„Gelbėkit, mano vaikas pats save marina!“ « PRIZMĖ

KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

„Gelbėkit, mano vaikas pats save marina!“

Walter Vetsch

Nervinė anoreksija

Mūsų dukrai Sonjai dabar 15 metų, ji mokosi mokytojų seminarijoje. Vaikystėje buvo gana putli ir apvali, dėl to vadinome ją „mažuoju meškučiu“.
Prieš metus Sonja pirmą sykį numetė svorio – ji atrodė tikrai gerai. Tačiau nuo to laiko dukra nori dar labiau sulieknėti. Ji tiesiog didžiuojasi savo atsikišusiais kaulais, o dar labiau tuo, kad svarstyklės rodo vis mažiau. Ji gamina visai šeimai ir džiaugiasi, kad visiems skanu, tačiau pati gerai apsvarsto kiekvieną suvalgytą gramą. Mintinai moka visas kalorijų lenteles. Jos mintys sukasi tik apie valgį. Laiką, kuris lieka nuo bėgiojimo ristele, važinėjimo dviračiu ir gimnastikos, Sonja skiria mokymuisi. Jau seniai išmoktą medžiagą ji tūkstantį kartų kartoja ir iškala.
Jėgos pamažu silpsta, tačiau ji pati nenori to suvokti. Būdama 170 cm ūgio ji sveria tik 46 kilogramus. Visi mėginimai paskatinti ją valgyti buvo nesėkmingi.
Ką mes, tėvai, padarėme ne taip ir kaip padėti dukrai šioje bėdoje?

Jūsų dukters elgesys, iš pažiūros atrodantis toks keistas, yra tipiškas anoreksija sergantiems paaugliams. Šio psichosomatinio sutrikimo pradžioje atsisakymas valgyti dar neatrodo problema. Sonja didžiuojasi pasiektu rezultatu – kad gali valdyti savo kūną. Tai suteikia jai drausmės ir tvarkos pojūtį. Būdinga visas mintis užvaldanti valgio tema ir milžiniškas varomasis mechanizmas, visą laiką palaikantis ligonio jėgas. Visa dienos eiga griežtai suplanuota. Kam nors pamėginus įsibrauti į tokį savęs marinimo pasaulį, iškart kyla panika.
Niekad nepamiršiu to vaizdo, kai dar būdamas rezidentas rytais atėjęs į savo skyrių koridoriuje sutikdavau stoviniuojančius jau visiškai apsirengusius ir su manim besisveikinančius anoreksijos pacientus. Ir likusią savo dienos dalį, ar tai būtų buvęs mezgimas ar valgymas, jie daugiausia praleisdavo stovėdami. Juk šiaip ar taip, tai pagreitina apykaitą. O ši dar paspartėja specialiai rengiantis vasariškai, kad drabužiai netrukdytų kūnui atiduoti šilumą aplinkai. Šitaip labai gerai sunaudojamos „papildomos kalorijos“.
Tipiška ir tai, kad sergantieji anoreksija jaučia pasitenkinimą, galėdami pavalgydinti kitus, o patys tuo tarpu su geležine savitvarda badmiriauja toliau.
Jums, tėvams, labai norėtųsi paprastomis priemonėmis ir gerais žodžiais „atvesti dukrą į protą“. Tačiau taip ir liks nesuprasta, kokių fizinių ir psichinių sąnaudų prireikia tokiam ligoniui, kad galėtų badauti toliau, kartais – net iki mirties, jei anoreksiją nagrinėsime tik vienu – perdėto lieknėjimo – aspektu.
Šį visur persekiojantį vidinį tironą būtų galima taikliai palyginti su koncentracijos stovyklos prižiūrėtoju, muštruojančiu savo kalinius iki visiško fizinio ir psichinio išsekimo. Daugybė tokių ligonių patvirtina: „Tai tiesiog stipriau už mane!“ Viena vertus, tai byloja apie vidinį susiskaidymą, tačiau kita vertus, rodo, kad ligonis jaučiasi, jog atsiduoda jį užvaldančioms kažkokioms kitoms jėgoms. Už liguisto liesėjimo slypi ydinga elgsena, iškreiptas mąstymas ir neteisingas vertinimas. Įvairialypes badavimo priežastis čia galime aptarti tik keliais bruožais. Išsamus šios temos nagrinėjimas nebetilptų į straipsnį – jam reikėtų ne vienos knygos. Be to, kiekvieną ligonį reikia analizuoti visiškai individualiai, kaip savarankišką asmenybę, priklausančią tam tikrai sociokultūrinei aplinkai. Tikruosius badavimo stimulus galima išsiaiškinti tik per daugelį terapinių pokalbių su ligoniu ir jo tėvais. Todėl norėčiau iškart padrąsinti Jus ieškoti kompetentingos sielovadinės paramos ir kartu pasinaudoti gydytojų pagalba. Anoreksija yra kompleksinė problema, tai didžiulis iššūkis kiekvienam sielovadininkui. Keliai, prasilenkiantys su bibliškuoju ir sveiku vertės jausmu, nuo pat pradžių pasmerkti žlugti. Ir atvirkščiai: Dievo žodis mums rodo kelią į išsilaisvinimą iš priklausomybės lažo.

