J. Spiessas, M. Dostojevskio ir C. S. Lewiso žinovas, Vokietijos studentų misijos generalinis sekretorius, 2003m. rugsėjo 29–spalio 3 dienomis Lietuvoje skaitė paskaitų ir diskusijų ciklą „Kančia ir mirtis – o kurgi Dievas?“. Prieš paskaitą daktaras Jürgenas Spiessas davė išskirtinį interviu „Prizmės“ žurnalui.
2003 metų rugsėjo 30 d.
„Arba Dievas nori pašalinti blogį, bet negali, tuomet jis yra silpnas, o tai jam netinka, arba jis gali, bet nenori, tuomet Dievas yra negeras, o tai jam svetima; arba jis negali ir nenori, tuomet jis yra ir silpnas, ir negeras, taigi ne Dievas; arba jis gali ir nori, kas pridera tik Dievui. Bet iš kur tuomet tas blogis, ir kodėl jis jį pakenčia?“ Epikūras
Prizmė: Pone Spiessai, jūs laikomas Dostojevskio žinovu. Kuo šis rusų rašytojas jus žavi?
Dr. Spiess: Kai būdamas studentas pirmą sykį skaičiau Dostojevskį, mane patraukė tai, kad jo kūriniuose galėjau atpažinti save – juose buvo pilna tokių klausimų, kurie rūpėjo man. Dabar Dostojevskis Vokietijoje išgyvena tikrą renesansą – pagrindiniai šio rusų rašytojo kūriniai verčiami iš naujo ir sėkmingai parduodami. Viena vertėja, paklausta, kodėl gi žmonės su tokiu susižavėjimu skaito senų laikų rašytoją, pasakė, jog Dostojevskis toks modernus ir populiarus, nes nagrinėja žmonijos klausimus: apie laisvės ir tikėjimo, gyvenimo, mirties, pažinimo ir grožio galimybę. Tai, kas jaudina žmones, romano forma jis nagrinėja iš pačių pagrindų. Kančios arba kad ir Dievo klausimą.
Be to, nėra kito tokio autoriaus pasaulyje, taip stipriai paveikusio vakarietišką mąstymą, kaip Dostojevskis. Kai Sartre’o paklausė, kas yra egzistencializmas, jis atsakė: „Egzistencializmas – tai padaryti visas išvadas iš vieno Dostojevskio sakinio: ‘Jei nėra Dievo, tuomet viskas leidžiama’“. Nietzsche rašė, kad laimingasis atsitikimas jo gyvenime – literatūrinis susitikimas su Dostojevskiu. Filosofai, psichoterapeutai, teologai, tokios asmenybės kaip Sigmundas Freudas, Thomas Mannas, Hermannas Hesse – visi apie save sako, kad lemtingas susitikimas jų gyvenime buvo susitikimas su Dostojevskiu. Niekas kitas taip nepaveikė Vakarų pasaulio mąstymo kaip jis. Todėl ir dabar verta skirti laiko jo kūriniams.
Prizmė: Visoje Lietuvoje skaitysite paskaitas „Kančia ir mirtis – o kur yra Dievas?“ Kodėl norėtumėte dėstyti būtent šią temą?
Dr. Spiess: Pirmiausia esu pakviestas kalbėti šia tema. Tai nebuvo mano noras. O dar ši tema yra viena svarbiausių, nes susijusi su kiekvienu žmogumi. Kiekvienas iš patirties pažįsta kančią. Aš irgi ją pažįstu – taip kaip visi, be to, prieš kelerius metus praradau savo pirmąją šeimą – žmona ir vaikas žuvo autoavarijoje, o aš pats ilgą laiką praleidau ligoninėje. Turbūt kiekvienas žmogus yra kančios ekspertas. Kančios klausimas mane domino, buvo daug mėginimų apie tai mąstyti. Mano paties patirtis suteikė tiems apmąstymams dar daugiau brandumo.
Prizmė: „Kentėti“ – ką iš tikrųjų tai reiškia?
Dr. Spiess: Vokiškas žodis leiden sietinas su vidurinės vokiečių aukštaičių kalbos žodžiu lidan, o šis reiškia „traukti į svetimus kraštus“. Žodis Elend (bėda, vargas) reiškia „būti ne savo šalyje“. Abu kančią reiškiantys žodžiai byloja, kad kenčiančiam žmogui atrodo, jog jis yra svetimas, nesavas.
