KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Dievo Dvasia sukūrime ir pasaulio atnaujinime

Wolfgang Vorländer

Kai charizminis judėjimas per pastaruosius dešimtmečius labai smarkiai išsiplėtė visame pasaulyje ir įtraukė arba mažų mažiausiai sudomino daugelį įvairias Bažnyčias lankančių ir nelankančių jokios Bažnyčios, Šventosios Dvasios veikimo klausimas imtas svarstyti labiau nei bet kada. Ar įvairialypiai patyrimai su Dvasia yra pakankamai apmąstomi ir ar einama prie atnaujintos ir pagilintos Šventosios Dvasios teologijos, kai kurie atidūs stebėtojai abejoja. Man susidarė įspūdis, kad bendras biblinis liudijimas apie Dievo Dvasios veikimą ir esmę iš tiesų tebėra nepakankamai suprastas. Tai matyti iš to, kokių tekstų ir kokių Rašto ištarmių griebiamasi, kai kalbama apie pneumatologiją (mokymą apie Šventąją Dvasią) ir – kokių atsisakoma. Tūlas charizmininkas arba tradicinės bendruomenės narys paklaustas atsižvelgs (ir cituos) dažnai tik kelias pasirinktas Biblijos vietas: Sekminių istoriją, Pauliaus mokymą apie Dvasios dovanas, mintis apie Dvasią „Guodėją/Globėją“ iš Evangelijos pagal Joną ir panašius tekstus. Pirmiausia visuomet svarstomi tikėjimo, atsivertimo, tikrumo išganymu, Dvasios vaisių ir dovanų bei Dvasios veikiamo Bažnyčios kūrimo klausimai. Prie to dar pridedamos garbinimo ir vidinio bei išorinio išgydymo temos.      Nėra abejonių, jog Dvasios veikimą aprėpia tos pagrindinės temos bei tekstai. Tačiau į akis krinta tai, kad dažniausiai remiamasi tik Naujuoju Testamentu, o hebrajų Biblija ir Izraelio liudijimas lieka be dėmesio. Greta to turėtų būti pasirūpinta mokymu apie Švč. Trejybę; tačiau ir tai nesukelia rimto susidomėjimo tarp krikščionių. Dominuoja patirtinis pragmatizmas, – charizminiame judėjime irgi. Taip viskas lieka tikėjimo ir bendruomenės plotmėje, o Dvasios reikšmingumas gamtai ir istorijai, sukūrimui ir pasaulio įvykiams visiškai netematizuojamas. Individualusis lygmuo ir Bažnyčios lygmuo, atrodo, vienapusiškai atsidūrė pirmoje vietoje, nustūmę nepopuliarų sukūrimo bei Dievo karalystės lygmenį.
Čia aš įžvelgiu pneumatologijos nuskurdinimą ir savavališką šio mokslo susiaurinimą. Jis parodo neapgalvotą atsivertusių pagonių požiūrį, kuris nekreipia dėmesio į Izraelio liudijimą bei Senojo Testamento Dvasios ir tikėjimo patirtį. Bet jeigu apžvelgiamas bendras Biblijos liudijimas, tuomet atsiveria visiškai naujos, kur kas toliau siekiančios perspektyvos ir santykiai, per kuriuos matomi ir suprantami Dievo Dvasios esmė ir veikimas pasaulyje. Tuomet pasirodo, kad visų pirma ir pagrindiniu būdu Dvasia matoma sukūrimo ir pasaulio atnaujinimo horizonte! Tai neturėtų labai nustebinti, jeigu mes pamėgintume įsivaizduoti, kad jau ankstyvoji Bažnyčia Dvasiai suteikė „Creator Spiritus“ titulą: Dvasia Kūrėja! Sukūrimo, pasaulio ir Dievo karalystės santykis yra lemiamas norint suprasti Dievo Dvasios veikimą.
