Sociologiniai eskizai

Aušra Maslauskaitė
Andrius Navickas

I
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais – 1990-aisiais – atlikti sociologiniai tyrimai parodė, kad Lietuva ir po sovietinės okupacijos, bent formaliai, lieka katalikiškas kraštas. Tiesa, oficialus katalikų nuošimtis Lietuvoje pasirodė mažesnis, nei spėjo sovietinio režimo kritikai, tačiau kartu bent kelis kartus didesnis nei skelbė ateistinės propagandos vykdytojai. 1990 m. į klausimą „kurią tikybą išpažįstate?“ 57 nuošimčiai Lietuvos žmonių atsakė nurodę katalikybę. 1995 m. tokių žmonių jau buvo 75 nuošimčiai, o 1997 m. – 77.
Taigi sociologijos duomenys leidžia tvirtinti, kad katalikais save vadinančių žmonių skaičius per visą pokomunistinį dešimtmetį palaipsniui augo. Įspūdingiausia naujųjų katalikų banga užfiksuota 1990–1994 m. laikotarpiu, kai katalikų Lietuvoje padaugėjo net pusantro karto. Taip pat akivaizdu, jog nuo Nepriklausomybės atgavimo įvyko reikšmingų pokyčių ir Lietuvos formalių katalikų grupės viduje. 1990 m. duomenimis, šioje grupėje ryškiai vyravo senyvo amžiaus kaimo gyventojai, katalikių moterų skaičius pranoko vyrų skaičių, egzistavo neabejotinas ryšys tarp žmonių išsilavinimo bei jų religinės priklausomybės. Pavyzdžiui, 1990 m. tik 4 iš 10 jaunesni nei 40 metų žmonės vadino save katalikais, tuo tarpu tarp pensinio amžiaus žmonių formalių katalikų būta net dvigubai daugiau. 1990 m. „katalikiškiausia“ buvo vidurinio išsilavinimo neturinčių Lietuvos žmonių grupė. Čia katalikais save vadino net 93 nuošimčiai žmonių. Tarp aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių formalių katalikų buvo kur kas mažiau – 41 nuošimtis. Nuo to laiko situacija gerokai keitėsi. Šiandien Lietuvoje praktiškai nebeliko didesnės priklausomybės tarp žmogaus išsilavinimo ir formalios religinės priklausomybės. 1997 metų duomenimis, katalikais save vadinantys žmonės sudaro daugumą visose išsilavinimo grupėse. Galima tvirtinti, kad Lietuvos katalikai palaipsniui „jaunėja“. 1997 m. formalių katalikų dalis kiekvienoje amžiaus grupėje praktiškai išsilygino, katalikais save įvardijo 4 iš 5 kiekvienos amžiaus grupės atstovai. Ypač verta atkreipti dėmesį, jog pokomunistiniu laikotarpiu labai išaugo jaunesnių nei 20 metų žmonių formali religinė priklausomybė. Tai veikiausiai liudija realius didžiulius pokyčius religinės socializacijos sistemoje. Šie duomenys – akivaizdus kontrargumentas prieš tvirtinimus, kad religinis aktyvumas šių dienų Lietuvoje yra senyvo amžiaus žmonių laisvalaikio praleidimo forma.
Norėtume atkreipti dėmesį, kad 1990 m. duomenimis, Lietuvos katalikai vyravo tik kaime. Čia jie sudarė 72 nuošimčius gyventojų. Miesteliuose ir miestuose katalikų ir netikinčiųjų skaičius praktiškai buvo vienodas. 1997 m. duomenimis, katalikų padaugėjo visoje Lietuvos teritorijoje, tačiau miestuose ši didėjimo tendencija buvo ryškesnė nei kaime ir anksčiau egzistavęs atotrūkis tarp miesto ir kaimo religingumo gerokai sumažėjo.