Juk pagrindinė kančios problema – klausimas apie prasmę. Svarbu ne tai, kad kenčiama, o kad tai atrodytų prasminga, galbūt po visko toje kančioje netgi bus įžvelgta kas nors teigiama. Biblija apie tai sako, kad kentėdami mes iš tiesų esame svetimame krašte, nuo Dievo atskirtame pasaulyje. Tai nuoroda į tai, kad negyvename pasaulyje, sukurtame mums. Mes atsiskyrėme nuo Dievo ir todėl turime patirti svetimumą. Įdomu, kad netgi ir tuomet, kai nekenčiame. Kartais žmogus patiria, pavyzdžiui, „pasitenkinimo melancholiją“ būdamas su žmonėmis, su kuriais iš tiesų visai gerai sutaria, tačiau vis dėlto atranda didelius tarpusavio skirtumus, jaučiasi atskirtas ir vienišas. Arba žmogus pajunta, jog aktyviai ar pasyviai tampa skolingas kitiems. Visa tai svetimumo patirtis šiame pasaulyje.
Prizmė: Jūs rašote: „Mes suinteresuoti pabaigti kančias, tačiau Dievas norėtų padaryti galą kančių pradžiai“. Iš kur, Jūsų nuomone, atsiranda kančia?
Dr. Spiess: Biblija sako, kad kentėjimas susijęs su žmogaus atsiskyrimu nuo Dievo. Pradžios knygos trečiajame skyriuje pasakojama nuodėmės istorija: žmogus per nuodėmę neteko Dievo bendrijos ir nuo tada į jo pasaulį atėjo kančia ir mirtis. Paulius Naujajame Testamente aiškina, kad mirtis esanti užmokestis už nuodėmę. Tai neigiamas atlygis, bausmė už nuodėmę. Be to, galima teigti, kad žmogus yra išvestinis padaras. Jis turi gyvenimą ne dėl savęs paties, o todėl, kad jį sukūrė Dievas. Nuodėmės istorija sako, kad žmogus nusidėdamas neteko Dievo bendrijos ir dėl to tapo mirtingas. Kadangi kančia ir mirtis glaudžiai tarpusavyje susijusios, į mūsų pasaulį atėjo abi. Galvodami apie kančią norime, kad ji pasibaigtų. Tai elementarus žmogaus interesas. Tačiau pagal Bibliją visiškai suprantamas dalykas yra kovoti prieš kančios pradą, sugriautą ryšį su mūsų Kūrėju, siekti, kad mūsų santykis vėl susitvarkytų. Naujajame Testamente Jėzus gydo kenčiančius, o jo galia kančiai, matyt, irgi yra labai svarbus dalykas, tačiau nepamirškime, kad Jėzaus išgydyti žmonės kažkada vis dėlto mirė. Juk Kristaus gydymas buvo tik laikinas ir simptominis. Vienas žinomas teologas apie tai rašė: „Jėzaus gydymai žadino apetitą naujajam Dievo pasauliui“. Ateis momentas, kai Jėzus naujajame Dievo pasaulyje pasakys: „Kelkitės!“, ir mes iš tiesų atsikelsim ir jau niekad neturėsim mirti. Tačiau stebuklingi išgijimai mūsų pasaulyje visuomet yra tik laikini.
Prizmė: Bet jei Dievas būtų visažinis, tai jis iš anksto būtų žinojęs, ko pridarys žmonės gavę laisvą valią, o jei jis būtų visagalis, būtų galėjęs sukurti taikesnius ir protingesnius žmones. Juk pats Dievas iš anksto apgalvojęs, tyčia sukūrė visas kančias… Tai iš tiesų problema. Netgi jei sakoma, kad galų gale žmogus žmogui sukelia 80 procentų visų kančių šiame pasaulyje – žudymai, karai, kankinimai, badas, netgi gamtos katastrofos dažniausiai sietini su neteisingu žmogaus elgesiu – vis dar lieka neatsakytas klausimas, kodėl Dievas apskritai davė žmogui tokią griaunančią galią.