Remiantis Senojo Testamento liudijimu, Dievo Dvasia pirmiausia ir pirma visų yra pradininkė ir gyvybinė sukūrimo jėga. Dvasia yra Dievas kaip kuriančiai veikiantis Asmuo. Dvasioje Dievas išeina iš savęs ir sukuria pasaulį. „Tau atsiuntus savo dvasią, jie atgyja, – tu atnaujini žemės veidą“, rašoma 104 psalmės 30 eilutėje. Jobo kn. 34,14–15 skaitome: „Jei tik jis panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“. Čia išaiškėja, kas yra kūrinija ir iš ko ji sudaryta: Dievas įkvepia savo Dvasią į negyvą materiją ir pažadina ją gyventi! Gyvybė visuomet yra Dievo Dvasios veiksminga jėga ir „buveinė“ – būtent materijoje! Tokie sakiniai iškart nemaloniai nustebina. Ši reakcija greičiausiai kyla dėl to, kad mūsų vakarietiškas mąstymas patyrė didesnę graikų filosofijos nei hebrajų Biblijos liudijimo įtaką. Graikų mąstyme viešpatauja nenugalimas prieštaravimas tarp dvasios ir gamtos, dvasios ir materijos. Gyvybė čia visuomet gali reikšti tik išsilaisvinimą iš materijos, o dvasia yra mūsų kūniškos–žemiškos priklausomos būties įveikimo jėga. Kad Dievas atsigręžia į dulkes, kad Dvasia ieško materijoje savo išraiškos ir išsiskleidimo vietos, graikams yra nesuprantama.
Hebrajiškame mąstyme viskas atvirkščiai: žemiškas mūsų kūniškumas nėra sunki padėtis, iš kurios mes turėtume išsilaisvinti, bet grynai Dievo sukūrimo mintis. Negyva materija, gyvybės neturinti medžiaga paimama, išrenkama ir paskiriama tam, kad būtų jo Dvasios indas, nešėjas ir buveinė! Dėl to giliai suvokdami šią tiesą Bažnyčios Tėvai pasakė: „Kas nėra įkūnyta, tas nėra ir išganyta“; kas nėra kūne, tas nėra išlaisvinta; kas neįgavo pavidalo, tas neturi ir gyvybės! Tą patį akcentuodamas Friedrichas Oetingeris galėjo beveik provokuodamas pasakyti: „Kūniškumas yra visų Dievo darbų pabaiga“.
Tačiau šis kuriančios, gyvybę teikiančios Dvasios apsigyvenimas materijoje liečia ne tik mus, žmones, – tai visos kūrinijos paslaptis: „Juk Viešpaties dvasia pripildo pasaulį“, rašoma Išminties knygos 1,7. Persmelkta kančios išmintis šaukia: „Tu pasigaili visų, nes jie yra tavo, Viešpatie, – tavo, kuris myli visa, kas gyva. Juk tavo nemari dvasia yra visur!“ (Išm 11,24–12,1). Jeigu tai tiesa, tuomet bet koks pasaulio neigimas, priešiškumas kūnui ir gyvybės niekinimas yra Dievo Dvasios liūdinimas ir priekaištavimas jo gyvybiškiausiam veikimui!
Tačiau naujos abejonės verčia klausti, ar priimtina sakyti: „Dievo Dvasia yra visame“?! Ar nekyla įtarimo, kad čia pakvipo panteizmu? Panteizme Dievas yra visoje kūrinijoje gyvenanti gyvybinė jėga, tačiau jis nebėra subjektas ir esantysis priešais kūriniją, o tai reiškia, kad nebėra ir pasaulio Viešpats! Dievas ir pasaulis galų gale tampa tapatūs. Filosofijos istorija mus moko, kad toks mąstymas neišvengiamai baigsis ateizmu! Jeigu Dievas gyvena ir tarpsta kiekviename akmenyje, kiekviename kristale, kiekvienoje ramunėje ir kiekviename saulėlydyje, kas tuomet paneigs, kad akmuo, kristalas, ramunė ir saulėlydis nėra Dievas ir kad Dievas tame „nenuskęsta“?! Šitoks tikėjimas visadievyste galų gale panaikina Dievą kaip subjektą. Iš „gamtinės religijos“ gimsta „gamtos Dievas“, akimirksniu galintis tapti „Dievu–gamta“: pati gamta yra Dievas.