II
Aišku, per pastaruosius trejus metus – paskutinis išsamesnis Lietuvos žmonių religinių nuostatų tyrimas atliktas 1997 m. pabaigoje – 1998 m. pradžioje – įvyko naujų pokyčių ir kartu su Lietuvos gyventojų surašymu žadami atlikti įvairūs sociologiniai tyrimai patikslins čia išdėstytus teiginius. Kita vertus, galima gana drąsiai spėti, kad nauji duomenys išryškins atskiras tendencijas, bet vargu ar praneš apie kokias nors radikalias Lietuvos žmonių religinių nuostatų permainas. Veikiausiai sulauksime patvirtinimo, jog Lietuvos visuomenė tarytum sėkmingai išsikuopia ateistinio režimo užkratą. Juolab kad turimi sociologijos duomenys rodo, jog Lietuvoje per pirmąjį pokomunistinį dešimtmetį nuosekliai daugėjo ne tik formalių katalikų, bet apskritai tikinčių žmonių. 1990 m. 38 nuošimčiai Lietuvos žmonių teigė neišpažįstantys jokio tikėjimo, 1997 m. tokių žmonių teliko tik 14 nuošimčių.
Jei apsiribotume tik aukščiau išdėstytais duomenimis apie formalią religinę priklausomybę, straipsnį galėtume baigti triumfuojančia gaidele – Lietuva buvo, yra ir išliks krikščioniškas kraštas, kuriame vyrauja katalikybė, religinė tradicija yra vertinama, puoselėjama, perduodama per kartas. Tačiau egzistuoja ir kita medalio pusė. Savęs priskyrimas konkrečiai religinei tradicijai gali būti sąlygotas pačių įvairiausių veiksnių. Sekimas Kristumi, egzistencinių klausimų sprendimas, šeimyninė tradicija ar paprasčiausia konjunktūra – tik dalis galimų motyvų, dėl kurių žmogus gali pavadinti save tikinčiu. Maža to, įdėmesnė Lietuvos formalių katalikų grupės nuostatų sociologinė analizė leidžia spėti, kad nemažai daliai žmonių religinės priklausomybės pasirinkimas yra ne tiek autentiškas egzistencinis apsisprendimas, kiek pastanga „įsipatoginti“ dabartinėje situacijoje, kurioje jaučiamas sociokultūrinis spaudimas prisiimti formalius priklausomybės katalikiškai tradicijai ženklus.
Šiame straipsnyje vengiame bet kokių bandymų „išmatuoti“ Lietuvos žmonių katalikiškumą. Vartojame formalių Lietuvos katalikų terminą ne norėdami sumenkinti žmones, kurie teigia priklausą katalikų bendrijai, bet veikiau akcentuodami, jog sociologiniuose eskizuose svarstome žmonių vaizdinius, o ne „teisiame“ tikrovę. Nevalia pamiršti, jog sociologijos duomenys tėra sietas, pagaunantis tik kai kuriuos tikrovės aspektus. Suabsoliutinę juos rizikuojame susikurti savąjį „mokslišką“ pasaulio vaizdą, kuris bus naudingas nebent kaip ideologinis konstruktas, o apie realų žmogaus gyvenimą bylos ne daugiau kaip kreivų veidrodžių atrakcionas. Kita vertus, jei iš sociologijos nesitikėsime daugiau, nei ji gali mums duoti, ji bus svarbi pakeleivė painioje kasdienybėje. Ne tiek savo pamokymais, kiek sveika ironija, kritinėmis pastabomis bei daugiabalsiškumu. Visa tai gali kiek nuskaidrinti esminius mūsų pasirinkimus, padėti kovoti su nuolatiniu palinkimu į įvairius stabmeldystės pavidalus.