Priežastys
Yra daug veiksnių, stumiančių jauną žmogų į anoreksiją. Toliau trumpai apibūdinsiu pačius ryškiausius.

Visuomeniniai apsektai

Būtų pernelyg paprasta anoreksijos problemą suversti šiuolaikiniam vakarietiškam lieknumo vaikymuisi. Vis dėlto socialinė ir kultūrinė situacija sudaro palankią dirvą liesėjimo manijai vešėti. Šis teiginys sąlygotas dviejų statistinių ypatybių:
– viena vertus, anoreksijos problema konstatuojama tik vakarietiškoje materialinės gerovės kultūroje, o ten savo ruožtu dažniau tarp geresnes socialines ir finansines sąlygas turinčiųjų;
– antra vertus, manoma, kad ši liga gerokai dažniau pasirenka moterišką lytį (dėl to aš straipsnyje paprastumo dėlei kalbėsiu apie „ligones“).
Moterys kur kas labiau ir dažniau tiesiogiai vertinamos pagal išvaizdą negu vyrai. Dailus kūnas, žinoma, pritaikytas prie tuo metu vyraujančio mados įvaizdžio, tiek pabrėžiamas ir nusipelno tokio atlygio, kad tai tampa tolygu būti mylimai, priimtinai, pripažįstamai vertingu ir svarbiu žmogumi. Mūsų pertekliaus visuomenėje jau seniai pripratome sieti lieknumą su kitomis savybėmis – pavyzdžiui, sėkme, laime, atvirumu pasauliui ir seksualiniu patrauklumu.

Anoreksija sergančiųjų šeima
Labai daug ligonių auga iš pažiūros darniose šeimose. Jose labai vertinama tvarka, stropumas, pareigų vykdymas. Svarbu, kad kiti susidarytų gerą vaizdą. Vidiniai šeimos konfliktai sprendžiami nekaitinant emocijų, tačiau retai – atvirai. Anoreksija sergančios pacientės dažnai nuo vaikystės ruošiamos neišvengiamam „šimtaprocentinių” geriausiųjų vaidmeniui.
Štai, pavyzdžiui, ką rašo Cornelios sesuo Ruth mamai: „Kai tau gimė Cornelia (anoreksija serganti sesuo), norėjai su ja dar sykį pakartoti viską, tik geriau, negu tu galėjai ir tau buvo leista vaikystėje … tu visiškai su ja susitapatinai.“
Kitas mamos laiškas neįprastai atvirai atskleidžia, kaip savaime suprantama jai atrodė formuoti vaiką pagal savo paveikslą: „Nuo pat vaikystės kėliau Giselai didelius reikalavimus. Ji turėjo įrodyti, kad mergaitės gali būti geresnės už berniukus. Savo asmeninius sunkumus ir nepasitenkinimą užkroviau Giselai. Ji turėjo įkūnyti visa tai, kas aš nebuvau ir nesu: protinga, žavi, sportiška, tiesiog tobula…“
Vaikai, kurių tėvai turi mažai draugų, panorę palikti tėvus gali pajusti stiprią kaltę. Nebus žmogaus, kuris galėtų užpildyti atsiradusią spragą. Norint išvengti tokių pasikeitimų iš pernelyg didelio atsakomybės jausmo mobilizuojamos jėgos – be kita ko, ir liguistas liesėjimas. Prisimenu tokį šešiolikos metų berniuką. Šis anoreksija sirgęs pacientas buvo netrokštamas vaikas, gimęs iš nesantuokinio ryšio. Motina jį augino viena, ji pati kažkada sirgo anoreksija, o sūnaus išgyvenimai ir sėkmės buvo ir jos pačios gyvenimo dalis. Šiuo atveju motinai reikėjo sūnaus, kad įprasmintų save. Taigi anoreksija buvo glaudžiai susijusi su sūnaus kova už autonomiją.
Beveik visi anoreksija sirgę pacientai, su kuriais teko bendrauti, tam tikra prasme blaškėsi tarp tėčio ir mamos. Daugumai tėvų tarpusavio santykiai neatrodė patenkinami.
Daugelio anoreksija sergančiųjų santykiai su broliais ar seserimis irgi įtempti. Dažnai jų ryšius nuodija pavydas ar konkurencija. Štai ką, pavyzdžiui, rašė savo motinai jau cituotoji Ruth: „Per tavo nežmonišką artumą Corneliai aš buvau priversta – kad apskritai kažkas būčiau – tapti visiškai kitokia. Jei nebūčiau pajėgusi pasakyti, kad visai nenoriu būti tokia kaip tu ir Cornelia, tuomet tai būtų reiškę: aš nesugebu tokia būti. O tai būtų buvęs galas“ .
Kai kuriais atvejais anoreksija tampa kyla norint atkreipti tėvų dėmesį. Kartais anoreksija susijusi su seksualiniu išnaudojimu ar atstūmimu vaikystėje.

