Karlo Popperio „Atvira visuomenė“ ir Platono „Valstybė“

Holger Lahayne

Ketvirtojo dešimtmečio Europos šalyse demokratija traukėsi iš savo pozicijų. 1937 metais beveik visas Pietų, Rytų ir Centrinės Europos valstybes valdė autoritariniai, fašistiniai arba komunistiniai režimai. Sovietų Sąjungoje, užbaigęs pasibaisėtinus partijos ir armijos „valymus“, Stalinas galutinai įsitvirtino valdžioje. Vokietijoje, pasibaigus Berlyno olimpinėms žaidynėms, Hitleris užkopė į pirmąją savo valdžios viršūnę.
Karlas P. Popperis, Vienoje gyvenęs žydų kilmės filosofas, anuomet suprato, kad Austrija netrukus taps agresyvios Vokietijos auka. Todėl 1937 metais jis nedelsdamas emigravo ir Naujojoje Zelandijoje gavo aukštosios mokyklos docento vietą. Kitų metų kovą nacionalsocialistai okupavo Austriją. Tai sužinojęs, žymusis mokslo teoretikas emigracijoje nusprendė parašyti dviejų tomų veikalą – „Atvira visuomenė ir jos priešai“; savo kūrinį mokslininkas vertino kaip indėlį į kovą su komunizmu ir nacionalsocializmu. 1940 metais Stalinas ir Hitleris, du mirtini laisvės priešai, pasidalijo Europą. Demokratija dar gyvavo Anglijoje, Švedijoje ir Šveicarijoje, visose kitose Europos valstybėse jos nebeliko. 1945?aisiais, „Atviros visuomenės“ išleidimo metais, nacionalsocializmas buvo nugalėtas, tačiau dar turėjo praeiti kone penki dešimtmečiai, kol Rytų ir Vidurio Europos tautos nusimes komunizmo jungą. Lietuva irgi išsikovojo laisvę, vėl sugrįždama į Europos valstybių šeimą kaip „nepriklausoma, demokratinė respublika“ (1 Konstitucijos straipsnis). Naujoji senoji konstitucija laiduoja laisvės teisių, nuosavybės ir prekybos apsaugą, lygybę prieš įstatymus, laisvus rinkimus bei valdžios kontrolę. Susidaro įspūdis, kad Lietuva tvirtai žengia į demokratinę, rinkos ekonomikos bei teisinę – vadinasi, „atvirą“ – visuomenę.
Tačiau kaip atrodo tikrovė, praslinkus penkeriems nepriklausomybės metams? Ar infliacija, nedarbas, pagilėję socialiniai prieštaravimai, netvirta ekonominė padėtis, egzistencijos baimė, politiniai skandalai, korupcija, organizuotas nusikalstamumas, nepasitikėjimas Vyriausybe ir bankais ir t.t., ir t.t. mūsų visuomenei nebūdingi daug labiau negu teisingumas ir lygybė? Gal tikrai mums dar toli iki harmoningos, stabilios ir vieningos visuomenės? Ne vienam laisvė yra našta, dažnai pernelyg sunki našta.
Būtent šis gilus ir tikras nepasitenkinimas yra K. Popperio kūrinio išeities taškas. Slegiami sunkios civilizacijos naštos, mes ilgimės sveiko ir darnaus pasaulio, – ir dabar, ir prie 2000 metų. Hitlerio ir Stalino vardai Popperiui kėlė tokį pasibjaurėjimą, kad jis jų išvis nemini savo knygoje. Todėl, pasak jo paties žodžių, jis leidosi istorijos pėdsakais, kad atsakytų į klausimą: kur tie didieji „uždaros“ visuomenės teoretikai, kūrę sveiko ir tobulo šiapusinio pasaulio vizijas? Kur glūdi komunizmo, fašizmo ir nacionalizmo šaknys? Kur pirmieji laisvės priešai bei pirmieji rasių ir klasių ideologai?
Popperis rėmėsi Hegeliu, Marxu ir, beje, Platonu – pirmuoju didžiuoju politiniu ideologu. Toliau panagrinėsime, kaip Popperis analizavo graikų filosofą bei jo kūrinį „Valstybė“.

Svajonės apie tobulą valstybę – Platono programa

27-erius metus trukęs karas – Platono laikai

Kai Platonas gimė (427 m. pr. Kr.), Graikijoje jau ketvirtus metus tęsėsi Peloponeso karas; mirtini priešai Atėnai ir Sparta bei jų sąjungininkai kariavo dar ištisą ketvirtį amžiaus. Ypač Platono jaunystę ženklino politiniai sukrėtimai. Platonas pergyveno karo žygius, epidemijas, badą ir žiaurų „30 tironų“ viešpatavimą Atėnuose, šiam miestui 404 metais pralaimėjus prieš Spartą. Net tada, kai jo gimtuosiuose Atėnuose nugalėjo demokratija, šalyje ramybė neįsiviešpatavo. Kilęs iš senos aristokratų giminės, Platonas visur kur regėjo vien papročių, tradicijų ir senosios religijos pakrikimą.
Tačiau neramumai kilo dar prieš prasidedant karui. Graikijoje labai išaugo gyventojų skaičius, senosios gimininės formos sunyko. Apie 500 metus įvyko pirmoji „politinė revoliucija“ – gimė demokratija. Graikų miestai?valstybės Viduržemio jūros pakrantėse steigė kolonijas, suklestėjo prekyba ir laivininkystė; užmezgę ryšius su svetimomis kultūromis, graikai patys atsivėrė pasauliui ir pradėjo keistis.
Tuo laiku radosi ir modernioji filosofija. Magiškas tėvų tikėjimas daugiau nebebuvo perimamas kaip savaime suprantamas dalykas. Filosofai, pavyzdžiui, Talis ir Anaksimandras, nusigręžę nuo tradicinių mitų, pradėjo racionaliai klausti, kokie yra tikrovės principai.

