KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Tarp dangaus ir pragaro

M. Spieker

Žymiausios pasaulio roko grupės „U2“ pasisekimo istorija yra ir istorija apie tai, kaip kartą tapę prisiekusiais krikščionimis, jie vis labiau tolo nuo savo tikėjimo

Poliui Hewsonui ir Davidui Evansui 1980 metai buvo reikšmingi. Airijos pakrantėje jie buvo panardinti į jūrą, ir Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu pakrikštyti. Tuo pat metu Bono ir „The Edge“ – tokie buvo jaunųjų krikščionių menininkų pseudonimai – darė karjerą roko muzikos pasaulyje. Kartu su savo draugais Adamu Claytonu ir Lariu Mullenu jie išleido debiutinę LP (ilgai grojančią plokštelę) „Boy“. Plokštelė buvo patekusi į airių hitparado viršūnes.
Šiemet, po 17 metų, grupė sėkmingai koncertavo sausakimšuose Vokietijos stadionuose (liepos pabaigoje ir rugpjūčio vidury Kelne, Leipcige, Manheime, Niurnberge ir Hanoveryje). Jie pasivadino „U2“ ir yra „pati“ garsiausia pasaulio roko grupė. Vien į jų koncertus JAV, Kanadoje ir Europoje buvo parduota daugiau nei du milijonai bilietų. Kovo mėnesį muzikos parduotuvėse pasirodė jų naujausia kompaktinė plokštelė „Pop“. Visame pasaulyje buvo parduota beveik šeši milijonai CD ir 26 šalių parduotuvėse užėmė pirmąsias vietas. Kritikai buvo susižavėję: „’Pop’ yra aistringas, futuristinis ir absoliučiai pritrenkiantis“, taip rašė JAV žurnalas Time. Žinoma, ir pinigų grupei nestinga – jų pelnas 1994 m. sudarė 260 mln. markių.
Daugeliui „U2“ vis dar tebėra krikščioniška grupė. Ir tai galiausiai yra ne tik dėl religinių dainų tekstų. „Pop“ plokštelėje dainininkas Bono „dūsauja“ tokiais žodžiais: „Jėzau, padėk man / Aš esu vienišas šiam pasauly / Ir, be to, žlugusiame pasauly / Papasakok man istoriją apie amžinybę / Kaip ten bus“. Tuo pat metu grupė porina, kad albumas visų pirma yra „ritmiškas ir seksualus rokenrolas“. Paklausti dėl jų pamaldumo, dažniausiai stereotipiškai atsako: „Mes esame tikintys, bet nesame religingi“. Jie nepriklauso jokiai Bažnyčiai ir mėgaujasi individualistiniu gyvenimo stiliumi, vartoja alkoholį ir turi šeimyninių problemų. Kažkas, atrodo, pašlijo jų tikėjime, kažkada jų biografijoje pasireiškė tragiškas „ir jeigu būtų galima užkariauti visą pasaulį“ sindromas.

