Donatas Glodenis

„Mes esame tiesiog krikščionys, mes nepriklausome jokiai sektai; tu irgi gali toks būti!“ Tai skelbia vienos krikščioniškos Bažnyčios išleista brošiūra. „Kristaus bažnyčios“, Jungtinėse Amerikos Valstijose žinomos ir „Restoracinio judėjimo“ („Restoration Movement“) vardu, teigia, kad joms pavyko atkurti pirmųjų krikščionių Bažnyčios modelį ir kad tik Naujojo Testamento nuorodų griežtai besilaikantys krikščionys gali save vadinti tikra Bažnyčia.
Atkurti „Naujojo Testamento tipo“ Bažnyčią buvo ne vieno krikščioniško judėjimo svajonė, tačiau ji retai priartėdavo prie tikrovės. Žiūrėdami į „Kristaus bažnyčias“ galime drąsiai teigti, kad mažiausios Biblijos eilutės laikytis besistengiantys tikintieji neretai ne tik atmeta efektyvaus ryšio su visuomene galimybę, bet dažnai praranda ir pačią Evangelijos, Gerosios Naujienos, šerdį – Dievo malonę, kurią krikščionys tiki gauną iš Dievo dėl Jėzaus aukos.
Istorija
„Restoracinis judėjimas“, prasidėjęs XIX a. pradžioje JAV, buvo nuoširdus bandymas sugrįžti prie Naujojo Testamento Bažnyčios tvarkos, garbinimo formų ir mokymo. Būsimieji judėjimo lyderiai, presbiterijonai Thomas ir Alexandras Campbellai atvyko į JAV iš Airijos 1809 metais, ragindami Bažnyčias vienytis ir atmesti nebiblines garbinimo formas. Netrukus Thomas Campbellas įkūrė savo Bažnyčią ir pašventino sūnų Alexandrą tos Bažnyčios tarnautoju. Alexandro vadovaujama Bažnyčia atmetė kūdikių krikštą, praktikuojamą tarp presbiterijonų, ir prisijungė prie vienos baptistų Bažnyčių sąjungos.
Alexandras Campbellas greitai įsigijo reformatoriaus reputaciją ir daug sekėjų. Pamažu baptistų ir reformų šalininkų keliai išsiskyrė ir reformatoriai, sudarę autonomiškų Bažnyčių junginį, pasivadino „Kristaus mokiniais“. Prie „Kristaus mokinių“ greitai prisijungė Bartonas W. Stone’as, pamokslininkas, kurio mokymas labai priminė Campbellų mokymą. Stone’o šalininkų Bažnyčios buvo pasivadinusios „Krikščioniškomis bažnyčiomis“. Negalėdami sutarti dėl bendro pavadinimo, Campbellai ir Stone’as galiausiai sujungė abu pavadinimus į vieną – „Kristaus mokiniai (Krikščioniškos bažnyčios)“. Naujajam judėjimui detalės, dėl kurių daugelis krikščionių nematė reikalo ginčytis, buvo svarbios nuo pat pradžios.
„Restoracinis judėjimas“ greitai augo. Prie to turbūt labiausiai prisidėjo racionalus, objektyvus išganymo supratimas, kurio mokė Campbellai (tikėjimas, atgaila ir krikštas, suteikiantis nuodėmių atleidimą ir Šventąją Dvasią). Jis labai imponavo ieškantiems religijos teikiamo saugumo, kurio jie negavo iš tuo metu vykstančių protestantiškų prabudimų, kur emocinė atgaila ir subjektyvūs, antgamtiniai Dievo malonės ir išgelbėjimo tikrumo išgyvenimai buvo labai pabrėžiami. „Kristaus bažnyčios“ ir šiandien pasižymi racionalistine, Biblijos istoriškumu pagrįsta teologija, – čia jausmams visiškai neskiriama vietos.
Restoracionistai į savo Bažnyčias stengdavosi neįsileisti jokių praktikų, kurios nebuvo tiesiogiai paminėtos Naujajame Testamente. Būtent tokiu būdu jie tikėjosi išlaikyti Bažnyčios vienybę – visi stengėsi atsiduoti Naujajam Testamentui. Visgi vienybės išlaikyti judėjimui nepavyko: XIX a. iškilo ginčų dėl misionieriškų draugijų steigimo (jų NT, žinoma, nemini), instrumentinės muzikos bažnytinių susirinkimų metu bei dėl vyno taurių skaičiaus Viešpaties vakarienės (Komunijos) metu; vieni teigė, kad turi būti tik viena taurė, o kiti – kad taurių skaičius nėra svarbus. XX a. kelios „Restoracinio judėjimo“ srovės priėmė liberaliąją teologiją ir atmetė judėjimo radikalizmą. Konservatyviosios judėjimo grupės suskilo į dvi sroves. Viena iš jų, pasivadinusi „Šiaurės Amerikos krikščionių konvencija“, įteisino misionieriškų organizacijų steigimą ir instrumentinę muziką Bažnyčių susirinkimų metu. Kita srovė, pasivadinusi „Kristaus bažnyčiomis“, atmetė šiuos du dalykus. Trumpumo ir aiškumo dėlei nuo šiol kalbėsime tik apie „Kristaus bažnyčias“, nes abi Lietuvoje egzistuojančios „Restoracinio judėjimo“ grupės priklauso būtent šiai krypčiai.

