Herman Gühring

Ar gali krikščionys sportuoti?

Daugelis krikščionių sporto atžvilgiu laikosi abejingai arba skeptiškai. Jie nesupranta, kaip būnant krikščioniu galima ir aktyviai sportuoti. Aiškindamiesi, kodėl taip yra, susiduriame su keturiomis pagrindinėmis priežastimis.

1. Nuomonė, jog Biblija nusistačiusi prieš kūną
Mūsų šiandieninė auklėjimo sistema orientuota beveik vien į protinių ir dvasinių galių ugdymą. Fizinių sugebėjimų lavinimas vaidina tik antraeilį vaidmenį. Daug kas tai laiko krikščioniškų Vakarų įtaka ir daro išvadą, kad kūno nelavinimo ištakos esančios Biblijoje. Bet tai netiesa. Posakis: „Kūnas yra sielos kalėjimas“ yra iš graikų filosofijos, stipriai veikusios mūsų auklėjimo sistemą.
Biblijoje aptinkame visai kitokių teiginių. „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko tobulą bei nepeiktiną jūsų dvasią, sielą ir kūną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui“ (1 Tes 5,23). Taigi čia vienu atsikvėpimu minimi dvasia, siela ir kūnas, sudarantys nedalomą vienovę. Niekur Biblijoje nekalbama apie tai, kad mes turim teisę apleisti savo kūnus. Kūnas yra viena iš mums suteiktų dovanų, jį privalome puoselėti ir lavinti.
Tiesa, Biblija prieštarauja tiek kūno apleidimui, tiek ir jo sudievinimui. Tai yra svarbiausias dalykas, kurio mes, krikščionys sportininkai, negalime išleisti iš akių.

2. Istorinis pagrindas
Olimpiados primena svarbų sporto vaidmenį senovėje. Keliaudamas po Graikiją pastebėjau greta pirmojo olimpinio stadiono pastatytą didžiulį šventyklų kompleksą. Delfų orakulas irgi apsuptas sporto aikštynų. Sporto renginiai senovėje būdavo susiję su kultinėmis apeigomis bei stabmeldyste. Todėl nieko stebėtino, kad krikščionis tai piktino. Stabmeldiškos apeigos prieštaravo pirmajam įsakymui „Aš esu Viešpats, tavo Dievas… Neturėsi kitų dievų, tiktai mane“ (Iš 20,2–3).
Romoje greta sportinių kovų vykdavo ir parodomosios. Jomis būdavo visiškai paminamas penktasis įsakymas: nusikaltėliai turėdavo grumtis su laukiniais žvėrimis. Vėliau krikščionys irgi buvo apšaukti nusikaltėliais ir pasiųsti rungtis į areną. Per gladiatorių kautynes žmonės žudydavo vieni kitus. Išnyko riba tarp sporto ir žudynių ir krikščionys buvo priversti griežtai nuo to atsiriboti.

3. Šių dienų sporto blogybės
Ir šiandien sportas pasižymi dalykais, kuriuos krikščionys pagrįstai kritikuoja. Paminėti norėčiau tik kelis:
• kūno sudievinimą (Fil 3,18–19);
• sporto žvaigždžių kultą;
• agresyvias sporto šakas (kečas);
• sirgalių fanatizmą;
• vertimą siekti aukštų rezultatų, per stipriai apkraunant ypač vaikus ir jaunuolius;
• manipuliatyvų medicinos preparatų vartojimą;
• sporto ideologizavimą bei politizavimą.
Ši teisėta kritika neskirta sportui kaip tokiam, o tik jo blogosioms pusėms. Piktnaudžiavimas kokiu nors dalyku nerodo, kad jis savaime blogas. Bet mes, krikščionys sportininkai, turėtume nepamiršti vieno: pats sportas bei tai, kas su juo susiję, turi dalykų, kurių krikščionims reiktų šalintis.

