo] neišmanymu priskyrė Jam sūnų ir dukterų… Kaip Jis galėjo turėti vaiką, jeigu Jis neturėjo bendražygės“ (6,100–101). Arba 19,35: „Alachui nepritinka įsigyti vaikų“. Ir toliau: „Jūs pasielgėte pasibjaurėtinai“ (19,89).
Apibendrinkime. Galima pastebėti kai kurių Korano ir Biblijos sutapimų. Dievo visagalybė, pasaulio sukūrimas, tikinčiųjų ir netikinčiųjų Teismas ir daug kitų dalykų pradžioje buvo perimta iš Senojo ir Naujojo Testamento, o paskui jų turinys daugiau ar mažiau pakeistas. Centrinė Biblijos žinia – Jėzaus mirtis už mus, jo prisikėlimas ir žmogaus išvadavimas iš nuodėmės – Korane ne tik neišliko, bet dargi buvo Mahometo ir jo sekėjų sąmoningai atmesta. Tikėti į Jėzų kaip Dievo Sūnų ir jį sutapatinti su visagaliu Dievu jiems reiškia tikrą ereziją. Dievo visagalybė esą reikalauja tam tikros tolybės ir didybės, kurios turi būti priešstatytos bet kokiam žmogiškam artumui.
Daugelis musulmonų jaučia gilią pagarbią baimę Alachui ir uoliai laikosi islamo įsakymų. Uolumą Dievui kitados jau Paulius skelbė žydams, garbinusiems tikrąjį Dievą: „Aš jiems liudiju, kad jie turi Dievui uolumo, – bet priduria: – kuriam tačiau trūksta išmanymo“ (Rom 10,2).
Vien uolumo Dievui nepakanka. Daugelyje vietų Biblija gana aiškiai kalba, kad be Jėzaus Kristaus Dievas lieka mums nepasiekiamas: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane,“ – sako Jėzus (Jn 14,6). Arba: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti – gyvenimo nematys“ (Jn 3,36). „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4,11–12).

Christine Schirrmacher, islamistė, mokslų daktarė, gyvena Bonoje

Vertė Vilija Adomavičiūtė