Viskas teka – Platono atsparos taškas

Platonas anksti ėmėsi filosofijos. Labai svarbus vaidmuo čia tenka Heraklito (gim. apie 540) mąstymui. Heraklitas pirmasis atrado kitimo idėją. Popperis rašo: „Iki to meto graikų filosofai… suvokė pasaulį kaip milžinišką pastatą… Pasaulis – tai daiktų visuma, kosmosas.“ (p. 28) [1] Heraklito nuomone, pasaulis yra ne stabilus statinys, o milžiniškas procesas, šlamštas, pabertas kaip papuola, – gražiausia darna (Fr 54). Heraklitas pasaulį regėjo jau ne kaip daiktų, o kaip įvykių, pokyčių visumą. Garsioji jo filosofijos tezė skamba taip: „Viskas teka, niekas nestovi vietoje“. Todėl jis manė, beje, visai nuosekliai, kad pirminė visų daiktų medžiaga yra lakioji ugnis.
Taip Heraklitas atrado ir suformulavo pagrindinę savo meto intelektinę ir socialinę problemą: pasaulis nuolatos keičiasi. Senoji gimininė aristokratija virto demokratija, tradicinius mitus išstūmė kritinė filosofija. Niekas nebeturėjo savo vienintelės ir tvirtos vietos, niekas nebevyko absoliučiai būtinai, visa valdantis likimas buvo nuvainikuotas.

Kitimas yra blogybė – Platono „dėsnis“

Iš pradžių Platonas, kaip ir dera jo aukštai kilmei, norėjo tapti politiku. Tačiau jis nepasekė savo dėde Kritiju, vienu iš trisdešimties tironų, ir nepradėjo politiko karjeros. Platonas atsidėjo filosofijai, jis buvo pirmasis filosofas, po savo mirties palikęs literatūrinių kūrinių, be to, Atėnuose įkūrė akademiją, kurios žymiausiu mokiniu vėliau tapo Aristotelis.
Savo politinius interesus su filosofine veikla Platonas susiejo remdamasis Heraklito sukauptu patyrimu. Ir Heraklitas, ir Platonas skausmingai reagavo į savo meto politinį nestabilumą bei neapibrėžtumą. „Valstybėje“ Platonas mėgino išspręsti Heraklito problemą – pateikti išsamų atsakymą, sukurti tobulos valstybės įvaizdį.
Šiame kūrinyje Platonas mąsto remdamasis savo paties atrastu kosminiu dėsniu. Pasak Popperio (p. 35), tas dėsnis reiškia, kad „…bet kokia visuomenės permaina yra gedimas, puvimas ir išsigimimas“. Visi kitūs daiktai pasmerkti žūčiai. Visa, kas atsirado, yra laikina ir turi žūti („Valstybė“, 546a). Todėl politinėje sferoje žūties galima išvengti tik sustabdžius politines bei socialines permainas. Taigi reikia sukurti tokią valstybę, kuri daugiau nebesikeistų ir todėl ateityje nežūtų, – tai būtų geriausia, tobula valstybė, „aukso amžiaus valstybė, kurioje nesama permainų. Tai sustingdyta valstybė“ (Popper, p. 36)
Platonui labai rūpėjo sukurti tokią valstybę: „Mūsų valstybė, jei tik ji yra gerai sukurta, turi būti tobula, …išmintinga, narsi, nuosaiki, teisinga“ (427e). Tam tikslui turėjo tarnauti jo kūrinys.

Idėjų mokslas – Platono rasta išeitis

„Valstybėje“ apie idėjų mokslą prabylama ne iš karto (tik septintojoje knygoje, garsiojoje Olos alegorijoje), tačiau tai yra principinis Platono atsakymas į politinius, metafizinius ir pažinimo teorijos klausimus. Platonui idėjos – tai ne psichologiniai fenomenai, ne vaizdiniai ir ne svajonės. Platono ir dabartinė idėjų samprata labai skirtingos. Platonui idėjos yra amžini, realūs dalykai, egzistuojantys anapus erdvės ir laiko. Maža to: iš tikrųjų idėjos yra vienintelė reali tikrovė, „tikroji būtis“ (479b). „Daugybė gražių daiktų“, kuriuos mes suvokiame, būva tarp idėjų ir nebūties. Daiktų esmė yra idėjos.
Jau Parmenidas kalbėjo apie tikrovę, egzistuojančią anapus reiškinių. Tačiau tik Platonas sukūrė aiškų mokymą apie tai, kaip siejasi reiškinių ir idėjų pasauliai. Olos alegorijoje pateikiamas šios sąsajos įvaizdis: reiškiniai (taigi jusliškai suvokiami dalykai) yra idėjų „šešėliai“. Konkretūs daiktai tėra idėjų „atvaizdai“, idėjos įgalina atsirasti ir egzistuoti daiktus (idėjos kaip „tėvai“ „gimdo“ paskirus daiktus, sakoma kūrinyje „Timajas“).
Platonas griežtai atskyrė idėją ir reiškinį. Idėjos ir reiškiniai priklauso skirtingoms „sritims“ (509d). Idėjų srityje nėra kitimo, o regimojoje srityje egzistuoja tik tapsmas ir nykimas. Remdamasis šiuo griežtu dualizmu Platonas atsakė į savo paties iškeltą klausimą, kaip mes šiame pasaulyje iš tikrųjų galime ką nors žinoti. Jei viskas nuolatos keičiasi, kaip galime ką nors konkretaus pasakyti apie kokį daiktą, kaip galime ką nors žinoti? Pasak Platono, juslių teikiamas pažinimas veda ne į žinojimą, o į tikėjimą ir spėjimą. Tikrąsias idėjas mes galime pasiekti tik mąstymu. Tik intelektu ir protu idėjas galima pažinti sieloje. Šitas pažinimas ir yra tikrasis, tikslus, patikimas žinojimas, žinojimas apie realią tikrovę. Platonas priskiria sielai šį gebėjimą todėl, kad ji irgi kilusi iš idėjų srities – vadinasi, siela „prisimena“ savo „senąją tėvynę“, ir tai yra pažinimas.
Taip Platonas galėjo paaiškinti, kodėl juslėmis pažįstami daiktai keičiasi. Balti daiktai panašūs todėl, kad jie yra „baltumo“ idėjos dalininkai; gražūs daiktai vienas į kitą panašūs dėl to, kad jie yra grožio idėjos dalininkai. Platonas rado būdą, kaip pasiekti tvirto pažinimo kintančiame pasaulyje. Kalbant apie „Valstybę“, pasakytina štai kas: norėdami žinoti, kaip turi atrodyti ideali, geriausia valstybė, turime pažinti valstybės idėją. Juo toji valstybė artimesnė nekičiai idėjai, tuo ji pati stabilesnė ir mažiau kiti. Valstybės idėja yra „pats“ tikrasis „pradas“ (533c), ant kurio patikimai galima statyti valstybę.

