KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Lošimų manija: kaip svajonės apie laimę virsta košmaru

Werner Gross

Kažkada pasieki ribą, kai lošdamas pamiršti viską. Išsigandau pastebėjęs, jog lošimas man – išsigelbėjimas bėgant, bėgant nuo savęs ir tikrovės. Sėdint lošimo namuose, visa kita būdavo nesvarbu, galėdavau visiškai atsipalaiduoti. Pamiršdavau visus rūpesčius, nesutarimus su žmona, klientais ir tiekėjais, sunkumus dėl pinigų. Nelikdavo ničnieko. Mane domino vien tik tai, kur atsisėsiu, išlošiu ar pralaimėsiu“.
Taip savo jausmus aprašo buvęs vadybininkas keturiasdešimt šešerių metų Andreas, kai jis dar nuolatos lankėsi lošimo namuose. Tai jis darė bemaž ketverius metus, kol pats pastebėjo tapęs lošimo maniaku. Per šį laikotarpį jis prašvilpė beveik 300 tūkst. markių.
O prasidėjo viskas gana paprastai. Pirmais kartais jis išlošė ne vieną tūkstantį markių. Nesėkmės prasidėjo tik vėliau. Tačiau žavėjimasis lošimo namais ir tuomet neišnyko…
Dėvintis smokingą užsiūtomis kišenėmis krupjė meta dramblio kaulo rutuliuką, kuris skrieja raudonmedžio ruletės pakraščiu prie besisukančią skaičių skalę. Tablo, žaliai apmuštas lošimo stalas, apkrautas gausybe margų žetonų, preciziškai išdėstytų ant 10, 20, 50, 100, 1 000 ir daugiau markių vertės skaičių padalų arba kituose laukeliuose: raudona ar juoda, „manque“ (praleista) arba „passe“ (statymas), „pair“ (lyginis) arba „impair“ (nelyginis), kolona ar trečdalis. Visų padėčių reikšmė nustatyta tiksliai. Pagaliau nuo to priklauso laimėjimo dydis. Aplink stalą didžiulė spūstis. Žmonės iš visų sluoksnių, visų amžiaus grupių. Riedant rutuliukui, įtampa pasiekia aukščiausią ribą. Visi kaip užburti seka jo trajektoriją. Atrodo, tarsi visi sulaikė kvėpavimą. Kamuoliukas sulėtėja, klupčioja, regis, įkris į 11 langelį, tačiau šokteli dar kartą ir nusileidžia į laukelį 26, juoda. Žaidimas baigėsi. Vienas krupjė paskelbia skaičių, kiti du su grėbliais susišluoja visus pralošusius žetonus ir išmoka laimėjimus. Nors krupjė susižėrė kokius dvidešimt tūkstančių markių, visi lošėjai iš išorės abejingi. Jei nekreipsi dėmesio į nežymius truktelėjimus veide, veik neregimą susijaudinimą. Tikrasis lošėjas – santūrus. Jis niekada nepraranda savitvardos – nei išlošdamas, nei pralošdamas. Veidai prie ruletės šalti. Įtampą galima pamatyti tik atidžiau įsižiūrėjus, pirmiausia į rankas. Kaip jos gniaužia statomus pinigus, virpčiodamos siekia laimikio, nervingai rausiasi kišenėse, rūšiuoja žetonus.
Tuo tarpu viskas vėl tęsiasi. Rutuliukas vėl rieda. Daugiau nevalia statyti. Paskubomis prisėda dar keli, paskutinę akimirką. Lošėjai kovoja po vieną. Kova dėl laimės paverčia vienišium. Kalbama mažai. Kiekvienas gyvena savo fantazijų pasaulyje. Kiekvienas turi savo planą, savas iliuzijas: lošėjai pagal kokią nors sistemą, azartiškieji, prietaringieji, delsiantieji, baugštieji, intuityvieji, desperatiškieji. Šių emocijų kaita kas minutę pakilioje, svajonėse skendinčioje aplinkoje – tai ir yra visas ruletės žavesys… Ekstazė išlošus, pralaimėjimo kartėlis – ir viena, ir kita sustingsta gyslose per sekundes. Prasideda kitas žaidimo turas: „Prašome statyti“.
Reklamos vadybininkas Peteris (39 metų): „Vienas Frankfurto bankas palyginti nešvariu būdu man atsakė kreditus. Mano draugas, sužinojęs šitai, mestelėjo: ‘Dieve, nagi nueik į lošimo namus, pabandyk bent kartelį . Apie ruletę aš neturėjau jokios nuomonės, tad maždaug prie ketvertą metų pirmą kartą nuėjau į lošimo namus, kur prieš tai nebuvau net buvęs, ir tą pirmąją dieną išlošiau. Turėjau pasiėmęs tik 500 markių, o laimėjau 12 tūkst. Ir tada sau pagalvojau, dabar atradai Ameriką, kur dar galėtum per tokį trumpą laiką iš 500 ‘padaryti’ 12 tūkstančių? Kiekvienas normaliai dirbantis nieko negauna dykai, ir neatidėliodamas su 12 000 DEM rytojaus dieną patraukiau į savo banką. Įmokėjau pinigus, pavymui paleidęs pastabėlę ‘Bus daugiau’ . Dabar tik šypteliu iš to savo pasakymo, o tada buvau įsitikinęs. Ir šitas ‘daugiau’ niekad daugiau nevirto, veikiau tapo mažiau“.
Per tą laiką Peteris pralošė ne vieną šimtą tūkstančių markių – ir davė išpirkimo priesaiką, t.y. kaip skolininkas užstatė visą savo turtą.

