John Stott
Koks yra biblinis socialinės atsakomybės pagrindas? Kodėl krikščionims socialinė veikla turi rūpėti? Visada galų gale lieka tiktai du požiūriai į pasaulį, kurių krikščionys gali laikytis. Vienas yra pasitraukti, kitas – įsitraukti.
Jūs pasakytumėte, kad dar yra trečias kelias, būtent prisitaikyti. Bet tuomet krikščionys susilieja su pasauliu ir darosi per silpni palaikyti su juo ypatingą santykį. Jie tampa tiesiog jo dalimi. „Pasitraukti“ reiškia atmesti pasaulį, atsukti jam nugarą, nusiplauti rankas (nors ir žinant drauge su Poncijumi Pilotu, kad atsakomybė vandeniu nenusiplauna), užkietinti savo širdis agoniškam jo pagalbos šauksmui. Priešingai, „įsitraukti“ reiškia atgręžti į pasaulį savo gailestingus veidus, susitepti rankas, susižeisti ir nusidirbti jam tarnaujant, bet jaučiant savyje neaprėpiamą Dievo meilę. Užuot ieškoję kaip išvengti socialinės atsakomybės, turime atsikimšti ausis ir klausytis to, kuris visais laikais šaukia savuosius išeiti, kaip ir jis, į prarastą ir vienišą pasaulį tam, kad gyventume ir mylėtume, liudytume ir tarnautume, kaip ir jis. Nes tai yra mūsų misija – mūsų žmogiškasis atsakas dieviškajam įpareigojimui. Evangelizacija ir socialinė atsakomybė – tai krikščioniškojo gyvenimo būdas, persunktas įsitikinimo, kad į pasaulį mus siunčia Kristus, nes ir jį į pasaulį siuntė Tėvas. Todėl ir mes turime eiti į pasaulį – jam gyventi ir dirbti.
Į šį klausimą – kodėl krikščionys turi įsitraukti į pasaulį ir jo socialines problemas – reikia atsakyti išsamiai. Siūlau išrikiuoti penkias didžiąsias Biblijos doktrinas, kuriomis teoriškai jau tikime, bet kurias dažnai mėgstame patrumpinti ir užglaistyti tam, kad pritaikytume jas savajai bėgimo nuo tikrovės teologijai. Mano prašymas: turėkime drąsos išlaikyti šių doktrinų biblinę pilnatvę. Bet kurios iš jų pakaktų įtikinti mus, kad privalome jausti asmeninę krikščionišką atsakomybę; visos penkios drauge nepalieka progos toliau išsisukinėti.
1. Gilesnis Dievo suvokimas
Pirmiausia mums reikia gilesnės Dievo doktrinos. Esame linkę pamiršti tai, kad jam rūpi visa žmonija ir visas žmogaus gyvenimas, visa to gyvenimo pilnatvė ir įvairovė. Visa tai mūsų mąstymui turi svarbių pasekmių.
Pirma, gyvasis Dievas yra ir gamtos, ir religijos, – ir sekuliarumo, ir šventumo Dievas. Iš tikro krikščionys nemėgsta tokio perskyrimo, nes viskas yra „šventa“ ta prasme, kad tai priklauso Dievui, ir nieko nėra „sekuliaraus“ ta prasme, kad Dievui ten neliktų vietos. Dievas sutvėrė visatą, ją išlaiko, vadindamas ją gera (Pr 1,31), nes iš tiesų „kiekvienas Dievo kūrinys yra geras, ir niekas neatmestina, kas priimama su padėka“ (1 Tim 4,4). Mes turime būti daug dėkingesni gerajam Sutvėrėjui už jo dovanas – pasaulio tvarką ir grožį, seksą, santuoką ir šeimą, darbą ir poilsį, draugystes tautiškai ir kultūriškai mišriose bendruomenėse, už muziką ir kitokį meną, praturtinantį žmogaus gyvenimą. Mūsų Dievas dažnai per mažas, nes jis yra per daug religingas. Mes įsivaizduojame, kad jam visų pirma rūpi religija – religiniai pastatai (bažnyčios ir koplyčios), religinė veikla (pamaldos ir apeigos) ir religinės knygos (biblijos ir giesmynai). Žinoma, jam rūpi visi šie dalykai, tačiau tik tuo atveju, jeigu jie siejasi su gyvenimo pilnatve. Iš Senojo Testamento pranašų ir Jėzaus mokymo žinoma, kad Dievas „religijai“ labai kritiškas tais atvejais, kai religinės pamaldos yra atskirtos nuo tikrojo gyvenimo, tarnavimo iš meilės ir širdies paklusnumo. „Tyras ir nesuteptas maldingumas [religingumas] Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra: šelpti našlaičius ir našles jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu“ (Jok 1,27). Vienintelė maldingų susirinkimų vertė yra ta, kad juose valandai ar daugiau sukoncentruojamas viešai, balsiai ir bažnytinei veiklai visas mūsų gyvenimo dievobaimingumas. Jeigu juose to nėra, jei sugiedotos giesmės ar pasakyti žodžiai neverčia susimąstyti kasdieniame gyvenime už bažnyčios sienų, namuose ir darbe, tai jie blogesni už beverčius; jų veidmainingumas leidžia Dievui teisėtai piktintis.
