KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Lietuvos šeima: dabartis ir ateitis

Giedrė Purvaneckienė

Pažvelgus į statistiką, šeimos dabartis Lietuvoje atrodo niūriai.

Santuokų skaičius nuolat mažėja nuo 1960 m. 1994 m. buvo sudarytos 6,3 santuokos tūkstančiui gyventojų.

Ištuokų skaičius išlieka labai aukštas, nors per pastaruosius trejus metus šiek tiek ir sumažėjo. Aukščiausias jis buvo 1991 metais (tūkstančiui gyventojų teko 4,1 ištuokos). Nuo tada ištuokų skaičius mažėjo, ir 1994 m. tūkstančiui gyventojų teko 3 ištuokos. Tačiau atsižvelgiant į nuolatinį santuokų skaičiaus mažėjimą, ištuokų skaičiaus sumažėjimas neturi lemiamos reikšmės. Kohabitacijos atvejų daugėja, nors statistiškai kartu gyvenančių, bet nesusituokusių skaičius dar nėra reikšmingas, jis sudaro apie 2 proc. suaugusių gyventojų.

Gimstamumas nuolatos mažėja. 1994 m. tūkstančiui gyventojų vidutiniškai gimė 11,5 vaiko. 1994 m. mirusiųjų skaičius jau viršijo gimusiųjų, taigi natūralus prieaugio koeficientas tapo neigiamas.

Nesantuokiniai vaikai. Nors gimstamumas mažėja, tačiau nuolat daugėja nesantuokinių vaikų. Per metus gimusių nesantuokinių vaikų skaičius nuo 1990 m. iki 1994 m. padidėjo 16 proc.. Tarp 1994 m. gimusių vaikų nesantuokiniai sudarė net 10,8 proc.

Abortų skaičius nuo 1992 m. šiek tiek sumažėjo. Tačiau abortų ir gimusių vaikų skaičiaus santykis pastaraisiais metais beveik nekito ir buvo labai aukštas: 71,33 aborto 100-ui gimusiųjų (1994 m.).

Netekę tėvų globos nepilnamečiai. Daugėja nepilnamečių, netekusių tėvų globos. Per 1994 metus tėvų globos neteko 2567 nepilnamečiai, iš jų 1048 ikimokyklinio amžiaus vaikai.