4. Neteisingai suprastos Biblijos eilutės
Prieštaraudami sportui krikščionys lemiamais momentais naudojasi citatomis iš Biblijos. Štai eilutė iš Gal 5,13: „Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui“. Kova tarp kūno ir dvasios yra pagrindinė Pauliaus tema. Taigi ar čia ne priešiškumas kūnui? Tame pačiame laiške (Gal 5,19 ir toliau) išvardyti kūno darbai. Iš jų paaiškėja, kad žodis „kūnas“ nereiškia mūsų fizinio kūno, bet tai, ką vadiname „senuoju žmogumi“ (Ef 4,22–32). Čia turimi omenyje negyvenančio taikoje su Dievu žmogaus darbai (plg. Jn 3,1–7). Ar čia priskirtinas sportas, lemia nuostata, kurios vedami juo užsiimame.
Šia proga krikščionys dažnai cituoja ir Mt 5,29: „Jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin“. Argi tai nereiškia – ko gi verta tavo akis? Geriau koncentruokis į dvasinius dalykus! Bet čia pasakyta visiškai priešinga mintis. Akivaizdžiai parodant kūno dalių svarbą mūsų žemiškajame gyvenime, paaiškinama, kaip yra rimta bei kokios sunkios pasekmės laukia, kai dėl neatleistų nuodėmių vieną dieną stosime prieš Dievo teismą.
2 Kor 6,14 parašyta: „Nevilkite svetimo jungo su netikinčiaisiais“. Be abejonės, tai rimtas įspėjimas ir sportuojantiems krikščionims. Su juo sutampa ir pranašo Elijo klausimas Izraeliui: „Ar ilgai jūs svyruosite?“ (1 Kar 18,21). Kokį jungą velkame ir kieno pusėje esame? Šio klausimo sportininkai krikščionys niekad neturėtu pamiršti. Tačiau jis liečia juos ne kaip sportininkus, bet labiau kaip krikščionis. Jis keliamas apskritai tiems žmonėms, kurie, kaip Jėzus sako, „nėra iš pasaulio“, bet „siunčiami į pasaulį“ (plg. Jn 17,15 ir toliau).
Svarbu mūsų motyvacija, svarbu vienareikšmiškai krikščioniška pozicija visame gyvenime. Jei savo sportinėje veikloje nesuteiksime aiškaus prioriteto krikščionybei, gali išties taip atsitikti, kad pradėsime „svyruoti“. Šį klausimą reikia kelti ir į jį atsakyti. Kol to nepadarysime, geriau nekišti nagų prie sporto (plg. Mt 5,29 ir toliau). Taigi kokia svarbi yra mūsų vidinė nuostata, su kuria įžengiame į sportą! Arba sportas mums Dievo duota misionieriška užduotis – tuomet sportuodami „velkam jo jungą“, – arba velkam svetimą jungą, tiksliau – pačių savęs.
Kalbant apie sportą dažnai cituojama viena eilutė iš Biblijos, kuri, ko gero, tik dėl žodinio atitikimo yra populiari: „Kūno mankštinimas nedaug kam tinka“ (1 Tim 4,8). Bet iš konteksto labai aišku, kad sąvoka „kūno mankštinimas“ čia siejama ne su sportu, o būtent su askeze. Tais laikais buvo paplitusi nuomonė, esą reikia slopinti kūniškus poreikius; todėl buvo pasisakoma už nesantuokinį gyvenimą, stengiamasi gerti ir valgyti tik tiek, kiek buvo būtina (plg. 1 Tim 4,3). Šio mokymo įtaka paliko pėdsakus ir krikščionių gyvenime. Šiame Laiško Timotiejui skyriuje Paulius stengiasi išsklaidyti nesusipratimą, esą per askezę, daug ko atsisakant gyvenime, galima užsitarnauti Dievo palankumą. Jis rašo: „Kiekvienas gi Dievo tvarinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka“ (1 Tim 4,4).
Tokiu būdu, sąžiningai viską patikrinus, galima panaikinti kai kuriuos argumentus, nukreiptus prieš sportą. Tačiau lieka ir atvirų klausimų, į kuriuos krikščionis privalo atkreipti dėmesį. Svarbiausius iš jų norėčiau paminėti:
• ar neatima sportas brangaus laiko, kurį aš naudingiau galėčiau praleisti, pavyzdžiui, tarnaudamas bendruomenėje?
• kaip su trečiuoju Dievo įsakymu? Ar švenčiu septintąją dieną, jei prisieina sekmadienį treniruotis arba pamaldų laiku dalyvauti varžybose?
• ar sportininkų dėmesį į Evangeliją Dievas gali atkreipti tik per kitus sportininkus?
• ar krikščionys tėvai atsakingai elgiasi, siųsdami vaikus į sporto klubus?
Neįmanoma į šiuos klausimus atsakyti bendrai. Tačiau Dievas Biblijoje mums nurodė pagrindinius orientyrus, kurie padeda pasirinkti teisingus atsakymus.