Antra, kaip gyvasis Dievas yra visų tautų Dievas, taip jis yra ir jo Sandoros žmonių Dievas. Mes, krikščionys, dažnai kartojame tą pačią klaidą, kurią darė Izraelio tauta Senajame Testamente, koncentruodamasi išimtinai į Sandoros Dievą, išsirinkusį ją iš visų tautų tapti šventąja tauta, pasižadėjusį jai ir tarusį „aš būsiu jūsų Dievas, o jūs būsite mano tauta“. Iš tikrųjų tai buvo šlovinga tiesa. Nuoroda į Sandorą – tai didžioji biblinė tema; biblinis apreiškimas be jos neįsivaizduojamas. Bet tai yra pavojingas nutylėjimas. Izraelio tauta, tai pervertindama, sumenkino gyvąjį Dievą. Jo statusą ji nuvertino iki genties dievybės, menko dievuko. Jis tapo Izraelio Dievu Jahve, daugiau ar mažiau panašiu į moabitų dievą Chemosą ar į amoniečių dievą Milkomą. Be to, jie užmiršo, kad yra dar ir kitos tautos, arba atmesdami jas tiesiog niekino.
Bet Biblija prasideda nuo tautų, ne nuo Izraelio; nuo Adomo, ne nuo Abraomo; nuo sukūrimo, ne nuo Sandoros. Dievas, išsirinkęs Izraelį, nenustojo rūpintis tautomis. Pranašas Amosas drąsiai skelbė Dievo Žodį: „Argi jūs nesate kaip etiopai man, Izraelio tauta?…Argi ne aš išvedžiau Izraelį iš Egipto žemės, o filistinus iš Kaftoro ir aramėjus iš Kiro?“ (Am 9,7). Panašiai ir išdidusis imperatorius Nabuchodonosaras turėjo pasimokyti, kad „visi žemės gyventojai yra tarsi niekas, jis gi daro, ką nori, dangaus galybei ir žemės gyventojams“ (Dan 4,32). Jis valdo tautas. Jų ateitis yra jo rankoje. Nors Šėtonas vadinamas „šio pasaulio kunigaikščiu“ ir de facto yra jo uzurpatorius, Dievas išlieka aukščiausiuoju valdovu to, ką sukūrė. „Iš dangaus žvelgia Viešpats, mato visą žmoniją. Iš vietos, kur jo sostas, jis žiūri į visus žemės gyventojus – jis, kuris supavidalino visų jų širdis, kuris žvelgia į visus jų darbus“ (Ps 33,13–15). Maža to, jis pažadėjo, kad laimindamas Abraomą ir jo palikuonis, jis palaimins visas žemės šeimas, ir ateityje atstatys tai, ką pagadino nuopuolis, ir padarys tobulą visą savo kūriniją.
Trečia, kaip gyvasis Dievas yra teisingumo Dievas, taip ir išteisinimo. Žinoma, jis yra išteisinantis Dievas, nusidėjėlių gelbėtojas, „gailestingas ir malonus Dievas, kantrus, didžios malonės ir ištikimybės“ (Iš 34,6). Tačiau jam rūpi ir tai, kad mūsų bažnytinį gyvenimą būtų galima laikyti teisingu.
Jis gina teises prislėgtiesiems,
teikia duonos alkaniesiems.
VIEŠPATS paleidžia belaisvius.
VIEŠPATS atidaro akis akliesiems.
VIEŠPATS atitiesia nulenktuosius;
VIEŠPATS myli teisiuosius.
VIEŠPATS sergi ateivius,
našlaitį ir našlę atkelia,
o bedievių kelią sukreivina. (Ps 146,7–9)
Tai visai nereiškia, kad jis visa tai atlieka beatodairiškai; Dievui svarbu, kad mes jį atpažintume.
Be to, Dievas rūpinasi visų žmonių teisingumu (nors ypatingai teisingumo tikisi iš saviškių). Jam svarbu ne tik Izraelio, bet ir visų tautų socialinis teisingumas ir gailestingumas. Niekas to ryškiau neparodo, kaip pirmieji du pranašo Amoso knygos skyriai. Amosas priekaištauja Judai dėl Dievo įstatymo atmetimo ir nusigręžimo į stabmeldystę, o Izraeliui dėl vargšų skriaudimo ir prispaustųjų neteisingo engimo (2,4–8). Tačiau prieš pateikdamas kaltinimus Izraeliui ir Judai, pranašas paskelbė Dievo nuosprendį visoms aplinkinėms tautoms (1,3–2,3): sirams – dėl laukinio žiaurumo, filistinams – dėl ištisų kaimų grobimo ir pardavinėjimo jų į vergiją, tiriečiams – dėl broliško susitarimo sulaužymo, edomiečiams – dėl negailestingo priešiškumo žydams, amoniečiams – dėl žiaurumų kariaujant, moabitams – dėl kaimynininės šalies karaliaus palaikų išniekinimo.
