KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Keturi neteisingi įsivaizdavimai apie tikėjimą ir sportą

Ueli Horisberger

„Dievas sugadina visą malonumą“

Įsivaizduokite: daug vilčių teikiantis 26-metis atletas kalnų bėgime priklauso prie savo šalies elito. Tarptautiniame lygyje jaunajam vyrui irgi pavyko įsiveržti į geriausiųjų dešimtuką. Durys sportinei karjerai atviros. Profesinėje srityje jis nusprendė per penkerius metus perimti tėvų žemės ūkio įmonę. Jau dveji metai šis vyras įsimylėjęs, o dvylika mėnesių susižadėjęs su dailia ir sportiška jauna moterimi. Kartu jie suplanavo ateitį, ir netrukus bus jų vestuvės. Jaunoji pora turi daug norų ir svajonių.
Atsitinka kitaip. Dešimt dienų prieš vestuves jaunoji moteris nukrinta nuo šieno pakylos ant grendymo – ir visa paralyžiuojama! Visam gyvenimui nutremiama į kėdę su ratukais. – Tas jaunas susižadėjęs atletas buvau aš, Uelis Horisbergeris.
Dievas sugadina visą malonumą… Kodėl?.. Kaipgi?.. Kam?..
Po mano sužadėtinės nelaimės atvyko greitosios pagalbos automobilis, o vėliau – gelbėtojų sraigtasparnis. Po pusvalandžio Regula buvo išvežta. Žvelgiau sraigtasparniui pavymui ir žinojau: dabar nebeturiu ko nusitverti. Meldžiausi: „Jėzau, tu žinai, kas manyje dedasi. Daugiau nieko nebesuprantu. Įsikišk tu!“ – Nuvažiavau į Šveicarijos paraplegijos centrą Notvile pas Regulą. Prieš operaciją meldėmės kartu. Kitą dieną man buvo pasakyta: „Pone Horisbergeri, gerai pasvarstykite, ar turite jėgų likti prie savo sužadėtinės!“ Pažvelgiau į savo kairę ranką. Nešiojau žiedą su vardu „Regula“. Tą akimirką man galvoje daug kas prabėgo. Labai mylėjau Regulą. Bet taip pat žinojau, kad mūsų žemės ūkio įmonėje man reikalinga moteris, kuri gali stvertis darbo. Buvau plėšomas į šen ir ten. O trečiadienį pas mane atėjo Regulos tėvai ir pasakė: „Tau reikia duoti laisvę. Mes būsime su savo dukterim“. O ir Regula dar nelaimės vietoje sakė: „Ueli, aš tave paleidžiu!“ Klinikoje daugiau nebeištvėriau. Nuėjau prie greta esančio ežero ir apsiverkiau. Išžliumbęs skausmą sudėjau rankas ir pradėjau kalbėti su Jėzumi apie Regulą ir savo sudaužytas ateities svajones. Įtikinamai jaučiau, kaip Dievas davė man suprasti: „Ueli, tu ne vienas. Ir aš čia esu! Tu gausi jėgų tam, kad stovėtum greta jos“. Taigi sugrįžau pas Regulą ir tariau jai: „Regula, aš tave myliu, kelią toliau mes eisime kartu“.
Paraplegijos centre Regulai teko išbūti ištisus devynis mėnesius. Planavome susituokti 1995 metų gegužės 27 dieną. Širdyje taip ir padarėme. Civilinės metrikacijos biure susituokėme 1995 rugsėjį, o po dvejų metų atlikome praleistas jungtuves Bažnyčioje.
Nuo tada mano gyvenime daug kas pasikeitė. Dievas leido atsitikti šiai nelaimei. Bet aš įsitikinęs, kad jis kiekvienoje situacijoje kontroliuoja mūsų gyvenimą. Turėjau patirti, kad Dievo keliai ne visada atitinka mano supratimą ir mano norus. Šie procesai dažniausiai susiję su skausmu ir liūdesiu. Bet tai turi pasibaigti ne savigaila, o pasitikėjimu Dievu, nes Jėzus Kristus ant kryžiaus įveikė šiuos skausmus.
Kaip įsitikinęs krikščionis per šiuos patyrimus buvau vedamas į stiprią priklausomybę nuo Jėzaus. Esminiu pažinimu man tapo toks pažadas Biblijoje: „Paveskite Dievui visus savo rūpesčius, nes jis jumis rūpinasi“ (1 Pt 5,7). Šis konkretus maldos nusiteikimas man visada padėjo nukreipti žvilgsnį nuo kasdienybės problemų ir sunkumų į Jėzų Kristų.
Nuo tada kaip sportininkas esu laimėjęs įvairių pergalių, kurios man įgavo visai naują reikšmę. Kai tik gali, mano žmona kaip ištikimas aistruolis lydi mane į varžybas. Ir jau dveji metai iš savo tėvo esu perėmęs žemės ūkio įmonę, pertvarkęs ją, kad atitiktų dabartinius reikalavimus. Santuoka su Regula labai praturtino mano gyvenimą.
Darau tokią išvadą: Dievas nesugadino mano gyvenimo, o mane išugdė kaip naują asmenybę.

