Holger Lahayne
Ludwigas Wittgensteinas per Pirmąjį pasaulinį karą savanoriu išėjo tarnauti į Austrijos-Vengrijos armiją ir už narsą kovose pelnė daugybę apdovanojimų. Be to, apkasuose jis rado laisvo laiko rašyti savo didžiąją filosofinę knygą „Loginį filosofinį traktatą“. Vienintelio jam gyvam besant išspausdinto veikalo pratarmėje L.Wittgensteinas su tvirtu pasitikėjimu rašė: „Todėl laikausi nuomonės, kad problemos yra pagaliau iš esmės išspręstos.“ Materialiniai turtai, nuosavybės turėjimas ar garbė mokslininkui nebuvo svarbūs. Savo milžinišką paveldėtą turtą filosofas išdalijo menininkams ir giminaičiams, kad galėtų vienuoliškai gyventi. Jo idėjos bematant padarė nemažą įtaką kelioms filosofinėms srovėms, tačiau L. Wittgensteinas nė prie vienos iš jų neprisijungė ir kuriam laikui visiškai atitrūko nuo filosofijos studijų. L. Wittgensteino minčių svarba XX a. filosofijai neabejotina, bet nepaprastas austras, radikaliai nusigręžęs nuo tradicinės filosofijos, kaip tik ir paskelbė šios mokslo šakos žlugimą. [1]
L. Wittgensteinas gimė 1889 m. (tais pačiais metais kaip ir žymus filosofas, jo kolega M. Heideggeris bei tautietis A. Hitleris) pramonininko šeimoje. Šeimos genealogijoje buvo ir žydų, bet Ludwigo tėvas – evangelikas, o motina Leopoldina ir vėliau visi vaikai pakrikštyti Romos katalikų bažnyčioje. Ši puikiai asimiliavusi šeima aktyviai dalyvavo imperijos kultūriniame gyvenime. Keletas iš septynių Ludwigo brolių ir seserų buvo apdovanoti nepaprastais muzikiniais gabumais. Paulas Wittgensteinas per Pirmąjį pasaulinį karą netgi netekęs rankos garsėjo kaip žymus pianistas. Mokykloje Ludwigas nepasižymėjo itin gerais mokymosi rezultatais. Jo gabumai, dideliam tėvo džiaugsmui, atrodė, glūdėjo technikos srityje. (Dar vaikas Ludwigas sukonstravo veikiančią siuvamąją mašiną). Todėl iš pradžių L. Wittgensteinas Berlyno aukštojoje technikos mokykloje studijavo inžineriją. 1908 m. jis išvyko į Angliją, Mančesterio universitetą, kur stebėjo orą ir atlikinėjo įvairius eksperimentus su aitvarais.
Anglijoje austrų studentas intensyviai įsitraukė į inžinerijos pagrindų studijas, jį vis labiau domino matematika, kol perėjo prie logikos. Galiausiai jis (norėdamas tik pamėginti) užsirašė į Kembridžo universitetą studijuoti filosofijos. Tuo metu šiame sename Anglijos universitetiniame miestelyje šlovė aplankė Bertrandą Russellą (1872–1970 m.), kartu su A. N. Whiteheadu išleidusį „Principia Mathematica“. Ši knyga britui Raselui, kaip ir vokiečiui G. Fregei, pelnė moderniosios logikos tėvo vardą. Žymusis universiteto profesorius ir jaunasis studentas greitai užmezgė pažintį, ir čia pat B. Russellas pastebėjo nepaprastus L. Wittgensteino gabumus: „Vos perskaitęs pirmąjį [L. Wittgensteino esė] sakinį, įsitikinau šio vyro genialumu“ [2]. Wittgensteino seseriai Herminai jis netrukus pasakys: „Mes tikime, kad kitą didelį žingsnį filosofijoje žengs jūsų brolis“ [3].
1913 m. išvykęs į Norvegiją L. Wittgensteinas užsisklendė medinėje pirkelėje (vėliau praktiškai ir likusia vienintele jo nuosavybe), kad galėtų netrukdomas tęsti savo logikos studijas. Čia galėjo būti parašyti ir jo „Traktato“ apmatai. Per I pasaulinį karą kovodamas Rytų ir Pietų frontuose filosofas dirbo toliau ir kūrinį, pradžioje pavadintą „Loginiu filosofiniu veikalu“, užbaigė italų karo belaisvių stovykloje. Iš ten sumuštos Austrų armijos karininkas rankraštį nusiuntė B. Russellui. Deja, anglas draugas šiai keistai knygai ilgai negalėjo rasti leidėjo.
