KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Ką Biblija sako apie demokratiją?

Holger Lahayne

Naujojo Testamento centre – Jėzaus perteikta žinia apie „Dievo karalystę“, tokią karalystę, kuri yra „ne šio pasaulio“. Todėl apie valstybę ir politiką Naujajame Testamente rašoma gana retai. Net ir tokiose vietose kaip Rom 13 arba 1 Tim 2 svarbiausia esminis krikščionio santykis su valstybės vadovais. Niekur nerasime komentarų apie konkrečias valdymo formas arba konkrečių nurodymų, kaip valdyti valstybę.
Gerokai daugiau informacijos bei esminių valstybinės veiklos principų turi Senasis Testamentas. Skaitant jį paprastai susidaro įspūdis, kad tuo metu pirmiausia viešpatavo teokratinė „diktatūra“, o vėliau valdžia atiteko karaliams. Tad ką bendro galėtų turėti Senasis Testamentas su demokratija? Gal izraelitai tais laikais rengdavo rinkimus?
Iš tiesų, Senojo Testamento Izraelyje dar neapčiuopsime parlamentinės demokratijos, t.y. parlamento, atstovaujančio visai tautai, rinkimų – ši valdymo sistema, šiaip ar taip, dar labai jauna. Tokios parlamentinės demokratijos, kokios yra nūdien, egzistuoja dar tik gerą šimtmetį, tiesa, Anglijoje – šiek tiek ilgiau. Tik nuo to laiko daugelyje šalių didžioji tautos dalis gali slapta, lygiateisiškai ir laisvai išsirinkti liaudies atstovus (moterys rinkimų teisę išsikovojo dar vėliau!). Šiuo matu senojo Izraelio vis tiek negalime matuoti.
Mūsų dienų demokratijos institucijų – prezidento, vyriausybės, parlamento – bergždžiai ieškotume Senajame Testamente. Vis dėlto daugumą demokratijos principų matome Izraelio tautoje.

Keturi demokratijos principai
Individas
Kiekvienas atskiras asmuo yra svarbus, kiekvienas atskiras asmuo yra vertingas, turi orumą, atsakomybę ir teises – kiekvienas. Šiandien šis principas mums atrodo kone savaime suprantamas, bet nuo Antikos laikų iki pat praėjusio šimtmečio daugumoje valstybių individas, atskiras žmogus, buvo niekinamas. Tauta, rasė, valstybė arba klasė buvo viskas – bet tik ne individas. Komunistinės „liaudies demokratijos“ jau vien todėl nebuvo demokratinės visuomenės, kad atskiri žmonės jose buvo beveik neapsaugoti ir nedaug ką reiškė.
Iš ko matome, kad individas niekinamas? – Jei priimtinas atskirų žmonių žudymas. Pavyzdžiui, antikoje beveik visur buvo leidžiama žudyti kūdikius ir daryti abortus; vaikų aukojimas Viduržemio jūros rytinėje pakrantėje nebuvo kas nors neįprasta. Erodo įsakymas išžudyti kūdikius netrukus po Jėzaus gimimo šiuos rėmus ne itin peržengė. Komunistinės diktatūros taikstėsi su klasės priešų mirtimi, o naciai – su „žemesniųjų“ rasių žmonių žudymu.
Izraelio tauta buvo kitokia: tik Izraelyje buvo uždrausta daryti abortus, žudyti nepageidaujamus vaikus ir aukoti žmones. Atrodo, kad tam prieštarauja Pr 22, kur Dievas ragina Abraomą paaukoti savo sūnų Izaoką. Bet to neįvyksta, nes įsikiša pats Dievas. Čia tikrai norėta parodyti, kad Dievas nenori vaikų aukų – visai kitaip negu aplinkinėse Kanaano tautose.
Izraelitai gerbė kiekvieną atskirą žmogų. Kodėl? Jie žinojo: kiekvieną žmogų sukūrė Dievas ir jis panašus į Dievą, todėl kiekvienas žmogus yra „labai geras“ (Pr 1,27. 31). Taigi kiekvienas žmogus yra nepaprastai orus – jis panašus į Dievą!