Dr. Spiess: Į tai, matyt, nėra aiškaus atsakymo. Mums turi būti aišku, kad esame tik sukurtos būtybės ir turėdami nepilną kilogramą smegenų negalime suprasti visko, ką sugalvojo Dievas. Todėl esama įvairių samprotavimų apie šią problemą. Suprantamiausia yra mintis, kad tik iš savo patirties galime daryti išvadas apie Dievo ketinimą. Jokių abejonių nekelia ryšys tarp meilės ir laisvės. Visi patiriame, ką reiškia mylėti, ir žinome, kad laisvė čia būtinai reikalinga. Jei myli kitą žmogų, turi duoti jam laisvę. Pavyzdžiui, tėvų ir vaikų ryšys: leisti vaikams eiti savo keliu yra tėvų meilės dalis, net jeigu tie vaikai, tėvų nuomone, gali nueiti šunkeliais. Ir Jėzaus alegorijoje apie sūnų palaidūną tėvas leidžia sūnui eiti pasirinktu keliu, nors tas kelias jo vos nepražudo. Mūsų pasaulyje meilė ir laisvė neatskiriamai tarpusavyje susijusios.
Jei Dievui buvo labai svarbu meilė, susitikimas su žmogumi, tai jis ir sukūrė jį, skirtingą nuo gyvūnų ir kitų dalykų, tam tikra prasme laisvą būtybę. Juk meilė neįmanoma be laisvės. Žinoma, už tai tenka sumokėti nepaprastai aukštą kainą. C. S. Lewisas, kuriam labai rūpėjo kančios klausimas, kalba apie „tragiškąjį Dievą“. Dievą, kuris sukūręs pasaulį žinojo, kaip jame susitiks žmonės, tačiau vis tiek manė, kad tai verta šio pasaulio. O kokiomis svarstyklėmis sversime dabar, kad galėtume pasakyti, jog jie neverti?
Žinoma, galime paprieštarauti: „Būtų geriau, jei išvis nebūtume sukurti“, bet mes nežinome, kokia yra alternatyva. Galime tik remdamiesi savo patirtimi nujausti problemą. Dievas norėjo būti kartu ne tik su angelais, darančiais tai, ką daro jis, bet ir su žmonėmis, kurie, nors ir ribotai, yra laisvi.
Štai toks yra mėginimas spręsti problemą; jį pradėjo filosofai ir teologai, ir jis, kaip man atrodo, suteikia daugiausia aiškumo.
Prizmė: Nemažai vyresnės kartos žmonių iš Lietuvos buvo ištremti į Sibirą. Daugelis, išgyvenę gulagų pragarus, vėl grįžo į tėvynę. Įsidėmėtina tai, kad jie labai skirtingai apdorojo savo patirtį. Kai kurių kūno ir dvasios žaizdos neužgijo iki šių dienų: tai pavargę, pikti, visus ir viską aplinkui kaltinantys žmonės. Kiti, nors ir tiek pat patyrę, yra itin geranoriški, nuoširdūs ir užjaučiantys. Kodėl? Ką daryti, kad skausmas mūsų neįveiktų?
Dr. Spiess: Psichoterapeutas iš Vienos Viktoras Franklis pats buvo kalinamas keturiose koncentracijos stovyklose. Tai iš dalies galima palyginti su gulagais. Franklis išgyveno, po to tapo psichiatrijos ir neurologijos profesoriumi, rašė ir apie tą laiką, kurį ištvėrė koncentracijos lageriuose. Jau tuomet Franklis turėjo konstatuoti, kad žmonės visiškai skirtingai elgiasi su savo patirtimi. Ne tik koncentracijos lageryje, bet ir po to. Didžiausias skirtumas, kurį matė Franklis: ar žmogus atranda, dėl ko gyvena, ar ne. Mokslininkas mėgino apibendrinti tai įvairiomis trumpomis formulėmis. Pavyzdžiui, citavo Nietzsche’ę: „Tas, kas gyvenime žino ‘kodėl’, pakelia bet kokį ‘kaip’“, o pats sakė: „Laikyseną/poziciją turėjo tas, kuriam buvo už ko laikytis“. Koncentracijos lagerį galėjo ištverti tik tas, kuris mokėjo ištverti save patį. Viktoras Franklis žinojo, kad Dievas jį laiko. Vienas svarbiausių dalykų, kuriuos suprato Franklis: norint sudėlioti patirtį, reikia žiūrėti ne tik į tai, ką žmogus išgyveno praeityje, reikia, kad jam būtų aišku, jog kiekvienas žmogus gyvena ribojamas tam tikrų sąlygų. Žinoma, kartais tenka patirti ekstremalių dalykų, tačiau esminis klausimas kiekvienam iš mūsų yra, kaip mes su tuo elgiamės ir kaip šiandien toliau gyvensime tomis sąlygomis ir taip apriboti.