Panašius ištarmių tautoms skyrius turi kelios pranašų knygos. Tai, kad Dievas yra teisingas ir trokšta kiekvienos tautos ir bendruomenės teisingumo, ypač akivaizdu pranašo Nahumo knygoje, kurios pranašystė yra nukreipta prieš Ninevės miestą, Asirijos sostinę ir jos simbolį. Jahvės nuosprendis sunaikinti Asiriją buvo ištartas ne vien dėl seno jos priešiškumo Izraeliui (pavyzdžiui, 1,9 ir t.; 2,2 ir t.), bet ir dėl jos stabmeldystės (1,14) ir dėl to, kad tai yra „kruvinasis miestas [kuris] skendi apgaulėje, kupinas grobio – jam nėra galo grobimui“ (3,1). Du kartus Jahvė ištaria baisiuosius žodžius „tikėk manim, aš esu prieš tave“ (2,13; 3,5); pranašo ištarmė baigiama retoriniu klausimu (3,19): „…nes kas nėra patyręs tavo negailestingo žiaurumo?“
Iš šio Senojo Testamento teksto aišku, kad Dievas visur nekenčia neteisybės ir priespaudos ir kad jis visur myli ir remia teisingumą. Ir tikrai, jeigu kur nors mūsų nuodėmingame pasaulyje dar galima užtikti teisingumą, tai yra jo malonės dėka. Tai žinoma visiems žmonėms. Mes turime savyje įgimtą teisingumo jausmą, kurį iškalbingiausiai liudija vaikiškas priekaištas „tai neteisinga“. Tai tvirčiausias įrodymas Pauliaus mokymo, kad Dievo moralinis įstatymas įrašytas žmogaus širdyje (Rom 2,14 ir 15). Abudu, Dievo Įstatymas ir Dievo Evangelija, yra mūsų labui.
Taigi toks yra gyvasis Biblijos Dievas. Jo rūpestis apima viską: ne vien tik tai, kas šventa, bet ir tai, kas sekuliaru, ne vien religiją, bet ir gamtą, ne vien tiktai jo Sandoros žmones, bet apskritai visus žmones, ne vien tiktai nuteisinimą, bet ir kiekvienos Bažnyčios socialinį teisingumą, ne vien tiktai Evangeliją, bet ir Įstatymą. Mes neturime susiaurinti jo ketinimų. Maža to: mūsų ketinimai turėtų būti tokie pat platūs, kaip ir jo.
Johnas Gladwinas savo knygoje „Dievo tauta Dievo pasaulyje“ („God’s Poeple in God’s World“) šį argumentą pagrindžia taip: „Kadangi tai yra Dievo pasaulis, ir Dievas taip juo rūpinosi, kad net ryžosi įsikūnyti ir numirti ant kryžiaus, tai ir mes turime paklusniai darbuotis vardan Dievo teisingumo priespaudos akivaizdoje, vardan Dievo tiesos melo ir apgavysčių akivaizdoje; mes turime tarnauti prievartos akivaizdoje, mylėti savanaudiškumo akivaizdoje, bendrauti griaunančios nesantaikos akivaizdoje ir skelbti susitaikymą susiskaldymo ir neapykantos akivaizdoje“.
2. Gilesnis žmogaus suvokimas
Mūsų darbo filantropiškumas (tai yra darbo, įkvėpto meilės žmogui) priklauso nuo to, kaip vertiname žmogų. Kuo labiau žmones vertiname, tuo labiau norime jiems tarnauti.
Sekuliarieji humanistai, būdami nuoširdūs ir laikydami save pasiaukojusiais „žmogui ir jo problemai“, kartais esti geresni už krikščionis. Tačiau į klausimą, kodėl jie taip aukojasi žmonijai, jie greičiausiai drauge su Julianu Huxley atsakytų, kad tai yra vardan žmogaus nuolatinio keitimosi, vardan jo ateities. „Žmogaus galimybių plėtimas, – rašė Huxley, – yra svarbiausias kolektyvinės veiklos motyvas.“ Tai, kad šis teiginys netinka būti tarnavimo pagrindu, yra akivaizdu. Jeigu nepaliaujamas evoliucijos procesas būtų pagrindinis mūsų rūpestis, kodėl turėtume rūpintis karšinamais, psichiškai neįgalinčiais, užkietėjusiais nusikaltėliais, psichopatais, nepagydomais ir badaujančiais? Ar nebūtų išmintingiau juos užmigdyti, kaip mylimą šunį, argi jie nestabdo raidos proceso? Humanistinės prielaidos logiška išvada būtų ne gailestingumo tarnyba, o privaloma eutanazija. Iš tikrųjų jie traukiasi atgal nuo šios bedugnės, ir tai rodo, kad jų širdis geresnė už jų protą, o jų filantropija – už jų filosofiją.
Krikščionys turi geresnį tarnavimo kitiems žmonėms pagrindą. Jie remiasi ne tuo, kuo žmogus galėtų tapti spekuliatyviai plėtodamas rasės galimybes, bet tuo, kas jis jau yra – į Dievą panašus kūrinys. Dievas sukūrė žmogų į save panašų ir suteikė jam dieviškumo; žmogus turi unikalių sugebėjimų, skiriančių jį nuo gyvulio. Tiesa, žmogus nusidėjo ir dieviškąjį atvaizdą subjaurojo, tačiau Dievas to nepaisė ir žmogaus nesunaikino (Pr 9,6; Jok 3,9). Unikali žmogaus vertė visais laikais įkvėpdavo krikščioniškąją filantropiją.
Nes šios žmogiškos, bet kartu ir į Dievą panašios būtybės yra ne vien tiktai sielos (tarsi mums rūpėtų vien tiktai jų amžinasis išganymas), ne vien tiktai kūnai (tarsi mums rūpėtų vien tik tai, kuo juos pamaitinus, aprengus, kaip suteikus pastogę ir pagydžius), ne vien tiktai socialinės būtybės (tarsi mes turėtume spręsti vien tik jų sugyvenimo problemas). Visi trys minėti aspektai yra susiję tarpusavyje. Visi jie neatsiejami ir nuo žmogaus. Žmogus bibliniu požiūriu gali būti apibūdinamas kaip „kūno ir sielos vienovė“. Būtent tokius Dievas mus sukūrė. Todėl jei iš tikrųjų mylime savo artimus ir trokštame jiems tarnauti, mums turi rūpėti visa jų gerovė, – tai, kas gera jų sieloms, jų kūnams ir tarpusavio bendravimui. Mūsų rūpestis atves mus prie praktiškų evangelizacijos ir pagalbos plėtojimo programų. Negalime vien tiktai plepėti, planuoti ir melstis, kaip tas kaimo vikaras, kurio pagalbos paprašė benamė moteris, o jis (be abejonės, nuoširdžiai, tačiau labai užsiėmęs ir nežinodamas ką daryti) pažadėjo už ją pasimelsti. Vėliau toji moteris sukūrė poemą ir perdavė ją vietinės prieglaudos tarnautojui:
Aš buvau alkana, ir jūs suformavote humanistinę grupę aptarti mano alkiui.
