KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Šeima – trejybiškumo atvaizdas

Ranald Macaulay
Jerram Barrs

Šeimos gyvenimą visada gaubė savotiškas romantizmas. Žmonėms paprastai atrodo, kad jeigu jau yra „šeima“, tai tarpusavio santykiai joje savaime bus puikūs. Bet tai akivaizdi netiesa, kadangi visos šeimos yra mūšio laukas: jos susideda iš nusidėjėlių – ir tiktai nusidėjėlių.
Dėl šios priežasties Liuteris šeimos gyvenimą pavadino „charakterio ugdymo mokykla“. Jis buvo išauklėtas Romos katalikų Bažnyčios, kurios vienuoliškas idealas skelbė, kad nuodėmingą prigimtį reikia ugdyti izoliuotoje vienuolyno aplinkoje, taikant griežtą, gerai parengtą režimą kūnui ir sielai. Vedęs Liuteris pamatė, kad egzistuoja dar sunkesnė, bet kartu ir daug geresnė mokykla charakteriui ugdyti. Kasdieninėje namų aplinkoje jo nuodėmingumas buvo lengviau pastebimas. Jis sužinojo, koks iš tikrųjų yra dvasinis gyvenimas.      Tai, kad atkreipiame dėmesį į šeimos gyvenimo sunkumus, anaiptol nereiškia, kad santuoka apskritai yra defektyvi. Šiame skyriuje kaip tik tikimės atskleisti keletą nuostabių šeimos gyvenimo aspektų. Tačiau bet kokia panaši diskusija, ypač mūsų laikais, turi prasidėti nuo realistiško sunkumų įvertinimo, nes Vakarų pasaulyje požiūris į santuoką visiškai pasikeitė. Jei anksčiau į ją buvo žiūrima kaip į „Dievo įkurtą“ instituciją, tai dabar santuoka – tiesiog sėkmingas arba nesėkmingas kontraktu paremtas susitarimas. Todėl norėdami apginti krikščioniškąjį požiūrį į santuoką privalome turėti aiškų pagrindą. Niekada neturime sakyti, kad santuoka yra lengvas dalykas arba kad ji garantuoja laimę.
Tradicinę vienos moters ir vieno vyro sąjungos – „iki mirtis mus išskirs“ – sampratą iškreipė daugelis šiuolaikinėje visuomenėje egzistuojančių veiksnių (pavyzdžiui, pertekliaus ir mobilumo augimas, feministinė mąstysena). Tačiau daugiausia įtakos tam turėjo pasikeitusi Vakarų visuomenės pasaulėžiūra – stiprių natūralizmo ir materializmo tendencijų įsigalėjimas filosofijoje, apie kurį kalbėjome VII skyriuje. Tvirtinama, kad žmogus viso labo esąs gyvūnų pasaulio dalis. Mūsų įprotis laikytis ištikimybės neturįs religinio pagrindo ar sankcijos; tai tiesiog ekonominių ir asmeninių sunkumų rezultatas. Norėdami tokį įprotį kuo nors pagrįsti, turėtume remtis kokių nors žinduolių ir paukščių rūpių poravimosi įpročiais, t.y. etologija, o ne teologija. Ši filosofinė revoliucija mūsų visuomenėje suformavo visiškai kitokią bendrąją nuomonę. Tai rodo dabartiniai pasikeitimai įstatymuose dėl lyties ir santuokos: išsiskirti pasidarė daug lengviau, įteisinti abortai ir homoseksualizmas.
Todėl gindami biblinį požiūrį į santuoką neturime būti naivūs. Mes negalime sau leisti nerealistiškai žvelgti į santuoką ar būti vien tradicijų sekėjai. Privalome aiškiai suprasti, ką Biblija kalba apie santuoką bei šeimą, ir ginti jas remdamiesi tik šiuo pagrindu.