Sėkmės riteriai
Po sėkmės riterio išoriniu spindesiu, azartiško lošėjo, statančio savo gyvenimą ant kortos, aura iš tikrųjų slepiasi siaubingas žaidimas. „Tik beviltiškas lošėjas viską stato ant metimo“, rašo Šileris „Klastoje ir meilėje“. Štai jie: akmeniniai veidai, šaltos minos – nieko daugiau, tik sustingusi neviltis. „Kad tik niekas nepastebėtų, kaip aš jaučiuosi, kaip iš tiesų man einasi“.
Wolfgangui pavyko liautis, kol aistra lošti dar nespėjo peraugti į tikrai liguistą potraukį, nors ir jis ant žaliojo stalo paliko gausybę markių: „Retsykiais jausdavau liguistą potraukį. Lošimo namai mane sužavėjo. Lošiau ten šiek tiek nervingai. Suspėdavau net prie trijų stalų vienu metu, kol praradau orientaciją. Atmenu, kartą vyriausiasis krupjė, matant kitiems, priėjo prie manęs ir pasakė ‘Eime su manimi’ . Tada pamaniau, o Dieve, kuo gi nusikaltau, o jis nusivedė mane prie savo stalo ir tarė: ‘Klausykite, juk lošiate ir tai prie to stalo, privalote būti atidus. Ką tik išlošėte pinigų, mes jums atidėjome . Tada atsikvėpiau. Betgi, kaip sakiau, nebegalėjau susivokti. Net nepastebėjau, kad ten išlošiau, nes kursavau ir lošiau tarp trijų stalų… šešis kartus pasisekė.Tiksliai prisimenu. Lošiant septintąjį kartą turėjau laimėtuosius pinigus ir visus juos praradau tą patį vakarą“.