Aš buvau įkalinta, ir jūs tyliai nuslinkote į savo koplyčią pasimelsti, kad mane išleistų.
Aš buvau nuoga, ir jūs mintyse svarstėte mano išvaizdos moralumą.
Aš buvau ligonė, ir jūs atsiklaupėte ir dėkojote Dievui už savo sveikatą.
Aš buvau benamė, ir jūs man pamokslavote apie Dievo meilės dvasinį prieglobstį.
Aš buvau vieniša, ir jūs palikęs mane vieną nuėjote pasimelsti už mane.
Jūs atrodote toks šventas ir dievobaimingas, bet aš vis dar labai alkana – ir vieniša – ir sušalusi.
Meilės vargstantiems žmonėms paraginti, pirmieji krikščionys leidosi į keliones, visur skelbdami Dievo žodį, nes niekas neturėjo tokios humanizuojančios įtakos kaip Evangelija. Vėliau jie įkūrė mokyklų, ligoninių ir prieglaudų atstumtiesiems. Dar vėliau panaikino vergiją ir išlaisvino vergus, pagerino darbininkų darbo sąlygas fabrikuose ir šachtose ir kalinių gyvenimą kalėjimuose. Vakaruose jie apgynė vaikus nuo komercinio išnaudojimo fabrikuose, o Rytuose – nuo apeiginės prostitucijos šventyklose. Šiandien kenčiantiems nuo raupsų jie parodo Jėzaus gailestingumą ir siūlo modernius chirurgijos bei reabilitacijos metodus. Jie rūpinasi aklaisiais ir kurčiaisiais, našlaičiais ir našlėmis, ligoniais ir mirštančiais. Jie laikosi šalia narkomanų ir globoja juos skausmingu narkotikų metimo laikotarpiu. Jie pasisako prieš rasizmą ir politinę priespaudą. Jie įsitraukia į miestų, lūšnų ir getų gyvenimą, pasisako prieš nežmoniškas sąlygas, kuriose pasmerkta gyventi daugybė žmonių. Jie ieško būdų, kaip solidarizuotis su vargstančiaisiais ir alkanaisiais, nuskriaustaisiais ir bedaliais. Aš nesakau, kad visi krikščionys visais laikais taip pasiaukodavo. Tačiau pakankamai didelis skaičius elgėsi taip, kad jų darbai buvo verti dėmesio. Kodėl jie taip elgėsi? Todėl, kad krikščionybė moko, jog vyrai ir moterys sukurti panašūs į Dievą, nors ir nusidėjo. Todėl, kad kiekvienas žmogus – vyras, moteris ar vaikas – turi neapsakomą vertę. Jeigu tai suprantame, negalime likti abejingi tam, kas žmones dehumanizuoja, turime laikyti savo privilegija tarnavimą jiems ir padaryti viską, kad gyvenimas taptų žmoniškesnis.
Kaip tik dabar filmas „Drambliažmogis“ („The Elephant Man“) priminė ypatingą istoriją, kuri praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo gerai žinoma kiekvienam anglui. Tai buvo 1884 metais, kai Frederikas Trevas, tuomet dar jaunas Londono ligoninės chirurgas ir anatomijos dėstytojas, kitoje gatvės pusėje, tiesiai prieš ligoninės fasadą, nuomojamoje parduotuvėje pamatė drambliažmogį. Pirmą kartą išvydęs jo susikūprinusį pavidalą, jis pagalvojo apie jį kaip apie „vienišumo įsikūnijimą“. Vėliau jis jį apibūdino kaip „ypatingiausią žmogiškumo rūšį“, kurią kada nors teko išvysti. Jo galva buvo „nenormaliai išsivysčiusi“, vieni jo didžiuliai kaulai buvo išsišovę nuo antakių, kiti – nuo apatiniojo žandikaulio, tuo suteikdami jam dramblišką išvaizdą. Kerpėta, smirdanti grybais ar kopūstais oda kabojo ant jo nugaros, krūtinės, sprando ir dešiniosios rankos kaip maišas. Jo kojos buvo deformuotos, pėdos gumbuotos, o klubai nesveiki. Jo veidas buvo be išraiškos, kalba – šnypščianti, beveik nesuprantama. Tačiau kairioji ranka buvo graži ir švelni, kaip jaunos moters.
Prie šių kančių galima pridėti ir tai, kad jis buvo laikomas kaip galvijas ir už dvylika centų būdavo išstatomas apžiūrėti. Trevas rašė: „Jo vengė kaip raupsuotojo, laikė kaip laukinį žvėrį. Pasaulį jis matė vien tiktai pro žiūrėjimo akutę cirkininko vežime“. Palankumo jis susilaukdavo mažiau negu šuo ir, įbaugintas spoksančių akių, gūždavosi slėpdamasis tamsiame kampe.