Franklio psichoterapijos kryptis – logoterapija – buvo sėkmingas gydymas. Logoterapija tai prasmės terapija (logos graikiškai „prasmė“). Jis laikėsi tos nuomonės, kad žmogus gyvena ne, kaip teigė Freudas, siekdamas malonumo, ir ne, kaip sakė Adleris, trokšdamas valdžios ar galios, o siekdamas prasmės. Juk kiekvienam reikia kažko, už ką jis būtų atsakingas, ir kažko, kam jis būtų atsakingas. Žmonėms svarbu žinoti, kam jie naudoja savo gyvenimą ir kokia to prasmė. Įdomu tai, kad vokiškas žodis Sinn (prasmė) susijęs su viduriniosios vokiečių aukštaičių kalbos žodžiu Sinnan, kuris reiškia eiti ar keliauti. Tai reiškia, kad tas, kuris žino, kur veda jo gyvenimo kelionė, randa prasmę, atramą ir poziciją.
Terapiniame ar ganytojiškame pokalbyje galima pabandyti padėti žmogui išmokti kalbėti apie praeities įvykius. Jei žmogus nepajėgia ar nesugeba – bent leisti jam suvokti, kad kančią sukėlęs jo gyvenimo įvykis jau baigėsi. Tegu paklausia savęs, kaip klostysis jo gyvenimas nuo šio momento? Galbūt jam gali padėti kiti žmonės, kurie patyrė kažką panašaus. Jis turi sugebėti apdoroti ir sudėlioti savo išgyvenimus.
Prizmė: Vienuoliams scholastams kilo klausimas, ar visagalis Dievas galėtų sukurti tokį daiktą, kurio pats negalėtų sunaikinti? Ar tai ir reiškia „visagalis“?
Dr. Spiess: Norėčiau dar sykį pasiremti C. S. Lewisu. Kitą, dažnai keliamą klausimą apie Dievo visagalybę jis trumpai suformulavo taip: „Jei Dievas būtų geras ir visagalis, tuomet visi padarai, kuriuos jis sukūrė, būtų visiškai laimingi. Padarai, kuriuos jis sukūrė, nėra visiškai laimingi. Taigi Dievui trūksta gerumo, visagalybės, arba ir viena, ir antra“. Savo darbo „Apie skausmą“ skyriuje „Kas yra gerumas, kas yra visagalybė“ Lewisas dar išsamiau nagrinėja tariamą scholastų prieštaravimą: „Į tokias konstrukcijas kaip ši, kad Dievas juk galėtų sukurti keturkampius apskritimus arba akmenį, kurio pats nepakeltų, galima atsakyti, kad pasaulyje, kuriame gyvename, yra viena kitą atmetančių alternatyvų“. Nėra jokios prasmės sakyti: „Taip, bet aš maniau, kad Dievas gali“. Mes gyvename tokiame pasaulyje, kuriame kai kurių dalykų, pavyzdžiui, keturkampių apskritimų tiesiog negali būti, jie netelpa į apibrėžimą. Net jei prieš tai įrašysime „Dievas gali“, beprasmybė ir liks beprasmybe.
Kiti filosofai sako, kad tą momentą, kai kūrė, Dievas atsisakė dalies savo laisvės. Kūrinija buvo jo laisvas veiksmas. Jis tai padarė laisvu apsisprendimu, iš meilės. Tačiau sukūrė ją su tam tikromis sąlygomis, kurių jis arba negali sulaužyti, kadangi su tomis sąlygomis susiejo patį save, arba nenori jų sulaužyti, nors ir galėtų. Bet kuriuo atveju visagalybė ir beprasmybė tarpusavyje nesusijusios.