L. Wittgensteinas tikėjo, kad „Traktatu“ visos filosofinės problemos yra pagaliau iš esmės išspręstos, ir laikė savo „misiją“ atlikta. Viename laiške jis rašė: „Viskas, ką iš tikro privalėjau pasakyti, pasakiau, todėl versmė išseko“ (Wuchterl, p. 67). Filosofas, atgręžęs akademiniam pasauliui nugarą, tapo paprastu Žemutinės Austrijos kaimų aštuonmečių mokyklų mokytoju. L. Wittgensšteinui bemokytojaujant (1920–1926 m.), vokiečių ir anglų kalbomis su lotyniška antrašte pagaliau pasirodė jo „Tractatus logico-philosophicus“ (1922). (Pirmasis veikalo leidimas, L. Wittgensteino pagrįstai ar nepagrįstai kritikuotas, išvydo dienos šviesą 1921 m. žurnale „Annalen der Naturphilosophie“).
Niekas nesistebėjo, kai nepaprastas genijus nusirito iki provincijos mokytojo. Bet pamažu jis vėl palinko prie filosofijos ir atsisakė kai kurių traktato tezių. Didelės reikšmės tam turėjo Vienos ratelio nariai (filosofai, matematikai, mokslininkai), kurie iš dalies reiškė didelį susidomėjimą L. Wittgensteino mintimis ir jį vėl iš naujo įtraukė į filosofines diskusijas. Pastatęs namą vienai savo seserų, 1929 m. L. Wittgensteinas nusprendė išvykti į Angliją. Čia jis bematant su „Traktatu“ apsigynė mokslinį laipsnį, tapo filosofijos docentu, o 1939 m. buvo paskirtas profesoriumi. 1938 m., hitlerinei Vokietijai okupavus gimtąjį kraštą, L. Wittgensteinas priima Anglijos pilietybę. Per Antrąjį pasaulinį karą, dirbdamas Anglijos ligoninėse, profesoriavimą filosofas pertraukinėdavo. 1951 m., praėjus ketveriems metams nuo profesūros nutraukimo, L. Wittgensteinas po trumpos ligos mirė nuo vėžio. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Pasakykite jiems, kad mano gyvenimas buvo nuostabus“ (Wuchterl, p. 130).
„Nuostabus gyvenimas“? Kaip tai suderinti su visą laiką jį lydėjusia savižudybės mintimi (trys broliai iš tikrųjų nusižudė!)? Ar ne mirties ieškoti, kaip jis pats teigė, L. Wittgensteinas išvyko į I pasaulinį karą? Mokslininko gyvenime yra daug prieštaravimų. Jis buvo be galo sudėtinga asmenybė. Jo draugas D. Pinsentas pavadino Wittgensteiną „chaotišku“. Su daugeliu žmonių jis negalėjo apskritai palaikyti „normalių“ santykių. Būdamas nepaprastai jautrus, mokslininkas nepakentė jokios jo asmens ar jo mąstymo kritikos. Nepaisydamas to, L.Wittgensteinas saugojo ir puoselėjo keletą intensyvių draugysčių. Tokie pat intensyvūs ir jo filosofiniai darbai. Jis neturėjo itin aukšto bendrojo filosofinio išsilavinimo, kartais net gyrėsi savo neapsiskaitymu (kiek nuodugniau buvo skaitęs turbūt tik A. Schopenhauerį ir dar „šį bei tą“ iš I. Kanto veikalų). Dėl šios priežasties mokslininkas daug sutelkčiau apsistojo ties atskirais klausimais, kad juos iki galo išaiškintų.
