Šioje žemėje – ne vieną kartą? Ką apie reinkarnaciją sako Biblija? « PRIZMĖ

KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Šioje žemėje – ne vieną kartą? Ką apie reinkarnaciją sako Biblija?

Dr. Hans-Georg Wünch
Ron Kubsch

Reinkarnacijos sąvoka šiandien Lietuvoje daug kam jau nebėra svetimžodis. Daugeliui krikščionių iškyla klausimas: „O ką mes manome apie inkarnaciją? Ar Biblija šia tema ką nors sako? Gal žmonės šiame pasaulyje gyveno jau daug kartų?“
Iš pradžių reikia apibrėžti, ką iš tiesų reiškia „reinkarnacija“. Pažodžiui išvertus tai būtų „įsikūnijimas iš naujo“. Dažniausiai šis žodis verčiamas kaip „atgimimas“. Tačiau tai jokiu būdu nėra tai, ką Biblija supranta kaip atgimimą (plg. Jn 3,5). Čia kur kas labiau turima galvoje iš Rytų religijų atėjusi mintis, tačiau ją jau aptarė ir senovės graikų filosofai (ypač – Platonas). Trumpai tariant, kalbama apie tai, kad kiekvienas „aš“ šioje žemėje gyvena ne vieną kartą tam tikrame kūne ir tam tikroje vietoje, o vis sugrįžta kitame kūne. Gyvenimas suprantamas kaip savotiška mokykla, kurioje „Aš“ (gal geriau „individas“ – vert.) turi pasiekti nuo konkretaus religinio požiūrio priklausomus idealus.
Skirtingai keliamas ir klausimas, ar tai, kokia forma ir su kokiu likimu žmogus ateina į šią žemę, lemia dieviškoji būtybė, ar „aš“ tai gali nuspręsti pats. Budizme įsitvirtino požiūris, kurioje dievybė sprendžia, kokią vietą užimsiu reinkarnavęsis. Tai priklauso nuo mano buvusio gyvenimo. Jei praėjusiame gyvenime buvau blogas, naujajame gyvenime teks kentėti; o jei buvau geras – naujajame gyvenime galiu tikėtis daug malonumų. Štai, pavyzdžiui, budistiniame veikale Petavatthu („Pasakojimai apie alkanas dvasias“, budistinio kanono „Tripitaka“ knyga) I,2 sakoma, kad praėjusiame gyvenime liežuvio nevaldęs žmogus atgimsta kiaule.

1. Tavo kūnas visiškai auksinis;
visos pasaulio šalys (nuo jo) nušvinta.
(Bet) tavo burna veikiau kaip kiaulės.
Ką tu prieš tai padarei?

2. Savo kūną aš tramdžiau,
(bet) liežuvio netramdžiau.
Todėl ir atrodau taip,
kaip tu matai, o Narada.

3. Pasakysiu tau, o Narada,
ką čia pati pamatei:
nedaryk burna pikta,
kad netaptum kiaulės snukiu!

Induizme šis procesas įvardijamas taip: žmogus turi nešti jam tekusią „karmą“. Jei jis tam priešinasi, tai tas pasipriešinimas tampa nuodėme, už kurią atitinkamai tenka sumokėti kitame gyvenime. Taigi geriau paklusti savo karmai. Dėl šios priežasties giliai tikintys induistai nepadeda neturtingam ar bėdos prispaustam. Tokia pagalba neigiamai paveiktų paties pagalbininko karmą.
Šis mokymas, kiek pakitęs ar išplėtotas, atėjo ir pas mus, į Vakarus. Visų pirma griežtas karmos supratimas negalėjo būti perimtas be niekur nieko. Arba buvo imama skelbti tezė, kad po mirties „aš“ pats apsispręs dėl būsimos karmos – pasirinks savotišką „dangiškąjį studijų kelią“, arba buvo skelbiama kova pačiai karmai: jos įveikimas – žmogaus gyvenimo užduotis, ir dėl to pateisinamas.
Tarp judėjimų, kurie mūsų vakarietiškajame pasaulyje pasitelkė reinkarnacijos idėją ir jai atstovauja, visų pirma minėtini antroposofai ir teosofai bei grupuotės, priklausančios vadinamajam „Naujojo amžiaus “ (New Age) judėjimui. Inkarnacijos idėja įkvėpė ir ponios Kübler-Ross mirties išgyvenimo tyrinėjimą bei kitus giminingus judėjimus.
Nors tarp minėtųjų grupių esama iš dalies labai skirtingų požiūrių į kai kuriuos atskirus klausimus, vis dėlto galima nurodyti tam tikrus pagrindinius teiginius, bendrus visiems šiems judėjimams (taip pat ir kitiems, čia nepaminėtiems). Kai kuriuos iš jų toliau norėtume aptarti ir įvertinti Biblijos šviesoje.

