Karl-Heinz Michel

Hebrajų kalbos žodis basar, reiškiantis kūną, Senajame Testamente vartojamas kalbant ir apie gyvulį, ir apie žmogų. Jis apibūdina gyvos būtybės kūniškumą. Tą pačią reikšmę turi ir graikų kalbos žodis soma Naujajame Testamente. Bet priklausomai nuo konteksto, kuriame tie žodžiai vartojami, šia sąvoka išreiškiami skirtingi teiginiai apie žmogų.

Sąvoka Biblijoje

Senajame Testamente
Senatestamentinis žodis pirmiausia reiškia regimąjį žmogaus (arba gyvulio) kūną. Žmogaus kūniškas pavidalas yra dalis jo esmės. Šis teiginys neturi jokio neigiamo atspalvio. Netgi priešingai: Senajame Testamente nevaržomai džiaugiamasi žmogaus grožiu. Apie Saulių aiškiai sakoma, kad „nebuvo nė vieno izraelito, gražesnio už jį“ (1 Sam 9,2). Tas pats teigiama ir apie Dovydą (1 Sam 16, 12. 18). Su ypatingu susižavėjimu Giesmių giesmėje aprašomas mylimojo (Gg 5,10–14) ir mylimosios kūnas (Gg 7,2–6 ir t.). Taigi Senasis Testamentas kalba apie nuoširdų gėrėjimąsi žmogaus kūnu. Žinoma, išorinis grožis nėra žmogaus vertinimo kriterijus: „Žavumas apgauna ir grožis praeina, bet moteris, bijanti Dievo, bus giriama“ (Pat 31,30).
Senasis Testamentas atkreipia dėmesį ir į kitą žmogaus kūniškumo pusę: jis atskleidžia gyvenimo laikinumą. Su amžiumi žmogaus kūnas vysta, o po mirties jis vėl pavirsta dulke (Pr 3,19). Žmogus tėra tik „kūnas ir kvapas, kuris nueina ir nebegrįžta“ (Ps 78,39). Todėl kvaila pasikliauti laikina kūno stiprybe (Jer 17,5). Senajame Testamente žinoma pagunda pasitikėti savo jėgomis bei leistis apakinamam žmogiškos galybės. Kaip tik žmogaus kūno jėga tampa dingstimi pamiršti Dievą. Bet kai kūno bejėgiškumas žmogų nugali, tada jis vėl pradeda ieškoti Dievo: „…pas tave ateis kiekvienas kūnas. Nusikaltimai yra stipresni už mane, Tu apvalai mus nuo mūsų kalčių“ (Ps 65,3 ir t.). Taigi hebrajų kalbos žodisbasar apibūdina ir visą žmogų, su visa jo kalte, silpnumu ir ribotumu (Ps 63,1).
Atitinkamos žmogaus kūno dalys skirtos pažinti Dievui. Ausimis jis gali girdėti Dievo kalbėjimą. „Viešpats Dievas atvėrė man ausis“ (Iz 50,5). Dievas išgyvenamas klausantis jo žodžio; per jį ateina Kūrėjo įsakymai ir stiprybė. Tik klausydamas Dievo žmogus išties yra žmogus. Burna jis gali kreiptis į Dievą, gali jam pasiskųsti, prašyti, jį girti ir šlovinti. „Viešpatie, atverk mano lūpas, ir mano burna skelbs Tavąją šlovę“ (Ps 51,15). Žmogus nuo gyvulio iš esmės ir skiriasi tuo, kad gali bendrauti su Dievu. Ši bendravimo galimybė realizuojama per labai konkrečias kūno dalis – ausis, burną ir širdį, galinčią suprasti. Taigi Senasis Testamentas negali neigiamai vertinti žmogaus kūno. Dievas jį taip sukūrė ir apdovanojo žmogų galimybe Kūrėją sutikti.
Be to, Senajam Testamentui žinomos ir sąsajos tarp sielos bei kūno potyrių. Tai, ką žmogus jaučia savo sieloje, pasireiškia ir kūniškai, o kūniški dalykai atsispindi sieloje. Nesuardomą sielos ir kūno sąveiką randame Ps 42,10–11: „Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: ‘Kur yra tavo Dievas?? Ko taip nusiminei, mano siela, ko nerimsti manyje?“; tas ryšys išlieka sunkiuose ir džiaugsminguose išgyvenimuose: „Alpsta mano siela ir ilgisi Viešpaties kiemų. Mano širdis ir kūnas šaukiasi gyvojo Dievo“ (Ps 84,2). Taigi žmogus traktuojamas kaip kūno ir sielos visuma, ir tokioje vienovėje jis atviras Dievui bei nuo jo priklauso.

