D. A. Carson

Kančia – gana dažna tema Biblijoje. Iš Biblijos vietų, kalbačių apie kančią, galima nemažai pasimokyti. Tačiau kaip mes elgiamės, kai tenka daug ir nepelnytai kentėti, kai blogis prispaudžia taip smarkiai, jog nueina niekais mūsų skuboti vertinimai ir liekame sutrikę bei pasimetę? Ar tuomet mūsų tikėjimas nesusvyruoja? Senojo Testamento Jobo knyga galutinių atsakymų neduoda, vis dėlto, atsižvelgiant į daugelį neišaiškintų paslapčių, ji nori mums padėti išsaugoti tikėjimą.

Jobo kančia ir jos priėmimas (Job 1–3)

„Ūco šalyje gyveno žmogus, vardu Jobas. Tai buvo nepeiktinas ir teisus gyventojas, kuris bijojosi Dievo ir vengė pikta“(1,1). Pirmame vadinamojo prologo skyriuje pasakojama apie Jobą, jo šeimą, turtus ir ypač apie jo gilią pagarbą Dievui. Kai kurios pirmųjų eilučių detalės byloja, kad Jobas gyvenęs Izraelio patriarchų Abraomo, Izaoko ir Jokūbo laikais, II tūkstantmetyje pr. Kr. Ši istorija turbūt šimtmečius buvo perduodama iš lūpų į lūpas, kol tarp 700 ir 600 metų pr. Kr. nežinomas autorius užrašė ją galutine forma.
Pamaldus, nepeiktinas ir teisus, dievobaimingas ir vengiantis pikta – taip pats Dievas įvertina savo „tarną“(1,8) Jobą. Tačiau Šėtonas pokalbyje su Dievu vienąsyk suabejoja Jobo pavyzdingumu: pastarojo dievobaimingumas visiškai nieko neįrodąs! Jis viską turi ir yra visiškai apsaugotas. Bet tegu tik Dievas iš Jobo viską atima: šeimą, darbininkus, gyvulius, turtus, pasitikėjimą savimi – „tai jis keiks Tave Tavo akyse“(1,11). Šita pagrindinė Šėtono mintis ir šiandien yra dažnai iškeliama: tikėjimas iš esmės yra egoistiškas; tikima tada, kai gerai sekasi. Bet vos tik susiduriama su labai didelėmis problemomis ir nepakeliama kančia, religinis fasadas suyra – Dievo galiausiai išsižadama.
Dievas sutinka su Šėtonu lažintis! Tik su sąlyga: prie paties Jobo prikišti rankų nevalia! Tada viena po kitos vyrą užgriūva nelaimės: žūsta vaikai, klajokliai plėšia ir naikina jo bandas, nužudomi tarnai. Jobą tai giliai užgauna, tačiau pasakotojas pabrėžia, kad jis vis dėlto nenusideda (1,22). Jis net dar gali šlovinti Dievą.
Antrame skyriuje Šėtonas žengia dar vieną žingsnį. Dievas turįs leisti sužeisti Jobo kūną, atimti sveikatą. Vėl Dievas sutinka ir nubrėžia paskutiniąją ribą: „tiktai neliesk jo gyvybės!“(2,6b). Piktais skauduliais apsipila Jobo kūnas „nuo jo kojų iki jo momens“(2,7), taip niežti, kad Jobas pasiėmęs šukę grando kūną. Prie visų nelaimių dar prisideda ir tai, kad prieš jį stoja žmona. Ji pataria Jobui nusigręžti nuo Dievo. Tačiau Jobas tvirtai laikosi savo pozicijos ir priima iš Dievo rankų net ir blogį: „Jei mes gera gauname iš Dievo, kodėl nepriimti ir pikto!“ (2,10)
Pasakojime atsiranda nauji personažai, tai Jobo draugai – Elifazas, Bildadas ir Cofaris. Jie atkeliavo pas Jobą, kad pagal tradicinius papročius su juo gedėtų. Jie elgiasi, beje, kaip ir priimta – labai išmintingai ir pavyzdingai (jų elgesys gali būti pavyzdžiu): visą savaitę jie kartu su Jobu tyli! (2,13)
Nuo trečiojo skyriaus pasakojimas įgauna menišką eilėraščio formą. Puikiai suprantama, kad čia prasideda ilga Jobo rauda, kurią galima būtų palyginti tik su pranašo Jeremijo žodžiais, pasakytais sunkiomis skausmo valandomis. Jobas meta Dievui visą krūvą neatsakytų „kodėl“ ir trokšta, kad geriau niekuomet nebūtų gimęs. Dabar scena laisva trijų draugų pasirodymui.
