KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Visa teisybė juodu ant balto

Holger Lahayne

Jis išgelbėjo gyvybę daugiau nei tūkstančiui žydų, kuriuos priėmė dirbti į savo fabriką. Kieno pavardė buvo Šindlerio sąraše, tas buvo apsaugotas nuo beveik neišvengiamos mirties II pasaulinio karo metais vokiečių koncentracijos stovyklų dujų kamerose Lenkijoje. Oskaras Šindleris (Oskar Schindler) – oportunistinis verslininkas, kuriam, rodos, terūpi tik pinigai bei moterys, tampa pasiaukojančiu gyvybės gelbėtoju, išleidžiančiu paskutinius pinigus „savo“ žydams. Prieštaringas, įdomus charakteris bei tema, kuri buvo ilgai laikoma kaip nefilmuotina: žydų naikinimas Hitlerio Trečiajame Reiche. Žydas Stevenas Spielbergas sujungė abu dalykus į tikrą „herojinę istoriją“. Jis buvo apdovanotas už savo rimtą, įsakmų bei epochinį kūrinį septyniais „Oskarais“. Spielbergas, kaip ir jo herojus Šindleris, irgi išgyveno pasikeitimą. Tokie filmai, kaip „Baltasis ryklys“, „E.T.“, „Indiana Jones“ serija ir pagaliau šlageris „Juros parkas“, pavertė režisierių efektų, fantazijos bei pramogų meistru.  „Šindlerio sąrašo“ medžiaga pirmą kartą ir taip stipriai sukrėtė primindama jo žydišką kilmę ir privertė sąmoningai atsisakyti visko, ką jis iki šiol pajėgė daryti. Tiesa, tik tiesa turėjo nulemti „Šindlerio sąrašą“.