Kodėl žmonės sportuoja?

Poreikis judėti bei noras žaisti glūdi jau žmogaus prigimtyje. Žaidžiame ir sportuojame savanoriškai ir pastebime, kad tai yra gerai.
Kiekvienas žmogus atranda vienokius ar kitokius savo sportinius polinkius arba sugebėjimus. Sugebėjimų turime toli gražu ne visoms sporto šakoms, kurios mums patinka. Jei esu mažas ir man patinka žaisti krepšinį, žinau, kad dalyvauti profesionaliame sporte mažai šansų. Krepšinis – aukštaūgių sportas. Kai polinkiai ir sugebėjimai sutampa, tuomet sportas gali suteikti didžiulį pasitenkinimą.
Kaip žmogaus prigimtyje užkoduotas garbės troškimas, taip sporte – rungtynių aistra. Čia varžomasi, tikrinamos jėgos, lyginamasi su kitais. Todėl profesionalus sportas yra natūralus masinio sportinio judėjimo rezultatas bei geriausia jo reklama.
Tiesa, šiandien žmogus nejuda tiek, kiek jo kūnui reikia. Ypač Šiaurės Amerikoje bei Europoje daugelio žmonių sveikatai kelia grėsmę persivalgymas su visais iš to kylančiais padariniais. Viena vertus, žmonija aprūpinta labai maistingais produktais, antra – plinta sėdimas darbas bei naudojimasis technika.
Į tokius procesus negalime žvelgti kaip į gamtos stebuklą. Klaidinga sakyti: čia nieko nepadarysi… Kadangi Dievas mums suteikė protą, tai iškilus šitokioms problemoms, privalome ieškoti sprendimų.
Svarbi užduotis kyla masiniam sportui; nes būtent jisai padeda žmogui laisvai pasirinkti galimybę pamiklinti kūną ir patirti džiaugsmą bei pasitenkinimą. Kaip kūnas yra žmogaus visumos dalis, taip ir kūno lavinimas turi savo vietą bendrojo lavinimo sistemoje. Būtent dėl šios priežasties Amerikos, Anglijos, o anksčiau ir kai kurių Rytų bloko šalių mokymo įstaigose buvo pavyzdingai įrengtų specialių sporto aikštynų. Auklėjimo institucijoms, lyg tai būtų savaime suprantama, priklausė tam tikrų sporto šakų kultivavimas.
Kad ir kokia būtų svarbi žmogiška motyvacija sportuoti, ji nėra pakankamas pagrindas krikščionims. Noras išlikti sveikam pateisina masinį sportą, bet ne kassavaitines treniruotes bei varžybas. Taigi kaip turi elgtis krikščionis?