Priklausomybė
Azartiniai lošimai įgavo epidemijos mastą. Nesvarbu, ar prie automatų, ar prie kilnesnių žaidimų kaip „Baccarat“, „Black Jack“ ar ruletė. Šis teiginys taikomas nekontroliuojamam liguistam lošimui. Diplomuotas psichologas iš Brėmeno Gerhardas Meyeris paleido laviną, kai 1982 m. savo disertacijoje pavartojo „lošimo manijos“ sąvoką: „Lošėjas nebegali atsispirti azartinių lošimų poreikiui. Jis lošia toliau, nesvarbu, ar kenkia sau pačiam, ar savo socialinei aplinkai. Jei jau kartą pradėjo azartinius lošimus, praranda kontrolę statydamas, t.y. lošia tol, kol nebelieka pinigų. Šeima, profesija, interesai laikui bėgant vis labiau tampa šalutiniu dalyku, kol pagaliau visus pojūčius ir poelgius nukreipia į azartinius lošimus. Kaip pasakoja lošėjai, nebegalintys arba nebenorintys lošti, apima tokios būsenos kaip vidinis nerimas, dirglumas, nemiga, netgi prakaitavimas, drebulys ir galvos skausmai.
Kalbame ne apie priklausomybę, sutrikus medžiagų apykaitai. Apimtiems azartinių lošimų manijos, fizinės priklausomybės nebūna. Į organizmą nepatenka jokios medžiagos, kaip pavyzdžiui, alkoholikui. Lošėjo priklausomybė – tik psichinė. Tačiau tokia psichinė priklausomybė išsikristalizuoja kaip esminis elementas ir virsta manija, susijusia su tam tikromis medžiagomis, todėl ji ir tampa pagrindiniu terapijos pastangų objektu“.
Naujesniuose tyrimuose minimas vadinamasis atlygio centras žmogaus smegenyse. Atrodo, jog kenčiantys nuo kokio nors liguisto potraukio, nesvarbu, ar tai bus alkoholikai, narkomanai arba lošėjai, negaluoja dėl šio atlygio centro pernešamų cheminių substancijų stygiaus. 1994 m. amerikiečių tyrinėtojai nustatė, kad lošėjams daug dažniau trūksta receptorinio dopamino geno, palyginti su kita tiriamąja grupe. Tyrinėtojų nuomone, šis genetinis variantas atlygio sistemoje padidina riziką tapti priklausomam.
Įvairios studijos su azartinių lošimų maniakais parodo, kad jų gyvenimo trukmė gerokai sutrumpėja. Skundai dėl kraujotakos, širdies ritmo sutrikimai, odos ligos, skrandžio opos taip pat ir dantų gedimai, per didelis liesumas arba apkūnumas bei kitos fizinės negalios yra ekscesyvinių lošimų iš pinigų padariniai.

Pradžia – greita laimė
Viskas prasideda labai nekaltai, dažniausiai dideliu laimėjimu ir viltimi, kad pinigus gali gauti lengvai, tarsi žaisdamas. 36-erių metų Herbertas, dirbęs vienos firmos agentu, teigia: „Iš tikrųjų tai sukasi kiekvieno galvoje. Visi žmonės svajoja pelnyti pinigų lengvai ir maloniai. Nebūtinai utopinės sumos, bet visuomet norisi maloniai gyventi ir kiek galima mažiau dirbti“.
Keletas laimėjimų prie žaidimų automatų arba prie stalo, o gal bandymas atsilošti nuostolius įsuka ratą. Įtampa auga su kiekvienu lošimu. Tikrasis pavojus glūdi ne pralaimėjime, bet išlošime – tik į priekį, nuolat bandant kristi žemyn.
25 metų studentas Aleksandras aprašinėja, kaip jis tai pradėjo: „Iš pradžių jauti malonumą vien tik ateidamas, nebūtinai kaskart išlošti pinigų. Reikalai pablogėja būtent tada, kai laikui bėgant praloši vis daugiau. O tada irgi paprasta, kai konstatuoji, jog jau valandų valandas esi čia, sėdi, praktiškai kenti fizinius bei dvasinius skausmus, bet, nepaisydamas visko, loši toliau. Tada ir pastebi, tave jau įtraukė, tu jau esi lošėjas maniakas“.