Doktrina
„Kristaus bažnyčių“ doktrina savo esme labai primena baptistų doktriną, tad apžvelgdami jų mokymą daugiau dėmesio teiksime skirtumams.
Pagrindinis „Kristaus bažnyčių“ teologinis principas – restoracionizmas, tai yra apaštalų laikų Bažnyčios tikėjimo ir praktikos atkūrimas. „Mes kalbame, kai Biblija kalba, ir tylime, kai Biblija tyli“, – besivadovaudamos šiuo šūkiu „Kristaus bažnyčios“ atmeta daugelį dalykų, įprastų šiandieninei krikščionybei. Ypač priešinamasi denominacijų pavadinimams. „Kristaus bažnyčios“ mano, kad krikščionys negali vadinti savęs baptistais, metodistais ar katalikais, mat šių pavadinimų nėra Biblijoje. Krikščionys tegali vadintis tik tokiais bibliniais vardais kaip „mokiniai“, „Kristaus mokiniai“, „krikščionys“ ir panašiai.
„Kristaus bažnyčios“ taip pat nepripažįsta istorinių Bažnyčių tikėjimo išpažinimų, teigdamos, kad šie išpažinimai tik skaldo Bažnyčią. Biblija, pasak jų, yra vienintelis tikėjimo šaltinis. Dalis „Kristaus bažnyčių“ net vengia kalbėti apie Trejybę, nors iš esmės jie tiki ja, išpažindami Kristaus bei Šventosios Dvasios dieviškumą. Šis požiūris buvo įgavęs ypač keistą išraišką judėjimo pradžioje, kai Campbellų vadovaujamas judėjimas be jokių skrupulų priėmė Stone’ą ir jo sekėjus, kurie neigė Jėzaus dieviškumą ir Trejybę. Tai, kad nebuvo aiškios doktrinos, „Restoracinio judėjimo“ istorijoje sukėlė daugiau susiskaldymų nei vienybės.
Kiekviena „Kristaus bažnyčia“ yra formaliai nepriklausoma nuo kitų; denominacijų „Kristaus bažnyčios“ nepripažįsta ir nesudaro. Tarpbažnytinių misijų organizacijų ir bendrijų „Kristaus bažnyčios“ taip pat nepripažįsta, motyvuodamos tuo, kad NT jų nemini. Kiekvienai Bažnyčiai vadovauja vyresniųjų taryba, o ne vienas dvasinis vadovas – pastorius, kaip įprasta kitose protestantų Bažnyčiose. Šį tarnavimo modelį „Kristaus bažnyčios“ sakosi perėmusios iš NT.
Sekmadieninių šios Bažnyčios susirinkimų tvarka mažai kuo skiriasi: tarp Rašto skaitymo, maldos, pamokslų ir aukų rinkimo giedami vokaliniai himnai. Daugelis „Kristaus bažnyčių“ susirinkimuose nenaudoja muzikos instrumentų motyvuodamos tuo, kad NT nieko nekalba apie instrumentinę muziką.
Svarbiausia Bažnyčios susirinkimo dalis – Viešpaties vakarienė, kurią privalu daryti būtent sekmadienį, mat taip Apaštalų darbų knygoje darė ankstyvoji Bažnyčia. Kaip ir baptistų Bažnyčiose, Viešpaties vakarienė reiškia tik Jėzaus mirties prisiminimą.
Matome, kad „Kristaus bažnyčios“ laikosi raidiško Naujojo Testamento interpretavimo. Kiekviena NT vieta, kurioje galima atrasti apaštalo paliepimą arba tiesioginį istorinį precedentą (pavyzdžiui, Apaštalų darbų knygoje Viešpaties vakarienė aprašyta švenčiama sekmadienį, paraginimas giedoti giesmes) suprantami kaip įsakymai, kuriems privalu paklusti, ir ne tik tai – bet kokia galimybė kitaip atlikti tą patį veiksmą (švęsti Vakarienę kitą dieną arba giedoti giesmes pritariant instrumentinei muzikai) griežtai atmetama. Menkiausią nurodymą Naujajame Testamente „Kristaus bažnyčios“ gali suvokti kaip svarbų įsakymą.