Trumpai apibendrinkime tai, kas minėtuose knygos skyriuose akcentuojama:
1. Jokios abejonės: kančia ir blogis visiškai priklauso nuo Dievo valios. Skaitytojas žino antrojo plano istoriją: Dievas nubrėžia Šėtonui ribas. Jobas „intuityviai“ tai suvokia (2,10!). Šėtonas – vykdytojas, tačiau blogis ir kančia „kažkaip“ išeina iš Dievo. Dieviškame pasaulyje Šėtono darbai negali peržengti Dievo valios ribų.
2. Jobo gerumo ir dievobaimingumo paryškinimas aiškiai parodo: yra kančia be kaltės. Yra kančia, už kurios tiesiogiai nėra jokios nuodėmės. Žinoma, kitos Biblijos knygos pateikia aiškią sąsają tarp nuodėmės ir kančios, vis dėlto lygybės ženklo čia niekuomet dėti negalima. Aišku: be nuopuolio nėra kančios. Bet nors ir šis pasaulis yra puolęs, visai nereiškia, jog nėra kančios be kaltės. Juk ir patys intuityviai nujaučiame: ar gali šešiametė tėvo išprievartauta dukra būti asmeniškai kalta dėl savo kančios?
3. Trečiame skyriuje, 25 eilutėje randame mažytę nuorodą (galime neabejoti jos tikrumu) apie tai, kad Jobas buvo pasiruošęs kančiai. Jis neatmetė tokios galimybės, kad gali atsitikti didelė nelaimė. Kadangi Jobas aiškiai žino: aš nesu išskirtinis, ir Dievas man nedavė jokių garantijų, kad amžinai apsaugos nuo sunkios kančios. Visgi kančia jam tampa tik tuomet tikrai egzistuojančia problema, kai užgriūva tokiu didžiuliu svoriu.
4. Jobas atviras. Jis nuoširdžiai pagarsina savo dvejonę. Romus gražių žodžių fasadas neslepia jo, tiesą sakant, apkartusios širdies. Netgi tuomet Jobas neperžengia ribos: jis nenusigręžia nuo Dievo, kaip pataria žmona.
5. Paslapties tema jau prasidėjo. Jobas – iki pat pabaigos! – nieko nesužino apie įvykius nematomame pasaulyje, apie pokalbį tarp Dievo ir Šėtono.
6. Į Jobo skundą reikia žiūrėti teisingai. Nė vienoj vietoj (net ir vėliau) jis neatsisako tikėjimo Dievu! Jis grumiasi su Dievu, jį provokuoja, nori gauti atsakymus į visus savo „kodėl“. Jobas tvirtai įsitikinęs, kad Dievas egzistuoja, kad jis yra meilė, kad jis yra teisingas Dievas. Tik šitas tvirtas įsitikinimas apskritai ir sukelia tą problemą. Visoje knygoje Jobas kovoja tikinčiojo kovą!

Jobas ir jo guodėjai (4–31)

Šioje ilgoje viduriniojoje dalyje Jobo draugai vienas po kito iškelia savo argumentus ir patarimus, į kuriuos Jobas kiekvienam atsako. Po du kartus kalba Elifazas, Bildadas ir Cofaris, trečią kartą pokalbis nutrūksta. Ir užbėgant už akių: draugų kalbos didžiąja dalimi paviršutiniškos ir apsėstos piktosios dvasios. Jobas atsakinėja teisindamasis ir mesdamas griežtus klausimus. Negalime detaliai apžvelgti visos pokalbio eigos, turėtų pakakti trumpų pastebėjimų apie atskirus pirmosios pokalbių dalies veikėjus.
