Arūnas Peškaitis

Kas yra „New Age“ judėjimas ir kokios yra jo galimybės pasiekti Lietuvą, įsitvirtinti joje? Kokie minėto sąjūdžio aspektai įgalina „New Age“ šalininkus būti misionieriais, t. y. nešti žinią, naują tradiciškai krikščioniškoje kultūrinėje erdvėje? Pirmiausia atsiveria esmingiausi šio judėjimo bruožai: totalizmas, natūralizmas ir optimizmas.

Totalizmas ryškus jau „New Age“ ištakose – teosofijoje: tai bandymas ne tik sujungti įvairias religines tradicijas, savaip interpretuoti jose skelbiamas dievybės sampratas, bet ir grįsti tai pasaulio, universumo harmonija, visatos vieningumu, nedalomumu. Taip iš esmės paneigiama bet kokios transcendencijos ir suverenaus dvasinio pasaulio egzistencijos galimybė, grįžtama prie panteizmo, siekiančio matyti dievybę visą visame, o religijas – tik skirtingomis išraiškomis tai dievybei apibūdinti. Elena Rerich sako, kad teosofinis mokymas remiasi trimis esminiais Rytų filosofijos teiginiais: „persikūnijimu, karma ‘priežastingumo dėsniu’ ir pasaulinės gyvybės, išėjusios iš Vienio gyvybės, grįžimo vėl į Vienį tikslu, atlikus pilną evoliucijos ciklą“ [1].  Šis „visko buvimo viename ir vieno viskame“ totalizmas leidžia judėjimo šalininkams padaryti ne tik religines, bet ir gnoseologines bei moralines išvadas. Pirma, jei nėra tikros transcendencijos, tai negali būti nei grynosios filosofijos, nei grynosios teologijos. Apie „dieviškuosius“ dalykus galima kalbėti moksliniais ar pseudomoksliniais terminais; kitais atvejais empirinei tikrovei apibūdinti pasitelkiamas religinis žodynas – vadinasi, taip paneigiama ir mokslo istorijos patirtis, įrodanti visų mokslinių sistemų ribotumą, kuris kyla iš paties mokslo, kaip būdo atrasti tam tikrus sąryšio principus, prigimties. Šio teiginio iliustracijai galima ir ištrauka iš Sen Žermeno „diktacijos“ „pasiuntiniui“ Markui L. Profetui: „Kai Kristus vaikščiojo Galilėjos ežero vandenų paviršiumi, jis tuo pademonstravo natūralųjį levitacijos dėsnį, veikiantį molekulinės energijos lauko diapazone…“ [2] Vadinasi, tokios „sumišusios“ tikrovės pažinimo principai ir negali būti išgryninti, ji „toji tikrovė“ gali būti atrasta, paklūstant „balsams“ – „pakeltųjų mokytojų diktacijoms“, nusakančioms tiek pasaulio būties struktūras, tiek fenomenus, tiek galimą elgesį, aktualų pasekėjams čia ir dabar. Tokiu būdu ryškėja ir moralinės išvados, kylančios iš „New Age“ būdingo totalizmo: moralė čia neturi savarankiško vaidmens, ji yra „techninė priemonė“, trukdanti ar padedanti atskiram individui „prisijungti prie aukštųjų kosminių energijų“ (pavyzdžiui, viena iš „New Age“ organizacijų – „Aukščiausio dvasinio mokymo organizacija“ – nekelia savo nariams jokių moralinių reikalavimų, neįpareigoja būti vegetarais, bet griežtai draudžia rūkyti, mat tai trukdo „pagauti subtiliuosius dvasinius virpesius“).
