Saigono paėmimu baigėsi Vietnamo karas

Holger Lahayne

Tris milijonus gyvybių nusinešė Indokinijos karai 1946–1975 m.; per septynis milijonus tonų bombų krito ant Vietnamo, Laoso ir Kambodžos – dukart daugiau nei per visą II pasaulinį karą; 72 milijonai litrų herbicidų – tarp to 170 kg nuodingiausio dioksino – išmesta ant Vietnamo nuo 1962 iki 1971 m.; trys milijonai vietnamiečių šiandien yra karo invalidai, milijonas iš jų tapo cheminio bombardavimo aukomis – apie 100 tūkst. vaikų gyvena su baisiausiais apsigimimais. 58 tūkst. vidutiniškai 19 metų amerikiečių paguldė galvas Indokinijoje; milijonai veteranų sugrįžo į tėvynę sutrikusios psichikos ir narkomanai – į tėvynę, kuri jų jau toli gražu nebesutiko išskėstomis rankomis. Jau vien žodis „Vietnamas“ Amerikai ir Azijai asocijuojasi su kruviniausiu konfliktu po II pasaulinio karo. Šiandien, praėjus dešimčiai metų po Vakarų– Rytų konflikto, komunistų ir kapitalistų karo aukos ir jo sukeltos kančios atrodo dar absurdiškesnės.
Vietnamiečių bėdos prasidėjo antroje XIX a. pusėje, kai Prancūzija kolonizavo Indokiniją. II pasaulinio karo metu japonai užėmė visą Pietryčių Aziją ir nutraukė prancūzų valdymą. Prieš juos, kaip ir prieš prancūzus, kovojo 1941 m. įkurto Vietmino (Vietnamo Nepriklausomybės Lygos) vadovas Ho Ši Minas. Ho, gimęs 1890 m., komunistas ir nacionalistas, kurį laiką buvo netgi JAV sąjungininkas, nes tikslas nugalėti Japoniją buvo bendras.
1945 m. rugsėjo 2 d. Ho paskelbė Vietnamo Demokratinę Respubliką, tardamas panašius žodžius, kokius tarė Jeffersonas, skelbdamas savo šalies nepriklausomybę. Jis irgi rėmėsi taip dažnai amerikiečių akcentuojama tautų apsisprendimo teise. Keletą metų JAV požiūris į Ho buvo labai teigiamas. Prancūzai – priešingai – turėjo tik viena galvoje: kuo greičiau įkurti senąją kolonijinę imperiją po Japonijos pralaimėjimo. Indokinija dabar tapo „laisva šalimi“ Prancūzijos Sąjungoje, Bao Dajus – Vietnamo „kaizeriu“. Bet prancūzai, žinoma, tvirtai laikė vairą savo rankose.
Brendo karas dėl nepriklausomybės. Vis dar nusilpusi po karo Prancūzija laimėti viena turėjo mažai šansų. Tačiau buvo galima tikėtis ir amerikiečių pagalbos. Nes nuo 1947-ųjų šūkis „Už nepriklausomybę ir tautų apsisprendimą!“ transformavosi į „Prieš komunizmą!“ Įbaugintas Stalino režimo įsiviešpatavimo Rytų Europoje, JAV prezidentas Trumanas paskelbė savo „užtvankos doktriną“: seni sąjungos su Stalinu prieš Hitlerį ir Japoniją laikai buvo praėję, dabar kelias komunizmui turi būti užkirstas visame pasaulyje. Beje, Ho buvo komunistas, vienas iš Vietnamo KP įkūrėjų 1929 m. Priešingai nei prancūzai, amerikiečiai buvo tvirtai įsitikinę, kad Vietnamas greitai turi tapti nepriklausomas – tačiau šis judėjimas už nepriklausomybę jokiu būdu neturėjo būti komunistinis!
Dabar mūšio lauke kovėsi vietnamiečiai prieš „prancūzus“ (kurių daugumą sudarė keliasdešimt tūkstančių svetimšalių vokiečių ir juodaodžių afrikiečių legionierių). 1954 m. 80 proc. prancūzų armijos buvo apginkluota ir išlaikoma amerikiečių. Vietminas – visgi žymiai mažesniais mastais – buvo remiamas kinų.
„Užtvankos“ doktrina Pietų Azijoje gavo naują, garsų pavadinimą – „Domino teorija“, kurią pirmą kartą savo kalboje paminėjo prezidentas Eisenhoweris 1954-ųjų balandį. Vakarai baiminosi, kad ten – po to, kai Kinija 1949-aisiais tapo komunistine – dabar viena šalis po kitos, patekusios į komunistų rankas, grius kaip domino lentelės.