Prizmė: „Dievas, sukūręs pragarą, vienintelis nusipelno jame degti“ (Deschneris). Tai ar gali Dievas, tvirtinantis, kad yra meilė, prakeikti amžiams? Argi vien grasinimas nusikaltimu, kurio baisumui niekas negali prilygti, jau nėra pasibaisėtinas nusikaltimas?
Dr. Spiess: Reikėtų skirti vaizdinius, kuriuos turime apie pragarą, nuo teiginių apie pragarą. Apie tai Lewisas parašė daug cituojamą klasika tapusią knygą „Apie skausmą“. Viename skyriuje jis ypač akcentuoja tai, jog nagrinėdami klausimą apie pragarą vis turime pradėti nuo nuodėmės užuomazgos. Atsiskyręs nuo Dievo, pasakęs Dievui „ne“ žmogus paskui detaliai konstruoja minčių statinį apie pragarą. Žmogui, kuris, nepaisydamas nusikaltimo nieko nesigaili ir visą savo gyvenimą vėl gyvena taip pat, tokiam, kuris sako „Bet jeigu patekčiau į dangų, aš ir toliau daryčiau kitiems bloga“, reikia paprieštarauti, kad šitas ketinimas neįgyvendinamas. Tik jau ne danguje – pasaulyje be kančios, mirties ir pagiežos. Toks žmogus būtų paliktas su savo laisvu pasirinkimu. Nėra pragaro veto teisės dangui. Lewisas tai formuluoja šitaip: „Pragaro skląstis yra viduje. Visi žmonės turi galimybę ateiti pas Dievą, bet tie, kurie nenori gyventi su Dievu ir verčiau norėtų būtų prakeikti, turi turėti ir tokią galimybę. Tokia laisvė turi būti įmanoma, ją Dievas irgi gerbia“. Knygoje „Didžiosios skyrybos“ jis rašo: „Danguje žmonės sako Dievui ‘Teesie tavo valia’, o pragare Dievas sako žmogui ‘Teesie tavo valia’“. Naujajame Testamente parašyta: „Kas atmes tai, ką siūlo Dievas, nebus teisiamas, toks jau pats save nuteisė“.
Taigi ne kas kitas, o tik žmogus gali pasirinkti netgi pragarą.
Prizmė: Ar gėrio egzistavimas iš principo nėra apibrėžtas blogio egzistavimu?
Dr. Spiess: Filosofijoje remiamasi priešingu teiginiu: blogio egzistavimas yra apibrėžtas gėrio egzistavimo, kadangi galima sakyti, kad pats blogis savyje iš tiesų neegzistuoja. Jis visuomet turi ir gėrio elementų. Jei, pavyzdžiui, vienas žmogus nužudo kitą, tai tik todėl, kad tikisi, jog ano mirtis atneš jam kokių nors teigiamų dalykų. Taigi blogis yra tai, kai Dievui ir gyvenimui nepriimtinu būdu norima pasiekti kažką, kas sukels pasitenkinimą. Pats pasitenkinimas savaime nėra blogas dalykas, kadangi mes, žmonės, į jį orientuoti. Blogas toks pasitenkinimas, kuris gaunamas kitų sąskaita. Taigi blogį apibrėžia gėris. Gėris yra geras pats savaime, blogis – ne.
Prizmė: Ar kančia turi mums, žmonėms, ir teigiamą reikšmę?
Dr. Spiess: Taip, galima sakyti, kad mūsų pasaulyje kančia ir skausmas tikrai turi ir teigiamų savybių. Pagrindinės būtų dvi: viena vertus, tai įspėjimas. Nereikėtų kišti pirštų prie viryklės per arti, kitaip gali juos nudegti. Užtat skausmo nejaučiantys žmonės, pavyzdžiui, raupsuotieji, gali sunaikinti patys save, to nepastebėdami. Be to, tai galioja ir perkeltine prasme. Skausmas rodo, kad kažkas yra ne taip. Danties skausmas sako mums, kad neturėtume mėginti kelias savaites nukreipti maisto nuo skaudamo danties, o eitume pas dantų gydytoją. O kartais į krizines situacijas patekę žmonės netgi susimąsto apie savo gyvenimą. Kai kurie mintimis perkratę tai, kas nugyventa ir išgyventa, gali pasakyti, kad jų gyvenime tam tikra, išties sunki situacija buvo lemtinga. Antraip gyvenimas būtų nuėjęs „ne į tą pusę“. Taigi galima sakyti, kad kančia ir skausmas, kaip įspėjimas ir nuoroda, iš tiesų gali turėti ir teigiamą vaidmenį. Čia, žinoma, reikia akcentuoti žodį „gali“. Vokiečių kalboje yra posakis „Not lehrt beten“ (bėda išmoko melstis), bet tikrai teisinga būtų sakyti ir kad „bėda išmoko plūstis“. Įmanomi abu variantai. Kančios idealizuoti nereikia, tačiau ji gali turėti ir teigiamą reikšmę.
