KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

II. Iškalta akmenyje: kaip tinkamai pasiremti Dievo Įstatymu

Thomas K. Johnson

Pastaba skaitytojui: jeigu jūs primiršę Dešimt Dievo įsakymų, prieš skaitydami šį straipsnį ar po to galite juos peržvelgti Išėjimo knygoje, 20 skyriuje.

Kai girdime Dievo Įstatymą arba bet kokius mums keliamus reikalavimus, mūsų arogantiškose, nuodėmingose širdyse kaipmat kyla mintis „Man tai nesunku“. Ši išdidi reakcija taip artimai susijusi su mūsų prigimtine nuodėme, su mūsų nuodėminga prigimtimi, kad ji išblėsta labai lėtai, net mums geriau susipažinus su Šventuoju Raštu. Ši reakcija nuodėmingoms širdims tokia „natūrali“, kad ji formuoja beveik viską, kas parašyta apie etiką, jei tik žmogaus mąstymo ir jausmų centre nėra Kristaus Evangelijos. Ši reakcija slypi po daugelio nekrikščioniškų religijų ir daugumos pasaulietinių etikos teorijų paviršiumi. Kartą vienas iš žymiausių Vakarų filosofijos oratorių Immanuelis Kantas tiesmukai pareiškė: „Jei norėčiau, galėčiau!“ Tačiau priėmę Kristaus Evangeliją bei giliai širdyje žinodami, kad esame išteisinti ir mums atleista vien per tikėjimą, galime pradėti atsikratyti šios reakcijos. O išsivadavę nuo jos, galime pradėti atsisakyti ir su ja einančio „standartinio klaidingo“ Dievo Įstatymo interpretavimo. Mes galime nebemąstyti ir neįsivaizduoti, jog įmanoma pasinaudoti Dievo Įstatymu, kad pelnytume jo palankumą. Vienas iš žingsnių šio pasikeitimo link būtų pasvarstyti, kaip galėtume tinkamai pasinaudoti Dievo Įstatymu, kuris neturi nieko bendra su išgelbėjimo užsitarnavimu. (Šiuo atžvilgiu labai naudingos knygos apie Martiną Lutherį ir Johną Calviną.)
I. Dievo Įstatymo kaltinimų nauda
Pirma, Dievo Įstatymas naudingas tuo, kad parodo mums nuodėmę. Laiške romiečiams, 3,20 parašyta: „Per Įstatymą tik pažįstame nuodėmę“. Būtent Dievo Įstatymas, įrašytas Dešimtyje įsakymų ir kūrinijos struktūroje, priverčia mus klauptis ir šaukti: „Dieve, pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ Toks pasinaudojimas Dievo Įstatymu yra vadinamas teologiniu arba „atverčiančiuoju“ pasinaudojimu. Jis atverčia arba nukreipia mus nuo išdidumo ir netikėjimo prie atgailos. Teologinis jis yra ta prasme, kad grąžina mus prie Dievo (graikiškas žodis „theos“ sudaro žodžio „teologinis“ pagrindą). Jį reikia paminėti pirmiausia dėl to, kad jis tiesiogiai prieštarauja „standartiniam klaidingam“ Dievo Įstatymo interpretavimui, kuris visada yra ne teologinis: neteisingas Dievo Įstatymo panaudojimas visada ne atverčia į Dievą, o stumia tolyn nuo jo. Tikriausiai pastebėjote, kad daugelis iš Dešimties įsakymų pateikti neigiama forma: „Nedarysi!“ Atrodo, Dievas žinojo, kad jo Įstatymo klausytojai ar skaitytojai darys tai, ką jis uždraudė, ir kad mus reikės supriešinti su savo pačių nuodėmėmis. Jau vien Dievo pasirinktas kalbėjimo būdas yra dalis jo protesto prieš mūsų nuodėmingumą. Toks Dievo Įstatymo panaudojimas dažnai lyginamas su veidrodžiu. Mes galime žvelgti į veidrodį ir džiaugtis savo gražia išvaizda, tačiau dažniausiai žiūrime į veidrodį, kad sužinotume, kas netvarkoj. Taigi galima teigti, kad Dievo Įstatymas padeda mums pažinti save ir tas pažinimas paskatina mus šauktis atleidimo. Ši Dievo Įstatymo funkcija – atversti žmones yra dinamiška, pasireiškianti labai įvairiai ir įvairiu metu. Kai pirmą kartą gyvai įtikėjome Kristų, Įstatymas kalbėjo mums, kad esame nusidėjėliai, o Evangelija skelbė Dievo malonę Kristuje. Šis procesas tęsiasi per visą krikščionišką gyvenimą. Dievo Įstatymas kartkartėmis, o gal ir nuolatos apkaltina mus dėl nuodėmės – konkrečių nederamų veiksmų ar bendrų dvasios nuodėmių, kaip išdidumas ir netikėjimas. Ir šis apkaltinimas turi pastūmėti mus atnaujinti gyvą pasitikėjimą Dievo malone Kristuje, paskelbtą Evangelijoje. Kaltindamas Įstatymas stumia mus prie Evangelijos – ir krikščioniškojo gyvenimo pradžioje, ir vėliau.
Be to, Dievo Įstatymo gebėjimas atversti yra dinamiškas ir ta prasme, kad kartais žmonių reakcijos į jį būna labai skirtingos. Užuot pareiškę „Man tai nesunku“, kai kurie sako: „Man neįdomu, ką kalba Dievas. Aš darysiu ką noriu“. Atrodo, būtent tai Paulius turėjo galvoje, Laiško romiečiams 7,5 minėdamas „Įstatymo pažadintas nuodėmingas aistras“. Ši reakcija atspindi tikrą nuodėmės blogį kaip maištą prieš Dievą. Šioje situacijoje, kaip ir kitose, Dievo Įstatymas parodo, kad esame nusidėjėliai.