Senasis Testamentas neturi nieko bendra su tokiu požiūriu apie Dievo ir pasaulio, Dvasios ir gamtos susiliejimą. Nes kas išpažįsta, kad Dievas sukūrė žmogų iš žemės ir „įkvėpė jam į nosį“ (Pr 2,7) gyvybės (tai vartojama kaip Dvasios ekvivalentas!) alsavimą, tas supranta, kad čia kalbama apie nepriklausomą dovaną, nepriklausomą Dievo pranešimą, kuriame Dievas, kaip tikroviškai jis beįeitų į kūriniją ir savo Dvasią bepadarytų jų gyvybine jėga, lieka nepriklausomu priešais esančiuoju. Jis nėra priklausomas nuo savo kūrinijos ir juo labiau nėra jai tapatus, nors, tiesa, kūrinija yra nuo jo priklausoma ir Dvasios buvimu turi tapatumą! Todėl Jobo kn. 34 skyriuje, kaip jau citavome, „jei tik jis panorėtų atšaukti savo dvasią ir gyvybės alsavimą, visi gyvūnai tuojau pražūtų ir žmonija sugrįžtų į dulkes“. Nors Dievas ir susitapatina su savo kūrinija ir iš tiesų ta prasme įeina į ją, tačiau jis netarpsta joje ir nėra nuo jos priklausomas.
Atsiribodami nuo bet kokios uždaros pasaulio sistemos, nuo bet kokio imanentiško mąstymo ir bet kokio Dievo ir gamtos sutapatinimo, mes vis dėlto turime grįžti prie biblinių akcentų, kurie pabrėžia visai kitą pusę: Dievas savo Dvasia kaip gyvybine jėga atiduoda save kūrinijai. „Juk mes jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17,28). Ir tai galioja ne kokiai nors idealiai pirmykštei būsenai iki nuopuolio, bet tai neribotai galioja ir po to. Mūsų kaip kūrinių esatis nėra panaikinta, ji buvo iki Dvasios apsigyvenimo kosmose, gamtoje ir žmonėse ir liko po to. Ši sukūrimo Dvasia prasiskverbia, apsigyvena ir įkvepia pasaulį. Jeigu tai atmetama, kaip atsitiko suklestėjus naujųjų laikų mechanistiniam pasaulio paveikslui, ir jeigu Dievas yra tik šiapusinė tikrovė, tuomet šis šiapusinis pasaulis tą patį akimirksnį tampa bedvasis ir bedieviškas. „Be kuriančiosios Dvasios pažinimo nėra taikios bendrystės tarp žmogaus ir gamtos“ [1], teigia Jürgenas Moltmannas. Tuomet nebėra jokio ryšio tarp Dievo ir šio sukurto pasaulio. Tuomet gamta yra tik medžiaga. Ji gali būti laikoma akmenų skaldykla. Kaip partnerė ji netinkama. Tačiau jeigu Dievo Dvasia visai kūrinijai teikia gyvybę apsigyvendama joje, tada tarp viso to esama fundamentalaus ryšio. Dievas, žmogus ir gamta įeina į Dievo nustatytą, jo sukurtą ir jo norėtą ryšį. O „ryšys“ sinonimiškas „gyvybei“, kaip „ryšio nebuvimas“ yra būtybės mirtis. Kas nutraukia šį ryšį, tas ruošia ekologinę mirtį – ir tai nėra tik teorinis padarinys, bet tikrovė, kurioje jau esame.
Visas kūrimasis jau yra Dvasios dovana: „Pneumatologinis horizontas – tai toks horizontas, kai dangus ir žemė duoda pelno Kūrėjui, tai derliaus horizontas. Ir tas horizontas yra džiaugsmo horizontas“ [2], – cituojame Rudolfą Bohreną. Negali kilti jokių abejonių: kaip mes kartu matome (arba matome nekartu) kūriniją ir Dvasią, Dvasią ir kūriniją, taip matome ir Dievą, taip matome ir kūriniją, taip matome ir save pačius, – ir tuomet taip elgiamės su Dievu, su kūrinija ir su savimi: arba be Dvasios, arba kupini jos.