„Circulus vitiosus“ – pražūtingas ratas

Įsitraukus į azartinius lošimus, ištirpsta skirtumas tarp miesčionio ir avantiūristo. Nuolat ieškant „kaifo“, „arousal“, „ryškaus susijaudinimo lygio“ lošimas tampa pačiu intensyviausiu gyvenime apskritai, o laikui bėgant ir vieninteliu, apie ką galima kalbėti: išlošti jiems yra gauti pelną, pralošti – turėti nuostolį, užsiėmimas siejasi su rezultatais. Viena koja stovėdami menkaverčiame karste arba pusiau virš ruletės stalo bedugnės, kada nors pasiekia ribą „šiaip ar taip viskas vis tiek“. Vienintelis dėmesio vertas dalykas – susijaudinimas, įtampa, ir ją geria iki paskutinio kartaus lašo. Todėl lošėjas išeina tik tada, kai praranda visiškai viską. Tik tada jiems praeina vidinis spaudimas, nukrenta stiprusis nerimas. O tada jie dar sako: „Kas nevaikšto į lošimo namus, nepatyrė tikrojo gyvenimo“.
Tokiu būdu lošimas tampa užuobėga, gelbstinčia vis dažniau ir dažniau, nes per lošimus atsiradusios problemos nuolat didėja. „Circulus vitiosus“, velnio ratas, sukasi vis greičiau.
Erichas pasakoja: „Būdavo dienų, kai išlošdavau gerus 200 markių, tačiau tada vėl tampi lyg koks automatas. Sakai sau, gerai, šiandien tavo sėkmės diena, gali juk pabandyti lošti dar kartą. Visuomet būdavo taip, kad kai išlošdavau, tai arba tą pačią dieną, arba dažniau rytojaus dieną pralošdavau dvigubai… Tikslą kažkur pabėgti nuo savęs, nuo gyvenimo, nuo žmonių, nuo vilčių, su kuriomis niekaip nebesusitvarkydavau, nuo nevilties, tai į tikslą visi kai pasiekdavau“.
Patologinių lošėjų – kaip alkoholikų arba narkomanų – gyvenimas vis labiau sukasi apie narkotiką lošimą, net ir jų fantazijos užpildytos vien tik lošimais. Ruletės kamuoliukas toliau rieda mintyse, sukasi ir žvanga lošimo automatų diskai. Netgi sapnuose bando prisiekti laimės deivei Fortūnai, ją priversti arba apkaltinti.

„Dievui ir ruletei visi žmonės lygūs“

Laimės deivės Fortūnos negali priversti. Laimėjimų serijos pasitaiko taip pat nedažnai: „Dievui ir ruletei – visi žmonės lygūs“. Lošėjai nepajėgūs atsispirti prie paslaptingą galią, jie vėl ir vėl ieško kovos, tikėdamiesi kada nors galį ją įveikti. Dėl to apleidžia visa kita: partnerius, draugus – nesvarbu. Svarbu tik lošimas.
Aleksandras pasakoja: „Dažnai nedariau darbų, kuriuos privalėjau atlikti, iš teisybės vien tik dėl lošimo. Sau sakydavau, kas ten tikrovėje vyksta už kazino sienų, galima atidėti. Einu palošti“.

Lošėjų tipai ir liguisto potraukio kriterijai
Žinoma, lošėjas lošėjui nelygu. Taigi buvo kelis kartus bandyta suskirstyti lošėjus į tipus bei juos suklasifikuoti.
Hausteino (Giotingenas) tyrimų grupė, remdamasi 60 lošėjų tyrimu, suskirstė juos į tokius tipus:
1) Ekscesyvieji lošėjai, anksčiau turėję asmenybės sutrikimų. Jiems iš esmės trūksta „aš“ funkcijų bei normalaus ryšio su tikrove. Jų savigarbos jausmas – ribotas, žema frustracijos tolerancija, silpna impulsų kontrolė. Jie slepiasi fantazijų pasaulyje, greitai įsižeidžia ir beveik nepajėgūs sąveikauti. Žaidimų automatas jiems tampa „pakaitine mylimąja“. Jiems labiausiai tinka etiketė „liguistas“.
2) Antroji grupė lošia spaudžiama nervinės regresijos, kad „atsijungtų“, „užsimirštų“. Kai jie per mašiną išsiveržia iš regresijos, jaučia kaltę ir gėdą. Ši grupė apima didžiausią lošėjų dalį. Etiketė „liguistas“ jiems tinka tik su išlyga.
3) Pati mažiausia grupė (apie 10 procentų) lošė tik trumpą laiką, reaguodami į aktualius konfliktus. Tai jaunuoliai, patekę į brendimo bei orientacijos krizes. Čia vienodai didelis vaidmuo tenka tiek pinigams, tiek norui imponuoti draugams laimėjimu. Liguistais jų beveik negalima pavadinti.

