G. Flügel

Valstybės sąvokos Biblijoje nerasime. Ji yra antikinės pagoniškos kilmės. Nežiūrint to, Dievo žodis duoda pagrindines direktyvas mūsų, kaip valstybės piliečių, gyvenimui. Jame randame atsakymus į svarbiausius klausimus – kodėl iš viso egzistuoja vyriausybės ir vyresnybės, kas apibrėžia jų valdžią, kokie uždaviniai keliami krikščionims kaip valstybės piliečiams. Pirmiausia panagrinėkime apaštalo Pauliaus, regis, visiškai nepritariančio mūsų pesimizmui valstybės atžvilgiu, žodžius.

Bet kokios valdžios šaltinis

„Kiekvienas žmogus tebūna klusnus viešajai valdžiai, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, o kurios yra – tos Dievo nustatytos. Kas priešinasi valdžiai, priešinasi Dievo sutvarkymui. Kurie priešinasi, užsitraukia teismą. Juk vyresnybės bijoma ne gera darant, o pikta. Nori nesibijoti valdžios? Daryk gera, ir susilauksi iš jos pagyrimo. Ji juk yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga – bijok, nes ji ne veltui nešioja kalaviją. Ji Dievo tarnaitė ir rūsti baudėja darantiems pikta. Todėl reikia jos klausyti ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. Atiduokite visiems, ką privalote: kam mokestį – mokestį, kam muitą – muitą, kam baimę – baimę, kam pagarbą – pagarbą“ (Rom 13,1–7).
Čia paaiškinama keletas svarbių principų. Jau pirmoje eilutėje sakoma, kad visokia „valdžia [gr. exousia]… iš Dievo“ kilusi. Dievas yra bet kokios valdžios šaltinis, paskutinis ir aukščiausias Valdovas. Nors Jėzus Evangelijoje pagal Joną (Jn 19,11) ir pripažįsta save esant Piloto valdžioje, bet tuo pat metu ją apriboja sakydamas: „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių“. Neribota Dievo valdžia šio pasaulio valdžioms atsispindi daugelyje Šventojo Rašto vietų: pergalės prieš faraoną aprašyme („Viešpats yra karalius per amžius ir visados!“ Iš 15,18), karaliaus Sauliaus ir Jezabelės iš Izraelio valdymui, Babilonijos karaliui pagoniui Nebukadnecarui (plg. 1 Sam 28; 2 Kar 9; Dan 4), taip pat Naujajame Testamente, pavyzdžiui, Erodui, kuris numirė „kirminų suėstas“, nes „nedavė Dievui priklausančios garbės“ (Apd 12,23). Dievo karalystė, ateinanti su Jėzumi, skiriasi nuo viešpatavimo, kurį galima pavadinti „universalia karalyste“. Tai reiškia, kad egzistuojančios valdžios, kaip valstybės valdymo organai, niekada negali turėti neribotos valdžios, kad jų religinis garbinimas (pavyzdžiui, helenistų ar romėnų valdovų kulte) visuomet buvo abejotinas.