Žinoma, „Kristaus bažnyčios“ gali laisvai pasirinkti, kuo joms tikėti ir ką daryti. Tačiau jos dažnai neapsiriboja tuo ir griežtai smerkia kitas krikščionių Bažnyčias, kurios turi kitokią struktūrą ir kitokias apeigas. Didžioji dalis lietuviškai išleistų „Kristaus bažnyčios“ brošiūrų kalba ne apie Gerąją Naujieną, o apie tai, kuo „Kristaus bažnyčios“ skiriasi nuo kitų Bažnyčių. Visos kitos Bažnyčios atseit vadovaujasi klaidingomis doktrinomis, tad susidūrę su „Kristaus bažnyčiomis“ kitų pakraipų krikščionys gali būti tikri, kad anksčiau ar vėliau juos bandys atversti.
Prozelitizmą ypač skatina „Kristaus bažnyčių“ doktrina, kad išganyti yra tik tie tikintieji, kurie yra pasikrikštiję po įtikėjimo ir kurie pasikrikštijo tikėdami, kad krikštas yra būtinas išganymui. Šio požiūrio laikosi ne visos „Kristaus bažnyčios“, tačiau jį išpažįsta abi Lietuvoje esančios „Restoracinio judėjimo“ grupės. Šis mokymas reikštų, kad „Kristaus bažnyčių“ tikintieji yra vieninteliai tikri krikščionys. Tokį požiūrį ypač stiprina tai, kad jų racionalistinis tikėjimas remiasi istoriniais Biblijos patikimumo įrodymais ir tikinčiųjų atliekamais veiksmais, o ne subjektyviais tikinčiųjų išgyvenimais. „Kristaus bažnyčios“ nežino, ką reiškia subjektyvus Dievo gelbstinčios malonės patyrimas, kuriuo dažnai remiasi kiti krikščionys kalbėdami apie išganymą. Dievo malonė ir Šventosios Dvasios veikimas – temos, kurių taip apstu Biblijoje ir ypač jų taip mėgstamoje Apaštalų darbų knygoje, – yra temos, labai dažnai ignoruojamos „Kristaus bažnyčiose“. Galime teigti, kad nors „Kristaus bažnyčios“ formaliai išpažįsta išganymo per malonę doktriną, savo praktikoje pakeičia ją išganymu per darbus, įskaitant krikštą. Legalizmas ir biblinis raidiškumas turbūt yra labiausiai atstumiantys „Kristaus bažnyčių“ bruožai.

„Kristaus bažnyčios“ Lietuvoje
Šiuo metu pasaulyje yra apie du milijonus krikščionių, priskiriančių save „Kristaus bažnyčioms“. Daugelis jų gyvena JAV, ypač valstijose, esančiose vadinamojoje „Biblijos juostoje“ (pavyzdžiui, Kentukyje), kur „Kristaus bažnyčios“ neretai yra viena iš dominuojančių krikščionybės formų. Lietuvoje jau kurį laiką veikia dvi „Restoracinio judėjimo“ srovės. Viena iš jų turi Bažnyčias Kaune ir Vilniuje. Šios Bažnyčios vadina save „Kristaus surinkimais“. Antroji grupė, įsikūrusi Vilniuje, Klaipėdoje ir Kaune, pasivadino tiesiog „Kristaus bažnyčiomis“.
Abi grupės veikia per misionierius iš Kanados arba JAV. „Kristaus bažnyčia“ yra glaudžiai susijusi su „Pasauline Biblijos mokykla“– organizacija, kuri moko anglų kalbos ir Biblijos įvairiose pasaulio šalyse.
„Kristaus bažnyčios“ paprastai pradeda savo veiklą paskelbdamos nemokamus anglų kalbos kursus, kuriuose mokoma biblinėmis temomis. Po kurio laiko anglų kalbos kursai virsta Biblijos studijomis; iš atsivertusių žmonių sudaromos Bažnyčios, kurios paliekamos prižiūrėti keliems misionieriams, o daugelis anglų kalbos mokytojų išvažiuoja.
„Kristaus surinkimai“, atrodo, nėra tokie aktyvūs, tačiau jų doktrinos yra kur kas griežtesnės už „Kristaus bažnyčių“ doktrinas. Smulkiausios doktrinos detalės gali tapti ginčo objektu, tad krikščioniškas bendravimas su „Kristaus surinkimais“ tampa beveik neįmanomas. Bendrų atramos taškų ieškojimas gali būti bergždžias laiko švaistymas ir „Kristaus bažnyčių“ atveju, mat abiejų grupių angažuotumas savo mokymams yra pakankamai didelis ir nė viena grupė neturi jokio ekumenizmo supratimo.
Žinoma, šios eilutės gali nuskambėti labai pesimistiškai, tačiau šis iš esmės krikščioniškas judėjimas yra praradęs Kristaus kūno, apimančio visus, kurie išpažįsta Viešpatį Jėzų, sampratą, ir bet koks kitų Bažnyčių bendravimas su „Kristaus bažnyčiomis“ gali atnešti tik dar daugiau nesusipratimų ir prieštaravimų ir taip jau susiskaldžiusiai Bažnyčiai Lietuvoje.

Donatas Glodenis, Lietuvos krikščioniškojo fondo kolegijos studentas