KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Laukianti Bažnyčia: Apreiškimas Jonui Laukianti Bažnyčia: Apreiškimas Jonui

Merill C. Tenney

Fonas
Apreiškimo Jonui knyga užbaigia Naujojo Testamento kanoną ir istoriją. Nepriklausomai nuo to, ar ji parašyta paskutinė, ar ne, ji sudaro minčių dėstymo pabaigą, nes kalba apie lūkesčius Bažnyčios, kuri kaip institucija įžengė į pasaulį ir dabar nekantriai laukia, kada bus baigta jos misija.
Apreiškimas ypatingas daugeliu atžvilgių. Tai vienintelė Naujojo Testamento knyga, parašyta kaip ištisa pranašystė. Praktiškai visi jos vaizdai sukurti figūromis, kurios vartojamos Senojo Testamento pranašų knygose. Didelėje knygos dalyje prognozuojama ir kalbama apie ateitį. Jonas aiškiai pabrėžia, kad pasiuntinys, perdavęs jam paskutinę viziją, ateina nuo Dievo: „Viešpats, pranašų dvasių Dievas, atsiuntė savo angelą parodyti savo tarnams, kas turi įvykti netrukus“ (Apr 22,6), o tolesnėje eilutėje jis kalba apie „šios knygos pranašystės žodžius“.
Apreiškimas priklauso apokaliptinės literatūros kategorijai. Apokaliptinė literatūra atsirado daugiausia persekiojimo ir priespaudos laikais, kad būtų padrąsinti tie, kurie kentėjo dėl savo tikėjimo. Ją ženklino: a) smarkus nusivylimas esamomis aplinkybėmis ir sykiu stipri dieviško įsikišimo viltis; b) simbolių, sapnų ir vizijų vartojimas; c) dangiškų ir demoniškų galių kaip Dievo pasiuntinių ir įgaliotinių pasirodymas; d) katastrofiško piktųjų teismo ir antgamtinio teisiųjų išvadavimo pranašavimas; e) kokio nors svarbaus biblinės istorijos veikėjo vardo kaip autoriaus pseudonimo pasirinkimas, pavyzdžiui, Ezra (Ezros antra knyga) arba Henochas (Henocho knyga). Apreiškimo Jonui knyga turi daugumą šių ypatybių; išimtį sudaro autorius, kuris pasisako savo vardą ir vadovaujasi tuo, kad yra žinomas, ir būtent ne kaip praeities įžymybė, o kaip esamasis dalyvis reikaluose tų, į kuriuos kreipiasi.
Aplinkybes, kuriomis buvo parašyta knyga, gana gerai galima suvokti studijuojant turinį. Ji adresuota septynioms Azijos provincijos Bažnyčioms, kurios jau seniai buvo susikūrusios, augusios dvasiškai ir smukusios. Laiškuose šioms Bažnyčioms esama nuorodų, kad persekiojimas arba betarpiškai artėja, arba jau prasidėjęs. Smirnos Bažnyčia turės kentėti, jos „laukia dešimties dienų priespauda“ (2,10). Antipas Pergame mirė kankinio mirtimi (2,13). Filadelfai turėjo būti apsaugoti nuo „išbandymo valandos“ (3,10). Net šias teksto vietas interpretuojant būsimų įvykių prasme, Apreiškimo atmosfera išduoda priešiškumą ir priespaudą. Pagrindinėje knygos dalyje badas, karas, maras, ūkinė priespauda ir persekiojimas laikomi normaliais tos situacijos reiškiniais.
Vargu ar galima abejoti, kad imperinė Roma sudarė valstybinės valdžios modelį, tokios, kuri Apreiškime vaizduojama kaip krikščionybės priešas. Žvėris, kuriam „buvo suteikta valdžia visoms gentims, tautoms, kalboms ir giminėms“ (13,7), turėjo savo atitikmenį pasauliniame Romos viešpatavime tarp imperatorių. „Ženklu“, kurį žmonės turėjo nešioti, kad galėtų pirkti ir parduoti (13,16–17), buvo vadinamas imperatoriškasis antspaudas, dedamas ant testamentų, sutarčių, prekyraščių ir kitų dokumentų, kad jie taptų juridiškai galiojantys. Ištvirkėlė, vadinama didžiąja Babele, girta nuo šventųjų ir kankinių kraujo, sėdėjo ant septynių kalvų (17,6) – Romos kalvų skaičius. Nesvarbu, ar dabar Apreiškimas interpretuotinas Romos sąvokomis, bet tuomet, kai jį pirmiausia skaitė krikščionys, jis, be abejo, buvo taikomas Romai.