Skaičių magija
Lošėjai yra arba tampa prietaringi. Jie pamiršta laiką ir vietą, net ir pinigus. Jų mąstymas tampa magiškas, stato tik tam tikrus skaičius ir galbūt tik tada, kai rutuliuką meta pasirinktas krupjė. Lošdami automatu, pavyzdžiui, užspaudžia vidurinį diską. Todėl lošėjai dažnai pralaimi kovą prie nepažįstamą galią, nes jie vis iš naujo ieško kovos, manydami kada nors galį būti ir laimėtojais.
Viena ponia aiškina savo „sistemą“ lošimo namuose: „Turiu tam tikrus skaičius, ant kurių statau visuomet. Labai retas atvejis, kai jų nesilaikau. Pavyzdžiui, 31, 32 ir 15, 18. Praktiškai tai mano skaičiai. Mano ir dukters gimimo datos. Man labai svarbus skaičius aštuoni, nes iki šiol gyvenu namuose, kurių numeriai su aštuonetais. Taip pat domiuosiu, kaip rieda rutuliukas. Tai irgi sukelia nemažą įtampą“.
Turinčiųjų liguistą potraukį lošti santykis su pinigais radikaliai pasikeičia.
„Kai tada naktį išėjau iš lošimo namų, buvau tikrai išsekęs, o kišenėje neturėjau net blusos, nuo geležinkelio stoties du kilometrus ėjau pėsčias, nes neturėjau pinigų taksi, autobusai juk nebevažinėja naktį pusę trijų. Sukau galvą, kur rytoj gauti pinigų, kad vėl galėčiau lošti. Mano supratimu, lošėjui svarbiausia, iš kur gauti pinigų. Kad vėl galėtum tęsti, kad vėl, vėl galėtum lošti. Iš tikrųjų imi skaičiuoti tik žetonais. O žetonai sugrupuoti į penkinius, dešimtinius, dvidešimtinius, penkiasdešimtinius, šimtinius, penkiašimtinius, tūkstantinius, penkiatūkstantinius…
Tuo metu, kai esi ten, viduje, prarandi santykį su pinigais (čiagi netikri pinigai, o žetonai), o išėjęs į gatvę bandai grįžti į gyvenimą, tada galvoji, kiek vakar pralošei, penkis šimtus markių, tūkstantį ar dar daugiau, o ten svarbu už kiek – už penkiasdešimt ar už šimtą markių, – santykis dingęs. Elgiesi taip, ko normaliai niekada nedarytum. Jei išloši, perkiesi, na, kad ir rašiklį už penkis imtus markių, kokio gyvenime niekada nepirktum, praloši – važiuoji zuikiu tramvajumi, taupai pinigus, bet tai irgi nepalyginami dalykai, kai praloši tūkstantį markių, negali tiek sutaupyti porą kartų pavažiavęs zuikiu. Taigi santykis su pinigais visiškai dingęs“.