Oskaras Šindleris

„Šindlerio sąrašas“ perduoda tikrą istoriją, Oskaro Šindlerio istoriją II pasaulinio karo metais. Kas buvo Oskaras Šindleris, ir ką jis darė, kad štai po 50 metų pagarsėjo visame pasaulyje?
Oskaras Šindleris buvo verslininkas iki kaulų smegenų. Jau jo tėvas turėjo žemės ūkio mašinų fabriką Moravijos Cvitau (tada Austrija, o nuo 1918 m. Čekoslovakija), bet 1908 m. gimęs Oskaras jo nepaveldėjo. Fabrikas bankrutavo. 4-ame dešimtmeyje Šindleris tapo elektrinės, kuri buvo Moravijos Briūne, komercijos direktoriumi. Prasidėjus karui Šindleris „užuodė“ pinigus. Jis perėmė virtuvinių indų fabriką REKORD vokiečių užimtame Krokuvos mieste Lenkijoje. Pasiturintys žydų verslininkai parūpino jam reikalingą kapitalą. Firmos pavadinimas buvo pakeistas į „Vokiečių emaliuotų gaminių fabriką“ (DEF). Ten dirbo 45 žydai, kuriuos užverbavo žydų buhalteris Icakas Šternas. 1940 m. Šindleris gavo pirmuosius kariuomenės užsakymus, iš kurių jis tikėjosi daug pelno.
Vokietė meilužė Ingrid, meilės ryšys su lenkų sekretore, žmona Emilie čionykščiame Cvitau – visą savo gyvenimą Šindleris buvo donžuanas. 1942 m. švęsdamas firmoje savo gimtadienį jis negalėjo atsispirti fabriko darbuotojos gražios žydės grožiui ir viešai ją pabučiavo. Dėl to jis buvo areštuotas. Išsisuko tik gerų ryšių dėka.
1940 m. pabaigoje Krokuvoje gyvenantys žydai buvo priversti vieningai persikelti į miesto getą. Šindleris bei kitas vokiečių pramoninkas įdarbino kiek galima daugiau žydų, kurie nuo šiol jau nebegavo atlyginimo. Dar daugiau: Šindleris turėjo mokėti SS septynias markes už darbo dieną bei darbo jėgą. Vienas iš daugelio lemtingų įvykių, prisidėjusių prie Šindlerio metamorfozės, atsitiko 1942 m. vasarą. Šindleris su savo meiluže jodinėjo ant vienos aukštumos ir stebėjo žiaurią vokiečių akciją prieš geto žydus. Kitą dieną Šindleris pasiteiravo vokiečių apie pasekmes: 7000 aukų.
1943 m. vasarą prasidėjo Krokuvos geto naikinimas. Tai buvo SS karininko Amono Gioto (Amon Göth) užduotis. Jis tapo Plašovo prie Krokuvos darbo lagerio viršininku. Beveik visi Krokuvos žydai buvo pergabenti tenai priverstiniams darbams. Šindleris kategoriškai atsisakė persikelti su savo fabriku į lagerį. Jam buvo leista savo fabriko teritorijoje rengti papildomą Plašovo lagerį. Kaliniai veržėsi dirbti į Šindlerio DEF. 1943 m. pabaigoje jis įdarbino net 900 žydų. Duodamas kyšius Šindleris nupirko iš Gioto ir kitus žydus darbui savo fabrike. Norėdamas turėti įrodymą dėl „karinės svarbos“ jis sistemingai apgaudinėjo arba papirkinėjo SS inspektorius.
1944 m. vasaros pabaigoje buvo duotas nurodymas likviduoti Plašovą, tuo metu paverstą koncentracijos lageriu. Rytų frontas vis artėjo, žydų naikinimas Osvencime turėjo būti pagreitintas ir užbaigtas. Todėl ir Šindleris turėjo uždaryti DEF. Vyrai turėjo traukti į kitą darbo lagerį, o moterys turėjo būti nugabentos tiesiai į Osvencimo dujų kameras. Šindleriui ir vėl pavyko per kyšius perkelti visą gamyklą su visais darbininkais į Briunlicą, į savo gimtinę Moravijoje.
Ką jis įtraukdavo į fabriko vardinį sąrašą, kuriame buvo daugiau kaip 1000 asmenų, tas išvengdavo gresiančios mirties. 1944 m. spalio 15 d. geležinkeliu vyrai buvo atvežti į Briunlicą. Tiesa moterys per klaidą buvo nugabentos į Osvencimą. Tam Šindleris negalėjo užbėgti už akių, nes jis vėl buvo suimtas. Išėjęs į laisvę, jis ėmė energingai kovoti už išvežtas moteris. Ir pagaliau pasisekė: 300 daugiausia nedarbingų ir silpnų moterų taip pat buvo atgabenta į Briunlicą – kaip jis tai pasiekė, iki šiol nėra tiksliai išaiškinta.
Fabrikas Briunlice dirbo baisiai neproduktyviai. Jame buvo gaminamos tik netinkamos amunicijos detalės. Šindleris ir čia apgavo inspektorius savo gaminių kokybe bei savo žydų darbo produktyvumu. Norėdamas juos gerai aprūpinti išleido paskutinius pinigus ir liepė nupirkti maisto produktų. Šindlerio žydai tada buvo geriau maitinami negu kiti tąkart gyvenę su vokiečiais.
Vokiečių kapituliacijos dieną, 1945 m. gegužės 8, Šindleris leido transliuoti Čerčilio kalbą, ir pats kreipėsi į visus kalinius bei sargybinius. Jis paaiškino, kad jis kaip NSDAP (Nacionalsocialistinės Vokietijos darbininkų partijos) narys ir amunicijos fabrikantas privalo bėgti. Po Šindlerio kalbos SS sargyba dezertyravo. Žydai pagamino jam žiedą iš aukso su užrašu iš Talmudo: „Kas išgelbsti nors vieną vienintelę gyvybę, tas išgelbsti visą pasaulį“. Kartu jie jam davė rekomendacinį raštą su paaiškinimu, kad Šindleris išgelbėjo 1200 žydų nuo mirties. Žydų rabinas amerikiečių armijoje perskaitė šį raštą suimant Šindlerį, ir šis buvo tuoj pat išlaisvintas. Jei prasidedant karui jis norėjo turėti kuo daugiau pinigų, tai dabar jis liko be nieko – jo nuosavybė Lenkijoje bei Moravijoje atiteko rusams ir čekams.
1949 m. Šindleris su savo žmona išvyko į Argentiną ir ten augino kailinius žvėrelius. Šitam verslui nepavykus, 1960 jis grįžo be žmonos į Vokietiją. Gyvendamas Frankfurte vėl bandė užsiimti verslu, bet nesėkmingai. Jį rėmė „Šindlerio žydai“ bei izraelietiškos įstaigos, tačiau jis mirė 1974 m. Frankfurte tyliai, visuomenės nepastebėtas.