1954-ųjų pavasarį amerikiečių akyse jau brendo pirmosios domino lentelės griuvimas. Vietnamiečiai apsupo gausias prancūzų pajėgas Dienbjenfu vietovėje. Nepaisant masyvios oro flotilės paramos, prancūzai gegužės pradžioje buvo priversti kapituliuoti ir kiek vėliau pripažinti Vietnamą nepriklausomu. Ženevos konferencijoje Indokinijos klausimu buvo pasirašyta taikos sutartis, tokiu būdu šalį ties 17-ąja lygiagrete praktiškai padalijus į Šiaurės ir Pietų Vietnamą. Tad Ho su savo komunistais paėmė valdžią Šiaurės Vietname – ir kaip nepriklausomybės kūrėjas! – galėjo puoselėti realias viltis laimėti rinkimus, numatytus visoje šalyje 1956-aisiais.
Panašiai kaip Korėjoje ir Vokietijoje, čia viename krašte atsirado dvi valstybės visiškai skirtingų politinių santvarkų. Šiaurėje buvo vykdoma žemvaldžių eksproprijavimo, nacionalizavimo bei persekiojimo politika: tikėjimo išpažinimo laisvė nebuvo atimta, visgi šimtai tūkstančių katalikų pasitraukė į Pietus. Komunistų partija Ho valstybėje tapo vienvaldė. Tačiau nuo daugelio kitų komunistų vadovų jis skyrėsi tuo, kad pasisakė prieš savo asmenybės kulto formavimą ir materialiai gyveno labai kukliai.
Pietuose JAV galutinai perėmė vadovavimą iš prancūzų. Kataliko Ngo Nin Diemo asmenyje jie surado Pietų Respublikos vadovą, nacionalistą ir antikomunistą kartu. Bet kadangi Diemas manė pralaimėsiąs visuotinius rinkimus 1956-aisiais komunistų naudai, jis juos ignoravo ir per manipuliuotus rinkimus pats pasiskelbė Pietų Vietnamo prezidentu. Tuometinių JAV ir Diemo santykių jokiu būdu nepavadinsi abipuse meile – Amerika susirūpinusi žiūrėjo į autokratinį ir korumpuotą Diemo valdymo stilių ir pastarojo neapykantą komunistams, kai 1955–1957 m. buvo nužudyta 12 tūkst. žmonių. Tačiau vienas kito poreikis buvo abipusis, nes kilo pilietinis karas ir dėl neįvykusių rinkimų. JAV rėmė Diemo karines formuotes, arba tiksliau – jas kūrė, nes buvo pagrįstai įsitikinusios, kad Ho norės išplėsti komunistų valdymą į Pietus. Be to, Vašingtonas tikėjosi, kad Diemas pietų vietnamiečius padarys atskira nacija („nation building“). Diemas savo ruožtu svajojo valdyti visą Vietnamą ir buvo visiškai priklausomas nuo amerikiečių kišenės. 7 dešimtmečio pradžioje 80 proc. Pietų Vietnamo biudžeto sudarė Jungtinių Valstijų pinigai.
1960 m. vis daugiau Pietų Vietnamo nacionalinio išsivadavimo fronto (NIF) partizanų kovėsi petys petin su Vietnamo liaudies armija. Diemas juos vadino tiesiog Vietkongu, vietnamiečių komunistais (kuriuos amerikiečių kariai vėliau pavadino paprasčiausiai „čarliu“), nors bent jau iki 1968 m. jų gretose kovojo ne tik komunistai. Pietuose 7 dešimtmetyje nebuvo vykdomos politinės ir ekonominės reformos, taip kad NIF-ui šalyje nesunkiai sekėsi susirasti šalininkų. Savo kontroliuojamose teritorijose – o jos netrukus sudarė daugiau nei pusę Pietų Vietnamo – jis (NIF) įkūrė valstybę valstybėje ir suteikė fizinį, materialinį ir ideologinį saugumą.
NIF (ir Šiaurė) viską statė ant nacionalinės kortos, jų propagandoje komunizmas buvo nutolęs nuo nacionalizmo į nežinia kelintą planą. Neapykantos objektu visų pirma buvo amerikiečių kariniai patarėjai, kurių skaičius 1962-aisiais nuo 9 tūkst. per metus išaugo iki 16 tūkst. žmonių. Prezidentas Kennedy aiškiai matė dilemą, kurioje tuomet buvo atsidūrusios JAV: „Ten žmonės nekenčia mūsų. Su didžiausiu malonumu jie išspirtų mus. Bet aš negaliu tokios šalies kaip ši atiduoti komunistams, kitaip amerikiečių liaudis už mane nebalsuotų“.