Ludwigas Wittgensteinas prieštaringas ir religiniais klausimais. Buvo metas, kada jis troško tapti kunigu. Antrajame pasauliniame kare, išmokiusiame jį melstis, filosofas visuomet su savimi nešiojosi L. Tolstojaus „Evangelijos aiškinimus“: „Ši knyga tam tikrą laiką man padėjo ištverti“. Rusų rašytojas filosofui padarė didžiulį įspūdį. Mokytojaudamas L.Wittgensteinas įgyvendino L. Tolstojaus propaguotą paprastą gyvenimo būdą. Antra vertus, lyg ir tikintis filosofas rašė tokius sakinius: „Tarkim, manęs kas nors paklaustų, ką tu tiki, Wittgensteinai? Ar tu skeptikas? Gal žinai, ar pergyvensi mirtį? Tuomet aš neabejotinai atsakyčiau – aš negaliu to pasakyti. Aš nežinau. Aš neturiu aiškaus supratimo, kai sakau, jog nenustosiu egzistuoti“ (Wuchterl, p. 68).
„Traktate“ aiškiai atsispindi L. Wittgensteino charakteris – koncentruotas, sudėtingas veikalas atrodo nesuprantamas, prieštaringas ir be galo sunkiai skaitomas. Dažnai negalima rasti minčių sąryšio ar pagrindinės idėjos, daugelis sakinių skamba tarsi aforizmai. L. Wittgensteinas taip stengėsi neparašyti nė vieno nereikalingo žodžio, kad susidaro įspūdis, jog filosofas aiškiaregys čia paliko savo priesaką, netgi apreiškimą. Veikalas susideda iš septynių pagrindinių tezių (šventas skaičius!) su sunumeruotais paaiškinimais.
Naujovės – kalbos analizė, kalbos kritika, sakinių aiškumas
Kuo gi L. Wittgensteino „Traktatas“ buvo toks naujas ir maištingas? Šiame veikale pirmą kartą filosofijos analizės objektu tampa kalba, tiksliau, kalbos analizė. Pradinis L. Wittgensteino klausimas: ką gali išreikšti kalba ir ko ne? Ką galima pasakyti žodžiais ir ko negalima? Koks yra kalbos santykis su pasauliu? L. Wittgensteino nuomone, filosofijos tikslas – „loginis minčių nuskaidrinimas“ (4.112 tezė). [4] Filosofijos rezultatas – „sakinių aiškinimas“ (ten pat). Tad filosofiją jis sulygina su „kalbos kritika“ (4.0031). Besidomintiems šiuo mokslu aiškumo idealizavimas primins R. Descartes’ą, reikalavusį „aiškaus ir akivaizdaus“ suvokimo. Tačiau prancūzui šis aiškumas buvo priemonė pasiekti patikimą pažinimą, o Wittgensteinui jis yra beveik savitikslis – viską išsiaiškinus, problemos išsisprendžia savaime.
Vaizdo teorija – faktas, vaizdas, sakinys
Kokia L. Wittgensteino analizės eiga? Pirmieji „Traktato“ sakiniai jau iš karto pateikia keletą esminių atsakymų, bet drauge ir sutrikdo. „1 Pasaulis yra visa, kas yra (was der Fall ist). 1.1 Pasaulis yra faktų, ne daiktų visuma… 1.2 Pasaulis dalijasi į faktus… 2 Tai, kas yra faktas, yra atominių faktų (Sachverhalten) buvimas (Bestehen).“ L. Wittgensteinas rėmėsi B. Russello „loginiu atomizmu“ ir, kaip ir jo mokytojas, tikėjo pasaulį esant atskirų vienas nuo kito nepriklausančių faktų ir įvykių sankaupa. Vardai, kurie tarsi kalbos „atomai“ toliau neskaidomi jokiu apibrėžimu, vadinami „poženkliais“. („Urzeichen“, 3.26). Jie yra galutinis analizės taškas. Pagal „atstovavimo ženklais principą“ („Prinzip der Vertretung“, 4.0312) jie pakeičia objektus. Antroje pakopoje iš šių vardų susidaro „elementarūs sakiniai“ („Elementarsätze“), kurie yra vardų jungtis bei jų grandinė. Kiti aukštesniosios pakopos sakiniai susideda iš elementariųjų sakinių („5 Sakinys yra elementariųjų sakinių teisingumo funkcija“). Taip L. Wittgensteinas prieina prie vienos savo pagrindinių tezių: „4.01 Sakinys yra tikrovės vaizdas.“ Čia problemų kyla dėl to, kad šio kalbos atspindėjimo pobūdžio iš mūsų kasdienės kalbos dažnai neįmanoma suvokti, jį reikia atskleisti kalbos analize, t. y. jos nuskaidrinimu.