Cirkininkui jį pametus, Trevas jį apgyvendino Londono ligoninės priestate ir juo rūpinosi pusketvirtų metų. Ten jis miegodamas ir mirė, po to, kai prieš keletą dienų buvo priėmęs velykinę komuniją.
Trevas manė, kad jis buvo silpnaprotis, galbūt nuo gimimo. Tačiau ligoninėje atsiskleidė, kad tai buvo žmogiška būtybė, vardu Džozefas Merikas, pradėjęs trečiąjį savo gyvenimo dešimtmetį, labai inteligentiškas, godžiai skaitantis, aistringas pašnekovas, ypatingai jautrus ir romantiškos vaizduotės. Ir, beje, „švelnus, patrauklus ir mielas sutvėrimas“.
Kai Džozefą Meriką aplankė pirmoji moteris, pasisveikindama jam nusišypsojo ir nuoširdžiai paspaudė ranką, jis neišlaikė ir pravirko. Tačiau nuo tos dienos jis pradėjo keistis. Jis tapo garsenybe ir jį aplankė daug įžymių žmonių. Palaipsniui jis „iš ujamo daikto virto žmogumi“, rašė Trevas. Tačiau iš tikrųjų jis visada buvo žmogumi. Trevas greičiausiai niekada nesuvokė krikščioniškosios žmogaus būties, sukurtos pagal Dievo paveikslą, esmės. Vis dėlto tai buvo jo ypatinga pagarba Džozefui Merikui. Toji pagarba suteikė Merikui jėgų pakelti nelaimingą išsigimusią galvą ir prieš mirtį pradėti save gerbti.
3. Gilesnis Kristaus suvokimas
Istorijoje būta daug skirtingų Jėzaus interpretacijų. Iš tikrųjų yra puiku, kad kiekviena krikščionių karta stengiasi kalbėti apie Jėzų savo laikui ir kultūrai suprantama kalba. Todėl esame girdėję apie asketiškąjį, rūpintojėliškąjį, karaliaujantįjį, inteligentiškąjį, juokdariškąjį, superžvaigždiškąjį, kapitalistiškąjį, socialistiškąjį, revoliucionieriškąjį, partizaniškąjį ir stebuklus darantįjį Jėzų. Žinoma, kai kurie šių portretų prieštarauja vienas kitam, o kiti turi labai mažą arba neturi beveik jokio istorinio pagrindo.
Todėl turime atstatyti autentišką istorinio, biblinio Kristaus paveikslą. Turime jį išvysti jo paradoksalioje pilnatvėje – jo kentėjimuose ir šlovėje, tarnystėje ir viešpatavime, nusižeminimo kupiname įsikūnijime ir visa apimančiame valdyme. Evangelikai [1] turbūt labiausiai linkę apleisti įsikūnijimą – tiek teologijoje, tiek gyvenimo praktikoje.
Dievo Sūnus nepasiliko laisvas ir saugus savajame Danguje. Jis pats sau atėmė savo garbę ir pats nusižemino iki tarno. Jis tapo mažas, silpnas ir sužeidžiamas. Jis tapo mūsų kančios, mūsų vienatvės ir mūsų pagundų dalyviu. Jis ne vien tik skelbė gerąją Dangaus karalystės žinią, bet ir įrodė tai gydydamas ligonius, pamaitindamas alkstančiuosius, atleisdamas nusidėjėliams, bendraudamas su atstumtaisiais ir prikeldamas mirusiuosius. Jis atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet atėjo pats tarnauti ir pasiaukoti dėl kitų – juos išlaisvinti. Jis leido padaryti save baisios neteisybės auka teismuose, ir ant kryžiaus meldėsi už savo priešus. Baisiose, Dievo pamirštose tamsybėse, būdamas nekaltas, jis prisiėmė mūsų nuodėmes.
Ar ši Kristaus vizija neturėtų paveikti mūsų supratimo apie jo pasiuntinystę („Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“ Jn 20,21)? Jeigu krikščioniškoji misija atliekama sekant Kristumi, tai mums tikrai liepiama, kaip ir jam, eiti į žmones. Tai reiškia įžengti į jų minčių pasaulį, jų tragedijų ir prapulties pasaulį tam, kad būtume drauge su Kristumi ten, kur jie yra. Visuomeninėje veikloje tai reiškia būti pasiruošusiems tarnauti žmonėms, apie kurių vargus galbūt niekada anksčiau negirdėjome ir jų nepatyrėme, tai reiškia atsisakyti savo pačių patogumų, saugumo ir kultūros. Įsikūnijimo misija – evangeliškoji, socialinė ar abejopa – iškelia būtinybę identifikuotis su žmonėmis kasdienybėje. Jėzus Nazarietis jaudinosi iš gailesčio matydamas vargą – sergančius, gedinčius, alkanus, puolamus ir bejėgius žmones; ar neturėtų prabusti gailestingumas ir mumyse, išvydus tuos pačius vaizdus?