Išeities taškas – sukūrimas

-Ir vėlgi išeities taškas yra sukūrimas. „Žmogus“ buvo sukurtas „kaip vyras ir moteris“ (Pr 1,27). Tai krikščioniškos santuokos sampratos pagrindas. Be to, kadangi „žmogui“, sukurtam kaip vyras ir moteris, buvo liepta gimdyti vaikus, čia ir šeimos sampratos pradžia. Pradžios knygos 2,24 savo ruožtu aiškiai parodo, kad vaikas suaugęs „paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos“, taip sukurdamas naują šeimą.
Pradžios knygos pirmas skyrius taip pat nurodo, kad šeimai buvo skirta aiškiausiai atspindėti tai, kas vadinama Dievo paveikslu. Šioje vietoje turime būti atsargūs. Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris yra Dievo paveikslas dėl to, kad jie yra asmenybės. Tačiau apie Dievo asmenybę negalima kalbėti nepaminint jos skirtingumo; trys asmenys sudaro vieną tikrą Dievą. Dievas nėra panašus į būtybę, nukeltą į negyvenamą salą, negalinčią su niekuo bendrauti. Dievo asmeniškumas (pavyzdžiui, tai, kad Dievas myli) pilnutinai pasireiškia Trejybės narių santykiuose. Panašiai ir žmonių asmeniškumas pilnutinai pasireiškia visuomeniniame gyvenime. Todėl netgi galime sakyti, kad žmogus yra Dievo paveikslas tiktai bendruomenėje. Tai neprieštarauja tam, ką jau sakėme: kiekvienas atskiras žmogus yra Dievo paveikslas. Tačiau žmogus pilnutinai atsiskleidžia pirmiausia ne kaip individas, bet santykiuose su kitais.
Taigi Pradžios knygos pirmas skyrius mus moko, kad, viena, „santuoka“ yra pirminė žmogiškų santykių forma – ne du Adomai ar dvi Ievos. Antra, šie santykiai yra pirminė Dievo paveikslo išraiška.
Tai nereiškia, kad vienišas asmuo negali būti visavertis. Kadangi lytiniai santykiai nėra mūsų būties esmė (nors seksualumas yra neatskiriama žmogiškumo dalis) ir kadangi mes buvome sukurti taip, kad neapsiribotume tik savo šeimos santykiais (prisiminkite Jėzaus paliepimą mylėti artimą kaip save patį), likti nesusituokus ir įmanoma, ir teisėta. Nesusituokęs žmogus nebūtinai save mažiau realizuoja kaip asmenybę tik dėl to, kad vienišumas nėra žmogiškojo gyvenimo norma.
Tačiau mes norime parodyti, kad vedybiniai santykiai – kurie iš tikrųjų yra žmonių visuomenės priimta norma – buvo Dievo sukurti kaip aiškiausias Trejybės vienovės ir įvairovės pavyzdys ir atspindys. Vadinasi, pasakymas jie taps vienu kūnu (Pr 2,24) reiškia ne tik fizinį susijungimą, nors, aišku, jis apima ir tai. Jis greičiau išryškina vienovę, kurią galima patirti tik visiškai įsipareigojus vienai šeimai. Tuo ji nepanaši į visus kitus santykius. Tapimas vienu kūnu apima įsipareigojimą mylėti visa savo žmogiškąja meile, dalytis visu savo gyvenimu. Jis apima ir fizinį susijungimą per seksualinius santykius, ir nuostabią galimybę sukurti kitus asmenis, su kuriais galime dalytis savo vienove. Kiekvienam iš tėvų vaikai taip pat yra „kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“. Kitaip sakant, šeima yra unikalus Dievo paveikslas.
Tai nereiškia, kad visuomenėje nėra jokių kitų panašaus pobūdžio tarpusavio santykių. Visi žmogiški santykiai yra santykiai tarp asmenų. Tad jie didingi tuo, kad remiasi meile. Tuo didinga santuoka, taip pat ir draugystė už santuokos ribų. Nors šeimoje bendrabūvis potencialiai yra kitoks, negu jis gali būti tarp draugų, Bažnyčioje ar apskritai visuomenėje, visi žmogiški santykiai buvo sukurti tam, kad atspindėtų Dievo vienovę įvairovėje.
Tai nereiškia, kad visi santykiai turi būti vienodai svarbūs ar pasižymėti tokio pat lygio darna. Biblija pateikia daug pavyzdžių, iliustruojančių draugystės ryšius už santuokos ribų: Dovydas ir Jonatanas, Noomė ir Rūta, Jėzus ir Jonas, „mylimasis mokinys“. Draugystė ir santuokinis gyvenimas daug kuo panašūs. Pavyzdžiui, draugai gali dalytis gyvenimu, būti ištikimi vienas kitam ir labai artimi. Tačiau draugai nėra dieviškojo įsakymo įpareigoti palaikyti ryšį visą gyvenimą kaip susituokusi pora (paprastai tik mirtis gali ją išskirti); be to, tai nėra seksualinis ryšys. Tokia vienovė turi būti išlaikyta ir Bažnyčioje. Jėzus pasakė: „Aš meldžiu… už tavo man pavestuosius…, kad jie būtų viena kaip ir mes“ (Jn 17,9. 11).