Netekę vilties optimistai
Lošiantieji iš pinigų tiki laimėjimu. Jie – netekę vilties optimistai. Net už savo bankrotą jie atsiskaito su šypsenėle. Net jei jie vieną vakarą pralošė labai daug pinigų, kitą vakarą jie vėl traukia ten įsitikinę, kad šįkart išloš. Jie sumenkina nuostolius ir pamiršta, kiek jau pastatė. Laimėjimus išsiaiškina kaip laimės ašaras ir su dar didesniu įkarščiu lošia toliau, nors ir buvo nusprendę liautis vos tik išloš. Jie negali liautis, kol dar turi kišenėje pinigų.
Tikrasis pavojus glūdi ne pralošime, bet laimėjime. Todėl tarsi patraukti už virvelės, jie vėl ieško šitos jausmų kaitos. Dėl to ir yra lošimas be ribų, kol tikrovė, būtent pinigų stygius nustato tas ribas. O tada jos dažniausiai atrodo brutalios. Rezultatas – gana dažnai, – kriminaliniai veiksmai. Lošimo aistra turintiems liguistą potraukį dažnai sugriauna materialinį gyvenimo pagrindą. Lošėjų santykis su pinigais būna ekstremaliai suiręs. Aišku tik viena – kas lošia, pralošia. Žinoma, ne visada, bet prasilošia vis labiau ir labiau. Užkietėję lošėjai anksčiau ar vėliau vis tiek nueina klystkeliais.
Išskyrus lošimą, viską apleidžia: nesvarbu nei partneris, nei draugai. Svarbu tik lošimas. Per tai jie tampa vieniši. Vieniši kovotojai, nors ir gyvena su šeima. Daugelis gyvena dvigubą gyvenimą. Didžioji lošėjų dalis – vyrai. Dėl partnerio liguisto potraukio lošti kenčia jų žmonos.

Nusikalstamas pinigų įsigijimas
Užkietėję lošėjai anksčiau ar vėliau nueina klystkeliais. Nors beveik nebūna sunkių kriminalinių nusikaltimų, o tuos, kurie pasitaiko, veikiau priskiria nusikaltimams siekiant įsigyti pinigų lošimui. Visgi pavagiama, suklastojama čekių, slepiama – kartais net imtais tūkstančių. Reikia skolintis pinigų, kad galėtum apmokėti skolas ir lošti toliau. Karuselė sukasi vis greičiau. Kai jau prarasta darbo vieta, galutinai ištuštėja banko sąskaita, nelieka nė vieno draugo, žmonos papuošalai užstatyti lombarde, pagaliau kreipiamasi į kokius nors abejotinos reputacijos kredito ryklius. Šie ilgai nedvejoja ir galop reikia imtis nusikalstamos veikos. Lošimo pelnui tada nustatomas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis. Įvairiausiais tyrimais nustatyta, kad nuo 30 iki 90 procentų lošėjų tampa baustini.
Ką narkomanui reiškia kvaišalų tarpininkas, tą turinčiam liguistą potraukį lošėjui – lošimo namai arba lošimo automatų salės. Aleksandras teigia: „Esu įsitikinęs, jog lošėjo tarpininkas – lošimo namai ir lošimo automatų salės. Jie sukuria sąlygas lošėjui patenkinti savo troškimą, nes jam reikia tik lošti, o čia tam puikiausios sąlygos“.

Didieji laimėtojai

Taigi lošėjai dažnai „vairuoja“ finansinio skurdo link, tuo tarpu kitoje pusėje yra didieji laimėtojai: lošimo namai, lošimo automatų salės, nelošiantieji – ir valstybė.
1992 m. valstybės [Vokietijos] pajamos iš azartinių lošimų išaugo 11,3 procento, per 6 milijardus markių. Kadangi lošimų iš pinigų automatai oficialiai nepriskiriami azartiniams lošimams, jų šeimininkai moka tik pridedamosios vertės, pramogų, verslo ir pajamų mokesčius. 1991 m. valstybė iš lošimų automatų verslo gavo (be pajamų mokesčių) apie 1,2 milijardų markių.
Taigi pagrindinis azartinių lošimų laimėtojas – valstybė. Valstybės pozicija azartinių lošimų klausimu yra tokia pat dviveidė kaip ir dėl alkoholio ar nikotino. Iš principo kalbama apie nepageidaujamą užsiėmimą. Tačiau jei valstybė gauna pajamų dalį, nebelieka abejonių, kad ji ne tik leidžia, bet dar ir remia, teikdama lošimo namams naujas nuolaidas ir kilniaširdiškus pakeitimus galiojančiuose lošimo automatų salių apsaugos įstatymuose. Apytikriai nustatyta lošimo automatų industrijos, vaizdo žaidimų ir muzikinių automatų apyvarta 1994 metais siekė per 9 milijardus markių. Nepaprastai išsiplėtus žaidimo automatų gamybai ekstremaliai padidėjo jų kiekis ir prieinamumas lošėjams – visa tai kelia problemų turintiems liguistą potraukį lošti.

