Jock McGergor

„X failai“ ir naujas prietaras
Praeitų metų BAFTA apdovanojimuose, kai publikos buvo paprašyta balsuoti už savo mėgstamiausią televizijos programą, „X failai“ nustūmė „Išdidumą ir prietarus“ į antrą vietą. Pasak vieno apžvalgininko, „serialas nebėra paprasčiausias hitas, tai – fenomenas“. Galėtume pridurti, kad tai pasaulinio masto fenomenas. Pasaulinę sėkmę jis pasiekė nesuskaičiuojama komercine reklamos produkcija, rekordiniais žiūrovų reitingais ir iš karto atsiradusiu kulto statusu.
Kokie bebūtų šio serialo nuopelnai televizijai, kaip kultūrinis fenomenas jis turėtų mums kelti klausimus. Kokia jo svarba? Kodėl kilo toks didelis susidomėjimas tuo, kurio niekada nebuvo tikėtasi tapsiant dideliu hitu? Tai buvo niekuo neišsiskiriantis sumanymas. Panaudojęs kai kurias antrarūšių kino filmų mintis, jis iš esmės turėjęs neilgai gyvuoti, tačiau tapo neįtikėtinai populiarus.
„X failai“, rodos, įaudrino populiarią vaizduotę. Atrodo, jie atspindi naują visuomenės nuotaiką ir pomėgius, ir to negalima aiškinti tiesiog žiniasklaidos perdėtu susidomėjimu. „Newsweek“ per apklausą išsiaiškino, kad 29 proc. amerikiečių tiki, jog kontaktas su ateiviais jau buvo.

Fenomenas
Tie, kurie niekada nežiūrėjo serialo, gali paklausti: „Dėl ko čia kyla tiek daug triukšmo?“ Viename epizode apibendrinama: „Keistų dalykų nutinka kiekvieną dieną: vieni reikalauja tyrimo, kiti prieštarauja logikai, treti yra per daug fantastiški, kad jais patikėtum, tačiau labiausiai kelia nerimą tie nutikimai, kuriuos per daug pavojinga atskleisti“. Jie yra saugomi FTB archyvuose, žinomuose „x-file“, „slaptos bylos“, pavadinimu. Agentai Foksas Malderis ir Dena Skali pasiryžę juos tirti ir atskleisti tiesą. Malderis susitiko su „ateiviais“ dar būdamas vaikas. Jis yra „tikintysis“. Moteris, Skali, yra skeptikė. Išsilavinusi mokslininkė dažnai prieštarauja Malderiui, kai jie kartu bando rasti atsakymus ir suprasti, kas iš tikro slepiasi po „X failais“. Visa tai tęsiasi antrame plane vaizduojant konspiraciją bei pėdsakų dangstymą, kai įvairūs įtartini vyriausybės agentai, rodos, trukdo viskam, ką jie daro. Tad nors „tiesa slypi kažkur anapus“, iš tikrųjų jie negali „niekuo pasitikėti“.
Siužetas turi nesuskaičiuojamų posūkių, tačiau keturios pagrindinės tiesos ryškiai atskleidžiamos. Pirmoji yra ateiviai, NSO ir paranormalūs reiškiniai. Antroji – konspiracija, apgavystė ir paranoja. Trečioji, kuri greičiausiai nėra tokia aiški, – pastovi smurto grėsmė. Galiausiai skepticizmas ir tikėjimas yra labai susipynę. Malderis ant savo kabineto galinės sienos pasikabinęs plakatą, kuriame užrašyta: „Noriu tikėti“. Taigi klausimas toks: „Kas gali žinoti tiesą: skeptikas ar tikintysis?“ Ir jeigu jau mes turime tapti tikinčiaisiais, kuo reikia tikėti?