II. Dievo Įstatymo pilietinė nauda
Turint galvoje nuodėmingą vyrų ir moterų, tikinčiųjų ir netikinčiųjų prigimtį, nuolat gresia pavojus, kad visuomenė pavirs absoliučiu chaosu, „visuotiniu karu prieš visus“. Ir naujausiuose laikraščiuose, ir istorinėse knygose ne kartą skaitėme apie atvejus, kai žmonės įsisukdavo į nesibaigiančio smurto ir keršto verpetą. Šį potencialą galime įžvelgti ir savo visuomenėje, ir savo širdyse. Dievas nenori, kad tai vyktų, tad iš savo malonės jis dažnai suteikia pakankamai žinių apie Įstatymą, kurio dėka įmanomas ramus ir darnus visuomenės gyvenimas. Būtent tai mes vadiname pilietine arba politine Dievo Įstatymo nauda. „Pilietine“, nes jo dėka tampa įmanoma civilizacija. „Politine“, nes Dievo Įstatymas įgalina žmones gyventi bendruomenėje (senovės graikų kalboje žodis „polis“ reiškia bendruomenę).
Šiuo atžvilgiu Dievo Įstatymą galima pažinti iš Dešimties įsakymų, kurių turėtų laikytis tikintieji. Be to, Dievo Įstatymą galima pažinti ir tiesiogiai iš kūrinijos. Paulius pasakė: „Kai jokio Įstatymo neturintys pagonys iš prigimties vykdo Įstatymo reikalavimus, tada jie, neturintys Įstatymo, patys sau yra Įstatymas. Jie parodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“ (Laiško romiečiams 2,14. 15). Praeityje daugelis mūsų protėvių krikščionių tai laikė „prigimtiniu įstatymu“, kuris buvo tarsi santrauka posakio, kad prigimtis šaukiasi Dievo moralinio Įstatymo, nes yra jo kūrinys. Kitaip tariant, moralinis įstatymas yra pagrindinė Dievo bendrojo, arba prigimtinio apreiškimo dalis. Tai reiškia, kad žmonės gali gyventi funkcionaliose civilizacijose ar bendruomenėse tik dėl to, kad tai įgalina Dievo Įstatymas – net jeigu žmonės nešlovina Dievo ir jam nedėkoja. Žmonės dažnai gauna Dievo malonės dovanas, bet nepripažįsta, kad jos iš Dievo rankų. O, kaip jie turėtų dėkoti už Dievo malonę, kurią Jis lieja per prigimtinį Įstatymą!!! Tai galėtų atgręžti jų širdis atgal į Tėvo namus. Visose Dievo mums dovanotose bendruomenėse (kaip šeima, Bažnyčia, mokykla, verslas ir vyriausybė) galime tikėtis žmoniškesnio gyvenimo būdo, tinkančio Dievo atvaizdą nešiojantiems žmonėms. Tai priklauso nuo to, kiek vykdysime Dievo Įstatymą – pateiktą Biblijoje ar prigimtinį. Tuo pačiu metu turime tikėtis, kad žmonės, įskaitant ir mus pačius, gali patirti prieštaringus jausmus Dievo Įstatymo ir jo teikiamos pilietinės naudos atžvilgiu, nes netgi teikdamas pilietinę naudą, Dievo Įstatymas niekada nepraranda savo funkcijos apkaltinti mus dėl nuodėmių bei nuodėmingumo. Dievo Įstatymas ne tik įgalina gyvenimą bendruomenėse – Dievo suteiktosios bendruomenės tam tikra prasme yra jo kūrinijos, per kurią jis gali atskleisti savo reikalavimus, dalis. Čia turime labai gerai pagalvoti, nes kartais krikščionys siaubingai klysta manydami, kad tironiški tėvo, klastingi motinos ar totalitariniai diktatoriaus reikalavimai atspindi Dievo įsakymus. Turime visada uoliai kartoti: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5,29). Tačiau kartu turiu pastebėti, kad aš, kaip trijų vaikų tėvas, jaučiu poreikį rūpintis savo atžalomis, ir šis jausmas ateina iš Dievo. Panašų poreikį patiria ir nekrikščionys mano draugai. Šis poreikis išsaugo jų žmogiškumą ir dažnai neleidžia nuodėmingam išdidumui nuvesti iki chaoso bei destrukcijos. Kažkas panašaus vyksta visose Dievo mums duotose bendruomenėse. Tai pilietinė Dievo Įstatymo nauda, kylanti iš jo malonės ir reikalaujanti dėkingumo bei atsakomybės.