Santuokiniai ir draugų, Bažnyčios ar visuomenės santykiai skiriasi savo pobūdžiu, bet ne pranašumu ar svarbumu. Kaip kad visi tam tikros šeimos gyvūnų, pavyzdžiui, kačių, atstovai yra lygūs tos šeimos nariai – viena rūšis nėra geresnė už kitą, nors kiekviena skirtinga, – taip ir šeimos vienovė yra unikali, nors vienovė, patiriama ne šeimoje, nėra blogesnė. Ji yra tiesiog kitokia.
Naujasis Testamentas palaiko požiūrį, kad santuoka unikali. Paulius, Laiške efeziečiams (5,22–33) kalbėdamas apie teisingus santuokinius ryšius, nurodo atitinkamas vyro ir žmonos pareigas. Jis aiškina, kad vyras turi mylėti savo žmoną, „kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (5,25). (Beje, šią eilutę turėtų atidžiai apsvarstyti tie, kurie įtikinėja, kad Paulius menkai tevertino moteris ar santuoką arba abu šiuos dalykus). Sugretinęs santuoką su Kristaus ir Bažnyčios ryšiais, jis cituoja Pradžios knygą, 2,24: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (5,31). Ir papildo tai įstabiu komentaru: „Tai didis slėpinys – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“(Ef 5,32).
Taip sakydamas Paulius neignoruoja santuokos. Jis nesako – santuoka nesvarbi, svarbus tik Kristaus ryšys su Bažnyčia. Priešingai, jam rūpi santuokoje įtvirtinti teisingus santykius.
Įdomi žodžio mystērion („slėpinys“) vartosena. Paprastai Paulius jį vartoja kalbėdamas apie tiesą, kurios patys negalime atskleisti ir kuri laikoma „slėpiniu“, kol Dievas panorės ją paskelbti (žr., pavyzdžiui, Ef 3,4–5). Tačiau kai kalbama apie santuoką, tokia reikšmė vargu ar galima. Kodėl tada Paulius pasirenka būtent šį žodį? Mūsų manymu, todėl, kad santuoka tam tikra prasme yra apreiškimas, kad ji atskleidžia tam tikrus dalykus apie mūsų santykius su Dievu. Kitais atvejais vartodamas žodį mystērion, Paulius turi galvoje žodinį apreiškimą, parodantį Kristaus išganomojo darbo prasmę. O čia (Ef 5,32) kai kas apreiškiama ne žodžiais, bet per vieną kūrinijos aspektą – per santuoką. Teisingi santykiai tarp vyro ir žmonos yra santykių tarp Kristaus ir Bažnyčios atvaizdas. Štai kodėl santuoka yra slėpinys.
Tačiau tame pačiame laiške Paulius išplečia savo mintį ir kalba ne tik apie vyro ir žmonos santykius, bet ir visą šeimą: „Dėl to aš klaupiuosi prieš Tėvą, nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“ (Ef 3,14–15). Begalinis gyvasis Dievas sukūrė ribotus asmenis, bet panašius į save, ir jų gyvenimas šeimoje primena Trejybės gyvenimą. Toli gražu ne mes, žmonės, jausdamiesi menki visatoje, sukūrėme „tėvo įvaizdį“ danguje, bet pats Dievas Tėvas sukūrė mus panašius į save. Santuokoje žmonės gali patirti vienovę ir įvairovę, ir todėl ji patvirtina paties Dievo vienovę ir įvairovę. Todėl mes galime patirti ir žmogiškąją tėvystę, nes „tėvystė“ pirmiausia yra Trejybėje.
Krikščioniško požiūrio į šeimą pagrindą randame sukūrime. Tai dar viena dvasinio gyvenimo sritis, kurią paaiškina vienijantis principas, pateiktas pirmame skyriuje. Mintis, kad šeima yra geriausia Dievo paveikslo išraiška, nėra tik teoriška. Ja remdamiesi svarstymą apie šeimą pradedame nuo tos vietos, nuo kur ir reikėtų – nuo mūsų tikrosios tapatybės atgavimo, kuris šiuo atveju reiškia tikrojo šeimos pobūdžio atkūrimą. Nuo pat pradžių šeimai buvo skirta geriausiai atspindėti Trejybės santykius ir būti tokia sąjunga, kurioje galėtume pilnutiniausiai džiaugtis tokiais pat santykiais, kokiais džiaugiasi Trejybė. Argi galima įsivaizduoti dar kilnesnį santuokos ir šeimos pagrindą? Tai krikščioniškojo požiūrio į šeimą esmė.

