Pokalbis su Katalikų radijo vadovu dailininku Vaidotu Žuku
Apibūdinkite savąjį krikščionio ir menininko santykį. Kaip jūs tai suderinate?
Aš nesu vien tik krikščionis ir menininkas: esu ir savo šeimos tėvas, ir savo valstybės pilietis, ir katalikų radijo „Mažosios studijos“ vadovas. Dievas davė kai kuriems žmonėms daugiau galimybių, daugiau talentų. Ir būtų nuodėmė neišnaudoti jų. Galbūt girdėjote, kad turiu naujų idėjų imtis platesnių veiklos barų. Bet kaip katalikas, kaip krikščionis aš viską privalau persunkti Kristaus ryžtingumu, Kristaus meile, gailestingumu, atlaidumu. Kiek aš kaip žmogus pajėgiu Kristų įsileisti į savo širdį, tiek tai persunkia ir mano kūrybą, mano žodinę veiklą, redaktoriaus darbą, suteikia jėgų ir drąsos pasidalyti tuo su kitais. Aš niekaip negalėčiau atskirti krikščionio ir menininko pozicijos. Net jei ir tapyčiau nereliginį siužetą – tai yra manyje, tai tarsi savaime įsilieja, lyg kad kokios dvasinės bangos užpila. Kita vertus, jei menininkas imasi religinio siužeto neatsakingai, šitą temą, pačią sakralinę idėją galima net išniekinti. Tad tapyti religinį siužetą nėra paprasta. Reikia turėti atsakomybės.
Daugelis jaunų menininkų, tapę krikščionimis, supratę, kad jie rado tikrąjį kelią, galvoja, kad tai jau savaime garantuoja jų kūrinių dvasingumą bei lygį.
Deja, menas yra sudėtingas dalykas. Jis turi savo specifinę kalbą. Nei katalikiškumas, nei kitoks krikščioniškumas neišgelbsti prasto menininko. Religija, tikėjimas gali suteikti menui labai didelį skrydį, kilnumo, taurumo ir geros energijos. Bet juk mes žinome ir labai gerų menininkų – literatų, kompozitorių ar dailininkų, kurie nebuvo krikščionys. Menas reikalauja autonomijos. Šiuolaikiniai katalikų teologai, ir pats Jonas Paulius II sako, kad menas turi savąją, vien jam būdingą sferą. Nereikia supainioti meno su religija, taip pat negalima meno paversti religijos ar Bažnyčios tarnaite.
Gal galėtumėte pakomentuoti savo naujausią didelį darbą – freskas Vokietijoje?
Tai ir sudėtingos, ir paprastos kompozicijos kūrinys, skirtas Lauterbacho namų šv. Bonifaco koplyčiai. Viskas yra atlikta tikros freskos ant šlapio tinko technika. Šio didelio tripticho dešinėje pusėje yra nuodėmės simboliai, kairėje – išganymo simboliai, o centre vaizduojamas parpuolęs, parmuštas avinėlis ir kryžius – plonas, aukštas, raudonas kryžius. Nuodėmės simbolių dalies viršuje yra gaidys – kaip išsižadėjimo, išdavystės ženklas. Viduryje nutapiau iš dėželės iškišusią galvą gyvatėlę – tai medinis lietuvių liaudies žaisliukas. Menininkas, tuo labiau religinis menininkas – pats gali kurti religinius simbolius arba juos papildyti, praplėsti. Medinė gyvatėlė čia yra velnio simbolis – ji iššoka tik patraukus dangtuką, bet jei dangtuką užstumi, gyvatėlė savaime įlenda atgal; juk ir nuodėmė yra tokia, ji turi mums galios tik tada, kai mes atidarom jai dureles, kai laisva valia ją iškviečiame, jai pasiduodame. Apačioje nutapyta kaukolė ant sidabrinės lėkštės. Aišku, kad tai mirties simbolis – iš Biblijos žinome apie Galijoto, Holoferno [1] ir šv. Jono Krikštytojo „galvas ant lėkščių“. Tai plati, daugialypė simbolika. Visą šitą tripticho dalį tapiau ant labai intensyvaus, raudono, tiesiog kruvino, deginančio fono.