1. Kiekvienas žmogus turi kelis gyvenimus
Tikrasis reinkarnacijos teorijos turinys yra: kiekvienas žmogus turi kelis gyvenimus. Biblija šiuo požiūriu labai aiškiai prieštarauja inkarnacijos idėjai. Hbr 9,27 sakoma: „… žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“. Iš pasakojimo apie Jėzų ir vargšą Lozorių (Lk 16,19–31) irgi aiškėja, kas iš tiesų bus po mirties. Kalbama apie tai, kad turtingam žmogui neįmanoma dar sykį sugrįžti pas savo brolius, o Lozorius irgi nebus dar sykį nusiųstas į žemę.
Visa krikščioniškoji viltis sutelkta ne į lauktąjį „kitą įsikūnijimą“, o į prisikėlimą ir kūno atvirtimą (žr. ypač 1 Kor 15), kuriuo tikima ir kurio laukiama. Dėl to ir Jėzus negrįžo į žemę antrą sykį inkarnavęsis, o pasirodė mokiniams senajame, tiesa, pašlovintame kūne (plg. Jn 20,20. Taigi, Biblija mąsto apie mirtį kitomis kategorijomis ir apie gyvenimą ji mąsto kitaip. Čia mes prieiname antrąjį svarbų dalyką reinkarnacijos teorijoje.

2. Kūnas yra sielos kalėjimas
Atskirose reinkarnacijos sistemose ši mintis nevienodai išsamiai išplėtota. Ypač ji pabrėžiama induizme. Pagal šią religiją žmogaus dvasia yra tikroji jo esatis, iš principo – dieviškasis žmogaus pradas. Žmogaus dvasia laikoma dalele tos dvasios, kuri pripildo visą būtį. Reinkarnacijos tikslas galų gale yra tapti laisvam nuo reinkarnacijos jungo ir kaip lašui jūroje ištirpti dieviškajame Niekyje ir Vienyje (nirvanoje).
Šis vaizdinys labai dažnai vartojamas norint parodyti, kad žmogaus asmenybė/individualumas galų gale ištirpsta dieviškoje dvasioje. Kūnas tėra tik gabalėlis materijos, į kurį žmogaus dvasia uždaryta kaip į kalėjimą, ir paklūsta ne tik trims išmatavimams, bet ir kančiai bei geiduliams, troškimams ir nusivylimui. Nors, kaip jau minėta, vakarietiškose reinkarnacijos sistemose egzistuoja skirtingos šios tezės formuluotės, vis dėlto ji yra vienas iš pagrindinių šio mokymo teiginių. Kūnas geriausiu atveju tėra daiktas, kuriuo mokomas „aš“ pasiekia aukštesnę brandos stadiją. Dėl šios priežasties reinkarnacijos teorijose apskritai esama daug kūno niekinimo.
Kiekvienas Bažnyčios istoriją išmanantis žmogus šios tezės formulavimą sieja su krikščionių gnostikais. Iš tiesų jau pirmaisiais krikščionybės amžiais net mintis, kad žmogaus kūnas yra tik sielos kalėjimas, buvo atmetama kaip paklydimas. Šis požiūris kilęs iš helenizmo, o ne iš Senojo Testamento. Rasime jį Platono (apie 428 – maždaug 347 m. pr. Kr.) ir vėliau Plotino (205–270 po Kr.) raštuose. Tai autoriai, kuriuos mėgo skaityti ir Bažnyčios tėvai. Todėl nereikia stebėtis, kad nors oficialiai kūno niekinimas buvo nepriimtinas, visoje krikščionybės istorijoje praktiškai jis pasireiškia iki šių dienų. Į kūno varžymą, askezę linkęs visų pirma pietizmas ir įvairūs šventėjimo judėjimai.
Pietizmas (lot. pietas – pamaldumas) – tai giliai religingų XVII a. pab. – XVIII a. pr. protestantų judėjimas. Priešingai nei ortodoksiškas liuteronizmas, visą dėmesį „šaltai“ kreipęs tik į teisingą mokymą, pietistai buvo už giliai sudvasintą tikėjimą, kuris turėtų būti toks gyvas, koks buvo pirmosiose bendruomenėse. Ten, kaip, beje, ir Pažadinimo judėjime Kinijoje praėjusio amžiaus viduryje, galima įžvelgti kūno niekinimo apraiškas. Štai Watchmanas Nee, kuris iš tiesų buvo Nee To-Sheng (Watchman Nee, Dvasingas krikščionis, t.I, p. 27) rašo:
„Dvasia yra tauriausia iš visų šių trijų elementų (kūno, sielos, dvasios), juk ji susieja su Dievu. Kūnas yra žemiausias, kadangi jis jungia mus su materija.“
Paklausę, ką gi apie tai sako Biblija, pamatysime:

1. Žmogaus kūnas – tai nuostabus Dievo rankų darbas (Ps 139,13 ir 14)
2. Kūnas toks neatskiriamas nuo žmogaus, kad per Prisikėlimą prikeliamas ir jis (1 Kor 15).
3. Priešiškumo žmogaus kūnui nėra nei Senajame, nei Naujajame Testamente (visų pirma žr. didžiąją ST meilės knygą – Giesmių giesmę).

Taigi „medžiaginė“ žmogaus prigimtis moraline prasme niekuomet netraktuotina kaip „žemesnė“ žmogaus prigimties pusė, o dvasia – kaip aukštesnė. Kūnas nėra blogesnis už dvasią! Abu jie geri ta prasme, kad sukurti Dievo, o blogi ta prasme, kad nuo pirmosios nuodėmės pasiduoda nuodėmės įtakai. Plačiai paplitęs gnostiškasis, platoniškasis požiūris, kad kūnas mus veda į nuodėmę, o dvasia susijusi su Dievu, bibliškai nepagrindžiamas (pavyzdžiui, ir Jėzus atėjo kaip kūnas). Taigi bet kokią priešiškumo kūnui formą turime teisę ir privalome atmesti. Kūnas nėra kliauda, kažkas, kas trukdytų mums būti žmonėmis ar dvasingais krikščionimis. Jei Dievas būtų norėjęs, būtų sukūręs mus kaip dvasios būtybes, o ne kaip žmones. Kūniškumas yra žmogaus prigimties dalis. Nors siela ir palieka žmogaus kūną (jam mirštant), ji laukia naujo kūno. Taigi bekūniškumas tai ne įgyvendinimas, o veikiau nugyvendinimas.

3. Karma
Kaip jau sakyta, esama įvairių karmos formuluočių. Tačiau visai nesvarbu, su kokia susiduriame, apie visas jas pasakytina: mokymas apie karmą visiškai priešingas pagrindiniam Biblijos teiginiui apie susitaikymą. Nes jei Dievas buvo Kristuje ir sutaikino su savimi pasaulį (2 Kor 5,19), tuomet nebelieka vietos atlygio sistemai, kad ir kokia ji būtų. Biblija labai aiškiai kalba apie atleidimą: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo nedorybių“ (1 Jn 1,9). Atleidimas ir karma vienas kitą paneigia.

4. Žmogaus tobulėjimas
Visose reinkarnacijos sistemose galų gale kalbama apie viena: žmogus turi tobulėti toliau. Tai, ar to tobulėjimo tikslas yra, kaip induizme, perėjimas į niekį (nirvana), ar, kaip antroposofijoje, „Aš“ tapimas Dievu, nėra taip svarbu. Ir šiuo atveju pasakytina: tai visiškai nedera su Biblijos teiginiais. Biblijoje labai aiškiai pasakyta, kad žmogus nepajėgia tobulėti pats. Savo pasiekimais žmogus negali įtikti Dievui.
Dėl to Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, atėjo į šį pasaulį ir mirė už mūsų nuodėmes, mūsų menkumą. Nuo tada manoma: kiekvienam, kas juo tiki, Dievas padovanos naują gyvenimą, jis atgims iš naujo (plg. 1 Pet 1,3; 1,23). Tai vis Dievo dovanota „aukštesnio vystymosi“ forma, kuri tačiau nėra tiesiog „aukštesnė“ (Dievas padaro žmogų iš naujo, jis jo netaiso!), nei „vystymasis“, o naujas gimimas (tačiau po jo turi būti raida, augimas).