Valdžia – ne išeitis

Pastaruoju metu pasipylė visa lavina krikščioniškų knygų apie santuoką ir šeimą. Nelaimei, dauguma iš jų nepaliečia sukūrimo ir dėl to pateikia labai ribotą požiūrį į šeimą. Tačiau mes nesakome, kad dėl to šios knygos nelabai vertingos ar visai bevertės.
Čia slypi du pagrindiniai pavojai. Pirmasis – tendencija valdžią padaryti svarbiausiu klausimu ir viso tikro šeimos gyvenimo džiaugsmo šaltiniu. Antrasis, glaudžiai susijęs su pirmuoju ir tiek pat išbalansuotas, – metodų, padėsiančių išspręsti struktūros trūkumo šeimos gyvenime problemą, akcentavimas. Šį klausimą jau esame aptarę kitais atvejais, ir kalbant apie santuoką problema išlieka beveik tokia pat. Valdžios akcentavimą vadindami pavojingu, nesakome, kad valdžia šeimoje yra antraeilis dalykas. Šiuolaikinėje visuomenėje ji visai ignoruojama ir todėl sukėlė baisios sumaišties ir sielvarto, tad šiandien ją akcentuoti būtina. Be to, ir Dievo žodis pateikia tam tikrą struktūrą – vyras viršesnis už žmoną, tėvai už vaikus, – ir to laikytis be galo svarbu. Tačiau tvirtai pareiškiame, jog kalbant apie santuoką bei šeimą valdžia nėra esminis klausimas.
Tiek pat pavojinga perdėtai pabrėžti metodus. Kai kurie krikščionys, nors ir teisingai gindami tvarką, nurodo detaliausius metodus jai palaikyti. Tai rimta klaida. Nors laikytis kažkieno nustatytų taisyklių, kad šeima būtų laiminga, atrodo lengva ir dažnai „pasiteisina“ (kadangi žmonės apskritai geriau funkcionuoja esant tam tikrai struktūrai nei be jos), kyla didžiulis legalizmo pavojus. O šeimos santykiuose negali būti nieko bjauresnio už tokį legalizmą. Vien dėl to, kad „privaloma“ bet kuria kaina laikytis taisyklių, tėvai tampa nelankstūs, o vaikai pilni apmaudo.
Žinoma, aptarti būdus tvarkai palaikyti gali būti naudinga. Viena šeima kitai gali pasakyti: „Taip tvarkant mūsų šeimyninį gyvenimą, daug kas pasikeitė“, ir toks patarimas iš tikrųjų gali pasirodyti geras. Tačiau dabartinis metodų akcentavimas taip remiasi į priemones, kad iš akių pametamas tikslas. Šeimos modelis tampa mechaniškas, o ne asmeniškas. Sėkmės kriterijumi tampa klausimas „kaip tiksliai laikomės tam tikro autoriteto pasiūlytų metodų šeimą padaryti laimingą?“, o ne „ar tikrai mylime vienas kitą?“
Tai labai svarbu puolusiame pasaulyje, nes teisingas išeities taškas nėra vien teorinė problema: pradėję nuo sukūrimo, gyvenime gauname visai kitokį rezultatą nei taikydami požiūrį, grindžiamą arba valdžia, arba metodais, arba abiem drauge. Pavyzdžiui, kai suvokiame, jog šeima turi atspindėti santykius tarp Trejybės narių, suprantame, kad įvairovė nėra problema: ji nebūtinai turi griauti šeimos vienovę, lygiai taip, kaip ji negriauna ir vienovės tarp Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios. Įvairovės principas dera visur – asmenybei, gabumams, interesams, tam tikroms struktūroms namuose ar kitur. Nereikia tikėtis, kad visos šeimos elgsis vienodai, nei to, kad viena šeima visada elgsis taip pat. Reikia išmokti priimti ir skatinti įvairovę ten, kur ji neprieštarauja Biblijoje duotiems Dievo įsakymams. (Poligamija, pavyzdžiui, yra Dievo įstatymo pažeidimas, o skirtingų rasių santuoka – ne). Tiktai Dievo įstatymai gali būti taikomi visur ir visiems.
Į visas kitas taisykles, kaip organizuoti šeimos gyvenimą, turi būti žiūrima kritiškai. Jokia ypatinga dorybė sekti tam tikra mada auginant vaiką (pavyzdžiui, kaip išmokyti pasiprašyti ant puoduko), laikytis tam tikro režimo ar pabrėžti tvarkingumą, – kiekviena šeima yra skirtinga. Viena šeima gali toleruoti didelę netvarką, tuo tarpu kita dėl to sukeltų triukšmą. Viena pora gali eiti miegoti vėlai, o kita turi užmigti anksti. Vienam vaikui tam tikra drausmė bus naudinga, tačiau kitam ji gali pakenkti. Kvaila ir ydinga siekti vienodumo tokiose srityse.
Jei mes, krikščionys, būtume tai suvokę ir to mokę, būtume galėję skatinti žmogiškumą, užuot veikę prieš jį. Būtume galėję mesti iššūkį nusistovėjusiam konformistiniam požiūriui tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Užuot tai darę, dažnai palaikėme konformizmą, klaidingai manydami, kad tai ir yra teisumas. Tai pats didžiausias pavojus, slypintis kai kuriose neseniai krikščionių parašytose knygose apie šeimos gyvenimą. Susikoncentruodami į metodus (kad ir kokie geri kai kurie iš jų būtų), šie autoriai ugdo konformizmą ir, vadinasi, požiūrį, nesuderinamą su krikščionio tikėjimu. Malonė, įvairovė ir žmogiškumas prarandami; pradeda vyrauti legalizmas, konformizmas ir nežmogiškos mechaninės struktūros.
