KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Pinigų dvasingumas

Vitalija Norvilienė

Vėl išaušo nauja diena, ir „gerbūvio dievas“ paskelbia geras naujienas turtingiesiems ir prastas vargšams. Pakeitusi krikščioniškas vertybes, šį amžių užvaldė „pinigų kultūra“. Lyg nematomas debesis pinigų prasmė dengia visą žemę. Būdami vienu iš geriausių žmonijos išradimų, jie yra ir viena iš didžiausių bėdų: jų visados yra per mažai, ir tai lemia esminė jų savybė – nepastovumas. Juos sunku apvaldyti kaip jūrą, nors to siekiama įvairiausiomis priemonėmis: nustatytais atlyginimais, reguliariomis sąskaitomis, buhalterinėmis knygomis, kurios nuolat revizuojamos, čekių knygelėmis… „Pinigų problemos yra nemažėjančios, neišvengiamos, visados esančios, ir potencialiai, jei ne aktualiai, neįveikiamos“. [1] Šiuo metu, Lietuvai žengiant į kapitalizmo epochą, laikraščių antraštės skelbia: „Laisvės alėja – pasivaikščiojimų vieta turtingiesiems!“, „Turtingieji turtėja, o vargšai vis labiau skursta, praraja tarp jų gilėja!“ Atrodo, jog girdime praūžusių revoliucijų aidus. Manoma, jog dabartinei Europos kultūrai susiformuoti, tarp to ir kapitalizmui, esminės svarbos turėjo krikščionybė, ypač protestantizmas. M. Lutherio ir J. Kalvino teologija davė akstiną žmonėms aktyviai veikti dėl būsimosios tobulos Dievo karalystės, kuri taps visiškai pavaldi Jėzui Kristui antrojo jo atėjimo metu. Tokios institucijos kaip Bažnyčia, politika, šeima ir ekonomika turėjo paklusti Dievui kaip ir visa kūrinija ir būti atnaujintos per Kristaus Dvasią.
Pinigų amžius siekia 2500 metų. Jie savo atsiradimu susiję su miestais, o tai reiškia politiką. Senovėje pinigai buvo įspūdingai dideli ir sunkūs, nukalti iš gero metalo, – kuo didesni ir sunkesni, tuo vertingesni. Vėliau ėmus pinigo vertę reikšti skaičiais, atsirado skaičių magija, žmonės įtikėjo aritmetiką, nes patys popieriniai pinigai buvo vienodi, nesvarbu, 10 ar 1000 nominalų vertės.
Ryšį tarp kapitalizmo ir religijos išanalizavo vokiečių sociologas, ekonomistas, istorikas Maxas Weberis. Pinigų atsiradimas Europoje tam tikru laiku turėjo reikšti išsilaisvinimą iš feodalinės atsiskaitymo tvarkos. „Pinigų objektyvumas ir racionalumas buvo sutikti palankiai. Šviečiamojo amžiaus filosofai tikėjo, jog pinigai sumažins religijos sukeltą prietaringumą ir nekontroliuojamą godumą. Ilgalaikio planavimo ir rūpestingų apskaičiavimų dėka bus patenkinti įvairūs poreikiai, be to, žmonių santykiuose atsiradęs profesionalumas padės išsiugdyti geriau save kontroliuojančiai ir organizuotai asmenybei“. [2]
XVII–XVIII a. mokslininkai tikėjo teigiamais socializuojančiais kapitalizmo aspektais. Anglų ekonomistas ir filosofas Adamas Smithas tikėjo laiminga, siekiančia pažangos visuomene (tai skatino „pinigų kultūra“). [3] Jo nuomone, trokšdami gero sau ir siekdami pelno, „nematomos Dievo rankos dėka“, iš esmės būdami blogi ir egoistai, žmonės vis tiek pagerina visuomenę. Prekybos įstatymų vertybės ir pati verslo struktūra buvo suprantamos kaip Dievo įkvėptos tvarkos pasaulyje dalis. Tai padėjo kapitalizmo teologinio pateisinimo pagrindus ir tai, beje, tebesitęsia iki šiol.
Jau greitai sueis šimtmetis, kai vokiečių sociologas Georgas Simmelis sukūrė pinigų dvasingumo koncepciją: pinigai suteikė laisvę žmogaus norams. Paliovus atsiskaityti mainais, atsirado laisvė už gautus pinigus pirktis ką nori. Iš tiesų pinigų troškimas reiškia laisvės troškimą. Pinigai padeda įgyvendinti troškimus. Jie audrina vaizduotę, kursto aistras ir, kaip perspėja Šventasis Raštas, ne vieną gali nuvesti į pražūtį. Psichologiniu požiūriu, „pinigai visados mus nudangina į klastingą jūrą, nesvarbu, kokiu pavidalu ji pasirodytų: ar kaip kovos dėl paveldėjimo, fantazijos apie naujus automobilius ir senus namus, ar kaip šeimyniniai barniai dėl išlaidų, vengimas mokėti mokesčius, turgaus machinacijos, bankroto baimė, skurdas ar labdaringumas“ [4]. Kas privers paklusti pinigų jūrą, kurios gelmėse nardo plėšrūs rykliai, gausu smulkesnių plėšrūnų ir veisiasi kolonijos šiaip parazituojančio mailiaus?
Anglų teologas Johnas M. Hullas rašo: „Kalbant apie materializmą, problema yra ne ta, jog europiečiai nori daug daiktų, bet ta, kad jie geidžia vieno, bet unikalaus daikto, kurio visas nuostabumas yra tai, jog jame tobulai įsikūnija noras, išsipildo specifinės noro arba pageidavimo ypatybės, ir šis dalykas vadinasi pinigai. Tačiau pinigų kultūra vis dėlto yra serganti kultūra, ir pavadindami ją materializmu išleistume iš akių dvasinį jos charakterį“ [5].