III
Jei įdėmiau pažvelgsime į formalių Lietuvos katalikų nuostatas bei religinį elgesį, įsitikinimas Lietuvos katalikiškumu veikiausiai gerokai susvyruos. Pirmiausia norėtume atkreipti dėmesį, kad tiek pokomunistinės epochos aušroje, tiek šiandieninėje situacijoje tik truputį daugiau nei kas dešimtas Lietuvos gyventojas religines pamaldas lanko bent kartą per savaitę. 1997 m. duomenimis, kas penktas Lietuvos formalus katalikas pamaldose dalyvauja kartą per mėnesį. Akivaizdžiai vyrauja „proginio kataliko“ modelis, kai į bažnyčią einama tik per didžiąsias religines šventes, daugiausia – kelis kartus per metus. Tokie duomenys tarytum patvirtina prielaidą, kad pokomunistinėje Lietuvos visuomenėje žmonių santykis su religine tradicija dažniau turi sociokultūrinį, o ne egzistencinį pamatą. Juolab, kad, pavyzdžiui, tik kas antras „proginis“ Lietuvos katalikas teigia tikintis Kristumi. Kitiems pamaldų lankymas ir religinė priklausomybė, ko gero, tėra socialinis gestas arba kultūrinė inercija. Tokį vertinimą sutvirtina ir tas faktas, jog palyginę „proginių“ katalikų ir netikinčių Lietuvos gyventojų nuostatas svarbiausiais gyvenimo klausimais, praktiškai nerasime jokio skirtumo. Panašu, jog formali religinė priklausomybė daugeliui Lietuvos gyventojų tėra specifiniam gyvenimo būdui neįpareigojantis predikatas, paprastai suvokiamas ne kaip iššūkis, bet kaip galimybė neišsiskirti krikščioniškas šaknis turinčių kultūrinių simbolių organizuojamoje sociokultūrinėje erdvėje.
Apie tai, kuo tiki formalūs Lietuvos katalikai, verta pakalbėti kiek plačiau. Tik 4 iš 5 katalikais save vadinančių Lietuvos gyventojų tiki Dievu, 2 iš 3 – pomirtiniu gyvenimu, o dangumi ar švč. Trejybės dogma tiki tik kiek daugiau nei kas antras formalus katalikas. Verčiančių susimąstyti skaičių virtinę galime tęsti toliau. Tik ketvirtadalis formalių Lietuvos katalikų išpažįsta Dievą Kūrėją, asmeniniu ryšiu susijusį su kiekvienu savo kūriniu. Kitiems Dievas yra arba dvasia, kažkokia gyvybinė galia, arba abstraktūs amžini dėsniai. Taip pat tik pusė Lietuvos katalikų suvokia Jėzų kaip dievišką asmenį, tuo tarpu 14 nuoš. apskritai nėra tikri jo realumu. Pažymėtina ir tai, kad dėl Kristaus egzistavimo nėra tikras net ir kas aštuntas kiekvieną savaitę pamaldose dalyvaujantis katalikas.

IV
Kad religija dabartinėje Lietuvos visuomenėje suvokiama pirmiausia kaip kultūrinis paveldas, siūlantis įvairiomis normatyvinėmis ištarmėmis suvaržytą buvimo pasaulyje būdą, mūsų įsitikinimu, labai apsunkina autentišką žmogaus dievoiešką. Kita vertus, visus penkis sovietinės Lietuvos dešimtmečius vieša religinės patirties artikuliacija buvo griežtai draudžiama, daugeliui religija asocijavosi pirmiausia su kantriai poterių bei atskirų bažnytinių priesakų mokančia močiute, bet ne su aktyviu savojo tikėjimo išpažinimu bei liudijimu. Visa tai neabejotinai labai veikia šiandieninę situaciją. Sugriuvus sovietinės cenzūros mechanizmams, visuomenę užplūdo „dvasinga“ retorika, pavojingai laviruojanti tarp krikščioniškų vaizdinių, bioenergetikos bei karikatūriškos rytietiškų motyvų recepcijos. Ši retorika, neretai pristatoma kaip tariama krikščioniškojo paveldo dalis, gerokai iškraipė ne vieno dvasinį „alkį“ jaučiančio žmogaus dievoieškos kelią. Pavyzdžiui, praktiškai kas ketvirtas formalus katalikas Lietuvoje tiki reinkarnacija. Ši su krikščionybe nieko bendro neturinti pažiūra, atrodo, puikiai dera su sinkretišku, pseudokrikščionišku pokomunistinėje Lietuvoje išplitusiu „dvasingumu“.