KRIKŠČIONIŠKAS ŽURNALAS APIE DIEVĄ IR JO PASAULĮ

Biblijos sąvokų žodynėlis: Meilė

Dieter Schneider

„Meilę“ suprantame kaip dviejų asmenų santykį, kur lygiai svarbi ir jausmo plotmė (palankumas, savanoriškumas), ir teisinė pusė (ištikimybė, pareiga). Ta pačia prasme galima kalbėti ir apie meilę gyvūnams, daiktams, idėjoms ir t. t., tačiau visada reikia aiškiai suprasti, kad čia jau nebėra esminių asmeninės meilės elementų. Dažniausiai meilei būdinga partnerių lygybė (draugystė, partnerystė), tačiau tikros meilės esama ir tarp nevienodą padėtį užimančių asmenų (tėvų ir vaikų santykiai).

Sąvoka Biblijoje

Senajame Testamente

Senajame Testamente sąvoka „meilė“ pasitaiko ne per dažniausiai, užtat itin reikšmingose vietose.

Dievo išrenkančioji meilė
Pakartoto Įstatymo knygos sk. 7 eil. 7–8 sakoma: „Ne dėl to, kad būtumėte buvę gausesni už bet kurią kitą tautą, Viešpats pamilo jus ir išsirinko, nes jūs buvote skaičiumi mažiausi iš visų tautų. Nes Viešpats mylėjo jus ir laikėsi priesaikos, kurią jis buvo davęs tavo protėviams, Viešpats išvedė jus galinga ranka ir atpirko tave iš vergijos namų, iš faraono, Egipto karaliaus, rankos“. Štai kas iš to paaiškėja:
a) Dievas myli žmones ne „apskritai“, tačiau taip, kad „išsirenka“ (tai tolygu meilei) visai apibrėžtą tautą, padaro ją sava, paskui – dar ir šviesos ženklu kitoms tautoms, nors apie tai čia dar nešnekama;
b) Dievas Izraelį myli ne todėl, kad jis vertas meilės – juk jis nereikšmingiausias iš visų tautų, – Izraelis vertas meilės dėl to, kad Dievas jį išsirinko mums nesuvokiamos meilės skatinamas;
c) Dievo meilė yra jo ištikimybė, nes Izraelio išrinkimas yra tėvams Abraomui, Izaokui ir Jokūbui duoto pažado ištesėjimas;
d) Dievo meilė nėra neapibrėžtas palankumas, bet konkretus ir ryžtingas istorinis veiksmas: išvadavimas iš Egipto vergovės per Raudonąją jūrą.

Žmogaus atsakas

Kadangi Dievas pirmas pamilo šią tautą, ji gali į Dievo meilę irgi atsakyti meile: „O dabar, Izraeli, taigi ko reikalauja iš tavęs Viešpats, tavo Dievas? Vien bijoti Viešpaties, tavo Dievo, eiti visais jo keliais, mylėti jį, tarnauti Viešpačiui, tavo Dievui, visa širdimi ir visa siela“ (Įst 10,12). Iš čia matome:
a) Žmogaus meilė Dievui nėra neapibrėžtas jausmas, bet konkretus jo įsakymų vykdymas. Įsakymai nestovi prieš žmogų kaip milžiniška atskirų priesakų suma (prieš kurią žmogus galiausiai turėtų patirti fiasko), jie reikalingi tam, kad primintų žmogui Dievo įvykdytą išvadavimo darbą;
b) žmogaus meilė Dievo nenužemina iki bičiulio; ji pasižymi gilia pagarba Dievo visagalybei ir didingumui. Nors atstumas tarp Dievo ir žmogaus išsaugomas, jų ryšys nėra bejausmis;
c) žmogaus meilė Dievui turi būti ilgalaikė ir ištikima.