Sergančiosios anoreksija asmenybė
Taigi anksčiau išvardyti dalykai sudaro dirvą ir palankias „klimato sąlygas“ anoreksijai. Tačiau į šią dirvą krintanti „sėkla“ yra pačios ligonės asmenybė. Jos asmeniniai sprendimai ir charakterio bruožai, vertybės, į kurias ji orientuojasi, galiausiai atveda į tai, kad mergina suserga anoreksija. Žinoma, ir asmenybės struktūra tam tikra dalimi suponuota aplinkos, tačiau būdama suaugusi ligonė turi prisiimti už tai atsakomybę.

Perfekcionizmas
Perfekcionizmas yra vienas pagrindinių komponentų, nuo kurių prasideda visi valgymo sutrikimai, ir kuris yra juose visuose. Visos ligonės kokia nors forma mėgina pasiekti tai, kas virš žmogaus galių.
Joms atrodo, kad turi būti tobulos: patrauklios, lieknos, sportiškos, mėgstamos, protingos. Beveik visos susirgusios anoreksija yra labai stropios, joms gerai sekasi mokykloje. Braižas, dažniausiai panašus į pradinukų, itin aiškus, sąsiuviniai tokie tvarkingi, kad prie nieko neprikibsi. Bet kad ir kokie puikūs būtų tokios ligonės rezultatai, ji vis dėlto niekad iš tikrųjų savimi nepatenkinta.
Perfekcionizmas susijęs ne tik su išmatuojamais rezultatais, bet ir su emocijomis ir žmonių tarpusavio santykiais. Norėdamos bet kokia kaina išvengti klaidų jos perlenkia besistengdamos įtikti elgesiu.

Niekas taip nebaugina, kaip buvimas „normalia“
Susirgusioji anoreksija mano nuolat turinti pateisinti savo egzistenciją kokiais nors ypatingais rezultatais. Visą laiką būti tiesiog normalia jai atrodo grėsminga.
Kaip jau minėjome, sergantieji anoreksija vaikystėje labai mokėdavo įtikti tuo užsitarnaudami pagyras ir palankumą. Tai padėdavo nuslopinti neigiamai vertinamą asmenybės dalį. Tačiau ilgainiui jos vien išorinio patvirtinimo ima nebepakakti – iškyla klausimas: kas aš esu, ko noriu ir kas man vertinga – nepriklausomai nuo gerų rezultatų. Įtampa tarp pritaikytos „kaukės“, kuri užsidedama išoriniam pasauliui ir vis menkesnio savęs vertinimo tampa nebepakeliama. Anoreksija visą baimę būti netinkama tarsi projektuoja į pačios merginos kūną.