Kitoje tripticho pusėje, viršuje yra Dievo ranka, paleidžianti baltą balandėlį – Šventąją Dvasią. Centre matome Veronikos drobulę su atsispindėjusiu Jėzaus veidu [2], o apačioje – eucharistinė taurė. Taigi priešais nuodėmės paukštį – gaidį yra šventas paukštis balandėlis. Priešais velnio simbolį, gyvatėlę – gailestingumas: Dievo gailestingumas žmogui, žmogaus gailestingumas Dievui, kenčiančiam Jėzui Kristui. Priešais lėkštę su kaukole, su mirtimi – auksinė lėkštė su auksine taure, simbolizuojančia amžinąjį gyvenimą.
Centrinė dalis yra labai lakoniška, nors tai didžiulė beveik keturių kvadratinių metrų dalis. Fone – Veronezės žalia spalva – rami, bet čia ji – mirties spalva. Kampuose yra tamsi saulė ir miręs mėnulis, kurį nutapiau gulsčią – tai atrodo vaikiškai, bet taip buvo vaizduojama ir viduramžių simbolikoje. Raudonasis kryžius yra lyg ir paglebęs, jo kryžma kiek nusvirusi, tai lyg sutrikęs kryžius, truputėlį įsmigęs į to avinėlio kūną; ant balto avinėlio kūno užtėškiau šiek tiek raudonų dažų, kad atrodytų, lyg nuo kryžiaus būtų nutekėję truputis kraujo. Visą šią kompoziciją gaubia labai didelis, dangų siekiantis erškėčių vainikas. Bet jis irgi jau praradęs savo dyglių aštrumą – juk avinėlis jau paaukotas…
Nuodėmė, auka, išganymas. Freska, triptichas. 1996
Gal galėtumėte kiek papasakoti apie jau kelinti metai iš eilės vykstančias religinio meno parodas? Girdėjome, jūs daug prisidėjote jas organizuojant.
1992 m. Vilniaus parodų rūmuose organizavau Pasaulio lietuvių velykinę parodą ir teorinę konferenciją „Šiuolaikinis religinis ir bažnytinis menas“. Menininkai pasiūlė ir siuntė iš viso pasaulio labai gerus savo darbus, nors atranka buvo griežta, bet buvo viena aiški koncepcija, o tai parodai išėjo tik į gera. Buvo daug rėmėjų, daug prizų. Deja, po to tokio pobūdžio platesnių parodų nebebuvo.
Kitas reikalas – jau kelinti metai Kauno entuziastų rengiamos kalėdinės religinio meno parodos. Pernai ten eksponavau Kryžiaus kelio stočių ciklą, freskas, o šiemetinei parodai siūlau dideles Lauterbacho freskų nuotraukas. Dar 1993 m. dalyvavau sakralinio meno salone Paryžiuje, o Helsinkyje buvau suruošęs didelę asmeninę parodą. Suomijoje eksponavau ne tik savo tapybą, akvareles ir piešinius, bet ir senąjį lietuvišką religinį meną, surinktą kaimuose, miesteliuose, bažnyčių pastogėse, rūsiuose, varpinėse. Paprastai tai sugadintas, suiręs, suplėkęs, sulūžęs menas, kurį atiduodu restauruoti, o po restauravimo visados stengiuosi tą meną eksponuoti. Tai daugiausia katalikiškas liturginis menas.
Kokias savo darbų temas pasirenka parodose dalyvaujantys autoriai?
Nepasakyčiau, kad šitos parodos visada geros. Dailės religinis pobūdis, bažnytiniai siužetai, kaip jau kalbėjome pradžioje, dar neišgelbsti paties meno, kuris gali būti ir labai menko meninio lygio, – lieka vien religinės pretenzijos arba šiaip taip atpažįstami religiniai siužetai. Tokiu atveju geriau tokio menko darbo nepriimti į parodas, nes žmonės, atėję pasižiūrėti religinio meno, gali apskritai nusivilti ne tik menu, bet ir pačia sakralumo idėja, o kad kokios, ir pačiu tikėjimu. Ir atvirkščiai, jei žmogus mato tikrai gerą meną ir dar jaučia, kad paskatos kilusios iš gilių, taurių religinių pozicijų, tada tuo geriau.