Palyginus su ankstesnių empiristų mintimis, nauja yra tai, kad L. Wittgensteinas pabrėžė logikos svarbą. Tikrovė ir vaizdas yra susieti loginiais ryšiais: „2.18 Tai, ką kiekvienas vaizdas… privalo turėti bendra su tikrove, kad apskritai… galėtų ją atvaizduoti, yra loginė forma, t. y. tikrovės forma.“ Tad tikrovės ir vaizdo loginė forma yra ta pati. Dėl loginės formos pasaulis „atsispindi“ sakinyje (4.121). Logika yra „pasaulio atspindys“ (6.13).
Logika, filosofija ir gamtos mokslai – prasminga, beprasmiška, absurdiška
Anot L. Wittgensteino, vienintelis kalbos uždavinys – atspindėti arba aprašyti tikrovę. Tik tokie sakiniai gali vadintis prasmingais. Netgi ir klaidinga informacija apie kokį nors atominį faktą („Sachverhalt“) gali turėti prasmę (pavyzdžiui, sakinys „Lyja“, – nors iš tikro ir nelyja). Nes jis vis tiek liudija apie tikrovę. Iš čia tikrovės apibrėžimas: „2.06 Atominių faktų egzistavimas arba neegzistavimas yra tikrovė“.
Sakinius, išplaukiančius iš loginių samprotavimų, L. Wittgensteinas vadina beprasmiais, nes jie visiškai nesusiję su kokiu nors patyrimu. Todėl logikos sakiniai „nieko“ nesako (5.43, 6.11). Prasmingi tik empiriniai sakiniai. Jie gali būti teisingi ar klaidingi. Jais teigiamas koks nors atominis faktas. Sakinių prasmė – konkrečių atominių faktų atitikimas (4.2). Logikos sakinius L. Wittgensteinas prilygina tautologijoms, pavyzdžiui, tokioms kaip „Ir lyja, ir nelyja“. Iš tokių sakinių apie tikrovę niekada nieko nesužinosi. Jie negali būti arba teisingi, arba klaidingi, – jie visuomet teisingi.
Prasmingais Wittgensteinas laiko tik empirinius sakinius, susidedančius iš elementariųjų sakinių ir loginių saitų tarp jų. Tai reiškia: prasmingi, griežtai traktuojant, yra tik gamtamoksliniai sakiniai. „Traktato“ gale L. Wittgensteinas šią išvadą visiškai aiškiai išsako: „6.53 Taisyklingos filosofijos metodas būtų toks: nesakyti nieko, išskyrus tai, kas gali būti pasakyta, taigi gamtos mokslų sakinių, taigi to, kas neturi nieko bendro su filosofija…“ Tradicinėje filosofijoje visuomet buvo kalbama apie abstrakčius dalykus („Pasaulis – tai…“, „Dievas – tai…“, „siela – tai…“, „moralė – tai…“). Tačiau šie sakiniai absurdiški („unsinnig“), nes jie neturi prasmės. Žodžiai „Dievas“ ar „moralė“ paprasčiausiai nieko nereiškia, kadangi jų neatitinka (empiriniai) atominiai faktai. Filosofija klasikine prasme, visų pirma metafizika ir etika, nebeįmanoma.
Riba – sakyti, rodyti, tylėti
Austrų filosofui išsakoma tik tai, kas atspindi tikrovę, leidžia susidaryti jos vaizdą. Tik apie tai galima kalbėti. Visa kita yra absurdiška (arba beprasmiška), todėl apie tai reikia tylėti. Ši mintis išsakoma ir garsiojoje baigiamojoje tezėje: „7 Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“. L. Wittgensteinas kalbai apibrėžia griežtas ribas (žr. taip pat ir „Traktato“ pratarmėje). Vienoje ribos pusėje – išsakomi dalykai, už jos – neišsakomi. Mūsų kalba prasminga tik šiapus tos ribos. Apie beprasmius dalykus kalbame ant kalbos (logikos) ribos. Kalba apie dalykus, kurie yra anapus mūsų kalbos ribos, absurdiška.