Harmonija ir vienybė – Platono tikslas

Taigi Platonas įsitikinęs, kad kitimą galima sustabdyti, jei valstybė „kuriama kaip tiksli jos originalo, t.y. miesto Formos arba Idėjos kopija“ (Popper, p. 97). Jo kovos šūkis: atgal į tą pirmavaizdį, į valstybę, egzistavusią iki žūties ir smukimo; atgal į valstybę, atitinkančią mūsų žmogiškąją prigimtį; atgal į gamtą!
Gyvendami pagal prigimtį, gyvename harmoningai. Bet kokia yra mūsų prigimtis ir kokia yra valstybės prigimtis? Ankstesnėje pastraipoje jau minėjome, kad, pasak Platono, žmogaus kūnas pavaldus sielai. Nemirtinga siela iš idėjų pasaulio daug vertingesnė negu mirtingas ir kitus kūnas: siela yra puolusi, nes ją tokią „padaro susijungimas su kūnu ir kitos blogybės“ (611c).
Be to, Platonas skiria geresniąją ir blogesniąją sielos dalis (431a). Geresnioji dalis yra protinga, blogesnioji – neprotinga, arba geidulinga (439d). Protas turi pagalbininką – įniršį (441a). Filosofą labiausiai domina tų dalių – proto, įniršio ir troškimų – tarpusavio santykis. Pastarąjį lemia uždavinys, kurį atlieka kiekviena dalis: protui pritinka valdyti likusią sielos dalį (441e). Harmoningai derėdami, įniršis ir protas turi kontroliuoti troškimus, „tramdyti… troškimus ir malonumus“ (571b). Šias tris sielos dalis atitinka trys skirtingi malonumai: protas mėgaujasi tiesa bei mintimi, įniršis – pergale ir šlove, o troškimams malonumą teikia nauda. Suprantama, Platonas „tikresniu ir stipresniu malonumu“ laiko „malonumą tos dalies, kuria mes mąstome“ (585a,d). Aišku, kad visa siela turi paklusti tik šiai išmintį mylinčiai daliai.
Būdinga „Valstybės“ ypatybė yra ta, kad Platonas sulygina valstybę ir (paskirą) žmogų: „Vargais negalais išsiaiškinome, kad valstybėje ir kiekvieno paskiro žmogaus sieloje yra tie patys pradai ir jų yra tiek pat“ (441c). Taigi valstybė skirstoma taip, kaip žmogus arba jo siela (nes kūnas nesvarbu). Platonas net kalba apie žmoguje egzistuojančią „vidinę santvarką“ (591e). Ir sieloje, ir valstybėje visa yra esmiškai atidalinta: valdovai ir valdiniai, sargybiniai ir sergstimieji, filosofai (arba kovotojai) ir verslininkai. Valdovus, arba miesto tarybos narius, atitinka protas, nes jis yra vyraujanti sielos dalis. Valdovai remiasi kariais, arba pagalbininkais, kuriems būdingas aistringumas. (Sieloje čia veikia aistringasis pradas). Pats žemasis sluoksnis yra neginkluotų darbininkų masė, besivadovaujanti troškimais. Sieloje tai atitinka geidžiantysis pradas.
Siela yra harmoninga, jei joje protas, iš prigimties aukštesnis pradas, valdo kitus pradus. Lygiai taip ir valstybė yra vieninga, jei iš prigimties pranašesni valdovai kontroliuoja kitus žmones, o šie jiems savo valia paklūsta. „Daugumos žemus troškimus valdo nedaugelio dorų žmonių protingi troškimai“ (431d). Tačiau Platonui rūpi ne priespauda, o vienybė. Jo aukščiausias tikslas yra vidinė žmogaus ir valstybės vienybė, nes tik ši stabili harmonija pajėgia užkirsti kelią tolesniam kitimui, taigi ir žūčiai („Valstybę galima didinti tol, kol ji išlieka vieninga, bet ne daugiau“ 423b). Tačiau Platono dėmesys sutelktas ne tik į visumos vienybę, bet ir į jos laimę bei malonumą. Jo tikslas – kiekvieno žmogaus, gyvenančio valstybėje, laimė. Jei paskiras pilietis kenčia arba yra laimingas, tai ir valstybė kaip visetas sykiu kenčia arba džiaugiasi (462d,e)! Juk idėjų bei sielos mokslo dėka Platonas žino, kas yra kiekvieno laimė: „geriau būti valdomiems dieviško ir išmintingo prado“. Kadangi verslininkus valdo ne protingasis pradas, jie gali būti laimingi tik būdami vergai „geriausiojo žmogaus, kuriame viešpatauja dieviškasis pradas“ (590c,d).