„New Age“ ideologijos natūralizmas aiškėja visų pirma teigiant pasaulio, civilizacijos ir viso universumo vystymosi cikliškumą – patys ciklai, jų kaita natūraliai ir būtinai keičia visus žmogiškosios ir kosminės realybės matmenis, visuomeninės tvarkos, kultūros struktūrą. Tų ciklų pradžią ir pabaigą žymi Saulės sistemos kelionę per Zodiako žvaigždynus. Pavyzdžiui, I m. e. amžiuje Saulė, perėjusi į Žuvų ženklą, atneša Dievo, kaip aukščiausiojo asmens, suvokimą, jis tampa aukščiausios doros būtybe. Dabar, anot šios ideologijos, baigiasi dutūkstantmetė „Žuvų epocha“, ir 2002 metų pavasario lygiadienį, kai Saulė pereis į „tikrąjį Vandenį“, prasidės „Vandenio era“ – kaip krikščioniškosios eros pabaiga ir „naujojo amžiaus“ – pagrindinės „New Age“ skelbėjų žinios – pradžia. Tai būsiąs „aukso amžius“, kuris neišvengiamai ateisiąs kartu su nauja pasaulio politine ir ekonomine tvarka, išteklių perskirstymu bei naujų žmogaus komunikacijos galimybių atsivėrimu. Jo sekėjai – žmonės, šiandien iš „pakeltųjų mokytojų“ (kitu išsireiškimu – „didžiosios baltosios brolijos“ – visų šalių ir laikų religinių – dvasinių vadovų, užsitarnavusių „gerą karmą“, pakilusių į „Aš Esu Esantysis“ sferą ir iš ten vadovaujančių žmonijos vystymuisi, grupės) priimantys „diktacijas“, kurios ir atskleidžia tiesą apie dabartinę žmonijos būklę.
Ir trečiasis aspektas – to judėjimo teigiamas optimizmas, besiremiąs neribotų žmogaus galių garbinimu. „New Age“ mokymas ne tik žada rojų žemėje, bet ir skatina žmogų į save žvelgti kaip į Dievą, nes kiekviename iš mūsų gali įsikūnyti „Dievo liepsna“ – „Aš Esu Esantysis“, kuris prabyla žmoguje, kur pastarasis bebūtų. Ir toks „prabilimas“ aktualizuoja pačią dievybę toje erdvėje, tarsi ją iššaukia tam tikru maginiu veiksmu, sąlygotu žmogaus valios. Vadinasi, žmogui čia nereikia nusilenkti prieš Anapusybę, priimant apreiškimą, bet tiesiog pavartoti tam tikrą techniką, kuri leistų būti tokia „dievo aktualizacija“.

Štai tokių „New Age“ judėjimo ideologijos bruožų aptarimas jau leistų bandyti atpažinti terpę, kurioje tokios idėjos gali skleistis Lietuvoje. Visų pirma reikia prisiminti, kad pats „New Age“ nėra vienalytė, hierarchiškai organizuota struktūra, o būtent judėjimas, kurio atstovus jungia bendra ideologija, siekianti keisti visuomenines nuostatas, „plėsti“ individualiąją sąmonę ir kurti savitą kultūrą, savitą religijos ir mokslo sampratą. Tad „New Age“ pretenduoja nei mažiau, nei daugiau – paliudyti naujos sistemos radimąsi. Tokiu būdu bus korektiška aptarti sociopsichologinę terpę, ryškėjančią gana skirtingose socialinės būties plotmėse.
Žinoma, jau tampa banalu visada prisiminti „tuos 50 praėjusių metų“. Bet jie lieka ne tik skausminguose prisiminimuose apie „sunkią lietuvių tautos dalią“, bet ir žmonių sąmonėje, visuomeninėse struktūrose, buitinėse situacijose. Jau jaunesnės kartos istorikas Vytautas Tininis atkreipė dėmesį į mūsų būdą šnekėti apie bendrą ir vienaip ar kitaip visus dabartinės Lietuvos piliečius siejančią istorinę patirtį: lyg ji būtų buvus tik primesta, lyg tai būtų buvęs tik išorinis okupacinis režimas, kuris kaip lukštas numetamas, atėjus „geresniems laikams“. Štai pats toks šnekėjimo būdas, anot minėto istoriko, yra sąmoningas ar nesąmoningas mėginimas „pamiršti“, kad būta labai gilaus ir daugiaplanio kolaboravimo su okupantais: veikė LSSR valstybinės struktūros (vėliau netikėtai