Aktyvėjant NIF-ui, JAV buvo priverstos vis labiau stiprinti savo karinį potencialą Vietname. Amerika pradėjo didinti finansines injekcijas Pietų Vietnamui, ruošti jo karinius kadrus, siųsti patarėjus ir netrukus visiškai atstovavo pietiečių karinėms oro pajėgoms su savo naikintuvais – „helikopteriais“, napalmo bombomis, „Agent Orange“ (lapų naikinimo priemonėmis partizanų priedangai džiunglėse šalinti). Kennedy vis delsė mesti didesnes karines pajėgas į Indokiniją. Visgi 1963 m. lapkritį jis buvo nužudytas (prieš pat šį įvykį, pučo metu to paties likimo susilaukė Diemas). Jo sekėjas Johnsonas nė kiek neabejojo dėl JAV invazijos būtinybės.
Posūkio taškas karo eigoje buvo padėtas 1964 m. Po to, kai šiaurės vietnamiečių pabūklinis laivas pašovė karinį amerikiečių laivą („Tonkino incidentas“), rugpjūčio pradžioje Johnsonas gavo visus reikalingus kongreso įgaliojimus dėl karo veiksmų Vietname. Ir kai 1965-aisiais NIF užpuolė amerikiečių karinę oro bazę, sprendimas buvo vienareikšmiškas: pirmųjų 40 tūkst. sausumos pėstininkų desantas JAV karinių bazių apsaugai.
Tuo pat metu Šiaurės Vietnamas vis labiau eskalavo įvykių eigą ir Ho Ši Mino taku per Laosą ir Kambodžą vis daugiau ginklų ir amunicijos tiekė į Pietus. Nuo 1965-ųjų intensyviu bombardavimu JAV norėjo sustabdyti šį srautą ir nusukti Šiaurei sprandą. Kareivių skaičius išaugo iki 400 tūkst. ir 1968 m. pasiekė 540 tūkst., kadangi pietiečių armija vis labiau nesusidorojo su savo užduotimis.
„Užsimerk ir pirmyn!“ – taip tuo metu elgėsi amerikiečiai. Niekas tiksliai nežinojo, kaip reikia kariauti Azijos džiunglėse, tačiau bet kokiu atveju reikėjo sėkmingai užbaigti operaciją. Galų gale juk visi ligšioliniai karai buvo laimėti. Trūks plyš komunistai turėjo būti pažaboti.
Ir šiandien žinomi terminai taikliai apibūdina tuometinę JAV taktiką: „search–and–destroy“ (surasti partizanų slaptavietes ir sunaikinti), „clearing“ (išvalymas), „body count“ (kūnų, t.y. priešo kareivių lavonų skaičiavimas), „kill ratio“ (žudymo koeficientas, t.y. žuvusių vietkongų santykis su amerikiečių kariais, dažniausiai 15 ir 1), „free fire zone“ (laisvos ugnies zona, kur galima šaudyti į viską, kas juda). Aišku, šios sąvokos atspindi taip pat ir amerikiečių bejėgiškumą. Nebuvo jokio fronto, jokių ryškių pergalingų poslinkių ir pagaliau netgi aiškiai matomo priešo. Taigi buvo pasikliaujama matematika: kuo daugiau negyvų vietkongų, tuo geriau.
Masinės JAV dalinių akcijos vis dėlto davė tam tikrą efektą, Vietkongas patyrė rimtų nuostolių. Dabar NIF dėjo viltis tik į liaudies sukilimą Pietuose ir pergalę per vadinamąją „Tet ofenzyvą“. Per budistų naujametinę šventę „Tet“ 1968 m. sausio 30–31 d. per 80 tūkst. partizanų prasiskverbė į Pietų miestus ir žaibiškai užpuolė pietiečių ir amerikiečių armijų dalinius. Vietkongui netgi pavyko keliomis valandomis užimti JAV ambasadą Saigone – amerikiečiai patyrė neregėtą šoką! Ir – pirmąkart sumaniai bei ryžtingai pasipriešinusi Pietų armija kartu su amerikiečiais po įnirtingų ir kruvinų susirėmimų nubloškė partizanus atgal – visuotinis sukilimas neįvyko. NIF turėjo apraudoti 40 tūkst. žuvusiųjų ir atsidūrė ant žlugimo ribos.