„… savo artimą kaip save patį“

Kas myli Dievą, stengsis, kaip ir Dievas, mylėti kitus. Tai reiškia mylėti ir save patį, ir tą, kuris stovi greta tavęs irgi kaip Dievo kūrinys ir Dievo gyvavaizdis. Jau Senajame Testamente Dievo yra paliepta: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19,18). Ši meilė artimajam – ne visuotinis draugiškumas, bet „nors tektų savo artimą ir pabarti, neužsitrauk per jį nuodėmės“, – sakoma septynioliktoje eilutėje. Kas myli, nuolat rizikuoja pakenkti abipusei santarvei, nes meilė nepraeina pro silpnąsias artimojo vietas, bet iškelia jas.
Meilė artimajam gali būti ir draugystė, kaip rodo Dovydo santykis su Jonatanu (1 Sam 18,1 ir 3; 20,17). Tačiau į meilės sąjungą įtraukiamas ir kitos tautos žmogus: „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje: aš esu Viešpats, jūsų Dievas“ (Kun 19,34). Meilė, prasidedanti pačiu artimiausiu žmogumi, negali likti apribota vien juo. Meilė tegali plėstis, peržengdama ribas – arba ji visai ne meilė.

Išbandymai

Kai santykiai tarp asmenų pašlyja, meilei tenka dideli išbandymai. Vienas pirmųjų Šventojo Rašto pranašų (Ozėjas) ir paskutinis prieš Jeruzalės sugriovimą (Jeremijas) kalba apie meilę: beveik melancholiškai Jeremijas prisimena pirmosios Izraelio meilės Dievui laikus (Jer 2,2). Tačiau jis Dievo vardu vėl siūlo „santuoką“ ir galiausiai sako: „Amžina meile aš pamilau tave, todėl nesiliauju tau reikštis ištikima meile“ (31,3; plg. taip pat Oz 2,21; 11,1 ir 8–9).

Naujajame Testamente

Mylimasis Sūnus
Atpirkimo istorijos esminis momentas aprašytas Naujajame Testamente. Po Jėzaus krikšto pasigirdo Dievo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi“ (Mt 3,17). Dievo mylimasis yra jo išrinktasis Sūnus nešti jo meilei į pasaulį. Dievo meilė neturi ribų: kad išvaduotų pasaulį, jis atiduoda mirčiai savo Sūnų: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų…“ (Jn 3,16). Tokios meilės pasaulis nelaukė.

Priimti Dievo meilę
Dievo meilę galima atstumti. Norint šią meilę gauti ir pajusti, ją reikia priimti tikėjimu. Todėl Jonas sakinį toliau tęsia: „…kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“ Kaip ir Senajame Testamente, Dievo meilė nėra paprasta, bet išgelbėjimą teikianti meilė (plg. Jn 15,13; Rom 5,8).

Dievo meilė išlieta mūsų širdyse
Kai Dievas parodo meilę, tai ir tie, kurie leidžiasi jo mylimi, yra įtraukiami į atsakomąją meilę Dievui ir artimajam. Tačiau Naujasis Testamentas aiškiau nei Senasis parodo, kad atsakomoji meilė yra ne paties žmogaus, o Dievo veikimas žmoguje: „…Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5,5). Šventoji Dvasia yra galia, per kurią Tėvas myli Sūnų ir Sūnus Tėvą. Taigi ši galia atgyja tikinčiajame jam mylint: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime“ (Jn 14,23). Ir kiek tolėliau: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs“ (eil. 26), – būtent meilės žodį; o Dievo Dvasia neprimena nieko, kam ji nesuteikia galios. Šio Dvasios veikimo dėka tas, kuris tiki, gauna išgelbėjimo užtikrinimą: „Mes žinome, jog iš mirties esame persikėlę į gyvenimą, nes mylime brolius“ (1 Jn 3,14; prie to dar ir eil. 24). Meilė, kuri prasideda brolių ir seserų bendruomenėje, vien ja neapsiriboja. Ji apima ir priešus (Mt 5,43 ir toliau). Laiško romiečiams nuo 12 skyriaus 9 eilutės iki sk. 13 eil. 7. Paulius išsamiai nurodo, kokia turi būti krikščionių meilė ir tarnystė, o tryliktojo skyriaus 8–10 eilutėse visa tai dar kartą apibendrina jau cituota vieta iš Kunigų knygos 19,18.