Nepilnamečių nusikaltėlių skaičius taip pat didėja. 1994 m. buvo užregistruoti 4433 nepilnamečių nusikaltimai, t. y. 3,7 karto daugiau nei 1970 m. Tai sudarė 7,6 proc. visų užregistruotų nusikaltimų.
Visų šių rodiklių analizė kelia klausimą apie šeimos krizę. Nuo ko priklauso šeimos tvirtumas, jos įtaka visuomenei? Ar šeima tebėra vertybė? Kokios pasaulinės tendencijos? Galbūt šeima – istorinė atgyvena ir ateityje išnyks?
Vakarų šalių demografai, sociologai jau seniai kelia klausimą, kas gi atsitiko šeimai? Amerikos gyventojų asociacijos prezidentas L. Bumpassas taip ir pavadino savo kreipimąsi: „Kas atsitiko šeimai?“ JAV ir kitose industrinėse šalyse tendencijos tos pačios: auga kohabitacijos ir ištuokų skaičiai, o santuokų ir gimstamumo rodikliai mažėja. Tačiau tas faktas, kad daugelis tuokiasi pakartotinai po santuokos nutraukimo, rodo, kad žmonės linkę gyventi šeimose. Lietuvoje po ištuokos susituokia kas antras vyras ir kas trečia moteris. Be to, absoliuti dauguma Lietuvos gyventojų (82 proc. moterų ir 71 proc. vyrų) nelaiko santuokos senamadišku dalyku.
Kas nulemia neigiamas šeimos tendencijas? Kuriuos procesus galima valdyti ir kurių – ne? Iš istorinės patirties žinome, kad šeimos irimas buvo labai glaudžiai susietas su urbanizacija, žmonių migracija iš kaimo į miestą. Šie procesai jau įvyko, jie negrįžtami, todėl galima tik konstatuoti tą faktą.
Antras dalykas, kuris neigiamai paveikė šeimos rodiklius (gimstamumo mažėjimą ir ištuokų skaičiaus mažėjimą) – mokamas moterų darbas. Yra ne tik paprasta koreliacija tarp didėjančio dirbančių moterų skaičiaus ir ištuokų skaičiaus, bet taip pat yra įrodyta, kad dirbančios, finansiškai nepriklausomos moterys yra labiau linkusios skirtis nesėkmingos santuokos atveju. O nedirbančios moterys yra daugiau linkusios kentėti.
Istorijos nesugrąžinsi. Ir ne vien todėl, kad dauguma moterų pačios nenorėtų tapti finansiškai priklausomos; tą diktuoja ekonomikos dėsniai. Vadinamoji „visuotinės gerovės valstybė“ remiasi tuo, kad dauguma visuomenės narių dirba mokamą darbą, dalį jų uždarbio valstybė pasiima mokesčių pavidalu ir iš to išlaiko nedirbančius visuomenės narius. Tai – viena iš priežasčių. Kita – valstybių tarpusavio konkurencija. Norint, kad visuomenė greičiau vystytųsi, greičiau darytų pažangą, turi būti išnaudotas visų gyventojų kūrybinis bei darbinis potencialas. Nereikia didelės vaizduotės suprasti, kas atsitiktų su visuomene, jei ji staiga dvigubai sumažintų šį potencialą.
Trečias, nė kiek ne mažiau svarbus veiksnys, – asmeninės laimės ideologija. Žmonės nori jaustis laimingi tiek visuomenėje, tiek šeimoje. Ne kiekvienam suteikia laimės jo padėtis visuomenėje, darbas. Kai žmogus gali labai menkai paveikti visuomenės procesus, kai darbas nėra kūrybinis, o reikalingas tik pragyvenimui uždirbti, tuomet jam ypatingai svarbi šeiminė laimė. Sociologinių tyrimų duomenys rodo, kad daugumai tiek Lietuvos, tiek Vakarų šalių gyventojų svarbiausias dalykas – šeima. 1994 m. Lietuvos gyventojų sociologinių apklausų duomenimis, 94 proc. gyventojų buvo svarbus pilnavertis ir laimingas šeimos gyvenimas. 78 proc. vyrų ir 86 proc. moterų teigė, kad sėkmingas šeiminis gyvenimas jiems yra svarbiausias dalykas. Žmonės nori būti laimingi šeimoje. O jeigu jie nėra laimingi? Tuomet neišvengiamai didėja ištuokų skaičius, – dauguma žmonių yra įsitikinę, kad šeimoje žmogus gali ir turi būti laimingas. Vadinasi, ištuokų skaičius didėja dar ir todėl, kad žmonės nori ir ieško šeiminės laimės. Taigi čia iškyla vienas iš didžiausių prieštaravimų.
Tad kokios gi šeimos perspektyvos? Nemanau, kad reiktų skambinti pavojaus varpais dėl šeimos visiško sunykimo, tačiau nieko nedaryti taip pat nevalia. Vystantis visuomenei neišvengiamai kinta vertybės, nuostatos. Kinta ir šeimos samprata, jos funkcijos visuomenėje. Tikrai nepadės aimanavimas, kad nyksta šeima, ir fantazavimas apie tradicinės šeimos dirbtinį sugrąžinimą. Reikia tirti šeimos charakteristikas ir ieškoti priemonių paremti šeimai. Tokių priemonių pasaulinėje praktikoje yra buvę daug, reikia panaudoti veiksmingas.

Giedrė Purvaneckienė
, socialinių mokslų daktarė, valstybės konsultantė moterų klausimais, VU Filosofijos fakulteto Edukologijos katedros docentė





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).