Karina Vorländer
Kiekvienas muziejus didžiuojasi turėdamas tikrą van Goghą. Jo „Saulėgrąžos“ prieš septynerius metus buvo parduotos už aukščiausią kainą, kuri kada nors buvo pasiūlyta aukcione. Viską darės su didžiuliu pasišventimu ir aistra, dailininkas veltui laukė pripažinimo ir sėkmės. Vincentas van Goghas buvo ne tik labai jautrus ir puikus menininkas; kurį laiką jis buvo ir radikalus bei aistringas Evangelijos skelbėjas, o tai daug kas užmiršo.
Vincentas van Goghas yra kilęs iš teologų šeimos, gyvenusios Nyderlandų Brabante. Kad ir labai apgailestavo tėvas, bet nei 1853 m. gimęs vyresnysis sūnus Vincentas, nei jo ketveriais metais jaunesnis brolis Teo nenorėjo tęsti šios tradicijos. Rusvaplaukis kresnas Vincentas akademiniu išsilavinimu nesidomėjo. Jau vaikas būdamas dažnai netilpdavo į įprastas elgesio normas. Šešiolikos metų Vincentas pradeda dirbti praktikantu Paryžiaus meno kūrinių parduotuvėje „Gouphil & Cie“ Hagoje. Po ketverių metų jis prekiauja meno kūriniais Londone. Ten susidraugauja su jaunu kolega Gladveliu. Bibliją abu jie norėjo išstudijuoti nuo pradžios iki galo, – taip rašė Vincentas van Goghas savo artimam draugui broliui Teo. Jaunuolis suranda savąjį priėjimą prie Šventojo Rašto, kuris jo nepasiekė namie, klebonijoje. Paveiktas George’o Elioto knygos apie pastoriaus gyvenimą vargingame darbininkų kvartale, jis užsidega noru skelbti Evangeliją pramoniniame mieste. Profesinėje veikloje jo radikalus sąžiningumas tampa pražūtingas: jis neslepia savo nuomonės apie paveikslus, kuriuos turi parduoti, net tada, kai išgąsdina turtingus pirkėjus. „Galbūt jūs man galite pasakyti, kaip žmogus gali pasiteisinti, jei jis, turėdamas vienintelį gyvenimą, jį praleidžia parduodamas kvailiems žmonėms blogus paveikslus,“ – esą pasakęs jis, kai vadovas pasikvietė jį pasiaiškinti dėl netikusio elgesio.
Tada Vincentas yra perkeliamas į Paryžių, o 1876 m. balandžio 1 d. atleidžiamas iš darbo ir taip baigia savo kaip meno darbų prekiautojo karjerą. 1876 m. Didįjį šeštadienį jis laivu vėl išvyksta į Angliją. Liepą jis susiranda darbą kaip neetatinis mokytojas ir katechetas Ailverte pas metodistų pastorių Johną. Nesitverdamas džiaugsmu, jis praneša Teo apie savo pirmąjį pamokslą: „Kai aš stovėjau sakykloje, jaučiausi kaip tas, kuris iš tamsaus požemio vėl išeina į malonią dienos šviesą, ir ta mintis, kad nuo šiol aš skelbsiu Evangeliją kur tik benuvyksiu, yra puiki.“ Jo pasiryžimas buvo tvirtas: „Tai mano malda ir mano vidinis troškimas, kad mano tėvo ir mano senelio dvasia ilsėtųsi manyje, ir tebūnie man lemta būti krikščioniu bei Kristaus darbininku,“ rašo jis savo broliui 1877 m. kovą. Jo šeima įkalbinėja jį „kaip reikiant“ studijuoti teologiją, pagaliau juk van Goghai visada buvę teologai su akademiniu išsilavinimu, be to, palaikomi puikiausi ryšiai su gerais mokytojais! Vincentas leidžiasi įtikinamas galbūt ir todėl, kad paneigtų tą „priekaištų jūrą, kurią jis girdėjo ir jautė“ ir kad pagaliau įtiktų savo tėvui. Studijos jam tarsi „bėgimo varžybos ir kova už savo gyvenimą“ – jos tampa jam kančia: ką bendro turi graikų, hebrajų, lotynų kalbos, algebra, geometrija ir istorija su Evangelija bei artimojo meile? Akademinės žinios tiesiog nelenda jam į galvą, ir jis nutraukia studijas.