Dėl laiko ir aplinkybių, kuriomis buvo parašyta Apreiškimo Jonui knyga, esama dviejų nuomonių. Viena grupė viską nukelia į Nerono laikus, kai Romos gaisras lėmė krikščionių persekiojimą. Šią nuomonę visų pirma remia du svarstymai. Jeigu Jonas, Zebediejaus sūnus, kūrė Apreiškimą, kaip ir evangeliją bei jam priskiriamus laiškus, tada radikalus kalbos ir stiliaus skirtumas lengviau paaiškinamas vadovaujantis mintimi, kad Apreiškimas buvo ankstesnis bandymas, tai yra kad jis jį rašė dar netobulai įvaldęs graikų kalbą, o evangelija ir laiškai atsirado vėliau, kai jis šią kalbą buvo jau kur kas geriau išmokęs. Be to, siūloma, kad mistinis skaičius 666 (13,18) sudaro hebrajiškų raidžių, kuriomis užrašoma Neron Kesar, skaitinių reikšmių sumą ir tame skyriuje aprašytas asmuo turįs būti Neronas. Toks svarstymas atrodo esąs per silpnas, kad būtų galima tvirtai ką nors laiduoti pirmiausia todėl, kad šių minčių neparemia joks išorinis šaltinis.
Antra Apreiškimo atsiradimo data – I a. pabaiga, Domiciano valdymo laikas tarp 81 ir 96 m. po Kr. Šis datavimas bent turi aiškių nuorodų pranašumą. Irenėjus rašė, kad Jonas gavo savo viziją „ne seniai, bet beveik mūsų dienomis, artėjant į pabaigą Domiciano valdymui“. Valdant Domicianui tikriausiai nebūta didesnio persekiojimo, bet savęs kaip dievybės garbinimo laikymasis ir auganti jo diktatūros tironija jį supriešino su augančia krikščionybe ir leido nujausti atsirasiant socialines, ūkines ir religines sąlygas, kokios pranaušaujamos Apreiškime.
Taigi Apreiškimas liudija didėjantį Bažnyčios ir Romos valstybės priešiškumą. Tai nebūtinai reiškia, kad buvo imtasi plačios krikščionybės persekiojimo politikos, tačiau paaiškina, kad tarp pagoniškos valstybės formos ir krikščionių Bažnyčios negali būti jokio kompromiso. Logiškas pagonybės padarinys yra totalitarizmas, pasireiškiantis garbinimu valdovo, kuris palenkia sau visokią politiką, visą ūkį, religines tradicijas ir visokį individualų garbinimą. Tolerancija, kurią Roma rodė ankstyvosioms Bažnyčioms, virto nepasitikėjimu, kai Paulių ir kitus krikščionių pamokslininkus žydų vadovai patraukė į teismą, o paskui nepasitikėjimas sustiprėjo ir virto panieka ir neapykanta. I a. pabaigoje krikščionys visur užėmė gynybos pozicijas. Jie suprato, kokie teisingi Jėzaus žodžiai: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jn 15,19).
Apreiškimas buvo parašytas padrąsinti bendruomenėms, kurios ėmė jausti šį didėjantį priešiškumą, ir sykiu kaip įspėjimas nerūpestingiems ir aplaidiems krikščionims, kurie bandė patogiai prisitaikyti prie pasaulio. Tai buvo paskutinis besibaigiančio amžiaus balsas.
Savo paties liudijimu autorius vadinosi Jonu ir buvo tų dalykų liudytojas (Apr 1,1–2). Jis dėl savo tikėjimo buvo įkalintas Patme, uolėtoje saloje prie Graikijos pakrantės. Ten būdamas jis patyrė regėjimą, kurį aprašė, ir gavo užduotį perduoti jį septynioms Bažnyčioms Azijoje (1,10), su kuriomis buvo pažįstamas.
Kai kas iš Apreiškimo graikų kalbos atrodo gremėzdiška ir net negramatiška. Tačiau reikėtų prisiminti, kad autorius stengėsi perteikti žmogiška kalba scenas, kurių neišreikši normaliomis sąvokomis, taigi jo gramatika ir jo žodynas pasirodė esą nepakankami. Be to, jo gimtoji kalba turbūt buvo aramėjų, todėl jam galėjo būti sunkoka sklandžiai mintis reikšti graikiškai. Tam tikrus skirtumus galėtų paaiškinti ir tai, kad Apreiškimą rašė pats, o kurdamas evangeliją ir laiškus pagalbininku turėjo įgudusį raštininką.
Apreiškimo turinys aiškinantis. Jame yra ne mažiau kaip 400 nuorodų į Senąjį Testamentą, nors čia nerasi nė vienos tiesioginės citatos. Jo vaizdų kalba ir programa remiasi Senojo Testamento pranašystėmis; jis susieja pastarojo reikšmę su naujo dieviško vadovavimo tendencijomis. Apreiškimas perteikia dvasinės bendruomenių gyvenimo atmosferos sampratą per nuomonę apie septynias Bažnyčias Azijoje. Regėjimų seka teikia, kad ir kaip jie būtų aiškinami, galutinio Dievo tikslų užbaigimo vaizdą. Simbolizmas mums gali būti svetimas, vis dėlto Apreiškimas yra vienintelė Naujojo Testamento knyga, pateikianti sistemingą ateities vaizdą.