Dievo tarnaitė

Politikos ir religijos vienovė buvo būdinga tiek babiloniečių, graikų bei romėnų antikiniam pasauliui, tiek ir Tolimųjų Rytų visuomenei, o kai kuriose islamo šalyse ji išliko iki šių dienų. Krikščionys, iš dalies ir žydai, šias dvi sferas atskiria. Vakarų Europos istorijai šitoks politikos ir religijos atskyrimas yra labai vaisingas. Valstybė dėl jo praranda savo totalitarinį poveikį, valstybės valdžia tampa „Dievo tarnaite“ (Rom 13,4) ir yra atsakinga aukštesniam autoritetui. Teisę ir įstatymus valstybė sukuria ne pati savavališkai. Jų šaltinis yra Dievas. Šiuolaikinis teisinės valstybės principas, kuris įstatymų leidybą, vykdomąją ir teisminę valdžią sieja su prigimtinėmis žmogaus teisėmis, remiasi šiuo požiūriu. Prieš valstybę yra sukuriama kritiška korektyva, kuri krinta į akis visame Šventajame Rašte, pradedant aštria pranašų kritika valdovų atžvilgiu, Jėzaus „kova“ su žydų vyresnybe ir baigiant demonizuotos valstybės pasmerkimu (žr. Apreiškimo Jonui sk.13 ir 17). [1]
Ką reiškia teiginys, kad egzistuojančios valdžios yra „Dievo nustatytos“? Mano nuomone, šį teiginį galima interpretuoti dvejopai.
Tarkime, kad Dievas tiesiogiai paskiria valdančiuosius. Tai galime iliustruoti kai kuriomis Senojo Testamento eilutėmis. Pranašas Danielius sako: „… Aukščiausias viešpatauja žmonių karalystei, kam nori ją duoda“ (Dan 4,14). Be to, Senajame Testamente rašoma, jog Dievas panaudoja tam tikrus valdovus savo tikslams įgyvendinti. Vieni jų yra jo padėjėjai (pavyzdžiui, Kiras parveda Izraelį į Jeruzalę, 2 Krn 36,22–23), o kiti – jo siunčiami baudėjai (Nebukadnecaras kaip Dievo rykštė, 2 Met 36,11–21). Tačiau Laiško romiečiams 13 skyriuje jau nekalbama apie tam tikrus konkrečius asmenis, pavyzdžiui, apie tuometinį valdovą Neroną, bet minimos tik teigiamos valdžios savybės. Kas vis dėlto yra linkęs simpatizuoti šiai interpretacijai, tas turėtų aiškiai suprasti, kad žiaurūs valdytojai niekada nebuvo paskirti vadinamąja „pirmine“ Dievo valia, nes Dievas nelinkęs į pikta (plg. Jok 1,13); jie paskirti tik „antrinės“, t. y. leidžiančios valios prasme. Iš tikrųjų Dievas nenorėjo nei Nerono, nei Hitlerio ar Stalino, bet jis tik dėl tam tikrų priežasčių tam tikrą laiką leido jiems egzistuoti kaip antidieviškajam terorui, kaip blogiui apskritai.
Antroji teiginio interpretacija remiasi tuo, kad paskiriama ne konkreti vyriausybė, bet taikomas pats „vyresnybės principas“. Paulius kalba bendrai ir sustoja tik ties teigiamomis vyresnybės funkcijomis. Daugelis silpnąja šios interpretacijos vieta laiko tai, kad jos šalininkai yra linkę per greitai paneigti vyriausybės dievišką kilmę, jei tik toji vyriausybė savo pareigas ima vykdyti neteisėtai. Tačiau kas gali spręsti apie tai, kada ji nebeatlieka savo užduočių ir kiek apskritai vyriausybė gali būti bloga?

„Revoliucinis paklusimas“

Laiško romiečiams tryliktojo skyriaus tiesioginė istorinė paskirtis yra oficialaus antisemitizmo ir augančio imperatorinio režimo akivaizdoje perspėti Romos krikščionis dėl bet kokių minčių apie revoliuciją, taigi paklusimą valstybei, nevykdančiai savo uždavinių. Argi tuomet kritinė, pranašiška valdžios korektyva tampa nepagrįsta? Ar krikščionis skatinamas beatodairiškai paklusti valstybei? Kalbėdamas apie tai teologas Johnas H. Yoderis nurodo, kad biblinio paklusimo koncepcija jokiu būdu nėra nekritiška ir tik pritarianti valstybei. Jis vadina tai „revoliuciniu paklusimu“. Šis paklusimas kaip ir skirtinguose Laiško efeziečiams bei Laiško kolosiečiams [2] raginimuose nėra aklas pavaldinių nuolankumas. Pavyzdys čia vėl yra Jėzus. Nagrinėdami jo gyvenimą matome, kad iš esmės jis paklūsta vyresnybei, tačiau fariziejų atžvilgiu, Erodo arba Piloto, nėra nekritiškas. Kai kuriais klausimais, pavyzdžiui, šabo (Mt 12,1–14) ar šventyklos apvalymo (Mt 21,12–17) jis nepakluso tuometinei vyresnybei. Tą patį galima pasakyti ir apie ankstyvąją Bažnyčią. Ji nepakluso teismo tarybos draudimui mokyti Jėzaus vardu: „Petras ir apaštalai atsiliepė: Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5,29). Dievas kaip ir anksčiau lieka suverenus. Aklo paklusnumo, vedančio paskui valstybę iki nusikaltimo, Biblija pagrįsti negalime.
Kita vertus, Jėzus nebuvo revoliucionierius, propaguojantis šventąjį tautos karą su romėnais. Nauja tvarka, ateinanti su Jėzumi, keičia senąją, dažnai iškreiptąją, tvarką ne jėga ir ne iš karto, bet palaipsniui iš vidaus, perimdama savo kompetencijon senąsias valdžias.