Paskutinis klausimas – apie idėją iškelti savo kandidatūrą į prezidentus. Kas ją lėmė?
Norėčiau pradėti truputį iš toliau. Esu praėjęs nemažai ratų, transformacijų. Kalbėjom apie mano dailės darbą. Per šias Kalėdas sueis septyneri metai, kai veikia katalikų radijo „Mažoji studija“. Tai kasdieninis darbas. Kalbėti teologinėmis, moralinėmis temomis – didžiulė atsakomybė, be to, reikia siekti, kad būtų ir įtaigu, ir nenuobodu. O jei nori suteikti šitam kalbėjimui gyvybės, jei kvieti drąsius, įdomius pašnekovus, visada yra tikimybė, kad pasisakymai gali nebūti tikslūs teologine ar net faktų prasme. Reikalavimai dideli, nes ir nuolatinių klausytojų apie pusė milijono.
Idėja iškelti kandidatūrą natūraliai kilo iš to, ką aš anksčiau dariau. Pradžioje dirbau uždaresnį darbą. Juk dailininkas stovi vienas prieš savo drobę, prieš freskos bloką, prieš popieriaus lapą. Pasiruošimas ir brendimas išeiti viešumon buvo ilgas. Gal dešimt metų kasdien praleisdavau dešimt, dvylika valandų prie molberto; likęs laikas buvo skirtas skaitymams. Po to prasidėjo intensyvaus visuomeninio darbo metas. Darbas radijo studijoje – tai nuolatiniai kontaktai su Lietuvos žmonėmis. Ir ne tik su jais: mums skambina ir rašo lietuviai ir iš Latvijos, ir iš Lenkijos. Mūsų laidos pasiekia Vokietiją, Maskvą, Stokholmą. Transliuojam savo laidas per Lietuvos radijo abi programas. Tai svarbus visuomeninis išbandymas. Žmonės mūsų klausosi ir nori klausytis. Per šiuos septynerius metus padarėm nemažą įtaką. Įpratinom žmones klausytis žodžių apie Dievą, Bažnyčią, artimojo meilę, pasiaukojimo būtinybę, dalykus, kurie gyvenimą ir padaro prasmingą. Aišku, mes matome visokio gyvenimo – rengdami laidas, kaip žurnalistai, kaip piliečiai kartais patenkame į pačias netikėčiausias aplinkas: kartais į naktinį barą, kartais į mirtininkų kamerą. Atrodo, ko pas tuos pražuvėlius eiti? Bet mes neturim teisės sakyti, kad jie pražuvėliai. Kiekvienas yra žmogus, kiekvienas yra Dievo kūrinys ir Dievui yra brangus.
Būtent šitokios pozicijos – ryžtingos ir sąmoningos pozicijos pajutimas, jausmas, kad žmonėms tavęs reikia, suteikė naujos energijos su bendraminčiais, kuriuos kviesčiau į bendrą darbą, daryti dar didesnę įtaką visose sferose. Šioji krikščioniška įtaka, jei tik ją darydamas elgsies sąžiningai, ir būtų pati didžiausia programa net ir politine prasme. Gink Dieve, nenoriu Bažnyčios su politikos reikalais sumaišyti. Aš esu už nepasaulėžiūrinę politiką. Širdyje būdamas apsisprendęs krikščionis turėčiau galingą įkvepiantį ir drausminantį veiksnį nepradėti piktnaudžiauti patikėtom pareigom. Bet palikime šiuos reikalus netolimai ateičiai. Pažiūrėsime, kaip klostysis įvykiai, kaip Lietuvos žmonės reaguos į mano naująjį pasiūlymą.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Vitalija Norvilienė
Vaidotas Žukas gimė 1956 m., vilnietis, su žmona Aukse augina 6 vaikus. 1974–79 m. mokėsi Dailės institute. Yra surengęs 12 asmeninių dailės parodų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvavęs keliasdešimtyje grupinių parodų, keli šimtai V. Žuko darbų pasklidę po visą pasaulį. Katalikų radijo „Mažosios studijos“ įkūrėjas ir vadovas. 1996 m. rudenį pareiškė kelsiąs savo kandidatūrą ateinančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose