K. Haacker

Tarp sąvokų „Izraelis“, „žydas“, „hebrajas“ centrinė yra pirmoji – „Izraelis“, kuris reiškia Jokūbo palikuonių tautą. Izraelio pravardę Jokūbui davė Dievas (plg. Pr 32, 28). „Hebrajo“ pirminė reikšmė yra daug platesnė. Iš pradžių šis žodis reiškė žemą socialinę padėtį. Tik vėliau juo imta vadinti izraelitus, ypač tarp pagonių, arba priešstatant save jiems. Naujajame Testamente taip vadinami šalyje likę žydai, norint atskirti juos nuo diasporos žydų, kalbančių graikiškai. „Žydais“ iš pradžių buvo vadinami judėjų genties nariai Judėjos provincijoje. Vėliau reikšmė prasiplėtė, taigi ir benjaminietis Paulius galėjo priskirti save „žydams“ (Gal 2, 15). Sąvoka „žydas“ tapo „pagonio“ ar „graiko“ antonimu ir priklausomai nuo konteksto reiškė tautinę, religinę ar kultūrinę bendriją. Bet ir Naujajame Testamente vis užtinkame senąją „Judėjos gyventojų“ sąvoką (kaip priešpriešą galilėjiečiams, samariečiams arba ir diasporos žydams), o kartais galvoje turimi tik politiniai ar religiniai Judėjos vadai (plg. mūsų laikais vartojamą „rusai“ nusakyti rusų valdžiai arba valstybės vadovams). Tik iš konkretaus konteksto galima spręsti, ar sąvokos „žydai“ ir „hebrajai“ vartojamos izraelitams kaip tokiems ir jų visumai nusakyti.

Sąvoka Senajame Testamente

1. Dievo „sąjunga“ su Izraeliu kartais vadinama „Senojo Testamento centru“. Galima numanyti, kad tai perdėta; juk, tiesą sakant, tik pats Dievas yra centre. Bet jo istorija su Izraeliu yra ta vieta, kur jis apsireiškė. Gamtos poveikis ir visa pasaulio istorija kelia klausimus ir žadina spėliones apie Dievą ar dievus. Mes pažįstame gyvą, tikrąjį Dievą tik per tai, ką su juo patyrė Izraelio tautos žmonės. (Tai pasakytina ir apie Naująjį Testamentą, daugiausia parašytą žydų). Dievo pažinimas Izraelyje sudaro pagrindą ir mūsų Dievo pažinimui. Būtent todėl šventieji Izraelio raštai tapo Bažnyčios Biblija, tik papildyti – ne pakeisti! – Naujuoju Testamentu. Dievas, kuriuo mes, krikščionys, tikime, nuo pagoniškų dievų bei filosofinių Dievo sampratų skirtinas kaip „Izraelio Dievas“ (arba jo „tėvų“ Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas). Tai grindžiama Dievo pažadu Izraeliui: „Aš būsiu jūsų Dievas, ir jūs būsite mano tauta“ (Jer 7, 23).
2. Tokį Izraelio išrinkimą jau bibliniais laikais teko saugoti nuo nesusipratimų. Izraelis turėjo įsisąmoninti, kad Dievas jį išrinko ne dėl kokių nors išskirtinių ypatybių (plg. Įst 7, 7–8). Dievo pasirinkimas buvo visiškai laisvas ir žmogišku požiūriu nepagrįstas sprendimas. Anų sentėvių palikuonis (kartu su kitomis giminėmis) jis ir subūrė į tautą. Jeigu jai nebūtų primenama apie ankstesniuosius Dievo darbus ir pranašystes, ši tauta jau seniai būtų išnykusi tautų vandenyne.
3. Pranašai taip pat turėjo kovoti už tai, kad Izraelio išrinkimas būtų suprastas ne vien kaip dovana, bet ir kaip užduotis. Dievo valia tobulai turėjo būti įvykdyta Izraelyje. Todėl tautai buvo duotas Toros įsakymas (įstatymas nuo Sinajaus kalno). Įstatymo skelbimas Mozės knygose glaudžiai susijęs su išvedimu iš Egipto, svarbiausiu Dievo darbu, kurį jis atliko Izraeliui išganyti. Žemė buvo duota ir palaiminimas pažadėtas su sąlyga, kad Izraelis gyvens pagal Dievo nurodymus. Jeigu Dievo tvarka bus paniekinta, tuomet pranašai Dievo vardu paskelbs apie palaiminimo pabaigą ir ištrėmimą iš šalies. Tokiu būdu visam pasauliui Izraelis tapo ne tik Dievo meilės, bet ir jo teismo pavyzdžiu (plg. Am 3, 2).
4. Iš pradžių pranašų paskelbtoje žinioje nebuvo nė kibirkštėlės vilties (plg. Am 5, 2; 8, 2; 9, 1–4). Izraelio pasirinkimas „šventąja tauta“ (Iš 19, 6) greičiausiai buvęs klaida. Izraelis pasirodė esąs toks pat nuodėmingas kaip ir kitos tautos. Ar jis išrinktas nepamatuotai? Į šį klausimą pranašai atsakė neigiamai. Tie patys Dievo pasiuntiniai, kurie iš pradžių pranešė apie teismą, tautai suteikė naujų jėgų, kai įvyko nelaimė. Taigi pirmoji krizė Izraelio istorijoje – kai asirai ir babiloniečiai jį pavergė ir daugelį ištrėmė – tapo nauja Dievo pažinimo pamoka: „Nes ne amžinai atstumia Viešpats. Nes jei jis ir atmetė, jis pasigailės pagal savo gailestingumų daugybę. Nes ne savo pasimėgimu jis žemina ir atmeta žmonių vaikus“ (Rd 3, 31–33). Apsaugodamas savo tautą nuo visiško išnaikinimo ir suteikdamas naujos vilties Dievas iš naujo užkariavo širdis. Šiai tautai pasitaisius atsirado Antrosios šventyklos bendruomenė, kuriai vadovavo Ezra, Nehemijas, Agėjas ir Zacharijas.

Naujajame Testamente

1. Naujajame Testamente numatomos ankstyvųjų žydų dvasinės raidos kryptys, apie kurias pasakojama ne biblinėse knygose ir iš dalies vadinamuosiuose apokrifuose (plg. 1 ir 2 Mak). Kai Aleksandras Didysis užkariavo Rytus, Izraelis irgi pateko graikų valdovų priespaudon ir jų kultūros įtakon. Samarija pasidavė šiai įtakai, o Judėja Makabiejams vadovaujant kruvinai jai priešinosi, bet galiausiai toji kova baigėsi sėkmingai. Skirtinga abiejų tautos dalių reakcija galutinai atskyrė žydus nuo samariečių. Tačiau Judėjoje taip pat atsirado skirtingų partijų: sadukiejų kunigų partija, neprofesionalus fariziejų judėjimas, – itin griežti kulto klausimais; dažnai vienuolijose, pavyzdžiui, Kumrane, gyvenantys esėjai ir dėl teologinių priežasčių Romai priešiški zelotai, kurie iš pradžių ragino boikotuoti mokesčius, o paskui kvietė sukilti.
2. Jėzų ir jo sukeltą judėjimą iš pradžių taip pat buvo galima suvokti kaip grupę, susikūrusią pačioje žydų tautoje. Kaip zelotai vadinti galilėjiečiais pagal sritį, kurioje jie iš pat pradžių paplito, taip ir Jėzaus šalininkai – kaip ir jis pats – nazariečiais, arba žmonėmis iš Nazareto (plg. Apd 24, 5; 10, 38). Tačiau Jėzaus žinia apie Dievo karalystę ir visa atleidžiančią Dievo meilę išplito už Izraelio sienų. Užduotis pamokslauti, kurią apsireiškęs Jėzus davė savo mokiniams, taip pat nebuvo apribota Izraeliu. Sumaniai vadovaujant pranašystės buvo tikslingai paskleistos ir tarp nežydų (plg. Apd 8, 26 ir toliau ir 10, 1–11, 18). Kliūtis bei priešinimąsi, kurių pasitaikydavo, reikėjo nugalėti. Kildavo ir ginčų dėl to, kokiomis sąlygomis nežydai turi būti priimami į krikščionių bendruomenę. Ginčai kilo greičiausiai dėl užduoties, kurią prieš Velykas Jėzus davė savo mokiniams (plg. Mt 10, 5 ir toliau). Tačiau įsitvirtino supratimas, kad šis apreiškimas skirtas visam pasauliui. Buvo pripažinta ir tai, kad nežydų kilmės krikščionys neprivalo tapti žydais, bet turi gyventi pagal Toros (Senojo Testamento įstatymo) nurodymus (plg. Apd 15 ir Gal 2, 1–10).
3. Senajai Bažnyčiai buvo labai sunku, kad dauguma žydų jos nepripažino. Neigiamas jų požiūris dar labiau sustiprėjo po – atskirai imant visai džiuginančios – misijos tarp nekrikščionių. Ar vis labiau nežydiška tampanti Bažnyčia turėjo užimti Izraelio vietą? Ar ši ypatinga Dievo istorija su Izraelio tauta baigėsi? Bažnyčia greitai apsiprato su tokiomis jos savimeilę glostančiomis mintimis. Naujojo Testamento kūrėjai, kurie, būdami krikščionys, nesiliovė būti žydais, tokias mintis greičiausiai priimdavo kaip jų šventaisiais Raštais besiremiančio tikėjimo išbandymą. Rom 9–11 Paulius nagrinėja šiuos klausimus. Remdamasis Šventuoju Raštu jis dar kartą patvirtina Izraeliui suteiktą viltį: ir šįsyk tik atrodo, jog Dievas apleido savo tautą. Rom 11, 26 sakoma: „Bus išgelbėtas visas Izraelis“. Izraelis taps svarbus visam pasauliui (plg. Rom 11; 12 ir 15). Pakilimai ir nuosmukiai Izraelio santykių su kitomis tautomis istorijoje tarnauja vienam tikslui: kad Dievo gailestingumas apimtų visą žmoniją (plg. Rom 11, 30–36).