Werner Gross, psichologas, psichoterapeutas, docentas ir daugelio publikacijų autorius

Vertė Ona Pulkauninkienė

Versta iš: Gross W. Hinter jeder Sucht steckt eine Sehnsucht. – Freiburg, 1995. © Herder Verlag

Priedas


Teologai apie lošimus

Niekur Biblijoje nesmerkiami kokie nors azartiniai lošimai. Tad ir teologiniai vertinimai turi būti pateikiami atsargiai ir kruopščiai ištyrus. Paprastai išvardijamos keturios pagrindinės prielaidos, neva moraliai neprieštaraujančios lošimui:
– lošėjas negali statyti svetimo turto arba pinigų, skirtų jo šeimai išlaikyti,
– lošėjas privalo veikti laisvai ir visiškai neverčiamas,
– lošėjas negali sukčiauti,
– tarp lošimo partnerių turi būti apytikrė lygybė (pavyzdžiui, ekspertui negalima susidoroti su pradedančiuoju) [1].
Tik išpildžius šias sąlygas lošimas, atsižvelgiant į aplinkybes, gali būti apskritai moraliai pateisintas. Ypač katalikų teologai kiekviename lošime linkę pabrėžti pavojaus elementą: lošimai sukelia aistrą, kuri yra sunkiai kontroliuojama; jie veda į gyvenimo nuvertinimą ir išeikvojimą; ir svarbiausia: jie vyksta „blogoje visuomenėje“ ir „nesveikoje aplinkoje“ – nusikaltimai, prostitucija, narkotikai ir pan. Panašiai argumentuoja ir Lietuvos vyskupai: „Azartinių lošimų namai doriniu požiūriu yra nepriimtini, nes įkūnija neteisingumą ir sudaro sąlygas klestėti nusikaltimams… Lošimo namuose, kaip rodo praktika, dažnai klesti sukčiavimas, prostitucija ir daugelis kitų nusikaltimų“ (Lietuvos vyskupų pareiškimas dėl ketinimų Lietuvoje legalizuoti azartinius lošimus, 1999 11 03). Panašios nuomonės 1993 m. buvo ir kardinolas V. Sladkevičius: „Kaip skaudi patirtis rodo, azartiniai lošimai yra žalingi kiekvienai visuomenei, nes skiepija norą lengvai praturtėti gaunant ne darbu įgytą pelną… Pasaulinė patirtis rodo, kad azartiniai lošimai siejasi su amoraliais pasilinksminimais, narkotikų prekyba, didina nusikalstamumą“.
Beje, toks argumentavimas nėra visiškai pagrįstas, juk kazino nebūtinai įsipainioja į nusikaltimus ar patenka į tokią aplinką. Las Vegą, pasaulio lošimų metropolį, pavyko išvaduoti iš kietų įvairių mafijos grupuočių gniaužtų ir gerokai pagerinti jo įvaizdį. Kiti Europos pavyzdžiai, tokie kaip Monte Karlas, rodo, jog ryšys tarp lošimų ir nusikaltimo nėra neišvengiamas.
Išties kategoriškos katalikų laikysenos fone matyti ir tradicija bei Bažnyčios istorija. Sinodai ir kanonų teisė smerkė lošimus jau nuo pirmųjų amžių (pavyzdžiui, Elviros sinodas 306 m.). Ketvirtasis Laterano sinodas uždraudė klierikams lošti arba dalyvauti lošiant. Taip buvo sekama labai kritiškais antikos autorių balsais, pavyzdžiui, Tacito. Tridento susirinkimas patvirtino senus draudimus ir įsakė, kad klierikai atokiai laikytųsi nuo „neteisėtų lošimų“. Benediktas XIV pastebėjo, kad vyskupai gali spręsti, kas laikytina draudžiamu lošimu. Taip atsirado skirtingų apibrėžimų: lošimas kauliuku ir kortomis paprastai visuomet laikytini nemoraliais, kartais prie tokių priskiriamas net futbolas ir kroketas. Ginčytasi ir dėl šachmatų statuso. Pradedant XX a. katalikų pozicijos tampa nuosaikesnės ir visuomet nukreiptos tik į azartinius lošimus.