Teisinga sportuojančių krikščionių motyvacija

Krikščionys profesionalūs sportininkai turėtų kelti sau ir dvasinį tikslą: padėti kitiems sportininkams rasti Jėzų.
Prieš maždaug 20 metų buvo surengta apklausa tarp JAV, Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos sportininkų profesionalų. Į klausimą, kas kiekvienam sportininkui svarbiau – būti krikščioniu ar geru sportininku – atsakymai buvo tokie:
„Jei Dievas man parodytų, sportą tuoj pat mesčiau. Sportas man yra lyg priemonė išgyventi Dievo meilę.“
„Sportas yra ribotas dalykas, Kristus – amžinas.“
„Sportas savaime nesuteikia gyvenimui jokios prasmės.“
„Ten, kur valdo Kristus, viskas susirikiuoja į savo vietas ir įgauna tikrąją prasmę.“
„Man svarbiau būti krikščioniu nei geru sportininku. Būti krikščioniu – reiškia turėti amžinąjį gyvenimą, vidinę ramybę, dvasinę pusiausvyrą. Būti geru sportininku reiškia pasiekti tam tikrą karjerą su daugybe nusivylimų bei trupučiu garbės. Ką pasirinktumėte jūs?“
Krikščionis, pradėjęs sportuoti, arba sportininkas, tapęs krikščioniu, turėtų paklausti savęs: „Ką aš pasirinkčiau, jei reikėtų rinktis sekimą Jėzumi ir sportą?“ Sportas negali būti aukščiau už Kristų. Jeigu tai nepaaiškėja, sporto geriau atsisakyti.
Čia būtina pastebėti, kad šis paliepimas galioja ne vien tiems, kurie užsiima sportu. Visos gyvenimo sritys, kurios mums svarbesnės negu Kristus, gali pakenkti ryšiui su Jėzumi.

Dvi misijų prielaidos tarp sportininkų

Skleisti Evangelijai tarp sportininkų reikia dviejų prielaidų. Viena jų – paklusnumas Jėzaus raginimui skleisti Evangeliją.
Štai Morkaus perteikti Jėzaus žodžiai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16,15). Arba Mt 10,32 Jėzus sako: „Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, ir aš jį išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“. Ir tęsia toliau: „O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, ir aš jo išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje“.
Taigi Evangelijos skleidimas yra visų pirma paklusnumo klausimas. Jei mums, krikščionims sportininkams, svarbu, ką Kristus yra pasakęs, tuomet Evangelijos skleidimas yra natūrali sudėtinė gyvenimo dalis – tai savaime suprantama.
Tačiau misija yra ir meilės kausimas. Paulius tai apibūdina trumpai ir aiškiai: „Kristaus meilė valdo mus“ (2 Kor 5,14). Kristus mums padovanojo meilę. Meilė privalo grįsti ir mūsų santykius su kitais sportininkais. Iš meilės kalbame apie Jėzų, nes žinome, jog iš tikrųjų kitam galima padėti tik tuomet, jei jis atranda Jėzų.