Prizmė: Tačiau vis dėlto kaip gali mylintis Dievas leisti visas tas kančias mūsų pasaulyje?
Dr. Spiess: Pačiam klausimui „Jei Dievas yra, tai kodėl pasaulyje tiek daug kančios?“ antikos filosofas paprieštaravo taip: „Jei Dievo nėra, kodėl pasaulyje tiek daug grožio?“ Mes patiriame ne tik kančią (pirmasis budizmo mokymo teiginys sako, kad visas gyvenimas – kančia), bet ir neįtikėtiną grožį. Vėsios maudynės, pasivaikščiojimas miške, gamta, kultūra, muzika, draugystė, meilė ir netgi futbolo rungtynės susiję su grožiu.
Prizmė: Vokiečių filosofas Leibnizas prieš 300 metų manė teodicėjos problemą išspręsiąs tiesiog pareiškęs, kad šis pasaulis yra geriausias iš visų. Ar jūs irgi taip manote?
Dr. Spiess (juokiasi): Ne, bet tai puiki pagalbinė priemonė. Ji neleidžia apimti pagiežai. Tuo įsitikinęs žmogus pasakys sau: „Nieko nepadarysi, taip jau yra, geriau būti dabar negali“. Leibnizo kompensacijos teorija kaip tik tuo ir pagrįsta. Tačiau Biblija laikosi nuomonės, kad geriau vis dėlto buvo ir kad geriau dar bus. Tada, kai žmogus visiškai atsigręš į Dievą arba kai stos naujasis Dievo pasaulis, be kančių ir mirties. Leibnizo sukurtas filosofinis konstruktas tikriausiai padeda daugeliui žmonių, tačiau aš nemanau, kad jis teisingas.
Prizmė: C. S. Lewisas lygina žmogų su vairuotoju, kuris pakliūva į avarijas dėl to, kad nesilaiko savo automobilio naudojimo instrukcijos. Ar mes, žmonės, esame dar patys ir kalti dėl savo kančių?
Dr. Spiess: Pačiam Lewiso teiginiui galiu tik pritarti. Biblija sako, jog nelaimės užgriuvusios todėl, kad žmogus nusigręžė nuo Dievo. Arba būtų galima pasakyti ir taip: Dievas davė mums, žmonėms, savo įsakymus, taip pat ir Jėzaus sakinį: „Elkis su artimu savo taip, kaip nori, kad su tavimi elgtųsi“, o mes jų nesilaikome. Daug kančios sukelia tai, ką žmonės padaro savo artimiesiems. Prisiminus gulagus ir koncentracijos lagerius tiesiog sukrečia, kaip toli tai gali nuvesti, bet Dievas su tuo neturi nieko bendra. Šiuos nusikalimus žmonės daro žmonėms. Kokia gi būtų alternatyva, kas būtų, jei nebūtų Dievo? Jei Dievo nebūtų, pasaulyje vis dar būtų kančia, bet nebūtų nieko, ką galėtume dėl to apkaltinti. Jei mes iš tikrųjų būtume tik nelaimingo atsitikimo, atsitiktinumo, galimybės pasekmė, tik šalutinis evoliucijos produktas, tuomet negalėtume nieko kaltinti. Kaltinti galime tik suasmenintas būtybes. Tik Dievą, kuris yra asmuo kaip mes. Ne gamtos dėsnį. Svarbu prisiminti: daugumą kančių mūsų pasaulyje, netgi gamtos katastrofas galų gale iš tiesų sukėlė netinkamas žmogaus elgesys.
Prizmė: Ką apie Jėzaus atsakymą į mūsų „kodėl?“ pasakoja evangelijos?