Neatmetame nei žmogiškos valdžios, nei žmogiškų taisyklių. Kad galėtų funkcionuoti, kiekviena šeima privalo turėti keletą taisyklių, pavyzdžiui, nustatytą laiką valgyti ar laiką vaikams eiti miegoti. Šiose srityse paklusnumas yra reikalingas ir labai svarbus. Tokia tvarka šeimai suteikia laisvę; vaikai, šitokias taisykles priėmę kaip savo gyvenimo dalį, yra daug laimingesni. Ir tėvams, ir vaikams vienodai reikia tam tikros tvarkos. Niekada nereikia pamiršti, kad šios taisyklės yra žmogiškos, o ne dieviškos, tačiau tai nekeičia fakto, kad joms reikia paklusti. Tiek tėvai, tiek vaikai turi gerbti taisykles ir joms paklusti.
Nors nuo nuopuolio laikų valdžia tapo labai svarbi (taip, kaip ji be galo svarbi valstybės valdyme), ir žmogiškos taisyklės yra reikalingos, nei viena, nei kita neturi būti laikomi pagrindiniais dalykais. Deja, taip gali labai lengvai atsitikti. Visi šiek tiek linkę į utopijas – savo mintyse turime susidarę įvaizdį, kaip turėtų atrodyti meilė ir vienybė namuose, gerai organizuotas, be konfliktų, sklandžiai tekantis gyvenimas. Tačiau pažvelgę į tikrovę nusiviliame. Atrodo, sumaišties tiek daug – kūdikių verksmas, ligos, ginčai, netikėti svečiai, prieštaringi įsipareigojimai ir t.t. Tačiau toks yra gyvenimas – labai jau neutopiškas ir netvarkingas.
Be to, gyvenimas dar ir sudėtingas. Skirtingo amžiaus vaikų su skirtingais poreikiais auklėjimas, prisitaikymas prie to, kad kiekviena savaitė būna vis kitokia, kasdien besikeičiančios kiekvieno asmens problemos, nuovargis, ypatingos pagundos, sielvartas šeimoje dėl mirties ar sunkumai mokykloje, – tai tik keletas gyvenimo sudėtingumo pavyzdžių. Gyvenimas niekada nebūna paprastas. Dar labiau jis komplikuojasi dėl nuodėmės. Šeimos nariai yra nuodėmingi žmonės, o ne mašinos, – tiek tėvai, tiek vaikai. Tad kaip gyvenimas iš viso gali būti ramus ir tvarkingas, ypač, kai šeima gyvena ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų (kaip ir turėtų būti) – stengiasi būti svetinga, prižiūri pasenusius tėvus ar gimines, neša aplinkinių naštas?
Pabrėždami įvairovę ir skirtingumą, bandome prasiskverbti pro reliatyvius žmogiškuosius požiūrius į šeimos gyvenimą iki Dievo pirminio santuokos ir šeimos sukūrimo tikslo. Šeimos modelis nėra panašus į efektyviai valdomą įmonę. Tokio modelio pritaikymas šeimoje reikštų bet kokios žmogiškumo galimybės sunaikinimą. Štai kodėl nepalaikome tokio požiūrio, kuris remiasi valdžia arba metodais. Šeimos gyvenimas visada pilnas netvarkos. Tačiau tai nereiškia, kad jis turėtų būti visiškai sutrikdytas. Kaip Bažnyčiai nurodoma atlikti visus dalykus „padoriai ir tvarkingai“, taip ir šeima privalo siekti tvarkos.
Tačiau utopinis požiūris į tvarką namuose atneša nuolatinį nusivylimą. Tuomet žmogus tikisi tvarkos, kurios pasiekti neįmanoma, – juk gyvenimas nėra normalus, o šeima nėra išimtis. Iš tiesų šeima tiek pat nenormali, kaip ir kiti visuomenės aspektai. Todėl gyvenimas tampa nepakeliamas tokiam, kuris galvoja: „Jei padarysiu taip ir taip, tada visi šeimyninio gyvenimo nusivylimai ir netvarka bus ištaisyta, ir mes ilgai ir laimingai gyvensime“. Sukoncentravus dėmesį į metodus, galima išugdyti efektyviau veikiančią organizaciją, vadinamą šeima. Bet tai niekada nesuformuos gyvo organizmo – tikros šeimos, kuri atskleidžia Dievo būdą ir asmenybę.
Šeimos dėmesio centras turi būti Trejybė. Kadangi kiekvienas Trejybės narys myli, kiekvieno jų skirtingumas nesunaikina jų vienovės. Meilė „yra tobulumo raištis“ (Kol 3,14). Taip ir šeimos nariai turi mylėti vienas kitą ir džiaugtis savo skirtingumu. Jie išlaikys valdžios principą, nes jis būtinas, kaip būtinas ir įstatymas, parodantis, kaip turėtume gyventi. Nors tokia šeima gali taikyti tam tikrus jai naudingus metodus, ji vengs mąstysenos, paremtos valdžia ir taisyklėmis.
Aptarę tinkamą šeimos pagrindą (atmetę valdžią ir metodus kaip šeimos gyvenimo centrą), dabar apsvarstykime, kaip šeimoje tinkamai naudoti valdžią.