Kultūrinis tęstinumas
Pirmas ryškus dalykas yra tas, kad šios temos – iš esmės tąsa srovių, jau esančių mūsų šiuolaikinėje Vakarų kultūroje. Susidomėjimas paranormaliais reiškiniais nėra labai naujas. Galime prisiminti tokius populiarius veikėjus kaip Uris Gelleris su savo įsivaizduojamom paranormaliom galiom. Domėjimasis neatpažintais skraidančiais objektais egzistuoja irgi jau nuo 6-o dešimtmečio. 8-o dešimtmečio pradžioje buvo išleista Ericho von Dänikeno knyga „Dievų vežimai“ („Chariots of Gods“), kurioje buvo svarstoma teorija apie tai, kad ateiviai pastatė piramides. Kiek vėliau, 9-e dešimtmetyje, „New Age“ judėjimas atsinešė atnaujintą susižavėjimą visais psi ir okultiniais dalykais. Konspiracijos tema taip pat nėra nauja. Ypač Amerikoje: po Johno Kennedy nužudymo ir vėliau po „Votergeito bylos“ plačiai paplito susidomėjimas konspiracinėm teorijom. Ši ir kitos pagarsėjusios neteisingos bylos sąlygojo nepasitikėjimo valdžia augimą. Taigi „X failai“ pastebi naujausias tendencijas. Tačiau aš manau, kad pagrindinis tęstinumas slypi daug giliau ir atspindi mūsų kultūros tendenciją pereiti į tai, kas dažniausiai apibrėžiama kaip postmodernizmas.

Mokslas pseudomokslui
Galima pastebėti perėjimą nuo mokslinės modernizmo sistemos į didesnį atvirumą nemoksliškumui. Vieno pokalbio tarp Skali ir Malderio metu pastarasis sako: „Dabar, kai tradicija ir mokslas negali mums pasiūlyti atsakymų, ar nereikėtų galų gale atsigręžti į fantastiką?“ Malderis laikosi nuomonės, kad tikriausiai turėtume žvelgti į tai, kas yra anapus mokslo. Postmodernizmas irgi meta iššūkį pasaulietiškoms mokslo idėjoms. Tarp mokslo ir pseudomokslo esanti riba išsilieja, ir beveik viskas tampa įmanoma. Tai neliko nepastebėta mokslo pasaulyje, ir keli pasižymėję mokslininkai jau ėmėsi atsakomųjų apsisaugojimo veiksmų. Francis Crickas išleido knygą „Stebinanti hipotezė“ („The Astonishing Hypothesis“), siekdamas pakeisti požiūrius į pagrindinius mokslinės mąstysenos dėsnius. Carlas Saganas knygoje „Demonų persekiojamas pasaulis – mokslas tarsi žvakė tamsoje“ („The Demon-Haunted World – Science as a Candle in the Dark“) apgailestauja dėl neįtikėtino pseudomokslo populiarumo ir nurašo jį kaip nesąmonę. Jis tinkamai nepakomentuoja, kodėl XX amžiaus švietimo sistemai ypač akcentuojant mokslus yra tas netikėtas sugrįžimas į praeitį. Jo baimės yra grįžimas į primityvų, „demonų persekiojamą“ pasaulį.

Tikrumas prieš netikrumą
Postmodernizmas taip pat atneša perėjimą iš tikrumo į netikrumą. Kaip sužinoti tiesą? Ar galime būti kuo nors tikri? Tiesos, kalbos ir prasmės skilimas yra neišvengiamas postmodernistinės, kritiškos teorijos produktas, vedantis į vis didesnę sumaištį. Tai buvo atspindėta neseniai parašytoje anglikonų Bažnyčios ataskaitoje „Tikėjimo paieška Bažnyčios liudijime“. Išvada buvo tokia: nors dauguma žmonių vis dar turi dvasinių įsitikinimų, Britanija patiria liaudies religijų įsibėgėjimą. Dr. Nazairas Ali, kuris vadovavo šiai misijai, sako: „Šis ‘rinkis ir sumaišyk’ dvasingumas atspindi mūsų visuomenės pasimetimą“. Chrisas Carteris, „X failų“ autorius, sukūrė naują serialą „Tūkstantmetis“ („Millenium“). Jis sako: „Visas šis serialas yra apie žlugimą, chaosą, atsitiktinį pasirinkimą ir netikrumą. Tai labai svarbios mintys, su kuriomis gyvename kiekvieną dieną, tačiau gyvename jas neigdami. Aš ruošiuosi įrašyti jas žmonių veiduose“.

Nėra pasitikėjimo valdžia
Postmodernizmas atsinešė su savimi ir pasitikėjimo struktūromis praradimą, ypač valdžios. Modernistų požiūris parodė didelį pasitikėjimą hierarchijomis, kurios gali būti sukurtos racionaliai. Teisybę buvo galima atskirti, moksliškai nustatyti, o tai leido nustatyti institucijų valdžios pagrindą. Institucijos irgi turėjo atsiskaityti pagal tą patį pagrindą. Tačiau postmodernizme nėra absoliuto, nėra standartų, pagal kuriuos taikomos taisyklės. „Prietarų hermeneutika“ panaikina visas valdžias.
Andrewsas Rawnsley iš „Observer“ labai įdomiai komentuoja „X failus“. „Dauguma mokslinės fantastikos neturi nieko bendro su padarais iš išorinės erdvės. Ji yra apie tai, kas slepiasi mūsų vidinėje erdvėje. ‘Pasaulių karai’ (‘The War of the Worlds’) perkėlė žmogaus mašinų baimę marsiečiams, ‘Kūnų grobikų invazija’ (‘The Bodysnatchers’) atspindėjo 6-o dešimtmečio Amerikos komunistų įsiskverbimo baimę. ‘X failai’ labai tiksliai atitinka paskutiniojo XX a. dešimtmečio paranoją – kažkas mus seka. Tas ‘kažkas’ nėra žalias ir slidus, su blogu burnos kvapu ir sugedusiais dantimis. Nežemiškos būtybės yra mažiausiai bauginantys serialo veikėjai. Jie ten vos ne atsitiktiniai: pasirodo retai, o kai pasirodo, tai būna griaučiai apleistame, slaptame kapinyne arba sapnuose besikartojantys vaizdiniai. Tikrasis žmonijos, tiesos, teisingumo ir tikrojo amerikietiško gyvenimo būdo pavojus yra žemiškas. Tai namuose užaugintas priešas, mūsų senas draugas, tarptautinis sąmokslas. Sveiki atvykę į Paranojvilį, JAV“.
Keista, bet tikrovė kartais, rodos, mėgdžioja meną. Nickas Pope’as tapo NSO sluoksnio įžymybe, nes iki 1994 metų vadovavo gynybos ministerijos skyriui, kuris tyrė NSO. Po atsistatydinimo iš šių pareigų jis paskelbė, kad karas tarp ateivių jėgų ir Žemės gyventojų yra neišvengiamas. Šis teiginys išsakytas jo labiausiai perkamoje knygoje apie ateivių pagrobimus, – „Atviri dangūs, uždari protai“ („Open Skies, Closed Minds“). Chrisas Carteris gerai apibendrina: „Demaskavimas yra vienintelis moralės absoliutas“.