5. Dievo paveikslas
Visos reinkarnacijos sistemos galiausiai pagrįstos neryškiu dievo paveikslu. Induizme, turinčiame tūkstančius dievų, kurie galų gale apskritai neegzistuoja, lygiai taip pat kaip ir vos ne ateistiniame budizme apie įasmenintą, žmones mylintį Dievą negali būti ir kalbos. Dievas, kuris apsireiškė Biblijoje ir galiausiai savo Sūnuje Jėzuje Kristuje, yra kitoks Dievas, negu jį projektuoja religingi žmonės.

6. Mirties potyriai
Tačiau kaip ten yra su mirties potyriais, apie kuriuos vis kalba rytietiškų religijų paveikti žmonės? Kai žmonės pasakoja, kad jiems – prisiartinus mirčiai arba tiesiog šiaip – paaiškėja, kas jie buvo praėjusiame gyvenime? Kas, jei žmonės žino kažką apie savo tariamai praėjusį gyvenimą? O kaip tokius patyrimus išgyvena vaikai? Ką galėtume atsakyti žmonėms, kuriems tas klausimas rūpi? Čia reikia pasakyti du dalykus:
a) daug ką iš to, kas pasakojama apie vadinamuosius mirties potyrius, galima paaiškinti imanentiniais psichologiniais dalykais. Dabar jau žinoma, kad žmogaus organizme, iškilus didžiausiam pavojui ar mirties akimirką prasideda deguonies stygius, kuris nervų sistemą veikia kaip haliucinogeniniai narkotikai. Prieš akis kaip filme ima bėgti visas gyvenimas. Tai atsitinka ne tik priartėjus mirčiai (tikrosios mirties negalim pamatyti nė vienu iš atvejų), bet ir ištikus šokui. Tai gali paaiškinti kai kuriuos priešmirtinių išgyvenimų fenomenus.
b) greta to, nereikia pamiršti galimybės, kad tai patiriantys žmonės yra demonų įtakoje. Garsus mirties išgyvenimo tyrinėtojas Dr. Moody pasakoja: „Dauguma atvejų atsisakoma bausmės–atlyginimo gyvenime po mirties idėjos, jos atsisako netgi tie, kurie iki tol mąstė tokiais šablonais. Savo nuostabai jie supranta, kad netgi akivaizdžiai šlykščiausi ir nuodėmingiausi darbai nesukelia šviesos silueto įtūžio ar pykčio. Jis reagavo veikiau supratingai ir netgi su humoru“ (cituojama pagal B. Schwengeler, Sterbeerlebnisse, Ufo, Anthroposophie). Toks šviesos siluetas, kuriam patinka mūsų nuodėmės ir kuris jas sumažina, mums tikrai pažįstamas iš Biblijos – Šėtonas, apsimetantis šviesos angelu (2 Kor 11,14). Šėtonui labai rūpi atimti iš mūsų mintį apie Dievą, kuris kviečia mus stoti prieš savo teismą. Būtent tuomet mes, žmonės, nebesuprantame, kaip smarkiai esame priklausomi nuo Dievo malonės ir atleidimo. Tam, kas tiki reinkarnacija ir tolesniu žmogaus tobulėjimu, nereikalingas asmeninis mesijas ir išganytojas.

Taigi krikščionims neturėtų daryti pernelyg didelio įspūdžio nei tikėjimas inkarnacija, nei priešmirtiniai išgyvenimai. Mes turime tiesą, kuri paverčia nereikalinga ne tik reinkarnaciją, ji kur kas labiau išlaisvina ir džiugina, negu mintis apie amžinąjį karmos dėsnį ir nuolatinį darbavimąsi ir kovą dėl naujo gyvenimo. Su tokia savikliova (kuri iš tikrųjų yra kliovimasis Kristumi) mes galime, turime teisę ir privalome prabilti ir toliau skleisti Jėzaus Kristaus tiesą.

Vertė Kristina Sprindžiūnaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).