Sąvoka šiandien

Meilė be reikalavimų
Tai, kad Naujasis Testamentas labai primygtinai kalba apie meilę, supranta visi mūsų amžininkai. Tačiau dabar manoma, kad daugelio pavienių paraginimų nebereikia, kad tam tikroje „situacijoje“ turi iš naujo paaiškėti, kas yra meilė. Pavyzdžiui, manoma, kad santuokinė neištikimybė nebūtinai tebegalioja, esą „kartais“ ji leidžiama ar net patartina: meilės nuotykis pavargusiai santuokai galįs padėti atsistoti ant kojų. Tačiau visuose Biblijos tekstuose kuo aiškiausiai sakoma, kad meilė yra tuščia ir akla, kai nesilaiko rėmų, – tai ypač pabrėžiama Naujajame Testamente. Nes meilė yra tarnavimas, o tarnavimas visada yra nusižeminimas iki tam tikro, dažnai nemalonaus ar skausmingo elgesio. Tarnauti, laikytis konkrečių nurodymų liepia Biblija. Kitaip mūsų meilė teliktų vien nekonkretus ir neapibrėžtas jausmas ir pagaliau būtų be galo nedraugiška! Tikrai, Dievo Dvasios veikiamai meilei visada būdinga ir ištikimybė, ir patvarus, ištvermingas atidumas kitam, ir tarpusavio susitarimai.

Mylėti kitus gali vien tas, kuris myli save
Ar šis tvirtinimas neprieštarauja krikščioniškam mokymui apie savęs išsižadėjimą meilėje? Kiek yra prasmės posakyje „…kaip save patį“? Mylėti plačiąja prasme galėsime tik tada, kai pradėsime nuo konkrečių asmenų, būtent nuo artimųjų. Susitelkimas į tai, kas toli, dažniausiai yra pabėgimas. Į tolį esame Dievo siunčiami tik tada, kai susitvarkome artimiausioje aplinkoje. O artimiausias meilės objektas kiekvienam yra jis pats. Visa, kas ateina iš Dievo rankų, yra verta meilės. Jei Dievas mane sukūrė kaip žmogų ir atgimimu per Kristų padarė Dievo vaiku, tada aš dėkingas priimu save kaip tokį kūrinį, su visais savo trūkumais ir nepakankamais gabumais. Kai aš su nuostaba suvokiu save kaip Dievo mylimą kūrinį, negaliu nepastebėti, kad greta manęs taip pat esama jo mylimų kūrinių. Tada aš stengsiuos taip mylėti savo artimuosius, kad ir žodžiais, ir darbais jiems taptų pažįstama Dievo meilė.

Dievo meilė – žmonių meilė
Yra tik viena meilė! Ir geismingoji lyčių meilė (vadinama „erosu“) nenuvertintina, o turi būti formuojama atsidavimo, ištikimybės ir konkretaus pastovumo. Žinoma, žmonės myli savo jėgomis ir negalvoja apie Dievą ir jo meilę. Tačiau meilė tikra tampa tik tada, kai ji prisipildo Dievo meilės mums: atsidavimo ji pirmiausia išmoksta iš Jėzaus Kristaus atsidavimo ant kryžiaus. Dieviška meilė yra ten, kur dėl artimojo mirtinai rizikuojama: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jn 15,13). Jėzus mirė už mus, nors visai nebuvome verti tos meilės (Rom 5,8). Ir vis vien jis mus jau vadino draugais. Parodydamas tokią meilę Jėzus visai amžinybei turi pirmenybę; jis pirmas pradėjo mylėti taip, kaip joks žmogus niekad nebūtų pajėgęs (1 Jn 4,10). Bet mylimieji juk gali mylėti! Kaip Jėzaus neatbaidė mūsų nuodėmės ir kaip jis savo gyvybės auka jas atleido, taip ir mes galime mylėti: neatsakyti pykčiu į pyktį ir nuolat atleisti. Mylėti reiškia matyti kitą be jo praeities, nes „mylintys gyvena atleidimu“.

Meilė yra dalykiška pagalba
Meilė daugiau nei vien pažiūros! Dievo meilė mums pasireiškė konkrečiais veiksmais; jis pasiuntė į pasaulį savo Sūnų. Kelyje į kryžių Jėzus atliko gailestingumo tarnystę tiems, kurie šaukėsi jo pagalbos. Jei atpažinome Dievo meilę ant kryžiaus ir sekame paskui nukryžiuotąjį Jėzų, neatsisakysime padėti tiems, kuriuos sutinkame pakeliui.

Dieter Schneider, pastorius

Vertė Zigmantas Ardickas

Versta iš: Biblisches Wörterbuch. – R. Brockhaus Verlag, Wuppertal





Teisusis klestės kaip palmė, augs kaip Libano kedras (Psalmė 92,12).