Rezultatas: „6.421 Aišku, kad etika negali būti išreikšta. Etika yra transcendentali. 6.42 Todėl negali būti ir jokių etikos sakinių.“ Apie „pasaulio prasmę“ negaliu kalbėti, nes ji glūdi ne šiame pasaulyje (6.41). „Gyvenimo mįslė“ turi likti neįminta, nes jos „sprendimas erdvėje ir laike yra už erdvės ir laiko“ (6.4312). Neapsakomas ir pats Dievas: „6.432… Dievas neatsiskleidžia pasaulyje.“ L.Wittgensteinas reikalauja iš viso „uždrausti kalbėti“ apie filosofiją, etiką, estetiką ir teologiją.
Tačiau Wittgensteinas nemano, kad transcendentiniai dalykai neegzistuoja. Jo pažiūras aiškiai išreiškia 6.522 tezė: „Iš tikrųjų esama kažko neišreiškiamo. Tai rodo save, tai yra mistiška.“ Neišsakomi dalykai „pasirodo“, taigi „prasišviečia“, o aiškiai išsakomi „reiškia“ neišsakomus (4.115). L. Wittgensteinas pripažino šią „kitą dimensiją“, jis suvokė, kad mokslas yra toli gražu ne viskas. Veikalo pabaigoje jis nuoširdžiai rašo: „6.52 Mes jaučiame, kad net jei būtų atsakyta į visus galimus mokslo klausimus, mūsų gyvenimo problemos net nebūtų paliestos.“
„Traktato“ galima visiškai nesuprasti, laikyti jį vien tik mokslu besiremiančia arba netgi ateistine propagandine brošiūra. Wittgensteinas neniekino metafizinių, religinių ar etikos dalykų. 1919 m. viename savo laiškų apie „Traktatą“ jis rašė: „Knygos prasmė yra etinė… Kaip tik [pratarmėje] norėjau parašyti, kad mano veikalas susideda iš dviejų dalių: iš tos, kuri pateikta, ir viso to, ko nesu parašęs. Būtent antra dalis yra svarbioji. Mano knyga iškart iš vidaus atriboja nuo etinių dalykų…“ (Schulte, p. 85).
Ir vėl prieštaravimas
Wittgensteinas neatmetė mistinių ir filosofinių reiškinių, tačiau nesutiko, kad galima apie juos kalbėti, juos apbūdinti, konstatuoti. Betgi ar ne tai ir buvo daroma traktate? Jis susideda tik iš neempirinių sakinių. Jis taip pat filosofija, nes ir jame sakiniai ant mūsų kalbos ribos. Ar nedaro Wittgensteinas to paties, ką pats ką tik uždraudė? Be abejo, filosofas matė šį prieštaravimą ir atvirai jį suformulavo priešpaskutinėje knygos tezėje. Pagal L. Wittgensteino kriterijus, ir „Traktato“ sakiniai lygiai tokie pat absurdiški. Skaitytojas turi juos „įveikti“, perkopti ir, pro kūrinį prasibrovęs, jį nusimesti. 6.54-ąja teze L. Wittgensteinas pats pateikia vaizdų palyginimą: „Jis [skaitytojas] turi, taip sakant, nusimesti šalin kopėčias po to, kai jomis „užlipo“.
Per 2500 filosofijos istorijos metų paskelbta kartais daugiau, kartais mažiau protingų filosofinių projektų ir idėjų. Patyrimas, mitas, autoritetas, tradicija ir filosofijai būdingas racionalus, kritinis mąstymas labai dažnai susimaišydavo – ir turbūt neišvengiamai. L. Wittgensteinas buvo pirmasis filosofas, pripažinęs savo mintis visiškai neprotingomis ir pateikęs tai kaip atsakymą. Žinoma, nė kiek neperdėsime, jeigu jo išvadas laikysime filosofijos žlugimu, kadangi jos neabejotinai priklauso prie filosofinių minčių pagrindinių reikalavimų – būti objektyviai prasmingam kuria nors prasme (kitu atveju išties vertėtų patylėti).