įgavusios tęstinumą nepriklausomos Lietuvos institucijose), įvairios sovietinės visuomeninės, profesinės organizacijos, kuriose dalyvavo daugybė tos pačios tautos žmonių. Galų gale paskutiniuosius 35–40 metų nebuvo net ir kalbos apie gandiškąjį „tylųjį pasipriešinimą“ – visi mokėmės, dirbome, daugiau ar mažiau atlikome „pareigą tėvynei“ balsuodami ar eidami tarnauti į sovietinę armiją. Lietuva, vienintelė Rytų Europoje, išsaugojo nepertrauktą „pirmųjų sekretorių dinastiją“ nuo prieškario iki pat „dainuojančios revoliucijos“, Sąjūdžio įsikūrimo, kai režimas pradėjo irti. Toks sovietizmo „įsigyvenimas“ mažame krašte sąlygojo mentaliteto ypatumus, ypač ryškiai pasirodančius visuomenės požiūryje į asmenį, jo laisvą apsisprendimą ir iniciatyvą: Lietuvoje gyva totalitarinio režimo pagimdyta nuostata – minimalios saugumo garantijos suteikiamos tada, kai lieki rėmuose, nustatytuose atitinkamų socialinių ir mentalinių struktūrų – todėl bet kas, kuris rizikuoja, rodo iniciatyvą, yra ne tik neprotingas, bet ir pavojingas man asmeniškai, nes ta jo iniciatyva kuria naują situaciją, ardančią nusistovėjusią, todėl tokią mielą ir patogią, tvarką. Ne kitaip vyko ir dažnai prisimenamos „dainuojančios revoliucijos“ metu, kuri paprastai minima kaip didžiausias tautos dvasinis ir pilietinis prabudimas. Bet neužmirškime, jog jis prasidėjo tik tuomet, kai valstybinės struktūros, paskui ir pirmieji entuziastai sukūrė tam tikrą „saugumo zoną“, kurioje gerai jautėmės jau mes visi; bet 87–ųjų vasarą, prie A. Mickevičiaus paminklo daugelio iš mūsų nebuvo. Atvirkščiai, leidom sau dalyvauti „išsišokėlių“ smerkimo akcijose, kurios nerimo pusantro mėnesio… Visa tai čia prisimenama dėl to, jog būtent tokiam mentalitetui labai gerai sekasi priimti nemažai „New Age“ idėjų, visų pirma totalizmą kaip siekinį suvienodinti visus, nereikalaujantį asmeniško apsisprendimo dėl vienos ar kitos pozicijos, bet įgalinantį žmogų puikiai jaustis jį nuasmeninančioje minioje. Juk ne veltui šiandien jau toli gražu ne tik bulvarinė spauda pateikia horoskopus ar išsamius vaiduoklių bei kitų „svečių iš anapus“ aprašymus: tai tampa visuotiniu solidžių dienraščių, net kultūrinių leidinių, taip pat valstybinių visuomenės informavimo priemonių susidomėjimo objektu. Jei kol kas tai atitinkamo žodyno, tam tikros pasaulėjautos formavimas, tai labai tikėtina, kad greitu laiku „New Age“ taps vos ne kasdienybės dalimi, kaip ideologija, tenkinanti sąmonę žmogaus, išsiilgusio jį globojančios visagalės jėgos, kuri, be to, padeda bent sąmonėje unifikuoti tokį įvairų ir todėl dažnam atgrasų pasaulį.
Pasaulio įvairovės, daugialypiškumo nepriėmimas yra dar vienas susiformavusios totalitarinės sąmonės bruožų. Juk marksistinė–lenininė ideologija, persmelkusi visą sovietinės visuomenės struktūrą, labai smarkiai paveikė ir žmones, kaip tos visuomenės narius. Šiandien galime stebėti, kaip sėkmingai plinta ir „New Age“ uoliai skelbiama pažiūra apie visų religijų vienybę ir tapatumą. „Sąmonės praplėtimas“, „karmos diagnostikos“, įvairių rūšių meditacijos, vedančios į vienybės su neišsakomu „vieniu“ pajautimą, Lietuvoje vis populiarėja. To priežastis gali būti ir dešimtmečius girdėta marksizmo samprata apie visų religijų bendrumą, akcentuojant, jog visos jos „vienodai blogos“: šiuo atveju kintanti pozicija pačios religijos kaip fenomeno atžvilgiu nenaikina sampratos apie jų esminį tapatumą.