Valdžia – priemonė, bet ne tikslas

Bibliniu požiūriu valdžia nėra tikslas, o tik priemonė jam pasiekti. Ji būtina, nes sudaro sąlygas visuomenei gyvuoti. Pavyzdžiui, valstybės vadovai turi būti gerbiami ir jiems reikia paklusti. Tačiau tokia valdžia yra tik priemonė palaikyti normaliam žmonių gyvenimui: pastarasis svarbesnis už valdžią. Ši egzistuoja tik tam, kad gyvenimas normaliai tekėtų ir klestėtų. Panašiai ir Biblija reikalauja hierarchinės struktūros namuose, bet ne kaip paties tikslo, o kaip būtinos priemonės, kad galėtume tinkamai džiaugtis gyvenimu.
Jei laikomės požiūrio, kad valdžia yra priemonė tikslui pasiekti, ir suvokiame tikrąjį šeimos tikslą – atspindėti Dievo paveikslą, – tai verčia mus padaryti dvi svarbias išvadas apie tai, kaip valdžia turėtų funkcionuoti šeimoje. Pirma, ji turi būti pavaldi Dievo žodžiui. Antra, ji turi funkcionuoti bendrystės kontekste.
Valdžia niekada neturi būti savavališka. Visuomet reikėtų aiškiai skirti, kur Dievo įstatymas, o kur žmonių sukurtos taisyklės. Tiktai Dievo įstatymai yra absoliutūs. Ir jeigu kur reikalingos žmogiškosios taisyklės, tai tik tam, kad paremtų Dievo įstatymus. Kai žmogiškosiomis taisyklėmis pradedama abejoti, reikia būti pasiruopusiems pasikeisti. Todėl ir tėvai turi patyrinėti savo nustatytas taisykles: kodėl mes darome taip? ar tik dėl to, kad žmonės taip darė, kai buvome jauni? ar tiesiog dėl to, kad tai šiandien madinga? o gal tik bandome sau palengvinti gyvenimą? Tėvai privalo kovoti su konformistiniu požiūriu, tačiau neįpulti į kitą pavojingą kraštutinumą – nebūti nonkonformistai vien iš principo. Jie turi siekti tokio gyvenimo būdo, kokiam pritaria Dievas.
Valdžia niekuomet neturi prieiti iki savivalės. Privalu rimtai stengtis vadovauti teisingai. Pavyzdžiui, tėvai gali būti teisūs bausdami vaiką už tam tikrą blogą poelgį, tačiau skirti pernelyg griežtą bausmę. Jie taip pat gali neteisingai nubausti vaikus netekę kantrybės arba dėl nuovargio. Tokiais atvejais reikia būti pasiruopusiems atsiprašyti. Už teisingus nuosprendžius atsiprašinėti nereikia. „O kai nedorėliai valdo, tauta dejuoja“ (Pat 29,2).
Antra, valdžia turi būti naudojama vardan bendrystės. Tai reiškia, kad šeimoje ji turi skatinti meilę, kuri nors ir nėra tobula, bet aiškiai jaučiama ir išreiškiama, – t.y. tokią meilę, kai žmonės sako „aš myliu tave“ ne iš įpročio, bet dėl to, kad tai jaučia iš tikrųjų.
Tarpusavio santykiai turi pasižymėti pasiaukojimu. Įspūdingi Pauliaus įžanginiai žodžiai apie šeimą Laiške efeziečiams, 5,21–6,9: „Pakluskite vieni kitiems dėl Kristaus baimės“. Toks raginimas taikomas tiek vyrams, tiek žmonoms, tiek tėvams ir vaikams, tiek šeimininkams ir tarnams. Jie visi turi aukotis dėl kitų, nes kaip tik tai dėl jų darė Kristus. Paulius tai aiškiai parodo kalbėdamas apie vyro požiūrį į žmoną. Vyro paklusnumas žmonai turi apimti pasiaukojimą jos labui. Turint galvoje dabartinius ginčus dėl feminizmo labai svarbu tai, kad šitaip sakydamas Paulius nepaneigia valdžios struktūros: vyras vadovauja žmonai. Valdžia nebūtinai kelia grėsmę meilės santykiams santuokoje, kadangi ji nėra tų santykių dėmesio centras.
