Iris Weiss

„Senąjį Testamentą mes ir žydai turim bendrą“, – tokios nuomonės vieningai laikosi visa krikščioniškoji stovykla. Stop! Teisybės čia yra tik iš dalies. Tai, kas žydus ir krikščionis skiria, yra ne tik Naujasis Testamentas, Jėzaus asmens supratimas, bet ir nevienodas supratimas to, ką krikščionys vadina „Senuoju Testamentu“, o žydai „Tanak“ (tariama taNACH). Tanachas yra dirbtinis žodis, sudarytas iš pirmųjų trijų žodžių Tora, Neviim, Ketuvim raidžių. Tora susideda iš penkių Mozės knygų, kurios hebrajų Biblijoje vadinamos pagal pirmąjį atitinkamos knygos žodį: Berešit (pradžioje), Šemoth (vardai), Vajikra (jis pasišaukė), Bemidbar (dykumoje) ir taip pat Debarim (žodžiai). Pranašų knygoms (Neviim)priklauso ne tik – kaip kad krikščionių tradicijoje – trys didieji pranašai Izaijas, Jeremijas ir Ezechielis, bet ir dvylika „mažųjų“, tačiau prieš juos dar eina „Pirmieji pranašai“, būtent: Jozuės, Teisėjų, 1-oji ir 2-oji Samuelio, 1-oji ir 2-oji Karalių knygos. Kiti raštai (Ketuvim) apima Psalmes, Patarlių, Jobo, Giesmių giesmę, Rutos, Raudų, Koheleto, Esteros, Danieliaus, Ezro, Nehemijo knygas ir 1-ąją bei 2-ąją Kronikų.  Sinajaus kalne Mozei Dievas davė Torą, nors hebrajų kalboje vartojama daugiskaita „Toroth“. Viename rabiniškame Talmudo komentare, vadinamajame Sifra Bechuchotajuje, komentuojama: „Kodėl Toroth pasakyta daugiskaita, o ne vienaskaita (Tora)? Pamokyti, jog Izraelio tautai duotos dvi Toros: viena rašytinė, kita sakytinė“. Žydų supratimu, sakytinis mokymas, perduotas Mozės, ėjo iš kartos į kartą ir tiktai vėliau įgavo rašytinį pavidalą. Kai šventykla buvo antrą kartą sugriauta (70 m. po Kr.) ir kraštą užėmė romėnai, iškilo klausimas, kaip po šitokio įvykio bei išsklidimo po kitas tautas judaizmui išlikti. Tada po ilgų diskusijų pirmiausia pradėtas rašyti sakytinis mokymas. Tas sakytinis mokymas yra Talmudas. „Tiktai pagal Talmudą išaiškinta Biblija įtraukia skaitytoją į žydišką raštų skaitymo būdą“, šitaip pareiškia prancūzų rabinas ir filosofijos profesorius M. A. Ouaknin.
Taigi Talmudas yra akiniai, pro kuriuos žydai žiūri į Torą ir interpretuoja ją. Štai pavyzdys. Toroje pasakyta: „Šešias dienas dirbkite; septintoji diena yra šabas, skirta poilsiui ir šventam susirinkimui. Nieko nedirbkite tą dieną, nes tai yra šabas Viešpačiui, kur jūs begyventumėte“ (Kun 23,3). Kaipgi suprasti šią Dievo tvarką? Kada tiksliai šabas prasideda ir kada baigiasi? Kas yra darbas, o kas ne? Kur ribos? Kokius atstumus galima nueiti? Kas būtų, jeigu kaimyno karvė būtent šabo dieną įkristų į duobę? Šiuos ir kitokius klausimus išminčiai nagrinėja ir, išlaikydami jų skirtingumą, užrašo: rabinas X sako viena, rabinasY priduria antra, o rabinas Z galvoja vėl ką kita. Visuomet atsiranda vietos ir mažumų pozicijai.
Talmude atsispindi beveik trijų tūkstančių mokytojų nuomonės bei diskusijos iš daugiau kaip septynių šimtmečių laikotarpio ir trijų kontinentų: diskusija už laiko ir erdvės ribų. Kadangi žydai gyvena skirtingais laikais, skirtingomis sąlygomis ir skirtingose kultūrose, nuolat atsiranda būtinybė paklausti, kaipgi šiandien aktualizuojamas Dievo žodis, nes kalbama ne apie pasyvų tradicijos perėmimą, o apie vis naują kovą ir Dievo nurodymų įgyvendinimą.
Talmudas susideda iš dviejų dalių: Mišna (pažodžiui – mokymas) yra seniausia ir pateikia tekstą pirmine prasme. Ji apima visas gyvenimo sritis. Čia slypi klausimas, kaip pasaulyje, sukurtame Dievo ir Dievui, turi atrodyti žmonių veikla, kad reprezentuotų jo esmę bei planą. Gemara yra Mišnos diskusija ir komentaras. Taigi jau iš to paaiškėja, kad gyvenimas nuolat kinta ir į šitą kitimą gyvenimo praktikoje bei diskusijose privalo būti atsižvelgta. Prie Mišnos darbavosi daug mokslininkų kartų. Antrojo šimtmečio pabaigoje rabinas Judas Karalius ją redagavo ir suskirstė: būtent į 6 skyrius, 63 traktatus, 524 poskyrius. Mišnos tekstams naudojamos dvi Gemaros redakcijos: viena yra Jeruzalės Gemara, sudaryta