Filmo priešistorija

Apie tris dešimtmečius Oskaro Šindlerio veikla ne žydiškajai visuomenei buvo beveik nežinoma. Vienas iš likusiųjų gyvų, Leopold Pfefferberg, dėjo didžiules pastangas norėdamas Holivude „prastumti“ Šindlerio istoriją ir bandydamas sudominti filmų bei pramogų pramonės didžiuosius. Bet žydų naikinimas ilgą laiką buvo laikoma nepelninga filmo tema. Tik 1980 m., kai Pfeferbergas atsitiktinai susitiko australų romanistą Thomą Keneally, ledai pajudėjo. Keneally išklausė ir griebėsi darbo: po daugelio tyrinėjimų bei interviu su Šindlerio žydais 1982 m. jis parašo romaną „Šindlerio laivas“.
Tuoj po to amerikiečių pramogų koncernų MCA bosas Sidney Sheinbergas įsigijo teises į „Šindlerio laivą“ už solidžią 500 000 JAV dolerių sumą. Šeinbergas jau kaip kino bendrovės „Universal“ šefas buvo įsidėmėjęs jauną kino talentą Steveną Spielbergą ir vėliau pasirūpino, kad jo nedidelė gamybos bendrovė plačiai išgarsėtų. Spielbergas buvo tada vėl sėkmės viršūnėje – trisdešimtųjų metų viduryje jau susuko keletą filmų, turėjusių triukšmingą pasisekimą. Būtent jam, kuris atrodė reprezentuojąs naująjį pramogų meistrą, Sheinbergas pasiūlė „Šindlerio sąrašo“ režisūrą.
Bet „Universal“ vadovybė pasipriešino tam. O ir pats Spielbergas nebuvo tikras, kad tai jo projektas. Be to, prisidėjo ir asmeninės priežastys. Jis turėjo problemų dėl savo žydiškos kilmės ir vengė iki šiol bet kokių žydiškų aliuzijų savo filmuose. Pagaliau po savo didžiulės pasaulinės sėkmės su „E.T.“ jis išgyveno kino kūrėjo krizę. Spielbergas sukūrė tokius „pretenzingus“ filmus kaip „Violetinė spalva“ bei „Saulės karalystė“, kurie neturėjo ypatingo pasisekimo tarp publikos bei kritikų. Po šių nesėkmių atrodė, kad „Šindlerio sąrašas“ taps kito didžiojo amerikiečių režisieriaus, Martino Scorsese’s, filmu.
Visgi Spielbergą patraukė jo praeitis. Kai jis 1992 m. apsilankė Krokuvoje, jam tapo aišku: „Jei aš čia būčiau buvęs prieš 50 metų, būčiau buvęs ir aš nužudytas“. Po to jis galutinai pasiryžo kurti filmą. Jis pasiūlė Scorsese’ei režisuoti „Cape Fear“ („Baimės kyšulį“), kurį, tiesą sakant, jis pats norėjo inscenizuoti. Scorsese sutiko. Norėdamas įsigyti rizikingam projektui prodiuserių 1993 m. jis jiems sukūrė sėkmingą finansiniu atžvilgiu filmą: Spielbergo filmas apie dinozaurus „Jurassic Parc“ uždirbo pasauliniu mastu beveik 1.000.000.000 JAV dolerių! Tuoj po to jis ėmėsi „Šindlerio sąrašo“.