Iš to, kas pasakyta, paaiškėja, kad Dievo Dvasios tikrovė suvokiama sukūrimo kategorijomis: Dvasia yra Dievo kuriančioji galia ir Dievo gyvybinė dovana, – abi! Ir atvirkščiai – mūsų gyvenimas (ne tikėjimas visų pirma!) jau Dvasios dovana ir Dvasios tikrovė. Visa, ką veikia Dievo Dvasia, turi sukūrimo įvykio charakterį. O visa, kas yra sukurta, turi Dvasios braižą. Taigi Dvasia kuriančiai veikia jau mūsų fizinę, psichosomatinę, žemišką būtį. Čia kalbama apie sukūrimo Dvasią. Kuriančiai ji po to dar kartą veikia visai kitame lygmeny, Sandoros bendrystės su Dievu, tikėjimo, bendrystės su Kristumi ir Bažnyčios lygmeny. Ta prasme ji yra Šventoji Dvasia. Bet tai „viena Dvasia“! (1 Kor 12,4). Ir tai, kaip ji veikia Sandoros, Kristaus ir tikėjimo istorijos horizonte, ne blogiau išaiškinama ir sukūrimo kategorijomis, sukūrimo iš nieko bei jos veikimo kosmose kategorijomis. (Neatsitiktinai 2 Kor 4,6 pabudimą pažinti Kristų Paulius sugretina su kuriančiuoju šaukimu pabusti, ištartu pasaulio pradžioje: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa! – sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“).
Čia neišvengiamai prieinama prie išvados, kad Dvasią turime taikyti visam savo kaip būtybių gyvenimui. Nes šis gyvenimas gyvas jos akivaizdoje ir jis turi turėti jos braižą. Kuriančioji Dvasia nori išskleisti ir formuoti visą mūsų kaip kūrinių egzistenciją. To mums kaip krikščionims reikia iš naujo mokytis. Tai reiškia įgaliojimą ir išlaisvinimą kūrybiškam gyvenimui visose srityse ir visais požiūriais.

Tačiau mūsų antraštė skamba: „Dievo Dvasia sukūrime ir pasaulio atnaujinime“. Tad imkimės antrojo poliaus. Kaip teigia Senasis Testamentas, Dievo Dvasia yra ne tik sukūrimo jėga, bet ir eschatologinio pasaulio pakeitimo jėga. Taigi ji yra ne tik pradžioje, bet ir pabaigoje – ir savo apsigyvenimu kūrinijoje nutiesia tiltą tarp laikų pradžios ir laikų pabaigos, pradžios ir tikslo. Būdama kuriančiąja pragaištančio pasaulio jėga, ji yra ir ateinančio, nepragaištančio pasaulio kuriančioji jėga. Ji yra jėga to antrojo „tebūna!“, kurį Dievas ištars. Senasis ir Naujasis Testamentai vieningai liudija ją esant jėga, prikelsiančia mirusiuosius (Ez sk. 37 ir Rom 8,11). Būtų galima pateikti didžiulį sąrašą ištarmių bei tekstų, perduotų Izraelio pranašų, kurie teigia, kad mesijinis pasaulio atnaujinimas vyks išliejus Dvasią ant sergančio ir mirti pasmerkto pasaulio. Taigi Dievas dar kartą siųs kuriančiąją Dvasią – ir pavers mirtingumą amžinumu, o kosmosą – Šventąja karalyste. „Bet kai tik iš aukštybių Dvasia bus išlieta ant mūsų, tada dykuma pavirs sodais… Tada dykumoje apsigyvens teisingumas, o teisumas soduose įsikurs“ (Iz 32,15–18). Tad galima pasakyti: kuriančioji Dvasia kuria ir laikys kūriniją iki jos atnaujinimo ir tobulumo dienos ir pati yra to atnaujinimo bei tobulumo jėga!