Leonidas Proanijus buvo Romos Katalikų Bažnyčios vyskupas Riobamboje, esančioje maždaug apie šimtą šešiasdešimt kilometrų į pietus nuo Kito, Ekvadore. Savo mintis remdamas Biblija, jis iš širdies siekė įgyvendinti krašte socialinį teisingumą; jam rūpėjo ir indėnai, kurių kultūrą jis norėjo apsaugoti nuo išdraskymo ar net sunaikinimo. Jis atsisakė laikyti save marksistu ir faktiškai toks nebuvo, be to, buvo kritiškas – iš esmės nepakluso krašto politinei ir bažnytinei sistemai. Jis priešinosi turtingųjų žemės savininkų feodalizmui ir jų priespaudai. Galbūt nenustebsime išgirdę, kad jam buvo pagrasinta susidoroti. Po Čilės prezidento Salvadoro Allende’s nuvertimo ir mirties 1973 m. vyskupas Proanijus dalyvavo visuose įvykiuose, sakė pamokslus Kito studentams marksistams ir aukojo mišias. Jis parodė radikalųjį Jėzų, tokį, koks jis buvo, – vyriausybės kritikas, vargšų ir prispaustųjų gynėjas, kuris ne vien tik skelbė Evangeliją, bet gailėjosi vargstančiųjų ir jiems tarnavo. Po mišių kai kurie studentai sakė: „Jeigu tik būtume girdėję apie šį Jėzų, mes niekada nebūtume tapę marksistais“.
Į kokį Jėzų tikime mes? O apie kokį Jėzų pamokslaujame? Ar negali būti taip, kad kai kuriose Bažnyčiose jaunimui atskleidžiamas netikras Jėzus („kitas Jėzus“ – 2 Kor 11,4), kad mes jaunimą atstumiame nuo jo, atiduodami į Karlo Marxo rankas?
4. Gilesnė išganymo samprata
Tendencija trivializuoti išganymo prigimtį Bažnyčioje visada yra gaji. Tarsi išganymas būtų ne daugiau kaip savęs reformacija, nuodėmių atleidimas, pasas į rojų, asmeninis mistiškas patyrimas be visuomeninių ir moralinių pasekmių. Išganymo doktriną nuo tokio sukarikatūrinimo reikia kuo greičiau gelbėti ir atkurti visą jos biblinę pilnatvę. Išganymas – tai radikalus persikeitimas, vykstantis trimis etapais. Jis prasideda mūsų atsivertimu, tęsiasi visą mūsų gyvenimą ir taps tobulai atbaigtas atėjus Kristui. Ypač turime įveikti pagundą perskirti tiesas, kurios turi būti drauge.
Pirma, mes neturime atskirti išganymo nuo Dievo karalystės. Biblijoje šios dvi sąvokos yra virtualūs sinonimai, alternatyvūs modeliai, kuriais apibūdinamas tas pats Dievo darbas. Anot Izaijo 52,7, tie, kurie skelbia gerąją ramybės naujieną, yra ir tie, kurie „pasakoja apie išgelbėjimą, sako Sionui: „Viešpataus tavo Dievas“. Nes kur Dievas viešpatauja, ten ir išgano. Išganymas – tai jo viešpatavimo palaima. Vėlgi kai Jėzus savo mokiniams pasakė „kaip sunku patekti į Dievo karalystę“, jiems atrodė savaime suprantama paklausti: „Kas tada galės išsigelbėti?“ (Mk 10,24–26). Gyvenimą Dievo karalystėje jie tapatino su išgelbėjimu, t. y. išganymu.
Ši tapatybė suteikia išganymui platesnę prasmę. Dievo karalystė – tai dinamiška Dievo valdžia, įsiveržusi į žmonijos istoriją per Jėzų, konfrontuojanti, kovojanti ir nugalinti blogį, plečianti asmeninio ir bendruomeninio gerbūvio pilnatvę. Ji kelia iš žmonių reikalavimus ir laimina juos. Bažnyčiai skirta būti karalystės bendruomene, priklausančia Dievui, tikrojo žmonių bendravimo modeliu, esančiu alternatyva sekuliariajai visuomenei. Įeiti į Dangaus karalystę – reiškia įeiti į naują amžių, seniai pažadėtą Senajame Testamente. Tai yra Dievo naujosios kūrinijos pradžia. Dabar žvelgiame į ateitį, į galutinį karalystės sukūrimą, kai mūsų kūnai, mūsų visuomenė ir mūsų visata bus atnaujinti, o nuodėmė, kančia, tuštuma, liga ir mirtis išnaikinta. Išganymas – didinga koncepcija; negalime savo nuožiūra jos sumenkinti.
Antra, neturime atskirti Jėzaus Išganytojo nuo Jėzaus Viešpaties. Beveik neįtikima, bet kai kurie evangelistai moko apie priėmimą Jėzaus Išganytojo, neakcentuodami atsidavimo jam kaip Viešpačiui. Tačiau Dievas Jėzų išaukštino, paskirdamas jį savo dešine ranka ir padarydamas jį Viešpačiu. Turėdamas aukščiausiąją valdžią, jis gali suteikti išganymą ir Dvasios dovaną. Tai yra dėl to, kad jis yra galintis gelbėti Viešpats. Tvirtinimai „Jėzus Viešpats“ ir „Jėzus Išganytojas“ beveik neatskiriami. O jo Viešpatystė siekia žymiai toliau nei mūsų religinio gyvenimo trupiniai. Ji apima visą mūsų patyrimą, visuomeninį ir privatų, darbą ir namus, narystę Bažnyčioje ir civilines pareigas, evangelistiškąją ir visuomeninę atsakomybę.