Interpretacijos
Tarp modernių komentatorių esama keturių pagrindinių Apreiškimo interpretavimo krypčių.
Būtojo laiko kryptis
Būtojo laiko (preteristinė) kryptis atstovauja nuomonei, kad Apreiškimo simbolizmas liečia tik įvykius laiko, kuriuo jis buvo parašytas. Visa vaizdinga kalba apie antspaudus, trimitus ir dubenis ateičiai nieko nereiškia. Autorius, kalbėdamas apie būsimą teismą, išreiškė tik savo moralinį pasipiktinimą to meto piktnaudžiavimais. Tai daugumos liberalių teologų nuomonė. Jos pranašumas yra tas, kad ji susieja Apreiškimą su to meto mintimis ir istoriniais įvykiais. Tačiau preteristai neigia pranašystės elementus.

Idealistinė kryptis
Idealistinė nuomonė, kuri dažnai yra glaudžiai susijusi su būtojo laiko mokykla, Apreiškimą laiko tik simboliniu tebesitęsiančio gėrio ir blogio, krikščionybės ir pagonybės vaizdu. Ji teigia, kad simbolių nedera tapatinti su praeities ir ateities istoriniais įvykiais; jie tiesiog vaizduoja tendencijas arba idealus. Štai Raymondas Calkinsas rašo:
„Dabar mes suprantame, ką reiškia žodis ‘apreiškimas’. Jis reiškia ne būsimų paslapčių pasaulio pabaigoje atskleidimą, tūkstantmetę viešpatiją arba paskutinį teismą. Jis pirmiausia nereiškia ir dangaus puikumo bei išganytųjų palaimos atskleidimo. Veikiau jis reiškia begalinio Dievo, kuris yra galingas gelbėti, atskleidimą; atskleidimą Dievo tautos paguodai ir įkvėpimui visa užkariaujančios visagalio Išganytojo valdžios…“ [1] Idealistinis aiškinimo metodas turi pranašumą skaitytojo dėmesį daugiau kreipti į etinę ir dvasinę Apreiškimo tiesą ir mažiau – į ginčijamus jo simbolizmo aspektus. Kita vertus, jis linkęs nepakankamai vertinti šį simbolizmą kaip pranašystės priemonę. Jo „sudvasinimas“ atima iš Apreiškimo bet kokią pranašišką vertę ir atskiria jį nuo bet kokio galutinio istorijos užbaigimo. Pagal šią teoriją teismo diena ateina tada, kai sprendžiama didelė moralinė problema; jis nėra paskutinė aukštuma, kurioje antgamtinis Kristus įžengia į matomą sostą.

