Interviu su Ericku Elliottu
Erikai, jūsų pirmaisiais metais LKL laimėjote pirmąjį čempionatą „Lietuvos ryto“ komandoje. Ar tikėjotės šios sėkmės?
Ne. Mūsų komanda buvo geros sportinės formos visą sezoną – mums sekėsi Europos taurės turnyre ir NEBL, buvome stiprūs LKL. Tačiau „Žalgiris“ visada labai stipri komanda, per sezoną įveikusi mus net keturis kartus iš keturių, tad turėjome labai sunkiai dirbti ir būti atkaklūs. Pergalės nesitikėjome, visgi labai menko šanso laukėme. Atėjęs į šią komandą, ruošiausi žaisti tik gerai. Gerai žaidė ir visa komanda, ir aš kaip žaidėjas – tokioje situacijoje tikiesi, kad visa kita susiklostys savaime. Štai ir sėkmė, apie kurią net nesapnavau.
Didžia dalimi prie „Lietuvos ryto“ pergalės iškovojimo prisidėjote jūs – geriausias lygos įžaidėjas. Kaip paaiškintumėte puikų savo žaidimą 1999–2000 sezonu?
Tai labai susiję su mūsų komandos pajėgumu ir lygiu. Turime puikių žaidėjų. Anksčiau būdavau verčiamas atlikti didžiąją darbo dalį. Visada turėdavau padaryti daug daugiau negu kiti žaidėjai. Atėjęs čia radau daugybę šaunių vyrukų, galinčių pelnyti taškus, perduoti, gintis, atlikti kitus veiksmus aikštelėje. Man beliko susitelkti į vadovavimą komandai ir daryti kai kurias smulkmenas, o visa kita klostėsi tiesiog savaime.
Jūs esate vyriausias ir labiausiai patyręs „Lietuvos ryto“ žaidėjas. Kaip tai padeda komandai?
Iš tiesų aš vyriausias. Man 30 metų, dar vienam žaidėjui 28-eri. Kiti gerokai jaunesni. Varžybose patyriau daugelį dalykų. Jauni vyrukai tam tikrą situaciją gali išgyventi pirmąkart. Aš joje jau esu buvęs – galbūt laimėjęs, gal pralaimėjęs. Tačiau turiu patirties. Kai esi kažką patyręs, visai kitoks būna pasitikėjimas savimi.
Krepšinis – labai greitas, reikalaujantis didelio pasirengimo, kartais agresyvus žaidimas. Ar jūsų charakteriui pakanka tų savybių?
Tiesą sakant, viena iš mano silpnybių yra ta, kad kartais aš nebūnu pakankamai agresyvus. Aš noriu pasiekti pergalę, noriu žaisti kuo geriau, noriu būti agresyvus, tačiau retsykiais turiu sau pasakyti: ei, tu galėjai padaryti daugiau, galėjai prisiversti žaisti dar geriau. Tikra tiesa, krepšinis yra itin greitas ir labai agresyvus žaidimas. Komanda, kuri labiausiai pasižymi šiomis savybėmis, paprastai pasiekia geriausių rezultatų. Tiesa, kartais su šiomis savybėmis kovoju.
Jūs esate krikščionis, sąmoningai praktikuojantis šį tikėjimą. Ką tai reiškia? Gal tai hobis?
Tikėjimo niekad nelaikiau hobiu, veikiau – gyvenimo būdu, savo gyvenimo dalimi. Tikėjimas visada buvo svarbus mano gyvenime. Aš užaugau krikščioniškoje šeimoje, visi mano giminės lanko tą pačią Bažnyčią ir yra tvirti krikščionys.
Kokią įtaką tikėjimas daro jūsų žaidimui?
Prieš daug metų, kai baigiau koledžą ir pradėjau žaisti „Athletes in Action“, komandos treneris pasakė tai, ko niekada neužmiršiu. Jis paklausė: jeigu Jėzus Kristus būtų krepšininkas, kaip, tavo nuomone, jis žaistų? Visiems žinomas susiformavęs Jėzaus stereotipas – be galo ramus, jautrus asmuo. Tačiau treneris man pasakė: jeigu Jėzus būtų krepšininkas, jis būtų agresyvus kaip ir bet kuris kitas žaidėjas, jis kovotų – žinoma, laikydamasis taisyklių. Jis būtų atkaklus. Ši mintis mane aplanko prieš kiekvienas rungtynes, ir aš meldžiu Jėzų: padėk man žaisti taip, kaip žaistum tu.