Kas turi valdyti? – pagrindinis Platono klausimas

Platono nuomone, valstybėje tik tada viešpataus harmonija, kai valdys tie, kurie turi valdyti. Jei valdžia atitenka netikriems, negabiems valdovams, neišvengiamai prasideda neramumai bei irimas. Į klausimą, kas gi yra tie valdovai, nesunku atsakyti: tai geriausi, labiausiai tinkantys valdyti; tik tie, kurie gali žvelgti į tai, „kas darnu ir amžinai tapatu“ (499c), žvelgti į idėją; tik tie, kurie regi valstybės idealą ir gali jį atkurti; tik tie, kurie myli tiesą ir regi visetą. Tai nedidelė žmonių grupė: valdyti turi karaliai filosofai arba filosofai karaliai. Tai garsusis, svarbiausias Platono reikalavimas, esantis pačiame „Valstybės“ viduryje (473d).
Tik filosofai yra tie žmonės, kuriuose viešpatauja protas ir kurie yra susiję su dieviškuoju idėjų pasauliu. Tai Olos alegorijos „dialektikai“, iš olos išėję saulės šviesoje pasižiūrėti tikrų idėjų. Jie vieninteliai turi reikiamų profesinių žinių, būtinų valdyti, – tai vieninteliai tiesos „turėtojai“. Taurų tų valdovų paveikslą Platonas ypač atskleidžia šeštojoje knygoje: jie turi būti ištikimi tiesai ir mokslui, protingi ir apdairūs, turi negeisti pinigų, net neturėti nuosavybės, nebijoti mirties, lengvai pasisavinti žinias, siekti visų žmonių laimės ir ją iškelti virš savo pačių interesų, turėti gerą atmintį, išsilavinimą, nepriekaištingai elgtis ir t. t., ir t. t.
Jei filosofams dera valdyti, tai tada pagrindinis valstybės uždavinys būtų laiduoti, kad iš prigimties „talentingiausios sielos“ (419e) būtų parenkamos ir teisingai auklėjamos tam didžiai svarbiam uždaviniui atlikti: „Jei filosofo prigimtis bus tinkamai ugdoma, tai ji bręsdama būtinai įgis visokių dorybių…“ (492a). Todėl didelė „Valstybės“ dalis skiriama valdovų auklėjimo klausimams, joje nuodugniai gvildenamos disciplinos, kurių valdovai mokosi. Negalima leisti, kad „žmonės, neverti auklėjimo“ prisiartintų prie jo (496 a). Todėl Popperis rašo: „Taigi Platono propaguojamas filosofinis auklėjimas atlieka konkrečią politinę funkciją. Jis paženklina ir išskiria valdovus, o kartu nubrėžia ribą tarp valdovų ir valdinių“ (p. 155).

Kiekvienas dirba savo darbą – teisingumas pagal Platoną

Valdančioji „sarginių šunų“ klasė griežtai atskiriama nuo „bandos galvijų“; masių pareiga – paklusti; kilnieji filosofai turi pranokti visus kitus valstybės piliečius. Platono principai labai primena totalitarinę politinę programą (kitame skirsnyje apie ją pakalbėsime plačiau). Popperis klausia: „O kaipgi su Platonui būdingu aistringu Gėrio ir Grožio troškimu arba su jam būdinga Išminties ir Tiesos meile?“ (p. 98) Ar Platonas nesiekia visų piliečių laimės ir gerovės? Ar „gėrio idėja“ neviršija visų kitų idėjų? Ar „teisingumo“ tema nėra pagrindinė „Valstybės“ tema?
Iš tiesų, tradicinė šio kūrinio paantraštė vadinasi „Apie teisingumą“. Kas gi, Platono manymu, yra teisingumas? Ketvirtojoje knygoje randame atsakymą: „Yra teisinga, kad kiekvienas valdytų savo turtą ir dirbtų savo darbą“ (434a). Kiekvienas privalo rūpintis savo paties reikalais: verslininkas turi būti verslininkas, karys turi būti savo prigimtinėje kario vietoje, o sargybinis turi sargauti. Bet kokie luomų mainai ir kaita yra neteisingumas. Dar kartą cituojame Platoną: „Luomų kišimasis į svetimus reikalus ir perėjimas iš vieno luomo į kitą labai žalingas valstybei – šitai galėtume pavadinti didžiausiu nusikaltimu“ (434b,c). Platono nuomone, teisingumas – tai būti savo vietoje.
„Valstybė yra teisinga tada, kai kiekvienas iš trijų luomų dirba savo darbą“ (441d). Taigi Platonui „teisinga“ reiškia tai, kuo suinteresuota geriausia valstybė. Tą interesą galima įvardyti taip: griežtu padalijimu į luomus užkirsti kelią permainoms; tokiu atveju teisinga bus rūpintis, kad egzistuotų luominiai barjerai bei valdovų privilegijos. Aiškiai matyti, kad šiuolaikinė teisingumo samprata yra visiška priešingybė Platono sampratai. Popperis ją nusako tokiais žodžiais: „Teisingumu mes laikome tam tikrą lygybę, traktuojant individus, tuo tarpu Platonas teisingumą traktuoja ne kaip individų tarpusavio ryšį, bet kaip visos valstybės, pagrįstos joje esančių klasių tarpusavio santykiais, bruožą. Valstybė teisinga tik tada, kai ji sveika, stipri, vieninga, vadinasi, stabili“ (p. 102).
Platono teisingumas kolektyvinis. Tiesa, Platonas kalba ir apie teisingą individą, tačiau tai darydamas jis turi galvoje tokį asmenį, kuris paklūsta socialinei tvarkai, o sieloje kontroliuoja neprotingus troškimus. Tačiau „Valstybėje“ dar nematyti požiūrio, kad teisingumas – tai lygybė prieš įstatymą, vienodas visų individų traktavimas, nors Platonas šiaip jau išsako nuomonę apie visas teisingumo teorijas. Pasak Popperio, šitas lygiateisiškumo principas buvo „didžiausias“ Platono „priešas“, „ir jis buvo pasirengęs jį sunaikinti“ (p. 104). Todėl „neturinčiai jokio valdymo, bet maloniai ir margai“ demokratijos „santvarkai“ (558c) jis jautė panieką. Joje gyvenimo nevaldo „būtinybė“ (561 d), joje be išimties „sulyginami lygūs ir nelygūs“ (558c). O blogiausia tai, kad joje „pirktieji vyrai ir pirktosios moterys nė kiek ne mažiau yra laisvi negu jų pirkėjai“ (563b).
Apibrėždamas teisingumą, Platonas turėjo omenyje visą valstybę, – reikšmingas yra tik kolektyvinis visetas. Individas tėra visai nevertingas daiktas, egzistuojantis tik dėl valstybės.