„Ar, bijodamas Dievo, tu nerandi paguodos, vilties, vaikščiojęs nepeiktinais keliais?“ (4,6) Be konteksto šis pirmame draugų pokalbyje Elifazo iškeltas klausimas atrodo kaip komplimentas ar padrąsinimas. Tačiau jau kitas sakinys pažeria siaubingą sarkazmą: „Ar yra koks nekaltasis pražuvęs?“ Kiek vėliau vėl aptinkame teologinių tiesų ir klaidingo jų pritaikymo suplakimą. „Kaip gali žmogus teisesnis būti už Dievą?“(4,17a) Šis klausimas nurodo kai ką labai svarbaus: turime pratintis nusižeminti prieš Dievą. Visgi vėl „mistikas“ Elifazas, kuris vadovaujasi ne tik protu, bet ir savo naktinėmis vizijomis, tai pritaiko per daug griežtai. Kvailius ir užsispyrėlius Dievas sunaikina. Todėl Jobui esą lieka viena išeitis. „Bet aš kreipčiaus į Dievą ir jam pasiskųsčiau savo varge” (5,8), – pataria Elifazas. Kitaip tariant: Jobai, jei tu prisipažinsi esąs nusidėjęs ir kreipsies į Dievą prašydamas pasigailėjimo, tai Dievas vėl pastatys tave ant kojų. Kaip paprasta!
Bet Jobas taip lengvai su tuo nesutinka. Elifazo argumentai jo neįtikina, jis tvirtai nusprendęs, jog tiesa aiškiai jo pusėje. Jis vis dar atviras pamokymams, bet nepaisant to draugų maldauja: „Taigi jei jau taip pradėjote su manimi, tai pasitikrinkite, ar aš esu jums ką nors pamelavęs? Sakykite teisybę, atsiliepdami, kad nebūtų neteisybė. Tuo atžvilgiu mano atsakyme pasiliks teisybė! Ar numanote ką nors pikto mano lūpose? Ar aš nebegaliu atskirti pikta nuo gero?“ (6,28–30) Jobas paprasčiausiai negali sutikti, jog jo kančia esanti teisinga ir pelnyta. Jis nepretenduoja į jokią nenuodėmingą tobulybę, bet ir jokia įsivaizduojama nuodėmė negali pateisinti šitos kančios. Jobas Dievui sušunka: „Jei aš nusidedu, ką aš galiu Tau padaryti, o Saugotojau žmonių! Kodėl Tu pasidarei mane Savo taikiniu, kad aš būčiau našta sau pačiam?“ (7,20)
Mistikas Elifazas savo poetinėje kalboje dar kartais kažin ką neaiškiai porina, o „tradicionalistas“ Bildadas iškart pereina prie reikalo: „jei būsi apsivalęs ir tai darysi skaisčia sąžine, tai Jis [Dievas] kelsis pabudęs ir atstatys tavo namus dėl tavo teisybės“ (8,6). Negi Dievas iškreiptų teisingumą? Lig šiol Dievas Jobo niekuo nepadrąsino, taigi Jobas turi būti kaltas. Nes lieka tik vienintelė alternatyva, kad Dievas yra neteisingas, o tai jau Bildadui neįsivaizduojama.
Dėl Dievo teisingumo Jobui kol kas nekyla klausimų. Bet jeigu Dievas teisus, tai jis – irgi! „Aš kenčiu neteisingai, bet kaip aš Dievui tai įrodysiu?“ Jobui sunku yra ne todėl, kad Dievas per daug atsitolinęs būtų, o todėl, kad jis stovi prieš Dievą paprasčiausiai bejėgis, tačiau tvirtai įsitikinęs savo tiesa. Savo atsakyme Bildadui Jobas iškelia Dievo didybę ir užbaigia: „Kaip gi aš galėčiau prieš Jį atsiliepti, visai nerasdamas žodžių, kuriais atsakyti? Nors aš ir teisus būčiau, tačiau aš kitaip neatsiliepčiau, kaip tik pasigailėjimo prašydamas savo Teisėjo“. (9,14–15) O vėliau: „Ar galėčiau aš jėgą pavartoti prieš Jį ir Jį į teismą patraukti? O kas būtų Jo teisėju?“ (9, 19) Jobas neabejoja Dievo suverenumu, nesiima tokių paprasčiausių aiškinimų, kaip „Dievas yra per silpnas“. Dievas yra visiškai nepriklausomas, būtent tai ir yra Jobui problema. Nes „Jis sunaikina teisųjį kaip ir bedievį“ (9,22).
