Jürgen Blunck
„Laisvė“ šiandien yra viena iš dažniausiai vartojamų vertybinių sąvokų ir reiškia galimybę nepriklausomai nuo kitų tvarkyti asmeninį gyvenimą ir leisti netrukdomai vystytis savo asmenybei.
Graikų kalbos žodis eleutheros (laisvė) iš pradžių buvo vartojamas vien politinėje srityje. Pirminė jo reikšmė buvo „priklausantis tautai“. Tas, kas „priklausė tautai“, turėjo teisę pasisakyti ir liaudies susirinkime turėjo sprendžiamąjį balsą. Vergai ir svetimtaučiai neturėjo teisės spręsti; valdė laisvi piliečiai (priklausantys tautai). Tam, kad vienų laisvė neapribotų kitų laisvės ir kad tai nenusmuktų iki savivalės, būta įstatymo. Tas įstatymas ir garantavo laisvės išlaikymą. Jau graikų filosofai suvokė tai, kad asmenybei laisvai vystytis gali trukdyti ne tik išoriniai politiniai santykiai. Daug stipriau žmogų veikia aistros bei potraukiai, kuriems pasiduodamas jis pats sau trukdo laisvai išsiskleisti ir tapti tikruoju žmogumi. Taigi buvo klausiama: ar žmogus apskritai gali būti laisvas?
Laisvės sąvoka Senajame Testamente
Senajame Testamente žodis „laisvė“ beveik išimtinai vartojamas tik kalbant apie vergams priešingą stovyklą. Čia ir paaiškėja, kokią didelę reikšmę teikia žmogaus laisvei Dievas. Visoje neizraelitiškoje aplinkoje žmonių pavergimas buvo natūralus dalykas, su kuriuo taikstytis tekdavo visą gyvenimą. Tačiau Izraelio Dievas pasirūpino, kad vergai irgi būtų laisvės dalininkai: po šešerių vergavimo metų vergui turėjo būti suteikta laisvė (Iš 21,2; Įst 15,12). Ir ne tik tai: kad ji vėl nebūtų prarasta, po išlaisvinimo reikėjo pasirūpinti ir socialinėmis šios ką tik dovanotos laisvės garantijomis (Įst 15,13 ir t.). Izraelio tauta žinojo, kad ilgalaikis išlaisvinimas iš vergystės pasiteisins tik tuomet, jeigu platus socialinių įstatymų tinklas garantuos socialiai silpniems būtinas ekonomines sąlygas. Buvo išleista daug įstatymų, kurie gynė nuo priespaudos svetimšalius, našles, našlaičius, vargšus. (Iš 22,20; 23,9; Kun 19,9 ir t., 33 ir t.; Įst 14,28 ir t.).
Kaip labai Dievas vertina žmogaus laisvę, matyti ir Įst 23,16 ir kt., kur duodami nurodymai dėl pabėgusių vergų, – išties šiuolaikiškas prieglobsčio įstatymas! Tačiau ir Izraelyje buvo įtakingų grupuočių, kurios kitų žmonių laisvės toli gražu nebrangino. Tai liudija ir Jeremijo pamokslas (Jer 34,8–20). Kadangi įsakymo dėl vergų paleidimo nebuvo rimtai laikomasi, Dievas kandžiai praneša, kad dabar jis Izraelyje skelbia „laisvę“ būti sunaikintiems kalaviju, maru ir badu (34,17).
Dar dažniau laisvės esmė Senajame Testamente nusakoma sąvokomis „išgelbėjimas“, „išvadavimas“. Izraeliui kaip Dievo tautai išsivadavimas iš Egipto yra labai svarbus (Iš 20,2; Įst 7,8). Politinė laisvė, kurią Izraelis įgyja, nuo pat pradžių yra išimtinė Dievo dovana, o ne izraeliečių laimėjimas. Visa savąja istorija Izraelis nuolat patvirtina, kad ši dovana yra neatsiejama nuo Davėjo. Nusigręžimas nuo Dievo veda į politinės laisvės praradimą. Tai aiškiai rodo teisėjų laikai (Ts 2,11 ir t.), vėliau tai patvirtina ir Šiaurės karalystės žlugimas (2 Kar 17, 7–23) bei Pietų karalystės tremtis (2 Kar 21,10 ir t.).
Naujasis Testamentas apie laisvę
Apie laisvę Naujasis Testamentas kalba palyginti nedaugelyje vietų: Jn 8,31–36; Rom 6–8; 1 Kor 7–10; 2 Kor 3,17; Gal 2–5; 1 Pt 2,16; Jok 1,25; 2,12.