Kariniu požiūriu „Tet ofenzyva“ komunistams buvo fiasko, tačiau ir Amerikai ji turėjo ne mažesnio psichologinio poveikio. Nes ten jau virė aistros. Per televiziją buvo rodomos nuožmios kovos miestuose, sušaudymų scenos prieš objektyvą [1] – pirmasis karas pasaulio istorijoje, transliuojamas per televiziją! Čia prisidėjo dar ir My Lai tragedija kovo mėnesį: vienas JAV kareivių būrys nušlavė nuo žemės paviršiaus visą kaimą ir lyg apkvaitęs nužudė 200 vyrų, moterų ir vaikų. Brutalus abiejų pusių karas [2] vis labiau trikdė amerikiečius: argi mes esame čia ne tam, kad apgintume vietnamiečius? Kodėl tada griauname ir naikiname jų kraštą? Walteris Cronkitas iš CBS žinių tarnybos komentavo: „Kas gi ten, po galais, dedasi? Aš maniau, mes esame ten tam, kad laimėtume šį karą“. Pirmiausia prieš karą stojo akademinis jaunimas. Prasidėjo masinės demonstracijos, daugelyje vietų karo prievolininkai degino savo šaukimo lapelius.
Nepaisant to, kad NIF buvo nublokštas atgal, amerikiečiams vis labiau ir labiau aiškėjo, kad karo laimėti neįmanoma. Partizanų pajėgos buvo nuolat stiprinamos reguliariosios Šiaurės Vietnamo kariuomenės. Galbūt persilaužimas ir būtų buvęs pasiektas, surengus galingą invaziją į Šiaurę, bet tai galėjo sukelti atvirą konfliktą su Kinija ir Sovietų Sąjunga. Kinija ten laikė 70 tūkst. kareivių tam, kad JAV susilaikytų nuo įsiveržimo. Sostinė Hanojus taip pat buvo ilgai saugi nuo bet kokios agresijos, vengiant per daug provokuoti Kiniją.

Prezidentas Nixonas, užėmęs postą 1969 m., pamažėl ruošė amerikiečius ne pergalei. Jis norėjo kiek galima greičiau ir kiek galima garbingiau pasitraukti iš šio konflikto. Nixonas suprato, kad tokį intensyvų karą galima laimėti tik remiant tautai – o to nebuvo: 1970 m. 60 proc. amerikiečių laikė šį karą amoraliu.
Nixonas ir jo patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Kissingeris laikėsi trejopos strategijos: derybos su Šiaure (jos prasidėjo dar vadovaujant Johnsonui 1968-ųjų kovą); tęsiamas bombardavimas, siekiant išlaikyti spaudimą komunistams; ir „vietnamizavimas“ – etapinis amerikiečių karių išvedimas, už tai padidinant Pietų Vietnamo ginkluotąsias pajėgas iki 1 mln. žmonių.
Abi pusės derėjosi viena su kita Paryžiuje ir lygiagrečiai ieškojo sprendimo mūšio lauke. 1970-aisiais JAV sausumos pėstininkai paskutinį kartą surengė plataus masto karinę operaciją ir kartu su Pietų armija užėmė dalį Kambodžos, siekdami sunaikinti Vietkongo dislokavimosi vietas bei štabą. Akcija buvo beveik bevaisė, partizanai paprasčiausiai pasitraukė giliau į džiungles. 1971 m. Vietname dar buvo 160 tūkst. amerikiečių pašauktinių. Amerikiečių įsakymu Pietų armija pabandė suduoti lemiamą smūgį Ho Ši Mino takui Laose, tačiau tai baigėsi katastrofa.
Šiaurė norėjo pralaužti karinį patą didelės ofenzyvos metu per 1972-ųjų Velykas. 120 tūkst. Šiaurės Vietnamo kareivių, palaikomų gausybės tankų, puolė Pietus. Tik per masinius bombardavimus Šiaurė buvo pasodinta prie derybų stalo. Pagaliau 1973-iųjų sausio pabaigoje Paryžiuje – kur didelis Kissingerio derybinis sumanumas suvaidino anaiptol ne šalutinį vaidmenį – buvo pasirašyta taikos sutartis su visomis šalimis. Kovos veiksmai buvo nutraukti; JAV įsipareigojo atitraukti visas savo pajėgas; Pietų vyriausybė su Thieu priešaky irgi galėjo tęsti savo darbą, tačiau NIF turėjo būti integruotas į „Nacionalinės Santarvės Tarybą“.