Šitoje vietoje jau nebeišlaiko Cofaris ir staiga perima žodį: „Ar manai savo ilgomis kalbomis save išteisinti?“ (11,2b). Šis „dogmatikas“ piešia grandiozinio, transcendentiško Dievo paveikslą. Dievas toks didis ir šventas, o Jobas toks suteptas ir nuodėmingas, kad jo kančia dar per maža, nei jis yra nusipelnęs. Cofaris be jokių užuolankų išreiškia draugų prielaidą: kančia, kaip Dievo bausmė, yra atsakymas į Jobo nuodėmę. Istorija pasiekia pirmąjį kulminacinį tašką.
Į tiesmukišką susijaudinusio Cofario kalbą Jobas atsako taip pat piktai ir su kandžia pašaipa: „Beje, jūs esate tie žmonės, kurie nusineš į kapus visą išmintį“ (12,2). Jis pakartoja savo nuomonę – niekas nuo Dievo pabėgti negali; yra kančia, kuri nieko bendro neturi su bausme, ir pabrėžia: „Aš esu nekaltas“.
Toliau prasideda antrasis, po to trečiasis pokalbių ratas. Jobo „guodėjai“ nepasako iš esmės nieko naujo. Vėl pamėginkime atskirais punktais išskirti svarbiausias šios dalies mintis:
1. Draugų teologijoje nėra jokių neatsakytų klausimų – viskas labai aišku. Kančia galiausiai suprantama kaip bausmė. Kančios be kaltės nėra.
2. Draugai nori Dievą pateisinti ir pasako apie jį daug gero ir teisingo. Tačiau jų tonas Jobui pasirodo toks išdidus, kad ir mes, skaitytojai, palengva prarandame kantrybę. Užuojauta, liūdesys, gailestis draugų žodžiuose vos juntami.
3. Jobo kalba – tai žmogaus, pažįstančio Dievą, skausmo ir kančios išraiška. Jis nebuvo nei ateistas, nei laikėsi agnostiškų Davido Hume’o ar Bertrand’o Russelo pažiūrų. Jis nė vieno vienintelio kartelio nesuabejojo Dievo buvimu. Dėl to jis ir gali taip stebinančiai liudyti apie tikėjimą ir būti visiškai užtikrintas išteisinimu bei „reabilitacija“. Nes tai garantuoti gali tik pats Dievas. „Jis pažįsta mano kelius. Jei Jis mane mėgintų, tai rastų mane kaip auksą“ (23,10).
4. Paskutinėje kalboje (26–31) Jobas daug ką pakartoja, tačiau jo kartėlis auga, pilnas įniršio jis laikosi savo nekaltumo: „Kol gyvas yra Dievas, kuris suvaržė mano teises, kol gyvas Visagalis, kuris girdo mano sielą kartybėmis, kol aš tebekvėpuoju ir Dievo kvapas mano nosyje tebėra, tol nekalbės mano lūpos jokios neteisybės ir mano liežuvis neištars jokio vyliaus! Jūsų žodžiams aš jokiu būdu nepritarsiu tol, kol neateis mano galas ir aš neatsisakysiu savo nekaltumo“ (27,2–5). 29–31 skyriuose mintimis grįžtama į ankstesnį Jobo gyvenimą – ko jis tiktai nenuveikęs! Jobas lieka ištikimas sau ir net vardan draugų nenori pripažinti neegzistuojančių nuodėmių.