Naujajame Testamente
Žodžio reikšmė Naujajame Testamente iš esmės panaši. Graikų kalbos žodis soma kūną apibūdina ne tik kaip žmogaus dalį, bet ir visą žmogų kaip kūnišką būtybę.
Pauliaus laiškuose šis žodis vaidina ypač svarbų vaidmenį. Čia jis yra pagrindinė sąvoka, įvardijanti asmeniškąjį žmogaus Aš. Vienoks ar kitoks elgesys su kūnu formuoja visą esybę. Žmogus atidavęs savo kūną vergauti nuodėmei (Rom 6,19); todėl jame viešpatauja nuodėmė ir kūnas pilnas geismų (Rom 6,12). Paulius, kalbėdamas apie Jėzaus kryžių, atskleidžia visišką žmogaus pasidavimą nuodėmės valdžiai, atsiliepiančiai kūniškame gyvenime. Jėzaus kryžius teisia, sunaikina nuodėmės kūną ir išlaisvina iš vergystės (Rom 6,6). Taip panaikinama nuodėmės valdžia ir krikščionis gali pavesti savo gyvenimą Jėzaus Kristaus valdžiai (Rom 6,13). Krikščionio išsilaisvinimą iš nuodėmės valdžios rodo kitoks jo požiūris į kūniško gyvenimo silpnybes bei geismus (Rom 13,13). Jis gyvena griežtai kaip sportininkas: „tramdau savo kūną ir darau jį klusnų“ (1 Kor 9,27). Kūnas su visomis jo galiomis bei sugebėjimais atiduodamas sąmoningai kaip auka (Rom 12,1). Šitaip keičiasi jo paskirtis: „kūnas Viešpačiui“, bei vertė – „Viešpats kūnui“ (1 Kor 6,13). Kalbant apie krikščionį, tinka pats aukščiausias pasakymas, koks tik gali būti ištartas apie žmogaus kūną: „Jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios“ (1 Kor 6,19 ir toliau).
Nepaisant to, kūnas kaip kūrinys yra ribotas, jį veikia nuodėmė, jis kenčia nuo ligų bei yra mirtingas (Rom 7,24). Jis tebelaukia visiško atpirkimo (Rom 8,23), kurį Dievas suteiks mirusiųjų prikėlimo metu. Per prikėlimą žmogui bus suteiktas naujas kūnas (1 Kor 15,35 ir toliau), kuris bus kaip šlovingas Jėzaus Kristaus kūnas (Fil 3,21).
Žodį kūnas Paulius vartoja ir kaip palyginimą, apibūdinantį organišką Jėzaus Bažnyčios vienybę (Rom 12,5; 1 Kor 12,12 ir toliau) bei Bažnyčios vienybę su jos Viešpačiu (Kol 2,19; Ef 4,15 ir toliau).