Nuoseklumas kultūros atžvilgiu
Viskas, ką mes iki šiol aptarinėjome, atspindi tai, kaip „X failai“ pavaizduoja, kas vyksta mūsų kultūroje. Tačiau yra ir nenuoseklumo. Modernizmas turėjo labai optimistišką tikėjimą mokslu ir žmogaus gebėjimu įveikti bet kokius sunkumus. Postmodernizmas, toks, koks jis dažniausiai pateikiamas, optimistiškai žvelgia į naująjį tolerancijos ir laisvės pasaulį. „New Age“ judėjimas, be abejonės, yra optimistiškas. Tačiau tai, ką matome „X failuose“, yra kažkas tamsesnio, negatyvesnio ir daug pesimistiškesnio.
Gali pasirodyti, kad teiginys „tiesa slypi kažkur anapus“ yra pozityvus, tačiau tai, kad atsakymų niekaip neįmanoma rasti, yra daug daugiau negu techninė priemonė serialui ištempti. Turbūt tai yra viso serialo atmosferos esmė. Tiesa visada neprieinama. Siužetas ne tik sutirštėja, jis virsta nepermatomu rūku. Nuolatos tvyro sumišimas, neaiškumas, apgavystė ir pavojus. Kuo daugiau ieškai, tuo mažiau randi. Manau, kad čia mes susiduriame su pesimizmu ir cinizmu. Tikrasis serialo šūkis ne „tiesa slypi kažkur anapus“, o „niekuo nepasitikėk“. Tokia ir Chriso Carterio asmeninė filosofija.

Prietarai
„X failai“ reprezentuoja neigiamą mūsų kultūros posūkį žemyn besivijančia spirale. Mes perėjome nuo įtarimų prie prietarų. Nuo nuostabos prie baimės. Postmodernistinis prietarų apsėdimas ir nestabilus pasaulis, kurį mums palieka šis reiškinys, išlaisvina tik trumpam, ir palaipsniui mes pradedam tikėti viskuo ir bet kuo. Laisvė viską laikyti teisybe atneša nelaisvę, nes mes niekada nieko negalime atmesti, nesvarbu, kaip bauginančiai ar keistai tai atrodo. Panašiai ir mūsų susižavėjimas eklektiška įvairove, kurią siūlo nemoksliškas atvirumas, maištaujant mūsų vaizduotės tamsiajai pusei, labai greitai pradeda virsti į baimę. „X failai“ atspindi nusigręžimą nuo modernistinio optimizmo ir pozityvesnių postmodernizmo minčių. Tai, be abejonės, yra nusigręžimas nuo „New Age“ optimizmo. Ir tai yra perėjimas į neabejotinai tamsią ateitį.
Vienoje serijoje yra svarbus epizodas, kur Skali sesuo Džesika parodoma kaip tipiška „New Age“ atstovė, apsupta kristalų. Labai įdomu stebėti Malderio reakciją į tai. Jis supykęs ją bara: „Nepūsk man tų harmoningo sutapimo nesąmonių“. Ji atsako: „Nebūk toks skeptiškas“. Jis turėtų būti tikintysis, tačiau kai jis sutinka tą, kas simbolizuoja „New Age“, jis paprasčiausiai išmeta tai į šiukšlyną. „New Age“ optimizmui „X failuose“ nėra vietos.
Neseniai perskaičiau Arthuro C. Clarko citatą: „Egzistuoja dvi galimybės: arba mes esame vieni visatoje, arba ne; abi yra vienodai siaubingos“. Tai puikiai išreiškia paradoksalų šiuolaikinės mūsų kultūros sumišimą. Mes bijome to, kas gali slėptis anapus, bet taip pat bijome būti vieni. Taigi „X failuose“ įžvelgiame ne tik mūsų prieš tūkstantmečius atsiradusios paranojos išsiplėtimą, bet, kaip tai bebūtų paradoksalu, ir tikėjimo alkį. Chrisas Carteris pasakė: „Aš esu nereligingas žmogus, ieškantis religinio patyrimo. Manau, kad ‘X failai’ ieško to, ką pavadinčiau religiniu patyrimu, paranormaliu patyrimu. Buvau užaugintas baptistu. Esu atkritęs religingas žmogus, kuris norėtų atrasti tai, kas patikrintų jo įsitikinimus, patikrintų jo tikėjimą“.
Gaila, bet palikusios netikėjimo tuštybę X kultūros tikėjimo paieškos neveda į Tiesą, kuri yra, bet į prietarų ir baimės tamsą.

Jock McGergor, užaugo Afrikoje, baigė teologijos studijas Kanadoje, gyvena Pietų Anglijoje, dirba L’Abri draugijoje

Vertė Kristina Misiutė