Valstybės būtinybė

Vyresnybė yra Dievo valdžioje ir jai yra nustatytos tam tikros ribos. Tai apima, žinoma, ir teisėtą valstybės veiklos sferą, teisėtus jos uždavinius. „Vyresnybės“ egzistavimo priežastis glūdi žmogaus nuodėmingume, dėl kurio visuomeninis bendrabūvis be įstatymų, teisėjų ir vyriausybės yra neįmanomas. Antikinis pasaulis, o ypač Aristotelis, pagrindė valstybę kaip instituciją, remdamasis žmogaus esybe. Valstybė, anot Aristotelio, yra aukščiausia protingos būtybės, žmogaus tobulybės forma. Tarnauti jai yra žmogiškojo gyvenimo tikslas ir prasmė. Šitoks valstybės pagrindimas yra perimtas iš viduramžių teologijos. Reformatoriai, remdamiesi Aurelijumi Augustinu, pakeitė antikinę valstybės sąvokos koncepciją. Štai ką apie tai rašo žymus vokiečių teologas Dietrichas Bonhoefferis: „Ji [Reformacija] pagrindė valstybės kaip vyresnybės egzistavimą įvykus nuopuoliui. Nuodėmė sąlygojo vyresnybės būtinumą. Vyresnybė privalo jai Dievo suteiktu kardu apginti žmones nuo chaoso, kurį sukelia nuodėmė. Ji turi nubausti nusikaltėlį ir išsaugoti gyvybę“ [3] (Ethik. – München, 1949. – S. 261).
Biblijoje pirmąjį Dievo nurodymą veikti „valstybiniu“ mastu šio požiūrio šalininkai randa Pradžios knygos sk. 9 eil. 5–6. Ten Dievas Nojui sako, kad po tvano ateityje už tokį sunkų nusikaltimą kaip nužudymas bus baudžiama mirties bausme. Nors mums šiandien tai atrodo galbūt nehumaniška ir atgyvenę, tačiau tuo metu, prieš valstybių atsiradimą, tai buvo išties didelė pažanga. Asmeninio, spontaniško ir besaikio keršto (tokio, kokiu šiandien laikomas vadinamasis kraujo kerštas) nebeturėjo būti. „Jurisdikcija“, teisimas ir bausmės vykdymas, privalėjo iš pavienių asmenų rankų pereiti į „vyresnybės“ kompetenciją. Tokį tvirtą potvarkį (vienos mirties bausmės taikymas už vieną žmogžudystę) priimti ir įvykdyti galėjo tik nepriklausoma, neutrali ir galinga vyresnybė.
Ši nuomonė atrodo blaivi ir realistiška, ir ne vien tik sugretinus ją su graikų mąstymu. Ji užkerta kelią taip pat ir utopistinėms bei iliuzionistinėms pažiūroms į valstybės nykimą, pavyzdžiui, komunistinėje ideologijoje. Be to, peršasi išvada, kad nuodėmingi yra ne tik paprasti žmonės, bet ir valdytojai, todėl reikia gerai juos kontroliuoti, pasitelkus konstituciją, parlamentą ir rinkimus. Šios valdančiųjų kontrolės teisinės valstybės rėmuose prielaidos atsiranda valstybines sferas pajungiant Dievui ir įstatymui.