Trečia, neturime atskirti tikėjimo nuo meilės. Krikščionys evangelikai visada iškeldavo tikėjimą. Sola fide, vien iš tikėjimo, teisėtai buvo laikomas vienu iš didžiausių Reformacijos šūkių. Nuteisinimas prieš Dievą nesuteikiamas už gerus darbus; jo negalima užsitarnauti, mes galime būti nuteisinti vien iš Dievo palankumo (malonės), kurios vienintelis pagrindas – sutaikanti Jėzaus Kristaus mirtis, paprastas pasitikėjimas juo vieninteliu. Šios pagrindinės Evangelijos tiesos negalima kuo nors pakeisti. Nors nuteisinama tik tikėjimu, tačiau tikėjimas negali vienas pasilikti. Jeigu jis gyvas ir tikras, jis būtinai pasireikš gerais darbais, o jeigu taip nėra, jis yra melagingas. Jėzus pats to mokė, kalbėdamas apie „avis ir ožius“ Paskutiniojo Teismo dieną. Mūsų dėkingumas Dievui, sakė jis, pasireikš ir bus įvertintas gerais meilės darbais mažiausiems broliams ir seserims. Apaštalai irgi akcentuoja tą pačią gerų meilės darbų būtinybę. Jokūbas moko: „Jei tikėjimas neturi darbų, jis savyje miręs …aš tau darbais parodysiu savo tikėjimą“ (Jok 2,17 ir 18). Lygiai taip pat sako Jonas: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17). Taip kalba ir Paulius. Kristus numirė tam, kad sukurtų naująjį žmogų, uolų geriems darbams (plg. Tit 2,14). Mes esame sukurti Kristuje „geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti“ (Ef 2,10). Ir dar: „Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile …stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti“ (Gal 5,6 ir 13). Yra toks nuostabus eiliškumas – tikėjimas, meilė, tarnavimas. Tikrasis tikėjimas atsiskleidžia meile, o tikroji meilė – tarnavimu.
Tie, kurie save vadina krikščionimis evangelikais, turi paimti giliai į širdį šį Naujojo Testamento akcentą. Turime vengti meilės sąskaita didinti tikėjimą ir žinojimą. Paulius taip nesielgė. Viename laiške jis rašė: „Jei turėčiau pranašystės dovaną ir pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą; jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas“ (1 Kor 13,2). Išganingas tikėjimas ir tarnaujanti meilė priklauso vienas nuo kito. Jei nėra vieno, nėra ir kito. Jie ir negali egzistuoti atskirai.
5. Gilesnė Bažnyčios samprata
Kai kas Bažnyčią įsivaizduoja kaip savotišką klubą, primenantį, tarkim, vietinį sporto klubą; skirtumas tik tas, kad jo nariai domisi Dievu, o ne sportu. Jie yra religingi žmonės, kartu atliekantys religinius veiksmus. Šitaip mąstantiems vertėtų priminti Wiliamo Temple’io mintį, kad „Bažnyčia – tai vienintelė kooperatyvi bendruomenė, egzistuojanti nenarių labui“.
Atmetę „klubinį“ Bažnyčios modelį, turime atrasti tiesą apie Bažnyčios „dvigubą identiškumą“. Viena, Bažnyčia – tai „šventieji“, pašaukti iš pasaulio tam, kad priklausytų Dievui. Antra, tai „pasauliečiai“ ta prasme, kad yra siunčiami atgal į pasaulį liudyti ir tarnauti. Daktaras Alekas Vidleris, sekdamas Bonhėferio pavyzdžiu, tai pavadino Bažnyčios „šventuoju pasaulietiškumu“. Retai kada savo ilgoje ir permainingoje istorijoje Bažnyčia prisimindavo ir išlaikydavo savo dvigubą identiškumą. Vienąkart, akcentuodama savo „šventumą“, Bažnyčia klaidingai pasitraukdavo iš pasaulio ir nuo jo atsiribodavo. Kitąkart, akcentuodama savo „pasaulietiškumą“ (t. y. pasinėrimą į pasaulio gyvenimą), Bažnyčia supanašėdavo su pasauliu, priimdama jo standartus ir vertybes ir šitaip jomis susiteršdama. Tačiau neišlaikydama abiejų dalių pusiausvyros, Bažnyčia negali atlikti tikrosios misijos. Pašaukimas tarnauti remiasi bibliniu mokymu apie Bažnyčios vaidmenį visuomenėje. Nesubalansuota ekleziologija išderina ir misiją.
Jėzus pats mokė šių tiesų, ir ne vien tiktai savo žinomu pasakymu „pasaulyje, bet jau ne jo“ (žr. Jn 17,11–19), bet ir gyvomis metaforomis apie druską ir šviesą. „Jūs esate žemės druska“, – sakė jis. „Jūs esate pasaulio šviesa“ (Mt 5,13–16). Jis įspėjo, kad dvi bendruomenės, naujoji ir senoji, Bažnyčia ir pasaulis, viena nuo kitos skiriasi radikaliai, kaip šviesa nuo tamsos ir druska nuo gendančių dalykų. Jis teigė, kad šios priešybės gali daryti gera, pavyzdžiui, kai druska persmelkia mėsą arba kai šviesa šviečia tamsoje. Taip ir krikščionys turi prasiskverbti į nekrikščionišką visuomenę.
Panašiai ir apaštalas Petras naujosios Dievo tautos narius pavadina „svetimšaliais ir ateiviais pasaulyje“, bet ir pabrėžia, kad jie turi būti sąmoningi pasaulio piliečiai (1 Pt 2,11–17). Mes negalime visur ir visada pasauliui pritarti (tarsi jame nebūtų nieko blogo) nei nuolatos jį neigti (tarsi jame nebūtų nieko gero); mes turime suderinti abu dalykus, ir ypač turime mesti iššūkį pasauliui, skaitydamiesi su jo, kaip Dievo pasaulio, galimybėmis ir stengdamiesi padaryti taip, kad jo gyvenimas vis labiau derintųsi prie Dievo viešpatavimo.