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad daugiau nei pusė Lietuvos formalių katalikų įsitikinę, jog religija yra visiškai asmeninis dalykas, kuriam nereikalingi nei maldos namai, nei bendruomenė. Religinio gyvenimo „privatizacija“, perkėlimas iš institucinio į individualų lygmenį nėra specifiškai lietuviškas reiškinys. Panašias tendencijas galima pastebėti daugelyje vakarietiškos kultūros šalių. Tačiau įsižiūrėkime į kai kuriuos Lietuvos žmonių puoselėjamos „asmeninės religijos“ bruožus. Pirmiausia tik beveik 3/4 kartą per savaitę ar bent kas mėnesį pamaldas lankančių formalių Lietuvos katalikų tvirtina, jog jų religinės nuostatos dera su Bažnyčios tradicija. Savo ruožtu tik mažuma „proginių“ katalikų mano, kad jų tikėjimas sutampa su oficialia doktrina, tuo tarpu net 60 nuošimčių tvirtina turintys savitą tikėjimą. Tegalima spėlioti, kas yra šio tikėjimo šaltinis. Dauguma formalių Lietuvos katalikų ne tik kad retai apsilanko religinėse pamaldose, bet ir asmeninės Šventojo Rašto studijos vargu turi kokios reikšmės jų pasaulėvaizdžiui. Sociologijos duomenys byloja, kad tik kas penktas Lietuvos gyventojas turi namuose visą Šventąjį Raštą. Tiesa, šie duomenys buvo renkami prieš viso Šventojo Rašto lietuvių kalba pasirodymą, – tai veikiausiai kiek pakeitė situaciją. Kita vertus, 1997 m. pabaigoje lietuviškas Naujojo Testamento vertimas buvo lengvai pasiekiamas. Tuo tarpu jį teturėjo kas ketvirtas Lietuvos gyventojas. Šį paveikslą galima papildyti dar viena detale – aktyvus maldos gyvenimas atrodo svarbus tik kas penktam formaliam Lietuvos katalikui. Taigi labai panašu, kad savitas tikėjimas, apie kurį kalba nemaža dalis Lietuvos žmonių, tėra neįpareigojanti kultūrinė forma, pripildoma atsitiktiniais fragmentais, atrinktais pagal kiekvieno skonį.

V
Religijos „privatizacija“ pokomunistinėje Lietuvoje veikiausiai glaudžiai susijusi su tuo, kad sovietmečio patirtis ryškiai sužalojo bendruomeniškumo jausmą. Bendruomenė, bendrasis gėris, solidarumas didelei visuomenės daliai vis dar tebėra sovietinio kolektyvizmo grimasos. Gal dėl to, gal dėl sovietmečiu merdėjusio parapinio gyvenimo tik 7 nuošimčiai formalių Lietuvos katalikų teigia dalyvaujantys bažnytinės bendruomenės veikloje. Dar 39 nuošimčiai 1997 m. apklausoje tvirtino, jog „yra tikintys, bet apsiriboja tik dalyvavimu religinėse pamaldose“. Tuo tarpu net 36 nuošimčiai formalių katalikų prisipažino, kad nejaučia būtinybės lankyti bažnyčios, o dar 11 pareiškė, kad jų tikėjimui Bažnyčia apskritai nėra reikalinga. Tokias nuostatas, mūsų nuomone, didele dalimi galima aiškinti ir tuo, kad Bažnyčia šiandieninėje Lietuvos visuomenėje paprastai suvokiama kaip konkrečias funkcijas atliekanti institucija, veikianti šalia kitų – besirūpinančių kitais visuomenės poreikiais, o ne kaip Kristaus surinkta tikinčiųjų bendruomenė. Savęs susiejimas su Bažnyčia savo ruožtu suvokiamas kaip tam tikras savęs apribojimas vardan tam tikrų dvasinių gėrybių garantijos, o ne kaip savirealizacijos judesys.