Cenzūra, melas, žudymas – politinė Platono programa

Platono „Valstybėje“ lemiamas vaidmuo tenka sargybinių ir filosofų pamainos atrankai bei ugdymui. Ugdyme turi būti vengiama „visokių naujovių, pažeidžiančių nustatytas taisykles“ (424b). Platonas sukuria griežtas muzikos taisykles; muzika drauge su gimnastika ugdymo pradžioje vaidina labai svarbų vaidmenį. Iš savo tobulos valstybės Platonas norėtų beveik visai išguiti poeziją, nes ji, būdama „pamėgdžiojantis menas“ (598b) atitinka tik žemuosius sielos impulsus. Platonas numato griežtą cenzūrą: „Mitų kūrėjai“ turi būti stebimi (377b,c); iš poezijos turi būti išmesti „dejonės ir skundai“ (387d); poetams nevalia vaizduoti sielvartaujančių arba giliai kenčiančių herojų (605c,d), nes tai galėtų pasėti lepumą. Leidžiama palikti tik „Himnus dievams“ ir „Pagyrimus žymiesiems žmonėms“ (607a). Visa pasaulėžiūros sfera irgi turi būti reglamentuojama. Turi būti leidžiama išpažinti tik valstybės pripažintą religiją (dar aiškiau apie tai kalbama „Įstatymuose“, vėliau parašytame kūrinyje).
Kad sargybiniai drausmingai atliktų jiems skirtą uždavinį ir nesikivirčytų, jiems nevalia turėti pinigų. Jų žmonos ir vaikai turi būti bendri (449c). Geriausi vyrai ir geriausios (sargybinių) žmonos Platono „atrankos metodu“ skirtu laiku turi pradėti geriausius palikuonis. Auklėti galima tik iš gerų tėvų gimusius stiprius vaikus, o ne iš silpnų tėvų gimusius silpnus vaikus (459d,e). Stipriųjų vaikus perima „tam paskirti pareigūnai“ , o „blogiausių arba luošų tėvų kūdikius jie paslėps, kaip pridera, neprieinamoje, slaptoje vietoje“ (460c). Jei vaiką pradeda tėvai, peraugę optimalų gimdymui skirtą amžių, reikia žiūrėti, kad toks vaikas išvis negimtų. Jei jis vis dėlto gimsta, „tegu pasirūpina, kad jo nereikėtų auginti“ (461c). Kalbėdamas apie medicinos ir gydytojų vaidmenį, Platonas dar toliau nueina: „Kurie silpno kūno, leis numirti, o tuos, kurių nedora siela ir kurie, be to, yra nepagydomi, nužudys“ (410a). Vėliau parašytame kūrinyje „Politikas“ Platonas irgi kalba apie piliečių „žudymą“ bei „likvidavimą“ (293c-e).
Galiausiai Platonas valdovams, „tiesos mylėtojams“, leidžia meluoti: „Jau kam kam, o valstybių vadovams tikrai dera meluoti ir priešams, ir savo piliečiams – savo valstybės labui“ (389b).
Cenzūra, melas ir žudymas Platono valstybėje yra leistini, iš dalies net pageidautini dalykai, jei tik jie tarnauja valstybės interesams. Taip Platonas sukūrė pirmąją, kone klasikinę totalitarinę programą, modelį absoliutistinio režimo, kontroliuojančio visas gyvenimo sritis ir stovinčio virš bet kokios teisės. [2]

Atsakomybės našta – Popperio atsakymas

Individualybė ir visuotinė gerovė

„Valstybė atsiranda tada, kai kiekvienas iš mūsų jaučiasi negalįs pats vienas viskuo apsirūpinti“ (369b); Platono nuomone, valstybės prigimtis pagrįsta visuomenine žmogaus prigimtimi. [3] Žmogus socialus todėl, kad vienas pats yra netobulas ir jam reikalinga valstybė. Todėl visi, net ypatingi žmonės, yra priklausomi nuo valstybės ir tik valstybėje kaip žmonės gali tapti tobuli. Taip Platonas išveda tezę, kad valstybė absoliučiai viršija individą. Pačioje „Valstybėje“ Platonas irgi nagrinėja tik luomus, griežtai atsietas žmonių grupes. Jis skiria žmones, turinčius prigimtines pirmumo teises ir esančius valdovais iš prigimties, bei likusius silpnuosius ir „netalentinguosius“. Jis nepripažįsta, kad „žmonijos“ kategorija aprėpia visų rasių, klasių ir tautų žmones. „Žmogiško“ nagrinėjimo verti geriausiu atveju tik „giminių vadai“.
Kritikuodamas Platoną, Popperis nevartoja argumento, jog žmonės biologiškai lygūs. Be abejo, žmonės daugeliu požiūrių lygūs, bet jie taip pat ir skirtingi. Popperis pabrėžia – nei iš lygybės, nei iš nelygybės fakto dar negalima kildinti kokių nors normų, – prigimtinės pirmumo teisės neegzistuoja. Kaip politinę normą Popperis siūlo lygiateisiškumo principą, nes jis tiki kiekvieno žmogaus didybe ir verte. Taip Popperis pratęsia graikų – Demokrito ir Periklio – tradiciją; pastarieji laikėsi nuomonės, kad žmones susieja protas – aš galiu kalbėtis ir su vergu, nes ir vergas turi protą. [4]
Lygiateisiškumo principas reiškia: įstatymas visus piliečius traktuoja vienodai, nesvarbu, ar jie turtingi, ar vargai, protingi ar kvaili, nekilmingi ar kilmingi. Vienodo traktavimo dėka individams laiduojamos vienodos galimybės gyventi žmogaus vertą gyvenimą. Lygiateisiškumas nereiškia absoliučios lygybės, nes, pasak Demokrito, puikiems, nepaprastiems žmonėms reikia rodyti didelę pagarbą, jiems turi būti suteikiama erdvė jų ypatingiems gabumams skleistis.
Platono priekaištas skamba kiek kitaip; vis dėlto priekaištas dėl egoizmo yra nemenka dingstis pasisakyti prieš individo iškėlimą. Individualizmas prilyginamas egoizmui. Tas, kas savo interesų nepajungia visuotinei gerovei, elgiasi egoistiškai. Popperis parodo, kad toks prilyginimas yra klaidingas, ir nurodo į krikščionybę. Dievo akivaizdoje kiekvieno žmogaus vertę, atsakomybę ir tikėjimą pastaroji susieja su įpareigojimu būti nesavanaudiškam ir mylėti artimą. Mylėti kiekvieną, ne tik savo giminės, artimą! Būtent visuotinės gerovės, visų gerovės labui puoselėjama individualybė.

