Thomas Schirrmacher

Dievas buvo pirmasis misionierius. Po nuopuolio atrodė, kad žmonijos istorija pasibaigs vos prasidėjusi. Tačiau Dievas čia nesustojo. Iš Savo malonės Jis atėjo į Edeno sodą (Pradžios 1, 8–9), paklausti Adomo ir Ievos, kur jie ir paskelbti jiems nuosprendį bei būsimą išgelbėjimą. Tačiau kalbėdami apie Dievą kaip apie pirmąjį Misionierių, krikščionys dažniausiai turi galvoje Dievą Tėvą, atsiuntusį Savo Sūnų Jėzų Kristų žmogaus pavidalu į žemę, kad dirbtų čia ir skelbtų išgelbėjimą bei bausmę. Lotynišką terminą „missio dei” (Dievo misija) IV a. po Kr. pirmasis pavartojo Aurelijus Augustinas, apibūdindamas Trejybės siuntimo veiksmus, t.y. tą situaciją, kai Dievas Tėvas siuntė Savo Sūnų Jėzų Kristų į žemę. Nuo tada „missio dei” tapo svarbiu terminu katalikų ir ortodoksų dogmatikoje.[1] Protestantiškasis pasaulis jį perėmė tik 1952 m. Ekumeninėje pasaulio misijų konferencijoje Vilingene (1952), akcentuodamas, kad pasaulio misija įsišaknijusi Dievo Trejybėje. Protestantų misijų teologijoje[2] terminas paplito iš George’o F. Vicedomo knygos „Missio Dei”, išleistos 1958 m.[3], ir per kitus Vokietijos liuteronus bei ekumeninėse agentūrose dalyvavusius misiologistus, kaip Karlas Harstensteinas ir Waltheris Freytagas. Vicedomas rašo: „Missio Dei skelbia, kad atsiuntimas buvo Paties Dievo rūpestis, kurį Jis pradėjo Savo Sūnuje ir tęsia per Šventąją Dvasią Savo Bažnyčioje iki laikų pabaigos”. [4]
Tačiau ar „missio dei” sąvoka tinkama ir evangelikams bei reformatams? Gal tai tik katalikų, rytų ortodoksų bei ekumeninio judėjimo sąvoka?
Taip, sąvoka „missio dei” yra priimtina ir priklauso visiems krikščionims, nesvarbu, ar ji vartojama, kalbant apie faktą, kad Dievas atsiuntė Pats Save atpirkti pasaulį, ar apie faktą, kad Bažnyčios misijos yra Dievo misijos pasekmė. „Missio dei” reiškia, kad atsiuntimas (lotyniškai „missio”) atpirkimo tikslu yra krikščionių tikėjimo esmė ir centras.[5] Be Trejybės ir Save Patį atsiuntusio Dievo nebūtų atpirkimo, ir krikščionių Bažnyčią neturėtų pagrindo būti siunčiama pas visus žmones ir visur siųsti savo misionierius. Taigi evangelikai uoliai pritaria, skaitydami neevangelinius teiginius apie „missio dei”. Tai rodo du pavyzdžiai.