Nieko panašaus nerandame antikoje. Net ir humanistai graikai iš tikrųjų daugumą žmonių niekino. Negraikus jie vadino barbarais, t.y. tokiais, kurie net ir kalbėti deramai nesugebą, taigi žemesniais už žmogų. Vergų jie nelaikė žmonėmis. Vien tik Aristotelis maloningai pasisakė, jog vergai vis dėlto kažkuo primeną žmones. Moterys? – Tarp žmogaus ir gyvulio. Vaikai? – Taip pat dar ne tikri žmonės, todėl ir galima galabyti kūdikius. Šiame fone ryškėja graikiška aristoteliška žmogaus apibrėžtis: socialinė būtybė, turinti protą. Kadangi vaikų protas dar tik bręsta, jie tik tampa žmonėmis.
Izraelitai visus sluoksnius – taip pat ir moteris, vergus bei vaikus – laikė žmonėmis visomis prasmėmis. Ir kiekvienas atskiras žmogus buvo atsakingas prieš Dievą! Dažnai sakoma: Senajame Testamente yra svarbi tauta ir giminė, o Naujajame – svarbus atskiras žmogus. Ką kita teigia Įst 24,16: „Tėvai nebus baudžiami mirtimi už savo vaikus nei vaikai bus baudžiami už tėvus. Tik už savo paties nusikaltimą žmogus gali būti nubaustas mirtimi“. Kiekvienas individas svarbus Dievui, atsako prieš jį ir todėl gali būti kaltas. Atskiro žmogaus kaltė visų pirma sudaro prielaidas jo individualumui.
Įst 29,9–12: „Šiandien visi stovite čia, Viešpaties, savo Dievo, akivaizdoje, giminių vadai, seniūnai ir apskaitininkai, visi Izraelio vyrai, vaikai ir žmonos, net ateiviai…“ Visa tauta sudaro su Dievu sandorą, net ir svetimšaliai, esantys tarp jų! Ne vien religinis elitas, ne vien tik vyrai. Visi buvo svarbūs, jautėsi atsakingi, sandoros reikėjo visiems.
Tai pabrėžiama ir priesake, kaip švęsti Palapinių iškilmę. Įst sk. 31 eil. 12 parašyta: „Susirink žmones – vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties… Įstatymo žodžio“. Tais laikais toks įsakymas buvo tikra revoliucija! Kad moterys, vaikai ir svetimšaliai skaitytų įstatymą ir jį suprastų! Graikai būtų pasakę: gal jūs, žydai, išsikraustėte iš proto? Kas čia per kvailystės? Moterys, vaikai – jie juk nieko nesuvokia!

Įstatymas
Demokratija reiškia „liaudies valdymas“, bet šia paraidine prasme dabar beveik nėra demokratijų, kadangi tauta niekur tiesiogiai nevaldo – visur valdo liaudies atstovai. Geriausiu atveju jie išrenkami laisvais ir lygiateisiais rinkimais. Nesiekiu kritikuoti rinkimų ar parlamentų, bet, sutikite, patys savaime jie dar negarantuoja tikrai demokratiško šalies valdymo. Štai pavyzdžiai. Turkijoje yra laisvi rinkimai, parlamentas, bet demokratija netobula, tas pat pasakytina ir apie Indiją („didžiausią pasaulio demokratiją“) ir, be abejo, Rusiją. Ko trūksta šioms šalims? Jos nėra tikros teisinės valstybės. Teisė ir įstatymai čia turi tik ribotą galią.
Teisinė valstybė yra demokratijos šerdis, o ji – Izraelio „išradimas“. Mat Izraelis buvo pirmoji valstybė pasaulio istorijoje, visiškai valdoma įstatymų. Apie 1400 m. prieš Kristų prie Sinajaus kalno Mozė gavo iš Dievo įstatymą, torą, kurią privalėjo paskelbti tautai. Jo pradžią, Dešimtį Dievo įsakymų Iš 20, žino dauguma krikščionių.
Pakartoto Įstatymo knygoje yra gera visų tų įsakymų santrauka. Jau vien iš Įst 4,1–8 aiškėja, kad Dievo sąjungos su Izraelio tauta pagrindas yra įstatymas. Teisė yra virš visko, ne valdžia ir jėga puošia tautą (eil. 8). Vadovas Mozė nevaldė savo tautos – valdė įstatymas. Įstatymai nulėmė visas žmonių gyvenimo sritis. Daugelyje Biblijos vietų sakoma: laikykitės to, vykdykit įstatymus!