„Tapęs krikščionimi turi mesti sportą“
Gražu, kad tikėjimas pakeičia gyvenimą. Deja, sportas daugelyje krikščioniškų bendruomenių laikomas veltui praleistu laiku. Esą sportininkai egoistiškai mąsto ir veikia. Būtų geriau pasitraukti iš sporto ir investuoti tik dvasinėje srityje.
Kaip valstiečio sūnus turėjau namie daug dirbti žemės ūkio įmonėje. Sportui laiko likdavo mažai. Šešiolikos metų užmezgiau asmeninį santykį su Jėzumi Kristumi. Konfirmantų stovykloje įsisąmoninau, kad neužtenka būti kelyje kaip krikščioniui pakeleiviui. Todėl paprašiau Jėzaus nuo šiol būti mano gyvenimo centru. Išsimokslinęs žemės ūkio srityje uždarbiavau papildomai, o kaip žemdirbys – namie. Abiejose srityse kaip tarnautojas. Tuo metu ėmiau užsiimti bėgimu. Sporte galėjau pats planuoti, kelti tikslus ir jų siekti. Per pirmuosius savo kaip aktyvaus bėgiko metus mažajam Ueliui (1,65 m) įrodžiau, kad jis gali nenusileisti dičkiams. Taip dar supratau, kad mano vertė nepriklauso nuo sportinių laimėjimų. Kaip Dievo vaikas esu priimtas, vertinamas ir mylimas. Šis suvokimas atvedė mane į naują laikyseną sporte. Ėmiau sporte šlovinti Dievą ir jam dėkoti už savo talentą. Dabar, kad ką nors įrodyčiau, nebeprivalėjau laimėti. Ši nuostata išvadavo mane iš lūkesčių ir išlaisvino didesniems laimėjimams.

„Sportinė karjera yra nesvarbi“
Esu tvirtai įsitikinęs, kad Dievas mums dovanoja gabumus, kad juos panaudotume. Gyvenime jie turi išsiskleisti. Sugebėjimas judėti ir laimėti turi būti realizuotas. Tikslingas gyvenimas sporte yra idealus lavinimosi laukas kasdienybėje ir atitinka biblines vertes.
Iš mūsų kaip sportininkų vis reikalaujama iš naujo patikrinti savo gyvenimą. Po sportinių laimėjimų ir pralaimėjimų permąstau: kas? kodėl? kam? Kai tai pagrindžiu, telieka priimti ir galbūt ką nors perstatyti. Treniruotės vyksta toliau turint omenyje artimiausią tikslą. Šie svarbūs patyrimai mano gyvenimui – lyg kelio ženklai!

„Tam, kas tiki, leidžiama tik melstis ir giedoti bendraminčių būryje!“

Čia matau prieštaravimą, nes juk Jėzus savo mokiniams sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai [visiems žmonėms]“ (Mk 16,15). Kaip sportininkui man tai reiškia: eik į sporto pasaulį ir gyvenk kaip Jėzaus Kristaus pasiuntinys!
Savo gyvenimu ir veikimu išpažįstu tikėjimą. Ant mano sportinių marškinėlių galima perskaityti išspausdintą užrašą „Jėzus gyvas“. Ši laikysena turi poveikį mano aplinkai. Vieno kalnų bėgimo metu visą distanciją bėgau antras, o ne ką teatsilikdamas bėgo trečiasis. Finišavus šis bėgikas priėjo prie manęs ir paklausė: „Ueli, kodėl nešioji šį užrašą ‘Jėzus gyvas’? Ką tai turi reikšti?“ Iš to išsirutuliojo ilgas pokalbis apie rimtus gyvenimo klausimus.
Per vieną interviu su kino operatoriumi manęs paklausė: „Kodėl, palyginti su kitais sportininkais, per varžybas tu taip džiugiai spinduliuoji?“ Tai man davė progą papasakoti apie savo tikėjimą.
Esu patyręs, kad Dievas, kai mes jį išpažįstame, stoja už savo vaikus. Mano tikėjimo gyvenimas labiausiai pasikeitė liudijant Jėzų Kristų sporto pasaulyje.

Ueli Horisberger (gim. 1968), pagal profesiją agronomas, hobis – ilgų nuotolių bėgimas, kalnų bėgimas. Sportiniai laimėjimai: aštunta vieta kalnų bėgime „World Trophy“, Prancūzijoje 1993; antra vieta kalnų bėgime Šveicarijos čempionate 1994; trečia vieta krose Šveicarijos čempionate 1999; pirma vieta „Napfo“ maratone 1991/94/98–2000; antra vieta „Napfo“ maratone 1997/2002; antra vieta „Alpine“ maratone Davose K42, 2000/2001.

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: © „PRIO“, 2003-11-12. Versta ir publikuojama leidėjams sutikus





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).