Štai kaip dvi pacientės vaizduoja savo išgyvenimus ligai prasidėjus:
„… Liesėjimas davė man tai, ko bergždžiai ieškojau realiame gyvenime. Svarstyklėse pagaliau radau savęs įprasminimą: svarstyklių rodyklei krypstant vis žemyn galėjau jaustis stipri ir pajėgi…“
„Badas suteikė man atramą ir saugumą. Badas padėjo man įveikti gyvenimo baimę.“
Škotė Sheila MacLeod rašo:
„Mano kūnas man atrodė nerangus, nešvarus, o žmogus jame – visiškai niekam tikęs. Atitinkamai nestruktūruotas buvo ir mano elgesys: buvau tingi, nešvari, nebendraujanti, užmarši ir apskritai per menka. Tačiau kai man pavyko išspausti iš savo kūno tam tikrą formą, kažką tvarkinga, pasikeitė ir mano asmenybė. Tapiau guvi, stropi ir taip gerai organizuota, kad kitų menkumą laikiau apgailėtinu dalyku!“

Šios citatos akivaizdžiai rodo viena: Anoreksija – tai įnirtingos savo identiteto paieškos išraiška.
Kuo labiau ligonė sulysusi, tuo daugiau įsitikinusi, kad yra ypatinga. Viena vertus, per tą išdidumą ji bematant atsiskiria nuo kitų, tačiau tuo pat metu kyla ir pavydas bendraamžiams, galintiems tarpusavy bendrauti be įtampos. Atstumas tarp menkavertiškumo jausmo ir viršesnio žmogaus laikysenos – visai nedidelis. Toks jausmų prieštaringumas – charakteringas ligos bruožas.

Baimė suaugti
Paauglystėje mergaitės kūnas tam tikra prasme savarankiškėja, ji tampa moteriškesnė, nepriklausomai nuo to, ar jau pasirengusi su tuo susijusiems naujiems reikalavimams. Praktiškai visos anoreksijos pacientės, su kuriomis man teko kalbėtis, vienaip ar kitaip prasitarė apie baimę būti suaugusia. Jos jaučiasi dar visai nepasiruošusios naujajam gyvenimui pačios už save atsakingos, suaugusios, tinkamos partnerystei moters gyvenimui. Liesu kūneliu jos bando apsisaugoti nuo didelių lūkesčių.

Keliai iš šios ligos
Tikroji bėdos priežastis
Nervinė anoreksija yra kompleksinė problema, kurios čia neketinu gvildenti bendrais bruožais. Tačiau vis dėlto norėčiau pateikti keletą bendresnių minčių apie kelią į pasveikimą.
Kaip jau matėme, prie anoreksijos prisideda arba ją sukelia gilus skausmas – pavyzdžiui, išnaudojimas, dėmesio stoka arba nesveika situacija šeimoje. Be to, ir pačios ligonės asmenybė yra smarkiai paveikta menkos savigarbos kartu su suvešėjusiu perfekcionizmu ir išdidumu. Už matomos viršesnio žmogaus laikysenos slypi giliai išsikerojęs menkavertiškumo jausmas. Už siekimo būti ypatinga slypi baimė, kad esi niekas. Todėl iš tiesų susirgusioji šaukiasi pagalbos: „Kas aš esu? Ko aš verta?“. Už liguisto savęs pabrėžimo slepiasi prasmės, meilės, prieraišumo, pripažinimo ilgesys. Ligonę gena prasmės ir vertės badas.
Iš esmės žmogus praranda savo vertę, reikšmę, įprasmintą gyvenimą pasimetęs nuo Dievo, per nuodėmę. „Nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“ (Rom 3,23).
Argi tuomet viso mūsų gyvenimo bėdos netampa rūpesčiu dėl savojo Aš? Sėkmė, valdžia, įtaka – visa tai turi rodyti reikšmingumą ir vertę. Mūsų pasaulyje egzistuoja atvirkščia vertybių skalė: didžiausią paklausą turi grožis, protas ir turtas. Šie poreikiai įdiegiami kiekvienam vaikui kaip būtini, o jų patenkinimas – kaip tikslas, kurį reikia pasiekti. Tačiau toks mąstymas veda į vergovę, nes žmogus lieka nepatenkintas. Alkį galima numalšinti, troškulį irgi. Tačiau savigarbos ir artumo troškimo patys patenkinti negalime.
Reikšmingumo ir artumo ilgesį iliustruoja šie du anoreksija sergančių pacienčių laiškai:

Miela Anoreksija,
man tu visuomet esi gera ir ištikima draugė. Jei man nuobodu, tu visuomet randi man laiko, kai mane kankina nesėkmės ir rūpesčiai, tu mane paguodi. Tu esi patikimesnė už visus draugus ir visuomet turi man laiko. Tu manęs nekritikuoji, bet suteiki man pasitenkinimą, kai mažai valgau. Jei mane apima jausmas, kad esu viena ir vieniša, tu palaikai man draugiją. Kartais aš imu smarkiai tavimi abejoti, kai visi sako, kad turiu daugiau valgyti, arba kai matau savo sulysusį kūną. Tačiau tu visuomet laiku pastebi gresiantį pavojų ir vėliausiai per kitą valgymą laimi mano palankumą. Tai tau pavyksta, nes esi patikimesnė ir ištikimesnė negu bet kuris draugas. Tu esi ir gera psichologė, nes padedi man greit suvirškinti netikusius išgyvenimus. Už tave aš galiu ir pakovoti, kai ginuosi, kad nepriaugčiau svorio. Jei laimiu kovą, tu man visą laiką atsilygini apdovanodama išdidumu; gyvenime, kuris man dažnai atrodo toks beprasmis, mane aplanko sėkmė.

Taigi anoreksija čia – medžiaga spragoms užkaišyti ir šiaip jau beprasmio gyvenimo pakaitalas. Tai viena medalio pusė. Kitoje pavaizduotas siaubingas lažas ir vergavimas. Anoreksija tvirtai laiko ligonę savo gniaužtuose.

Štai ką rašo Livia laiške „Didžiausiam mano priešui“:
Anoreksija, tu nekenčiama bjaurastie,
Tu esi didžiausias mano priešas. Tu ne tik trikdai normalų mano augimą ir sveiką vystymąsi, bet ir keli man ir mano mamai nežmoniškų rūpesčių… Be tavęs gyvenimas tikrai būtų tūkstantį kartų gražesnis… Be to, tu keli grėsmę mano ateičiai. Juk niekas nežino, kiek ilgai mano kūnas dar pajėgs pakelti man tenkančius krūvius, kiek aš dar išbūsiu mokykloje. Bijau kiekvieno gripo, kiekvieno, kad ir menkiausio, peršalimo, nes tu pagrobei iš manęs visus rezervus…
Žodžiu, palik mus ramybėje ir nešdinkis, tu prakeikta išpera.
Nekenčiu tavęs.

Tavo didžiausias priešas

Laiške romiečiams Paulius labai taikliai apibūdina tokią būseną: „Argi nežinote, kad, pasiduodami kam nors vergiškai tarnauti, jūs iš tiesų tampate vergais to, kurio klausote, ar tai būtų nuodėmė, vedanti į mirtį, ar klusnumas, vedantis į teisumą“ (Rom 3,26).
Bibliniu požiūriu išsivadavimas iš priklausomybės gali įvykti tik pripažįstant kaltę, pačiam kapituliuojant prieš Dievą. Sergančioji anoreksija visų pirma turi pripažinti, kad jos išdidumas ir valdžios troškimas yra nuodėmė. Tik šitaip ji galės patirti tikrąjį išlaisvinimą per tikėjimą į Jėzų Kristų. Jonas apie tai Evangelijoje rašė štai taip: „…kiekvienas, kas daro nuodėmę, yra nuodėmės vergas. Bet vergas ne amžinai namuose lieka, tik sūnus lieka ten amžiams. Tad jei Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8,34–36).

Kerštas kaip motyvas
Išnykdama norėjau atkreipti į save dėmesį, pasakyti: „Žiūrėkit, štai aš“. Norėjau atkeršyti savo tėvams, pamažu išnykdama jų akyse. Norėjau, kad jiems skaudėtų. Man atrodo, kad čia ir slypi šios tariamos ligos apibrėžimas.
Kartais atrodo, kad išpainioju tą painiavą. Anoreksija man jau nebėra liga. Tai problemiškas bendravimo būdas. Metų metus šnekėjau ir ginčijausi su tėvais. O čia buvo tylus ir vis dėlto rėkiantis sprendimas.
Leidau kalbėti savo pilvui. Dar ir šiandien leidžiu jam kalbėti. Tai mano kalbos padargas. Tačiau aš kalbu kurčioms ausims. Tabu temomis kalbu kitokia kalba. Bet jie tos kalbos nesupranta. Tai pirmoji problema, o kai šneku jų kalba, jie užsikemša ausis, nes nenori įsileisti tų tabu temų į savo širdis. Tai antroji problema. Mes tiesiog nerandame bendros kalbos. Negerai ignoruoti žmogų, bet dar baisiau nežiūrėti į jį rimtai.