Protestantų teologų išvados panašios, tačiau argumentuoja jie truputį kitaip. Pavyzdžiui, reformatas Jamesas B. Jordanas remiasi bibliniu ūkininkavimo principu iš Mt 25,14–30: Dievas smerkia žmogų, kuris užkasė savo pinigus ir laimina tą, kuris juos padaugino. Krikščionis irgi turi atsakingai elgtis su jam patikėtais pinigais. Be abejo, nedraudžiama leisti pinigų poilsiui, atsipalaidavimui ir malonumams. Bet azartiniai lošimai tokį rimtą dalyką kaip pinigai paverčia lyg ir niekais. Jordanas: „Lošimas – nedoras eikvojimas. Lošėjas patvirtina, kad jis nėra ūkvedys ir kad jis neturi atsiskaityti už tai, ką jis padarė su savo pinigais. Lošimo azartas yra kaip tik tada, kai švaistant pinigus jaučiamas pasitenkinimas ir džiaugsmas. Sekmadieniais nusipirkti ledų reiškia tam tikrą pinigų išeikvojimą, tačiau ledai kaip tokie yra pasimėgavimo objektas. Lošimas – absoliutus pinigų išeikvojimas; malonumas yra pačiame išeikvojime“.
Čia Jordanas įžvelgia dar gilesnes priežastis. Lošėjas bando patikėti, kad nėra jokio Dievo arba kad – jei yra – jis joks teisėjas: „Neatsivertęs žmogus bando išstumti vidinį žinojimą apie įvyksiantį teismą, ir lošimas jam tai padeda.     Žaisdamas jis sako: ‘Man nereikės atsiskaityti už tai, ką darau su šiais pinigais’. Kitaip tariant: už nedoro eikvojimo slypi rimtas religinis motyvas“.
Jordanas teisingai pabrėžia, kad Dievo įstatymas apie lošimą nieko tiesiogiai nesako. Užtat daug labiau turime stebėti savo motyvaciją ir situaciją. Jis sąmoningai susilpnina argumentavimą tokiais klausimais kaip: „Jei galima lošti įvairiais dalykais gyvenime, tai kodėl ne su pinigais? Pinigai galiausiai yra tik ekonominė gėrybė, tokia kaip ir kitos ekonominės gėrybės… jeigu galima keletą dolerių išmesti bare saldumynams arba kinui, kodėl turėtų būti klaidinga tuos pačius pinigus ‘išmesti’ loterijoje, bingo lošime arba lošimo automatuose?“
Pragmatiška jo išvada tokia: „Jeigu asmuo turi mažai – per mažai – pinigų, aiški nuodėmė kenkti šeimai švaistant pinigus, – kur tai bebūtų daroma: bare, lošimo namuose, teatre ar koncerte. Jei visi šie dalykai ką nors veda į priklausomybę, nederėtų tam leisti pinigų. Bet jeigu asmeniui finansiškai gerai sekasi – jeigu jis iš tikrųjų turi atliekamų pinigų, – tuomet nebūtinai nemoralu nusipirkti loterijos bilietą arba kelias monetas įmesti į lošimo automatą“.

„Prizmės“ redakcija





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).