Tačiau filosofijos nebuvo galima taip paprastai palaidoti. Wittgensteino „Traktatas“ padarė neabejotinai didžiulę įtaką, bet visas veikalas su savo neracionalia pabaiga – daug mažesnę. Vienos ratelio neopozityvizmo pradininkai (M. Schlikas, R. Karnapas) mielai perėmė L. Wittgensteino suskirstymą į prasmingas ir neprasmingas mintis, tačiau visiškai ignoravo mistinę traktato dalį ir atmetė mokslininko požiūrį į absurdiškumą. Netrukus Wittgensšteiną užpuolė aršūs kritikai. Vienas tokių – Karlas Popperis (po II pasaulinio karo Anglijoje), teigęs, kad tikros filosofinės problemos egzistuoja, ir nurodęs racionalesnį daug žadantį kelią.
Tikėjimas be mokymo
Pats L.Wittgensteinas savo vėlyvuosiuose filosofiniuose veikaluose (maždaug nuo 1930 m.) daugelį „Traktato“ teiginių atmetė, laikydamas juos klaidingais. Jis atsisakė „idealios kalbos“ nuostatos. Tad filosofija kaip ir anksčiau liko vien tik kalbos kritika, kuri daugiau nieko nebeaiškino: „Aiškinimas turi pasitraukti, jo vietą turi užimti tik aprašymas… Filosofija yra kova prieš mūsų proto pakerėjimą kalbos priemonėmis.“ („Filosofiniai tyrinėjimai“, §109). Jis dar kartą, iš esmės teigiamai, pasisakė apie tikėjimą ir krikščionybę. Tačiau tuoj išvysime, prie kokių pragaištingų padarinių prisidėjo jo filosofija.
Ludwigas Wittgensteinas niekada nebuvo religingas bažnytine prasme, bet išgyveno religinių ir mistinių patyrimų. „Traktate“ jis reikalavo visiškai tylėti apie etiką ir tikėjimą, nors tokius patyrimus ir laikė realiai egzistuojančiais. Nepaisydamas to, savo vėlyvojoje filosofijoje mąstytojas padarė keletą nuolaidų: galbūt etika, tikėjimas, religija kaip nors ir išreiškiami žodžiais, bet apie tai galime kalbėti tik iš savo asmeninės patirties, „tik pirmuoju asmeniu“. Etikos ir tikėjimo negalima mokyti. 1937 m. jis rašė: „Krikščionybė nėra mokymas… Ji realaus vyksmo žmoguje aprašymas… Kurie apie tai pasakoja (kaip Banjanas), paprasčiausiai apibūdina, kas yra atsitikę su jais. Krikščionybė nesiremia istorine tiesa. Ji pateikia mums (istorinę) žinią ir liepia: dabar tikėk!“ (Wuchterlis, p. 68).
„Traktate“ L. Wittgensteinas atribojo išsakomus dalykus nuo neišsakomų. Nuo 4-ojo dešimtmečio jis skirstė tai, kas išsakoma, į daugelį sričių („kalbos žaidimai“). Religinius dalykus irgi galiu išreikšti žodžiais, tačiau kalbos žaidimas su religingumu yra visiškai kitame lygmenyje nei, pavyzdžiui, su moksliškumu ar objektyviu ir „dalykiniu“ mąstymu. Žodžiai „įrodymas“, „priežastis“, „tikimybė“ religiniuose samprotavimuose turės visiškai kitokią prasmę nei moksliniame mąstyme. Net ir tiesos sąvoka religijoje atliks kitą funkciją nei mokslo kalboje: „Istoriniai evangelijų pranešimai istorine prasme gali pasirodyti esą klaidingi, tačiau tikėjimas dėl to nieko nepraras, …nes istoriniai įrodymai tikėjimui visiškai nerūpi“ (1937 m., Schulte, p. 103–104). Wittgensteinas pabrėžė Evangelijos reikšmę asmeniniam savo gyvenimui. Svarbiausia, kad ji sužadina atgailą, tikėjimą, suteikia palengvėjimo – neatsižvelgiant į tai, ar ji teisinga, ar klaidinga objektyvia prasme.