Reikšmingumo siekimas
Tačiau ligonė tik tuomet galės visą savo gyvenimą patikėti Jėzui Kristui, kai patirs besąlyginę meilę, kurios niekad nepatyrė ar neišdrįso jai atsiduoti vaikystėje. Sergančiajai anoreksija sunku suprasti, kad Dievas ją myli. Užaugusiam suirusioje šeimoje žmogui besąlyginė meilė visuomet yra kažkas svetima, tačiau jei ji suprantama ir priimama, tai tampa galingu išsilaisvinimu.

Zachiejus
Biblijoje pasakojama apie tokį mažo ūgio vyrą. Savo išvaizda jis niekam negalėjo imponuoti. Lygiai kaip sergantieji anoreksija ir, tiesą sakant, visi artumo nepažinę žmonės, tas mažo ūgio žmogus visomis išgalėmis siekė suteikti savo gyvenimui prasmę. Ne drausmindamas savo kūną ir versdamas jį badauti, o per pinigus ir valdžią. Zachiejus, toks buvo jo vardas, buvo muitininkas, o savo turtų pasiekė išnaudodamas kraštiečius. Tačiau dėl to žmonės tik dar labiau jį niekino. Turtas negalėjo užpildyti tuštumos širdyje, negalėjo patenkinti troškimo, kad jį pripažintų ir mylėtų. Suprasdamas, kad jo gyvenimo pamatai labai netvirti, jis ieškojo kažko kito. Išgirdęs apie Jėzų, panoro su juo susitikti. Žmonių minios spūstyje mažas žmogus turėjo įsilipti į medį, kad pamatytų Jėzų. Ir tada įvyko neįsivaizduojamas dalykas: atėjęs Jėzus didžiulėje žmonių minioje pamatė tą vienintelį, kuris iš tiesų jo ieškojo, kuris troško pripildyti savo gyvenimą prasmės. Dievo Sūnus panoro prieiti prie jo. Zachiejus skubiai išlipo iš medžio ir su džiaugsmu priėmė Jėzų. Šis susitikimas pakeitė jo gyvenimą ir nusiteikimą. Jo gyvenimą ėmė valdyti kiti dalykai. Zachiejus tapo nauju žmogumi. Jis rado tikrą prasmę, patyrė kaltės atleidimą, pasitenkinimą, prasmingą gyvenimą, nes jautė Dievo rankos artumą.
Kaip ir Zachiejus, anoreksija serganti ligonė turi pasiekti tam tikrą nevilties pakopą, kad būtų pasirengusi pati sau prisipažinti, jog ją kamuoja ne tik „valgymo sutrikimas“ ir kad liguistas liesėjimas susijęs su gyvenimo būdu apskritai. Iš jos turi būti atimta iliuzija, kad per badavimą galima pasiekti identitetą ir autonomiją. Kadangi anoreksija pagrįsta ištisa netiesos ir saviapgaulės sistema, šis žingsnis iš ligos yra didžiausias ir sunkiausias.
Kad su meile, tačiau tvirtai atvestume ligonę prie šio posūkio taško, reikia daug kantrybės ir išminties. Į tikslą atves tik Jėzaus požiūris, kuris griežčiausiai smerkia nuodėmę, tačiau besąlygiškai myli nusidėjėlį.
„Tu, Viešpatie, padarei mane įstabų“, – sako Dovydas 139 psalmėje. Dievas norėjo mane matyti unikalų, su mano gabumais ir ribomis, ir tokį padarė. Jis myli mane tokį, koks esu. Mano gyvenimas vertingesnis už visus šio pasaulio turtus: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!“ (Lk 9,25).
Tai suvokusi ir save visiškai Jėzui patikėjusi ligonė patirs tikrąjį išlaisvinimą iš nesibaigiančios negandos. To iš visos širdies linkiu jums ir jūsų dukteriai. Tegu Dievas suteikia jums visiems daug jėgų, išminties ir malonės.

Walter Vetsch, medicinos mokslų daktaras, vedęs, augina tris vaikus

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė

Versta iš: © „ethos“ 04/00. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).