Galų gale marksistinis požiūris apima dar bent dvi nuostatas, būdingas pototalitarinei Lietuvos žmonių sąmonei. Visų pirma marksizme gana gerai suderintas natūralus žmogui minimalaus saugumo siekis su individo „reikšmingo nereikšmingumo“ išgyvenimu. Turima galvoje tokia nuostata: aš, kaip asmuo, nieko nereiškiu, todėl man rizikinga privati iniciatyva nėra prasminga, bet supratęs „klasių kovos“ dėsningumus ir tapęs kovojančios masės dalimi jaučiuosi dalyvis istorinio proceso, kuris, aišku, vyktų ir be mano pagalbos, bet dabar, sąmoningai jį pažinęs, galiu jame dalyvauti kaip pašvęstasis. „New Age“ tokiai savivokai atveria jau naujus horizontus: suvokęs naujo ciklo neišvengiamumą, tapęs dalimi „didžiojo vienio“, kalbančio per „pakeltuosius mokytojus“ galiu pats tapti „dievu“, dalyvaujančiu naujos kosminės harmonijos (o ne tik tam tikros politinės sistemos – „žemiškojo rojaus“) kūrime. Bet ir „žemiškas rojus“ masina pototalitarinę sąmonę, visiškai neseniai girdėjusią pasakojimus apie komunizmą ir visų žmonių brolybę. Tai yra stiprus akstinas priimti „New Age“ būdingą optimizmą.
Kitas dalykas, jog sovietinėje ideologijoje būdingas požiūris į pasaulio homogeniškumą („viskas yra materija ir materijon grįžta“) leido ir Lietuvoje gyvenančiam piliečiui gana neblogai susipažinti su įvairiomis okultinėmis–maginėmis praktikomis, propaguojamomis įvairiose mokslo populiarinimo brošiūrose „įdomiosios biologijos“ ar „įdomiosios psichologijos“ pavadinimais, tiesa, kalbant apie tai moksliniais ar pseudomoksliniais terminais. Tad ir „New Age“ terminologija, dažniausiai neturinti savyje jokio turinio, darosi vis artimesnė Lietuvos žmogui. Tuo tarpu religija, reikalaujanti sąmoningo ir asmeniško apsisprendimo, jau priimama kaip represyvi ir atgrasi struktūra. Be to, pats būties homogeniškumo teigimas suformavo scientistinį ar pseudoscientistinį pasaulėvaizdį, kiek panašų į vyravusį Šviečiamajame amžiuje. Į šį pasaulėvaizdį visai nesunku įjungti ir „New Age“ sampratas apie Dievą kaip „kuriančią energiją“ ir apie žmogiškąjį pažinimą kaip pagrindinę priemonę savo galutiniam tikslui ir paskirčiai suprasti. Tuo tarpu nuolankumas, būdingas krikščioniui ar kitam tradicines religijos išpažinėjui, tokios sąmonės suvokiamas kaip yda. O bandymas interpretuoti tąjį nuolankumą kaip didesnę ar mažesnę vertybę sukelia kognityvinį disonansą tokiu būdu suformuotoje psichikos struktūroje.
Žinoma, čia kalbama apie prielaidas, formavusias visos visuomenės psichologiją. Kiek kiekvienas konkretus asmuo buvo jų paveiktas, sunku pasakyti. Šių eilučių autorius vien savo asmeniška patirtimi remdamasis gali tarti, jog jis pats nebuvo svetimas sociumui, kuriame turėjo laimės egzistuoti. Taip kiekvienas iš mūsų gali atlikti refleksiją ir prisipažinti arba teigti savimi kitokią patirtį, atsiradusią dėl asmeninės pozicijos ir vidinio apsisprendimo. Čia būtų galima pastebėti, jog bent jau savo mąstymu sovietinei ideologijai labiausiai priešinosi humanitarinė inteligentija (bent jau didžiuosiuose miestuose). Ir tai pasireikšdavo dažnai visokios rotaprintu daugintos okultinės literatūros skaitymu, kurios tais laikais buvo gana daug (vėl keista: krikščioniškieji tekstai mūsų nepasiekdavo, kitokius – KGB „prasnausdavo“, – gal nesąmoningai jausdamas sistemų prigimties bendrumą?)… Taigi anksčiau priešinęsi totalitarinės ideologijos despotizmui, šiandien priima visokios dvasinės kilmės „New Age“ beletristiką.