specialistų iš Izraelio teritorijoje esančių mokyklų, o kita – Babilono Gemara, kurioje atsispindi Babilono mokyklų rabinų patirtis. Todėl ir kalbama apie palestiniškąjį arba babiloniškąjį Talmudą. Jeigu nieko kito nėra pažymėta, tai reiškia, jog specialioji literatūra naudojasi žymiai storesniu babiloniškuoju Talmudu. Jei kas šiandien atsiverstų vieną Talmudo puslapį, viduryje rastų vieną išdėstytą skiltį, kurioje pakaitomis eina Mišnos ir Gemaros tekstai, atitinkamai vienas nuo kito atskirti „° “. Šią skiltį rėmina du vėlesni komentarai. Toje pusėje, kuri arčiau knygos vidurio, yra Raši (1040–1105) komentaras, vieno didžiausių žydų mokslininkų, gimusio Prancūzijoje, Trua mieste, ir didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusio Maince, Vokietijoje. Jo komentaras yra pats svarbiausias Talmudo komentaras: žingsnis po žingsnio jis eina nuo vieno Talmudo sakinio prie kito, aiškina sudėtingus žodžius ir nustato ryšį su kitais tekstais. Išorinėje knygos puslapio paraštėje pateikti Tosafot komentarai (pažodžiui – priedai). Tosafistai yra Raši mokiniai. Jie gyveno XII–XIII amžiuje Vokietijoje, Prancūzijoje ir Anglijoje. Jų stilius visiškai skiriasi nuo Raši. Jiems svarbu ne nuoseklus komentaras, tačiau jie pasirenka problemiškas vieno teksto vietas, palygina jas su kitomis ir tada įvardija prieštaravimus, kuriuos po to bando spręsti. Jie dažnai remiasi Raši ir parodo, kur jo komentaras yra ginčytinas. Tam tikrus Talmudo traktatus Raši komentuoja neišsamiai. Tas spragas užpildo tosafistai.
Ar mūsų dienų krikščioniui naudinga nagrinėti Talmudą? Jėzus, būdamas žydas, gyveno žydų tradicijoje. Kas Jėzaus gyvenimo aplinką bei dvasinį to laiko akiratį nori pažinti geriau, tas neapsieis be Talmudo. Ant šio dvasinio pagrindo atsirado krikščionybė. Jėzus kaskart remiasi savo meto diskusijomis, atsispindinčiomis tiek Talmude, tiek Naujajame Testamente. „Jėzaus Rašto aiškinimas beveik nesiskiria nuo bet kurio kito to meto interpretuotojo. Progai pasitaikius jis pasako naują mintį, bet jo postulatai radikaliai nesiskiria“, – rašo rabinas Rolandas Gradwohlis. Kai kalbama apie elgesį su vargšais, Jėzus sako: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje“ (Mt 6,3–4). Talmudas sako: „Kas duoda išmaldą slaptoje, yra didesnis nei Mozė, mūsų mokytojas“, ir svarbu, kad „duodantysis nežinotų, kam jis duoda, o gaunantysis nežinotų, iš ko jis tą dovaną gauna“.
Į klausimą, kas Toroje yra svarbiausia, atsako Hilelis, gyvenęs viena karta anksčiau už Jėzų: „Kas tau nemalonu, to nedaryk ir savo artimui. Tai yra Tora, o visa kita – tik išvedžiojimai“ (Šabo traktatas). Jėzus atsako: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (auksinė taisyklė). Skirtumas tik tas, kad Jėzui tą klausimą uždavė žydas, o Hileliui, kuris buvo fariziejus, – pagonis.
Kas susipažino su Talmudu, pastebėjo, kad Jėzus nė vienai savo laiko grupuotei turinio atžvilgiu nėra toks artimas kaip būtent fariziejams. Todėl kai kurie žydų teologai jį ir priskiria šiai pakraipai. Tačiau kodėl krikščioniškoje tradicijoje būtent fariziejai nusmunka iki visiškai negatyvaus stereotipo? Visi be išimties jie apibūdinami kaip legalistai ir veidmainiai. Šis krikščionių požiūris vėliau apėmė visus žydus ir paruošė dirvą krikščioniškajam antijudaizmui.
Norint susidaryti platesnį vaizdą, reikia pažvelgti į Talmudą. Jau palestiniškasis Talmudas įvardija septynias fariziejų rūšis. Jėzaus (atskirų) fariziejų kritika sutampa su tenykšte kritika. Jėzus kritikavo fariziejiško gyvenimo blogybes, bet niekada fariziejų kaip grupės apskritai. Romėnų būriams sugriovus Jeruzalę (70 m. po Kr.), buvo fariziejų, kurie saugojo žydų tradiciją, toliau perdavė ir nurodė būtinybę, kad kiekvienoje epochoje ji turi būti naujai perinterpretuojama, kad šitaip būtų užkirstas kelias sustingimui, sustabarėjusioms, negyvybingoms tradicijoms.

Iris Weiss, teologė, pagrindinė darbo sfera – žydų religinės tradicijos

Vertė Rima Lahayne