Istorinė kryptis
Istorinė kryptis atstovauja pozicijai, kad Apreiškimas simboline forma parodo visą Bažnyčios istoriją nuo Sekminių iki Kristaus antrojo atėjimo. Simboliai iš eilės iliustruoja didelius įvykius, tai yra antspaudai reiškia Romos imperijos žlugimą, skėrių protrūkis iš bedugnės skylės – tai musulmonų invazijos ir t.t. Kiekvienas didesnis krikščionybės istorijos įvykis buvęs taip išsamiai išpranašautas, kad Apreiškimas tampa iš anksto parašytu įvykių kalendoriumi. Šią nuomonę gynė dauguma reformatorių, kiek jie išvis nagrinėjo Apreiškimą, dauguma senesniųjų komentatorių ir daugelis šiuolaikinių evangelikų pamokslininkų. Ji bent turi regimą Apreiškimo sakinio 4,1 garantiją: „Užženk čionai, aš tau parodysiu, kas toliau turi įvykti“. Istorinė nuomonė labiau orientuota į žodžius nei idealistinė, tačiau jos gynėjai niekad nepasiekė vieningumo dėl atskirų simbolių reikšmės. Tarp pačių istorinės krypties atstovų yra bene tiek pat interpretacijų, kiek ir komentatorių. Negali būti teisūs visi, ir kadangi tarp jų yra tokių didelių nuomonių skirtumų, belieka manyti, kad galbūt neteisingi metodai.

Futuristinė kryptis
Futuristų nuomone, trys pirmieji Apreiškimo skyriai arba susiję su laiku, kuriuo knyga parašyta, arba septynios bendruomenės Azijoje vaizduoja septynias Bažnyčios istorijos epochas ir permeta tiltą tarp apaštalų laikų ir Kristaus sugrįžimo. Šiuo atžvilgiu futuristai yra ir istorinės mokyklos atstovai. Nuo 4 skyriaus 1 eilutės „…kas toliau turi įvykti“, jų manymu, likusi knygos dalis praneša įvykius, kurie pasireikš laiku, vadinamu „didžiu sielvartu“ (7,14) ir ištiks betarpiškai prieš Kristaus sugrįžimą; jis vertinamas skirtingai – nuo pusketvirtų iki septynerių metų. Apreiškimo įvykiai, kiek jie susiję su šiuo tarpsniu, interpretuojami kiek įmanoma pažodžiui ir todėl traktuojami kaip išimtinai būsimi.

Nuomonės dėl tūkstantmetės viešpatijos
Kitokią nuostatą, išeinančią ne iš istorinio, o iš eschatologinio požiūrio, pateikia dar trys skirtingos minčių eigos; ji remiasi skirtingomis 20 skyriaus interpretacijomis. Svarbiausias aiškinimo taškas – ar „tūkstantį metų“ reikia suprasti pažodžiui, ar vaizdingai ir ar jis eina prieš ar po Kristaus sugrįžimo.
    Postmilenaristinė nuomonė laiko tūkstantį metų tikriausiai perkeltine prasme taikomą ilgam laiko tarpsniui, kuris eina pirma Kristaus sugrįžimo. Šio laikotarpio pradžioje Evangelijos triumfas valstybes atves į taikos karaliją, kuri tęsis tol, kol Kristus pasirodys paskutiniame teisme.
    Amilenaristine nuomone, tūkstantmetė viešpatija kaip pažodžiui suprantamas laikotarpis neegzistuoja arba galbūt vaizduoja tarpinę – mirusiųjų stadiją. Kristus gali sugrįžti bet kada, – teisti pasaulio ir suteikti amžinos palaimos būsenos teisiesiems, sukurti naujo dangaus ir naujos žemės.
    Premilenaristinė nuomonė remiasi tuo, kad Kristus sugrįš įkurdinti savo karalystės, prikelti teisiųjų mirusiųjų, kad jie asmeniškai su juo valdytų žemėje; po jo viešpatavimo įvyksiąs paskutinis maištas, kuris tuoj pat būsiąs numalšintas; blogieji mirusieji būsią nuteisti ir prasidėsianti amžinoji valstybė.
Tarp šių nuomonių ir prieš tai apibrėžtų chronologinių interpretacijų nebūtinai turi būti koreliacija. Apskritai tūkstantmetės viešpatijos klausimą rimtai nagrinėja tik istorinė ir futuristinė kryptis, nes būtojo laiko krypties šalininkai (preteristai) ir idealistai „tūkstantį metų“ laiko tik dar vienu simboliu. Čia pateikiama schematiška apžvalga iliustruoja įvairius interpretacijos metodus:

Apreiškimo interpretacija

Apreiškimas Sk. 1–3 Sk. 4–19 Sk. 20–22
Preteristinė (būtojo laiko) Istorinės Bažnyčios Esamųjų būsenų simbolika Dangaus ir pergalės simbolika
Idealistinė Istorinės Bažnyčios Gėrio ir blogio konflikto simbolika Gėrio pergalė
Istorinė Žodinės istorinės Bažnyčios Istorijos įvykių simbolika: Romos žlugimas, islamas, popiežiai, Reformacija Paskutinis teismas, tūkstantmetė viešpatija, amžinoji valstybė
Futuristinė Septynios Bažnyčios istorijos stadijos Būsimasis nusiminimas; atsimetusios Bažnyčios ir Antikristo visuotinis teismas; Kristaus atėjimas Tūkstantmetė viešpatija, blogųjų mirusiųjų teismas, amžinoji valstybė
Postmilenaristinė Istorinės Bažnyčios Apskritai istoriška Krikščionybės pergalė prieš pasaulį
Amilenaristinė Istorinės Bažnyčios Apskritai istoriška Kristaus sugrįžimas, teismas, amžinoji valstybė
Premilenaristinė Istorinės Bažnyčios istoriniams laikotarpiams Apskritai futuristiška Pažodinė tūkstantmetė viešpatija; Didžiojo baltojo Sosto teismas; naujoji Jeruzalė

Turinys
Tikrasis Apreiškimo interpretacijos raktas glūdi ne kurioje nors šių teorijų, kad ir kokie būtų jų nuopelnai, bet pačioje knygos struktūroje, tame, kaip ji pristato Kristaus asmenį. Faktiškas knygos pavadinimas: „Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam davė, kad jis atskleistų jo tarnams, kas turi greitai įvykti“, rodo, kad centrinė tema yra Kristaus asmuo ir tai, kaip jis apreiškia ateitį. Yra keli klausimai: ar „Jėzaus Kristaus Apreiškimas“ reiškia jo asmens atskleidimą, ar jo duotą apreiškimą. Jei tema yra pirmoji pavadinimo interpretacija, tada apreiškimas yra Kristaus asmens vaizdavimas, tokio, kaip jis susijęs su ateitimi. Jei imama antroji interpretacija, tada pagrindinę temą sudaro ateities programa, tokia, kokia ji buvo perduota per Kristų. Abu aiškinimai gramatiškai yra galimi [2], ir abiem atvejais Kristus yra centrinė knygos figūra. Būtų galėta išvengti daug prieštaringų nuomonių, jei komentatoriai būtų nagrinėję Apreiškimą neutraliu literatūrinės struktūros požiūriu ir jo eschatologiją padarę priklausomą nuo jo kristologijos.
Antroji nuoroda į knygos turinį pasirodo forma, kurią jai suteikė pats autoriaus išgyvenimas. Akivaizdu, kad knyga sudaryta iš grupės regėjimų, kurie kiekvieną kartą susijungia į uždarą visumą. Yra daug mažų dalių, kurios įvedamos sakiniu „dar aš regėjau“ (5,1; 6,1.9 ir t.t.), tačiau yra keturios pagrindinės ištraukos, kurios prasideda žodžiais „dvasios pagava“ (1,10; 4,2; 17,1–3; 21,9.10). Šios ištraukos skiriasi turiniu ir ilgiu, tačiau suskirsto knygą į dalis. Sykiu su prologu ir epilogu jos padalija Apreiškimą į šešias atkarpas.
Knygos pasakojimo metu ne kartą pasirodo skaičiaus „septyni“ sekos. Yra septynios Bažnyčios (2,1.8.12.18; 3,1.7.14), septynios Dievo dvasios (4,5), septyni antspaudai (6,1.3.5.7.9.12; 8,1), septyni trimitai (8,6.7.8.10.12; 9,1.13; 11,15), septyni griaustiniai (10,3), septyni dubenys (16, 1.2.4.8.10.12.17), septynios pagrindinės figūros (12,1.3.5.7; 13,1.11;14,1) ir septyni palaiminimai (1,3; 14,13; 16,15; 19,9; 20,6; 22,7.14). Kai kurios šių sekų yra literatūrinės knygos sandaros dalys ir pateikiamos glaudžia eilės tvarka, kitos – ne. Skaičiaus „septyni“ vartojimas nurodo minties schemą, kuri Apreiškimą daro daugiau nei atsitiktiniu keistų simbolių rinkiniu.
Retkarčiais pasirodo ir kitų skaičių kombinacijų bei eilių. Esama 24 vyriausiųjų (4,4), 4 būtybių (4,6), 4 raitelių (6,1–8), 4 angelų (9,14), 144 tūkst. išgelbėtųjų iš giminių (7,4; 14,1), 12 vartų Dievo mieste (21,12), 12 pamatų (21,14), 12 derlių ant gyvenimo medžio (22,2) ir dar įvairių kitų.
Verta paminėti dar vieną sakinį. 4,5; 8,5; 11,19 ir 16,18 sakoma „sublyksėjo žaibai, pasigirdo balsai (šauksmai), sudundėjo griaustiniai (griausmai)“ ar panašiai. Šie trys dalykai pasirodo kaskart po teismų. Ar jie čia pakartojami, ar yra nuoroda į tai, kad trys teismai sutampa laike ir kiekvienas teismas vaizduoja tiesiog buvusio sustiprinimą?