Čia reiktų paminėti ir katalikų Bažnyčios situaciją: būdama opozicijoje ankstesniam režimui, ir šiandien ji dažnai lieka rezistencinėje paradigmoje, siekdama atkurti buvusio laiko formas, bet neturėdama argumentuotų atsakymų naujų religinių judėjimų keliamiems iššūkiams. Dabar dažnas katalikas nepriima Bažnyčios modernizavimo Vatikano II Susirinkimo dvasia, bet palankiai žiūri į „tautiškų“, o iš esmės pagoniškų, ritualų įjungimą Bažnyčios praktikon. Dažnai net neįtardamas, kad visoks Bažnyčios „sukultūrinimas“ (t. y. bandymas ją paversti kultūrine institucija) ir atveria kelią „New Age“. Kiek kitokie pasipriešinimo bruožai yra būdingi stačiatikių ir protestantų Bažnyčioms.
Šioje vietoje verta prisiminti ir bandymus rekonstruoti pagonių religiją, ypač Romuvos religinėje bendruomenėje. Žinoma, tie bandymai religijos tyrinėtojo požiūriu yra visiškai nevaisingi, jie neturi nei tradicinio, nei doktrinos tęstinumo su praeities lietuvių religija (ar religijomis). Bet visuomeninė opinija juos akceptuoja – tai rodo ir pirmojo respublikos prezidento inauguracijos ceremonija, palydima pagoniškų ritualų, ir valstybinės televizijos dėmesys „pagoniškųjų Europos religijų sąjungos“ atstovo apsilankymui Lietuvoje, maldų ugnies deivės garbei ekspozicija plačiai LTV auditorijai. Tai irgi dera su marksizmo propaguota „motinos gamtos“ samprata: tą gamtą dera mylėti; tik ta meilė pasireiškia ne konkrečiais darbais, galinčiais keisti ekologinę šalies situaciją, o egzaltuotu pačios gamtos garbinimu. Be abejo, neopagonybės radimasis visoje šalyje yra palanki dirva „New Age“ žodynui ir panteizmui įsigalėti. Negali būti išimtis ir Lietuva, tik čia ši galimybė sustiprinta tarsi „valstybiniu lygiu“.
Situacija konkretizuojasi ir tokiame fenomene kaip įvairių sovietinių struktūrų tęstinumas. Čia vėl susiduriame su jau minėtu pototalitarinės sąmones ypatumu – nenoru matyti pasaulio reiškinių įvairovės, kuri gresia psichologiniam sovietijos pažeisto žmogaus saugumui. Komunistinėje santvarkoje „vienos tiesos“ realybė buvo skelbiama įvairių visuomenės informavimo priemonių, spaudos leidinių, „Žinijos“ draugijos. Daugelis šių struktūrų išliko net nepakeistais pavadinimais. Tuo tarpu Lietuvos žmogus, sovietiniu laikotarpiu beveik pasąmoningai tikėjęs, jog minėtose struktūrose dirbantys „atsakingi darbuotojai“ nepraleis į viešumą nepatikrintų mokslinių faktų ar klaidos, šiandien užsimerkia prieš atsivėrusią informacijos gausą ir lieka ištikimas seniesiems įpročiams ir pavadinimams, – tokiems kaip „Žinija“, „Mokslas ir gyvenimas“ ir pan. Ir būtent „Žinijos“ draugija, leidinys „Mokslas ir gyvenimas“ šiandien tapę angažuotais „New Age“ idėjų propaguotojais. Kad tuo įsitikintume, pakanka peržiūrėti keletą pastarųjų metų „Mokslo ir gyvenimo“ komplektų, kur rasime įvairių „New Age“ grupių ir rytietiškųjų religijų naujųjų guru mokymo propagavimą (ypač tuo pasižymi L. Talmantienės straipsniai). Tą patį galima pasakyti apie „Žinijos“ draugijos paskaitas arba jų ciklų repertuarą: pagrindinę jo dalį sudaro parapsichologų, ekstrasensų, įvairių meditacinių technikų ir užsiangažavusių „New Age“ paskaitininkų seminarai, gydymo seansai ir pan.