Jei ankstyvasis L. Wittgensteino „Traktatas“ savo griežtumu dar atbaidydavo tikinčiuosius, tai vėlyvojo L. Wittgensteino žodžiai krikščionio ausims vėl įdomūs, jau vos ne pamaldūs „dabar tikėk!“ Tačiau esminės filosofo pažiūros nepasikeitė. Daugelis jo minčių aplinkiniais keliais prasiskverbė ir į bažnytinius sluoksnius. Netrukus modernūs teologai pradėjo tvirtinti – panašiai kaip ir L. Wittgensteinas – kad krikščioniškas tikėjimas nepriklauso nuo istorijos, daugelio stebuklų, – net be prisikėlimo jis gali puikiai gyvuoti. Turėtų būti aišku, jog tai visiškai nesuderinama su Biblijos skelbiama žinia ir nenusipelno krikščionybės vardo (žr. 1 Kor 15,14). Nepaisant to, maldingesnėse ar visiškai pamaldžiose bendruomenėse galima užtikti vitgenšteiniškų minčių: „esminių dalykų mūsų žmogiška kalba neįmanoma išreikšti“. „Biblijos sakiniai susideda iš negyvų raidžių. Betgi skaitydamas Šventąjį Raštą kažkaip sužinau, kad Dievas kalba man“, ir „krikščionybė – ar tai mokymas? Na, to aš labai nepabrėžčiau. Sistema? Šitai jau, žinoma, ne! O kam reikalinga teologija? Kam tas tuščiažodžiavimas – mums reikia gyvenimo!“ Ir kas dar, išskyrus keletą pavienių katalikų tomistų, teigia, kad teologija mokslas!?
Daug kas niekina sistemingą Dievo žodžio nagrinėjimą, teologijos mokslą ir tai, kad kalbą Dievas gali pavartoti apsireikšdamas mums. Taip tikėjimo esmė supaprastėjo iki tikėjimo akto, jo asmeninio pasireiškimo. Tikėjimo turinys tapo antraeilis – „krikščionybė nėra mokymas, …tačiau realaus vyksmo žmoguje aprašymas.“ Visa tai – vitgenšteiniško kalbos susiaurinimo iki gamtamokslinių reiškinių ir religinės kalbos atribojimo nuo objektyvios mokslo kalbos vaisius. Tuomet skeptikui paprašius pagrįsti tikėjimą, vienintelis jo argumentas lieka asmeninis patyrimas (pavyzdžiui, atsivertimas), kurį lengvai galima padaryti nepasiekiamą kritikai. [5] Išnyksta tikras tikėjimo aiškinimasis. Galiausiai pralaimima prieš „pasaulį“, nuo kurio pernelyg religingi žmonės ir taip nori apsisaugoti.
Kai kas mano, kad krikščionys, užsisklendę savo asmeninio patyrimo tikėjimo kiaute, yra ypač dvasingi. Esu įsitikinęs, jog yra priešingai. Nesame dvasingi krikščionys, jeigu nebenorime daugiau būti „žemės druska“ (Mt 5,13; Kol 4,6). Druska būsime tik tuomet, jei ir vėl tikėjimo aktą (fakto, kad aš tikiu Wittgensteinas neatmetė) ir tikėjimo turinį (faktą, kuriuo tikiu, – tai filosofas manė esant nereikšminga) laikysime lygiaverčiais ir pabrėšime kartu.
Pirmiausia krikščionys turėtų patvirtinti vieną dalyką – kalba yra verta Dievo, ji nebuvo ir nėra jam per žema pranešti apie save. Gal Biblija Wittgensteinui buvo jos autorių tikėjimo liudijimas, tačiau jos žodžių jis tikrai nelaikė Dievo žodžiais. Nenuostabu, kad mokslininkas, nepaisydamas didelės pagarbos religijai, nepaisydamas visų mistinių patyrimų, Biblijoje taip ir nerado tikėjimo bibline prasme: „Iš tikrųjų aš negaliu jo (Jėzaus) vadinti Viešpačiu, nes man tai nieko nesako. Aš galėčiau jį vadinti ‘pavyzdžiu’, netgi ‘Dievu’ – arba galiu suprasti, kai jis yra taip vadinamas. Tačiau žodžio ‘Viešpats’ nepajėgiu ištarti suvokdamas jo prasmę, nes netikiu, kad jis ateis manęs teisti; tai man nieko nesako“ (Wuchterl, p. 70–71).
Holger Lahayne, studijavo grafiką ir teologiją
Vertė Daiva Dauskurdytė