5. Jobas neieško vien tik išprotauto atsakymo, jam nereikia ir vien tik teologinių argumentų. Jis nori, kad jį apgintų ir reabilituotų pats Dievas asmeniškai. Jam nereikia vien atsakymų lyg kokiam filosofijos profesoriui, Jobas tiesiog maldauja susitikimo su pačiu Dievu.
6. Užbėkime įvykiams šiek tiek už akių: draugai atsiduria aklavietėje, jie mato, kad savo argumentais nieko nepasieks. Kančią jie gali paaiškinti tik Jobo kalte, kuriai pats Jobas priešstato savo nekaltumą. Išties Jobas nueina kiek per toli ir „peržengia ribą“ – Dievą apkaltina neteisingumu. Bet vėliau pasirodęs Dievas kreipiasi į Elifazą tokiais žodžiais: „Mano kerštas užsidegė prieš tave ir prieš tavo du draugu, kadangi jūs nekalbėjote, kas teisinga, kaip mano tarnas Jobas“ (42,7). Dievas mano, kad Jobas kalbėjo teisingai, o ne draugai, kurie šiaip jau Dievą prieš Jobą gynė. Juos Dievas netgi apkaltina!

Jobas ir Elihuvas (32–37)

32–37 skyriai yra vieni įdomiausių ir, beje, sunkiausių visoje knygoje. Skaitytojas nekantrauja: ką gi naujo pasakys iš pagarbos vyresniesiems mandagiai tylėjęs ir tik dabar pasirodęs jaunasis Elihuvas? Jis nepatenkintas ir supykęs ant anų trijų draugų, „kad jie jokio atsakymo nesurado, o vis dėlto Jobą pasmerkė“ (32,3). Verta dėmesio Elihuvas kalboje yra tai, kad joje nėra nei pagyrų, nei pasmerkimo.
Elihuvas vengia prieš tai kalbėjusiųjų kraštutinumo ir parodo stebėtiną savo amžiui išmintį. Tačiau gan dažnai pasirodo per daug savimi pasitikintis, kartais netgi išdidus. Kad ir kaip įvertintos, pagrindinės jo mintys visgi siejasi su kalba, kurią vėliau pasakys pats Dievas. Elihuvas argumentus galėtume sugrupuoti šitaip:
1. Pradžioje Elihuvas ilgai atsiprašinėja vyresniųjų pradėjęs kalbą ir kaip ir jie yra įsitikinęs, kad Jobas neteisus.Tačiau jis aiškiai atsiriboja nuo anų trijų teologijos.
2. Jis sutinka, kad Jobas galbūt nekaltas, bet toli gražu neturįs teisės Dievui prikišti neteisingumo. Dievas esąs didesnis nei žmogus, o Jobo žinojimas ribotas. Taigi jau geriau Jobas laikytų liežuvį už dantų ir patylėtų. „Štai iš to aš sprendžiu tave esantį neteisų, kadangi Dievas yra didesnis už žmogų“ (33,12).
3. Į Jobo skundimąsi, kad Dievas neatsakąs, Elihuvas atsako pastaba: Dievas galįs kalbėti per kančią. Bausmė (Dievas „pagąsdina“, „sudraudžia“ 33,16) iš esmės pirmąkart atsiejama nuo nuodėmės – argumentacijoje tai žingsnis priekin!
4. Savo retorikoje, taip karštai gindamas Dievo teisingumą, Elihuvas lazdą šiek tiek perlenkia. O galų gale Jobo kančią (užuojautos prasme) jis suvokia tiek pat menkai, kaip ir anie trys, tuo priartėdamas prie jų pozicijos. Nepaisant to diskusiją jis pagreitino, pateikdamas apmąstymams kai ką visiškai naujo: didžiausia Jobo nuodėmė galbūt padaryta ne prieš jo kentėjimus, nes tuomet kančią būtų galima suprasti būtent kaip bausmę, bet nuodėmė yra pačioje kančioje. Jis atakuoja Jobo įsivaizdavimus: nors jis galvoja, kad Dievas skolingas atsakymą, bet negi Dievas iš tikrųjų jam privaląs atsakyti?