Struktūra
Panaudojant pačios knygos duotas nuorodas galima sudaryti tokią struktūrą.

Jėzaus Kristaus Apreiškimas
apie tai, „kas turi greitai įvykti“

I. Prologas: Kristaus pranešimas                          1,1–8
Pavadinimas                                                              1,1
Įgaliotinis                                                                     1,2
Liaupsinimas                                                             1,3
Paskirtis                                                                       1,5.5a
Paskyrimas                                                                 1,5b.6
Moto                                                                              1,7
Dievo amžinumas                                                      1,8
II. Pirmas regėjimas:
Kristus Bažnyčioje
Gyvasis                                                                         1,9–3,22
Vieta: Patmas
Portretas                                                                       1,9–20
Pranešimai (laiškai)
Efezui                                                                             2,1–7
Smirnai                                                                         2,8–11
Pergamui                                                                     2,12–17
Tiatyrams                                                                     2,18–29
Sardams                                                                      3,1–6
Filadelfams                                                                 3,7–13
Laodikėjai                                                                    3,14–22
III. Antras regėjimas:
Kristus kosmose
Išganytojas                                                                  4,1–16,21
Vieta: dangus
Scena danguje                                                            4,1–5,14
Septyni antspaudai                                                     6,1–8,5
Baltasis žirgas                                                             6,1.2
Ugniaspalvis žirgas                                                    6,3.4
Juodas žirgas                                                              6,5.6
Palšas žirgas                                                               6,7.8
Kankinių sielos                                                            6,9.11
Ženklai danguje                                                           6,12–17
(Įterpta: 144 tūkst. paženklintųjų antspaudu)         7,1–17
Tyla danguje                                                                 8,1–5
Septyni trimitai                                                              8,6–11,19
Ugnis, kruša ir kraujas                                               8,7
Jūros pavirtimas krauju                                              8,8.9
Žvaigždės krenta į vandenį                                         8,10.11
Saulė, mėnulis ir žvaigždės užtemsta                     8,12.13
Bedugnės šulinio atidarymas                                   9,1–12
Keturių angelų paleidimas                                        9,13–21
Įterpta: Knygelė
Šventyklos išmatavimas                                            10,1–11,14
Du liudytojai
Pabaigos skelbimas                                                  11,15–19
Ženklai                                                                           12,1–16,21
Figūros                                                                          12,1–14,20
Moteris                                                                           12,1.2
Slibinas                                                                         12,3.4
Berniukas                                                                     12,5.6
Arkangelas Mykolas                                                    12,7–17
Žvėris iš jūros                                                               13,1–10
Žvėris iš sausumos                                                    13,11–18
Avinėlis ant Siono kalno                                             14,1–5
Įterpta: Angelų pranešimas
Šaukimas teisman                                                      14,6.7
Babelės kritimas                                                          14,8
Perspėjimas dėl įniršio                                              14,9–12
Mirusiųjų palaiminimas                                              14,13
Kvietimas pjūtin                                                            14,14–16
Rūstybės kekių skynimas                                          14,17–20
Septyni dubenys                                                           15,1–16,21
Scena danguje                                                              15,1–8
Teismai                                                                          16,1–21
Žmones apnikusios votys                                           16,2
Jūros pavirtimas krauju                                               16,3
Upių ir šaltinių pavirtimas krauju                               16,4.7
Saulės kaitros padidėjimas                                        16,8.9
Tamsa                                                                             16,10.11
Netyrosios dvasios                                                       16,12–16
Užbaigimas                                                                    16,17–21
IV. Trečias regėjimas:
Kristus kaip užkariautojas
Karys                                                                                 17,1–21,8
Vieta: dykuma
Babelės sugriovimas                                                    17,1–18,24
Džiaugsmas danguje                                                    19,1–10
Žvėries numalšinimas                                                  19,11–21
Šėtono surišimas                                                          20,1–3
Tūkstantmetė viešpatija                                                20,4–6
Paskutinis maištas                                                        20,7–10
Mirusiųjų teismas                                                          20,11–15
Naujas dangus ir nauja žemė                                     21,1–8
V. Ketvirtas regėjimas:
Kristus tobulybėje
Avinėlis                                                                             21,9–22,5
Vieta: kalnas
Dievo miestas                                                                 21,9–21
Dievo garbinimas                                                           21,21–27
Dievo palaima                                                                 22,1–5
VI. Epilogas:
Kristaus raginimas                                                        22,6–21
Paklusnumui – valia                                                      22,6–9
Atlygiui – intelektas                                                        22,10–15
Sekimui – jausmai                                                        22,16–20
Palaiminimas                                                                 22,21