Kristui vietos nėra

Visi grupės nariai gimė 7-ojo dešimtmečio pradžioje. Po šešiolikos metų vienoje Dublino mokykloje jie susibūrė kaip roko grupė. Tačiau pirmenybę trys paaugliai atidavė būtent krikščionybei. Bono, kuris buvo užaugęs „ekumeniškoje“ šeimoje, ir būgnininkas katalikas Laris Mullenas dar būdami jaunuoliai neteko savo motinų ir ieškojo prasmės ir saugumo. Visa tai jie surado 1969 m. charizminėje „Šalom“ bendruomenėje. Čia krikščioniškasis jaunimas dukart per savaitę rinkdavosi pasimelsti, paskaityti Biblijos ir pagiedoti. Po kiek laiko prie jų prisijungė ir protestantas gitaristas Davidas Evansas („The Edge“) bei trijų muzikantų draugės. Tik bosistas Adamas Claytonas laikėsi atokiau. 1980 m. rudenį Bono nusiuntė savo tėvui laišką, kuriame rašė: „Tu turi aiškiai suprasti, kad trys iš mūsų yra tikri krikščionys. Tai reiškia, kad kiekvieną naują dieną mes paskiriame Dievui, kasryt jam meldžiamės ir prašome būti jo vedami. Taip mes įgyjame vidinės jėgos ir džiaugsmo, kurio nesuteikia alkoholis ir narkotikai. Aš tikiu, kad ši jėga mus nuves į muzikos pramogų aukštumas. Ten mes ir norime tai paliudyti”.
Maldingi Bono ketinimai susidūrė su mažai krikščioniškomis roko verslo realijomis. Olandų scenos žinovas Janas Kutas knygoje Hungry for Heaven. Rockmusik, Kultur, Religion („Ištroškę Dangaus. Rokas, kultūra, religija“) rašo esė apie roką ir religiją: „Jei roko žvaigždės atsiverčia į krikščionybę, laikinai ar visam, kaip Klifas Richardas, dažniausiai nublanksta jų vertinimas ir susidomėjimas asmeniu kaip tokiu, bent jau roko muzikos kaip visumos ribose“. 1996 m. gruodį žurnalas Muzik Express rašė apie krikščionišką grupę „DC Talk“: „Rokenrolas yra maištas, jaunimo kultūra ir velnio kūrinys, kur tikram Jėzaus įvaizdžiui, kaip tariamam mūsų Viešpačiui, prieš kurį verkšlenama ‘padėk mums, Dieve?, tiesiog neatsiranda vietos“.
Prieštaravimą tarp jų tikėjimo ir pasirodymo naktiniuose klubuose, pilnuose degančių, sekso ištroškusių gerbėjų moterų ir narkomanų, pamažu ėmė suvokti ir „U2“ krikščionys. Susitikimuose „Šalom“ bendruomenėje kritikuojamas jų gyvenimo būdas. 1981 m. Bono Mullenas ir Evansas pažiūrėjo filmą „Chariots of Fire“ („Ugnies vežimas“), istoriją apie bėgiką Eriką Lidelį, kuris dėl dalyvavimo pamaldose atsisakė garantuoto aukso medalio. Toks radikalumas patiko jaunosioms žvaigždėms. Jie nusprendė nusišvilpti ant karjeros ir tiesiog profesionaliai atsidėti evangelizacijai. 1981 m. apie šį apsisprendimą jie informavo savo vadybininką. Šiam visgi pavyko įkalbėti grupę surengti paskutinį turą po JAV.
Koncertai sulaukė lig šiol neregėtos sėkmės. Tų pačių metų pabaigoje pasirodė naujas albumas „October“ ir užėmė antrą vietą britų hitparaduose. Jame buvo tokie žodžiai: „O, Dieve, viską, ką turiu, noriu atiduoti tau“. Apie išsiskirstymą muzikantai nebenorėjo nė girdėti. Bono pranašavo: „Aš jaučiu, kad esame išrinktieji ir tapsime labai garsūs“. Jis neklydo. 1983 m. muzikinis žurnalas Rolling Stones pripažino „U2“ geriausia metų grupe. Tokie albumai kaip „War“, „The Unforgettable Fire“ bei „The Joshua Tree“ iki 1987 m. buvo parduoti 20 mln. egzempliorių tiražu.
Tokiu būdu keturi dubliniečiai iškopė į pop olimpą. Apie dangaus karalystę dabar jie kalbėdavo retai, užtat apie tikėjimo šešėlines puses vis dažniau. 1985 m. Bono kartą paklausė vieno žurnalisto: „Ar jūs galite įsivaizduoti, ką reiškia tikėti Kristų ir drauge nepatogiai jaustis būnant krikščioniu? Mes vis labiau tolstame nuo organizuotos religijos“. Deividas Evansas jam pritarė: „Aš neturiu jokių problemų su Kristumi, bet man trukdo keletas krikščionių“. Visų pirma jį atstumia formalus teisės normų laikymasis: „Mane per daug domina dvasinė krikščionybės pusė ir daro man per didelę įtaką, kad laikyčiausi teisinės, taisyklių, pusės“.

Apleidę tikėjimą

Smukusi moralė pasireiškė ir privačiame muzikantų gyvenime: Davidas Evansas išsiskyrė, Adamas Claytonas dėl savo kontaktų su prostitutėmis ir audringos aferos su topmodeliu Naome Kembel pateko į laikraščių vedamuosius. Prie to prisidėjo ir 1991 m. pasirodęs albumas „Achtung Baby“, kuris, pasak Bono, yra apie „tamsų seksualumą, neono šviesos sekso aspektą“. Maža to, per „Zoo-TV“ turnė scenoje jis pasirodė persirengęs velniu „Makfistu“ – špagatas tarp dangaus ir pragaro buvo idealus.
1993 m. žurnalistas Bilas Flanaganas ištisus metus lydėjo gastroliuojančią grupę po visą pasaulį tam, kad galėtų knygoje U2 – Until the End of the World („‘U2’? – iki pasaulio pabaigos“) apibendrinti savo įspūdžius. Požymių, kad „U2“ dar būtų praktikuojantys krikščionys, neaptinkama nė viename iš 500 puslapių. Flanaganas kalbėjosi su Bono tėvu, Bobu Hewsonu. Pensininkas atrodė nusivylęs: „Anksčiau jie buvo įsitikinę krikščionys. Be to, jie ir viešai teikė krikščioniškam įvaizdžiui didelę vertę. Dabar šį tikrą tikėjimą jie prarado. Blogas dalykas“. Gaila.

Vertė Saulius Rimkevičius

Iš: idea Spektrum. – 30/31 1997





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).