Holger Lahayne
Nuo 7-ojo dešimtmečio medicina gali vietoj nesveikų žmogaus organų implantuoti sveikus kitų žmonių inkstus, kepenis, plaučius ar širdį. Lietuvoje pirmas inkstas buvo persodintas 1970 m., o širdis – 1987 m. Ypač sunkiai sergantiems inkstų ligomis toks organų persodinimas dažniausiai yra vienintelė galimybė išgyti. Paprastai organų donoras būna miręs. Tačiau pastaraisiais metais verteivos įsigudrino pasinaudoti vargingų ir atsilikusių šalių ekonominėmis problemomis – už porą tūkstančių dolerių gyvieji gali parduoti vieną savo inkstą.
Europoje legaliai organą išimti galima tik iš mirusiojo arba gyvo artimo giminaičio (dažniausiai inkstą). Kad miręs kūnas nepavirstų prekybos objektu, bet koks organų pardavimas yra uždraustas. Visgi ir čia iškyla keletas klausimų.
Reikia pasakyti, kad esminių teologinių pasisakymų prieš organų donorystę arba jų transplantavimą nėra. Nei judaizmui, nei krikščionybei nėra žinomas joks protėvių kultas, kuris skatintų „rūpintis“ mirusiais ar jų neapleisti. Su mirusiais turi būti elgiamasi pagarbiai, tačiau lavonas nėra kokia nors neliečiamybė ar garbinimo objektas. Biblinis tikėjimas kūnišku prisikėlimu irgi nereikalauja, kad kūnas nebūtų paliestas. Prisikėlimas reiškia visos asmenybės egzistencijos nenutrūkstamumą, bet tam tikslui Dievui nereikia nepažeisto lavono.
Organų transplantacijoje daugiau ginčų kyla dėl pačios mirties konstatavimo. Išimti galima mirusių žmonių organus, kadangi gyvybei palaikyti jiems jų nebereikia. Kad transplantacija būtų sėkminga, organai turi būti kuo „šviežesni“, t.y. paimti iš dar nepradėjusio irti kūno. Praktiškai dažniausiai būna taip, kad nustojus funkcionuoti didžiosioms smegenims, smegenėlėms ir smegenų kamienui, pacientui toliau atliekamas dirbtinis kvėpavimas – kraujo apytaka mašinaliai palaikoma, kad būtų galima išimti „gyvus“ organus.
Čia, aišku, kyla klausimas, ar po smegenų mirties žmogus iš tikrųjų yra miręs. [1] (Biblija aiškaus atsakymo į tai neduoda, joje nerasime mirties apibrėžimo – laikomasi prielaidos, kad iš savo patirties žmogus žino, kas yra mirtis. Aiškaus mirties kriterijaus Biblija taip pat nepateikia. Čia turbūt reikėtų paminėti vien tai, jog paliaujama kvėpuoti, – gausybė Biblijos tekstų (ypač Senajame Testamente) perteikia tik pastebėtą patirtį: mirusysis paprasčiausiai nebekvėpuoja. Asmens mirtis paprastai sutapatinama su sielos pasitraukimu, nors siela kūne nėra lokalizuota. Kai kuriose vietose siela, gyvybė ir kraujas glaudžiai susieti (Pr 9,4; Kun 17,11; Įst 12,23). Be kraujo neegzistuoja gyvybės, kraujas palaiko viso kūno gyvybiškumą. Belieka pažymėti, kad remiantis bibliniu supratimu, žmogus sudaro vienovę ir kad neabejotina mirtis ateina tada, kai visas organizmas kaip gyvybės nešėjas nesugrąžinamai nustoja funkcionavęs.
Iki XX a. žmogui buvo aišku: nustojimas kvėpuoti=širdies sustojimas=smegenų atsisakymas =mirtis. Kadangi nervų ir kraujo apytakos sistemos yra savarankiškos, šiandien mirus smegenims paprastai galima užkirsti kelią tuoj po to stojančiam kvėpavimui bei širdžiai skubiai ventiliuojant plaučius – kūnas nepradeda irti. Deja, pasiekęs tokią stadiją žmogus jau nebėra ir pacientas, nes visiškai nustojus funkcionuoti smegenims, jo būklė niekaip nebesuderinama su gyvybe – žmogaus pagydyti nebeįmanoma, visiška mirtis tik dirbtinai atitolinama. Biologiniu požiūriu, smegenų mirtis yra lemiamas veiksnys mirties procese.
Taigi lieka įtampos etikos srityje – smegenų mirtį patyręs žmogus nėra „visiškai“, o tik „iš esmės“ miręs. Taigi ar siela jau išėjusi, ar dar ne? Chirurgas nesijaustų gerai, jeigu išpjautų organą gyvastį turinčiam žmogui. Vis dėlto organų išėmimas šiuo atveju mirties jokiu būdu nesukelia, todėl gydytojas negali būti pavadintas žudiku.
Kitas svarbus debatų aspektas yra pagalba, kurią paaukojus organą, gauna kitas žmogus. Tokiu būdu jau daugybei žmonių buvo išgelbėtos gyvybės, smarkiai pagerinta sveikata ir pailgintas gyvenimas. [2] Visam pasauly ir šiandien dar 150 tūkstančių ligonių tebelaukia tokios pagalbos. Taigi organų išėmimas nepaisant neatsakytų klausimų, etikos požiūriu, yra pateisinamas. Suabejojus visuomet reiktų apsispręsti gyvybės naudai: mirusiajam nepakenks, jam niekas gyvybės neatims; o ligonio gyvybę galima išsaugoti arba smarkiai pagerinti jo gyvenimo kokybę.
Todėl krikščionis ramia sąžine gali sutikti su galimu jo organų išėmimu. Be abejonės, jokių priverstinių įpareigojimų – „tu privalai paaukoti savo organus, kad padėtum kitam“ – čia negali būti. Apsisprendimas aukoti organus yra giliai asmeninis dalykas, nes jis liečia nuosavą kūną – o į jį niekas negali primygtinai reikšti jokių pretenzijų. Bet kokiu atveju turi būti išsaugota savanoriška apsisprendimo teisė.
Būtų geriausia, kad žmogus dar gyvendamas praneštų, ką daryti su jo organais, jeigu įvyktų nelaimingas atsitikimas ir jo smegenys mirtų. Dauguma žmonių vengia galvoti apie mirtį ir neišsako apie tai aiškios pozicijos. Tuomet artimieji turi nuspręsti, ką daryti su organais. Jeigu, pavyzdžiui, skubiai reikia donoro širdies, o mirštančiojo šeimos nariai nenori jos duoti, tai gali baigtis tragedija.
Dėl to daugelyje šalių reikalaujama įteisinti bendrai visiems organų išėmimą po smegenų mirties – netgi be donoro sutikimo dar jam gyvam esant ir prieš artimųjų valią. Tačiau tai pažeidžia mirusiojo asmens teises bei kelia pavojų mirus smegenims žmogų traktuoti tik kaip organų rezervuarą bei atsarginių dalių sandėlį. [3]
Tiesa, tokie klausimai kaip šis greit gali tapti praeitimi ir prasidėti naujo pobūdžio etikos diskusijos. Šiuo metu intensyviai tyrinėjama ir bandoma galimybė pritaikyti žmonėms kitų gyvų organizmų organus – kalbama apie „kiaulės širdį“. Be to, didžiulė pažanga genų technologijoje nebeleidžia manyti, jog sėkmingas žmogaus organizmų išauginimas yra utopiškas.
Holger Lahayne, žurnalistas, studijavo grafiką ir teologiją