Įvertinimas
Galutinė Apreiškimo interpretacija išeina už šios knygos rėmų, tačiau kai kurios pastabos gal bus naudingos.
Apreiškimas parašytas apokaliptinės literatūros stiliumi, vis dėlto iš esmės skiriasi nuo visų tokių raštų, nes turi aiškų autorių, kuris pasisako savo vardą ir turi prieš akis aiškią užduotį. Pagrindinis jo siekis nėra išpranašauti visas Bažnyčios istorijos smulkmenas, bet nurodyti bendras esamojo meto tendencijas ir jų užbaigimą asmenišku Kristaus sugrįžimu (būsimu, antruoju atėjimu). Triskart pasakomas pareiškimas ir pakvietimas: „Aš veikiai ateinu“ (22,7.12.20) pasikartoja kaip pažadas savo Bažnyčioms (2,16 ir 3,11) ir visą knygą paverčia perspėjimu pasauliui ir padrąsinimu Dievo tautai.
Tam tikri sutapimai tęsiasi per visą knygą. Vyrauja Kristaus asmuo, pirma kaip išaukštinta figūra liepsnojančiu veidu, baltai apsirengęs, tikrinantis Bažnyčias, barantis ir patariantis. Kaip kandidatas teisti tarp paženklintųjų, jis yra Avinėlis, kuris įgijo šią teisę išganymo darbu (5,4–7). Teismo procese jis yra nukariautojas, kuris joja ant balto žirgo kaip koks romėnų karvedys triumfo žygyje (19,11) su titulu: „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ (19,16). Galutinėje pergalėje jis yra savo tautos jaunikis (19,7; 21,9), kuris dėl savo išganymo žygio vėl vadinamas Avinėliu.
Chronologinė Apreiškimo tvarka ginčijama. Istorinės interpretacijos atstovai jame rado visų svarbių įvykių nuo parašymo laiko iki Kristaus atėjimo kalendorių, futuristai nukelia didžiąją knygos dalį į septynerių metų tarpsnį, kuris eina betarpiškai prieš Viešpaties pasirodymą, o preteristai ir idealistai knygą laiko nepriklausomą nuo bet kokios chronologijos. Tačiau tam tikri faktai atrodo aiškūs. Laiškai trijuose pirmuosiuose skyriuose buvo adresuoti esamoms Bažnyčioms Azijos miestuose, taip kad jie susiję su autoriaus gyvenimo periodu. Regėjimo 4 skyriuje įvadas priskyrė jam dalykus, „kurie toliau turi įvykti“ (4,1); taigi jie prasideda autoriaus gyvenamu laiku ir tęsiasi be galo ilgai. Abu paskutiniai knygos regėjimai dar nebuvo išpildyti ir liečia dar būsiantį pabaigos laiką. Todėl Apreiškimas iš dalies priklauso praeičiai, iš dalies – dabarčiai ir iš dalies – ateičiai.
Abu paskutiniai segmentai vyksta lygiagrečiai. Pirmasis jų, Apr 17,1–21,8, užsiima blogos pasaulio sistemos Babelės ištvirkėlės pavidalo likimu. Antrasis, Apr 21,9–22,5, aprašo Kristaus nuotakos, naujosios Jeruzalės, pasirodymą laikų pabaigoje. Abiejų šių segmentų lygiagretumas apima ir panašumą, ir priešingumą. Abu įveda „septyni angelai, turėjusieji septynis dubenis“. Dangiškasis pasiuntinys ragino regėtoją stebėti šią sceną, ir būtent žodžiu: „Ateik“. Kiekvienas vaizduoja tikslo pabaigą: pirmasis – šalinimosi nuo Dievo pabaigą; antrasis – išgelbėjimo pabaigą.