Valstybės uždaviniai

Panagrinėkime valstybei keliamų uždavinių klausimą. Remdamiesi Laiško romiečiams tekstu galime sudaryti valstybės uždavinių schemą. Negatyviai ji yra „rūsti baudėja darantiems pikta“, todėl ir nešioja „kalaviją“ kaip teisminio autoriteto simbolį. Pozityviai ji privalo tarnauti „tavo labui“.
Kalbant šiuolaikiškai, valstybei paskiriamas „valdžios monopolis“. Ji gali pasiekti, kad nuosprendis, būtinai prireikus, būtų įvykdytas panaudojant fizinę prievartą ir neatsižvelgiant į jį liečiančio asmens valią. Žinodami, kad valstybė ne tik bausme grasina, bet ir ją vykdo, visi žmonės daugiau ar mažiau yra linkę jai paklusti. Teologas Thomas Schirrmacheris rašo, kad „krikščionys paklūsta valstybiniams įstatymams ir valstybės organams ne vien dėl galimos bausmės, bet ir dėl savo sąžinės (Rom 13,5). Krikščionys žino, kad valstybė yra Dievo pageidauta ir paklūsta jai ne vien tuomet, kai gresia bausmė, bet ir tuomet, kai tik jų sąžinė (bendrininkė) liepia. Tokio tipo samprotavimus, kaip ’šito niekas nematė’, ’to niekas nepastebės’ arba ’čia vis viena nekontroliuojama’, krikščionis atmeta ne vien todėl, kad tai būtų nusidėjimas prieš Dievą, bet ir dėl to, kad tai kartu yra ir nusižengimas valstybės atžvilgiu“ (Der Römerbrief 2. – Stuttgart, 1994. – S. 202).
Negatyvus valstybės uždavinys – blogio mažinimas ir nusikaltėlių baudimas – Laiško romiečiams tekste iškeliamas į pirmą vietą. Kai kurie valstybės uždaviniai, ypač teigiami, nekonkretizuojami. Tai ir yra iki šių dienų užsitęsusių krikščionių tarpusavio ginčų bei diskusijų priežastis, nes jie nesutaria dėl to, kas turi įeiti į valstybės veiklos sferą. Ar privalo valstybė kontroliuoti, pavyzdžiui, ekonomiką ir apibrėžti jos vystymosi direktyvas, ar pakanka to, kad ji sukurtų tik geras sąlygas tam? Ar mokyklinis auklėjimas, mokymas ir mokslas yra pagrindiniai valstybės uždaviniai? Kokiu mastu socialinė rūpyba ir sveikatos apsauga įeina į valstybės uždavinių sferą? Čia galimi įvairiausi atsakymai, priklausantys nuo politinių bei istorinių tradicijų (pavyzdžiui, JAV švietimas yra beveik nepriklausomas nuo valstybės, milijonai mokinių mokosi namuose, tačiau perkelti šį modelį į Europą vargu ar įmanoma). Aišku tik tai, kad valstybei iš esmės tenka socialinė atsakomybė. Tai argumentuotai patvirtina gausūs vargšus, našles, našlaičius, svetimšalius ir vergus ginantys nurodymai Senajame Testamente.