Keletą kartų šis žodis vartojamas kaip vergo antonimas (Gal 3,28; Ef 6,8; 1 Kor 7,21 ir t.). Pažymėtina ir tai, kad Naujajame Testamente išlaisvinimui iš vergovės teikiama ne tiek dėmesio, kiek Senajame. Tai būdinga ne tik Pauliaus laiškams. Pats Jėzus nepatenkino lūkesčių, susijusių su politinio mesijo, išvaduosiančio iš Romos viešpatavimo, vaidmeniu. Kuo gi rėmėsi naujatestamentinis mąstymas?
Laisvę Jėzus suprato kaip galimybę vystytis ir tapti tikruoju žmogumi. Jėzus mano, kad labiausiai žmogų smukdo ne politinės aplinkybės, bet nusigręžimas nuo Dievo. Kaip žuvis negali egzistuoti be vandens, taip ir žmogus – be Dievo. Žuvis gali iššokti iš akvariumo, tačiau pati negali atgal į jį įšokti; žmogus, nusigręžęs nuo Dievo, savo jėgomis jau nebegali pas jį sugrįžti. Jis yra savo bedieviškumo valdomas (Jn 8,34; Rom 6,20; 7,14–24). Taigi prieš išsivaduodami iš politinės nelaisvės, pirmiausia turime išsilaisvinti iš bedieviškumo. Kaip tai pasiekti?
„Kristus mus išvadavo, kad būtume laisvi!“ (Gal 5,1), – džiaugsmingai sušunka Paulius. Visos žmogaus pastangos pačiam išsilaisvinti buvo ir tebėra pasmerktos žlugti. Tai gali padaryti tik Dievas: „Jei tad Sūnus jus išvaduos, tai būsite iš tiesų laisvi“ (Jn 8,36). Mirtimi ant kryžiaus Jėzus išvadavo žmogų iš nuodėmės vergovės (Rom 6,14 ir 18), ir dabar jis gali tarnauti Dievo teisingumui; išvadavo iš prakeikimo, kurį žmogus buvo užsitraukęs nepaklusnumu Dievui (Gal 3,13); išvadavo iš mirties (Rom 8,38 ir t.), dovanodamas amžinąjį gyvenimą. Jei žmogus įtikės Jėzaus žodžiu ir to žodžio laikysis, taps laisvas (Jn 8,31 ir t.).
Dovanotoji laisvė gali būti panaudojama blogiui pridengti (1 Pt 2,16), kai pašauktas laisvei žmogus vėl ima pataikauti savajam Aš (Gal 5,13). Tikroji laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus, sekantis Jėzų, tampa nauju žmogumi, vadovaujamu Šventosios Dvasios (Gal 5,18; 2 Kor 3,17; Rom 8,2). Dvasia išlaisvina tam, kad žmogus gyventų tarnaudamas teisumui (Rom 6,18) pagal Dievo nustatytą kūrinijos planą; kad gyventų iš meilės tarnaudamas kitiems (Gal 5,13).
Tai, kad Kristaus dovanotoji laisvė veda į politinę laisvę, Laiške Filemonui (15 ir tolimesnėse eilutėse) parodo Paulius. Pabėgęs vergas Onesimas ne apsaugomas nuo ankstesniojo šeimininko Filemono, kaip reikalavo Pakartoto įstatymo knygos sk. 23 eil. 15, bet kaip laisvas bendradarbis ir brolis Kristuje siunčiamas atgal pas jį. Jeigu vergas gali tapti laisvas, tegul jis tuo pasinaudoja (plg. 1 Kor 7,21). Kita vertus, žmogiškasis skirstymas į „laisvuosius“ ir „nelaisvuosius“ Dievo požiūriu yra paviršutiniškas: vergas jam gali būti „Viešpaties išlaisvintasis“, o Dievo laisvasis – Kristaus vergas (plg. 1 Kor 7,21 ir t.).
Laisvės samprata šiandien
Ką reiškia sąvoka „laisvė“?
Nuo Amerikos nepriklausomybės paskelbimo (1776 m.) ir Prancūzijos revoliucijos (1789 m.) laisvė tapo viena iškiliausių vertybių Europos ir Amerikos kultūrose. Jeigu pradžioje ji turėjo dirvą valstybinėje ir politinėje srityje, tai XX a. dėl savo abstraktumo prasismelkė į visuomeninį gyvenimą. Dabar dažnas, siekdamas laisvės, nusigręžia nuo to, kas jam nemalonu. Didindamas savo laisvę, sumažina kitų. Tapo visiškai nebeaišku, kas iš tikrųjų yra laisvė. Šiandienos diskusijoms vertingą pagalbą suteikia Biblija.