Gali pasigirsti prieštaravimų: juk galima ir perdėti. Kas jau tokio gero iš įstatymų? Norėdami į tai atsakyti, pasvarstykime: kam reikia įstatymų? Kam jie iš viso sukurti? Visų pirma jų reikia apsaugoti silpniesiems. Stiprieji „savo teisėmis“ ir taip pasinaudoja, jie galėtų išsiversti ir be įstatymų. Silpnieji priklauso nuo teisės ir įstatymų. Būtent šis principas, kaip matome, Senajame Testamente tobulai įgyvendintas. Štai tik keletas vietų iš Pakartoto Įstatymo knygos:
10,17–19: našlaičių, našlių ir svetimšalių, tais laikais silpniausiųjų visuomenėje, teisės ir drauge jų apsauga;
14,28–15,2: socialiniai potvarkiai silpnesniųjų labui;
19,14–21: itin svarbus teisinis principas: daugelis liudytojų privalo garantuoti, kad koks nors vienas piktas liudytojas nieko neapšmeiš. Apšmeižtasis kaip silpnesnis turi būti apsaugotas nuo melagingų kaltinimų;
21,10–14 – be galo įdomus skyrius: izraelitas negali su karo belaisve elgtis kaip nori! Jis turi belaisvę vesti, o ne ją prievartauti! Jis turi leisti jai apraudoti savo šeimą, paprasčiausiai ją išvyti taip pat neturi teisės. Visiška priešingybė tų laikų papročiams: priešų moterims tekdavo patirti visišką nugalėtojų savivalę. Tai, matyt, geriausias pavyzdys, kaip stiprusis silpnojo labui privalo laikytis įstatymo;
24,14–15: apie darbo teisę. Nuskurdusiam padienininkui privalo būti iš karto atlyginta;
24,17–21: ir vėl socialiniai potvarkiai silpnųjų labui;
25,13–16: apie prekybos teisę. Buvo griežtai draudžiama falsifikuoti svorius ir matus, nes būtų padaryta žala pirkėjui.
Įsidėmėtinas tekstas aptinkamas 25 skyriaus pradžioje. Tai, ką teigia 1 eilutė, mums šiandien atrodo ir taip aišku: kaltasis turi būti paskelbtas kaltu. Anais laikais tai nebuvo savaime suprantama. Buvo negalima bausti vien kitų įbauginimui arba kad taip patiko valdovui, arba dar dėl kokių nors kitų priežasčių. Kaltė turi būti įrodyta, bet tuomet jau iš karto reikia bausti. Be galo įdomu tai, kad ir nubaustąjį saugo įstatymas. Jo bausmė buvo apibrėžta, o ne savavališka.
Geras atvirkštinis pavyzdys yra Jėzui romiečių įvykdyta bausmė. Pilotas žinojo, kad Jėzus nekaltas. Bet jis vis tiek turėjo „teisę“ jį nuteisti myriop. Net jeigu kas nors Romoje būtų įrodęs, jog šis Galilėjos gyventojas nekaltas, nieko tai nebūtų pakeitę. O ir kareiviai galėjo daryti su juo ką tinkami – pasmerktieji vykdant bausmę buvo neapsaugoti. Daugelis jų dar nenukryžiuoti mirė nuo kareivių smurto.

Lygybė
Kitas svarbus demokratijos elementas yra lygybės principas: prieš įstatymą visi lygūs, įstatymai galioja visiems. Europoje to pasiekta irgi tik per praėjusį amžių. Pagal apibrėžimą komunizme visi buvo lygūs, bet kai kurie „lygesni“, kaip taikliai pasakė George’as Orwellas.
Lygybės principo šaknys taip pat yra Senajame Testamente. Žydų visuomenėje nebuvo jokių privilegijuotų sluoksnių, jokių kilmingųjų ar ko nors panašaus. Būta tarnybų, vėliau vadų, vargšų bei turtingųjų, o per tai ir nelygybės visuomenėje. Bet įstatymai galiojo visiems vienodai, net ir užsieniečiams ar vergams. Žinoma, kad tai susiję su tuo, jog izraelitai patys buvo vergų tauta, kai Dievas išvedė juos iš Egipto.
Visus valdo įstatymai, su visais teisme elgiamasi vienodai. Štai dar keletas vietų iš Pakartoto Įstatymo knygos:
1,17: „Teisdami negalite būti šališki: išklausykite varguolį lygiai taip, kaip ir didžiūną“. Niekam negalima teikti pirmenybės, nieko negalima skriausti.
10,17: Dievas nežiūri į asmenį, t.y. teisės matas nėra luomas, valdžia ar asmens padėtis visuomenėje.
16,18–20: nurodymai teisėjams. Jie turi skelbti tikrą teisę, niekam neteikti pirmenybės ir nesileisti papirkinėjami.