Dr. Spiess: Jėzus sako, kad blogis yra žmoguje, kad jis kyla iš žmogaus širdies. 7-ame Morkaus evangelijos skyriuje jis pareiškia, kad nešvaru ne tai, kas į žmogų patenka iš išorės, o tai, kas išeina iš žmogaus. Tai yra ta pati mintis, kaip ir toji, jog žmogus savyje nešiojasi blogį todėl, kad gyvena atsiskyręs nuo Dievo. Įdomu tai, kad Biblijoje Jėzus du sykius paneigia konkretų kaltės ir kančios tarpusavio ryšį. Pirmą kartą – Evangelijos pagal Joną 9 skyriuje, kai nuo gimimo aklas žmogus ieško Jėzaus pagalbos, o mokiniai klausia: „Kas kaltas dėl to, kad jis gimė aklas? Jis pats ar jo tėvai?“ Tačiau Jėzus jiems atsako: „Nei jis, nei jo tėvai“. Luko evangelijos 13 skyriuje pasakojama apie bokštą, kuris sugriuvo palaidodamas po savimi žmones. Žmonės klausinėja Jėzaus: „Ar jie buvo tokie dideli nusidėjėliai, kad turėjo čia mirti?“ Čia Jėzus irgi paneigia ryšį tarp kaltės ir kančios. Jis palieka žmones toliau ieškoti atsakymo pasakydamas: „Jei neatgailausite, visi taip žūsite“. Jėzus pasuka jų klausimą kitaip ir sako, kad kiekvienas turi pats nuspręsti, kaip jam elgtis Dievo akivaizdoje.
Prizmė: Kai kuriems krikščionims Dievo malonė ir išganymas tarsi lieka kančios šešėlyje, o dar kiti mano, kad krikščionis apskritai neturi pažinti kančios. O jei vis dėlto patiria kančią, tai dėl to kaltos jo paties nuodėmės…
Dr. Spiess: Naujajame Testamente tikrai esama kančios. Pats Paulius labai kentėjo nuo savo „dyglio“. Jis netgi rekomenduoja nesveiko skrandžio kamuojamam draugui gerti vyną. Jis nesako, kad to jokiu būdu nereikia daryti, kadangi krikščionis juk neturėtų sirgti. Nemanau, kad mintis, jog krikščioniui nereikia patirti kančios, motyvuota Biblijoje. Ji turi kitų priežasčių. O ryšį tarp asmeninės nuodėmės ir kančios Jėzus jau minėtose vietose neabejotinai paneigė.
Tačiau įsivaizdavimas, kad kenčiama todėl, jog žmogus pats užsitraukė kaltę, buvo ne tik antikoje, jis liko ir pačiais naujausiais laikais. Būtent ši mintis ateina galvon, kai tik, pavyzdžiui, ligoninėje pacientas paklausia: „Kodėl būtent aš?“ Taip klausdamas jis netiesiogiai galvoja, kad tos ligos juk nenusipelnė. Arba kai atrodo, kad žmogus nespėjęs išsiropšti iš vienos gyvenimo duobės vėl smunka į kitą ir kyla klausimas: „Kodėl jam taip nuolat nutinka?“ Šis įsivaizdavimas apie asmeninės kaltės ir kančios ryšį giliai įsišaknijęs žmoguje. Dar iki Sokrato laikų manyta, kad mirtis esanti bausmė už mūsų kaltes. Nerandu Naujajame Testamente, kad kančia yra kas nors, ko krikščioniui neduota. Kančia beveik visuomet yra ir mirties šauklys. O ji ištinka ir mus, krikščionis.
Prizmė: Ką apie teodicėjos klausimą sako Dostojevskis?
Dr. Spiess: Paskutiniajame romane „Broliai Karamazovai“ Dostojevskis jo imasi.