III. Įstatymas kaip vedlys į dėkingumą
Egzistuoja ir trečia Dievo Įstatymo nauda – jis moko mus būti dėkingus ir suprasti, koks gali būti atpirktas gyvenimas. Vos išvedęs izraelitus „iš Egipto, iš vergijos žemės“, Dievas davė jiems Dešimt įsakymų. Šis išpirkimas iš vergijos į laisvę turėjo pažadinti vidinę motyvaciją naujam Dievo numatytam gyvenimui, dėkingumo motyvaciją. Tačiau ši vidinė motyvacija pati savaime negalėjo nuvesti į tokį gyvenimą, kokį savo tautai buvo suplanavęs Dievas. Naujam, atpirktam gyvenimui reikia ir tam tikros struktūros ar formos, kurią teikė Dievo Įstatymas. Be jo Įstatymo struktūros Dievo tauta galėjo būti dėkinga, tačiau jos gyvenimo būdas galėjo būti chaotiškas, vedantis į susinaikinimą. Mūsų dienų krikščionys turi kur kas aiškesnį Dievo atpirkimo apreiškimą negu žmonės Senojo Testamento laikais. Jėzus ant kryžiaus sumokėjo už mūsų nuodėmes visą kainą ir pergalingai prisikėlė, triumfuodamas prieš nuodėmę bei mirtį. Mums tai suteikia atleidimą, išteisinimą ir leidžia tapti Dievo vaikais. Dėl šio absoliutaus atpirkimo mūsų dėkingumas turi būti dar didesnis negu Senojo Testamento tikinčiųjų. Tačiau mums vis dar reikia to naujojo, atpirkto gyvenimo apibūdinimo, gairių ar vadovo, kuris parodytų reikiamą kryptį. Tai teikia Dešimt įsakymų ir daugelis kitų nurodymų Biblijoje. Kad šiandien gyventume autentišką krikščionišką gyvenimą, mums reikia galingos vidinės motyvacijos, tai yra dėkingumo Dievui. Ši stipri motyvacija išvaduos mus nuo išdidumo, netikėjimo ir nedėkingumo, kurie taip lengvai mus apninka. Šis iš malonės kylantis, Šventosios Dvasios įkvėptas dėkingumas turi lietis į gyvenimą, tvarkomą pagal Dievo įsakymus, kurie dabar mums jau nebe girnapusė po kaklu, o mylinčio Tėvo ranka.

Išvados
Savo kasdieniniame krikščioniškame gyvenime galime pastebėti, kaip trys Dievo Įstatymo pritaikymo būdai lengvai susilieja. Dievo Įstatymas kiekvieną dieną mus kaltina, kelia apribojimus ir nukreipia teisinga linkme. Tačiau svarbu, kad neužmirštume nė vienos iš Dievo Įstatymo teikiamos naudos, kitaip mūsų tikėjimas gerokai nukentės ir susiformuos nebiblinis supratimas apie Dievo darbą šiame pasaulyje. Pagaliau turime būti tikri, kad nenaudojame Dievo Įstatymo klaidingai, kvailai stengdamiesi užsitarnauti Dievo malonę. Taip elgdamiesi, mes ne tik prarastume galimybę tinkamai pasinaudoti Dievo Įstatymu. Padariniai būtų kur kas liūdnesni: mes prarastume ir Evangeliją.

Dr. Thomas K. Johson,
Ph. D. yra įšventintas tarnautojas, Prahos Karolio universitete dėsto etiką ir religijos filosofiją

Vertė Jolanta Kriūnienė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).