Tokioje situacijoje turėtume iškelti klausimą, kaip krikščionys, Bažnyčia galėtų prisidėti prie totalitarizmo padarinių visuomenėje ir žmogiškoje sąmonėje „nukenksminimo“? Juk terpė, atverianti kelią „New Age“ ideologijai, tik stiprins autoritarines nuostatas visuomenėje, todėl savo pasyvia pozicija prisidėti prie šios terpės palaikymo krikščioniui nėra leistina. Bandyti dirbti, „demontuojant“ minėtąją terpę, yra mūsų krikščioniškos atsakomybės dalis. Čia norėčiau pareikšti keletą pastabų:
1. Bažnyčia esame visi, tikintys krikščioniškuoju apreiškimu. Tad bendruomeniškumo, atveriančio asmeniui kitą asmenį, teigimas, to bendruomeniškumo aktualizavimas ir išgyvenimas turėtų tapti Bažnyčios nario gyvenimo dalimi.
2. Bažnyčia, skleisdama krikščioniškąją Dievo sampratą, turėtų pabrėžti, kad tas Dievas kuria savarankiškas būtis, jis yra atsakingas už kūrinijos įvairovę, žadėdamas jos atnaujinimą laikų pabaigoje; tas Dievas taip pat ištarė „tebūnie šviesa“, bet leidžia egzistuoti ir tamsai, kuri tenka visiems, ją pasirinkusiems – ir taip bus per amžius, t.y. krikščionybės požiūriu gėris ir blogis nebus „sulydytas“ į vieną – Dievas yra geras, jis yra Gėris – ir tai sąlyga, leidžianti rastis ir blogiui, kylančiam iš Dievo duotos laisvės.
3. Bažnyčia, dalyvaudama evangelizacijoje, turėtų pabrėžti krikščioniškosios išgelbėjimo žinios visuotinumą. Kristus – ne tradicijos, įpročio ar tautiškumo reikalas; jis yra visos kūrinijos viltis, tiek galimos visuomeninės, tiek kosminės harmonijos garantas, įvairiais būdais galintis asmeniškai prabilti kiekvienam.
4. Bažnyčia turėtų stiprinti asmens sampratą, ir ne tik kaip krikščioniško mokymo apie žmogaus integralumą ir reinkarnacijos neįmanomumą išdavą, bet ir kaip laisvo bei atsakingo apsisprendimo teigimą. Čia ypatingai svarbu pabrėžti, jog galintį klysti žmogų Dievas tiek gerbia, kad neabejoja dėl jo teisės apsispręsti. Jis pats atėjo į šią žemę kaip tobuliausia auka, ir dabar gali būti sutinkamas kaip Kitas, kurį įmanoma labai asmeniškai priimti autentiškoje, žmogiškoje tikrovėje.
5. Bažnyčia turėtų priminti, kad tikėjimas yra apsisprendimas priimti apreiškimą ir gyventi juo, – tik toks atnaujintas gyvenimas gali duoti žmogui dieviško gyvenimo viltį. Tad neturėtų būti pamirštas ir lengvabūdis optimizmas, leidžiantis neatsakingai tikėtis „rojaus žemėje“. Tos struktūros, kliudydamos sukurti absoliučią harmoniją žmogiškoje šiapusybėje, kartu leidžia neužmiršti mūsų tikrųjų Namų.
6. Bažnyčia taip pat turėtų visomis išgalėmis skatinti ekumeninį judėjimą, ne tik formaliai įsitraukdama į kuriamų institucijų (Biblijos draugijos, Ekumeninės Bažnyčių Tarybos) veiklą, bet visų pirma atsigręždama į visus gyvai tikinčius tradicinių ir netradicinių konfesijų krikščionis, skatindama jų bendras veiklas ir susikalbėjimą.
Šie ir kiti Bažnyčios, jos žmonių veiksmai tradiciškai krikščioniškos kultūros šalyje, manau, galėtų esmingai pakeisti situaciją.

Arūnas Peškaitis, VU Religijos studijų ir tyrimų centro mokslinis bendradarbis, rašo knygą apie naujus religinius judėjimus