5. „Aš pasinaudosiu iš tolo gautomis žiniomis ir įrodysiu, kad mano Sutvėrėjas teisus yra.“ (36,3). Elihuvas Dievo teisingumą laiko esamu – kad ir ką besakytume apie kančią ir blogį. Todėl teisingas atsakymas į (nesuvokiamą) kančią gali būti tik tikėjimas ir tvirtumas. Kartėlio bet kokiu atveju turi būti vengiama. Būk kantrus, sako Elihuvas, nes „tuos, kurie kenčia, Jis išgano jų sielvarte, atverdamas jiems jų ausis“ (36,15). Būk kantrus, nes geriau būti baudžiamu šventuoju, nei rūpesčių neturinčiu nusidėjėliu.

Jobas ir Dievas (38–42,6)

Galiausiai iš vėtros Jobui atsiliepia pats Dievas ir taria (38–41): „Kas tu toks esi, kad tu sudarkai Mano patarimus neprotingais žodžiais? Apsijuosk savo strėnas kaip vyras ir Aš tave klausinėsiu ir tu Man atsakinėsi“ (38,2–3). Klausimas po klausimo, taip Dievas Jobui primena tai, ko šis padaryti negali, ką gali tik jis, Dievas. Keli pavyzdžiai: „Kur tu buvai, kai Aš žemei pamatus dėjau? Pasakyk, ar tu esi taip gudrus!“ (38,16); „Ar tu esi buvęs ten, iš kur sniegas ateina ir kur ledai atsiranda?“ (38,22).
Jobas norėjo pokalbio su Visagaliu, tačiau šitaip jis viso to neįsivaizdavo! Dievas neduoda tiesioginių atsakymų į daugybę Jobo „kodėl“. Reikia pastebėti, kad Dievas jam neprikiša nuodėmės kaip kančios priežasties. Jis neprikaišioja Jobui, kad pastarasis gynęs savo dorumą. Vis dėlto pirmiausiai Dievas pabrėžia viena: smerkti Jį, Visagalį, norint Jobui apginti savo tiesą, jokiu būdu nėra priimtina. Norėdamas apkaltinti Dievą neteisingumu Jobas turėtų laikytis pozicijos, kuri jį pastatytų aukščiau Dievo. Tačiau taip nėra! Jis netgi negali nugalėti nei „behemoto“, nei „leviatano“ (spėjama, kad čia turėta galvoje begemotas ir krokodilas). Jeigu Jobas abejoja Dievo teisingumu, tai jo elgesys kančios akivaizdoje iš esmės yra paženklintas pasipūtėlišku išdidumu.
Jobas atsako Dievui, ir tai paskutiniai žodžiai pateikti poetine forma prieš baigiamąjį epilogą. Pacituosime ištisai: „Aš pripažįstu, kad Tau viskas galima ir kad Tau nėra per sunku padaryti, ką Tu tik ir apsiimtumei. Kas aš esu, kad aš sudergčiau Tavo darbus savo neišmanymu! Todėl aš prisipažįstu netikusiai kalbėjęs apie tai, kas man per aukšta buvo ir aš neišmaniau. Taigi išklausyk mane ir leisk man pasakyti, ko aš noriu paklausti ir pamokyk mane! Aš girdėjau Tave savo ausimis, o dabar mato Tave mano akys. Todėl aš kaltinu save ir atgailauju dulkėse ir pelenuose“ (42,2–6).
Kokias mintis visgi sukelia šis Dievo ir Jobo susitikimas? Rašytojas Bernardas Shaw iš Dievo atsakymo tik pasišaipo: Jobui reikalingi atsakymai į svarbius klausimus, o Dievas į tai pasiūlo tik „sniegą“ (38,22) ir „krokodilus“ (40,25)! B. Shaw amžininkas E. Wieselis mano, jog Jobas neturėjo nusileisti ir pasitenkinti Dievo kalba, o neduoti ramybės ir klausinėti toliau.