Be to, krikščionybė padeda į viską žiūrėti truputį stabiliau. Per savo karjerą ar netgi atskirą sezoną sportininkas patiria daugybę iškilimų ir nuosmukių. Kai kurie žmonės, kai viskas gerai, skraido kaip ant sparnų, kai blogai – jaučiasi prislėgti. Būdamas krikščionis, turi stabilesnę perspektyvą: kai viskas klostosi gerai, šlovini Viešpatį, kai blogai, priimi padėtį tokią, kokia ji yra.
Krikščioniškos vertybės yra atlaidumas, kantrybė, priešų meilė, malonumas, švelnumas – ar jums netenka aikštelėje jų pamiršti?
Nemanau. Jos sudaro mano asmenybės dalį. Visas šias savybes man suteikė Dievas. Įbėgęs į aikštelę žaisti, aš nevirstu kitu žmogumi. Aš sugebu realizuoti šias dorybes. Kartais galiu prarasti savitvardą ir peržengti ribas, bet dažniausiai žaidimas tik parodo, koks esi kaip asmenybė. Žinoma, į varžybas reikia žiūrėti kaip į varžybas ir žaisti taip, kaip dera. Ta prasme savo asmenybę ir žaidimą reikia atskirti.
Dar viena krikščioniška dorybė yra kuklumas. Tačiau kaip krepšinio žvaigždė gali išlikti kukli, jeigu ją liaupsina tiek gerbėjų? Prisiminkime „Žalgirio“ gerbėjus ir jų šūkį „Ednis yra dievas!“, kai jie oro uoste pasitiko Europos taurės finalą laimėjusią komandą…
Visa esmė – kam atiduodi šlovę. Žinau, jog be Dievo nežaisčiau krepšinio – visa įmanoma per jį. Kai pasiseka, negalvoju: štai, koks aš didis krepšininkas! Tai vertinu taip: turiu Dievo duotą sugebėjimą ir stengiuosi jį kuo geriau panaudoti. Ir jeigu sekasi – puiku!
Krikščionybė pirmiausia reiškia laisvę – kartais laisvę ko nors nedaryti. Ar jūsų komandoje buvo situacijų, kai jūs kaip krikščionis pasakėte „nesutinku su tuo“ arba „šiuo atžvilgiu tau nepritariu“?
Esu vedęs, auginame du vaikus, o krepšinis – mano darbas. Važinėju į treniruotes, grįžtu namo, važiuoju į varžybas ir vėl – namo. Ne taip jau daug buvo tokių situacijų, kuriose būtų reikėję priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Žinoma, buvo atvejų, kai vykdavo kažkas panašaus ir man būdavo sunku, nes niekada nesinori atsiriboti nuo komandos, suardyti jos vienybę. Kartu žinai, jog kaip krikščionis turi gyventi pagal tam tikras taisykles. Retsykiais gal ir būdavo sunku, tačiau tokių situacijų nedaug, nes komandose, kuriose teko žaisti, vyrukai buvo geri.
Dėl 2000–2001 sezono jau apsisprendėte – žaisite su „Lietuvos rytu“. Tačiau kasmet turite apsispręsti – pasilikti ar išvykti. Kaip priimate šiuos sudėtingus sprendimus? Kokią įtaką tam daro jūsų šeima?
Prieš nuspręsdami ką nors, meldžiame, kad Dievas nukreiptų mus ten, kur jis nori, kad būtume, ir mes jaučiame, jog taip ir vyksta. Neatsitiktinai esame čia, Vilniuje, neatsitiktinai septynerius metus gyvenome Švedijoje. Tikime, jog Dievas turi mums planą ir veda ten, kur mums reikia būti. Nors tai sunkūs sprendimai ir turiu visada galvoti, ką tai duos mano žmonai ir vaikams, visada tikime, kad Dievas parodys, kur nori mus matyti.