Vyraujant tokiai nuostatai, nenuostabu, kad Bažnyčia pradeda reikšti ne kasdieninio gyvenimo horizontą, bet pirmiausia kunigo tvarkomą pastatą, kuriame galima tikėtis konkrečių „paslaugų“. Taigi net jei sekmadienį kelias į šį pastatą ir prisimenamas, Bažnyčia tampa praktiškai nereikalingu dariniu likusias savaitės dienas. Todėl nenuostabu, kad beveik kas trečias formalus Lietuvos katalikas (27 nuošimčiai) mano, kad Bažnyčia vaidina per didelį vaidmenį šiandieninėje Lietuvos visuomenėje. Tarp formalių katalikų tokia pozicija yra dvigubai populiaresnė nei įsitikinimas, kad Bažnyčios vaidmuo visuomenėje turi būti didesnis (13 nuoš.).
Kas, pasak formalių Lietuvos katalikų, dera Bažnyčiai? 66 nuošimčiai teigia, kad Bažnyčia, šalia „religinių paslaugų“ teikimo bei dvasinio ugdymo, turėtų svarstyti bei reikšti poziciją svarbiausiais dorovės klausimais. Kita vertus, tik mažiau nei pusė (47 nuoš.) įsitikinę, kad Bažnyčiai derėtų kokiu nors būdu reikšti nuomonę apie visuomenės socialines problemas. Tik 15 nuoš. formalių katalikų sutinka, kad Bažnyčia gali reikšti savo poziciją politikos klausimais. Taigi remiantis sociologijos duomenimis, galima spėti, kad Lietuvos katalikai pasaulį yra gana ryškiai padaliję į „dvasinę“ (tvirtinama, jog tik ji turėtų rūpėti Bažnyčiai) bei „materialinę“ (ja privalo rūpintis sekuliarios institucijos) sferas. Praktinis tokio padalijimo padarinys – religinės sferos iškėlimas anapus kasdieninio gyvenimo horizonto, vis didėjantis „tikėjimo“ ir „gyvenimo“ atskyrimas.

VI
Trumpai aptarus įvairius Lietuvos formalių katalikų bruožus, natūralu užduoti klausimą – kaip katalikais save laikantys Lietuvos gyventojai apskritai suvokia, ką reiškia būti tikinčiuoju, kas privalu katalikui? 1997 m. pabaigoje atliktame sociologiniame tyrime šiam klausimui buvo skirtas visas klausimų blokas. Svarbiausiomis kataliko savybėmis buvo įvardytas tikėjimas Dievu bei dekalogo laikymasis. Kita vertus, įdomu tai, kad net 4/5 formalių Lietuvos katalikų įsitikinę, kad katalikui privalu rūpintis pagyvenusiais žmonėmis. Pastarajai veiklai teikiama dvigubai didesnė svarba nei dalyvavimui sekmadieninėse pamaldose ar aktyviam maldos gyvenimui. Pastarieji faktai tarsi leistų spėti, jog Lietuvoje vertinama socialinė katalikų veikla, daugiau nei dalyvavimas religinėse praktikose. Tačiau kiti duomenys nepatvirtina šio spėjimo – mažiau nei pusė (46 nuoš.) formalių Lietuvos katalikų įsitikinę, kad tikinčiajam privalu krikščioniškos pozicijos laikytis visose gyvenimo srityse, dar dvigubai mažiau katalikų mano, jog jų pareiga aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime. Taigi „rūpestis pagyvenusiais žmonėmis“ šiuo atveju veikiausiai reiškia ne tiek aktyvų socialinį angažavimąsi, kiek yra aidas visuomenėje paplitusio Bažnyčios kaip pirmiausia pagyvenusius žmones „aptarnaujančios“ institucijos, vaizdinio atspindys.