Abi nuomonės rodo neteisingą Jobo knygos supratimą. Tokiu supratimu viskas, kas vyksta Dievo pasaulyje, turi būti paaiškinta, Dievas yra skolingas mums paaiškinimą ir nėra jokio pagrindo, dėl kurio Dievas su mumis tuoj pat viskuo, kas mus domina, pasidalyti negalėtų. Ir didelei mūsų nelaimei, Dievui labiau rūpi, jog jam melstumės, jį garbintume, nei duoti mums išsamius paaiškinimus.
Dievas Jobui pasako du dalykus: Jobas neturi tokios padėties, kad Dievo sąskaita galėtų pasiteisinti; ir (tai aiškiai neišreikšta) yra dalykų, kurių jis nesupranta, nes jis juk ne Dievas.
Štai kodėl Jobo reakcija yra priderama. Jis nesako: „Aha, dabar aš viską suprantu!“, bet – „aš apgailestauju“. Tačiau jis gailisi ne padaręs nuodėmę, o atgailauja dėl to, kad būdamas išdidus neigė Dievo teisingumą. – Tas, kas Dievo nepažįsta, nebus tuo patenkintas. Tačiau tas, kas jį pažįsta, verčiau Dievu pasitikės, nei reikalaus savo teisių.
Jobo knyga moko, kad bent jau šiame pasaulyje kančia bus visuomet persmelkta paslapties. Knyga ragina praktikuoti tikėjimą; tačiau ne kaip aklą, neapmąstytą, neišvengiamą pasidavimą neįmanomoje pakeisti situacijoje; ne, ji ragina praktikuoti tikėjimą Dievu, kuris buvo toks maloningas, kad apsireiškė mums.

Laiminga pabaiga (42,7–17)

Šis paskutinis perskyrimas skaidosi į dvi dalis. Kaip jau minėjome, užsirūstinęs Dievas kreipiasi į Elifazą ir jo draugus. Dabar jie privalo Dievui aukas aukoti, o Jobas, kurį jie niekino, turi už juos melstis. Kai tik Jobas šį prašymą įvykdo, Dievas jį vėl pagydo, sugrąžina visus turtus – jis pripildo Jobą dar didesne palaima nei pirma: „Ir Viešpats atėmė Jobo ligos sukaustymus, kai jis meldė už savo draugus. Ir Viešpats suteikė Jobui dvigubai to, ką jis buvo anksčiau turėjęs“ (42,10). Jis susilaukia dar dešimties vaikų, jo dukros pačios gražiausios visoje žemėje, ir nugyvena Jobas dar 140 metų bei miršta „pasenęs ir sulaukęs pakankamai savo amžiaus dienų“ (42,17).
Kai kurie kritikai nepatenkinti tokia pabaiga. Argi neturėjo knyga pasibaigti Jobo atgaila? Ar po to neįvyks taip, kad toks „mokymas apie atpildą“ (jei nuodėmė, tai tuoj pat bausmė; jei atgaila, tai tuoj vėl palaiminimas) bus laikomas teisingu? Aš esu įsitikinęs, kad tai paviršutiniška teksto interpretacija. Galgi žemiau esantys svarstymai padėtų geriau suprasti tokios pabaigos prasmę:
1. Pirmiausia reikia atsižvelgti į mūsų pačių šališkumą. Modernioje šiuolaikinėje literatūroje moraliniai klausimai yra persmelkti daugiareikšmiškumo bei reliatyvizmo; jau nebelieka aiškaus skirtumo tarp gėrio ir blogio; griežti ir nedviprasmiški atsakymai laikomi varžančiais ir nešiuolaikiškais; iš Dievo reikalaujama laisvės, kad darytume tai, ko norime. Prieš pradėdami Jobo knygą kritikuoti dėl paprastos, vienareikšmiškos, morališkos pabaigos, peržiūrėkime savo modernųjį mąstymą.
2. Skausmo persunkta kančia Jobas parodė, kad jis Dievui tarnauja tyra širdimi. Taip, jis prikalbėjo kvailysčių, už kurias turėtų būti baramas. Bet nė vienoje vietoje jis Dievo nekeikė ir jam nugaros neatsuko. Jobas išliko tikintis. Šia prasme lažybas su velniu Dievas laimėjo. Tad argi stebina tai, kad Jobas su Dievu visiškai susitaiko? Jei Dievas lažybas laimėjo – kodėl kančia turėtų ir toliau gyvuoti?