Sąvoka mūsų dienomis
1. Istoriškai taip susiklostė, kad kai kalbame apie Izraelį, tai paprastai turime galvoje žydų tautą, kilusią iš abiejų pietuose gyvenusių Judėjos genčių – Judos ir Benjamino. Nedera pamiršti, kad šiaurės genčių izraelitų palikuonys tebegyveno kartu su Samarijos gyventojais. Tą liudija vos kelių šimtų šiandienos samariečių bendruomenė. Kaip ir Jėzaus laikais jie tebesirenka ant Garizimo kalno melstis Izraelio Dievui (plg. Jn 4, 20). Reikėtų pasiaiškinti, kiek Samarijos gyventojų išnaikinta per karus ir kiek jų asimiliuota jiems perėjus į islamo religiją.
2. Kai šiandien apžvelgiame krikščionių ir žydų santykių istoriją, paaiškėja, kad Bažnyčiai tenka didesnė kaltė nei žydams. Tiesa, per pirmąjį Bažnyčios istorijos šimtmetį žydai persekiojo krikščionis, apie tai pasakojama dar Naujajame Testamente. Tačiau Romos imperatoriui Konstantinui pripažinus Bažnyčią, bemat imta ją remti žydų sąskaita. Vėlesniais laikais Bažnyčia vis duodavo dingstį prievartos aktams prieš žydus, tarp Bažnyčios tarnų taip pat būta aktyvių žydų persekiotojų. Trečiojo reicho laikais paaiškėjo, kad Bažnyčia nebuvo pasirengusi apginti Dievo tautos nuo naujųjų pagoniškų persekiotojų. Kodėl Bažnyčia nesugebėjo to padaryti?

A. Viena vertus, pražūtingą vaidmenį suvaidino nesusipratimai ir vienpusiška Naujojo Testamento tekstų traktuotė. Priekaištai Vyriausiajai teismo tarybai (t. y. Jeruzalės aristokratijai), kuri įvykdė egzekuciją Jėzui, metami jau visai tautai. Buvo pamiršta, kad fariziejai, kurie evangelijose neretai pasirodo kaip Jėzaus priešininkai, tebuvo laisva kelių tūkstančių narių sąjunga, taigi sudarė tik nedidelę tautos dalį. Minėta ypatinga žodžio „žydai“ reikšmė, kai turima galvoje „oficialioji Jeruzalė“, kalbant apie kaltinimus nebuvo įžvelgta (ir priešingai, negatyvią žodžio „žydai“ išraišką sugretinkime su pozityviąja: „mano tauta“, plg. Apd 28, 19).

B. Matome, kad pačiame Naujajame Testamente linkstama apibendrinti kaltinimus. Įvairūs Naujojo Testamento autoriai pasigriebia Elijo kaltinimą iš 1 Kar 19, 10 ir 14, esą Izraelis žudęs Dievo pranašus (plg. Apd 7, 52; 1 Tes 2, 15). Tai, ką Elijas pasakojo apie konkrečią situaciją karaliaus Achabo valdymo metais, beatodairiškai apibendrinama kalbant apie visą Izraelio istoriją. Šis apibendrinimas žydų krikščionių lūpose darosi suprantamas, – juk tai senoji Izraelio atgailos malda (Neh 9, 26). Tačiau iš pagonių išėję krikščionys, kurie nežinojo tų sąsajų, anksčiau ar vėliau turėjo įžvelgti tokių pasisakymų antižydiškos propagandos, kuri dar antikos laikais paskleidė neįtikimiausius gandus apie žydus, patvirtinimą. Tai, kad žydų (ne tiek romėnų) vadai kaltinami nukankinę Jėzų, taip pat reikia suprasti kaip tradiciją traktuoti Neh 9, 26. Jau Evangelijoje pagal Luką, palyginti su kitomis evangelijomis, perteikiant Kristaus kančios istoriją stipriau pasireiškia žydų kritika.