Norėtume taip pat atkreipti dėmesį dar į keletą Lietuvoje puoselėjamo kataliko vaizdinio bruožų. Tik kas antras formalus Lietuvos katalikas mano privaląs reguliariai skaityti Šv. Raštą ar bent kokią religinę literatūrą, kas ketvirtas yra pasiruošęs paisyti religinių priesakų bei pagrindiniais klausimais sutikti su Bažnyčia. Oficialus Bažnyčios mokymas ir tikinčiųjų supratimas labiausiai skiriasi seksualinės etikos srityje. Nesiimame spręsti, kodėl taip yra. Gal krikščioniškosios seksualinės etikos principai nėra pakankamai gerai žinomi ar suprantami Lietuvoje; gal ši Bažnyčios mokymo dalis yra nukonkuruota sovietmečio patirties bei Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvą užplūdusios bulvarinės vakarietiškos kultūros sąveikos konstruojamų laisvės, lytiškumo, šeimyninio gyvenimo vaizdinių? Bet kuriuo atveju sociologijos duomenys leidžia tvirtinti, kad tik kas trečias katalikas nepateisina aborto, tik 37 nuošimčiai mano, kad katalikai turėtų vengti nesantuokinių lytinių santykių, kas penktas tvirtina, jog dirbtinių nėštumo reguliavimo priemonių naudojimas nesuderinamas su katalikišku gyvenimo būdu.

VII
Ar pateikti trumpi sociologiniai eskizai pakankamas pagrindas vertinti Lietuvos katalikiškumą? Kai šiame straipsnyje pateikiamus duomenis su komentarais parodėme keliems bičiuliams, jie susidomėjo, bet paskui primygtinai reikalavo aiškesnio atsakymo – katalikiška Lietuva ar ne? Mūsų įtikinėjimai, kad sociologija ne vertina, bet aprašo ir tik tam tikrais aspektais, bičiulius, atrodo, nuvylė. Veikiausiai ir šio straipsnio skaitytojams norisi ne vien faktų, klausimų, abejonių, bet ir aiškaus mokslinio įvertinimo bei atsakymų. Juk, atrodo, nėra neįmanoma suskaičiuoti „tikrųjų“ Lietuvos katalikų. Tereikia nurodyti visus reikalavimus, kuriuos turi atitikti idealus katalikas, paskui kruopščiai išnagrinėti sociologinius duomenis ir… ko gero, rastume labai nedaug „tikrų“ katalikų. Tokio tyrimo duomenys veikiausiai sukeltų tam tikrą rezonansą, bet iš esmės tai tebūtų dar vienos ideologijos konstravimas. Juk tikrasis katalikas ne tas, kuris „teisingai“ atsako į sociologinių tyrimų klausimus, bet tas, kuris vykdo Viešpaties valią. Ji savo ruožtu nepaklūsta sociologijos magijai.
Jau minėjome, kad religinės priklausomybės pasirinkimas gali būti sąlygotas pačių įvairiausių motyvų. Kita vertus, apsisprendimas paprastai susijęs ne su vienu, bet su keliais, kartais prieštaringais motyvais. „Autentiškų“, „neautentiškų“ motyvų iškėlimas lieka anapus sociologinės skaičių žaismės. Priešingu atveju sociologijos duomenys taptų ne veidrodžiais, įkyriai skelbiančiais apie bruožus, kurių norėtume nepastebėti, bet ideologiniais ginklais, skirtais įtvirtinti iš anksto suformuotiems vaizdiniams.

Aušra Maslauskaitė, Andrius Navickas, dirba VU Religijų studijų ir tyrimų centre. A. Navickas yra Krikščionių pilietinio veikimo centro bendradarbis