Žodis bendrystė išreiškia bendrumą, bendrą veikimą ir bendrą sprendimų priėmimą. Tarpusavio santykių esmė nėra valdžia, ir jau tikrai ne viršenybės klausimas. Paulius sako, kad vyras turi patarnauti žmonai. Grįžtant prie sukūrimo ištakų dar svarbiau tai, kad Adomas ir Ieva buvo sukurti vienodai panašūs į Dievą; ir vyrai, ir moterys vis dar tebėra „Dievo paveikslas“. Tiesa, vyro ir žmonos santykiai atspindi valdžios struktūrą, bet valdžia neturi būti pagrindinis jų bruožas. Svarbiausia tai, kad jie kartu mąstytų, melstųsi, kovotų, augintų savo vaikus ir visa kita darytų bendrai.
Bibliniai rėmai nevaržo vyro ir žmonos laisvės ir neverčia padalyti gyvenimo taip, kad visi sprendimai būtų vyro ir nė vieno – žmonos. Tas pats ir su darbų paskirstymu: ar motina turi rūpintis tik namais ir vaikais, o tėvas – įstaiga ir sodu? Aišku, tam tikras darbo pasidalijimas reikalingas, bet jis niekuomet nebus visiems vienodas. Vyras gali gaminti valgį, o žmona – vesti sąskaitas. (Dėl to nėra pažeidžiamas joks dieviškas principas). Ko reikia vengti bet kokia kaina, tai įsivaizdavimo, jog dėl darbo pasiskirstymo dalomi ir santykiai. Sutuoktiniai turi būti sujungti visa savo gyvenimo įvairove. Jie sukuria naują vienetą, kurį Šventasis Raštas vadina „vienu kūnu“, ir tai turi atspindėti jų bendras gyvenimas. Jei darbas, sportas ar hobis kliudo tokiam bendrumui, jų reikia be gailesčio atsikratyti arba juos apriboti, nors tuo nenorime pasakyti, kad šie dalykai yra beverčiai. Tačiau veiklos sritis pasirinkti bei prioritetus teikti reikia atsakingai ir rūpestingai, nes sutarimo džiaugsmas puolusiame pasaulyje neateina be pastangų.
Svarbiausias tarpusavio santykių tikslas, kurio turėtų būti siekiama, yra bendrystės patirtis – dalijimasis vienas kito gyvenimu, pasireiškiantis paklusnumu bei pasiruošimu aukotis iš rūpesčio dėl kito žmogaus ir pagarbos Kristui. Kadangi žmonės ir buvo sukurti tokiems ryšiams, tai negali jiems pakenkti. Iš tiesų tai vienintelis būdas santuokoje rasti pilnatvę. O priešingas idealas – siekti išlaikyti visišką nepriklausomybę, reikalauti savo teisių, piktintis dėl bet ko, kas atima daug laiko ar energijos, – sutuoktiniams ir šeimai pranašauja žlugimą.
Kaip tik čia daugelis moterų išsilaisvinimo judėjimo iškeltų idėjų yra klaidingos. Kai kurios jų visiškai teisingos, ir tokias idėjas turėtume remti (pavyzdžiui, vienodas atlyginimas už vienodą darbą, lygios galimybės). Bet nėra abejonės, kad pagrindinis šio judėjimo bruožas – tai asmeninio moters pasitenkinimo idealas, o tai iš esmės savanaudiška. Šio judėjimo principus atmetame ne dėl to, kad juos iškėlė moterys. Tokia pažiūra tiek pat peiktina ir tada, kai ją propaguoja vyrai – tarp jų ji pasitaiko netgi dažniau. Išsilaisvinimo judėjimo dalyvių emocijas nemaža dalimi paskatino tas faktas, kad vyrai santuokoje yra tokie dideli egoistai. Vis dėlto feministinės nuostatos susiformavo ir dėl bendrai visuomenėje pasikeitusio „savęs realizavimo“ apibrėžimo – „tai, kas man patinka, kada man patinka, kaip man patinka“. Tokio požiūrio padariniai yra pražūtingi.
Krikščionis turi tvirtai pareikšti, kad santuokos pilnatvė pasiekiama tada, kai abu sutuoktiniai aukojasi dėl vienas kito. Bendrystė reiškia veikti kartu ir taip įsitraukti į kito gyvenimą, kad būtum pasiruošęs dėl jo „duoti ir atsiduoti“. Tai turi būti svarbiau už valdžią. Pakeisti šią tvarką – vadinasi, sujaukti Dievo planą, nustatytą kuriant pasaulį, nes Adomas ir Ieva buvo sukurti vienas dėl kito, kad mylėtų ir džiaugtųsi vienas kitu – bet ne tam, kad vienas antram viešpatautų.