Filmas

Spylbergas filmavo 1993 m. tik Krokuvoje bei jos apylinkėse, autentiško veiksmo vietose. Emaliuotų gaminių fabrikas, geto gatvės, Osvencimo bokštas ne studijos kuluarai – tai buvo „tikra“. Kiekviena detalė, net ir labiausiai neįtikėtina, turėjo būti istoriškai pagrįsta. Tuo tikslu viso projekto metu jis naudojosi išlikusių gyvais tokių kaip Pfefferbergas patarimais. Dokumentinį charakterį turėjo pagrįsti juoda ir balta spalvos. Peržiūrėjęs tūkstančius fotografijų bei daugybę dokumentinių filmų, Spielbergas tarsi savaime priėjo šitos išvados. Jis nenorėjo visuotinus prisiminimus apie žydų genocidą, paremtą juodai–balta dokumentine medžiaga, sugadinti spalvomis.
Kad garsios aktorinės žvaigždės nepakeistų pagrindinio filmo charakterio ir neatitrauktų nuo turinio, pagrindines roles jis paskyrė ne amerikiečiams ir ne Holivudo aktoriams: airis Liamas Neesonas bei Ralphas Fiennes’as vaidino Šindlerį bei Giotą; anglas Benas Kingsley įkūnijo buhalterį Šterną. Filmo apimtis suardo įprastas žiūrėjimo normas – tris valandas trunkanti istorija, europietiškai pedantiškai pavaizduota, su retai skambančia muzika ir dažnai „dokumentine kamera“, sukausto žiūrovą.
Filmas prasideda Šindlerio atvykimu į Krokuvą ir jo įsiteikinėjimais vietinei nacių viršūnei. Jis įsikelia į butą, iš kurio ką tik prieš tai buvo išmesti turtingi žydų gyventojai. Pirmąją valandą visas dėmesys sukauptas į savimi pasitikintį verslininką Oskarą Šindlerį, jo verslo reikalus, istorijas su moterimis, pažintis su naciais. Bet jau čia užsimezga jo draugystė su buhalteriu Šternu, su kuriuo jis stoja žydų pusėn. Tiesa jis vis dar pyksta ant Šterno, kuris įdarbina fabrike net luošus žydus.
Antroji filmo valanda daugiausiai skiriama SS unteršturmfiureriui Giotui bei įvykiams jo lageryje. Šindlerio priešininkas sudaro piktą kontrastinę figūrą: po pusryčių savo malonumui nuo namo terasos jis sušaudo kelis lagerio gyventojus be jokio pasirinkimo. Pora kartų Šindleris ir Giotas susiduria vienas su kitu, tarp jų įvyksta psichologinė dvikova. Spylbergas nufilmavo ir Šindlerio ir jo meilužės pasijodinėjimą, kurio metu jis stebi brutalią geto gyventojų medžioklę. Šią sceną kaip vieną iš posūkio taškų Šindlerio mąstyme, jis įdomiai perteikia: Šindleris stebi – kas yra beje istoriškai pagrįsta – kaip mergaitė klaidžioja gatvelėmis tarp šaudymų bei kankinimų. Staiga lyg niekur nieko jos apsiaustas nusidažo raudona spalva – kai visa juosta nuo pradžios iki galo yra nespalvota. Nedidelis vilties ženklas? Bet vėliau tą pačią akimirką raudoną spalvą pamatome lavonų kalne. Viltis atrodo dar labiau sužlugo.
Trečiąją filmo valandą vis daugiau kalbama apie gyvybės gelbėjimą. Konfrontuodamas su naciais, tokiais kaip Giotas, Šindleris galutinai tampa beveik fanatišku gelbėtoju, norinčiu padėti kiek galima daugiau žydų. Plašovo lagerio padėtis, išvežimai bei įvykiai su moterimis Osvencime vaizduojami beveik išsamiai. Darbininkų parinkimas Briunlicui bei gyvenimą gelbstinčio sąrašo spausdinimo kadrai yra filmo šedevras. Filmo kulminacija – įspūdinga Šindlerio kalba po kapituliacijos ir jo kalinių reakcija: žiedas, rekomendacinis laiškas, atsisveikinimas prieš pabėgimą – ir Šindlerio nevilties kupinas klausimas, kodėl jis neišgelbėjęs daugiau gyvybių.
Pabaigoje nubrėžiamas įspūdingas tiltas į tikrovę: aktoriai, vaidinantys išgelbėtuosius, eina kartu su likusiais gyvais Šindlerio žydais pro Šindlerio kapą Jeruzalėje ir deda ant jo po atminimo akmenėlį.