Valstybė ir laisvė

Platonas stengėsi išaiškinti valstybės esmę: kas yra valstybė? Kas yra tikroji valstybės idėja? Kokia yra tikroji valstybės reikšmė? Popperio nuomone, tokie klausimai ir diskusija nevaisingi. Be to, jie praktiškai (pavyzdžiui, Platono atveju) dažniausiai veda į tai, kad nedidelis visuomenės elitas tariasi žinąs atsakymą ir jį primeta likusiai visuomenės daliai. Popperis siūlo išaiškinti kitką: ko mes norime iš valstybės? Kodėl norime gyventi valstybėje, o ne anarchijoje? Ką turėtų įstatymais įsipareigoti valstybė?
Į tuos klausimus praktiškai gali atsakyti kiekvienas. Humanistinių principų šalininkai atsakytų taip: „Aš reikalauju, kad valstybė apsaugotų ne tik mane, bet ir kitus. Reikalauju, kad valstybė apsaugotų ir mano, ir kitų žmonių laisvę“ (Popper, p. 120). Valstybės uždavinys – apsaugoti silpnuosius nuo stiprių tironų, užkirsti kelią agresijai bei nusikaltimams. Siekdama apginti laisvę, valstybė dažnai būna priversta imtis drausmės ir kontrolės priemonių, kad, pavyzdžiui, švietimo srityje, kiekvienam piliečiui garantuotų vienodas galimybes gauti išsilavinimą. Tokius uždavinius praktikoje galima suformuluoti įstatymais, net jei tai darant kai kada ir iškiltų sunkumų.
Taigi Popperis skelbia valstybės „desakralizavimą“. Jam valstybė nėra garbinimo objektas. Valstybė negali kelti sau „aukštų“ uždavinių, pavyzdžiui, morališkai ir doroviškai kontroliuoti savo piliečius. Aristotelis šiuo požiūriu sekė Platonu. Jo nuomone, būtina, kad valstybė sergėtų savo piliečių dorumą. Priešingai, Popperis nurodo, „kad valstybių moralumas… paprastai būna gerokai menkesnis negu vidutinio piliečio, todėl daug labiau pageidautina kad valstybės moralumą kontroliuotų piliečiai, o ne priešingai“ (p. 123).

Demokratija ir kritika

Popperio požiūriu, nenaudinga klausti nei kas yra valstybė, nei kas turi valdyti. Gal patys išmintingiausi? O gal geriausi? Protingiausi? Tas, kas moka tobulai valdyti? O gal valdovų luomas? Kai kurie atsakymai skamba įtikinamai, bet jie dar neišsprendžia politinės problemos. Pats Platonas puikiai žinojo, kad jo apsigimę valdovai ne visada ganėtinai išmintingi ir geri. Iš kur mums žinoti, kad tie, kuriems, rodos, ypač pritinka valdyti, tikrai gerai valdys? Gal verčiau iškart laukti blogos valdžios?
Pasitelkęs šią praktišką problemą, Popperis siūlo kitą klausimą: „Kokiu būdu galime sutvarkyti politines institucijas taip, kad blogi ar nemokšiški valdovai negalėtų padaryti pernelyg daug žalos?“ (p. 130). Ramiai galime laukti pačių geriausių valdovų, bet verčiau būkime pasirengę sulaukti pačių blogiausių! Tik tada, kai valdžia kontroliuojama, įmanoma išvengti didelės žalos.
Paprastai tokia valstybė, kurioje valdančiųjų galią kontroliuoja kito pobūdžio jėgos, vadinama demokratija. Popperis demokratiją apibrėžia ne kaip „liaudies valdžią“ arba „daugumos valdžią“. Nes kas pasakys, ar daugumos valdžia kaip tokia yra gera bei išmintinga? Popperio supratimu, demokratija yra tokia valstybės forma, kuri įgalina atsikratyti valdžia ir valdovais be kraujo praliejimo. Taip blogos valdžios daroma žala gali būti apribota. Kitą valdymo formą, kuri to neleidžia padaryti ir kuri težino vieną priemonę valdžiai pakeisti – kruvinas revoliucijas, Popperis vadina diktatūra arba tironija. Pats patikimiausias būdas nusikratyti valdžia yra visuotiniai rinkimai ir daugumos apsisprendimas valdovo atžvilgiu.
Todėl parlamentas, rinkimai, konstitucija ir t. t. yra institucijos, galinčios mus apsaugoti nuo diktatūros. Tai saugikliai nuo tironijos, kuriuos visą laiką galima tobulinti. Demokratija yra patraukli tuo, jog ji pati sukuria rėmus, kad save nuolatos tobulintų taikiomis reformomis. Sekdamas Perikliu, Popperis pripažįsta, kad ne kiekvienas gali sukurti didelę politinę koncepciją, bet „visi galime apie ją spręsti“ (p. 191).