Tėvai ir vaikai

Ką pasakėme apie santuoką, tinka ir santykiams tarp tėvų ir vaikų. Valdžiai turi būti rodoma pagarba iš abiejų pusių: vaikus reikia mokyti paklusti ir padėti jiems suprasti valdžios svarbą, o tėvai turi prisiimti atsakomybę gerai valdyti savo namus ir sukurti tinkamą pagrindą, kuriuo remdamiesi teisingai teistų ir neerzintų vaikų (Ef 6,4).
Tačiau ir bendrystės principui reikia rodyti pagarbą, netgi atsidavimą. Tėvai turi stengtis gyventi kartu su savo vaikais, o ne vien tik juos auginti; nuolatos palaikyti šiltus santykius, rodydami vaikams meilę ir gerbdami juos nuo pat pradžių. Nereikia šaipytis iš savo vaikų, tarsi tie savo naivumu būtų nepilnaverčiai žmonės, ar blogai atsiliepti apie vaikus jiems girdint, lyg jie negalėtų to suprasti. Tėvai turėtų dažnai kartu su vaikais maloniai leisti laiką, o ne kartą per metus, priimdami tai kaip ypatingą malonumą. Jų santykiai turi būti tokie, kad vaikai galėtų jais džiaugtis dabar, o vėliau turėtų daug malonių prisiminimų – kiek tai įmanoma mūsų iškreiptame pasaulyje.
Tai ne romantizmas, o esminis tokių santykių bruožas. Kaip ir visuose santykiuose, „kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“ (Lk 6,38). Norėdamas parodyti, kad trokšta palaikyti šiltus santykius su korintiečiais, Paulius panaudoja tėvų ir vaikų santykių analogiją: „Štai aš pasiruošęs trečią kartą atvykti pas jus, tačiau neapsunkinsiu jūsų, nes geidžiu ne jūsų turto, o jūsų pačių. Juk ne vaikai privalo krauti turtą gimdytojams, bet gimdytojai vaikams. Jūsų sielų labui su džiaugsmu viską atiduosiu ir save patį pridėsiu“ (2 Kor 12,14–15).
Štai toks yra bendrystės modelis tėvų ir vaikų santykiuose. Tėvai neturi valdžios ir disciplinos laikyti savo santykių centru. Svarbiausia turėti norą dalytis su vaikais savo gyvenimu, o ne vien tik aprūpinti juos maistu, rūbais, pastoge ir išsilavinimu. Tėvai turi būti pasiruošę dalytis savimi, duoti ir atsiduoti savo vaikams. Pagaliau juk vyrai ir moterys aukojasi dėl verslo sumanymų ir politinių kampanijų, tad kodėl tėvai negali aukotis dėl savo vaikų? Kodėl jie negali atiduoti jiems savo laiko ir fizinės energijos, dalytis su jais gyvenimu? Vyras turi aukotis dėl žmonos, žmona – dėl vyro, o abu – dėl savo vaikų.
Reikia nepamiršti ir kito esminio elemento, įeinančio į tėvų ir vaikų bendrybės sampratą, būtent, vaikų priklausomybės laikinumo. Maži vaikai yra visiškai priklausomi nuo tėvų. Šiuo laikotarpiu tėvai jiems turi vadovauti. Tačiau ateina laikas, kai jie pereina iš priklausomybės į lygybę su tėvais. Pradžios knygoje, 2,24 kalbama apie tai, kad žmogus susituokęs palieka savo tėvą ir motiną. Bet tai nereiškia, kad nepriklausomybė prasideda tik nuo santuokos. Vaiko nepriklausomybė turi būti tikslas, kurio tėvai siekia. Ją reikia sąmoningai puoselėti, kad metai po metų, ramiai ir galbūt dėl tokio laipsniškumo nepastebimai, vaikas iš priklausomo nuo tėvų darytųsi jiems lygus. Biblija neįvardija konkretaus amžiaus, kada tai turi būti pasiekta, bet aiškiai parodo, kad būtent toks yra tėvų ir vaikų santykių tikslas. Tėvai turi žiūrėti į save tik kaip į in loco parente, t.y. kaip į pavaduojančius Dievą, ir to niekada nepamiršti. Vaikų priklausomybės prasme jie yra tėvai tiktai trumpą laiką. Tik vienas Dievas yra nuolatinis vaiko tėvas. Todėl tėvų tikslas – palaipsniui silpninti savo įtaką vaikams.
Biblija reikalauja, kad vaikai visada gerbtų savo tėvus, nes šie suteikė jiems gyvybę, bet tai nereiškia, kad tėvams visada reikia paklusti. Niekada nereikia paklusti, jeigu liepiama daryti tai, kas prieštarauja Dievo įstatymui. Be to, tam tikru metu vaikai turi pasukti savo pačių keliu, nesvarbu, ar tėvai tam pritaria, ar ne. Jie turi pasirinkti darbą, sutuoktinį, miestą, kuriame gyvens. Juk kurti savo gyvenimą paklūstant pačiam Dievui – vadinasi, būti žmogumi.
Taigi tėvai turėtų palaipsniui atsisakyti savo valdžios. Dėl šio tikslo reikia imtis konkrečių veiksmų, kad vaikai kaip įmanoma anksčiau Dievo ir pasaulio akivaizdoje taptų nepriklausomos asmenybės (nors negalima vaikų versti per anksti suaugti ir atimti iš jų vaikystės malonumų bei laisvių). Kitaip tariant, tėvai turi siekti, kad jų vaikai priimtų tiesioginę Dievo valdžią vietoje tėvų – Dievo tarpininkų – valdžios. Jei taip įvyks, tėvai laimės savo vaikų draugystę. Kas gali sutrukdyti tarpti tvirtai draugystei tarp vienos šeimos narių, kaip kad esti draugaujama už šeimos ribų? Deja, mūsų iširusioje visuomenėje prieita prie to, kad šeimoje galime tikėtis tik paviršutiniškumo ir priešiškumo.
Sunku tinkamai aprašyti santuokos grožį. Joje slypinčius sunkumus daugelį kartų minėjome tik tam, kad būtume realistai. Niekas nėra taip toli nuo tiesos, kaip mintis, jog santuoka išsprendžia problemas, kad ji žmogui dovanoja gyvenimą be sunkumų ir kad susituokęs jis ilgai ir laimingai gyvena. Bet sunkumai atsiranda dėl nuodėmės, o ne dėl pačios santuokos institucijos. Jos problemos galėtų būti palygintos su alpinisto kopimu: kiekvienas naujas atramos taškas kainuoja labai daug, bet nuo ten atsivėrę reginiai atneša didžiulį atlygį. Tačiau ši analogija nėra labai vykusi, nes per šeimos gyvenimą atsivėrusi panorama nėra beasmenė, džiuginanti tik akis, o dvasinė ir asmeninė, teikianti džiaugsmo širdžiai.
Šeimos sukūrimas yra viena labiausiai įpareigojančių ir drauge didžiausią pilnatvę atnešančių žmogaus galimybių. Tai sąjunga, kurią Dievas pradžioje sukūrė kaip savo paveikslą. Kiek šeima susigrąžins tokį gyvenimą, koks buvo numatytas sukūrimo pradžioje, tiek ji patirs paties Dievo Trejybės „šeimos“ gyvenimo šlovę. Koks didingas santuokos pagrindas! Ir koks padrąsinimas nugalėti sunkumus, žinant, kad tokie gyvenimo lobiai slypi taip arti.

Ranald Macaulay, teisininkas, teologas
Jerram Barrs, teologijos seminarijos dėstytojas

Vertė Vida Šiukštienė

Versta iš: Macaulay R., Barrs J. The Nature of Spiritual Experience. – 1978.

Čia publikuojamas IX knygos skyrius. 2000 m. buvo išleista visa knyga: Ranald Macaulay, Jerram Barrs „Būti žmogumi. Dvasinio gyvenimo prigimtis“ (Šiauliai, 2000)





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).