Toliau J. M. Hullas suabejoja visiems priimtina norma tapusį dalyką sekuliarizaciją laikyti visų dvasinių Europos bėdų priežastimi: „Dalies europiečių būdą mąstyti moksliniais, o ne religiniais terminais mes vadiname sekuliarizmu. Tačiau tai yra paprasčiausias Šviečiamojo amžiaus racionalumas, o su tuo kritinis tikėjimas dar gali sutarti“. Pagrindine priežastimi, kodėl religija tapo beprasmė daugeliui žmonių, J. M. Hullas laikytų tai, jog „religija prarado savo pranašišką prasmę ir asimiliavosi į pinigų kultūrą“.
Kalbant apie Bažnyčią, tikėjimas ir pinigai daugeliui atrodo nesuderinami dalykai. Viduramžiais Bažnyčia buvo galinga, klestinti ir turtinga institucija. Jos rankose buvo Dievo žodžio skelbimas, ligonių slauga, vargšų prieglaudos, našlaičių ir našlių išlaikymas. Be viso šito, Bažnyčia buvo vaikų ir jaunimo mokymo centras, vienuolynuose buvo studijuojami įstatymai, vystomas menas, muzika, žemės ūkis ir net industrija. Lėšas Bažnyčia susirinkdavo iš privalomų dešimtinių, aukų už mirusiuosius, žymų įnašą davė mokesčiai už krikštus, santuokas, laidotuves, buvo populiarus nuodėmių išpirkimas pinigais, aukos žemėmis. Stojant į vienuolynus, kaip stojamasis įnašas buvo užrašomas bet koks turtas, didelis ar mažas. „Žmonės pirkdavosi indulgencijas už esamas ir būsimas nuodėmes ne todėl, kad sielodavosi dėl jų, bet iš baimės patirti bausmę. Pavyzdžiui, karalius Etelvulfas pasidėjo savo turtus Danguje, užrašydamas dešimtadalį savo žemių Dievo garbei ir savo paties išgelbėjimui“ [6].
Kadangi patarnavimai bažnyčiose buvo brangūs, daugelį piktino prekiavimas nuodėmių atleidimu. Įsitvirtino požiūris, jog pinigai Bažnyčioje nėra skirti Dievo garbei, netarnauja dvasiniam tobulėjimui ir yra tikras blogis. Bažnyčia ir pinigai pasirodė nesuderinami dalykai.
Reformacijai įsitvirtinus, protestantų bažnyčiose taip pat buvo sprendžiamas klausimas, ką daryti su pinigais. Kadangi buvo nutarta, jog be jų apsieiti neįmanoma, liko klausimas, ką daryti su „nešventa“ pinigų rinkimo lėkšte. Problema buvo išspręsta, ištremiant lėkštę už šventoriaus vartų.
Manoma, jog europiečiai Dievo netiki: anot J. M. Hullo, „krikščioniška kultūra absorbavosi į „pinigų kultūrą“. Amerikiečiai tiki Dievą, aktyviai melsdami pinigų sau ir savo Bažnyčiai, net užrašydami konkrečias sumas, kurias nori gauti. Ir kartais darosi nebeaišku, ar Dievas yra Dievas, ištaręs žodžius „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“, ar Pinigų Dievas?
Pranciškus Asyžietis ir ištisos vienuolių kartos tikėjo, jog turtas ir pinigai patys savaime yra blogis: atsisakyk šių pagundų ir būsi išganytas. Šį požiūrį, kaip bebūtų keista, mūsų krašte sutvirtino komunistai, tiesa, be išganymo vilties. Dievo reikalavimas solidarizuotis dvasia su skurstančiaisiais dažniausiai kyla ne iš simpatijų skurdui, bet iš gilios antipatijos neteisybei, nes neretai skurdas yra padarytos neteisybės, godumo, grubumo, aplaidumo padarinys (nors, žinoma, priežastys gali būti ir kitos: apsileidimas, negabumas, tikėjimo stoka ir pan.).
Blaivų požiūrį į pinigus gynė M. Lutheris: „Aš nemanau, jog Pranciškus Asyžietis – blogas žmogus, bet faktai rodo, jog jis buvo naivus, arba teisingiau, kvailas. Jis manė, jog pinigai iš esmės yra blogis, ir pakeitė laisvą nuodėmių atleidimą per Kristų nauju išsižadėjimo įstatymu. Čia ir buvo jo kvailumas. Jei sidabras ir auksas yra blogi iš esmės, tai tie, kurie jų atsisako, užsitarnauja išaukštinimą. Bet jei pinigai yra geri Dievo kūriniai, kuriuos galima naudoti savo artimo poreikiams ir Dievo šlovei, ar nesi kvailas ir net nedėkingas Dievui, jei susilaikai nuo jų, lyg tai būtų blogis? Jie nėra blogis, nors gali vesti į tuštybę ir blogį. Jei Dievas davė jums turto, dėkokite Dievui ir žiūrėkite, kad teisingai naudotumėte. Problema ne pinigai, bet jų naudojimas. Godieji piktnaudžiauja pinigais, norėdami laimėti pasaulį, vienuoliai stengiasi pinigų išsižadėti. Galiausiai ir vieni, ir kiti ramybės nepasiekia“ („Gyvasis žodis“, 1995, žiema).
Kaip matome, pati Bažnyčia neišvengė pagundų. Ji buvo bandoma turto ir išdidumo ir neatsilaikydavo prieš juos. Kaip ten bebūtų, Bažnyčia tebėra ir tikrasis Kristaus įrankis kovoje su nekontroliuojamu godumu.

Vitalija Norvilienė, žurnalistė, vertėja





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).