Nuolankumas ir maži žingsneliai

Visiems Platono valdovams būdingas bendras bruožas: jie yra žinantys. Jie turi tiesą, – tiesą apie valstybę ir visus jos piliečius. Jie labai gerai žino, kaip turi atrodyti geriausia ir moraliausia valstybė, kaip ją sukurti. Geriausias yra išdidus tiesos savininkas! Tik jis geba kurti planus, kaip pertvarkyti visą visuomenę ir žemėje įgyvendinti utopiją, nes tik jis žino, kas yra tikrasis valstybės tikslas. Popperis tokį požiūrį laiko gundančiu, nerealistišku ir nehumanišku. Jo akimis žiūrint, geriausias valdovas yra ne išdidus turėtojas, o nuolankus tiesos ieškotojas, kuris visada atviras kritikai ir trokšta mokytis, kuris sutinka, kad jį taisytų; praktiškai tai reiškia, kad jis sutinka būti neišrenkamas pakartotinai.
Galbūt žmonija vieną dieną taps tobula. Tačiau tobulumas, nors ir pasiekiamas, yra labai toli. O juk kiekviena žmonių karta pagrįstai ko nors trokšta. Jei ne laimės, tai bent jau kad neužgriūtų bėdos. Platonas visuotinę laimę regėjo tolimoje ateityje, o Popperis ragina įsižiūrėti į dabartinės visuomenės blogybes ir kiekvieno dabar gyvenančio žmogaus vargus. Nuolankus valdytojas palengva mėgins pašalinti vargą, blogybes, neteisingumą ir socialines negeroves. Apie tuos dalykus palyginti nesunku spręsti ir diskutuoti, nes jie kasdien kamuoja daugybę žmonių. O kas ryžtųsi spręsti, kaip kurti idealią valstybę? Kas gali žinoti, kiek jos kūrimas atneš kančių ir ar išvis ją verta kurti? Verčiau pamažėle tobulinkime pensijų sistemą, socialinį draudimą ir švietimo sferą. Už gigantiškus planus, pastangas įgyvendinti utopijas, „aukštesniųjų“ tikslų siekimą pernelyg dažnai tenka mokėti milijonų ašaromis. Geriausias pavyzdys: didieji Mao eksperimentai („didysis šuolis“) nusinešė dešimčių milijonų kinų gyvybes.