1878 m. rugpjūtį jis atsiduria belgiškoje misionierių mokykloje Briuselyje, kur didelė reikšmė teikiama laisvai ir liaudiškai kalbai. Tuo jis nepasižymi, bet visgi yra pasiunčiamas kaip pamokslininkas bandomajam laikotarpiui į Vasmą, Pietų Belgijos Borinažo anglies baseiną. Vietovė dėl savo skurdumo liūdnai pagarsėjusi. Beveik visi gyventojai, įskaitant vaikus nuo devynerių metų, dirbo po žeme. Daugiau kaip keturiasdešimties čia beveik nesulaukiama: arba žūstama per dažnus nelaimingus atsitikimus šachtoje, arba susergama plaučių uždegimu. Atlyginimo už 13 valandų vargo užtenka tik duonai ir gižiai varškei. Vincentas mano, kad iš tiesų skelbti Evangeliją jis galės tik vargšams pasidarydamas vargšu. Jis moko vaikus, slaugo ligonius, dalija savo rūbus, pinigus ir baldus. Iš pradžių jo beribis gailestingumas sukelia kalnakasių nepasitikėjimą, bet pamažu jie susidraugauja. Kalnakasiai pradeda jį pripažinti. Jie lanko jo pamaldas, atveria savo trobelių duris, klauso jo patarimų ir paguodos žodžių. Pagaliau Vincentas atsisako netgi paprasto kambario kepykloje, kur jis iš pradžių gyveno, ir persikelia į lentinę lūšną. Nepritekliai, kurių jis nevengia, sugadina jo sveikatą. Viršininkai jo veiklai nepritaria. Keturiolikmetis kepėjų, pas kuriuos Vincentas gyveno Vasme, sūnus vėliau jo veiklą aprašė taip: „Tais pačiais 1879 metais 1-oje šachtoje „Charbonnage Belge“ susikaupė kasyklų dujos ir keliolika žmonių sunkiai apdegė. Mūsų draugas Vincentas neturėjo ramybės nei dieną, nei naktį, jis sukarpė savo paskutinius baltinius, kad iš jų padarytų tvarsčius su vašku ir alyvų aliejumi, ir skubėjo pas apdegusiuosius. Kuo didesnis buvo mūsų draugo pasiaukojimas, tuo pikčiau jis buvo persekiojamas. Priekaištų iš konsistorijos daugėjo diena iš dienos. Jis buvo įžeidinėjamas ir šmeižiamas, bet vis vien liko giliai nusižeminęs.“ Kai Vincentas paprašė pagalbos streikuojantiems kalnakasiams, kuriems reikėjo geresnių darbo saugumo priemonių, misionierių vadovybės kantrybė baigėsi! Vietoj lauktos pagalbos jie pasiuntė du sočius, gerai apsirengusius vyrus iš valdybos. Atsiųstieji apibėrė van Goghą priekaištais: jis esąs Evangelijos priešas, jo veikla daranti gėdą Bažnyčios autoritetui, jo elgesys netinkamas pamokslininkui. Todėl jis yra atleidžiamas.
Kiekvienas, jei norėtų, galėtų van Goghą laikyti pamišėliu – juo labiau, kad iš tikro galima nerimauti dėl žmogaus, atsidavusio tokiam baisiam skurdui, dvasios pusiausvyros. Bet nė viename iš tuo metu jo rašytų laiškų nerasime liguisto perdėjimo. Gaila, tačiau nebuvo nė vieno, kuris pasiremdamas Biblija, jį būtų padrąsinęs ar pasakęs, kad jis elgiasi kaip tik teisingai. Evangelija išvedė jį iš sotaus saugumo ir paskyrė tarnauti vargšams. Vargšams jis tapo vargšu, tuo sukeldamas pasipiktinimą: Bažnyčios, savo tėvų, kasyklų savininkų.
Visuotinis pasmerkimas ištirpdė Vincento idealizmą. Jo aistra Evangelijai neatlaikė priešiškų išpuolių. Praeina beveik metai, kol Vincentas pradeda atgauti pasitikėjimą savo jėgomis. Jis abejoja savimi ir Dievu. Jis užsisklendžia „kaip paukštis narvelyje“. Tačiau giliai širdyje menininkas žino: „Vis dėlto aš, laikomas veltėdžiu, netikėliu ir dykūnu, nepajėgiančiu įsigyti padorios profesijos ir užsidirbti duonos, tinku kai kam!“ Tapymas virsta jo pasija. Miesčionišką bažnytinį Dievą jis atmeta, bet lieka ištikimas meilės bei užuojautos Dievui: „Aš esu tarsi tikintysis savo netikėjime,“ – sakė jis apie save.
Vertė Nijolė Feldmanaitė