KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Liberalusis džiunglių daktaras

125-osioms Alberto Schweitzerio gimimo metinėms

Christof Klenk

Praėjus 35 metams po Alberto Schweitzerio (1875– 1965) mirties, jo vardas, tiesa, dar tebėra žinomas – tačiau kas už jo slypi? Labiausiai prisimenamas socialinis bei politinis Schweitzerio angažuotumas. Džiunglių daktaras Afrikoje, aktyvus atominio ginklo priešininkas, Nobelio taikos premijos laureatas. Nuosekli pozicija ir aktyvus gėrio užtarimas yra neabejotinai pavyzdiniai. Žvelgiant iš evangelikalų pozicijos, teologiniu jo palikimu visgi negalima džiaugtis, nepaisant arba kaip tik dėl jo raštų novatoriškumo.
Schweitzerio pašaukimas
Teologas, filosofas, vargonininkas, Bacho ekspertas, vargonų meistras ir medikas – Schweitzeris buvo įvariapusiškai apdovanotas žmogus, aiškiai žinojęs, kas jam tas dovanas buvo suteikęs. Jau dvidešimt vienerių metų studentas jis apsisprendžia savo gyvenimą atiduoti tam, kuris jį buvo jam dovanojęs. Kūrinyje „Iš mano vaikystės ir jaunystės“ Schweitzeris rašo, kaip priėjo prie tokių sprendimų: „Mintis, kad galėjau patirti tokią nepakartojamai laimingą jaunystę, nedavė man ramybės. Ji mane tiesiog prislėgė. Vis aiškiau kilo klausimas, ar šią laimę galiu priimti kaip kažką savaime suprantamą. …Iš gilaus laimės jausmo pamažėl išaugo Jėzaus žodžio supratimas, kad mūsų gyvenimas vien mums negali priklausyti“. Jis nusprendžia iki 30-ųjų metų savo gyvenimą paaukoti „pamokslams, mokslui ir muzikai“. Vėliau jis nori visiškai atsiduoti žmonėms. Kaip tą angažuotumą išreikšti, tuo metu jam nėra aišku. Nors teologijos studijų metu jis dirba įvairiose socialinėse įstaigose, konkretus jo gyvenimo pašaukimas dar neišryškėja.
Schweitzeriui antrus metus dėstytojaujant Štrasburgo universitete, į jo rankas pakliūva Paryžiaus misijos brošiūra. Ten jis perskaito, kad dirbti Konge reikia misionierių. Dabar jam prieš akis aiškiai iškyla pašaukimas: skelbti Evangeliją kolonializmo pavergtiems afrikiečiams. Tačiau jo susižavėjimas smarkiai prigesinamas: misionieriška organizacija nėra pasiruošusi siųsti jo kaip misionieriaus. Jiems mokslininkas iš Elzaso yra per liberalus. Jo pamaldumas neatitinkąs organizacijos keliamų reikalavimų. Bet Schweitzeris nesileidžia suklaidinamas ir ieško kito kelio. Jeigu ne kaip misionieriaus, tuomet kaip gydytojo. Taip 1905 m. pabaigoje dėstytojas, vargonininkas ir vikaras Albertas Schweitzeris pradeda studijuoti mediciną. Misija pareiškia sutikimą išsiųsti jį kaip gydytoją, jeigu jis nepradės misionieriauti.
Schweitzerio apsisprendimas vykti į Afriką privertė aplinkinius susiimti už galvų. Kaip toks talentingas jaunas mokslininkas bei muzikas, turėdamas perspektyvią ateitį, gali taip paprastai atsisakyti karjeros? Schweitzerio nuomone, tai akivaizdus atsisakymas nuosekliai perkelti į gyvenimą Biblijos eilutę „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (Mk 8,35). Studijuodamas mediciną Schweitzeris lieka labai aktyvus teologijos, muzikos ir filosofijos srityse. Tarp kitų, jis publikuoja ir 844 puslapių veikalą apie Bachą. Šis veikalas muzikos moksle gauna didelį pripažinimą.