Sąvoka šiandien

Nebibliškas priešiškumas kūnui
Krikščionybės istorija, deja, didžiąja dalimi yra priešiškumo kūnui istorija. Tačiau reikia aiškiai pabrėžti, kad Biblija jokios priežasties tam nedavė! Net Pauliaus teiginiai apie kūnišką susilaikymą arba atsisakymą tuoktis jokiu būdu nesusiję su priešiška nuostata kūno atžvilgiu, o išreiškia ypatingą atsisakymą dėl Dievo karalystės. „Krikščioniškas“ priešiškumas kūnui iš tiesų yra kilęs iš graikų. Filosofas Platonas (427–347 pr. Kr.) savo mokymu padarė ypač didelę įtaką teigdamas, kad kūnas esąs sielos kalėjimas ir tik mirtis ją išvaduojanti iš tų žeminančių pančių, iš kurių ji, būdama nemirtinga, sugrįžta į aukštesnįjį, dievišką pasaulį. Šios mintys, nors ir prieštarauja Biblijai, labai stipriai paveikė krikščioniškuosius Vakarus. Toks supratimas sugriovė biblinį požiūrį į žmogų kaip sielos ir kūno vienovę, siela kaip dieviškas dydis tampa savarankiška, o kūnas kaip vien tik žemiška sielos buveinė, nuvertėja. Logiška, kad taip rutuliojantis suvokimui, apleidžiama kūniškoji žmogaus būties pusė, ir tai ypač išryškėja kai kuriuose sektantiškuose judėjimuose.
Dar stipriau šie padariniai paveikė seksualumo sferą. Santuokos atsisakymas buvo laikomas geresniu, kilnesniu apsisprendimu. Nekaltybė (pavyzdžiui, Marijos) kaip skaistumas buvo garbinama, o seksualiniam ryšiui buvo lengvai prilipinama netyrumo, nepilnavertiškumo etiketė. Nenuostabu, kad ši nuostata veda prie didžiulių asmeninių sunkumų ir susikaustymo. Jokio natūralaus požiūrio į savo kūną bei seksualumą ir būti negalėjo. Todėl mūsų dabartinė seksualinė laisvė ir palaidumas suvoktinas ir kaip atsakomasis smūgis ilgai priešiškumo kūnui istorijai. Šimtmečius trukęs seksualumo slopinimas virto akivaizdžia kasdienybės seksualizacija, o perdėtas drovumas – begėdyste. Tokio pasikeitimo pasekmės – vėl vidinė kančia, nusivylimas. Todėl šiandien ypač svarbu, kad būtent krikščionys formuotų teigiamą požiūrį į kūniškumą.

Biblinė žmogaus vienovė
Pirmutinis žingsnis šios naujos nuostatos link reikštų įveikti graikų sielos ir kūno perskyrą. Biblija moko priimti žmogų kaip kūno, sielos ir dvasios vienovę (1 Tes 5,23). Šį požiūrį patvirtina modernioji psichologija bei medicina. Todėl tarp kūno, sielos ir dvasinių jėgų būtina atkurti normalų, harmoningą ryšį. Čia daug galimybių atsiveria tikrajai sielovadai, neapsiribojančiai vien dvasiniais dalykais, bet traktuojančiai žmogų kaip vienovę Dievo akivaizdoje bei liudijančiai Jėzų kaip viso gyvenimo ganytoją.

Pritarimas savajam kūniškumui
Vienas pagrindinių sielovados tikslų – padėti žmogui priimti save patį. Viskas prasideda nuo to, kad išmokstama pritarti savo kūniškumui. Kadangi krikščionis žino, kad Dievas jį priima tokį, koks jis yra, todėl jis ir pats gali pritarti savajam kūnui, išvaizdai, savo kaip moters ar vyro lytiškumui, savo amžiui. Jis gali išmokti priimti save su visais ypatingais sugebėjimais bei trūkumais, gali įvertinti savo jėgas ir pripažinti ribotumą. Tuo jis pritaria ne tik pats sau, bet iš esmės ir Dievui, sukūrusiam jį taip ir ne kitaip.

Kūno suvaldymas
Kas sąmoningai priima savo kūniškumą, tas ir savo kūną vertina bei juo rūpinasi (higiena, apranga, sportinė veikla). Suteikdamas kūną, Dievas davė mums ir užduotį jį valdyti: valgymo bei gėrimo (Rom 13,13), darbo ir poilsio, miego ir budėjimo (Mk 14,37), priklausomybės (1 Kor 6,12) ir negatyvių potraukių (pinigų, nikotino ir t. t.) atžvilgiu. Ypač tai svarbu bendraujant su kitos lyties žmonėmis, kai išmokstama susivaldyti ir sugebama laukti.

Gyvasis tikėjimas
Kas išmoksta suvaldyti savo kūną, sugeba ir aukotis dirbdamas Jėzui. Tikėjimas Jėzumi nėra vien tik širdies reikalas, – jis įgyvendinamas, aukojant savo kūną ir jėgas. „Atiduodu viską, kad tave išaukštinčiau“, taip vadinasi viena apmąstymų knyga, ir jei tai nevirsta konkrečiomis kūniškomis pastangomis, viskas telieka vien dievotos svajonės. Todėl Paulius sako, kad kūno aukojimas yra „dvasinis Dievo garbinimas“ (Rom 12,1).

Karl-Heinz Michel, pastorius, teologijos daktaras, dėstė Mainco universitete

Vertė Rima Lahayne

Versta iš: Biblisches Wörterbuch. – Wuppertal, 1985