C. Panašių žydus kritikuojančių Naujojo Testamento vietų poveikis krikščionių Bažnyčioms, susiformavusioms pagonių kraštuose, nebūtų buvęs toks pragaištingas, jei Bažnyčia nebūtų nutraukusi pokalbio su žydija, jei krikščionys būtų kovoję už Izraelį vedami Kristaus meilės. Tuomet jie nebūtų išleidę iš akių, kad nuo apaštalų laikų žydijoje įvyko esminių pokyčių. Tragiška žydų sukilimų prieš Romą baigtis išnaikino tą žydų tipą, kurį pirmiausia įkūnijo, o paskui prieš kurį kovojo Paulius. Rabiniškoji teologija, susiformavusi 70 metais po Kristaus, kai buvo nugriauta antroji šventykla, yra teologija, kilusi iš nusižeminimo gelmių. Nebemanoma, kad prieš Dievą esame be priekaištų, kaip jautėsi Paulius prieš susitikimą su Kristumi (plg. Fil 3, 6). Labiau šlovinama visa atleidžianti Dievo meilė, pamaldumo centre atsiduria atgaila. Dievas ne tik galingas, teisingas ir tobulas, bet jis kartu kenčia ir neša savo tautos kaltę.

D. Tačiau Bažnyčia nesugebėjo žydų apginti ne tik dėl nežinojimo. Atsižadėdama ir paniekindama žydus ji užmiršo ir išdavė Evangelijos esmę. Nors žydų tautos nariai ir nusikalto Jėzui ir jo mokiniams, tačiau Dievo meilė nuodėmingiesiems, nusidėjėlių nuteisinimas turėjo juk būti parodyta ir jiems. Aptemdydama skaisčią šio Evangelijos pranešimo šviesą, Bažnyčią pati tapo įstatymiška ir teisuoliška.

E. Reformacija evangeliškosios Bažnyčios rėmuose tai iš principo ištaisė. Tačiau ir Liuteris, deja, nepadarė išvadų apie santykį su žydais. Kadangi Bažnyčia nesiejo Evangelijos su žydais kaip su tauta, tai žiūrint teologiškai manyta, kad su šios tautos kančiomis „viskas tvarkoje“. Persekiotojai jautėsi esą Dievo teismo įrankiai, o krikščionys, nors žydams patys ir nieko blogo nepadarė, vis dėlto nemanė, kad tuos, kuriems grėsė pavojus, dera apginti.

F. Tačiau Dievas savo tautos neapleido ir mirties akivaizdoje. Visos pasaulio tautos jo valia turėjo sumokėti didelę kainą, kad jo tauta būtų išgelbėta nuo sunaikinimo ir Izraeliui būtų nutiestas kelias susirinkti į protėvių šalį (plg. Iz 43, 1–7). Mes, krikščionys, galime būti tikri, kad Dievas ir toliau neapleis savo tautos. Žvelgdami į savo pačių ateitį turime labai atidžiai patyrinėti Biblijos nurodymus apie Izraelio reikšmę kitoms tautoms: tik su Izraeliu galėsime būti palaiminti, o ne eidami prieš jį arba be jo (plg. Pr 13, 3). Biblija remiantis neįmanoma numatyti, kokia praktinė politika kiekvienu konkrečiu atveju eina iš to, tai priklauso ir nuo laiko aplinkybių. Tačiau tikra yra tai, kad krikščionys, kurie yra valstybės tarnautojai ar atlieka ypatingas funkcijas taikai Izraelyje užtikrinti, privalo panaudoti visą savo politinę įtaką. Gali būti, kad kai kuriose situacijose tai pareikalaus aukų (arabų „ginklas“ nafta ir pan.), bet tai yra Dievo pranašystė ir politikos srityje išreiškia gyvą tikėjimą.

Vertė Vilija Gerulaitienė

Versta iš: „Biblisches Wörterbuch“. – R. Brockhaus Verlag, Wuppertal, 1985 Versta ir perspausdinta leidyklai sutikus