Kelias į Afriką
Įvairiapusiai Schweitzerio sugebėjimai neleidžia jam apsiriboti vienu dalyku. Greta tyrimų bei medicinos studijų, jis skaito pranešimus universitete, pamokslauja Šv. Mikalojaus bažnyčioje Štrasburge ir kaip vargonininkas daug keliauja koncertuodamas. Dirba ir naktimis, kartais visai nesudeda bluosto. 1912 m. galutinai pervargsta, priverstas pailsėti ir vieneriems metams atidėti kelionę į Afriką. Poilsio laiko jis neleidžia tuščiai ir birželį veda Helenę Breslau, Štrasburgo profesoriaus dukterį.
Santuoką savo prisiminimuose jis tik nežymiai pamini. Nieko nesužinome apie tai, kaip jis priėjo prie tokio sprendimo. Priėmimo į darbą anketoje, rašytoje Paryžiaus misijai, Schweitzeris dar garantavo, jog prieš pirmąją išvyką nesiruošiąs tuoktis. „Jeigu pakelsiu klimatą, vesiu, iki to momento nenorėčiau savo likimo susieti su moters likimu, noriu būti visiškai laisvas, kad galėčiau tarnauti mūsų Viešpačiui“. Kas paskatino pakeisti šiuos įsitikinimus, lieka nežinoma, visgi Schweitzeris nepamiršta nurodyti praktinės šios santuokos naudos: „Mano žmona …labai padėjo visuose prieš išvykimą į Afriką iškilusiuose literatūriniuose darbuose“.
1913 m. kovo 21 d. Schweitzeriai pagaliau leidžiasi per jūrą. Po trijų savaičių jie nukanka į Lambareną, savo ateities buveinę. Darbo sąlygos sudėtingos, tačiau daktaras nenuleidžia rankų. Iš pradžių pacientus jis priverstas priimti vištidėje. Rudenį persikelia į gofruota skarda dengtą lūšną su priimamuoju, operacine ir mažyte vaistine.
Iš toli atkeliauja žmonės pas džiunglių daktarą pasitikrinti improvizuotoje jo ligoninėje. Schweitzeris labai kruopščiai eina savo pareigas, tačiau asmeninis įsitikinimas neleidžia laikytis pažado, duoto Paryžiaus misijai. Po sėkmingo gydymo savo pacientams jis papasakoja, kodėl atvyko į Afriką: „Tada jam ir tiems, kas greta sėdi, imu pasakoti, kad Viešpats Jėzus yra tas, kuris daktarui ir jo žmonai liepė atvykti čia, į Ogovę, o baltiems žmonėms Europoje duoti mums lėšų, kad galėtume apsigyventi čia dėl ligonių“.
Ilgoje kelionėje Ogovės upe „visai nelauktai, nenumatytai ir neieškant“ Schweitzeriui į galvą šauna mintis apie „pagarbą gyvybei“. Tai formuluotė, kuri lyg kredo iškyla virš viso jo gyvenimo. Jo darbai nuolat liudija apie besąlygišką pagarbą Dievo kūrinijai. Ši pagarba skatina kovoti už žmonių gyvybes jo ligoninėje Lambarenoje ir verčia kelti balsą prieš atominį ginklą, nacionalizmą bei militarizmą. Už angažuotumą 1952 m. Schweitzeris gauna Nobelio taikos premiją.