3. Kad ir kaip laimingai istorija baigtųsi, buvusios kančios pašalinti negali niekas. Laiminga pabaiga geriau nei bloga, bet kančios ji nepaverčia kažkuo mažesniu nei kančia.
4. Nors knyga ir pabrėžia „paslapties“ idėją, tačiau ji neiškeliama virš visko! Visi Biblijos autoriai atkakliai tebemano, kad gili pagarba Dievui galiausiai veda į turtingą gyvenimą ir pilnatvę. Jei būtų ne taip, tuomet tikėjimą Dievu beliktų laikyti kvailu ir mazochistišku. Knyga neigia ne visas atpildo formas, bet labiau atmeta vieną supaprastintą ir matematiškai tikslų mokymo pritaikymą. Ji kategoriškai atmeta kiekvieną formulę, tvirtinančią, jog teisingiems visuomet gerai sekasi, o blogieji bus visad sunaikinami.
Jobas vis dar neturi visų atsakymų, jis vis dar nieko nežino apie lažybas. Jis vis dar tebeturi pirmiausia pasitikėti Dievu. Jobas liovėsi sakęs užuominas apie Dievo neteisingumą. Svarbioje srityje jis padaro pažangą: išauga jo asmeninis Dievo suvokimas.
5. Pabaigoje Jobui suteikta palaima nėra atpildas, kurio būtų nusipelnęs už savo ištikimybę kančioje. Ji epiloge apibūdinama tiesiog kaip laisvas Dievo davimas.
6. Taigi galime šiek tiek geriau suprasti, kodėl Dievas Jobui sako, kad šis teisingai apie jį kalbėjęs. Iš tikrųjų jis nusikalto savo išdidumu ir sudarkė „Dievo patarimus neprotingais žodžiais“ (38,2). Tačiau išlikdamas atviras, jis apgraibomis ėjo tiesos link ir nesileido paviršutiniškų atsakymų iš vėžių išmušamas. Jobas nepaneigė Dievo suvereniteto, o svarbiausia (prisiminkime lažybas) jis niekuomet neatsuko Dievui nugaros.
7. Priešingai elgiasi jo draugai: nors pradžioje jie Dievą gina, galop užbaigia pasiūlymu, prilygstančiu didžiuliam išbandymui: „prisipažink savo [nepadarytas!] nuodėmes ir atgausi sveikatą bei gerovę!“. Jei Jobas šį pasiūlymą būtų priėmęs, tai reikštų, kad jam labiau rūpi jo sveikata ir gerovė, nei dorumas ir Dievas. Dievas būtų pralaimėjęs lažybas! Draugų patarimas iš tiesų būtų nugręžęs Jobą nuo Dievo. Jobas irgi būtų buvęs tik vienas iš tų, kurie Dievo ieško vien dėl asmeninės naudos.
Kontrolinis klausimas tinka ir mums: ar mūsų asmeninis Dievo suvokimas yra pakankamai stabilus, kad kančios ir sunkumų valandą sulaikytų ir neleistų nusisukti nuo Dievo?
Galbūt geriau į reikalą pažiūrėti iš kitos pusės – paskutinė mintis: Dievas, šitaip prispaudęs Jobą, yra Dievas, apie kurį pasakyta: „Jums tekę išmėginimai tėra žmogiški. Dievas ištikimas. Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą“ (1 Kor 10,13). Dievas niekuomet nepervertina mūsų galimybių, jis taip pat padeda išspręsti sunkumus. Dievas žino, kad tokios kančios, kokia atiteko Jobui, beveik niekas iš mūsų neišlaikytų. Beje, neturime abejoti, jog Dievas buvo absoliučiai tikras: Jobas neleis man lažybų pralaimėti.
Mūsų kančioje paslapčių liks visuomet. O tikėjimas, ar taip pat liks?

D. A. Carson, JAV teologijos profesorius.

Vertė Rima Mykolaitytė

Parengta pagal: Carson D.A. How Long O Lord. – Downers Growe, 1993