Visiškai patenkintos sutartimi, tiesą sakant, buvo tik JAV, kadangi jos dabar galėjo pasitraukti, nepraradusios orumo. Pietūs būgštavo dėl šio pasitraukimo – ir iš tikrųjų netekta šimtai tūkstančių darbo vietų JAV karinėse bazėse, nedarbas šoktelėjo iki 40 proc. Nors amerikiečiai ir paliko daug karinės technikos, bet kongresas skyrė Pietums vis mažiau pinigų – gerokai per mažai tam, kad būtų galima kariauti „amerikietiškai“ – su žymiai pranašesne technika, smogiamąja galia ir mobilumu.
Pietiečių vyriausybės boikotą savo atžvilgiu „Santarvės Taryboje“ Šiaurė įvertino kaip provokaciją ir nutarė atnaujinti ginkluotą kovą, tokiu būdu siekdama Pietus padaryti visiškai priklausomus. JAV dabar jau tik simboliškai palaikė Pietų Vietnamo prezidentą Thieu, o Nixonas 1973 m. taip prognozavo Vietnamo ateitį: „Aš manau, jei jiems pasiseks, jie išsilaikys 1,5 metų“. Visgi tie 1,5 metų nusitęsė beveik iki 2,5. 1975-ųjų gegužės 1-ąją Saigoną paėmė NIF ir Šiaurės vietnamiečių daliniai.

Komunistai nugalėjo, nes kariniu ir politiniu požiūriu buvo aktyvesni, juos nuosekliai rėmė tiek Kinija, tiek ir SSRS, jie turėjo užsibrėžę aiškų tikslą ir jam pasiekti sugebėjo sutelkti visą tautą. Didžiausią indėlį šioje kovoje įnešė mylimas vadas „tėvas Ho“, kuris ir po savo mirties dar ilgai išliko žmonių atminty. 1969 m. Pietūs nepateikė jokios politinės–nacionalinės alternatyvos ir galėjo išsilaikyti tik su JAV pagalba. Vis dėlto nuo 1969–70-ųjų tolesniam karui jiems pritrūko darnos.
1976 m. Šiaurės ir Pietų Vietnamas tapo vientisa valstybe. Pietų pramonė buvo nacionalizuota, žemės ūkyje buvo sparčiai vykdoma kolektyvizacija. Tarnautojai, kariškiai ir prostitutės buvo sukišti į perauklėjimo stovyklas. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje 1,5 mln. žmonių, kurių didelę dalį sudarė pietinės dalies kinų verslininkų elitas, gelbėdamiesi nuo represijų valtimis per Kinijos jūrą pabėgo į užsienį.
Šiaurė laimėjo karą – ir pralaimėjo taiką. Žinoma, karo padariniai buvo skaudūs (padėtį blogino ir amerikiečių ekonominis boikotas, užsitęsęs iki 1994 m.), tačiau dauguma problemų buvo vietinės kilmės. Žurnalistas Peteris Scholl-Latouras, apsilankęs Šiaurės Vietname 1976 m. rašo: „Šiaurės vietnamiečiai sukandę dantis išplėšė pergalę, bet staiga jie palūžo. Atstatymo darbams jie dar nesubrendę. Žemės ūkis merdi. Pramonės projektai dūsta biurokratinėje rutinoje. Visur aplaidžiai dirbama, o bet kokia iniciatyva slopinama. Užsienio ekspertai iš Rytų ir Vakarų nusivylę techniniu ir ūkiniu kompetentingumu tautos, kurios karinės dvasios stiprybė dar taip neseniai kėlė nuostabą visam pasauliui“ [3]. Šiandien Vietnamas yra viena iš dešimties skurdžiausių valstybių pasaulyje.
Na, o Amerika, padariusi išvadas iš Vietnamo karo, apsigydė savo pirmojo pralaimėjimo traumą. Gausybė filmų [4] ir toliau lieka penas nesibaigiančios, atviros ir kritiškos diskusijos, sukeliančios daug ginčų šia skaudžia tema. Tik gaila, kad ši galinga valstybė su savo moralios politikos principais ir perpildytu biudžetu nė cento neskyrė milijonams Vietnamo karo aukų, nukentėjų nuo „Agent Orange“, napalmo ir kitų amerikietiškų ginklų. [5]

Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją

Vertė Saulius Rimkevičius