Liuteronų teologas Karl Hartenstein rašo:
„Misijos – tai ne tik paklusnumas Viešpaties Žodžiui, ne tik įsipareigojimas lankyti Bažnyčią. Tai dalyvavimas Sūnaus misijose, missio Dei, suvokiant savo tikslą: Kristaus viešpatavimo įtvirtinimas visoje atpirktoje kūrinijoje”.[6]
Ortodoksų teologas Ion Bria savo knygą „Ortodoksų misijos perspektyvos” pradeda skyriumi „Trejybės teologijos svarba”, kuriame rašo:
„Bažnyčios misija pagrįsta Kristaus misija. Teisingas šios misijos supratimas pirmiausia reikalauja Trejybės teologijos pritaikymo. Tai, kad Kristus siuntė apaštalus, remiasi į faktą, jog Jis Pats buvo atsiųstas Tėvo Šventojoje Dvasioje (Jono 20, 21–23). Paprastai visi pripažįsta, koks svarbus šis Šventajame Rašte užfiksuotas faktas misijos sampratai, tačiau joje implikuojama Trejybės teologija verta daugiau dėmesio negu paprastai susilaukia. Pagal Trejybės teologiją, Dievas Savo Esybe yra bendruomenės gyvybės ir Dievo dalyvavimo istorijoje tikslas – pritraukti žmoniją ir apskritai kūriniją į šią bendrystę su pačia Dievo gyvybe. Norint suprasti misijos esmę, šio teiginio implikacijos labai svarbios: svarbiausias misijos tikslas nėra intelektinių? įsitikinimų, doktrinų, moralinių nurodymų ir t.t. skelbimas, o gyvenimo bendrystėje, kuri egzistuoja Dieve, perdavimas. Misijų „siuntimas” iš esmės yra siuntimas Dvasios (Jono 14, 26), kuri tiksliai apreiškia Dievo gyvenimą kaip bendrystę (1 korintiečiams 13, 13)”.[7]
Žinoma, katalikų ir protestantų požiūris į „missio dei” labai skiriasi nuo ortodoksų. Rašydamas „Tėvas siuntė Sūnų, Tėvas ir Sūnus siuntė Šventąją Dvasią, kad atpirktų žmoniją”[8], Vicedomas laikosi katalikų ir protestantų požiūrio, kad Šventoji Dvasia buvo pasiųsta Tėvo ir Sūnaus. Tai išreiškiama garsiuoju žodžiu „filioque” (lotyniškai „ir Sūnaus”), kuris atliko svarbų vaidmenį, Rytų, ortodoksų bažnyčioms atsiskiriant nuo Vakarų, katalikų bažnyčių. Ortodoksų teologija neigia, kad Šventoji Dvasia kilo iš Sūnaus ir tiki, jog Dvasią siuntė tik Tėvas. Taigi ortodoksų požiūris į „missio dei” yra kiek ribotas, palyginus su katalikų ir protestantų požiūriu. Ortodoksai neigia, kad Trejybės Asmuo (Jėzus) gali būti siųstas Trejybės Asmens (Tėvo) ir tuo pat metu siųsti dar vieną Trejybės Asmenį (Šventąją Dvasią).[9] Tačiau būtent apie tai aiškiai kalba Šventasis Raštas (Jono 14, 26; 15, 26; Luko 24, 49). Tai pagrindinis biblinio požiūrio į misijas elementas – siuntėjas tampa viena su siunčiamuoju, o siunčiamasis tampa pačiu siuntėju.
Termino „missio dei” autorius Augustinas buvo svarbus ne tik katalikų teologijai, bet darė didelę įtaką ir Liuteriui bei Kalvinui, jų „missio dei” sampratai bei biblinės malonės suvokimui. Tačiau pagrindinė šio termino tinkamumo protestantams priežastis, žinoma, yra jo tvirtas įsišaknijimas bibliniame apreiškime.
Kilmininko linksnis žodžių junginyje „missio dei” (Dievo misija) gramatiškai gali reikšti ir kad Dievas yra pasiųstas, ir kad Dievas siunčia. Abu „missio dei” aspektus galima rasti bibliniuose tekstuose, kalbančiuose apie „siuntimą” bei apibūdinančiuose santykius tarp Trejybės Asmenų ir tarp Jėzaus bei Jo Bažnyčios.
Naujajame Testamente[10] mokinių / apaštalų siuntimas suprantamas kaip tiesioginis tęsinys tos situacijos, kai Jėzų siuntė Jo Tėvas (Mt 10,40; Mk 9,37; Lk 10,16; Apd 3,20, 26; maždaug 50 kartų Evangelijoje pagal Joną, pradedant nuo Jono 3, 17; dar žr. Iz 48,16) ir Tėvas bei Sūnus siuntė Šventąją Dvasią (Tėvas ir Sūnus minimi Jono 14,26; 15,26; Sūnus – tik Lk 24,49). Taigi visais trimis atvejais vartojamas tas pats žodis „siųsti”, „siuntimas” ir t.t. (lot. „missio” ir t.t.).
Tai ypač akivaizdu Evangelijoje pagal Joną. Jono 17, 18 Jėzus sako Savo Tėvui: „Kaip Tu esi Mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir Aš juos pasiunčiau į pasaulį”. Jono 20, 21 Jis pakeičia šį teiginį asmeniniu kreipimusi į mokinius: „Kaip Mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu”. Dievas Tėvas siuntė Savo Sūnų ir Savo Dvasią kaip pirmuosius misionierius, ir Bažnyčia tęsia šią pasaulio misijos užduotį. Štai kam skirta Bažnyčia.

Kas ką siunčia Biblijoje?