Lygia greta einančios priešingybės taip pat vienareikšmiškos. Pirmąjį iš abiejų segmentų įveda ištvirkėlė, antrąjį – nuotaka. Pirmasis sceną nukelia į dykumą (17,3), antrasis – ant kalno (21, 10). Pirmasis liudija, kad ant ištvirkėlės buvo pilna piktžodžiavimo vardų (17,3); antrasis konstatuoja, kad ant Šventojo miesto vartų buvo užrašyta dvylikos giminių ir dvylikos angelų vardai (21, 12.14). Pirmasis vaizduoja Babelę, šlykštybių ir teismo miestą (17,6); antrasis aprašo naująją Jeruzalę, kuri tyra ir skaisti nužengia iš dangaus (21,10). Pirmoji sunaikinama per baisų teismą; antroji tęsiasi amžinoje šviesoje. Pirmoji prakeikiama, antroji palaiminama.
Apreiškimo Jonui knyga teikia istorijai dievišką perspektyvą. Kad ir kaip aiškinami pavieniai jos simboliai, jos bendras požiūris yra dieviškas šventumas, kuris mato Bažnyčių dorybes ir trūkumus, pasaulio prakeiksmą ir viltį. Žinią Bažnyčioms siunčia figūra, judanti tarp auksinių šviestuvų; teismo vykdymo scena vyksta prie Dievo sosto (4,2–19,5), ir galutinis nuosprendis paskelbiamas būtent nuo šio sosto (20,11). Aprašant naujus dangų ir žemę tas sostas tebėra centre (22,1) kaip gyvybės vandens upės ištakos. Šis sosto iškėlimas paaiškina Dievo kaip suvereno supratimą Apreiškime ir jo amžiną viešpatavimą žmonėms.
Vyraujančiam knygos optimizmui priešingybė yra liepsnojantis blogio paveikslas. Joje nėra jokios nuorodos, kad pasaulis tolimoje ateityje ilgainiui pasitaisytų arba kad pabaigoje visi žmonės atgailaudami ir tikėdami atsigręš į Dievą. Ji vaizduoja paskutinę civilizaciją kaip labai pasiturinčią, kultūriškai pažangią ir visiškai bedievę (18,1–5). Paskutinis organizuotos žmonijos veiksmas yra ginkluotas sukilimas prieš Dievą ir jo Kristų (20,7–10). Jokioje kitoje Biblijos knygoje, be Jėzaus žodžių, baisiau nevaizduojamas galutinis nuodėmių prakeikimas (20,15).
Moderniam XX a. antros pusės žmogui Apreiškimas atrodo mažiau apokaliptinis nei jo tėvams ir protėviams. Paslaptingos nuorodos į kalbantį atvaizdą (13,15), į ugnį, nuleisdinamą iš dangaus (13,13), į ūkinę didelės gyventojų dalies kontrolę (13,16.17), į priverstinį dirbtinės religijos išlaikymą (13,14), į didelį žemės nusiaubimą elementariu jūros pakeitimu ir fiziniais saulės kaitros pasikeitimais (16,3.8), visų žemės karalių subūrimas į vieną kovą (16,14), vadovavimo nacijoms padalijimas vienam arba dviem asmenims (19,19.20) ir visiškas civilizacijos centro žlugimas per vieną valandą (18,18–20) šiandien anaiptol nėra už galimybių ribų. Daugeliu atžvilgių Apreiškimas yra moderniausia knyga, kokių tik būna.
Galutiniu pažadu „Aš veikiai ateinu“ pasibaigia Naujasis Testamentas. Dievas kalbėjo per Įstatymą ir Pranašus. Jis vėl kalbėjo per savo Sūnų, kuris „vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad save aukodamas sunaikintų nuodėmę“ (Hbr 9,26). Turi įvykti dar didesnis apreiškimas, kai jis „antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui“ (9,28). Į šį apreiškimą ir šią pergalę nurodo Apreiškimo Jonui knyga.

Merrill C. Tenney, Aukštosios teologijos mokyklos prie Vytono kolegijos (Ilinojus, JAV) dekanas, biblinės teologijos profesorius

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Tenney M. C. New Testament Survey. – Grand Rapids, 1953, 1961, 1985 © Wm. B. Eerdmans Publ.





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).