Stevenas Spielbergas ir tikrovė

Spielbergas visgi įrodė, kad galima papasakoti tai, ko atrodytų neįmanoma papasakoti. Planingos masinės Europos žydų žudynės ragina netylėti. Jo filmas pasiekė daugiau nei bet koks kitas dokumentinis filmas, galintis prislėgti žiūrovą blogybių gausumu. Nors ir turėdamas daug dokumentikos bruožų, „Šindlerio sąrašas“ visgi yra vaidybinis filmas. Spielbergas, įtraukdamas į veiksmą ir supažindindamas su herojais, veda žiūrovą per filmo istoriją, priešstatydamas jį „meno tikrovei“, kuri yra daug įspūdingesnė nei nuogi skaičiai ar dokumentiniai vaizdai. Spielbergas neapsiriboja vien brutalių ir žiaurių vaizdų demonstravimu. Šalia neįsivaizduojamo blogio jis pastato gėrį, nors ir prieštaringą, o prie viso to dar ir vokietį.
Spielbergas „Šindlerio sąraše“ liko ištikimas sau – didžiam kino pasakotojui, bet šįkart atsisakė svarbiausio instrumento: manipuliacijos. Jis sąmoningai nenaudojo savo užtikrinto sugebėjimo paveikti žiūrovo nuotaikas bei reakcijas. Šiame jo kūrinyje buvo kalbama ne apie puikų jausmų valdymą ar apie banalią melodramą. Spielbergas nenori užbėgti žiūrovų jausmams už akių, o kaip jis sako, suteikia jiems erdvę. Be gilaus įsijautimo žiūrovui paliekama ir distancijos galimybė, suteikianti vietos apmąstymui. Oskaro Šindlerio asmens, jis „nuogai“ nepsichologizuoja ir nepateikia jo kiekvienam aiškiai, kas jį tiksliai motyvavo ir pakeitė. Spielbergas prisipažįsta, kad Šindlerio asmuo jam vis tiek liko svetimas. Jo filmo herojus nėra fantastiškai idealus svajonių herojus, su kuriuo dviem valandom būtų galima identifikuotis, bet daugialypis tikras žmogus, išgelbėjęs tokius pat tikrus žmones.
Filmu nenorima sukelti trumpalaikio jausmų išsiveržimo vikriai manipuliuojant žiūrovų emocijomis. Šįkart kalbama apie permąstymą ir po to tik gimstantį ilgalaikį požiūrio pasikeitimą. Jis suprato, kad fantazija, sapnai bei jausmai negali iš tikro pakeisti žmonių – „Jurassic Parc“ nepadeda nieko pakeisti gyvenime. Pasikeitimas gali įvykti tik pripažįstant tiesą. Spielbergas pavaizdavo ją mums, meniškai apdorojęs. Dabar mums, stebėtojams, reikia reaguoti, apmąstyti, veikti ir klausti. Kodėl vokiečių Reiche buvo išgelbėta tik 14 000 žydų? Kodėl daugiau žmonių neišnaudojo savo galimybių? Kas Lietuvoje vyko tuo metu? Kodėl nežinojimas apie žydų naikinimą yra dar toks didelis? Kodėl mūsų sąžinė nėra tvirtesnė už prievartą, gyvybės naikinimą bei žmogaus orumo nepaisymą?
Pelnas iš „Jurassic Parc“ bus kada nors pamirštas. Filmas „Šindlerio sąrašas“ dar ilgai kels nemalonius klausimus.

Holger Lahayne
, studijavo grafiką ir teologiją.

Vertė Nijolė Feldmanaitė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).