17,14–20: įstatymas karaliui. Karalius pats turi išmokti įstatymų ir jų laikytis, taigi valdovas kaip ir visi kiti tarnauja įstatymui. Tikra revoliucija tais laikais! Bet kuris Egipto, Persijos, Babilono ar Romos valdovas būtų pasakęs: aš esu įstatymas ir niekas kitas! kas drįs man nurodinėti?! Naujaisiais laikais toks principas, kad kunigaikštis turi paklusti įstatymui, arba konstitucijai, buvo pasiektas tik XIX amžiuje.
Žinoma, Izraelio karaliams taip pat grėsė pagunda piktnaudžiauti savo valdžia. Senajame Testamente randame du įdomius pasakojimus, iš kurių aiškėja, jog net ir karalius turi paklusti įstatymams ir už piktnaudžiavimą valdžia gali susilaukti bausmės.
2 Sam 11–12 pasakojama istorija apie Dovydą ir Batšebą. Dovydas išvysta kario Ūrijos žmoną, Batšebą, ir jos įsigeidžia. Batšeba nuo jo pastoja, ir Dovydas įsako nužudyti Ūriją, pastačius jį mūšyje pirmoje eilėje. Anokia ten problema antikoje, ar ne? Juk karalius turi teisę savo hareme apgyvendinti ką tik nori. Bet tik ne Izraelyje. Pranašas Natanas atvyksta pas Dovydą ir atskaito jam griežtą pamokslą. Net ir būdamas karalius Dovydas neturi teisės taip elgtis. Jį baudžia Dievas, tegu ir palyginti švelniai, nes įžvelgė jo kaltę.
Antrasis pavyzdys yra 1 Kar 21. Karalius Ahabas geidžia, panašiai kaip Dovydas, to, ką mato pro savo rūmų langą: puikaus vynuogyno. Deja, jis priklauso ne jam, o Nabotui. Ahabas mėgina įsigyti vynuogyną teisėtai. Bet Nabotas atmeta jo pasiūlymą. Vien tai, kad pasiūlymas buvo atmestas, rodo, kad Ahabas ir Nabotas teisės požiūriu yra viename lygmenyje. Savo piliečio karalius negali priversti parduoti turtą. Ahabas buvo vedęs Jezabelę, pagonę iš Finikijos. Ši, matyt, nepajėgė suprasti iškilusios problemos: kodėl karalius negalėtų pasiimti – visai nesvarbu, kokiu būdu – to, kas jam patinka? Ji inscenizuoja Naboto apšmeižimą, pasitelkusi melagingus liudytojus, ir Nabotas užmėtomas akmenimis. Ahabas galop gauna vynuogyną. Kaip Natanas ateina pas karalių Dovydą, taip ir Ahabą aplanko pranašas Elijas ir abiem paskelbia griežtą Dievo bausmę. Karalius pasikėlė virš įstatymo, ir tai negali likti be pasekmių. Jis negailestingai pasinaudojo Naboto silpnumu, o silpnųjų išnaudojimą Dievas laiko piktadarybe.

Kontrolė ir kritika
Paskutinis svarbus demokratijos požymis: demokratinėje valstybėje galima kritikuoti valdytojus. Jų veiksmai turi būti kontroliuojami. Mūsų laikais dažniausiai įprasta, kad valdžios tarnautojus kas ketverius penkerius metus per rinkimus „kontroliuoja“ tauta.
Kodėl taip yra? Atsakymą ir vėl pateikia Biblija. Kiekvienas žmogus yra nusidėjėlis, nėra tobulas ir neabejotinai klysta – kai kurie daugiau, kai kurie mažiau. Valdininkija – ne išimtis. Ji nėra šventa ir neliečiama bei nekritikuotina. Ją reikia kontroliuoti būtent todėl, kad jai tenka didelė atsakomybė, o jų klaidos gali turėti skaudžių pasekmių. Demokratinėje visuomenėje valdininkus galima pašalinti, siekiant užkirsti kelią dideliems nuostoliams. Taip Karlas Popperis (1902–1994), anglų filosofas, nusako demokratiją. Jo apibrėžimas formuluotas ne teigiamai, sakykime: demokratija laiduoja, kad tautos valia būtų vykdoma arba kad valdytų geriausieji jos atstovai ir taip toliau. Jis yra neigiamas, bet itin realistinis: valdantieji visada yra vidutiniokai, mat kartais jie būna blogesni, kartais – geresni, bet tik retai genialūs; bet mes galime jiems sutrukdyti (pavyzdžiui, per rinkimus) pridaryti pernelyg daug žalos ir pašalinti juos be kraujo.