Tai senatestamentinės išganymo pranašystės žinia, kuri liudija būsimą Dievo Dvasios veikimą ir rodo begalinę jos kūrybinę jėgą. Beje, tai būtų tik „ateities muzika“, paslėpta nuo mūsų ir mums neprieinama, juo labiau tautoms, nepriklausančioms Izraeliui. Todėl čia turi prisidėti trečias Dvasios veiklos elementas, atskleidžiantis mums šią ateitį. Tai Mesijo, tiesiog Dvasios nešėjo, kuriam suteikta pasaulio atnaujinimo, išganymo ir pakeitimo galia, prikėlimas ir pasiuntimas. Šį Mesiją Bažnyčia atpažįsta Jėzuje. Ir nuo šio mesijinio Dvasios nešėjo išaukštinimo Bažnyčia patiria jį kaip Dvasios teikėją, kuris per Šventosios Dvasios dovaną leidžia mums tapti kūrinijos parvedimo namo ir išganymo proceso dalininkais. Dėl to Laiške hebrajams yra pasakyta: tie, kurie „tapo Šventosios Dvasios dalininkais, patyrė… būsimojo amžiaus galybę“ (6,4–5). Tačiau tai reiškia tik dalį, rankpinigius! Tikslas dar nepasiektas. Ta pati Dvasia, kuri padaro mus būsimo pasaulio dalininkais, tuo pat metu užtaria kūriniją atodūsiais dėl išgelbėjimo bei Dievo vaikų troškimo įgyti galutinę didžiają laisvę (plg. Rom 8,19–26)!
Taigi apibendrindami galime pasakyti: Dievo Dvasia yra visų pirma Dievo judėjimas, vadovaujantis pasaulio sukūrimui ir įžengiantis į pasaulį. Toks yra Dvasios kuriamasis santykis. Po to ji yra Dievo judėjimas, vadovaujantis Mesijo pašaukimui ir siuntimui, per ją paskutiniaisiais laikais bus išlieta atnaujinimo jėga. Šis atnaujinimas prasidės mesijinės Bažnyčios surinkimu, Bažnyčios, kuri Dievo Dvasią patirs kaip Kristaus Dvasią. Toks yra Dvasios santykis su Kristumi. Ir galų gale Dvasia yra Dievo judėjimas, vadovaujantis naujo dangaus ir naujos žemės sukūrime, kuriame Dievas visiems laikams įeis į pasaulį ir tuomet užsimegs nenutrūkstama bendrystė tarp Kūrėjo ir jo kūrinių. Toks yra eschatologinis Dvasios santykis. Šis judėjimas prasideda nuo sukūrimo per Kristų ir baigiasi visų dalykų nauju sukūrimu. Šventoji Dvasia, teigia Hendrikusas Berkhofas, paliečia visą kūriniją, „pritraukdama vis naujesnes grupes prie pavaduojančio Vienintelio (Kristaus), kol bus pasiektas galutinis tikslas ir viskas… įžengs į didįjį atnaujinimą“. Taigi eschatologiniame santykyje Dvasia yra „judėjimas, vedantis nuo Kristaus iki tobulumo, nuo pirmojo vaisiaus iki pjūties“. Nes „jeigu Kristus yra pirmasis eschatologinės tikrovės vaisius, tuomet tai galioja viskam, kas susiję su jo pasirodymu, jo veikla ir jo prisikėlimu. Visi šie veiksniai yra ‘būsimo eono jėga’; visi jie sujungti Šventosios Dvasios darbu“ [3].

Wolfgang Vorländer, teologas, pastorius, CVJM organizacijos bendradarbis

Vertė Vilija Adomavičiūtė

Versta iš: Vorländer W. Der Heilige Geist und die Kunst zu leben. – Neukirchen–Vluyn, 1991 © Aussaat Verlag





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).