Schweitzerio egzistencijos prieštaringumas
Jei Schweitzerio socialinis ir politinis angažuotumas nusipelno pagarbos, tai teologiniai jo veikalai evangelikalo akimis yra problemiški. Dievo žodį jis išnarsto besąlygiškai. Sako, kad jau aštuonerių metų jis paklausęs, kodėl Marija ir Juozapas buvo tokie neturtingi, jeigu Rytų šalies išminčiai juos apdovanojo brangiomis dovanomis.
1906 m. pasirodo „Jėzaus gyvenimo tyrinėjimų istorija“, kūrinys, kuriame istoriniai Jėzaus tyrinėjimai nueina iki kraštutinumų. Jau nuo karinės tarnybos laikų Schweitzeris domėjosi Jėzaus pranašystėmis apie pasaulio pabaigą. Karinę tarnybą einančiam jaunuoliui neduoda ramybės mintis, kad Jėzus nuolat kalba, jog netolimoje ateityje Dievas įkurs dangaus karalystę. Kaip dėstytojas vėliau jis turi progos susidurti su šiuo klausimu. Tam tikrų sričių Jėzaus tyrinėtojų paaiškinimai jam neatrodo įtikinami. Jam aišku: Jėzus apsiriko. Savo kančia ir mirtimi ant kryžiaus Jėzus norėjo įkurti Dievo karalystę. Pagaliau pranašai prieš pasaulio pabaigą išpranašavo negandų laiką. Jėzaus kančioje bei mirtyje Schweitzeris mato Jėzaus bandymą prisiimti tą negandų laiką, kad galėtų prasidėti Dievo karalystė. Jėzus – susikompromitavęs pranašas.
Kas lieka iš krikščioniško tikėjimo, jeigu taip sumenkinamas Jėzus? Labiausiai stebina ir prieštaringiausia Schweitzerio asmenybėje yra tai, kad Jėzų, kuriam jis priskyrė susikompromitavusią egzistenciją, mato kaip didžiulį pavyzdį. Viena vertus, jis demontuoja krikščionybę, tačiau kai reikia pasirūpinti krikščionybės plitimu, jis yra įsitikinęs veikėjas. Jo misionieriškas įkarštis įspūdingas. Nors pranašo Jėzaus jis ir negali palikti deramoje vietoje, Jėzaus etika yra visų dalykų mastelis. Jėzaus mokinystė Schweitzeriui reiškia praktikuoti artimo meilę. Schweitzerio humaniškumą bandoma pasmerkti kaip tikėjimui svetimą proto vaisių, tačiau tai ne taip paprasta. Artimo meilė elzasiečiui nėra tik graži samprata, bet aiškus įpareigojimas. Jos vardan jis pasiruošęs rizikuoti viskuo – karjera, šeima ir net asmeniniu gyvenimu.
Grynai intelektinio pripažinimo juk nepakanka, norint paaiškinti tokį pasiaukojimą – gal ne taip? „Nesu dievotas, – rašo jis viename 1903 m. laiške savo būsimajai žmonai Helenei. – Jeigu rytoj aš prieisiu prie išvados, kad nėra Dievo ir nėra nemirtingumo, kad moralė yra tik visuomenės išradimas – manęs tai nė kiek nesujaudins. Mano vidinio gyvenimo pusiausvyra ir mano pareigos suvokimas nė trupučio nebūtų sudrebinti“. Ar Jėzui jis taiko tik humaniškumo idėją nesiedamas su tuo tikro tikėjimo? Paryžiaus misijos misionieriai, žinoma, taip nemano, nes net nespėjus Schweitzeriui atvykti į Afriką, jie buvo įsitikinę, jog surado tikėjimo brolį. Po kurio laiko jie paprašė elzasiečio pamokslauti. Schweitzerio išgyvenamą tikėjimą ir jo teologinius raštus, regis, skiria ištisi pasauliai.
Pats Schweitzeris apie tą prieštarą rašo: „Aš pats kentėjau dėl to, kad bendradarbiavau griaunant Kristaus paveikslą, kuriuo rėmėsi liberali krikščionybė. Tuo pat metu buvau įsitikinęs, kad mes neturime pasikliauti istorine iliuzija, bet galime remtis istoriniu Jėzumi ir, be to, jo įstatymą nešioti savy“. Taigi ar problema iškyla tik evangelikalizmo požiūriu? Jokiu būdu. Net Janas Roßas iš Frankfurter Allgemeine Zeitung, vertindamas Schweitzerio biografiją, atrodo suglumęs: „Prieštara… tarp teologijos, įrodinėjančios krikščionybei jos negalimumą, ir krikščionybės, nesirūpinančios jokia teologija, – ši pagrindinė prieštara yra Schweitzerio egzistencijos mįslė“.

Christof Klenk, Laisvųjų evangelikų Bažnyčios leidyklos Vokietijoje redaktorius

Vertė Vilija Ulienė

Versta iš: „Christsein heute“, 2/2000





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).