Kaip ką tik matėme, tą patį principą randame jau Senajame Testamente. Karaliai irgi normalūs žmonės ir tikrai nė kiek nemažiau nusideda. Kai imiesi skaityti Karalių knygų, tai iš karto krenta į akis. Kaip ir pasakojime apie Dovydą aprašomos visos silpnybės. Antikoje nieko panašaus nerasime! Žinoma, tais laikais dar nebuvo klasikinio valdžios pasiskirstymo kaip šiandien, tai yra parlamento, kontroliuojančio vyriausybę. Tačiau valdovo kontrolės būta: pavyzdžiui, pranašai pasirodydavo kaip kaltintojai ir kontrolieriai. Karalius būtina kontroliuoti, juk jie irgi tik nusidėjėliai. Tai labai aiškiai nusakyta 2 Sam pabaigoje. Visa knyga pasakoja apie didžiausią visų laikų Izraelio valdovą, o ką skaitome 24 skyriuje? Dar vienas Dovydo akibrokštas! 24,1–4 Dovydas įsako suskaičiuoti savo tautą, t.y. kareivius. Tai tarsi ir nieko blogo, bet kontekstas leidžia suprasti, kad Dovydas didžiavosi ir norėjo pasikliauti savo didžiule kariuomene. Bet štai kas įsidėmėtina: Joabas drįsta karalių pataisyti, jį tam tikra prasme sudrausminti. Ir pasirodė, kad Joabas teisus! Taigi tarnautojas turėjo teisę ir įgaliojimus sudrausminti karalių.

Izraelis – tai demokratija?
Senajame Izraelyje matome visus svarbiausius demokratijos principus. Nepaisant to, senojo Izraelio niekas nevadina demokratine valstybe. Kaip iš pradžių buvo minėta, ten nevyko parlamento rinkimai. Bet daug svarbiau tai, kad Senajame Testamente nėra „tautos suvereniteto“ (visa valdžia kyla iš tautos) principo. Izraelyje buvo „priešingai“: visa valdžia ėjo nuo Dievo. Šiandien mums tai nėra pavyzdys, nes Izraelis buvo ypatinga Dievo tauta, net jo nuosavybė. Ta prasme tai buvo veikiau teokratija nei demokratija.
Vis dėlto senasis Izraelis – šiuolaikinės demokratijos lopšys, nes svarbiausi keturi išvardyti principai, o ne tautos suverenumas. Gali kilti klausimas: kaip čia yra, kad ne jis svarbiausias, juk valdo tauta, plg. gr. demos-kratein? Kaip jau minėjome, tauta niekur nevaldo. Tiesiogiai valdoma daugių daugiausia žemiausioje, municipalinėje pakopoje. Visuomet ir visur yra tik nedaugelis valdančiųjų – vyrų ir moterų, o paprastas pilietis dažniausiai neturi jokios arba turi tik labai ribotą galimybę valdyti.
Kartais su demokratija siejamas ir „daugumos valdymas“, pavyzdžiui parlamentinė arba tautos dauguma. Pagal šūkį: tai, ko nori ir ką nutaria dauguma, yra demokratiška. Iš tiesų dažniausiai patartina vadovautis daugumos principu. Bet minėtieji keturi principai svarbesni. Pavyzdžiui, tarkime, kad didžioji tautos dalis nutaria izoliuoti arba išžudyti valstybėje gyvenančias mažumas – žydus arba čigonus. Ką čia paprieštarausi, jei to nori dauguma? Todėl virš tautos suvereniteto turi būti iškelta individo apsauga, teisinė mintis, lygybės principas ir kontrolė.
Vokietijoje tai buvo gerai suprasta po Antrojo pasaulinio karo, pasibaigus Hitlerio diktatūrai. 1933 m. Hitleris panaikino pagrindines teises – ir tą padarė pritarus parlamentui (kartu ir didžiajai gyventojų daliai). Tam norėta užkirsti kelią Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Dabar Vokietijos Konstitucija prasideda nuo 19 pagrindinių teisių, kurių nevalia „iš esmės“ pažeisti. Jos negali būti panaikintos, net jei to norėtų dauguma – t.y. demokratiškai jų negalima panaikinti! Taip ir turi būti! Ir tik paskui, Konstitucijos 20 straipsnyje eina principas: „Visa valstybės valdžia kyla iš tautos“ [1].

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).