Dievo karalystė ir pasaulio karalystė

Valstybė reikalinga, ir jai skirti tam tikri uždaviniai. „Puiku, – tikriausiai pasakys kai kurie krikščionys, – aš paklusiu valstybei, bet apskritai daug reikalų su ja nenorėčiau turėti. Be to, kaip krikščionis, gyvenu visai kitoje karalystėje, aš esu Dievo karalystės pilietis.“ Taigi aptarkime labai svarbų klausimą apie Dievo karalystės ir šio pasaulio santykį.
Dievo karalystės artėjimas buvo viena iš svarbiausių Jėzaus pamokslo, kuriuo jis pradėjo savo veiklą po krikšto ir gundymo dykumoje, temų. Jis kalbėjo: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija“ (Mk 1,15). Dievo karalystė laukia mūsų ne tik ateityje – „teateinie tavo karalystė“ (Lk 11,2; plg. taip pat Dan 2,44; Mk 9,1; Lk 21,20; Apr 11,15 ir 19,6), bet Jėzuje ir su Jėzumi viešpatauja Bažnyčioje dabar. Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškina: „Dievo karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: ’Štai ji čia arba ten!’ Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Lk 17,20–21). Kitoje Biblijos vietoje Jėzus sako Pilotui: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio“ (Jn 18,36). Karalystė yra betarpiškai susieta su Jėzaus asmeniu – „mano karalystė“; pats Jėzus pasirodys kaip teisėjas; „patekti“ į Viešpaties karalystę galės tik tas, kuris atgailaus ir atgims iš aukštybės bei tikės Jėzumi Kristumi (plg. Jn 3).
Dievo karalystė yra ir dangiška („ne iš šio pasaulio“), ir žemiška („yra tarp jūsų“). Viešpaties karalystė yra dangiška ir antgamtiška: ji ateina tik iš Dievo, iš aukštybių. Tačiau tuo pat metu ji yra ir žemiška. Kai ateina Dievo karalystė, tada mylime priešus ir nėra dėl ko nuogąstauti. Taigi Jėzus nepaskelbia, nei kad Dievas viešpatauja tik dabar, nei kad jo viešpatystė įsigalios tik ateityje.
Jėzaus mirtimi ant kryžiaus, kaltės klausimo išsprendimu buvo „nuginkluotos kunigaikštystės ir valdžios“ (Kol 2,15 irgi parodo, kad Biblija, sakydama „valdžios“, niekada neturi galvoje vien valstybinių–politinių valdžių, bet taip vadina ir transcendentines–dvasines valdžias. Valdžia nėra piktavališka, bet ja gali būti piktnaudžiaujama. Ja piktnaudžiauti gali demoniškos jėgos, „tamsybių pasaulio valdovai“, Ef 6,12). Kristus jau dabar yra „visokių kunigaikštysčių ir valdžių galva“ (Kol 2,10): „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28,18). Tačiau kitoje vietoje skaitome: „Dabar mes dar nematome, jog visa jam pajungta“ (Hbr 2,8); nes Jis gi turi karaliauti ir paguldyti po savo kojomis visus priešus“ (1 Kor 15,25). Biblija sukuria puikų „jau dabar“ ir „dar ne“ derinį – Dievo karalystė prasidėjo su Jėzumi, tačiau ji dar nėra tobula. Reikia išlaikyti balansą tarp jau pasiektos Jėzaus pergalės triumfo ant kryžiaus ir tuo pat metu toliau besitęsiančios kovos, kuri ir mums reiškia kryžių.
Dievo karalystė nėra šio pasaulio karalystė, kaip ir mes, krikščionys, jos „gyventojai“, esame ne iš „pasaulio“ (Jn 17,14). Taigi ar privalu krikščionims laikytis atokiau nuo valstybės reikalų ir šio pasaulio politikos? Jėzaus asmuo, atrodo, tai patvirtina: jis tiesiogiai neperėmė jokios religinės ar politinės valdžios, o tiesioginį valdžios paėmimą „visose pasaulio karalystėse“ (Mt 4,8) išaiškino kaip velnio gundymą. Bet visa tai, be abejonės, siejasi su Jėzaus „specialiąja užduotimi“ – mūsų kaltės išpirkimu ant kryžiaus. Tai buvo Dievo troškimas šitaip kiekvienam suteikti galimybę susitaikyti su juo. Ir ne tik tai! Kaip matėme, valdžios ir kunigaikštystės nuo to laiko yra Kristaus (net jei ir paslėptoje) valdžioje. Tai reiškia, kad visos žmogaus gyvenimo sritys, tarp jų politika, menas, auklėjimas bei kultūra yra Kristaus rankose. Būti krikščionimi nereiškia gyventi kitame pasaulyje šalia likusio pasaulio. Būti krikščionimi reiškia gyventi šiame pasaulyje, tačiau vadovautis visai kitais kriterijais, visai kita orientacija arba, trumpai tariant, gyventi Kristaus valdžioje.
Jėzaus gyvenimas žemėje turėjo dvasinį tikslą, bet drauge jis gan konkrečiai įsikišo į šio pasaulio įvykius ir užstojo vargšus, ligonius, atstumtuosius bei nusidėjėlius. Taigi jo Kalno pamokslas apie Dievo karalystę turi dvasinių ir materialių aspektų: alkstantys bus pasotinti, liūdintys bus paguosti, romieji paveldės žemę… (plg. Mt 5,3–10). Krikščionys daro įtaką ir šiapusiniam politiniam gyvenimui. Būtent per juos turi pasireikšti Kristaus viešpatavimas šiame pasaulyje – šeimoje, ekonomikoje, politikoje ir t.t. Krikščionys privalo gyventi šiame pasaulyje, bet negali prisitaikyti prie jo. Todėl Naujasis Testamentas taip griežtai įspėja neperimti pasaulio kriterijų. Iš krikščionių dažnai reikalaujama atsiskirti nuo pasaulio, bet galvoje turima tik nuodėmė, o ne pasaulis kaip toks (Rom 12,2; 2 Kor 6,14).
Apibendrinant galima pasakyti, kad krikščionys šiame pasaulyje iš tiesų yra „svetimšaliai“, turintys pirmiausia „dangiškąsias“ pilietines teises. Tačiau kaip Dievo karalystės atstovai jie ir toliau gyvena šiame pasaulyje. Jėzus pasiuntė krikščionis į šį pasaulį, kad jie į jį įsiskverbtų ir jį pakeistų. (Jie yra pasaulyje, bet ne iš pasaulio: Johnas Stottas vadina tai krikščionių „dvilypiu identiškumu“).