Bažnyčios įtaka visuomenei geriausiai apibrėžiama „reformos“, o ne „atpirkimo“ terminu. Kaip apie tai pasakė A. N. Tritonas, „atpirkimas – tai ne socialinių struktūrų infekcija. … Jis atstato teisingą individų santykį su Dievu. Tai sukelia horizontalių visuomeninių bangų šoką, kuris naudingas mums visiems. Šios gėrybės apibūdinamos kaip reformuojančios visuomenę pagal Dievo įstatymą, o ne ją atperkančios Kristaus mirtimi“.
Bažnyčios efektyvumas priklauso nuo to, kaip ji suderina šventumą ir pasaulietiškumą.
Praktinė veikla
Aš glaustai išdėsčiau penkias doktrinas norėdamas, kad išlaikytume jų biblinę pilnatvę, – tai Dievo doktrina (Kūrėjo, Įstatymo leidėjo, Viešpaties ir Teisėjo), žmogiškosios būtybės (jos unikalumo, panašumo į Dievą), Kristaus (susitapatinusio su mumis ir raginančio mus solidarizuotis su kitais), išganymo (radikalaus perkeitimo) ir Bažnyčios (priešingos pasaulio pomėgiams, tačiau jį dėl Kristaus persmelkiančios). Šios penkios doktrinos sudaro biblinį Bažnyčios religinės ir visuomeninės veiklos pagrindą. Jos įpareigoja mus įsitraukti į pasaulio gyvenimą. Tačiau kaip?
Visų pirma pakalbėkime apie krikščionį kaip atskirą asmenį. Kiekvienas krikščionis yra pašauktas ir liudyti, ir tarnauti. Kiekvienas iš mūsų seka Viešpačiu Jėzumi, kuris liudijo gilų tikėjimą ir tarnystės dvasią. Diakonia (tarnavimas) ir marturia (liudijimas) yra neperskiriami dvyniai. Galų gale kiekvienas krikščionis pašauktas skirtingam darbui, kaip kad Dvylika buvo pašaukti žodžio tarnystei ir maldai, o Septynetas – kasdieniam duonos dalijimui našlėms (žr. Apd 6). Bažnyčios kaip Kristaus kūno metafora patvirtina tą patį mokymą. Kaip kad kiekvienas žmogaus kūno narys turi kitokią funkciją, taip ir kiekvienas Kristaus kūno narys turi kitokią dovaną ir drauge kitokią tarnystę. Bet nesvarbu, koks būtų mūsų pašaukimas, juk esama situacijų, kai į tai neturi būti atsižvelgiama. Kunigas arba levitas negali pasiteisinti nepagarbiai pasielgę su užpultu ir apiplėštu žmogumi dėl to, kad jų pašaukimas – dirbti šventykloje (pasakojimas apie samarietį). Jeigu pagrindinis pašaukimas – socialinis darbas, mūsų pareiga liudyti Kristų vis tiek išlieka. Jeigu pagrindinis pašaukimas – skelbti Evangeliją, vis tiek negalime sakyti, jog neturime jokių socialinių priedermių.
Kalbant apie vietinę Bažnyčią reikia pasakyti, kad jos akiratis gali smarkiai išsiplėsti, jeigu bus tinkamai paskirstytos pareigos visiems jos nariams, turintiems skirtingas dovanas ir pašaukimus. Vietinės Bažnyčios vadovai turėtų paraginti žmones susiburti į tam tikras veiklos grupes. Kai kurie nukreips savo dėmesį į evangelizaciją – žmonių lankymą namuose, muzikinę grupę, misionierių ruošimą ir t. t. Kitos grupės rūpinsis socialiniais klausimais – ligonių ir vargšų lankymu, bendravimu su kitomis Bažnyčiomis, gamtos apsauga, gyvybės išsaugojimu, ves antiabortines kampanijas, rūpinsis etninių mažumų problemomis ir t. t. Tokios specialios grupės viena kitą papildo. Tam tikromis progomis paraginus grupes atsiskaityti visai vietinės Bažnyčios bendruomenei, bus patvirtintas reprezentacinis jų darbo pobūdis ir jos susilauks vertingos paramos iš savo steigėjų, t. y. patarimų, padrąsinimo, maldų arba finansinės pagalbos.
Kiekviena vietinė Bažnyčia per šitokias grupes turi įsitraukti į viso gyvenimo sferas. Darbas grupėmis įgalina išplėsti Bažnyčios veiklą įvairiausiose srityse.
Baigdamas straipsnį norėčiau atkreipti dėmesį į katalikų mišias. Sakoma, kad žodis „mišios“ atsirado iš pabaigos sakinio senojoje lotynų apeigoje – „ite missa est“. Pažodžiui tai reiškia „eikite, esate siunčiami“. Trumpiau būtų „eikite“, – į pasaulį, sukurtą Dievo ir apgyvendintą į jį panašiomis būtybėmis, pasaulį, į kurį atėjo Kristus ir į kurį jis mus dabar siunčia. Nes mes turime būti čia. Pasaulis – tai mūsų gyvenimo ir meilės, liudijimo ir tarnavimo, kentėjimo ir mirties Kristui arena.
John Stott, žymus anglikonų teologas, kunigas, daugelio knygų autorius
Vertė Julius Norvila
Versta iš: Stott J. Issues Facing Christians Today. – HarperCollins Publishers. – London, 1990