Kas išlaisvina žmogų?
Tai priklauso nuo to, kaip suprantame žmogiškumo esmę. Ar žmogus yra vien gamtinio pasaulio dalis ir priklauso tik aukščiausiajai žinduolių rūšiai, ar jis yra sukurtas kaip Dievo pašnekovas žemėje? Biblija vienareikšmiškai tvirtina antra. Ten, kur yra teigiama pirmoji prielaida, visos kalbos apie laisvę Biblijos požiūriu yra tušti plepalai. Ką reiškia laisvė, jeigu gyvenimas vis tiek baigsis mirtimi? Kokia yra laisvė, jei siekiama tik asmeninės laimės? Pastaruoju atveju žmogus pats bėga nuo Dievo suteiktų galimybių ir nepriima dovanotos laisvės. Nepaklusnumas Dievui atėmė iš žmogaus rojuje turėtą karališkąją laisvę (Pr 3), ir Dievas paliko jį „gėdingų aistrų valiai“ (Rom 1,21–32). Nuodėmė (atsiskyrimas nuo Dievo) ir mirtis yra dvi galingos jėgos, naikinančios žmogaus laisvę.
Nėra laisvės be priklausomybės
Kiekvieną įsipareigojimą žmogus dažniausiai priima kaip laisvės apribojimą. Todėl jis tam priešinasi. Tačiau gyvenimas rodo, kad tik aiški priklausomybė suteikia žmogui galimybę būti laisvam. Tai liudija ir gamtos dėsniai: nesvarstydami galėtume pasakyti, jog jie mus apriboja. Traukos jėga verčia žmogų saugotis, kad nenukristų. Bet argi be gravitacijos žmogus būtų laisvesnis? Priešingai! Dar vienas pavyzdys: žmogus gali pasirinkti laisvę meluoti. Bet nejausdamas atsakomybės tiesai jis stipriai apriboja savo laisvę ir galimybes. Gyvenimas tuomet darosi vis sudėtingesnis ir nelaisvesnis. Tiesos laikymasis atveria žmogui didžiules galimybes laisvai veikti. Tą iš esmės rodo visas žmogaus gyvenimas. Žmogui reikia autoriteto, kuriam jis įsipareigotų. Tas autoritetas yra Dievas, ir niekas negali jam prilygti. Dievas, apsireiškęs Jėzaus asmenyje ir Jėzaus mirtimi atnaujinęs mūsų priklausomybės nuo jo laisvę. Įsipareigojimas Dievo Žodžiui veda į laisvę (Jn 8,31 ir t.).
Jėzus išvaduoja iš klaidingų saitų
Jėzaus mirtis tą, kuris juo tiki, išvaduoja iš nuodėmių. Ši laisvė yra tokia didelė, kad jau pirmąją tikėjimo akimirką žmogus gali pradėti naujai, laisvai gyventi. Kai gobšuolis ir melagis Zachiejus susipažįsta su Jėzumi ir tampa laisvas, už visas savo apgavystes jis atsilygina keleriopai ir dar dosniai apdalija vargšus (Lk 19,1 ir t.). Ir šiandien bendravimas su Jėzumi Kristumi išvaduoja žmones iš klaidingų saitų.
Kam reikalinga laisvė?
Daugelis žmonių nežino, ką jiems su laisve daryti. Biblija įspėja, kad tos laisvės nenaudotume blogiems tikslams (Gal 5,13). Jėzus ne tam išlaisvino žmogų, kad šis kaip nors prastumtų laiką, bet tam, kad galėtų tapti tikruoju žmogumi. Būti žmogumi reiškia tarnauti Dievui ir žmonėms (Rom 6,18; Gal 5,13). Jėzus atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet tam, kad pats tarnautų (Mk 10,45). Tai galioja ir Jėzaus mokiniams.
Toji tarnystė sieks ir politinės žmogaus laisvės, tačiau visada pabrėš tai, kad politinė laisvė – dar ne galutinė laisvė. Tikroji laisvė yra tik Jėzuje Kristuje. Apibūdindamas žodžio „laisvė“ reikšmę, Paulius, laisvasis Romos pilietis, ne sykį pavadino save Jėzaus Kristaus vergu (Rom 1,1; Fil 1,1).
Jürgen Blunck, Eseno evangelikų Bažnyčios kunigas
Vertė Vilija Adomavičiūtė
Versta iš: Biblisches Wörterbuch. – R. Brockhaus Verlag: Wuppertal