Malda už valdančiuosius

Paulius mums ir vėl pateikia labai praktišką krikščionių veiklos šiame pasaulyje pavyzdį. Ne kiekvienam krikščioniui privalu tapti politiku, teisėju, policininku ar kareiviu. Kiekvienas krikščionis turi pats apsispręsti, ar siekti tokių valstybinių pareigų (beje, labai pageidautina, kad daug krikščionių tai darytų). Vis dėlto ne tik saujelė išrinktųjų yra atsakingi už valstybę ir politiką. Paulius kviečia kiekvieną prisidėti prie „politinės“ veiklos: „Taigi pirmiausia prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą. Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2,1–4).
Šiose eilutėse paaiškėja maldos reikšmė krikščioniui. Pirmiausia jis turi melstis! Iš „visų žmonių“ paminimi „karaliai ir visi valdovai“. Taigi bet kokiu atveju krikščionis turi jausti dvasinę pareigą užtarti vyresnybę. Dvasinė sfera čia irgi neatskiriama nuo pasaulietiškosios. Priešingai! Dvasia stoja už pasaulį. Mes turime visiškai konkrečiai prašyti Dievo, kad jis suteiktų išminties ir įžvalgumo prezidentui, ministrams, policininkams ir savivaldybės darbuotojams, kad atlikdami savo darbą jie vadovautųsi įstatymais, teisingumu bei tiesa. Krikščionis yra visuomet atsakingas už pasaulį, tegul iš pradžių ir netiesiogiai. Visiškas atsitraukimas, pabėgimas nuo pasaulio, grynas eskapizmas yra nedviprasmiškai atmestini.
Po to paminimas maldos poveikis – „kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.“ Saugumas ir taika, šiuolaikiškai tariant, yra krikščionių dvasinio vyresnybės užtarimo pasekmė. Šitokia elgsena (iš esmės ji apima maldavimą, maldas, užtarimą, padėką) suteikia dvasiniam gyvenimui pilnatvės. Tolesnėse eilutėse tai susiejama netgi su dinamiška Dievo valia, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“. Bažnyčios, ypač jos evangelizacijos uždavinys yra per bendruomenę daryti įtaką pasauliui, pasiekti visus žmones. Užtarimas sukuria tokią atmosferą, kurioje gyvas dvasinis žmogaus gyvenimas ima daryti įtaką aplinkai.
Šios eilutės trumpai apibūdina tai, kas yra svarbiausia: Bažnyčia savo maldomis nulemia šalies padėtį. Ji atsako už visą visuomenę – „polis“ (gr. polis – miestas, valstybė. – Vert. past.) – ir vykdo politinę Dievo užduotį.

Valstybė turi dieviškąjį pavedimą užtikrinti, kad žmonės gyventų taikiai ir laikytųsi įstatymų. Jos pagrindinis siekis yra įgyvendinti teisingumą, nes Dievas yra šventas bei teisingas ir nori, kad žmonės gyventų drauge, vadovaudamiesi teisingumu. Todėl krikščionių pareiga yra paremti valstybės sprendimus, vertinti įstatymus, mokėti mokesčius, gerbti pareigūnus (1 Pt 2,17: „Gerbkite karalių!“) ir už juos melstis. Tiek valstybės garbinimas, tiek ir jos negerbimas yra vienodai nepriimtini. Krikščionys gali ir turi kritikuoti valstybę, tačiau ne trokšdami ją likviduoti, o tik siekdami jai priminti Dievo pavestus uždavinius ar ją patobulinti.

Gerd Flügel, germanistas, filosofas ir politologas, dirba mokytoju gimnazijoje

Vertė Aurelija Rugaitienė