Tėvas siunčia Sūnų (pvz., Gal 4,4)
Tėvas siunčia Dvasią (pvz., Gal 4,6)
Sūnus siunčia Dvasią (pvz., Jn 15,26)
Sūnus siunčia Bažnyčią (pvz., Jn 17,18)
Bažnyčia siunčia savo narius (pvz., Rom 10,15)

Kaip parodė chalkedono taryba, Bažnyčia taip pat automatiškai tapo pasiųsta Dievo. Šį dalyvavimą Dievo veiksmuose ir planuose implikuoja ne tik „missio dei”, bet kitos pagrindinės Šventojo Rašto temos. Pavyzdžiui, reformatų teologai teisingai akcentavo, kad tikintieji ir Bažnyčia tampa jau egzistuojančios sandoros tarp Tėvo ir Sūnaus dalimi.
Tai ypač akcentuojama vieno iš garsiausių federalinės teologijos atstovų Hermano Witsiuso klasikiniame darbe, išspausdintame 1677 m.[11] Tarp Trejybės narių egzistuoja tobula ir amžina sandora. Dievo sandora su žmogumi turi tapti Dievo Tėvo sandoros su Dievu Sūnumi dalimi: „Todėl aš jums skiriu [pagal sandorą] valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs [pagal sandorą] Tėvas”[12] (Lk 22,29). Pagal sandorą ir priesaiką (Hbr 7,21–23; Gal 3,17)[13], dėl kurių Bažnyčią tampa Kristaus kūno dalimi, Tėvas pavedė Jėzui amžinąją karalystę ir kunigystę.
Reformatų teologai vertina sąvoką „missio dei” ypač dėl to, kad ji akcentuoja, jog atpirkimas visada yra Dievo veiksmas, nors Dievas, kaip Savo pasiuntinius, panaudoja žmones. Prieš siųsdamas Savo žmones, Dievas siuntė Pats Save, taigi Jėzus yra pasaulio misijos Viešpats. Dievas ne tik siuntė Savo žmones, bet ir Save, todėl Šventoji Dvasia yra pasaulio misijos antspaudas bei garantas. Tik Ji gali pakeisti netikinčiųjų širdis. Žmogus kaip pasiuntinys įtrauktas į Dievo planą, tačiau jis negali pakeisti nė vieno kito žmogaus, su kuriuo susitinka.
Ir Dievo misija, ir Dievo sandora rodo, kad krikščionybė yra istorijos ir istorinio proceso gelbėjimo religija. Skirtingi „missio dei” etapai ir aspektai nėra išsidėstę atsitiktine tvarka ir negali būti sukeisti vietomis. Jie sudaro Dievo apgalvotą istorijos planą ir žingsnis po žingsnio atskleidžia Jo karalystę. „Missio dei” nesikartoja ciklais, o linijine tvarka veda į didįjį visos istorijos tikslą.
Biblijoje visa, kas gera, kyla iš Trejybės.[14] Kadangi Trejybės Asmenys tarpusavyje kalbasi ir Jėzus yra Žodis, galime kalbėtis vieni su kitais ir mes. Kadangi Trejybės Asmenys gyvena ne tik dėl savęs, bet ir vieni dėl kitų, tas pats pasakytina ir apie žmones. Kadangi Trejybės Asmenys tarpusavyje tariasi ir planuoja, nedaryti sprendimų vienam yra biblinis principas. Trejybėje paklusnumas nereiškia prievartos ką nors daryti: meilė ir Įstatymas identiški. Bendravimas, meilė, tarpusavio pagarba ir darbas dėl nesavanaudiško tikslo – visa tai kyla iš Trejybės. Tačiau Trejybė egzistavo amžinai, dar prieš tai, kai buvo sukurtas pasaulis. Taigi ir meilė, bendravimas, pagalba, išklausymas ir paklusnumas egzistuoja amžinai. Kad egzistuotų ar būtų geras, Dievui nereikia žmonių.
Krikščionybėje viskas yra įsišakniję į Trejybę. Išgelbėjimo istorijos esmė yra tai, kad Dievas pasiuntė Save į žemę, Pats Jėzus pasiuntė Savo Bažnyčią į visą pasaulį, ir kartu Tėvas bei Sūnus pasiuntė Šventąją Dvasią, kad būtų pasaulio misijos vykdytoja.

Vertė Jolanta Kriūnienė