Atsakomybė ir atvirumas

Platono viziją „Valstybėje“ Popperis pavadino „uždaros“ visuomenės pavyzdžiu. Uždara visuomenė panaši į organizmą, bandą, gentį, – ji kolektyvas. Joje susiformavusių socialinių įpročių negalima keisti, gyvenimą valdo daugybė įvairiausių tabu. Papročiai ir elgesys traktuojami kaip neišvengiamai vykstantys gamtos reiškiniai. Kiekvienas žmogus ir kiekvienas dalykas turi savo griežtai apibrėžtą vietą ir uždavinį, tarpusavio ryšiai mezgasi ir egzistuoja tik nedideliame rate, luominė priklausomybė griežtai nustatyta. Saugumą, stabilumą ir prasmę laiduoja glaudi bendrija. Joje neegzistuoja paskiro žmogaus asmeninė atsakomybė.
Šiai vizijai Popperis priešstato savo atviros visuomenės koncepciją. Tai tikra individų visuomenė, o ne bendrija. Tokioje visuomenėje atsieti gamtos dėsniai, kurių mes negalime pakeisti, ir socialiniai papročiai, elgsenos bei įstatymai, apie kuriuos galime racionaliai diskutuoti ir kuriuos galime keisti. Tai tokia visuomenė, kurioje individai, grupės ir klasės nuolatos juda, kartais tarp jų net įsiplieskia konfliktai, nes kiekvienas iš pradžių turi rasti savo vietą, o ieškodamas varžosi su kitais. Tokioje visuomenėje ryšiai abstraktūs, labai dažnai – oficialūs. Tačiau asmeniniai ryšiai, kurių siekia įvairūs žmonės, gali būti mezgami ir plėtojami nevaržomai. Kiekvienas žmogus kasdien turi apsispręsti, jis asmeniškai atsakingas už savo vienokį ar kitokį apsisprendimą. Šios visuomenės ateitis ir raida yra atviros.
Platoną slėgė anuomet jaunos civilizacijos našta. Jis svajojo apie gražų, naują pasaulį, apie sveiką, vientisą, harmoningą, stabilią valstybę, kuri vėl atkurtų gimininę visuomenę (jo nuomone, šitą svajonę tikrai įmanoma įkūnyti! 502b,c). Tačiau didžiausia kliūtis, trukdanti tą valstybę sukurti, yra individas, permainingas, kitus ir keičiantis savo vaidmenį, priimantis savo paties laisvus sprendimus ir einantis savo paties keliu. Todėl, Platono nuomone, būtina jėga pažaboti individą – tik taip bus galima sugrįžti į sveiką, uždarą visuomenę. Popperis parodė, kad tuo keliu, vedančiu į nekaltybę ir grožį, į dangų žemėje, neįmanoma eiti, nes jis per daug greitai – tai rodo Platono atvejis – atveda į inkviziciją, slaptąją policiją ir valstybinį terorą. Mes nebegalime grįžti į vaikystę, į gamtinę būklę, į rojų. Dar kartą pacituosime britų filosofą: „Jei pasuksime atgal, turėsime nueiti visą kelią – turėsime sugrįžti į gyvulinę būklę… Bet jei trokštame likti žmonėmis, esama tik vieno kelio, ir tai – atviros visuomenės kelias. Mums tenka keliauti į nežinomybę, į netikrumą ir nesaugumą…“ (Popper, p. 205).
Popperis prablaivo mūsų galvas, išvaikydamas svajones apie laimingą valstybę. Tačiau kokia nauda iš jo žodžių? Ką daryti 1996-ųjų Lietuvoje? Remdamiesi Poperiu, suformuluosime tris paraginimus – bendrai visiems, atskirai teisingumo organams ir krikščionims.
Krikščionims: Jūs galite ir privalote būti uolūs atviros visuomenės kovotojai (ne elitas!). Jūs žinote, kad kiekvienas žmogus yra vertingas, nes jis – Dievo atvaizdas; jūs pabrėžiate žmogaus laisvę apsispręsti, ar gyventi su Dievu, ar be Dievo. Jums neegzistuoja neįveikiamos sienos, skiriančios gimines, rases bei tautas, jūs neigiate Dievo duotas „prigimtines“ teises. Taip, jūs žinote, kad žmonės skirtingi, tačiau jūs manote, kad gabumai yra ne prigimtinės privilegijos, o Dievo dovana, kurią reikia panaudoti tarnaujant artimui. Jūs laikote nuolankumą viena didžiausių dorybių, nes puikiai žinote, kad žmonės yra silpni ir klystantys – ir jūs patys, ir visi. Jūs žinote, kad vyriausybės yra Dievo duotos, kad būtų apribotas blogis ir vargai, todėl jas turime kritikuoti, gerbti, turime už jas melstis – tačiau neturime garbinti! Jūs nepuoselėjate iliuzijų, kad žmonės žemėje gali sukurti rojų, nes tik Dievas mus išvaduos iš šio pasaulio kančių ir vargų. Jūs žvelgiate į būsimą, dangišką pasaulį, teikiantį jums vilties. Vis dėlto gyvendami pasaulyje nepuolate į nusiminimą bei neviltį, nes, šiaip ar taip, šis pasaulis yra Dievo, o jūs – pasaulio šviesa ir druska. Jūsų ateitis atvira, atvira iki pat Viešpaties sugrįžimo. Jūs nesibaimindami einate į tą netikrą ateitį, nes žinote, kad einate su Viešpačiu.
Teisingumo organams: Lietuvai reikalinga laisva prekyba ir laisva rinka. Kito kelio, kuriuo einant būtų galima pakelti bendrą gyvenimo lygį, – o tada dauguma žmonių būtų patenkinti demokratija, – nėra. Tačiau, pasak Popperio, „industrinė visuomenė su laisva rinka…neįmanoma be teisinių rėmų – be teisinės valstybės“ (Septintojo vokiško leidimo pratarmė, XI). Tik teisinė valstybė gali garantuoti konkurencijos laisvę ir lygias galimybes rinkoje. Jei šioje sferoje neįsigalės teisė ir mafijos struktūros praktiškai sunaikins laisvą konkurenciją, pirmiausia pasitrauks užsienio investitoriai, nors būtent jų pagalba Lietuvai dabar labiausiai reikalinga. Naujausias pavyzdys: iš Rusijos pasitraukė kompiuterių pramonės milžinas IBM.
Ko gero, atvirai visuomenei nieko taip nereikia, kaip pasitikėjimo teisine valstybe. Turime jaustis saugomi teisingumo, – saugoti gali tik tvirta, įgyvendinama teisė, kad drąsiai žengtume pirmyn. Jau nubrėžti tos tvirtos teisinės valstybės rėmai: konstitucija, nepriklausomi teismai, įstatymai. Taip pat svarbu, kad priimti įstatymai būtų taikomi. Teisėjai, advokatai ir prokurorai įstatymus turi traktuoti visu rimtumu, jie turi būti pasiryžę tarnauti tiesai, jie teisingumą turi kelti virš savo asmeninių, virš valstybės arba vyriausybės interesų. Teisinė valstybė Lietuvoje turi tapti tradicija!
Įgyvendinant šitą uždavinį, nepaprastai svarbus tampa teisininkų rengimas. Pastarasis lems viso judėjimo kryptį. Tiesa, teisingumas ir moralė turi būti aukščiausi teorijos ir praktikos principai. Tas, kas studijuodamas išmoks, kad pinigai yra valdžia ir jėga, šita tiesa vadovausis ir dirbdamas teisininku, – ir pats ims kyšius, ir kitus papirkinės kyšiais, o tai reiškia, kad jis nedovanotinai pamins principą, jog prieš įstatymą visi lygūs. Teisės studijos turi būti prieinamos teisingumo „mėgėjams“, garbingiems, savikritiškiems ir norintiems mokytis žmonėms, o ne turtingiems karjeristams. Korupcija viešpatauja visoje aukštojo mokslo sistemoje, tad ypač šioje sferoje reikia su ja kovoti.
Mums visiems: Liaukimės kamavę save klausimais, ar Lietuva „tikra“ demokratija, ar mus valdantieji tikrai „patys geriausi“. Atsakymas ir taip aiškus: suprantama, kad Lietuva yra netobulos ir silpnos – jaunos – demokratijos šalis; suprantama, kad mus valdantieji geriausiu atveju yra tik vidutiniški, nes jie visi dar tik mokosi savo amato. Nekritikuokime demokratijos už jos silpnybes – ji jų visada turės. Geriau kritikuokime konkrečią politiką, įstatymus bei jų įgyvendinimą ir teikime savo siūlymus, kaip visa tai gerinti. Visada pirmiausia kritikuokime save, vengiančius angažuotis politinei ir visuomeninei veiklai, nenorinčius darbuotis kitų žmonių laisvės ir vienodo traktavimo labui. Kovokime su neteisingumu, socialinėmis negerovėmis ir nelaisve ten, kur su jais susiduriame – gamyklose, įstaigose, mokyklose ir universitetuose. Tos kovos rezultatas bus ne didelė revoliucija, o lėtos permainos. O svarbiausia – išmokime nešti atsakomybės naštą. Tai iš tikrųjų našta, nes kas drįstų tvirtinti, kad paprasta priimti sprendimus arba nešti sprendimų naštą šeimoje, visuomenėje ir valstybėje?.. Bet neturime kito pasirinkimo. Jei leisime tą naštą nukrauti, nebebūsime laisvi žmonės.
Lietuva žengia į atvirą visuomenę. Nuo kiekvieno iš mūsų priklausys, ar ir toliau tuo keliu žengsime, kaip ilgai juo žengsime.

Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Giedrė Sodeikienė