Ivano Karamazovo – Didžiojo Inkvizitoriaus priešistorėje jis rašo: „Šiuolaikinį žmogų labiausiai kankina klausimas, kaip galima tikėti į Dievą, matant šio pasaulio kančias“. Ten jis visų pirma vaizduoja nekaltų vaikų kančias. Tikrovė ir išgalvota figūra, kuria Dostojevskis įžengia į moderniuosius laikus. „Ir kaip Dievas gali leisti nekaltų vaikų kančias? Jei jis taip gali, nenoriu turėti su juo nieko bendra. Tada aš, – kaip sako Karamazovas, – grąžinu bilietą“. Karamazovas nenori nuvertinti Dievo, supranta, kad yra jo sukurtas, jis turi tai gerbti, bet nenori turėti nieko bendra su Dievu, kuris leidžia kentėti vaikams.
Nepaprastai dinamiškai ir dramatiškai Dostojevskis papasakojo ir Jėzaus gundymo istoriją iš gundytojo pozicijos. Tai vienas iš pačių įtakingiausių visos pasaulinės literatūros kūrinių. Dostojevskis toks modernus, kad netgi totalitarinė sistema elgėsi tiksliai pagal jo Didžiojo Inkvizitoriaus pavyzdį. Jis sako: „Norėdamas valdyti žmogų turi valdyti jo sąžinę, norėdamas valdyti jo sąžinę turi ją nuraminti, sąžinę mes ir nuraminsime“. Totalitarinės sistemos nuramino žmonių sąžinę teigdamos, jog partija ir fiureris visuomet teisūs. O jei partija ir fiureris visuomet teisūs, tuomet galima statyti koncentracijos lagerius ir gulagus, tuomet galima žudyti žmones, nes taip įsakė vadovybė, o vadovybė juk visuomet teisi. Dostojevskis buvo krikščionis, bet nesukūrė krikščioniškos mokyklos, nes ir Jėzus nebuvo mokykla, o tik asmuo. Jo atsakymą į teodicėjos klausimą rasime „Senolio Zosimos gyvenimo aprašymuose“. Zosima seka paskui Aliošą ir rašo savo gyvenimo prisiminimus. Gyvenimo absurdiškumas įveikiamas vien jau Jėzaus prisikėlimu iš numirusių! Toks buvo jo pagrindinis teiginys. Prisikėlimas yra ne tik kai kas, kas įvyko istorijoje, prisikėlimas pradeda naująjį Dievo pasaulį panaikindamas kančią. Mūsų pasaulio istorija atsakymo neturi. Ji visiškai absurdiška. Atsakymas yra tik Jėzuje Kristuje. Tai Dostojevskis pavaizdavo neigdamas, aprašydamas žmones, kurie netiki prisikėlimu ir taip radikaliai galvoja iki galo.
Prizmė: Ar galėtumėte patarti ką nors asmeniškai tiems, kurie kaip tik turi pereiti tamsųjį slėnį?
Dr. Spiess: Taip, palinkėčiau jiems turėti draugų, su kuriais galėtų susitikti. Bendravimas su kitais žmonėmis tikrai labai svarbus. Ypač kai esi gilioje duobėje nereikėtų drovėtis nueiti pas draugą ir pasakyti jam, kad jis dabar reikalingas. Vienas svarbiausių mano išgyvenimų studentiškais metais buvo, kad aš, kai man buvo labai blogai, paskambinau draugui ir paprašiau ateiti pas mane. Į tai jis atsakė, kad dabar neturi noro. Aš pasakiau: „Gali ateiti ir be noro“. Jis vis dėlto atėjo.
Patekus į krizę nereikėtų užsidaryti, o eiti pas kitus žmones, dalytis su jais savo kančia. Netgi juodžiausioje duobėje galima ir toliau prašyti Dievą duoti kokį nors sprendimą. Malda ir viltis labai glaudžiai susijusios.
Tuomet, panašiai kaip Viktoras Franklis, reikėtų pasvarstyti, ką daryti toliau, ir daryti tai, kol nepaskendai savo paties sielvarte. Kad pabėgtum nuo savo paties minčių, kurios lyg verpetas traukia į apačią. Jei nepajėgiu ar nesugebu išspręsti problemos, turiu pagalvoti, ką galėčiau daryti vietoj to. Mintimis suktis tik apie save dažniausiai tik žalinga. Žinoma, svarbu nagrinėti savo problemą, tačiau jei aišku, kad nematai sprendimo, reikėtų užsiimti kuo nors kitu. Pavyzdžiui, parašyti laišką ar perskaityti knygą.
Dėkojame už pokalbį.
Vertė Kristina Sprindžiūnaitė