Teisinga motyvacija remiantis Pauliumi

Pasižiūrėkim, kaip Paulius įgyvendina šią dvipusę motyvaciją. Misionieriškos veiklos paskatas jis išdėsto 1 Kor 9: „Kad aš skelbiu Evangeliją, tai neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos! Jeigu tai daryčiau savo valia, gaučiau atlygį; bet kadangi darau ne savo valia, tai atlieku tik man patikėtą tarnybą. Koks tad atlygis? Ogi kad skelbdamas Evangeliją pateikiu ją veltui ir nesinaudoju teise, kurią man duoda Evangelija. Būdamas nuo nieko nepriklausomas, aš pasidariau visų vergas, kad tik daugiau jų laimėčiau. Žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus. Tiems, kurie laikosi įstatymo, tapau įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus. Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo, kad laimėčiau tuos, kurie neturi įstatymo, nors pats esu ne be Dievo įstatymo, bet surištas Kristaus įstatymu. Silpniesiems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius. Visiems tapau viskuo, kad vienaip ar kitaip bent kai kuriuos išgelbėčiau. Visa tai darau dėl Evangelijos, kad būčiau jos dalininkas“ (1 Kor 9,16–23).
Taigi paklusnumas Pauliui yra svarbiausias dalykas (plg. eil. 16–18). Akstinas nėra jo, teigia jis, atliekantis tik jam „patikėtą tarnybą“. Jis nesigiria Evangelija, nes ji jo „būtina prievolė“.
Vėliau kaip stimulą Paulius nurodo ir meilę (plg. eil. 19–23). Kaip Paulius pasiekia žmones? „Žydams buvau kaip žydas… Tiems, kurie neturi įstatymo, buvau kaip neturintis įstatymo“. Čia ir yra esminė misionieriško darbo su sportininkais nuostata: privalome pasistengti į žmones eiti taip, kaip Paulius tai darė – pasidaryti tuo, kas jie yra – sportininkams tapti sportininkais.
Svarbiausias motyvas – „Visa tai darau dėl Evangelijos“ (eil. 23). Jei mes, sportininkai, savo sportinėje veikloje vadovaujamės tokiais motyvais, tuomet aišku, kad nevelkame svetimo jungo. Priešingai: mes dirbame Dievo paskirtą darbą, todėl džiaugdamiesi iš visų jėgų galime atsiduoti tarnystei kitų sportininkų labui.
Krikščioniškoje kasdienybėje, besisukdami sporto pasaulyje, mes, žinoma, patiriame ir nemažai įtampos. Kad ją pakeltume ir užsigrūdintume, mums reikia Jėzaus ir Bažnyčios.
Skaitydami toliau 1 Kor 9, aptinkame, kad kelias nuo teisingo motyvo iki veiksmingos tarnystės yra ilgas: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte! Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Kor 9,24–27).
Kai sportininkas ko nors pasiekia, atsiduria rampos šviesoje. Bet kai krikščionims pasiseka sporte, jie gali susilaukti išskirtinio dėmesio. Ta proga aplinkiniai šniukštinėja: na, kaip jis elgiasi? ar jo darbai ir žodžiai sutampa? Paulius rašo: „Argi nežinote, kad lenktynių aikštėje bėga visi bėgikai, bet tik vienas gauna laimėtojo dovaną? Ir jūs taip bėkite, kad laimėtumėte“ (eil. 24). Taigi mūsų elgesys nėra vien mūsų reikalas. Savo bėgimu (t.y. gyvenimo stiliumi) galime Evangelijai arba pakenkti, arba padėti.
Tam, kad ją tinkamai liudytume, turime atsikratyti nereikalingos naštos. „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį“ (eil. 25). Ar sugebame teisingai suskirstyti prioritetus? Ar esame pasiruošę atsisakyti to, kas trukdo?
Geri sportiniai rezultatai pasiekiami ne vien sugebėjimų dėka. Norint jų pasiekti, reikia juos optimaliai ugdyti. Kiekvienas rekordas pasiekiamas nuosekliai treniruojantis, būnant griežtam sau pačiam, nenuleidžiant rankų pralaimėjus ir atsisakant daugelio dalykų, menkinančių sportinį pajėgumą.
Jei mes, krikščionys, šito laikysimės ir sportą traktuosime kaip sudėtinę sąmoningo sekimo Jėzumi dalį, tuomet Dievas per mus galės daug nuveikti. Mintis, jog netobulas, kupinas klaidų gyvenimas turi liudyti Kristų, visgi pagrįstai gąsdina. Tačiau mūsų tarnystės veiksmingumas yra ne mūsų tobulumo, bet atsidavimo reikalas. Klaidų pasitaikys visuomet. Bet pasilikdami Jėzuje (plg. Jn 15,5), su Dievu galime peršokti sienas (plg. Ps 18,29).

Herman Gühring, verslininkas, rankininkas, Europos krikščionių sporto sąjungos (ECSU) pirmininkas

Vertė Rima Lahayne